A.Kamiu “Maras”

Knyga susiskaitė labai greitai, davė šiek tiek peno pamąstymui, bet gal ne tiek, kiek buvo galima tikėtis iš Kamiu. Knygoje rašoma apie tai, kaip į miestą ateina maras dėl kurio miestas uždaromas, ir ką jaučia, pergyvena to miesto gyventojai, kaip jie susidoroja su mirties akistata, atskyrimu nuo pasaulio. O tos reakcijos labai nevienodos: vieni bando sprukti, kiti stengiasi padėti kenčiantiems, o treti pelnosi iš susidariusios situacijos ir „varo bizniuką“. Pradžioje mirtys gal žmones ir šokiruoja, bet labai greitai jos tampa kasdienybe, suu jomis susitaikoma, jos tampa visiems pabodusia rutina. Galų gale maras praeina, miestas vėl atsiveria pasauliui, ir viskas lygtai turėtų grįžti į savo vėžes, nors autorius primena, jog maras nemiršta, jis visada tyko ir laukia naujų progų proveržiams. Knygoje autorius pieša keleto veikėjų paveikslus ir pasakoja jų maro laikotarpio istorijas. Iš jų man ryškiausios pasirodė tos istorijos, kurios pilnos ironijos: daktaro, kuris kasdieną dirbdamas su apkrėstaisiais pergyvena marą gyvas ir sveikas, tačiau sužino, jog mieste tuo metu nebuvusi jo žmona mirė nuuo kitos ligos kito miesto sanatorijoje, bei vieno iš veikėjų, kuris nenori, jog maras pasibaigtų, nes jam gresia kalėjimas – tol, kol tvyro maras, normalūs įstatymai neveikia, todėl jam saugiau tarp maru apsikrėtusių, nei laukiant įstatymo teisingumo.
Teigiama, jog ši Kamiu knyga pa

arašyta kaip metafora nacių užgrobtai Prancūzijai – naciai yra tokia pat sunkiai nugalima išorinė jėga kaip maras, su ja kovoti beviltiška, telieka susitaikyti ir tikėtis, jog visa tai kažkada baigsis.

Vienintelė žmogaus verta nuostata – daktaro Rijė (A.Kamiu romano „Maras“ herojus – K.V.) nuostata: jis net mintyse nepripažįsta jokio sandėrio su blogiu ir sutelkia visas proto ir širdies išgales, kad kentėjimas būtų išvytas iš žmogaus valdų.

Leave a Comment