Įvadas• Terminai
Modernizmas [pranc. modernisme] 1. XIX a. pab. – XX a. avangardistinės meno kryptys, srovės bei stiliai; būdinga dekadentiškumas, klasikinių, ypač realistinio meno tradicijų neigimas, unikalumo, kai kada ekstravagantiškumo siekimas, sąlygiškumas, komplikuotumas, naujoviškos, neįprastos meninės priemonės; 2. rel. sąjūdis, kilęs XIX a. pab. – XX a. pr. ir siekęs naujinti, reformuoti katalikybę, suartinti ją su to meto kultūra. Egzistencija (lot. existentia — buvimas) — viena iš pagrindinių egzistencializmo sąvokų, reiškianti žmogaus asmenybės būties būdą. Terminą „Egzistencija” šia reikšme pirmąkart pavartojo Kjerkegoras. Pasak egzistencialistų, „Egzistencija“ yra tas centrinis žmogiškojo „Aš” branduolys, kurio dėka tasai „Aš” reiškiasi ne šiaip kaip atskiras empirinis individas ir ne kaip „mąstantis protas”, t. y. kažkas visuotina (bendražmogiška), o būtent kaip konkreti nepakartojama asmenybė. „Egzistencija“ — tai ne žmogaus esmė, nes pastaroji, kaip moko egzistencialistai (Ž.P.Sartras), reiškia kažką apibrėžtą, iš anksto duotą, o, priešingai, „atvira galimybė”. Vienas iš svarbiausių egzistencijos apibrėžimų — jos neobjektyvinamumas. Žmogus gali objektyvinti savo gabumus, žinias, mokėjimus praktiškai — išorinių objektų pavidalu; toliau, jis gali padaryti savo paties nagrinėjimo objektu savo psichinius aktus, savo mąstymą ir t. t., objektyvindamas juos teoriškai. Vienintelis dalykas, kas pasprunka nuo jo tiek praktinio, tiek teorinio objektyvinimo, taigi ir nuo pažinimo, ir kas tokiu būdu nėra pavaldus jam, — tai jo egzistencija. Mokymas apie egzistenciją yra nukreiptas tiek prieš racionalistinį žmogaus supratimą, kuris žmogaus esme laiko protą, tiek prieš marksistinį jo kaip visuomeninių santykių visumos supratimą. Egzistavimas — visa kintančių, daiktų įvairovė, jų sąryšis ir sąveika. Daiktų egzistavimą negalima paaiškinti nei vien jų vidine esme, nei tik jų būtimi. Klaidingos tos filosofinės teorijos, kurios daiktų esmę, pagrindą vertino labiau už jų egzistavimą, laikydamos jį kažkuo žemesniu, atsitiktiniu ir trumpalaikiu. Tačiau, taip pat klaidinga ir ta teorija, kuri daiktų egzistavimą vertina labiau už jų esmę, laikydama ją arba visai neegzistuojančia, arba kažkuo nesuvokiamu, nepasiekiamu žmogiškajam pažinimui ir praktikai. Teisinga yra pažiūris, kad nei esmė negalima be egzistavimo (šiuo atveju susidaro nieko bendra su realiu gamtos ir visuomenės gyvenimu neturintis įspūdis, kad esanti visiško sustingimo viešpatija), nei egzistavimas negalimas be esmės (šiuo atveju fiksuojama tik tai, kas išoriška, judru, atsitiktina). Tik egzistavimo ir esmės, būties ir tapimo vienybė leidžia suprasti visą esamybę. Egzistencializmas – XX amžiuje atsiradusi filosofijos srovė, akcentuojanti individualumą, individo laisvę bei subjektyvumą, taip pat pasirinkimo ir atsakomybės svarbą žmogaus gyvenime.
• Egzistencializmo filosofijos apžvalga
“Būtis, per kurią į pasaulį ateina Niekas, yra tokia būtis, kuriai jos būtyje rūpi būties Niekas: būtis, per kurią į pasaulį patenka Niekas, turi būti savo pačios Niekas.” (Jeano-Paulio Sartre’as)
Tai žmogaus egzistencijos apibrėžimas. Jame glūdi pačios egzistencijos neigimas, t.y. egzistencija prieštaringa: “tai būtis, kuri yra tai tai, kas ji nėra, ir kuri nėra tai, kas ji yra.” Tuo norima pasakyti, kad žmogus yra tokia būtis, kuri, išeidama už dabarties ribų, projektuoja save ateitim; žmogų esmiškai apibrėžia jo galimybės. Dėl šios projekcijos žmogus visada yra už savęs paties, jis yra tai, kas jis dar nėra. Be to, žmogus negali savęs redukuoti į tai, kas faktiškai duota, jis yra ne tik tai, kas jis yra, bet jis yra tai, kuo jis save padaro. Todėl žmogaus būties struktūra yra laisvė , nes jis negali būti kitaip, kaip tik privalėdamas realizuoti save patį, t.y. privalėdamas iš savęs padaryti tai, kas jis yra; jis pasmerktas laisvei.
