Alfonso Nykos-Niliūno prarasties filosofija

Literatūros studijos atsiskleidžia kaip tam tikrų mąstymo apie literatūrą formų pavyzdys, keliantis teksto perskaitymo galimybės klausimą. Tačiau ar įmanoma konkretizuoti, t.y. apibrežti, tas galimybes? Jeigu orientuosimės i klasikinius filosofijos modelius, turbūt atsakysime, kad kiekviena galimybė yra savaime apibrėžta ir nurodo tam tikrą teksto analizės aspektą. Tokiu atveju tampame modelio, arba sukonkretintos galimybės, nurodymų vykdytojais. Tiesa, tikriausiai turėtume džiaugtis galimybe pasirinkti, juk filosofai pateikė ne viena, o daugybę teksto mąstymo būdu. Taigi, bet kuriuo atveju mūsų laisvę ar nelaisvę išsako tai, kaaip mes šias sąvokas suvokiame. Atrodo, kad orientuojamės tik į save t.y. į savo norus. Tačiau ką pirmiau pažįstame tekstą ar modelį? Ar tekstas nurodo perskaitymo būdą, ar modelis apibrėžia teksto kalbėjimo galimybę? Atrodo, tiktų abu panašiais atvejais vartojami žodeliai – “taip” ir “ne”. Juk esame laisvi pasirinkti. Neabejojame, kad intelektualinė erudicija dažnai yra vienintelė teksto perskaitymo galimybės nuoroda. Ji leidžia varijuoti teksto informacija. Ne veltui kalbama apie teksto perskaitymo būdų begalybę. Atrodo, jog ir vėl orientuojamės į save – tekstui visuomet pritaikome savo žinojimą. Arr įmanoma tokiu atveju teksto ir skaitančiojo komunikacija? Privalome priversti tekstą prabilti ar tiesiog turime pasakyti jam tai, ką žinome patys. Stigdami tam tikrų žiniu, nesuprastume teksto kalbos. Taciau ar teisingas yra teksto suvokimas, kai “primetame” jam savo žinojima?
Šiuo atveju pa

ats klausimas diktuoja vienintelį galimą atsakymą – teksto suvokimas, grįstas intelektualine skaitančiojo erudicija, yra individualus, arba asmeninis.Vadinas, bet kuris filosofų siūlomas teksto perskaitymo modelis sukuria objektyvią teksto kalbėjimo ir jo suvokimo erdvę. Tačiau ar tai reiškia, kad toks teksto suvokimas yra teisingas? Jis pagrįstas konkretaus metodo tiesa, taigi yra teisingas tiek, kiek teisingas pats metodas. Tad teksto suvokimo riba nustato ne mūsų asmeninis intelektualinis pasirengimas ir intuicija, t.y. ne mūsų asmeninė, bet konkretaus modelio tiesa. Todėl pasidaro labai svarbu, ką pirmiau pažįstame – tekstą ar modelį; ar tekstas siūlo suvokimo būdą, ar modelis primeta jam objektyvų žinojimą?
Negalime teigti, kad tuomet visiškai išnyksta subjektyvumas. Jis pasireiškia, tarkim, pasirenkant modelį.

Savo teksto perskaitymo modelį dažnai nurodo pats autorius – jo estetinės pažiūros, išryškėjusios kritikos straipsniuose. Geriausias paavyzdys – lietuvių išeivijos poeto Alfonso Nykos Niliūno asmenybe ir jo “Eilėrašciai”(1996) bei kritikos straipsnių rinktinė “Temos ir variacijos”(1996). Literatūros kurinys, A.Nykos Niliūno samprata, kuriamas racionaliai, įkvepimas tėra dingstis sukurti meninį universalumą: “Spontaniškai isgyventa medžiaga dar nėra meno kurinys. Jai sutvarkyti reikalinga sąmoninga statytojo ranka.” Taigi įkvėpimas išreikštų ontologinį kūrinio aspekta, tačiau jo kokybę, arba meninę vertę, nulemia racionalusis pradas. Toks supratimas leidžia ieskoti poetinio subjekto tuose etinės psichologijos bei psichoanalizės modeliuose. Neatsitiktinai poetas rašo:

Nebesigindamas prieš laiką, nepajėgęs

Ištrūkti iš namų nelaisvės, sė

ėdžiu

Verandoje ir tau rašau įsivaizduotą

Savo paties neišsipildymo ir sudužimo

Istoriją.Tad paklausyk(.)

