Alfonso Nykos-Niliūno prarasties filosofija. Keletas poetinio „aš“ aspektų

Alfonso Nykos-Niliūno prarasties filosofija. Keletas poetinio „aš“ aspektų

Literatūros studijos atsiskleidžia kaip tam tikrų mąstymo apie literatūrą
formų pavyzdys, keliantis teksto perskaitymo galimybės klausimą. Tačiau, ar
įmanoma konkretizuoti, t.y. apibrėžti, tas galimybes? Jeigu orientuosimės į
klasikinius filosofijos modelius, turbūt atsakysime, kad kiekviena galimybė
yra savaime apibrėžta ir nurodo tam tikrą teksto analizės aspektą. Tokiu
atveju tampame modelio, arba sukonkretintos galimybės, nurodymų
vykdytojais. Tiesa, tikriausiai turėtume džiaugtis galimybe pasirinkti, juk
filosofai pateikė ne vieną, o daugybę teksto mąstymo būdų. Taigi, bet
kuriuo atveju mūsų laisvę ar nelaisvę išsako tai, kaip mmes šias sąvokas
suvokiame. Atrodo, kad orientuojamės tik į save t.y. į savo norus. Tačiau
ką pirmiau pažįstame tekstą ar modelį? Ar tekstas nurodo perskaitymo būdą,
ar modelis apibrėžia teksto kalbėjimo galimybę? Atrodo, tiktų abu panašiais
atvejais vartojami žodeliai – “taip” ir “ne”. Juk esame laisvi pasirinkti.
Neabejojame, kad intelektualinė erudicija dažnai yra vienintelė teksto
perskaitymo galimybės nuoroda. Ji leidžia varijuoti teksto informacija. Ne
veltui kalbama apie teksto perskaitymo būdų begalybę. Atrodo, jog ir vėl
orientuojamės į save – tekstui visuomet pritaikome savo žinojimą. Ar
įmanoma tokiu atveju teksto ir skaitančiojo komunikacija? Privalome
priversti tekstą prrabilti ar tiesiog turime pasakyti jam tai, ką žinome
patys. Stigdami tam tikrų žinių, nesuprastume teksto kalbos. Tačiau ar
teisingas yra teksto suvokimas, kai “primetame” jam savo žinojimą?
Šiuo atveju pats klausimas diktuoja vienintelį galimą atsakymą – teksto
suvokimas, grįstas intelektualine skaitančiojo erudicija, yra individualus,
arba as

smeninis.Vadinasi, bet kuris filosofų siūlomas teksto perskaitymo
modelis sukuria objektyvią teksto kalbėjimo ir jo suvokimo erdvę. Tačiau ar
tai reiškia, kad toks teksto suvokimas yra teisingas? Jis pagrįstas
konkretaus metodo tiesa, taigi yra teisingas tiek, kiek teisingas pats
metodas. Tad teksto suvokimo ribą nustato ne mūsų asmeninis intelektualinis
pasirengimas ir intuicija, t.y. ne mūsų asmeninė, bet konkretaus modelio
tiesa. Todėl pasidaro labai svarbu, ką pirmiau pažįstame – tekstą ar
modelį; ar tekstas siūlo suvokimo būdą, ar modelis primeta jam objektyvų
žinojimą?
Negalime teigti, kad tuomet visiškai išnyksta subjektyvumas. Jis
pasireiškia, tarkim, pasirenkant modelį.

Savo teksto perskaitymo modelį dažnai nurodo pats autorius – jo estetinės
pažiūros, išryškėjusios kritikos straipsniuose. Geriausias pavyzdys –
lietuvių išeivijos poeto Alfonso Nykos – Niliūno asmenybė ir jo
“Eilėrašciai”(1996) bei kritikos straipsnių rinktinė “Temos ir
variacijos”(1996). Literatūros kurinys, A.Nykos Niliūno samprata, kuriamas
racionaliai, įkvepimas tėra dingstis sukurti meninį universalumą:
“Spontaniškai išgyventa medžiaga dar nėra meno kūrinys. Jai sutvarkyti
reikalinga sąmoninga statytojo ranka.” Taigi įkvėpimas išreikštų ontologinį
kūrinio aspekta, tačiau jo kokybę, arba meninę vertę, nulemia racionalusis
pradas. Toks supratimas leidžia ieškoti poetinio subjekto tuose etinės
psichologijos bei psichoanalizės modeliuose. Neatsitiktinai poetas rašo:

Nebesigindamas prieš laiką, nepajėgęs

Ištrūkti iš namų nelaisvės, sėdžiu

Verandoje ir tau rašau įsivaizduotą

Savo paties neišsipildymo ir sudužimo

Istoriją.Tad paklausyk(.)