Egzistencializmo pirmtakas buvo danas Soren Kierkegaard, o XX amžiuje egzistencializmo idėjas plėtojo vokiečiai Martin Heidegger bei Karl Jaspers ir prancūzai Albert Camus, Jean-Paul Sartre ir Simone de Beauvoir. Kierkegaard pirmas panaudojo “egzistencinio nerimo” (angst) sąvoką. Jos prasmė gali būti interpretuojama taip – gyvūnai yra supančioti savo instinktų, tačiau todėl visada pasitiki savo veiksmais, tuo tarpu žmonės turi laisvę pasirinkti savo elgesį, bet visada yra graužiami abejonės – tai ir yra taip vadinamo egzistencinio nerimo apraiška. Viena iš pagrindinių egzistencializmo idėjų – predeterminizmo paneigimas – teigia, kad žmonija neturi iš anksto nustatyto moralinio bei dvasinio pagrindo; ji pati jį sukuria. Turėdami pasirinkimo laisvę, žmonės tampa visiškai tapatūs savo veiksmams, todėl jų pagrindinis uždavinys – atrasti teisingą veiksmų pasirinkimo būdą. Martin Heidegger atskyrė “buvimo” ir “būties” sampratas. Jis kritikavo tiksliuosius mokslus, teigdamas, kad jų tariamas objektyvumas trukdo kvestionuoti daiktų paskirtį (jų funkcijos jau yra tiksliai apibrėžtos) ir skatina taikyti “objektyvumą”, vienareikšmiškumą visose gyvenimo srityse. Egzistencija turi būti suvokiama ne racionaliomis priemonėmis, o per egzistencinę patirtį, unikalią kiekvienam individui, be to, ji turi būti atskirta nuo to, kas įprasta ar “savaime suprantama”. Egzistencija – tai galimybių rinkinys, o pagrindinė galimybė žmogaus gyvenime, suteikianti visas kitas – mirties galimybė. Turėdamas griežtai apribotas erdvėlaikyje, žmogus suvokia savo, kaip atskiro elemento, buvimą jame. Karl Jaspers, kurio nuolatinį intensyvų darbingumą skatino nepagydoma liga, pagal išsilavinimą buvo psichiatras, domėjosi psichoanalize bei ją kritikavo. Būtent todėl, prieš pradėdamas filosofinį egzistencijos nagrinėjimą, jis iš pradžių domėjosi žmogaus proto teikiamų galimybių ribotumu. Anot jo, neįmanomas absoliutus objektyvus visumos pažinimas, nes mąstantysis subjektas gali suvokta visumoje viską, išskirus save patį – subjektą. Todėl ir būties problema yra neišsprendžiama. Jaspers teigė, kad žmogaus gyvenime yra tam tikras išankstinis determinizmas – pavyzdžiui, jis negali pasirinkti gimimo epochos, vietos, tėvų, bendro konteksto. Jaspers taip pat nagrinėjo transcendencijos reikšmę dieviškosios būtybės egzistavimo patvirtinimui. Nobelio premijos laureatas Albert Camus buvo įsitikinęs, kad žmogus gyvena priešiškame, susvetimėjimą sukeliančiame pasaulyje, jo padėtis jame yra absurdiška. Savo kūriniais Camus bandė pabrėžti būtinumą priešintis absurdui, nepaisant to, kad šios pastangos gali atrodyti beprasmės. Jo tėvynainis Jean Paul Sartre neigė “žmogiškosios prigimties”, “žmogiškojo silpnumo” sąvoką. Anot jo, tik pats žmogus yra atsakingas už savo veiksmus bei pasirinkimus. Viena vertus, besąlygiškas visuomenės etinių normų priėmimas tėra atsakomybės už save vengimas ir paverčia individą beveidės masės dalimi. Kita vertus, būtent todėl žmogaus laisvė yra jo didžiausia našta, nes reikia nuolat ieškoti savęs įprasminimo. Besivadovaudamas Nietzche teiginiu “Dievas miręs”, jis pabrėždavo, kad tik žmogus gali suteikti savo gyvenimui prasmės. Sartre’o žmonos Simonos de Boeauvoir požiūris buvo įdomus tuo, kad ji pritaikė egzistencializmą feminizmui. Neigdama “vyriškos” ir “moteriškos” prigimties skirtumus, ji teigė, kad reikia atsikratyti išankstinių nusistatymų, kuriuos diktuoja šios sąvokos. Moteris turi būti tokia pat laisva bei nepriklausoma kaip vyras ir prisiimti atsakomybę už savo veiksmus, o ne taikstytis su patriarchalinėmis visuomenės tendencijomis. Egzistencializmo srovei priskiriami filosofai buvo skirtingų pažiūrų, dažnai nagrinėjo labai skirtingus žmogaus egzistencijos aspektus – tai, kas buvo įdomu ar aktualu jiems patiems atsižvelgiant į kultūrinį kontekstą (galima pastebėti, kad visi buvo europiečiai, vienaip ar kitaip išgyvenę pirmą bei antrą pasaulinį karą). Jų egzistencinis suvokimas buvo unikalus kiekvieno subjektyviam pasaulio matymui, tačiau nė vienas nepasiūlė konkretaus būties prasmės paaiškinimo ar sprendimo. Palikdami šį klausimą spręsti kiekvienam individui atskirai, jie galutinai įtvirtino pagrindinius savo srovės principus. Egzistencializmas — egzistavimo filosofija — iracionalistinė kryptis šiuolaikinėje filosofijoje, atsiradusi (po I pasaulinio karo — Vokietijoje, II pasaulinio karo metu — Prancūzijoje, po II pasaulinio karo — kitose šalyse, jų tarpe ir JAV), mėginant sukurti naują pasaulėžiūrą, atitinkančią inteligentijos interesus. Ezistencializmo idėjinės ištakos — gyvenimo filosofija, Husserlio fenomenologija, Kjeikegoro religinis mistinis mokymas. Skiriami religinis egzistencializmas (G. Marselis, Jaspersas, N. Berdiajevas, L. Šestovas, M. Buberis) ir ateistinis egzistencializmas (Haidegeris, Ž.P.Sartras, A. Kamiu, S. Bovuar). Egzistencializme atsispindėjo krizė liberalizmo, paviršutiniškai optimistiškai suprantančio pasaulį, tikinčio pažangiu visuomenės vystymusi, to liberalizmo, kuris neatlaikė išmėginimų per audringus XX a. įvykius. egzistencializmas atsirado kaip pesimistinė pasaulėžiūra, kelianti sau klausimą: kaip gyventi žmogui, praradusiam liberalias progresistines iliuzijas, istorinių katastrofų akivaizdoje? Egzistencializmas — tai reakcija į švietėjiškosios epochos ir klasikinės vokiečių filosofijos racionalizmą, taip pat kantinę pozityvistinę filosofiją, paplitusią XIX a, pabaigoje — XX a. pradžioje. Egzistencialistų nuomone, pagrindinis racionalaus mąstymo bruožas yra tai, kad jis remiasi subjekto ir objekto priešingumo principu. Dėl to visa tikrovė, joje taip pat žmogus, racionalistui iškyla tik kaip mokslinio tyrimo ir praktinio manipuliavimo objektas, o todėl toks požiūris turi „nuasmenintą”, „beveidį” pobūdį. Egzistencializmas, priešingai, turįs būti beasmenės, „objektyvios” mokslinės filosofijos priešybė. Taigi egzistencializmas pristato filosofiją ir mokslą. Filosofijos