Egzistencializmas

by

Čia turi būti titulinis lapas

Turinys

1. Turinys…………………………………………………………. ……………………………………………………………….. ….. 2 psl.2. Įvadas………………………………………………………….. ……………………………………………………………….. …… 3 psl. 1. Terminai…………………………………………….. …………………………………………………… . 3 psl. 2. Egzistencializmo filosofijos apžvalga……………………………………………. ………. 3 psl.2. Egzistencializmas………………………………………………… ……………………………………………………………. 7 psl. 3.1 Srovės atsiradimo priežastys………………………………………………………. …………. 7 psl. 2. Dramatizmas…………………………………………… ………………………………………………… 8 psl. 3. Santykis su aplinka……………………………………………… ……………………………………. 8 psl. 4. Kiti estetikos principai……………………………………………. ……………………………….. 8 psl. 5. Stiliaus bruožai……………………………………………… …………………………………………. 8 psl. 6. Žanrai……………………………………………….. ……………………………………………………. …. 9 psl. 7. Atstovai……………………………………………… ……………………………………………………. .. 9 psl. 3. Plačiau apie srovės atstovus………………………………………………………. …………………………………….. 9 psl. 1. S. Kierkegaardas………………………………………… …………………………………………….. 9 psl.

2. M. Heideggeris………………………………………….. …………………………………………….. 10 psl. 3. A. Kamiu……………………………………………….. ………………………………………………….. 11 psl. 4. A. Maceina……………………………………………… ……………………………………………….. 14 psl.4. Apibendrinimas…………………………………………………… ……………………………………………………………. 15 psl. 1. Filosofijos objektas…………………………………………….. …………………………………. 15 psl. 2. Esminiai epochos bruožai……………………………………………… ………………………… 15 psl. 3. Egzistencializmas……………………………………… …………………………………………….. 15 psl. 4. Egzistencializmo pabaiga……………………………………………… …………………………. 15 psl.5. Naudota literatūra………………………………………………………. ………………………………………………….. 17 psl.

Įvadas • Terminai

Modernizmas [pranc. modernisme] 1. XIX a. pab. – XX a.avangardistinės meno kryptys, srovės bei stiliai; būdinga dekadentiškumas,klasikinių, ypač realistinio meno tradicijų neigimas, unikalumo, kai kadaekstravagantiškumo siekimas, sąlygiškumas, komplikuotumas, naujoviškos,neįprastos meninės priemonės; 2. rel. sąjūdis, kilęs XIX a. pab. – XX a.pr. ir siekęs naujinti, reformuoti katalikybę, suartinti ją su to metokultūra. Egzistencija (lot. existentia — buvimas) — viena iš pagrindiniųegzistencializmo sąvokų, reiškianti žmogaus asmenybės būties būdą. Terminą„Egzistencija” šia reikšme pirmąkart pavartojo Kierkegaardas. Pasakegzistencialistų, „Egzistencija“ yra tas centrinis žmogiškojo „Aš”branduolys, kurio dėka tasai „Aš” reiškiasi ne šiaip kaip atskirasempirinis individas ir ne kaip „mąstantis protas”, t. y. kažkas visuotina(bendražmogiška), o būtent kaip konkreti nepakartojama asmenybė.„Egzistencija“ — tai ne žmogaus esmė, nes pastaroji, kaip mokoegzistencialistai (Ž.P.Sartras), reiškia kažką apibrėžtą, iš anksto duotą,o, priešingai, „atvira galimybė”. Vienas iš svarbiausių egzistencijosapibrėžimų — jos neobjektyvumas. Žmogus gali objektyvinti savo gabumus,žinias, mokėjimus praktiškai — išorinių objektų pavidalu; toliau, jis galipadaryti savo paties nagrinėjimo objektu savo psichinius aktus, savomąstymą ir t. t., objektyvindamas juos teoriškai. Vienintelis dalykas, kaspasprunka nuo jo tiek praktinio, tiek teorinio objektyvinimo, taigi ir nuopažinimo, ir kas tokiu būdu nėra pavaldus jam, — tai jo egzistencija.Mokymas apie egzistenciją yra nukreiptas tiek prieš racionalistinį žmogaussupratimą, kuris žmogaus esme laiko protą, tiek prieš marksistinį jo kaipvisuomeninių santykių visumos supratimą. Egzistavimas — visa kintančių, daiktų įvairovė, jų sąryšis irsąveika. Daiktų egzistavimą negalima paaiškinti nei vien jų vidine esme,nei tik jų būtimi. Klaidingos tos filosofinės teorijos, kurios daiktų esmę,pagrindą vertino labiau už jų egzistavimą, laikydamos jį kažkuo žemesniu,atsitiktiniu ir trumpalaikiu. Tačiau, taip pat klaidinga ir ta teorija,kuri daiktų egzistavimą vertina labiau už jų esmę, laikydama ją arba visaineegzistuojančia, arba kažkuo nesuvokiamu, nepasiekiamu žmogiškajampažinimui ir praktikai. Teisinga yra požiūris, kad nei esmė negalima beegzistavimo (šiuo atveju susidaro nieko bendra su realiu gamtos irvisuomenės gyvenimu neturintis įspūdis, kad esanti visiško sustingimoviešpatija), nei egzistavimas negalimas be esmės (šiuo atveju fiksuojamatik tai, kas išoriška, judru, atsitiktina). Tik egzistavimo ir esmės,būties ir tapimo vienybė leidžia suprasti visą esamybę. Egzistencializmas – XX amžiuje atsiradusi filosofijos srovė,akcentuojanti individualumą, individo laisvę bei subjektyvumą, taip patpasirinkimo ir atsakomybės svarbą žmogaus gyvenime.

