A.Mickevičius gimė 1798m. Zaosėje netoli Naugarduko. Jo šeima priklausė daugiatūkstantiniam būriui smulkųjų šlėktų, kurie po Respublikos žlugimo prarado ligtolinę egzistensijos prasmę. Šio sluoksnio atstovams beliko du keliai: arba nusmukti iki mužikų, arba prasiskinti kelią išsilavinimu. Vos ne žemiausiame sluoksnyje gimęs Adomas pažino spalvingą pasaulį, nors ir skurdų. Dar būdamas vaikas, A. Mickevičius kasdien susidurdavo su baltarusių ir lietuvių liaudimi, pažino jos papročius bei sunkią dalią. Savo vaikų ateitį Adomo tėvai siejo visų pirma su mokslu. Gana anksti būsimasis poetas susidūrė su knygomis, įvairias raštais, kurių nestigo tėvo kambaryje. Jo tėvas nekantravo išsleisti savo vaikus į mokyklą, todėl jau 1807m. rudenį Adomas kartu su vyresniuoju broliu pradėjo lankyti Naugarduko mokyklą, kuri tebebuvo vienuolių rankose. Niūriose vienuolyno patalpose įsteigta mokykla, nuo gaivesnių idėjų užsisklendę mokytojai vienuoliai bei intensyvus mokymasis atmintinai slėgė jaunuolį. Jau būdamas dvylikametis Adomas bandė savo jėgas literatūroje. Jo odė, vaizdavusi didelį 1810m. gaisrą, siautėjusį Naugarduke, tapo populiari visame miestelyje. Šie metai buvo lemtingi Mickevičių gyvenime. Mirė jauniausias sūnus, susirgo tėvas. Dėl įvairių priežaščių labai pablogėjo šeimos materialinė padėtis. 1812m. vasarį mirė tėvas. Mūrinis namas buvo įskolintas ir Adomas turėjo uždarbiauti prižiūrėdamas jaunesnius moksleivius. Mažiau neipo trjų metų, po Adomo Mickevičiaus tėvo mirties, būsimasis poetas bei rašytojas pradėjo studijuoti Vilniaus universitete. Tikslios jo atvykimo į Vilnių datos nežino nei vienas biografas, kadangi tą rugsejo menesį, kai A. Mickevičius buvo pakeliui į Vilnių, niekas nė neįtarė, jog į miestą skuba žmogus, kuris išgarsins tiek miestą, tiek visą kraštą ir kurio šlovė pasklis po visą pasaulį ir liks gyva per amžius, niekam neatėjo į galvą ne tik pasitikti poeto, bet ir įsiminti jo atvykimo dieną. Nepaisant to, biografai mano, jog poeto į Vilnių atvykta rugsėjo 12(24)d. sekmadienį, nes universiteto studentų registracijos knygoje įrašyta, kad studentas atvyko rugsėjo 12d.
Šiaip ar taip ne tiek svarbu kada į Vilnių atkako Adomas. Tačiau galima įsivaizduoti ką jautė septynioliktus metus bebaigiąs jaunuolis su svetimais žmonėmis keliaudamas į tokią kelionę. Būsimasis studentas vis dar negalėjo užmiršti Naugarduko, namiškių ir atsisveikinimo su artimaisiais.Tuo metu Vilniaus universitetas jau buvo išgyvenęs didžiausio klestėjimo laikotarpį. Jam suklestėti leido caro Aleksandro I liberalizmas ir Jono Sniadeckio, rektoriaus vadovavimas. Universiteto įtaka kėlė visos provincijos veidą. Lietuvoje ėmė kurtis visuomenės vertinamas inteligentijos sluoksnis. A. Mickevičius šiame universitete rengėsi tapti tikru inteligentu. Jaunasis studentas, pasirinkęs mokytojo profesiją, gyveno iš stipendijos, už kurią reikėdavo šešerius metus atidirbti. Stipendija buvo smulkiai apskaičiuota ir suskirstyta pagal išlaidas, nustatant tam tikrą sumą netgi tokiems dalykam kaip šviesa, drabužiai, popierius.Pirmieji kursai – labai įtempto darbo metai. A. Mickevičius turėjo paklusti uždaram, klausytojui privalomam gyvenimo būdui. Pasiduoti miesto vilionėms neleido ne tik griežtas rėžimas, bet ir kuklūs ištekliai, didelė mokymo programa, reikalaujanti studijuoti klasiką, lenkų, rusų literatūras, istoriją, logiką, metafiziką, etiką, teisę