Danielis Defo

Kai D.Defo gimė kažkada 1660 metais, – tiksli data nežinoma, – šiuolaikinis pasaulis taip pat dar tik taisėsi gimti.Tuomet kai kurie mokyti ir galvoti Londono džentelmenai uoliai diskutavo, ketindami įkurti Draugiją gamtos pa-inimui tobulinti. Po dviejų metų buvo įkurta Karališkoji draugija, ir mokslui buvo pripažinta tinkama vieta civilizacijoje.Tačiau mokslo sąjūdžio pergalė , dėl kurios Karališkoji draugija tapo reikšminga, ne vienintelė priežastis, kodėl teigiama, jog Defo gimimas sutapo su šiuolaikinio pasaulio pradžia. Vienuolika metų prieš gimstant Defo, už liaudies išdavimą buvo nikirsta galva Karoliui I, irr dvylika sėkmingų metų Anglija buvo respublika.

Tuomet, kai gimė Defo, pasaulis, tiksliau Londono Sitis , uoliai šventė revoliuciją. Džiaugsmingai gaudė visų bažnyčių varpai. Nutekamaisiais latakais plūdo alus. Ir kiekvieną naktį penkių mylių spinduliu aplink Londoną, pasak žmonių kalbų, dangų parausvindavo nesuskaičiuojami laužai. Žmonės, bent jau dauguma jų, -linksminosi.
Jie linksminosi ir tuomet, kai gimė Defo..Bet ne visi Londono Sičio ir jo apylinkių gyventojai svaidė kepures į orą ir kėlė tostus už sugrįžusį monarchą. Anaiptol ne visi . Puritonai toil gražu nesidžiaugė. Joks deglas nedegė. Deefo tėvų namuose Kriplgeite. Defo tėvas Džeimsas Fo buvo presbiterionas, ir be to, dar koks atkaklus.

Tačiau, nepaisant puritonų, gatvėse, degė laužai, gaudė varpai ir praeiviai norom nenorom turėjo nuolankiai išgerti sklidinus stiklus į Jo švenčiamosios didenybės sveikatą ir už Kronvelio pražūtį, ka

ažkur mažam Kriplgeito namelyje ryžtingų bruožų mėlynakis kūdikis jau mirkčiojo ir burbuliavo, silpnomis savo rankytėmis siekdamas apimti visatą. Danielis Defo buvo gyvas ir spardėsi.

Laikai buvo neramūs, o namuose – nuotaika slogi, kai disenterio vaikas išvydo šį pasaulį: tų metų pradžioje buvo taip neramu, kad kūdikio gimimas nebuvo įregistruotas bažnyčios metrikų knygoje.

Mažam, sveikam, guviam, akylam žmogyčiui net ir geriausiais laikais gimti puritonų šeimoje buvo ne pats linksmiausias dalykas. Toks griežtumas – tiek daug Biblijos, tiek daug “Nedrįsk”.

Defo tekdavo pakęsti tėvų dievobaimingus plepalus ir dėtis visiškai rimtam. Vargšelis Defo. Nepasakysi, kad Defo tėvai buvo nemalonūs. Savaip jie verti pagarbos.

Džeimsas Fo buvo rimtas, dievobaimingas žmogus. Gimęs ir užaugęs Nortamptone, dar jaunystėje pilietinio karo metais pateko į Londoną. Atidirbęs pameistriu, ėmėsi savarankiško verslo, į kurį įdėjo visas jėgas, ir attkakliai dirbant, joms neblogai klojosi. Jis kalė pinigus, ir tam tikra prasme gyveno puikiai. Jo bičiuliai, kaip ir jis, buvo puritonai. Fo buvo kilęs iš smulkių žemdirbių, bet panelė, kurią vedė, buvo iš kilmingesnės giminės – jos tėvas laikė sakalų pulką. O Džeimso Fo pramoga buvo ne medžioklė, o – religija. Kaip ir daugelis kitų XVII amžiaus puritonų, jis labia uoliai atsidavė religijai. Jo gyvenimas sukosi apie dvi knygas – Bibliją ir buhalterijos knygą. Apie ponią Fo iš užsilikusių negausių užuominų galima susidaryti ti

ik labai miglotą jos vaizdą. Jėgos, kurios likdavo pamaitinus misterį Fo ir vaikus (be Danielio, dar buvo dvi mažos dukros), būdavo skiriamos religijai. Ką Defo paveldėjo iš jos? Jeigu iš prekybininko tėvo jis paveldėjo kunkuliuojančią energiją, egoizmą, verteivos apsukrumą ir diplomato taktiškumą, tai argi galima teigti, kad iš motinos paveldėjo aistrą meilės nuotykiams, vaizduotės galią ir literatūros talentą? Defo buvo ir realistas, ir romantikas, ir pagrįstai galima spėlioti, kad dvi tarpusavy rungtyniaujančios kraujo srovės buvo tėvo ir motinos palikimas. Iš abiejų tėvų jis paveldėjo išdidumą: iš motinos – protėvių išdidumą, o iš tėvo – atkaklų, nepriklausomą puritono išdidumą.