objektu, sako, pvz., Haidegeris, turi tapti „būtis”, tuo tarpu kai mokslo objektas — „esamybė”. „Esamybe” laikoma viskas, kas priskiriama empiriniam pasauliui, nuo kurio reikią skirti pačią būtį. Pastaroji suvokiama ne tarpiškai (intelektiniu mąstymu), o tik betarpiškai, atsiskleisdama žmogui kaip jo paties būtis, jo asmeninis egzistavimas, t. y. kaip egzistencija. Egzistencijoje kaip tik ir esąs nesuskaldytas subjekto ir objekto vientisumas, neprieinamas nei intelektiniam moksliniam, nei spekuliatyviniam mąstymui. Kasdieniniame gyvenime žmogus ne visada suvokiąs save kaip egzistenciją; tam reikią, kad jis atsidurtų ribinėje situacijoje, t. y. mirties akivaizdoje. Atrasdamas save kaip egzistenciją, žmogus pirmąkart įgyja ir savo laisvę. Laisvė, pagal egzistencializmą, yra tai, kad žmogus nebūtų kaip daiktas, besiformuojantis dėl gamtinio arba socialinio būtinumo, o „pasirinktų” save patį, formuotų save kiekvienu savo veiksmu ir poelgiu. Tuo būdu laisvas žmogus atsako už viską, ką jis padarė, ir neteisina savęs „aplinkybėmis”. Kaltės už viską, kas vyksta aplink jį, jausmas — tai laisvo žmogaus jausmas (Berdiajevas). Egzistencializmas nuolat pabrėžia žmogaus atsakomybę už visa, kas dedasi istorijoje. Tačiau egzistencialistinė laisvės sąvoka lieka subjektyvinė; ji traktuojama vien etine, o ne socialine prasme. Atmesdamas racionalinį pažinimą kaip neatitinkantį to objekto, kurį nagrinėja filosofija, Egzistencializmas iškelia betarpiško, intuityvaus realybės suvokimo metodą, remdamasis daugiausia Huseiliu (Haidegeris, Marselis, Sartras), Diltėjumi (Haidegeris, Jaspersas), iš dalies Bergsono intuityvizmu. Daugelis egzistencialistų (Haidegeris vėlyvuoju savo veiklos laikotarpiu, Marselis, Kamiu ir kt.) mano, kad filosofija savo pažinimo metodu yra kur kas artimesnė menui, negu mokslui. Neatsitiktinai egzistencializmas daro tokią didelę įtaką Vakarų menui ir literatūrai, o per juos — ir inteligentijos didelės dalies protiniam nusiteikimui. Socialinė politinė įvairių egzistencializmo atstovų pozicija yra nevienoda.Egzistencializmas
(XX a. vidurys)
• Srovės atsiradimo priežastys
Po antro pasaulinio karo vakarų literatūroje reiškiasi dvi tendencijos literatūroje. Susijusi su rašytojų siekimu įprasminti karo patirtį, bei žmogaus būtį taiką praėjusių ir ateityje galimų sukrėtimų akivaizdoje. Šis įprasminimas rėmėsi egzistencializmo filosofiniais principais. Absurdo, žmogaus vienatvės ir beprasmybės idėjose daugelis rašytojų atrado fašizmo ir bolševizmo, žvėriškų nusikaltimų paaiškinimą. Ši filosofija buvo plačiai propaguojama grožinėje literatūroje. Tai lėmė jos populiarumą literatūroje. Susilaukė daug šalininkų pavertusiu egzistencializmą mada.
Egzistencializmas kelia būties ir žmogaus egzistavimo problemas – gyvenimo prasmės, mirties, kančios. Žmogaus egzistencijos problema yra pagrindinis egzistencialistų tyrinėjimo objektas. Egzistencijai jie teikia reikšmę prieš esmę. Egzistencija kuriama kiekvienu momentu konkrečioje situacijoje. Žmogus egzistencialistų suprantamas kaip subjektyvi esybė, laisvai pati save kurianti. Klaidinga būtų manyti, kad egzistencialistai žmogų nagrinėja izoliuotai nuo pasaulio ir visuomenės. Jie pripažįsta žmogaus ryšį su kitais ir jį supančiu pasauliu. Žmonių egzistavimo tarpusavio problema yra labai svarbi egzistencializmo filosofijoje. Neteisinga būtų tapatinti egzistencializmą su kokio vieno filosofo sukurta sistema todėl, kad ši filosofinė kryptis atstovaujama daugelio filosofų ir kiekvienas jų savitai sprendžia egzistencijos klausimus. Egzistencializmo pradininkais laikomi vokiečių filosofai Martynas Haideggeris ir Karlas Jaspersas (3-4 dešimtmetis). Prancūzijoje ir Italijoje įsigalėjo II pasaulinio karo ir ypač pokario metais. Prancūzijoje vyravo dvi kryptys: Žano Polio Sarto ateistinė ir Gabrielio Marselio katalikiškoji. Egzistencializmui būdingi bruožai matomi ir lietuvių filosofų Antano Maceinos ir Juozo Griniaus pasaulėžiūroje Ketvirtojo dešimtmečio pabaigoje Lietuvai atėjo išbandymų metas (viena okupacija po kitos) – buvo pažeista kultūros plėtotė. Diduma inteligentijos buvo sunaikinta (vieni atsidūrė bolševikų ar nacių koncentracijos stovyklose, kiti emigravo į Vakarus) nors Lietuvoje buvo sutrikdyta filosofijos raida, pagrindinės moderniosios filosofijos kryptys buvo žinomos. Antrojo pasaulinio karo išvakarėse Vakarų Europoje energingai kelią skynėsi egzistencializmas. Šios krypties pradininko, vokiečių filosofo Martino Heideggerio knyga „Būtis ir laikas“, pasirodžiusi 1927 metais, iškart sulaukė gerbėjų. Heideggeris palietė opius žmogaus būties klausimus. Jam svarbiausia buvo suprasti, kas yra būtis. Vokiečių filosofas būties problemas sprendė per konkrečią individo egzistenciją. Visą žmogaus egzistenciją galima paaiškinti kaip nerimą, baimę, mirtį, chaosą, kuriame žmogus išgyvena nuolatinį tragizmą. Egzistencijos problemas nagrinėjo ir rusų filosofai Nikolajus Berdiajevas, Levas Šestovas. Tik atsakymų į iškilusius klausimus jie ieškojo naujai aiškindami Dievą, jo kūrybą. Buvimas už materialios tikrovės ribų – transcendencija žmogui geriausiai atsiverianti susiklosčius tragiškoms aplinkybėms, susidarius “ribinėms situacijoms”. XX amžiaus penktojo dešimtmečio pradžioje lietuviu tauta vėl atsidūrė “ribinėje situacijoje”. Susidarė palanki dirva suklestėti egzistencializmui. Lietuviškoji modernioji filosofija iš esmės plėtojosi išeivijoje. Iš ten įvairiais keliais sklido po Lietuvą. Daugelio šio laikotarpio intelektualų mąstysena formavosi Nepriklausomoje Lietuvoje, tik jų pačių talentas išsiskleidė tragišku lietuvių tautai laikotarpiu. Tuo metu labiausiai plėtojosi fenomenologija ir egzistencializmas, o į pačią okupuotą Lietuvą smelkėsi pozityvistinis aprašomasis metodas.• Dramatizmas
Žmogaus egzistencija vienatvės rate, neturėjimas objektyvių vertybių. Sąmonės egzistencija materialaus (bedvasio) pasaulio apsuptyje. Sąmonės trapumo suvokimas. Gyvybės trapumas.