• Egzistencializmo filosofijos apžvalga

“Būtis, per kurią į pasaulį ateina Niekas, yra tokia būtis, kuriai josbūtyje rūpi būties Niekas: būtis, per kurią į pasaulį patenka Niekas, turibūti savo pačios Niekas.” (Jean’oo – Paul’io Sartre’as)

Tai žmogaus egzistencijos apibrėžimas. Jame glūdi pačiosegzistencijos neigimas, t.y. egzistencija prieštaringa: “tai būtis, kuriyra tai, kas ji nėra, ir kuri nėra tai, kas ji yra.” Tuo norima pasakyti, kad žmogus yra tokia būtis, kuri, išeidamauž dabarties ribų, projektuoja save ateitim; žmogų esmiškai apibrėžia jogalimybės. Dėl šios projekcijos žmogus visada yra už savęs paties, jis yratai, kas jis dar nėra. Be to, žmogus negali savęs redukuoti į tai, kasfaktiškai duota, jis yra ne tik tai, kas jis yra, bet jis yra tai, kuo jis

save padaro. Todėl žmogaus būties struktūra yra laisvė , nes jis negali būtikitaip, kaip tik privalėdamas realizuoti save patį, t.y. privalėdamas išsavęs padaryti tai, kas jis yra; jis pasmerktas laisvei. Egzistencializmo pirmtakas buvo danas Sorenas Kierkegaardas, oXX amžiuje egzistencializmo idėjas plėtojo vokiečiai Martynas Heideggerisbei Karl Jaspers ir prancūzai Albert Camus, Jean-Paul Sartre ir Simone deBeauvoir.Kierkegaardas pirmas panaudojo “egzistencinio nerimo” (angst) sąvoką. Josprasmė gali būti interpretuojama taip – gyvūnai yra supančioti savoinstinktų, tačiau todėl visada pasitiki savo veiksmais, tuo tarpu žmonėsturi laisvę pasirinkti savo elgesį, bet visada yra graužiami abejonės – taiir yra taip vadinamo egzistencinio nerimo apraiška. Viena iš pagrindiniųegzistencializmo idėjų – predeterminizmo paneigimas – teigia, kad žmonijaneturi iš anksto nustatyto moralinio bei dvasinio pagrindo; ji pati jįsukuria. Turėdami pasirinkimo laisvę, žmonės tampa visiškai tapatūs savoveiksmams, todėl jų pagrindinis uždavinys – atrasti teisingą veiksmųpasirinkimo būdą. Martin Heidegger atskyrė “buvimo” ir “būties” sampratas. Jiskritikavo tiksliuosius mokslus, teigdamas, kad jų tariamas objektyvumastrukdo kvestionuoti daiktų paskirtį (jų funkcijos jau yra tiksliaiapibrėžtos) ir skatina taikyti “objektyvumą”, vienareikšmiškumą visosegyvenimo srityse. Egzistencija turi būti suvokiama ne racionaliomispriemonėmis, o per egzistencinę patirtį, unikalią kiekvienam individui, beto, ji turi būti atskirta nuo to, kas įprasta ar “savaime suprantama”.Egzistencija – tai galimybių rinkinys, o pagrindinė galimybė žmogausgyvenime, suteikianti visas kitas – mirties galimybė. Turėdamas griežtaiapribotas erdvėlaikyje, žmogus suvokia savo, kaip atskiro elemento, buvimąjame.Karlas Jaspersas, kurio nuolatinį intensyvų darbingumą skatino nepagydomaliga, pagal išsilavinimą buvo psichiatras, domėjosi psichoanalize bei jąkritikavo. Būtent todėl, prieš pradėdamas filosofinį egzistencijosnagrinėjimą, jis iš pradžių domėjosi žmogaus proto teikiamų galimybiųribotumu. Anot jo, neįmanomas absoliutus objektyvus visumos pažinimas, nesmąstantysis subjektas gali suvokta visumoje viską, išskyrus save patį –subjektą. Todėl ir būties problema yra neišsprendžiama. Jaspersas teigė,kad žmogaus gyvenime yra tam tikras išankstinis determinizmas – pavyzdžiui,jis negali pasirinkti gimimo epochos, vietos, tėvų, bendro konteksto.Jaspersas taip pat nagrinėjo transcendencijos reikšmę dieviškosios būtybėsegzistavimo patvirtinimui. Nobelio premijos laureatas Albertas Kamiu buvo įsitikinęs, kadžmogus gyvena priešiškame, susvetimėjimą sukeliančiame pasaulyje, jopadėtis jame yra absurdiška. Savo kūriniais Camus bandė pabrėžti būtinumąpriešintis absurdui, nepaisant to, kad šios pastangos gali atrodytibeprasmės. Jo tėvynainis Jean Paul Sartre neigė “žmogiškosios prigimties”,“žmogiškojo silpnumo” sąvoką. Anot jo, tik pats žmogus yra