Kai Defo buvo penkerių metų, Londono Sitį ištiko pati didžiausia nelaimė – garsusis Londono maras. 1665m. maras įsimintinas dėl to, kad tai buvo paskutinė epidemija. Tai labai paveikė Defo. Tie vaizdai ir garsai , tas bjaurus juos lydintis dvoksmas tikriausiai vaidendavosi jo vaikiškuose sapnuose. Tik paklausykit, kaip gyvai jis prisimena visą tą siaubą netgi po penkiasdešimt septynerių metų: “ Prisimenu ir, aprašydamas tą įvykį , man regis, tiesiog viską girdėte girdžiu. Jauna moteris, jos motina ir kambarinė buvo nežinia kokiu reikalu kažkur išėjusios, nes namas nebuvo uždarytas. Po kokių dviejų valandų, joms grįžus, jaunoji dama pasiskundė, kaip jai negera, o po ketvirčio valandos pradėjo vemti ir pajuto stiprų galvos sk

kausmą. Kol vėdinosi patalynė, motina nurengė dukterį ir, paguldžiusi į lovą, apšviesdama jos kūną žvake, tučtuojau ant kūno pastebėjo lemtingas žymes. Nebegalėdama susitvardyti, motina išmetė žvakę ir taip klaikiai suriko, kad galėjo sukelti siaubą net ir pačiam didžiausiam drąsuoliui. Be to, tai nebuvo vien tik klyksmas ar šauksmas: apimta siaubo ji pirmiausiai nualpo, paskui vėl atsigavo, ėmė lakstyti po namus aukštyn ir žemyn laiptais tarsi paklaikusi ir be perstojo spiegė, rėkė keletą valandų, visai prarado protą arba bent nesugebėdama valdytis. Kaip man pasakojo, ji taip ir neatėjo į protą. O jaunoji mergaitė tą akimirką jau buvo nebegyvas lavonas.

Baigiantis vasarai, po tris savaites trukusio besaikio mirtingumo, liga staiga praėjo. Misteris Fo vėl išdrįso išeiti laukan. Žmonės ėmė švęsti.

Tačiau linksmybės truko neilgai. Vos tik liovėsi sukę ratus numirėlių vežimai, kilo didysis gaisras, siautėję penkias dienas ir sunaikinęs visą apsuptą senovine siena Londono Sitį. Būdamas šešerių metų, Defo gyveno Londone ir viską matė. Jo tėvo namas išliko tik per plauką. Liepsnos priartėjo prie jų gatvelės, bet jos nepasiekė.

Penkias naktis Defo žvelgė į paraudusią ir piktą nelyginant liepsnojantis žaizdras padangę. Paskui liepsnos buvo sutramdytos. Bet per tas penkias naktis ir dienas sudegė trisdešimt tūkstančių ir aštuoniasdešimt devynios bažnyčios taip pat ir didžiulė katedra. Štai kaip maro už

žkrėstą ir per tirštai apgyvendintą medžio ir tinko miestą nušlavė didysis gaisras.

Fo šeima tikriausiai pajuto, kad viešpats jiems atlygino už jų maldas, kai Džeimsas Fo tapo mėsininku. Kaip tik šios dvi nelaimės – maras ir gaisras – sunaikinusios kaimynus krautuvininkus, leido jam tai padaryti. Jis klestėte klestėjo.
O Defo, kuriam šventojo rašto tiesos buvo kalte įkaltos, jam taip pat buvo atlyginta už visas pastangas ir ašaras, kurios birdavo per padrikas maldas ant motinos kelių. Kaip tik Biblija suformavo jo žodyną ir literatūrinį stilių.

Jau iš pat pradžių Danielis Defo suprato, ko iš jo tikimasi – jis turėjo susieti savo gyvenimą su religija, tapti dvasininku. Tuo tikslu motina ir aiškino jam Bibliją, o tėvas įdiegė kalvinistų tikėjimo pradmenis.