ir prancūzų, vokiečių, lotynų, graikų kalbas. Atkaklus darbas, kaip parodė ateitis, subrandino nuostabius vaisius: po dvidešimties metų A. Mickevičius, nors ir nebūdamas lotynų kalbos ir literatūros specialistas, lengvai gavo dėstyti šią discipliną Lozanos Akademijoje, su milžinišku pasisekimu skaitė slavų literatūrą, garsioje Paryžiaus mokykloje Kolež de Frans, prancūzų kalba. Su juo mielai bendravo intelektualus visuomenės elitas. Vilniaus universitete A. Mickevičius susipažino su vienu savičiausių šalies protų – istoriku J.Leleveliu. Silpnos sveikatos, tačiau nepaprastai tvirtos dvasios asmenybė buvo šis universiteto jaunimo numylėtinis. J.Lelevelis pats rinko liaudies dainas, stengėsi suieškoti kuo daugiau žinių apie Lietuvos praeitį, tyrinėjo senus raštus, archeologines iškasenas. Jis palaikė ryšius su lietuvių kultūros puoselėtojais. Tikriausiai šis istorikas pirmasis taip aiškiai atskleidė Žečpospolitos žlugimo priežastis. Galbūt ir J.Lelevelis savo entuziastingumu įkvėpė studentus domėtis savo garbinga krašto istorija. Tai galima pastebėti iš to meto A.Mickevičiaus kūrybos, kurioje atsirado labai daug lietuviškos tematikos. Tuo metu galbūt jaunatviškas entuziazmas, rūpestis dėl gimtinės ateities ar kunkuliuojanti neapykanta priespaudai skatino Vilniaus studentus burtis į slaptas draugijas. Tikriausiai to meti šūkis: “Žuvo valstybė, neleiskime žūti tautai!” pastūmėjo šviesiuosius protus rinkti tautosaką, istorinę medžiagą, nenuilstamai skleisti mokslo, kultūros šviesą. XIXa. Vilniuje vienas po kito steigėsi viešieji ir įslaptinti masonų, Šubravcų, Moralinių mokslų, Laisvųjų menų, Filomatų, Filaretų, spindulingųjų, Bičiulių ir kiti sambūriai, savo programose įteisindami kovą su tamsa, prietarais, iškeldami dorovės principus. Slaptosios masonų ložės Lietuvoje atsirado XVIIIa.pab. Jas sudarė inteligentijos dalis, nepatenkinta tikrove ir skelbusi gana abstraktaus humanizmo šūkius. Jai priklausė nemažas būrys universiteto dėstytojų.Nepaprastą pagyvėjimą Vilniaus ir visos Lietuvos gyvenime sukėlė Šubravcų draugija, kurią įkūrė aktyvesni masonai, nepasitenkinę pernelyg nutolusia nuo realybės ložės veikla. Jie išgarsėjo satyriniu laikraščiu “Gatvės žinios” leisto 1816-1822m. Jis pašiepdavo atsilikėlius, kūrė ironiškus pasakojimus apie girtuoklius, išnaudotojus, pasipūtėlius. Taip pat domėjosi neprivilegijuotų sluoksnių, ypač baudžiauninkų likimu.A.Mickevičius ir jo draugai nestovėjo nuošalyje nuo aktyvios visuomenės veiklos. Jausdami intensyvų idėjų pulsą, rinkosi būreliais, diskutavo, aiškino mokslo, meno kultūros uždavinius bei paskirtį. Taip pat įkvėpė idėjos sklindačios per Lelevelio ar kitų dėstytojų paskaitas. Kaip tik tokioje dirvoje išaugo filomatų sąjūdis, per keletą metų tvirtais darugystės saitais susiejęs visam gyvenimui A.Mickevičių ir jo draugus. 1817m. spalio 1d. įkurta slapta filomatų draugija. Jos organizatoriai buvo šeši studentai: T.Zanas, J.Ježovskis, O.Petroškevičius, J.Čečotas, P.Malevskis ir A.Mickevičius. Filomatų draugija buvo šiek tiek panaši į Nenaudėlių draugiją. Kaip ir vyresnieji kolegos, jie buvo už visišką vieningumą, lygybę, įsipareigojo periodiškai rengti pranešimus. 1818-1819m. Filomatų draugijoje buvo įsteigti du skyriai – humanitarinis ir matematikos bei gamybos. Pirmajam vadovavo A.Mickevičius, o antrajam – O.Petroškevičius. Padaugėjo narių, vis drąsiau buvo svarstomi planai į slaptą veiklą įtraukti daugiau visuomenės sluoksnių, leisti laikraštį, tačiau visi šie sumanymai taip ir liko neįgyvendinti. 