• Santykis su aplinka
Žmogus svetimas, priešiškas pasauliui, nes šis priešiškas, nepavaldus žmogui. Tik maištu, veikla galima įveikti beviltiškumą.
• Kiti estetikos principai
Filosofijos įtaka. Absurdo menas – tai menas, išreiškiantis absurdo patirtį. Meno kūrinio paskirtis – fiksuoti mechanišką, prasmės neturintį pasaulį. Svarbiausia problema – žmogaus egzistencija. Absurdo patirtis grąžina žmogų į gyvenimą, kupiną džiaugsmo akimirkų. Masinės kultūros problemos. Mokslo ir technikos revoliucijos atspindys. Asmenybės ir visuomenės santykių problema. Pasaulis iracionalus, nepavaldus žmogaus protui. Gyvenimas iškeliamas virš trumpalaikiškumo ir mirties. Tikrovė suvokiama kaip suskilusi į dvi sritis: sąmonės ir daiktų. Žmogus ir jo likimas nepavaldus nei istorinei, nei socialinei determinacijai. Žmogus laisvas, egzistuoja savo pastangomis, kiekvienu momentu kuria save (veiksmo literatūra). Žmogus sprendžia savo būties prasmę: a) protestuodamas, b) priešindamasis, c) veiksmu, d) kūryba. Šis sprendimas išryškėja ribinėse situacijose (pvz., mirties akistatoje ar pan.).
Žmonių bendradarbiavimas neįmanomas, savitarpio supratimas dėl asmenybės atribojimo – negalimas. Dalis egzistencialistų yra ateistinės pakraipos (A. Kamiu, Ž.P.Sartras), nepripažįsta transcendentinės būties; dalis egzistencialistų – religinės krypties (G. Marselis, N. Berdiajevas), ieškantys išeities iš beviltiškos žmogaus būties – dieviškoje būtyje (transcendencijoje).• Stiliaus bruožai
Filosofinio, mokslinio stiliaus elementai. Būdingi svarstymai. Sąlygiškumas. Daugiaprasmiškumas. Tragiškumas. Ramus pasakojimo tonas. Dažnai atsisakoma visažinio pasakotojo pozicijos.
• Žanrai
Proza (romanai su dienoraščio tonacijomis, novelės, kronikos, dramos).
• Atstovai
Ž. P. Sartras, A. Kamiu, M. de Unamūnas, S. de Bovuar; egzistencializmo bruožai A. de Sent – Egziuperi, H. Hesės kūryboje.
Plačiau apie srovės atstovus
• S. Kjirkegoras (1813—1855)
Pastangos filosofijoje vengti abstraktumo, „mąstymo apie mąstymą” arba, kaip sakė L. Fojerbachas, „girtų spekuliacijų” nuo XIX a. vidurio buvo visuotinės. Tokioms tendencijoms atstovaujančių mąstytojų gretose išsiskiria danas Siorenas Kjirkegoras dar nuosekliau negu voliuntaristai atkreipęs dėmesį į tai, kad gamtos pasauliui netapatus žmogaus pasaulis yra visai savitas reiškinys. Šiuolaikinės civilizacijos plėtroje unikalieji žmogaus gyvenimo motyvai tolydžio menkėja, blanksta, žmogus naujaisiais amžiais vykstančios gyvenimo urbanizacijos ir gamybos pramonizacijos sąlygomis banalėja, pilkėja, panašėja, tampa kaip žmogus nebereikalingas ne tik kitiems, bet ir sau. Techninio tipo kultūros pažanga gimdo žmogaus dvasinio sunykimo situaciją. Ką daryti? Kelias į išsigelbėjimą yra savęs pažinimas, mokantis atrasti tai, kas tikrai žmogiška, puoselėti tai ir saugoti nuo vis labiau pilkėjančio gyvenimo. Su kuo pirmiausia susiduria savistabai susitelkiantis žmogus — tai su tuo faktu, kad gyvenimas baigiasi mirtimi. Žmogus gimsta, būna ir miršta nepriklausomai nuo to, nori jis to ar ne. Visa, ką jis gali padaryti — tai pabandyti tą buvimą patvarkyti į geresnę, o ne į blogesnę pusę. Yra trys santykio su savo buvimu, su gyvenimu tipai: estetinis, etinis ir religinis. Estetiškai gyvena tie žmonės, kurie jaučia malonumą žaisti aplinkybėmis, džiaugiasi galį pajungti aplinką savo valiai, tose pastangose nuslopindami savo laikinumo jautimą. Etiškai gyvena tie, kurie yra pajutę, kad gyvenimas yra paremtas žmonėms bendra buvimo tvarka ir kad tos tvarkos ryškinimasis bei gausinimas gyvenime yra žmogų kilninantis ir įprasminantis užsiėmimas. Religiškai gyvena tie, kurie yra pajutę ir supratę, jog ir visa žmogiškoji, ir gamtiškoji tvarka yra taip pat ne amžinos, kad žmogus, būdamas tų tvarkų dalis, kartu yra ir kažkas daugiau negu jos abi, net kartu paimtos, kad žmogui visada bus būdingas veržimasis į begalybę, į amžinybę, pasiekiamus žmogui, deja, tik kaip tolima žvaigždžių šviesa. Žmogaus vienišumo, jo „pamestumo” visatoje ir pasaulyje motyvas pereina per visą S. Kjirkegoro žmogaus gyvenimą kaip realaus ir fizinio, ir dvasinio buvimo fakto apmąstymas. Ši kryptis Europos naujausių laikų filosofijoje ypač išryškėja įsigalint ir įsisiautėjant fašizmui — Prancūzijoje — karo ir pokario metais, Vokietijoje prieš Antrąjį pasaulinį karą.