“Neišsipildymo istorija”

Įvardijama autentiško kalbėjimo ar sakymo galimybė – “Tu”, arba Kitas.
Poetinio universumo kalba, vaizdiniai yra kuriami ir projektuojami į
Kitą.Aš-tu trajektoriją yra kaip egzistencijos sąlyga. Tokiu b

būdu aš-tu
santykis yra ne psichologinis, bet ontologinis:

Man miegančiam vienam kažkas suriko:-Kelkis!-

Ir aš radau vidudienį su vėju vaikštant po namus.

Dabar esu aš dar labiau išalkęs;

Laukai pavasariu jau dvelkia,

Bet Tu nesikeli.Ir aš dainuot imu.

“Vaikystė”
Būtent šioje trajektorijoje A. Nyka-Niliūnas išpildo savo ontologinį
poetinio kalbejimo aspektą. Vis dėlto tas santykis nėra natūralus.
Pirmiausia jis būtinas siekiant savižinos vientisumo.Vienas prancūzas E.
Levinas (psichologas) pastebi: “Žmogus gali tapti vientisu ne santykyje su
pačiu savimi, bet santykyje su kitu.” Prancūzų psichoanalitikas, išplėtojęs
lingvistinio simbolio sampratą ir kalbos struktūrą, J. Lacan’as Kitą
įvardija “simbolišku”. Tai socialiniu kodu(vaizdiniu, draudimu, normu),
kuriuos vaikas jau randa atėjęs į šį pasaulį, visuma. Tai plotmė, kurioje
realizuojasi subjektas.Akivaizdu, kad A. Nyka-Niliūno poetiniai ženklai,
motyvai dažnai ateina iš įvairiu istorinių laikotarpių ir kultūrų:

Aš ir dabar, kovoms prie Ksanto

Vaizduotėje seniai numirus, klausiu:

Kas tu buvai, o Astioche?

Ir iš pasamonės skeveldrų

Statausi juodą laivą,

Kad ir mane Homeras atsimintų.

“Homero laivų katalogas”
Jeigu kartezinėje tradicijoje subjektas buvo substancionali vienovė,
suverenus sąmonės ir savimonės turėtojas bei vienintelis atskaitos taškas
kultūroje, tai šiuo atveju priešingai-subjektas iškyla kaip kultūros
funkcija, kaip taškas, kuriame susiduria simbolinės kultūrų struktūros bei
pasireiškia kultūrinės pasąmonės jėgos. Ne kultūra yra individo atributas,
bet pats individas tampa kultūros atributu, t.y. būdamas “nieku”, tam tikra
“tuštuma”, subjektas pripildomas simbolinių matricų turinio. “Simboliška”
stengiasi visiškai pajungti sau individą. Tuo tarpu individas vartoja
kultūros topus, idant jiems padedant sukurtų narcizinį vaizdinį – tai y

yra,
teikdamas “aš” vietoje subjekto, kuri jam primeta simbolinės struktūros
kaip socialinį vaidmenį, sukurtų savo kultūrinį alibi:

Chalkidės kunigaikštis ir Bizantijos vasalo

Stavrakios vaikai, du garbiniuoti

Juodais plaukais berniukai, senstančių tėvų,

Ilgai ir išmintingai valdžiusių šį kraštą

Buvo ištremti

Tokia yra Chalkidės kunigaikščio

Stavrakos vaikų istorija. Tokia yra ir mano

Paties istorija: tik aš lig šiolei vis dar nežinau

Mane apakinusio tėvo ir karaliaus vardo.

“Chalkidės kunigaikščio vaikai”

Kita aš pozicija A. Nykos-Niliūno poetiniame universume yra vienintelis
nežinomasis pačiam sau:

Nežinau, kas esu

Neradęs

Atsakymo į baisų

Klausimą, kas aš esu,

Nematas ir nematomas

Bandau išspręsti

Lygtis, kuriose

Vienintelis nežinomasis –

Aš(.)