1819m. Adomas Mickevičius sėkmingai išlaikęs baigiamuosius egzaminus universitete, paskiriamas Kauno apskrities mokyklos mokytoju. Čia jis turėjo dirbti keletą metų. Jau pirmaisiais metais poeto pečius užgulė didelis pamokų krūvis. A.Mickevičius mokė lotynų, graikų kalbų, retorikos, lenkų literatūros, istorijos, teisės ir politinės ekonomijos. Mokykla, kurioje mokėsi apie pusantro šimto mokinių, susirinkusių iš visos Lietuvos, rengdavo pamainą tarnautojams, raštininkams. Kai kurie gabesnieji moksleiviai vėliau studijuodavo. Mokinių amžius buvo labai įvairus: nuo 10 iki 30 metų. Todėl nenuostabu, kad iš priplėkusio, netoli Kauno rotušės stovinčio pasato, į Vilnių nuolat sklisdavo kupini nepasitenkinimo ir nusivylimo laiškai. Vilniuje A.Mickevičius paliko jaunatviškų svajonių, meno ir taurių humanistinių idėjų miestą. Kaune Adomas jaučiasi vienišas, netekęs bendraminčių paramos. Jau spalio mėnesį jis rašė savo draugui Juzefui Ježovskiui, vienam iš filomatų draugijos įkurėjų: “…visos viltys ir susitarimai baigėsi. Patikėk manimi, Juzefai, kad daug daugiau nei dėl užgautos savimeilės kentėjau dėl to, kad tau niekuo negaliu padėti, kad Draugijai nedaug tegaliu nuveikti, kad mano saldžios svajonės nepasiteisino; nusprendžiau apie nieką nesvajoti. Kai kurias Kauno apylinkes tau turėjo aprašyti draugai; jie mane guodžia ir išlaiko, jų dėka gyvenu. Tos rašymui paskirtos akimirkos yra visas mano džiaugsmas ir palaima, laiškai, kuriuos aš gaunu – visa mano laimė! Beveik visuomet sėdžiu, neturiu pažįstamų, nes pažintys čia nereikalingos, net pasivažinėjimams, kuriuos aš taip mėgstu, dievaži, neturiu laiko. Numirčiau iš nuobodulio per mėnesį, jeigu ne jūs ir gausybė darbo.” Tačiau draugai jo neužmiršta – pasitaikius progai, vasario mėnesį į Kauną atvyksta P.Malevskis, T.Zanas, J.Ježovskis. Nuoširdūs bičiulių laiškai, siuntinėjamos knygos padeda iškęsti širdies maudulį, prisiminimus apie kolegas ir kartu su draugais patirtas džiaugsmo valandas. Pirmieji metai, praleisti Kaune buvo sunkūs dar ir dėl to, kad, prieš čionai, A.Mickevičius sutiko merginą, kurios atvaizdas lydės jį visą gyvenimą. Per atostogas T.Zanas pasikvietė poetą į pažįstamų Vereščakų dvarelį, į Tukanovičius. Čia poetas pirmą kartą išvydo Marilę… Jaunuolis net nenujautė, jog šita vietovė, netoliese esantis Svilezio ežeras bei šalia dvaro plytintis senas slėpiningas parkas taps vienu pastoviausių jo poezijos emocinių šaltinių, įeis į literatūros istoriją kaip romantškasis tikrovės ir fantazijos, ilgesio ir dvejonės kraštas. Marilė Vereščak, neblogai apsiskaičiusi, jausminga mergina atitiko poeto meilės idealą. Jų širdis sujungė pasivaikščiojimai mėnesienoje, bendros svajonės, panašūs troškimai išgyventi ir pajusti paslapties žavesį. Ši meilė buvo liepsinga ir kankinanti. Kaune A.Mickevičių kamavo neramios dvejonės dėl tolesnės ateities. Tik ką puikiai baigusiam garsųjį Vilniaus universitetą jaunuoliui reikėjo rasti vietą pasaulyje. Filomatų sąjūdžio patirtis buvo labai reikšminga. Adomas išmoko derinti asmeninius poreikius su platesniais pilietiniais interesais. Stovint kur nors ant Nemuno kranto, žvelgiant į Kauno pilies griuvėsius, jo sielą audrino mintys, kaip tinkamiau įkūnyti drąsius visuomenės tobulinimo