atsakingas už savo veiksmus bei pasirinkimus. Viena vertus, besąlygiškasvisuomenės etinių normų priėmimas tėra atsakomybės už save vengimas irpaverčia individą beveidės masės dalimi. Kita vertus, būtent todėl žmogauslaisvė yra jo didžiausia našta, nes reikia nuolat ieškoti savęsįprasminimo. Besivadovaudamas Nyčės teiginiu “Dievas miręs”, jispabrėždavo, kad tik žmogus gali suteikti savo gyvenimui prasmės. Sartre’o žmonos Simonos de Boeauvoir požiūris buvo įdomus tuo,kad ji pritaikė egzistencializmą feminizmui. Neigdama “vyriškos” ir“moteriškos” prigimties skirtumus, ji teigė, kad reikia atsikratytiišankstinių nusistatymų, kuriuos diktuoja šios sąvokos. Moteris turi būtitokia pat laisva bei nepriklausoma kaip vyras ir prisiimti atsakomybę užsavo veiksmus, o ne taikstytis su patriarchalinėmis visuomenėstendencijomis.Egzistencializmo srovei priskiriami filosofai buvo skirtingų pažiūrų,dažnai nagrinėjo labai skirtingus žmogaus egzistencijos aspektus – tai, kasbuvo įdomu ar aktualu jiems patiems atsižvelgiant į kultūrinį kontekstą(galima pastebėti, kad visi buvo europiečiai, vienaip ar kitaip išgyvenępirmą bei antrą pasaulinį karą). Jų egzistencinis suvokimas buvo unikaluskiekvieno subjektyviam pasaulio matymui, tačiau nė vienas nepasiūlėkonkretaus būties prasmės paaiškinimo ar sprendimo. Palikdami šį klausimą