• Martynas Heideggeris (1889—1976)
Žymiausias egzistencializmo atstovas Vokietijoje buvo Martynas Heideggeris. Pagrindiniai egzistencializmo principai suformuluoti Heideggerio knygoje “Būtis ir laikas”, kurioje keliamas būties prasmės klausimas. Heideggeris remiasi fenomenologiniu metodu. Fenomenas – tai, kas yra pačiu savimi, reiškiasi toks koks yra. Žmogaus bėgimą nuo savęs gimdo baimė, dėl atsakomybės už savarankiškai pasirinktą nuostatą. Ši baimė verčia ieškoti prieglobsčio būklėje, kurią Heideggeris apibūdina beasmeniu įvardžiu “man”. Apie šiuolaikinį pasaulį ir žmogaus situaciją jis kalba vizijų vaizdais. Mūsų epochą vadina “pasaulio naktimi”, “skurdžiuoju laiku”, žemės sutemomis”. “Pasaulio nakties” bruožais jis laiko “dievų pabėgimą”, žemės niokojimą bei griovimą, žmonių sumasiškėjimą ir visuotinybės teoriją.
Vokiečio manymu žmogus visų pirma yra, egzistuoja, ir tik dėka to jaučia, mąsto, veikia. Jo savivoką ir saviraišką komplikuoja tai, kad žmogus yra dviejų — kūno ir dvasios — pradų vienovė. Siekimas būti vienove žmogaus buvimą, arba egzistavimą, jo sąmonėje skaido jo savęs, kaip buvimo pasaulyje, jautimą, savęs, kaip siekiamojo savęs, jautimą ir savęs, kaip buvimo su pasaulio esme, jautimą. Dėl to žmogaus buvimas jo paties suvokiamas kaip rūpestis. Rūpestis dėl savo buvimo pasaulyje — tai išgyvenimas dėl savo nesavarankiškumo, dėl pasaulio duotumo, tarsi ne pats žmogus, o kažkas kitas tvarkytų jo likimą. Rūpestis dėl savęs, kaip siekiamojo savęs,— tai savęs projektavimas, bandant įveikti savo būtinį nesavarankiškumą, ieškant žmogui būtinos laisvės erdvės, bandant įdaiktinti ir tuo įamžinti savo viltis ir siekimus. Tie pavidalai, tos formos — tai dažniausiai tavo paties sukurtos kultūros produktai: sodyba, kur tu užaugai, tavo pasodinti medžiai, seni sąsiuviniai, kambarių kvapai ir garsai, peizažai, atgaivinantys kažkada surastas svarbias mintis, dainos, kalbos, knygos — visa, kas tavo sugyventa (ne užgyventa, o būtent sugyventa!) kaip supratimai, kaip tavo buvimo esmingumo pajautimas, tau bandant įsijungti į pasaulį, atrasti jį ir save jame ne kaip nebūtį, svetimumą, o kaip buvimą. Rūpestis jungia žmogaus trukmę kaip praeitį, dabartį ir ateitį. Nuo to, kas tame rūpestyje vyrauja, žmogaus egzistencija gali būti netikra arba tikra. Netikra ji yra tuo atveju, jeigu joje akcentuojama dabartis. Tada žmogus susitapatina su jo aplinkos daiktais ir žmonėmis, jie uždengia jam horizontą, o susitapatinimas su kuo nors už savęs žmogų susvetimina patį sau, jis praranda save, tampa kažkuo, vidutinybe, niekatrąja gimine, baimingai skliaudančia ausis: kur, kas, ką. Tikra egzistencija yra tada, kai žmogus pamato save tokį, koks jis yra — silpnas, baigtinis, bet — esantis, ne egzistuojantis, būnantis, taigi ne kažin kas, o jis, aš. Tada žmogus gali atrasti savo baigtinumą kaip istoriškumą, savo nerimą — kaip laisve, savo abejones — kaip mąstymą, kaip amžinybės siekimą ir galimybę. Rūpestis ir baimė dėl gyvenimo tampa blaivus, žmogaus jėgoms prieinamas ir jo sielos trokštamas gyvenimo kūrimas.• Albertas Kamiu (1913— 1960)
Panašiai, tik ne taip ramiai, šiek tiek dramatiškiau, žmogaus buvimą supranta prancūzų egzistencinės filosofijos kūrėjai. Tipiškiausias yra Albertas Kamiu. Prancūzų rašytojas, dramaturgas, romanų, apysakų ir filosofinių esė autorius, 1957 m. Nobelio premijos laureatas. Albertas Kamiu gimė 1913 m. lapkričio 7 d. prancūzų Alžyre, Mondovio miestelyje, beraštės ispanės Katerinos Sintes ir prancūzo vyro prekybos ir eksporto įmonės tarnautojo Liusjeno Ogiusto Kamiu šeimoje. Anksti likęs našlaičiu Kamiu nuo mažens patyrė skurdą, buvo kolonijinės priespaudos liudininkas. Baigęs licėjų Albertas Kamiu įstojo į Alžyro universiteto filosofijos fakultetą, parašo diplominį darbą “Krikščioniškoji metafizika ir neoplatonizmas”. Dar studijuodamas universitete jis įstoja į Komunistų partiją, iš jos gretų buvo pašalintas 1937 m. Baigęs universitetą Albertas Kamiu kurį laiką dirbo aktorių trupėje “Radio Alže”, kur inscenizavo Andre Žido, Fiodoro Dostojevskio, Andre Malro veikalus. 