“Gnoseologija”
Tokį “aš” pavidalą J. Lacan’as vadina “įsivaizduojamu”. Esminė
“įsivaizduojamo” funkcija – psichinė individo apsauga. “Įsivaizduojamas”
pavaldus ne realybės principui, bet iliuzijos logikai. Ji sukuria tokį “aš”
vaizdinį, kuris patenkina patį individą. “Nežinojimo” ir “paklydimo”
plotmėje pačiame “aš” atsiranda nediferencijuojama “stoka”, kuri įtakoja
realumo laipsnį. “Stoka” žmoguje pasireiškia geismo forma. Patį geismą
valdo patenkinimo ir nepatenkinimo principas, kuris yra orientuotas į
empirinius daiktus. A. Nykos-Niliūno poetiniame universume susiduriame su
“aš” traukimusi iš tapatybės lauko, bėgimu, kuris iš tikrųjų reiškia
troškima būti geidžiamu, t.y. mylimu, pripažintu komunikacijos akto
dalyvių. Todėl meniniame pasaulyje daiktai šaukiasi poetinio “aš” judesio:

Nebegalėdamas pakelti džiaugsmo

Prisiminimų deginamas, vėl keliuosi ir einu.

Tada jie vejasi mane, norėdami paguosti,

Maldaudami jų nepalikt vienų,

Sakydami:-Palieski

Ir savo rankų ugnimi gaivinki mus!

“Grįžimas”

Geismas, anot J. Lacan’o, išreiškia siekį ne valdyti pasaulį, bet susilieti
su juo. Kaip tik tokį poetinį “aš” randame A. Nykos-Niliūno mąstymo
struktūroje.

Tai patvirtina ir literatūrologo Rimvydo Šilbajorio
interpretacija, teigianti, kad A. Nyka-Niliūnas “nesielgia kaip visagalis
ir nepažeidžiamas maestro. Jis ne tiek vartoja tikrovę savo muzikos
instrumentui sukurti, kiek stengiasi pavirsti su visa tikrove į tą muzikos
instrumentą.” Tokiu būdu A.Nykos-Niliūno poetinis “aš” tampa visiškai
priklausomas, subordinuotas jį supančių daiktų aplinkai. Pratęsdami J.
Lacan’o mintį, pastebėsime, kad geismo patenkinimas sunaikina patį geismą.
Egzistencijos tąsai reikalingi vis nauji geismo objektai. Jų netektis A.
Nykos -Niliūno poetiniame universume tolygus mirčiai:

Bet vieną naktį grįžta jie per darganą ir lietų

(Pamišęs aidas klykia šuliny)

Ir, neberadę nieko, ką ir vėl galėtų

Mylėti, krinta po slenksčiu, išsekę ir liūdni,(...)

Ir, glostomi ranka tylaus vaikystės vėjo,

Iš lėto miršta, ramūs nuostabiai.

“Laimingi žmonės”

Poetinis A. Nykos-Niliūno “aš” ryškėja ir santykyje su moteriškumo
fenomenu. Galime pastebėti, kad jo poezija išsako ištisą moters
egzistencijos pasaulyje prasmės istoriją: mergaitė-sesuo-tu(mylimoji)-
motina. Krikščioniškoje tradicijoje šitai būtų moterystės sakramentas:

Tik joms vienoms klusni žiema

Atskleisdavo nesutepto baltumo

Užuolaidas į niekieno nepaliestą pasaulį.

“Mergaitės žiema”

Šiame moters būties modelyje autentiškasis “aš” esti sūnus. Dažna poetinio
subjekto savybė yra erotinis santykis, atsiskleidžiantis per įvairius
pavidalus, kurių ryškiausias-mergaitiškumas:

Į skambantį mergaitės sapną, pilną

Erotiškų kvapų, obsceniškai nervingų

Linijų ir gestų,-kambarį,

Kur tu tada gulėjai

Nuoga prieš sužeista Apvaizdos akį(.)