spręsti kiekvienam individui atskirai, jie galutinai įtvirtino pagrindiniussavo srovės principus. Egzistencializmas — egzistavimo filosofija — iracionalistinėkryptis šiuolaikinėje filosofijoje, atsiradusi (po I pasaulinio karo —Vokietijoje, II pasaulinio karo metu — Prancūzijoje, po II pasaulinio karo— kitose šalyse, jų tarpe ir JAV), mėginant sukurti naują pasaulėžiūrą,atitinkančią inteligentijos interesus. Egzistencializmo idėjinės ištakos —gyvenimo filosofija, Husserlio fenomenologija, Kierkegaardo religinismistinis mokymas. Skiriami religinis egzistencializmas (G. Marselis,Jaspersas, N. Berdiajevas, L. Šestovas, M. Buberis) ir ateistinisegzistencializmas (Haideggeris, Ž.P.Sartras, A. Kamiu, S. Bovuar).Egzistencializme atsispindėjo krizė liberalizmo, paviršutiniškaioptimistiškai suprantančio pasaulį, tikinčio pažangiu visuomenės vystymusi,to liberalizmo, kuris neatlaikė išmėginimų per audringus XX a. įvykius.egzistencializmas atsirado kaip pesimistinė pasaulėžiūra, kelianti sauklausimą: kaip gyventi žmogui, praradusiam liberalias progresistinesiliuzijas, istorinių katastrofų akivaizdoje? Egzistencializmas — taireakcija į švietėjiškosios epochos ir klasikinės vokiečių filosofijosracionalizmą, taip pat kantinę pozityvistinę filosofiją, paplitusią XIX a,pabaigoje — XX a. pradžioje. Egzistencialistų nuomone, pagrindinisracionalaus mąstymo bruožas yra tai, kad jis remiasi subjekto ir objektopriešingumo principu. Dėl to visa tikrovė, joje taip pat žmogus,racionalistui iškyla tik kaip mokslinio tyrimo ir praktinio manipuliavimoobjektas, o todėl toks požiūris turi „nuasmenintą”, „beveidį” pobūdį.Egzistencializmas, priešingai, turįs būti beasmenės, „objektyvios”mokslinės filosofijos priešybė. Taigi egzistencializmas pristato filosofijąir mokslą. Filosofijos objektu, sako, pvz., Haideggeris, turi tapti„būtis”, tuo tarpu kai mokslo objektas — „esamybė”. „Esamybe” laikomaviskas, kas priskiriama empiriniam pasauliui, nuo kurio reikią skirti pačiąbūtį. Pastaroji suvokiama ne tarpiškai (intelektiniu mąstymu), o tikbetarpiškai, atsiskleisdama žmogui kaip jo paties būtis, jo asmeninisegzistavimas, t. y. kaip egzistencija. Egzistencijoje kaip tik ir esąsnesuskaldytas subjekto ir objekto vientisumas, neprieinamas neiintelektiniam moksliniam, nei

spekuliatyviniam mąstymui. Kasdieniniame gyvenime žmogus ne visada suvokiąssave kaip egzistenciją; tam reikią, kad jis atsidurtų ribinėje situacijoje,t. y. mirties akivaizdoje. Atrasdamas save kaip egzistenciją, žmoguspirmąkart įgyja ir savo laisvę. Laisvė, pagal egzistencializmą, yra tai,kad žmogus nebūtų kaip daiktas, besiformuojantis dėl gamtinio arbasocialinio būtinumo, o „pasirinktų” save patį, formuotų save kiekvienu savoveiksmu ir poelgiu. Tuo būdu laisvas žmogus atsako už viską, ką jis padarė,ir neteisina savęs „aplinkybėmis”. Kaltės už viską, kas vyksta aplink jį,jausmas — tai laisvo žmogaus jausmas (Berdiajevas). Egzistencializmasnuolat pabrėžia žmogaus atsakomybę už visa, kas dedasi istorijoje. Tačiauegzistencialistinė laisvės sąvoka lieka subjektyvinė; ji traktuojama vienetine, o ne socialine prasme. Atmesdamas racionalinį pažinimą kaipneatitinkantį to objekto, kurį nagrinėja filosofija, Egzistencializmasiškelia betarpiško, intuityvaus realybės suvokimo metodą, remdamasisdaugiausia Huseiliu (Heideggeris, Marselis, Sartras), Diltėjumi(Heideggeris, Jaspersas), iš dalies Bergsono intuityvizmu. Daugelisegzistencialistų (Heideggeris vėlyvuoju savo veiklos laikotarpiu, Marselis,Kamiu ir kt.) mano, kad filosofija savo pažinimo metodu yra kur kasartimesnė menui, negu mokslui. Neatsitiktinai egzistencializmas daro tokiądidelę įtaką Vakarų menui ir literatūrai, o per juos — ir inteligentijosdidelės dalies protiniam nusiteikimui. Socialinė politinė įvairiųegzistencializmo atstovų pozicija yra nevienoda.