1938 m. jis ėmė bendradarbiauti laikraštyje “Alžė repiubliken”, kur spausdino antikolonijinius straipsnius. Alžyrui buvo skirti ir pirmieji grožiniai veikalai – esė knygos apie šios šalies žmones ir gamtą: “Išvirkščioji ir geroji pusė” (1935), “Vestuvės” (1938). 1940 m. pradžioje Alberas Kamiu išvyko į Paryžių, karo metais dalyvavo Pasipriešinimo grupės “Komba” veikloje. 1944 – 1947 redagavo to paties pavadinimo laikraštį. Karo metu parašė savo žymiausią filosofinį esė “Sizifo mitas” (1941), romaną “Svetimas” (1942), “Laiškus bičiuliui vokiečiui” (1943-1944), pradėjo rašyti romaną “Maras”, kuris buvo išleistas tik 1947 m. Pokario laikotarpiu Albertas Kamiu parašė filosofinį esė “Maištaujantis žmogus” (1951), apsakymų knygą “Tremtis ir tėvynė” (1957), apysaką “Krytis” (1956). Alberto Kamiu pjesės “Kaligula” (1944), “Nesusipratimas” (1944), “Apgultis” (1948), ir “Teisieji” (1955) probleminiu požiūriu glaudžiai susijusios su jo proza, draminės formos įtaką galime atsekti jo romanų struktūroje. 1960 m. sausio 4 d. Albertas Kamiu žuvo automobilio katastrofoje. Jo kelioninėje rankinėje rastas romano “Pirmasis žmogus” rankraštis, kurį spaudai (1994) parengė dukra Katerina Kamiu.
“Ir aš taip pat pasijutau galįs viską vėl išgyventi iš naujo. Lyg šis didžiulis pykčio protrūkis būtų mane nuvalęs nuo blogio, išvadavęs nuo vilties, šią naktį, pilną ženklų ir žvaigždžių, aš pirmą kartą atsivėriau švelniam pasaulio abejingumui. Išvydęs jį, tokį panašų į save, tokį giminingą, pajutau, jog buvau ir dar tebeesu laimingas. Kad viskas būtų baigta, kad aš jausčiausi ne toks vienišas, man belieka palinkėti sau, kad mirties bausmės įvykdymo dieną susirinktų daug žiūrovų ir kad jie sutiktų mane neapykantos šūksniais.”Ištrauka iš A.Camus romano “Svetimas” . “Žinoma, galima geisti, ir aš geidžiu, kad ta liepsna būtų švelnesnė, o atvanga leistų bent kiek pasvajoti. Bet, matyt, menininkui taika – pati paprasčiausia kova. “Kiekviena siena yra durys”, – teisingai pasakė Emersonas. Neieškokime durų ir išėjimo sienoje, priešais kurią gyvename. Priešingai, atokvėpio ieškokime ten, kur jis yra, aš noriu pasakyti, pačiame mūšio įkarštyje. Nes aš manau, ir tuo norėčiau baigti, kad jis būtent tenai. Didžiosios mintys ateina į pasaulį balandžių kojytėmis. Tad galbūt įtempę klausą išgirsime imperijų ir tautų šurmulyje lengvą sparnų šnarėjimą – švelnų gyvenimo ir vilties bruzdesį. Vieni pasakys, kad tą viltį neša liaudis, kiti – kad žmogus. O aš manau, kad ją prikėlė, atgaivino ir palaiko milijonai vienišųjų: savo veiksmais ir kūriniais neigdami valstybių sienas ir šiurpiausius istorijos įvykius, jie nors trumpam įžiebia tiesą, kuriai nuolat gresia pavojus ir, iškėlę ją virš savo kančių ir džiaugsmų, rodo visiems.” Ištrauka iš A.Camus 1957 metų gruodžio 14 dienos paskaitos “Menininkas ir jo laikmetis”. Jo apmąstymų atsparos taškas — bendras visiems egzistencijos mąstytojams supratimas, kad žmogus pats sau atrodo gautas prieš savo valią: niekas jo neklausė, nori jis gimti ar ne, trokšta jis šito buvimo ar ne. Ir aplinka, su kuria jis susiduria sąmonei bundant, anaiptol ne draugiška. Žmogus nuo mažumės derinasi prie jos, įgydamas savo nelaisvės erdvės supratimą, išmokdamas apsauginio elgesio, suvienodėdamas su kitais. Daug kam toks gyvenimas atrodo normalus. Bet netgi tiems kartais ateina toks metas, ypač tada, kai žmogus pajunta savo mirties galimybę, kai visas gyvenimas pasirodo kybąs virš svetimumo bedugnių. Tada iškyla gyvenimo prasmės klausimas. Jis baisus, nes gyvenimo tikslą ir jo siekimo kelius žmogus turi rinktis pats. Dar baisiau: kiekvieną akimirką jis turi rinktis, kaip privalo pasielgti, ir kiekvienas pasirinkimas gali tapti ne priartėjimu, o nutolimu nuo tikslo, žingsniu į beprasmišką buvimą. Laisvė yra ne laimė, o prakeikimas. Tačiau toks gyvenimas be iliuzijų yra tikrojo optimizmo šaltinis. Iš tiesų jeigu viskas aplink netikra, o tu jauti, kad tai, ką tas netikrumas semia ir skandina, yra verta gelbėjimo, kodėl gi nesukilti, kodėl nepasipriešinti tai pilkajai kasdienybės diktatūrai! Jei nesukilai, lieka viena — savižudybė. Ar žūtis pasiduodant vertesnė už žūtį sukylant? Beje, pasiduodant žūtis neišvengiama, o sukylant — nebūtinai. Niekas žmogui negali įsakyti, kaip gyventi, netgi grasindamas mirtimi. Netgi mirtis žmogui yra paskutinis būdas gyventi, sukurti gyvenimą, kokio iš jo niekas ir nesitikėjo. Tik šitaip — teigdamas žmoniškumą nežmoniškame pasaulyje — žmogus gali įveikti savo baigtinumą, susijungdamas su tuo, kas amžina — bent iki tol, kol apskritai egzistuoja žmonija. 