“Neišsipildymo istorija”

Įvardijama autentiško kalbėjimo ar sakymo galimybė – “Tu”, arba Kitas. Poetinio universumo kalba, vaizdiniai yra kuriami ir projektuojami į Kitą.Aš-tu trajektoriją yra kaip egzistencijos sąlyga. Tokiu būdu aš-tu santykis yra ne psichologinis, bet ontologinis:

Man miegančiam vienam kažkas suriko:-Kelkis!-

Ir aš radau vidudienį su vėju vaikštant po namus.

Dabar esu aš dar labiau išalkęs;

Laukai pavasariu jau dvelkia,

Bet Tu nesikeli.Ir aš dainuot imu.

“Vaikystė”
Būtent šioje trajektorijoje A. Nyka-Niliūnas išpildo savo ontologinį poetinio kalbejimo aspektą. Vis dėlto tas santykis nėra natūralus. Pirmiausia jis būtinas siekiant savižinos vientisumo.Vienas prancūzas E. Levinas (psichologas) pastebi: “Žmogus gali tapti vientisu ne santykyje su pačiu savimi, bet santykyje su kitu.” Prancūzų psichoanalitikas, išplėtojęs lingvistinio simbolio sampratą ir kalbos struktūrą, J. Lacan’as Kitą įvardija “simbolišku”. Tai socialiniu kodu(vaizdiniu, draudimu, normu), kuriuos vaikas jau randa atėjęs į šį pasaulį, visuma. Tai plotmė, kurioje realizuojasi subjektas.Akivaizdu, kad A. Nyka-Niliūno poetiniai ženklai, motyvai dažnai ateina iš įvairiu istorinių laikotarpių ir kultūrų:

Aš ir dabar, kovoms prie Ksanto

Vaizduotėje seniai numirus, klausiu:

Kas tu buvai, o Astioche?

Ir iš pasamonės skeveldrų

Statausi juodą laivą,

Kad ir mane Homeras atsimintu.

“Homero laivu katalogas”
Jeigu kartezinėje tradicijoje subjektas buvo substancionali vienovė, suverenus sąmonės ir savimonės turėtojas bei vienintelis atskaitos taškas kultūroje, tai šiuo atveju priešingai-subjektas iškyla kaip ku

ultūros funkcija, kaip taškas, kuriame susiduria simbolinės kultūrų struktūros bei pasireiškia kultūrinės pasąmonės jėgos. Ne kultūra yra individo atributas, bet pats individas tampa kultūros atributu, t.y. būdamas “nieku”, tam tikra “tuštuma”, subjektas pripildomas simbolinių matricų turinio. “Simboliška” stengiasi visiškai pajungti sau individą. Tuo tarpu individas vartoja kultūros topus, idant jiems padedant sukurtų narcizinį vaizdinį – tai yra, teikdamas “aš” vietoje subjekto, kuri jam primeta simbolinės struktūros kaip socialinį vaidmenį, sukurtų savo kultūrinį alibi:

Chalkidės kunigaikštis ir Bizantijos vasalo

Stavrakios vaikai, du garbiniuoti

Juodais plaukais berniukai, senstančių tėvų,

Ilgai ir išmintingai valdžiusių šį kraštą

Buvo ištremti

Tokia yra Chalkidės kunigaikščio

Stavrakos vaikų istorija. Tokia yra ir mano

Paties istorija: tik aš lig šiolei vis dar nežinau

Mane apakinusio tėvo ir karaliaus vardo.