O į jaunojo Defo norus šiuo klausimu tėvai visai neatsižvelgė, ir mažasis berniukas susitaikė su savo likimu. Bet Defo jau buvo gyvas, veiklus berniūkštis. Jo protas buvo nepaprastai guvus. Jis suprato ir smalsiai domėjosi viskuo, kas dėjosi aplink.

Dar praėjo dveji ar treji metai, ir Defo pradėjo vienas pats klajoti Londono gatvėmis. Keliaudavo pasroviui ir pasiklausyti jūreiviškų šnekų. Defo guviai perprasdavo jūrininkų kalbą apie orą ir laivybą. Jis klausinėdavo jūreivių apie viešuosius ir privačiuosius reikalus apie jūrų mūšius, apie karą, apie sausumos kautynes. Ir nors nebuvo skaitęs knygų – beje, ir neturėjo ką skaityti, – galėjo neblogai nupasakoti tai, kas vyko ir kas tebevyksta pasaulyje. Žinojo visų flotilės laivų vardus ir kas jiems vadovauja.

Defo iš prigimimo buvo nuotykių ieškotojas ir net vaikystėje labai mėgo nerūpestingą gyvenimą. Tai kėlė nerimą tėvams. Jie būgštavo, kad sūnus nepatektų į blogą draugiją. Jie bandė atgrasinti jį nuo tų kelionių, pasakodami kraupias istorijas.

Maždaug apie 1674 metus, kai jam sukako keturiolika, Defo pradėjo eiti į mokyklą. Tėvas jį atidavė į Presbiterionų akademiją Niuington Grime. Laimė, tai buvo tikrai puiki mokykla. Defo šioje mokykloje gavo tvirtus gamtos ir tiksliųjų mokslų pagrindus. Jis susipažino su astronomija ir fizika.

Palikdamas Niuingtono akademiją, Defo nusprendė vieną dalyką – jis netaps presbiterionų dvasininku. Taip jis pasakė ir savo tėvui.Jis atsisakė būti kunigu.

Defo surado savo kelią. Jis žengė ne į bažnyčią, o į Londono Sitį. Pasinėrė į verslą. O laikai imtis komercinės karjeros buvo tikrai palankūs. Kai kurie pirkliai susikrovė milžiniškus turtus. Dauguma jų, kaip ir Defo, buvo disenteriai ir ėmėsi komercijos dėl to, kad, be religijos, tai buvo vienintelė jiems atvira karjera. Defo sparčiai žengė pirmyn , iš tiesų labai sparčiai. Jam viskas ėjosi gerai, nes buvo sumanus ir tikėjo sėkme.

Defo tapo savarankišku pirkliu maždaug apie 1683 ar 1684 metus. Tačiau nors ir yra išlikę duomenų apie jo namus ir prekių sandėlius, neišliko jokio informacijos, kad jis būtų kada nors turėjęs nuosavą krautuvę.

Jaunystėje Defo tikriausiai buvo drovus ir nedrąsus su moterimis. Tačiau beviltiškai norėjo mylėti ir būti mylimas. Jis nusprendė įveikti savo drovumą, pasidaryti drąsus, pašalinti visus puritoniškus suvaržymus. Tvirtai nusistatė pakeisti charakterį: bailumą paversti narsumu, drovumą – akiplėšiškumu. Defo veido bruožai buvo taisyklingi, netgi ryžtingi. Pilkos akys, smailus smakras, kumpa nosis – manding, visai neblogai. Burna pabrėžia būdo tvirtumą ir ryžtingumą. Bet prie pat burnos – apgamas, didžiulis apgamas.

Defo norėjo mylėti ir būti mylimas. bet argi jis, būdamas dvidešimt trejų metų iš meilės vedė mis Meri Tafli? Panelė buvo dvidešimties metų ir, matyt, ne kažin kokia gražuolė. Ji buvo pedantiška, religinga, puritoniškai nusiteikusi, nežmoniškai pareiginga ir ūkiška. Iš tiesų ji buvo labai atsilikusi mergina. Bet ji buvo piniginga, ir dar prieš vestuves tėvas paskyrė jai beveik keturis tūkstančius svarų. Jie susituokė 1684 metų sausio 1 dieną. Deja, vedybos nebuvo laimingos. Jie gyveno santuokoje beveik penkiasdešimt metų ir turėjo aštuonis vaikus, bet didesnę vedybinio gyvenimo dalį praleido atskirai.

Žinoma, jog Defo turėjo daug meilės romanų. Iš esmės Defo buvo trumpalaikių aistrų žmogus, nesugebėjęs mylėti nuolatos. Didelė, laisva, romantiška meilė, kurios jis troško širdies gilumoje, aplenkė jį visam laikui.

Leave a Comment