planus, kaip geriau panaudoti savo žinias ir talentą. Jis žinojo, kad neturėdamas lėšų, gali pasikliauti tik pats savimi. A.Mickevičiaus atostogos 1820m. pasižymėjo įkvėpimo blyksniais: nuo pat pavasario jis įtemptai rašo, sukuria tokius įsimenančius eilėraščius, kaip “Lelijios”, “Ponia Tvardovska”, “Keturi tostai” bei kitus proginius kūrinius, skirtus filomatams. Pradeda rašyti “Vėlines”.Kūrybinį įkvėpimą, be abejo, stimuliavo susitikimai su mylima mergina Marile, bet ne mažiau ir atgijus filomatų veikla. 1820m., siekdami sustiprinti savo veiklą, Vilniaus studentas įkūrė filaretų draugiją. Jos vadovas buvo T.Zanas. draugijai priklausė apie 200narių, kėlusių panašious uždavinius kaip ir filomatai, tačiau aiškaiu ir konkrečiau numačiusių ateities planus. Tų pačių metų pabaigoje, A.Mickevičius sukuria “Marilės kalnelį”, “Filaretų dainą” ir garsiąją “Odę jaunystei”, kuri itin akivaizdžiai atsispindėjo persilaužimą, vykusį poeto samonėje. Ankstesniems jo eilėraščiems būdingas gana statiškas vaizdas, klasicistinis nuosaikumas, atiduodama pirmenybė minčiai, o ne emocijoms. Vėliau A.Mickevičius parašė tokius kūrinius kaip: “Živilė”, “Bulvės”, “Šaškės”. “Živilė” buvo rimtas žingsnis ieškant savo tematikos. Tuo tarpu du eilėraščiai, sukurti Kaune 1820-1821m. žiemą: “Odė jaunystei” ir “Romantika” – akivaizdžiai atspindi A.Mickevičiaus kūrybos idėjinį posūkį į romantizmą. 1821-1822 mokslo metais poetas gauna leidimą paiilsėti. PareiškimeVilniaus universiteto vadovybei, kuri rūpinosi visa švietimo apygarda, jis rašė: “Gydytojams patarus, turiu nors kurį laiką atsisakyti pareigų, kurios smarkiai pagadino mano sveikatą.” A.Mickevičius dažnai skųsdavosi gerklės skausmais, nemiga, karštligiškais drebuliais ir kitais negalavimais. Jie ypač padažnėjo po 1821m. jį ištikusių dviejų smūgių: Marilės vestuvių su grafu Puthameriu ir motinos mirties. Apie motinos mirtį jis sužinojo pernelyg vėlai, ir negalėjo dalyvauti laidotuvėse. Nuolatinė įtampa susijusi su skaudžiais praradimais ir kurybinis džiaugsmas atsispindėjo poeto poezijoje. Tuo metu, padedant jo draugui J.Čečotui, nuspręsta išleisti tris tomus. Jau beveik užbaigtą “Gražiną”, “Vėlinių” II ir IV dalis buvo ketinama spausdinti vėlesniuose tomuose, o pirmajame tome – trumpus kūrinius. 1822m Vilniuje pasirodė “Adomo Mickevičiaus poezijos” I tomas.1822m. vasarėjant Marilė per savo draugę, Adomo pusseserę, pakvietė jį į Baltininkus, netoli Šalčininkų esantį Putkamerių dvarą. Poetas ten viešėjo dvi savaites, nuolatos drąskomas skaudžių išgyvenimų. Jo mylimoji jau buvo kito žmona. Tačiau vis didėjantis A.Mickevičiaus, kaip talentingo poeto pripažinimas, kupinas kartu patirtų išgyvenimų baladžių tonas, aitrino ir jos jausmus. Vos poetui išvykus iš Baltininkų, T.Zanas, svarbiausias Marilės ir Adomo tarpininkas rašė poetui, kad Marilė labai liūdi, gedi prarastos meilės. Ji kaip ir poetas negali rasti nusiraminimo. Grįžęs į Kauną A.Mickevičius vėl patenka į varginančių dienų ratą, vėl kartojasi galvos skausmai, kankina nemiga. Mažai skaito ir mažai rašo, dažnai galvoja ir kenčia. Poetas blaškosi ieškodamas išeities iš nevilties. Kankinamas sunkių mokytojo pareigų, mylėdamas moterį, kuri turėjo atitekti kitam, jis į pasaulį dabar dažniausiai žiūri niūriomis, vienišomis akimis. Romantiška jų meilė buvo be galo stipri, bet pasirodė esanti nepajėgi nugalėti visų kliūčių. Nepaisant kankinamų jausmų, jis turėjo gana skubiai parengti antrąjį savo rinkinį. Sunkiai poetui sekėsi užbaigti “Gražiną” ir “Vėlines”, nors pastarąjį kūrinį buvo pradėjęs prieš porą metu.Praėjus keliems mėnesiems po antrojo tomo išleidimo, A.Mickevičius pradeda planuoti trečiąjį. Svarbiausią jo dalį turėjo sudaryti F.