Alfonso Nykos-Niliūno prarasties filosofija. Keletas poetinio „aš“ aspektų
Literatūros studijos atsiskleidžia kaip tam tikrų mąstymo apie literatūrąformų pavyzdys, keliantis teksto perskaitymo galimybės klausimą. Tačiau, arįmanoma konkretizuoti, t.y. apibrėžti, tas galimybes? Jeigu orientuosimės įklasikinius filosofijos modelius, turbūt atsakysime, kad kiekviena galimybėyra savaime apibrėžta ir nurodo tam tikrą teksto analizės aspektą. Tokiuatveju tampame modelio, arba sukonkretintos galimybės, nurodymųvykdytojais. Tiesa, tikriausiai turėtume džiaugtis galimybe pasirinkti, jukfilosofai pateikė ne vieną, o daugybę teksto mąstymo būdų. Taigi, betkuriuo atveju mūsų laisvę ar nelaisvę išsako tai, kaip mes šias sąvokassuvokiame. Atrodo, kad orientuojamės tik į save t.y. į savo norus. Tačiauką pirmiau pažįstame tekstą ar modelį? Ar tekstas nurodo perskaitymo būdą,ar modelis apibrėžia teksto kalbėjimo galimybę? Atrodo, tiktų abu panašiaisatvejais vartojami žodeliai – “taip” ir “ne”. Juk esame laisvi pasirinkti.Neabejojame, kad intelektualinė erudicija dažnai yra vienintelė tekstoperskaitymo galimybės nuoroda. Ji leidžia varijuoti teksto informacija. Neveltui kalbama apie teksto perskaitymo būdų begalybę. Atrodo, jog ir vėlorientuojamės į save – tekstui visuomet pritaikome savo žinojimą. Arįmanoma tokiu atveju teksto ir skaitančiojo komunikacija? Privalomepriversti tekstą prabilti ar tiesiog turime pasakyti jam tai, ką žinomepatys. Stigdami tam tikrų žinių, nesuprastume teksto kalbos. Tačiau arteisingas yra teksto suvokimas, kai “primetame” jam savo žinojimą?Šiuo atveju pats klausimas diktuoja vienintelį galimą atsakymą – tekstosuvokimas, grįstas intelektualine skaitančiojo erudicija, yra individualus,arba asmeninis.Vadinasi, bet kuris filosofų siūlomas teksto perskaitymomodelis sukuria objektyvią teksto kalbėjimo ir jo suvokimo erdvę. Tačiau artai reiškia, kad toks teksto suvokimas yra teisingas? Jis pagrįstaskonkretaus metodo tiesa, taigi yra teisingas tiek, kiek teisingas pats
metodas. Tad teksto suvokimo ribą nustato ne mūsų asmeninis intelektualinispasirengimas ir intuicija, t.y. ne mūsų asmeninė, bet konkretaus modeliotiesa. Todėl pasidaro labai svarbu, ką pirmiau pažįstame – tekstą armodelį; ar tekstas siūlo suvokimo būdą, ar modelis primeta jam objektyvųžinojimą?Negalime teigti, kad tuomet visiškai išnyksta subjektyvumas. Jispasireiškia, tarkim, pasirenkant modelį.Savo teksto perskaitymo modelį dažnai nurodo pats autorius – jo estetinėspažiūros, išryškėjusios kritikos straipsniuose. Geriausias pavyzdys –lietuvių išeivijos poeto Alfonso Nykos – Niliūno asmenybė ir jo“Eilėrašciai”(1996) bei kritikos straipsnių rinktinė “Temos irvariacijos”(1996). Literatūros kurinys, A.Nykos Niliūno samprata, kuriamasracionaliai, įkvepimas tėra dingstis sukurti meninį universalumą:“Spontaniškai išgyventa medžiaga dar nėra meno kūrinys. Jai sutvarkytireikalinga sąmoninga statytojo ranka.” Taigi įkvėpimas išreikštų ontologinįkūrinio aspekta, tačiau jo kokybę, arba meninę vertę, nulemia racionalusispradas. Toks supratimas leidžia ieškoti poetinio subjekto tuose etinėspsichologijos bei psichoanalizės modeliuose. Neatsitiktinai poetas rašo:
Nebesigindamas prieš laiką, nepajėgęs Ištrūkti iš namų nelaisvės, sėdžiu Verandoje ir tau rašau įsivaizduotą Savo paties neišsipildymo ir sudužimo Istoriją.Tad paklausyk(…) “Neišsipildymo istorija”
Įvardijama autentiško kalbėjimo ar sakymo galimybė – “Tu”, arba Kitas.Poetinio universumo kalba, vaizdiniai yra kuriami ir projektuojami įKitą.Aš-tu trajektoriją yra kaip egzistencijos sąlyga. Tokiu būdu aš-tusantykis yra ne psichologinis, bet ontologinis:
Man miegančiam vienam kažkas suriko:-Kelkis!- Ir aš radau vidudienį su vėju vaikštant po namus. Dabar esu aš dar labiau išalkęs; Laukai pavasariu jau dvelkia, Bet Tu nesikeli…Ir aš dainuot imu. “Vaikystė”Būtent šioje trajektorijoje A. Nyka-Niliūnas išpildo savo ontologinį
poetinio kalbejimo aspektą. Vis dėlto tas santykis nėra natūralus.Pirmiausia jis būtinas siekiant savižinos vientisumo.Vienas prancūzas E.Levinas (psichologas) pastebi: “Žmogus gali tapti vientisu ne santykyje supačiu savimi, bet santykyje su kitu.” Prancūzų psichoanalitikas, išplėtojęslingvistinio simbolio sampratą ir kalbos struktūrą, J. Lacan’as Kitąįvardija “simbolišku”. Tai socialiniu kodu(vaizdiniu, draudimu, normu),kuriuos vaikas jau randa atėjęs į šį pasaulį, visuma. Tai plotmė, kuriojerealizuojasi subjektas.Akivaizdu, kad A. Nyka-Niliūno poetiniai ženklai,motyvai dažnai ateina iš įvairiu istorinių laikotarpių ir kultūrų:Aš ir dabar, kovoms prie Ksanto Vaizduotėje seniai numirus, klausiu: Kas tu buvai, o Astioche? Ir iš pasamonės skeveldrų Statausi juodą laivą, Kad ir mane Homeras atsimintų. “Homero laivų katalogas”Jeigu kartezinėje tradicijoje subjektas buvo substancionali vienovė,suverenus sąmonės ir savimonės turėtojas bei vienintelis atskaitos taškaskultūroje, tai šiuo atveju priešingai-subjektas iškyla kaip kultūrosfunkcija, kaip taškas, kuriame susiduria simbolinės kultūrų struktūros beipasireiškia kultūrinės pasąmonės jėgos. Ne kultūra yra individo atributas,bet pats individas tampa kultūros atributu, t.y. būdamas “nieku”, tam tikra“tuštuma”, subjektas pripildomas simbolinių matricų turinio. “Simboliška”stengiasi visiškai pajungti sau individą. Tuo tarpu individas vartojakultūros topus, idant jiems padedant sukurtų narcizinį vaizdinį – tai yra,teikdamas “aš” vietoje subjekto, kuri jam primeta simbolinės struktūroskaip socialinį vaidmenį, sukurtų savo kultūrinį alibi: Chalkidės kunigaikštis ir Bizantijos vasalo Stavrakios vaikai, du garbiniuoti Juodais plaukais berniukai, senstančių tėvų, Ilgai ir išmintingai valdžiusių šį kraštą Buvo ištremti Tokia yra Chalkidės kunigaikščio Stavrakos vaikų istorija. Tokia yra ir mano Paties istorija: tik aš lig šiolei vis dar nežinau
Mane apakinusio tėvo ir karaliaus vardo. “Chalkidės kunigaikščio vaikai”Kita aš pozicija A. Nykos-Niliūno poetiniame universume yra vienintelisnežinomasis pačiam sau:
Nežinau, kas esu Neradęs Atsakymo į baisų Klausimą, kas aš esu, Nematas ir nematomas Bandau išspręsti Lygtis, kuriose Vienintelis nežinomasis – Aš(…) “Gnoseologija”Tokį “aš” pavidalą J. Lacan’as vadina “įsivaizduojamu”. Esminė“įsivaizduojamo” funkcija – psichinė individo apsauga. “Įsivaizduojamas”pavaldus ne realybės principui, bet iliuzijos logikai. Ji sukuria tokį “aš”vaizdinį, kuris patenkina patį individą. “Nežinojimo” ir “paklydimo”plotmėje pačiame “aš” atsiranda nediferencijuojama “stoka”, kuri įtakojarealumo laipsnį. “Stoka” žmoguje pasireiškia geismo forma. Patį geismąvaldo patenkinimo ir nepatenkinimo principas, kuris yra orientuotas įempirinius daiktus. A. Nykos-Niliūno poetiniame universume susiduriame su“aš” traukimusi iš tapatybės lauko, bėgimu, kuris iš tikrųjų reiškiatroškima būti geidžiamu, t.y. mylimu, pripažintu komunikacijos aktodalyvių. Todėl meniniame pasaulyje daiktai šaukiasi poetinio “aš” judesio:
Nebegalėdamas pakelti džiaugsmo Prisiminimų deginamas, vėl keliuosi ir einu. Tada jie vejasi mane, norėdami paguosti, Maldaudami jų nepalikt vienų, Sakydami:-Palieski Ir savo rankų ugnimi gaivinki mus! “Grįžimas”
Geismas, anot J. Lacan’o, išreiškia siekį ne valdyti pasaulį, bet susilietisu juo. Kaip tik tokį poetinį “aš” randame A. Nykos-Niliūno mąstymostruktūroje. Tai patvirtina ir literatūrologo Rimvydo Šilbajoriointerpretacija, teigianti, kad A. Nyka-Niliūnas “nesielgia kaip visagalisir nepažeidžiamas maestro. Jis ne tiek vartoja tikrovę savo muzikosinstrumentui sukurti, kiek stengiasi pavirsti su visa tikrove į tą muzikosinstrumentą.” Tokiu būdu A.Nykos-Niliūno poetinis “aš” tampa visiškaipriklausomas, subordinuotas jį supančių daiktų aplinkai. Pratęsdami J.Lacan’o mintį, pastebėsime, kad geismo patenkinimas sunaikina patį geismą.Egzistencijos tąsai reikalingi vis nauji geismo objektai. Jų netektis A.
Nykos -Niliūno poetiniame universume tolygus mirčiai:Bet vieną naktį grįžta jie per darganą ir lietų (Pamišęs aidas klykia šuliny) Ir, neberadę nieko, ką ir vėl galėtų Mylėti, krinta po slenksčiu, išsekę ir liūdni,(…..) Ir, glostomi ranka tylaus vaikystės vėjo, Iš lėto miršta, ramūs nuostabiai. “Laimingi žmonės”
Poetinis A. Nykos-Niliūno “aš” ryškėja ir santykyje su moteriškumofenomenu. Galime pastebėti, kad jo poezija išsako ištisą motersegzistencijos pasaulyje prasmės istoriją: mergaitė-sesuo-tu(mylimoji)-motina. Krikščioniškoje tradicijoje šitai būtų moterystės sakramentas:
Tik joms vienoms klusni žiema Atskleisdavo nesutepto baltumo Užuolaidas į niekieno nepaliestą pasaulį. “Mergaitės žiema”
Šiame moters būties modelyje autentiškasis “aš” esti sūnus. Dažna poetiniosubjekto savybė yra erotinis santykis, atsiskleidžiantis per įvairiuspavidalus, kurių ryškiausias-mergaitiškumas:
Į skambantį mergaitės sapną, pilną Erotiškų kvapų, obsceniškai nervingų Linijų ir gestų,-kambarį, Kur tu tada gulėjai Nuoga prieš sužeista Apvaizdos akį(…) “Lindau”Aišku, kad poetinio “aš” kokybės kinta sulig geismo objektais: A. Nyka –Niliūnas nuolat vaduojasi iš simbolinės struktūros jam primetamųvaidmenų(subjekto), kurdamas sau įvairius kultūrinius alibi. Tokiosfilosofijos ontologinis pagrindas-poetinio “aš” įvaizdžių kūrimas, tuotarpu pažinimo procesas- kai tų kultūrinių pavidalų atsisakoma, jieprarandi. Tai sudaro A. Nykos-Niliūno prarasties filosofijos esmę:
Nes ne susitikimas, žudąs Meilę ir ištikimybę, bet išsiskyrimas Sukuria pasaulį, kurs jam pasilikus, būtų Praradęs teisę tapti ir gyventi “Jėzaus atsisveikinimas”
Aktyvus, tikrovę perkuriantis (A. Nyka-Niliūnas poeto paskirtį suvokia kaipegzistencinės patirties perkūrimą) subjektas sąmoningai orientuojaindividualią patirtį į praradimą. Tai apibrėžia A. Nyką – Niliūną ne vienkaip “kosminį egzistencialistą”, bet ir nurodo jo autentišką daikto
patyrimo būdą(originalų lietuvių poezijoje):Ribos ir praradimo valandą(…) Aš būsiu upė – Akla ir dumblina, Besirausianti tavo šaknyse, (…) Lietus – tirštas, limpantis ir pilnas sraigių, Tekantis tavo liemeniu, Nuplaująs svetimų man rankų dulkes(…) “Medis iš Green Point”
Poetui svarbus pats daiktų (kūnų) santykis, suteikiantis galimybęatsisakyti iliuzinių daikto kokybių. Pastebime, kad prarasties aspektasgeriausiai atspindi ne vien A. Nykos – Niliūno gelminę psichologijąegzistencinės komunikacijos ir simbolinių struktūrų erdvėje, bet ir nužymifenomenologinį kūnų(daiktu) tarpusavio santykį. Poetas tarsi sustabdoromantiškojo “aš” projekcijas į daiktą, nesistengdamas jo pakeisti,suaktyvinti, bet visomis perceptyvumo galimybėmis žvelgia į daikto esmę,priversdamas jį patį nusimesti idealybės šešėlius, simbolinių struktūrųapvalkalus.Suvokdami kūną(daiktą) kaip vienintelę galimybę sąmonės ir pasauliokoreliatyvumui, negalime apeiti ir paties A. Nykos – Niliūno kaip rašančiosubjekto, kūniškumo(daiktiškumo) savybės. Iškėlęs klausimą “Kas yrakūnas?”, A. Nyka – Niliūnas atsako: “Kūnas yra būti”(eil. Mergaitės daina).Ontologinėje dimensijoje buvimo esmę išreiškia ieškojimo aistra. A. Nykai –Niliūnui ieškojimas pirmiausia reiškia siekį pačiam atsisakyti paveldo,vaduotis iš idealybės. Suvokiant savo kūniškumą, atsiskleidžia irlaikiškumo galimybės. Taip pat sukuriamas praradimo kultas. Vienamedienoraščio fragmentų A. Nyka – Niliūnas šitai išpažįsta tokiaisįvaizdžiais:”(…) rašte gyva patirtis atrodo kaip karalaitė, paguldyta įstiklo karstą;graži, bet amžinai prarasta.”
Tarptautiniai žodžiai
Ontologinis(ontologija)- Dievo buvimo įrodymas; filosofinės būties mokslas.Substancionali- esminė, pagrindinė.Kartezinė- susijęs su prancūzų filosofo Rene Dakarto ir jo pasekėjų mokslu.Empirinius daiktus- pagrįstas patyrimu.Egzistencija- būvimas, gyvenimas.Sublimacija- betarpiškai kaitinamos kietosios medžiagos virtimas dujomis,
garavimas, aplenkus skysčio stadiją.Fenomenologinis- subjektyvioji idealizmokryptis filosofijoje, neigiantiobjektyviojo pasaulio buvimą, vienintele realybe tepripažįsta sąmonėsreiškinius, fenomenus.Perceptyvumo(percepcija)- suvokimas, betarpiškas objektyviosios tikrovėsatspindėjimas jutimo organais.Koreliatyvumas- sąsajus, tarpusavyje susijęs, santykiaujantis arbatarpusavyje susiję kalbos elementai.