“Lindau”
Aišku, kad poetinio “aš” kokybės kinta sulig geismo objektais: A. Nyka –
Niliūnas nuolat vaduojasi iš simbolinės struktūros jam primetamų
vaidmenų(subjekto), kurdamas sau įvairius kultūrinius alibi. Tokios
filosofijos ontologinis pagrindas-poetinio “aš” įvaizdžių kūrimas, tuo
tarpu pažinimo procesas- kai tų kultūrinių pavidalų atsisakoma, jie
prarandi. Tai sudaro A. Nykos-Niliūno prarasties filosofijos esmę:

Nes ne susitikimas, žudąs

Meilę ir ištikimybę, bet išsiskyrimas

Sukuria pasaulį, kurs jam pasilikus, būtų

Praradęs teisę tapti ir gyventi

“Jėzaus atsisveikinimas”

Aktyvus, tikrovę perkuriantis (A. Nyka-Niliūnas poeto paskirtį suvokia kaip
egzistencinės patirties perkūrimą) subjektas sąmoningai orientuoja
individualią patirtį į praradimą. Tai apibrėžia A. Nyką – Niliūną ne vien
kaip “kosminį egzistencialistą”, bet ir nurodo jo autentišką daikto
patyrimo būdą(originalų lietuvių poezijoje):

Ribos ir praradimo valandą(.)

Aš būsiu upė –

Akla ir dumblina,

Besirausianti tavo šaknyse, (.)

Lietus – tirštas, limpantis ir pilnas sraigių,

Tekantis tavo liemeniu,

Nuplaująs svetimų man rankų dulkes(.)

“Medis iš Green Point”

Poetui svarbus pats daiktų (kūnų) santykis, suteikiantis galimybę
atsisakyti iliuzinių daikto kokybių. Pastebime, kad prarasties aspektas
geriausiai atspindi ne vien A. Nykos – Niliūno gelminę psichologiją
egzistencinės komunikacijos ir simbolinių struktūrų erdvėje, bet ir nužymi
fenomenologinį kūnų(daiktu) tarpusavio santykį. Poetas tarsi sustabdo
romantiškojo “aš” projekcijas į daiktą, nesistengdamas jo pakeisti,
suaktyvinti, bet visomis perceptyvumo galimybėmis žvelgia į daikto esmę,
priversdamas jį patį nusimesti idealybės šešėlius, simbolinių struktūrų
apvalkalus.
Suvokdami kūną(daiktą) kaip vienintelę galimybę sąmonės ir pasaulio
koreliatyvumui, negalime apeiti ir paties A. Nykos – Niliūno kaip rašančio
subjekto, kūniškumo(daiktiškumo) savybės. Iškėlęs klausimą “Kas yra
kūnas?”, A. Nyka – Niliūnas atsako: “Kūnas yra būti”(eil. Mergaitės daina).
Ontologinėje dimensijoje buvimo esmę išreiškia ieškojimo aistra. A. Nykai –
Niliūnui ieškojimas pirmiausia reiškia siekį pačiam atsisakyti paveldo,
vaduotis iš idealybės. Suvokiant savo kūniškumą, atsiskleidžia ir
laikiškumo galimybės. Taip pat sukuriamas praradimo kultas. Viename
dienoraščio fragmentų A. Nyka – Niliūnas šitai išpažįsta tokiais
įvaizdžiais:”(.) rašte gyva patirtis atrodo kaip karalaitė, paguldyta į
stiklo karstą;graži, bet amžinai prarasta.”

Tarptautiniai žodžiai

Ontologinis(ontologija)- Dievo buvimo įrodymas; filosofinės būties mokslas.
Substancionali- esminė, pagrindinė.
Kartezinė- susijęs su prancūzų filosofo Rene Dakarto ir jo pasekėjų mokslu.
Empirinius daiktus- pagrįstas patyrimu.
Egzistencija- būvimas, gyvenimas.
Sublimacija- betarpiškai kaitinamos kietosios medžiagos virtimas dujomis,
garavimas, aplenkus skysčio stadiją.
Fenomenologinis- subjektyvioji idealizmokryptis filosofijoje, neigianti
objektyviojo pasaulio buvimą, vienintele realybe tepripažįsta sąmonės
reiškinius, fenomenus.
Perceptyvumo(percepcija)- suvokimas, betarpiškas objektyviosios tikrovės
atspindėjimas jutimo organais.
Koreliatyvumas- sąsajus, tarpusavyje susijęs, santykiaujantis arba
tarpusavyje susiję kalbos elementai.

Leave a Comment