Šilerio, Dž.G.Bairono kūrinių vertimai, taip pat keli smulkesni originalūs eilėraščiai. 1823m. vasarą poetas dažnai važinėjo į Vilnių, lankė draugus, būvojo Trakuose, planavo kelionę į Varšuvą. Atrodo nebuvo rimtesnių ženklų, kad jo gyvenimas iš pagrnidų keistųsi. Caro Aleksandro I valdžią baugino Lenkijoje ir Lietuvoje didėjantis patriotinis sąjūdis, siekiantis išsaugoti nacionalines tradicijas, todėl su įpatingu nerimu carinė administracija stebėjo kiekvieną bandymą organizuotis. 1822m. universiteto rektorius S.Malevskis buvo pradėjęs tirti filaretų veiklą, tačiau nepakako įrodymų, kad ši draugija būtų kovojusi prieš valdžią. Buvo iškelta byla, kurios metu senatorius N.Novosilcevas Vilniaus krašte sekė įtariamus asmenis. Buvo suiminėjami pirmiausia netiesiogiai įtariami asmenys, todėl A.Mickevičius pavojaus nejautė. Tačiau netrukus buvo suimatas filaretas J.Janovskis, kuris išsigandęs dėl savo kailio, išdavė aktyviausius sąjūdžio veikėjus: T.Zaną, P.Malevskį, J.Čečotą, A.Mickevičių ir kitus. Poetas su artimiausiais draugais buvo suimtas 1823m. naktį iš spalio 23 į spalio 24d., apkaltintas nelegalių organizacijų kūrimu ir veikla jose. Filaretai, norėdami apginti A.Mickevičių neigė, jog jis yra liberalių filaretų dainuojamų dainų autorius. T.Zanas įrodinėjo komisijai, kad nei poetas, nei kiti draugai, senokai baigę universitetą, nepriklausė filaretų draugijai. Filomatų draugija buvo išaiškinta netikėtai. Vienas jos vadovų P.Malevskis, prasidėjus tardymamas, gyveno Berlyne. Carinė valdžia paliepė jį suimti ir atvežti į Varšuvą. Su riterišku atvirumu, būdamas įsitikinęs, kad carinei valdžiai jau viskas žinoma, P.Malevskis atvirai pareiškė, jog filaretų draugija išaugo iš filomatų draugijos. Tada carinė tardytojų komisija ir apkaltino visus suimtuosius, kad jie prišinosi. Nuo to laiko A.Mickevičiaus ir jo draugų laukė liūdna dalia.Rugpjūčio mėnesį iš Peterburgo atėjo caro patvirtintas nuosprendis –dvidešimt jaunuolių (dešimt filaretų ir dešimt filomatų) buvo išsiųsti iš vakarinių gubernijų į Rusijos gilumą. Adomo ir kitų jo draugų likimas priklausė nuo švietimo ministro, nes jis galėjo laisvai parinkti darbą, bet kurioje didžiosios imperijos dalyje. Bet visos pastangos buvo bergždžios.1824m. spalio25d. A.Mickevičius per Kauną į Rygą išvyko į Peterburgą. Lietuvą jis buvo priverstas palikti visiems laikams. Privalėjo išsiskirti su savo draugais, kai kurie iš jų jau niekada gyvenime ir nebesusitiko. Kilme, gyvenimu ir kūryba Adomas Mickevičius glaudžiai susijęs su Lietuva. Kauniečiai didžiuojasi, kad vienas iš lenkų romantizmo pradininkų keletą metų savo gyvenimo Lietuvoje, praleido Kaune. Jis yra vienas iš pasaulinės literatūros ginėjų, kurių reikšmės pripažinimas ir derama jiems šlovė ėjo lygegrečiai su jų kūryba, veikla ir gyveimu. Taigi, A.Mickevičius priklauso ne vienai kriai nors tautai, o visai žmonijai. Jis visiems paliko savo širdies dalelę.Naudota literatūra:
Adomas Mickevičius – laiškai, esė ir proza;
Algis Kalėda – Adomas Mickevičius;
Arnoldas Piročkinas – “Devyneri Adomo Mickevičiaus metai”.