“Chalkidės kunigaikščio vaikai”

Kita aš pozicija A. Nykos-Niliūno poetiniame universume yra vienintelis nežinomasis pačiam sau:

Nežinau, kas esu

Neradęs

Atsakymo į baisų

Klausimą, kas aš esu,

Nematas ir nematomas

Bandau išspręsti

Lygtis, kuriose

Vienintelis nežinomasis –

Aš(.)

“Gnoseologija”
Toki “aš” pavidala J. Lacan’as vadina “įsivaizduojamu”. Esminė “įsivaizduojamo” funkcija – psichinė individo apsauga. “Įsivaizduojamas” pavaldus ne realybės principui, bet iliuzijos logikai. Ji sukuria toki “aš” vaizdinį, kuris patenkina patį individą. “Nežinojimo” ir “paklydimo” plotmėje pačiame “aš” atsiranda nediferencijuojama “stoka”, kuri įtakoja realumo laipsnį. “Stoka” žmoguje pasireiškia geismo forma. Patį geismą valdo patenkinimo ir nepatenkinimo principas, kuris yra orientuotas į empirinius daiktus. A. Nykos-Niliūno poetiniame universume su

usiduriame su “aš” traukimusi is tapatybės lauko, bėgimu, kuris iš tikrųjų reiškia troškima būti geidžiamu, t.y. mylimu, pripažintu komunikacijos akto dalyvių. Todėl meniniame pasaulyje daiktai šaukiasi poetinio “aš” judesio:

Nebegalėdamas pakelti džiaugsmo

Prisiminimų deginamas, vėl keliuosi ir einu.

Tada jie vejasi mane, norėdami paguosti,

Maldaudami jų nepalikt vienų,

Sakydami:-Palieski

Ir savo rankų ugnimi gaivinki mus!

“Grįžimas”

Geismas, anot J. Lacan’o, išreiškia siekį ne valdyti pasaulį, bet susilieti su juo. Kaip tik tokį poetinį “aš” randame A. Nykos-Niliūno mąstymo struktūroje. Tai patvirtina ir literatūrologo Rimvydo Šilbajorio interpretacija, teigianti, kad A. Nyka-Niliūnas “nesielgia kaip visagalis ir nepažeidžiamas maestro. Jis ne tiek vartoja tikrovę savo muzikos instrumentui sukurti, kiek stengiasi pavirsti su visa tikrove į tą muzikos instrumentą.” Tokiu būdu A.Nykos-Niliūno poetinis “aš” tampa visiškai priklausomas, subordinuotas jį supančių daiktų aplinkai. Pratęsdami J. Lacan’o mintį, pastebėsime, kad geismo patenkinimas sunaikina patį geismą. Egzistencijos tąsai reikalingi vis nauji geismo objektai. Jų netektis A. Nykos -Niliūno poetiniame universume tolygus mirčiai:

Bet vieną naktį grįžta jie per darganą ir lietų

(Pamišęs aidas klykia šuliny)

Ir, neberadę nieko, ką ir vėl galėtų

Mylėti, krinta po slenksčiu, išsekę ir liūdni,(...)

Ir, glostomi ranka tylaus vaikystės vėjo,

Iš lėto miršta, ramūs nuostabiai.

“Laimingi žmonės”

Poetinis A. Nykos-Niliūno “aš” ryškėja ir santykyje su moteriškumo fenomenu. Galime pastebėti, kad jo poezija išsako ištisą moters egzistencijos pasaulyje prasmės istoriją: mergaitė-sesuo-tu(mylimoji)-motina. Krikščioniškoje tradicijoje šitai būtu moterystės sakramentas:

Tik joms vienoms klusni žiema

Atskleisdavo nesutepto baltumo

Užuolaidas į niekieno nepaliestą pasaulį.