1944 m. kurdamas savo pjesę “Kaligula” A. Kamiu rašė: “Apart Kaligulos “fantazijų” daugiau niekas čia nepretenduoja į istorinį tikslumą. Jo žodžiai tikslūs, jų panaudojimas – ne”. Galbūt ši paties autoriaus suformuluota nuoroda į neprisirišimą prie pseudo istorinių tiesų suteikė jo sukurtam Kaligulos personažui amžiną gyvenimą ir nuolatinį aktualumą, kaip žmogaus, kuriančio savo gyvenimo misteriją iš absoliuto ilgesio ir paieškų. Kaligula, kurio rankose buvo sukoncentruota aukščiausia šio pasaulio valdžia, laimės samprata slypėjo už gėrio ir blogio ribų. Jis ieškojo absoliuto. Absoliutaus paklusnumo. Absoliučios neapykantos. Absoliučios meilės. Persisotinęs ir kartu naivus Kaligula pasmerkė baisioms kančioms aplinkinius, siekdamas atrasti tą ribą kuri nubrėžta žmogaus sielai. Jis ir pats kenčia bandydamas išreikšti neišreiškiamą. Argi tai nėra tikrasis ir XXI amžiaus žmogaus portretas? 1983 m. Lietuvos teatrą sukrėtė Kauno dramos teatre režisieriaus Jono Vaitkaus pastatyta A. Kamiu pjesė “Kaligula”, kurioje pagrindinį imperatoriaus – tirono vaidmenį sukūrė Valentinas Masalskis. Lietuviu režisierius Ignas Jonynas pastatė A. Kamiu pjesę „Kaligula“. Galbūt paties A. Kamiu žodžiai išprovokavo režisierių po 20 metų sugrąžinti ,,Kaligulą“, žodžiai, jog: “…Kaligula nemirė. Jis tūno kiekviename iš mūsų. Jeigu jūsų rankose būtų valdžia, jei jūsų krūtinėje plaktų išdidi širdis, jūs patys išvystumėte, kai išsilaisvina toji pabaisa arba angelas, tūnantis jumyse.” Pjesės: Režisierius – Ignas Jonynas; Kompozitorius – Julijus Andrejevas; Scenografė – Marta Vosyliūtė; Kostiumų dailininkė – Sandra Striaukaitė; Šviesų dailininkas – Gintautas Urba; Vaidina: Rolandas Kazlas, Neringa Varnelytė, Antanas Šurna, Povilas Budrys, Andrius Bialobžeskis, Giedrius Savickas, Ignas Ciplijauskas, Rimgaudas Karvelis, Saulius Sipaitis, Vytautas Taukinaitis, Tomas Kizelis, Aleksas Kazanavičius, Jurgis Damaševičius, Nerijus Gadliauskas, Irena Tamošiūnaitė, Aldona Bendoriūtė, Ingrida Daunoravičiūtė I.Jonyno spektaklyje vieną iš žiauriausių senovės Romos imperatorių, žmogaus šiurpinusio tiek savo amžininkus, tiek mūsų laikmetį despotiškos tironijos ir moralinio nuosmukio siautėjimu, Gajaus Cezario Germaniko arba tiesiog Kaligulos vaidmenį kuria aktorius Rolandas Kazlas. Režisierius teigia, jog: “Gyvename laike kai viskas turi savo vertę. Ir ne bet kokią, o aiškiai išskaičiuotą. Viskas gali būti parduota ar įkainuota, jei objektas nors kiek atitinka paklausą. Vertė nustatoma pagal rinkos dėsnius. Kuo didesnį ažiotažą sukels vardas, tuo didesnį pelną jis atneš. Kaligula tapo irgi bendriniu vardikliu kalbant apie pasileidimą, savęs garbinimą ir egoistinę valdovo prigimtį. Tačiau kokie tikrieji tokio elgesio motyvai tvirtai neatsakė dar nei vienas istorikas. Nepretenduojam į atsakymą, bet jaučiam, kad šiuolaikiniam pasaulyje asmenybės-ženklo tema kaip niekada aktuali.” „Aš ne egzistencialistas, tai Sartras (J.P.Sartre) egzistencialistas. Vienintelis rimtesnis mano filosofinis darbas – „Sizifo mitas“ – yra nukreiptas būtent prieš egzistencialistinę filosofiją“, – rašė A.Kamiu. Fragmentai iš A. Kamiu pranešimo padaryto 1948 metais Liatur Moburo (Latour-Maubourg) dominikonų vienuolyne, iš jo užrašų knygelių:* * *Gyvenimas prigrūstas įvykių, kurie skatina mus norėti senti.
* * *Bet koks gyvenimas, kurio tikslas – pinigai, yra mirtis. Atgimimas yra susijęs su nesavanaudiškumu.
* * *Šiame pasaulyje viskas atlyginama. Ir net jeigu mūsų valia semiasi iš tapsmo išskirtinės kančios, kurią išaukštiname iki stiprybės lygmens, kad nuolat ją jaustume, tai tas mūsų pasirinkimas įrodo, jog žiūrime į tą kančią kaip į gėrį, ir tąsyk atlyginimas glūdi būtent joje.
* * *Kai žmogus išmoksta – ir ne tik popieriuje – likti vienas su savo kančia, įveikti norą nuo jos pabėgti, iliuziją, kad gali ja „pasidalyti“ su kitais, jau ne be daug ko lieka mokytis.
