Menas, pasak rašytojo Albero Kamiu, irgi yra maišto forma.

Kalbos tema: Kultūra

Potemė: Menas, pasak rašytojo Albero Kamiu, irgi yra maišto forma. Išsakykite savo požiūrį į šį teiginį

remdamiesi bent dviejų skirtingų meno sričių (pvz., literatūros, muzikos, kino, teatro, gatvės meno ir pan.) pavyzdžiais.

Rašytojas Albertas Kamiu teigia, jog menas yra maišto forma. Tad šioje kalboje noriu išsakyti savo požiūri šia tema ir jį argumentuoti pasiremdama meno sritimis. Aš visiškai sutinku su rašytoju. Žmonėms žodis „maištas“ gali asocijuotis su perversmais, revoliucijomis, karu, smurtu, taip pat su jaunatvišku nepaklusnumu. Tačiau maištas gali būti subtilesnis. Meno kūūriniai atlieka įvairias funkcijas ir nebūtinai maišto, bet ,mano manymu, siųsti pasauliui žinutę yra pats geriausias meno panaudojimas. Paprasčiausiu piešiniu ar ketureiliu galime priversti žmones susimąstyti, šokiruoti, atkreipti dėmesį į problemas, paskatinti perversmus. Žinoma, ne visi meno kūriniai pasireiškia taip audringai. Daug maištingų dalykų egzistuoja mūsų kasdienybėje. Tad dabar pasistengsiu įrodyti tai remdamasi konkrečiomis meno rūšimis.

Muzika. Tai kiekvieno žmogaus kasdienybė. Ją girdime parduotuvėse, klausomės, nes ji gali atpalaiduoti ar pakelti nuotaiką. Būtent muzika gali nulemti mūsų emocijas. Atlikėjai tuo puikiai pasinaudoja deerindami melodiją, kuri atspindi tekstą. Arba daro visiškai atvirkščiai, pavyzdžiui, kuria linksmai skambančią dainą su liūdnu tekstu. Pasidaro gana keista, kai supranti apie ką yra daina. Tačiau yra nemažai atlikėjų, kurie remiasi tokiu principu. Taip pat naudoja unikalius garsus, būdus at

tlikti tekstą. Turbūt vienas keisčiausių ir daugumai nepriimtinų yra rėkimas. Tačiau sunkiojo metalo atlikėjai dažnai naudoja šį būdą ir vis tiek turi klausytojų. Reiškia, yra žmonių, kurie tai supranta ir būtent tokiai publikai yra skirta ši muzika. Be neįprastų garsų yra naudojami drąsūs tekstai. Kartais jie liečia temas, apie kurias visuomenėje mažai kalbama, kartais tai ironiški ar keisti ir bereikšmiai žodžiai. Vienu ar kitu atveju atlikėjas rodo, kad jis gali sakyti ką nori ir nebijo to pasekmių, nes kažkas vis vien jį palaikys. Palaikydami kitokią ir tikslą turinčią muziką atlikėjai ir jų klausytojai savotiškai maištauja.

Kinas taip pat gali tapti maišto įrankiu. Galbūt tai mažiau pastebima, nes paprastai žmonės renkasi kiną, kuris pasakoja kažkokią istoriją, žiūri jį dėl pramogos ir vis laukia naaujo filmo ar serialo sezono su geresniais vizualiais efektais ir įdomesne istorija. Bet yra kinas, kurio tikslas ne pritraukti didesnę auditoriją, bet žiūrovui pateikti ir įdiegti tam tikrą idėją. Retai toks kinas patenka į kino teatrų ar televizoriaus ekranus, jį galime rasti įvairiuose kino festivaliuose. Kinas susideda iš daug detalių – istorijos, muzikos, spalvų, vaizdo, kalbėjimo, filmavimo kampų ir kitų dalykų. Skirtingas ir neįprastas jų naudojimas sustiprina įspūdį ir įtaigiau atveria pagrindinę mintį. Vienas man įdomiausių matytų filmų yra Belgijoje kurtas, pavadinimu „J

Juoda“. Filmas nėra labai neįprastas: sukurta atitinkama atmosfera, reikiamose vietose sudėliota muzika, pagrindinė jo ašis yra meilės istorija. Filmas yra apie g. . .