“Mergaitės žiema”

Šiame moters būties modelyje autentiškasis “aš” esti sūnus. Dažna poetinio subjekto savybė yra erotinis santykis, atsiskleidžiantis per įvairius pavidalus, kurių ryškiausias-mergaitiškumas:

Į skambantį mergaitės sapną, pilną
Erotiškų kvapų, obsceniškai nervingų
Linijų ir gestų,-kambarį,
Kur tu tada gulėjai
Nuoga prieš sužeista Apvaizdos akį(.)

“Lindau”
Aišku, kad poetinio “aš” kokybės kinta sulig geismo objektais: A. Nyka – Niliūnas nuolat vaduojasi iš simbolinės struktūros jam primetamų vaidmenų(subjekto), kurdamas sau įvairius kultūrinius alibi. Tokios filosofijos ontologinis pagrindas-poetinio “aš” įvaizdžių kūrimas, tuo tarpu pažinimo procesas- kai tų kultūrinių pavidalų atsisakoma, jie prarandi. Tai sudaro A. Nykos-Niliūno prarasties filosofijos esmę:

Nes ne susitikimas, žudąs

Meilę ir ištikimybę, bet išsiskyrimas

Sukuria pasaulį, kurs jam pasilikus, būtų

Praradęs teisę tapti ir gyventi

“Jėzaus atsisveikinimas”

Aktyvus, tikrovę perkuriantis (A. Nyka-Niliūnas poeto paskirtį suvokia kaip egzistencinės patirties perkūrimą) subjektas sąmoningai orientuoja individualią patirtį į praradimą. Tai apibrėžia A. Nyka – Niliūną ne vien kaip “kosminį egzistencialistą”, bet ir nurodo jo autentišką daikto patyrimo būdą(originalų lietuvių poezijoje):

Ribos ir praradimo valandą(.)

Aš būsiu upė –

Akla ir dumblina,

Besirausianti tavo šaknyse, (.)

Lietus – tirštas, limpantis ir pilnas sraigių,

Tekantis tavo liemeniu,

Nuplaująs svetimų man rankų dulkes(.)

“Medis iš Green Point”

Poetui svarbus pats daiktų (kūnų) santykis, suteikiantis galimybę atsisakyti iliuzinių daikto kokybių. Pastebime, kad prarasties aspektas geriausiai atspindi ne vien A. Nykos – Niliūno gelminę psichologiją egzistencinės komunikacijos ir simbolinių struktūrų erdvėje, bet ir nužymi fenomenologinį kūnų(daiktu) tarpusavio santykį. Poetas tarsi sustabdo romantiškojo “aš” projekcijas į daiktą, nesistengdamas jo pakeisti, suaktyvinti, bet visomis perceptyvumo galimybėmis žvelgia į daikto esme, priversdamas jį patį nusimesti idealybės šešėlius, simbolinių struktūrų apvalkalus.
Suvokdami kūną(daiktą) kaip vienintelę galimybę sąmonės ir pasaulio koreliatyvumui, negalime apeiti ir paties A. Nykos – Niliūno kaip rašančio subjekto, kūniškumo(daiktiškumo) savybės. Iškėlęs klausimą “Kas yra kūnas?”, A. Nyka – Niliūnas atsako: “Kūnas yra būti”(eil. Mergaitės daina). Ontologinėje dimensijoje buvimo esmę išreiškia ieškojimo aistra. A. Nykai – Niliūnui ieškojimas pirmiausia reiškia siekį pačiam atsisakyti paveldo, vaduotis iš idealybės. Suvokiant savo kūniškumą, atsiskleidžia ir laikškumo galimybės. Taip pat sukuriamas praradimo kultas. Viename dienoraščio fragmentų A. Nyka – Niliūnas šitai išpažįsta tokiais įvaizdžiais:”(.) rašte gyva patirtis atrodo kaip karalaitė, paguldyta į stiklo karstą;graži, bet amžinai prarasta.”

Leave a Comment