• Antanas Maceina (1908-1987)
Stasio Šalkausko mokinio kūryboje ryškus du tarpsniai: iki Nepriklausomybės netekimo ir jos netekus. Iš pradžių mąstytojo dėmesį patraukė kultūrologija ir socialiniai klausimai, vėliau – žmogiškoji būtis. Tada A. Maceina priartėjo prie teistinio egzistencializmo. Kodėl atsiranda viena ar kita filosofijos koncepcija? A. Maceina bandė atsakyti į šį klausimą. Jis manė, kad socialinės problemos kyla iš žmogaus būties. Socialinė problema turinti dvi puses: ekonominę (materialinę) ir dvasinę (moralinę). Filosofas buvo įsitikinęs, kad ekonominės problemos niekad nebus išspręstos, bet jos privalo būti sprendžiamos. Egzistencializmo principus Maceina nuosekliai dėsto ir studijoje Jobo drama. A. Maceina rašė, kad žmogus nuo kančios negali nei pabėgti, nei savo jėgomis jos įveikti. Gali tik ją kęsti. “Pats mūsų buvimas vyksta kančioje. Todėl kančioje tarsi kokiame veidrodyje galbūt aiškiausias ir atsispindi mūsų buvimo savybės”. Žmogiškuoju “buvimu” Maceina aiškiai ir kitus žmogaus pojūčius, pavyzdžiui, baimę.
Pasak Maceinos, žmogaus būties ir likimo problemos yra svarbiausios filosofijos problemos. Suvokęs jas, žmogus pajėgs suvokti ir savo būtines trapumą. Mat žmogus visada žengia ieškojimų ir pasirinkimo keliu. Krikščioniškojo egzistencializmo motyvai ryškūs visoje filosofo išeivijos laikotarpio kūryboje, ypač veikaluose „Niekšybės paslaptis“ . Savo veikaluose Maceina parodė ir filosofijos santykį su mitologija. Mitas atskleidžiąs gyvenimo realijas, parodąs žmogaus jausmus. Tai ypač akivaizdu senovės graikų mitologijoje. Maceiną domino įvairios žmogaus sielos būsenos, jų sąveika su filosofija. Žmogaus prigimtis, anot jo, turi savybę stebėtis. “Asmuo, tauta, istorinis tarpsnis, netekę gabumo stebėtis, netenka ir filosofijos, atkrisdami į neklausiančiąją būklę. Nuostabos stoka yra visados filosofijos nuosmukio ženklas. Kas nesistebi, tas nefilosofuoja, kadangi gyvena būties aiškumo tariamybe”. Jis vienas pirmųjų pradėjo nagrinėti lietuvių filosofiją, jos perspektyvas ir ydas. Pasak jo, lietuviškoji filosofija, tūpčiojo vietoje, nes per mažai kreipė dėmesio į savuosius diskusijų dalyvius, kurie vieninteliai galėjo skatinti gyvai mąstyti. Ilgą laiką Maceinos veikalai Lietuvoje buvo mažai žinomi, plito tik nelegaliai, tačiau apie juos buvo daug rašoma. Jie veikė Lietuvos filosofų mąstyseną, ugdė filosofinę kultūrą.Apibendrinimas
• Filosofijos objektas
Filosofijos objektas – individo egzistencija skelbia, kad individo likimas nėra visuomenės ir istorijos determinuotas, jis galįs laisvai rinktis, todėl esąs atsakingas už savo veiksmus.
• Esminiai epochos bruožai
Esminiai epochos bruožai: absurdiškumas, ,,Savasis AŠ“, laisvė ir atsakomybė.
• Egzistencializmas
Egzistencializmas filosofijos kryptis, kurios objektas yra individo egzistencija; skelbia, kad individo likimas nėra visuomenės ir istorijos determinuotas, jis galįs laisvai rinktis, todėl esąs atsakingas už savo veiksmus.
• Egzistencializmo pabaiga Egzistencializmo filosofai bandė suaktyvinti tas žmonių grupes, kurios buvo linkusios vadovautis tradiciniu Europai individualistinio gyvenimo kodeksu, tačiau dėl ypač stiprių ir politinių, ir ekonominių, ir net kultūrinių totalitarizmo poveikių nebegalėjo vadovautis juo, klasikiniais pavyzdžiais sekdamos. Egzistencializmas buvo individualizmo pritaikymas totalitarinio režimo sąlygoms. Šia prasme egzistencializmas labai padėjo žmonėms dvasiškai išsilaikyti ir prieškario, ir karo sąlygomis. Ir vis dėlto vos tik politinės ir socialinės aplinkybės keisdavosi, egzistencializmas darydavosi nepopuliarus. Šiandien jis, galima sakyti, visiškai priklauso filosofijos ir kultūros istorijai: kai nebe vienam žmogui, tautai ar socialinei grupei gresia pavojus, kai pavojuje visos tautos, visa žmonija, užsidarymas savyje yra ne tik nepatrauklus, bet ir neetiškas. Kas iš tiesų vertinga egzistencialistų pastebėta — tai pagarba savo potyriams, savo jausmams, savo mintims — iš jų susideda atskiro konkretaus žmogaus pasaulis, ir koks jis bus, priklauso tik nuo mūsų pačių, kiekvieno atskirai, asmeniškai.
“Būtis, per kurią į pasaulį ateina Niekas, yra tokia būtis, kuriai jos būtyje rūpi būties Niekas: būtis, per kurią į pasaulį patenka Niekas, turi būti savo pačios Niekas.” (Jeano-Paulio Sartre’as)
Tai žmogaus egzistencijos apibrėžimas. Jame glūdi pačios egzistencijos neigimas, t.y. egzistencija prieštaringa: “tai būtis, kuri yra tai tai, kas ji nėra, ir kuri nėra tai, kas ji yra.” Tuo norima pasakyti, kad žmogus yra tokia būtis, kuri, išeidama už dabarties ribų, projektuoja save ateitim; žmogų esmiškai apibrėžia jo galimybės. Dėl šios projekcijos žmogus visada yra už savęs paties, jis yra tai, kas jis dar nėra. Be to, žmogus negali savęs redukuoti į tai, kas faktiškai duota, jis yra ne tik tai, kas jis yra, bet jis yra tai, kuo jis save padaro.
Todėl žmogaus būties struktūra yra laisvė , nes jis negali būti kitaip, kaip tik privalėdamas realizuoti save patį, t.y. privalėdamas iš savęs padaryti tai, kas jis yra; jis pasmerktas laisvei.