Egzistencializmas

(XX a. vidurys)

• Srovės atsiradimo priežastys

Po antro pasaulinio karo vakarų literatūroje reiškiasi dvitendencijos literatūroje. Susijusi su rašytojų siekimu įprasminti karopatirtį, bei žmogaus būtį taiką praėjusių ir ateityje galimų sukrėtimųakivaizdoje. Šis įprasminimas rėmėsi egzistencializmo filosofiniaisprincipais. Absurdo, žmogaus vienatvės ir beprasmybės idėjose daugelisrašytojų atrado fašizmo ir bolševizmo, žvėriškų nusikaltimų paaiškinimą. Šifilosofija buvo plačiai propaguojama grožinėje literatūroje. Tai lėmė jospopuliarumą literatūroje. Susilaukė daug šalininkų pavertusiuegzistencializmą mada. Egzistencializmas kelia būties ir žmogaus egzistavimo problemas– gyvenimo prasmės, mirties, kančios. Žmogaus egzistencijos problema yrapagrindinis egzistencialistų tyrinėjimo objektas. Egzistencijai jie teikiareikšmę prieš esmę. Egzistencija kuriama kiekvienu momentu konkrečiojesituacijoje.

Žmogus egzistencialistų suprantamas kaip subjektyvi esybė,laisvai pati save kurianti. Klaidinga būtų manyti, kad egzistencialistaižmogų nagrinėja izoliuotai nuo pasaulio ir visuomenės. Jie pripažįstažmogaus ryšį su kitais ir jį supančiu pasauliu. Žmonių egzistavimo tarpusavio problema yra labai svarbiegzistencializmo filosofijoje. Neteisinga būtų tapatinti egzistencializmąsu kokio vieno filosofo sukurta sistema todėl, kad ši filosofinė kryptisatstovaujama daugelio filosofų ir kiekvienas jų savitai sprendžiaegzistencijos klausimus. Egzistencializmo pradininkais laikomi vokiečių filosofaiMartynas Heideggeris ir Karlas Jaspersas (3-4 dešimtmetis). Prancūzijoje irItalijoje įsigalėjo II pasaulinio karo ir ypač pokario metais. Prancūzijojevyravo dvi kryptys: Žano Polio Sarto ateistinė ir Gabrielio Marseliokatalikiškoji. Egzistencializmui būdingi bruožai matomi ir lietuviųfilosofų Antano Maceinos ir Juozo Griniaus pasaulėžiūroje. Ketvirtojo dešimtmečio pabaigoje Lietuvai atėjo išbandymų metas(viena okupacija po kitos) – buvo pažeista kultūros plėtotė. Didumainteligentijos buvo sunaikinta (vieni atsidūrė bolševikų ar naciųkoncentracijos stovyklose, kiti emigravo į Vakarus) nors Lietuvoje buvosutrikdyta filosofijos raida, pagrindinės moderniosios filosofijos kryptysbuvo žinomos. Antrojo pasaulinio karo išvakarėse Vakarų Europoje energingaikelią skynėsi egzistencializmas. Šios krypties pradininko, vokiečiųfilosofo Martino Heideggerio knyga „Būtis ir laikas“, pasirodžiusi 1927metais, iškart sulaukė gerbėjų. M. Heideggeris palietė opius žmogaus būties klausimus. Jamsvarbiausia buvo suprasti, kas yra būtis. Vokiečių filosofas būtiesproblemas sprendė per konkrečią individo egzistenciją. Visą žmogausegzistenciją galima paaiškinti kaip nerimą, baimę, mirtį, chaosą, kuriamežmogus išgyvena nuolatinį tragizmą. Egzistencijos problemas nagrinėjo ir rusų filosofai NikolajusBerdiajevas, Levas Šestovas. Tik atsakymų į iškilusius klausimus jieieškojo naujai aiškindami Dievą, jo kūrybą. Buvimas už materialios tikrovėsribų – transcendencija žmogui geriausiai atsiverianti susiklosčiustragiškoms aplinkybėms, susidarius “ribinėms situacijoms”. XX amžiaus penktojo dešimtmečio pradžioje lietuviu tauta vėlatsidūrė “ribinėje situacijoje”. Susidarė palanki dirva suklestėtiegzistencializmui. Lietuviškoji modernioji filosofija iš esmės plėtojosiišeivijoje. Iš ten įvairiais keliais sklido po Lietuvą. Daugelio šiolaikotarpio intelektualų mąstysena formavosi Nepriklausomoje Lietuvoje, tikjų pačių talentas išsiskleidė tragišku lietuvių tautai laikotarpiu. Tuometu labiausiai plėtojosi fenomenologija ir egzistencializmas, o į pačiąokupuotą Lietuvą smelkėsi pozityvistinis aprašomasis metodas.

• Dramatizmas

Žmogaus egzistencija vienatvės rate, neturėjimas objektyviųvertybių. Sąmonės egzistencija materialaus (bedvasio) pasaulio apsuptyje.Sąmonės trapumo suvokimas. Gyvybės trapumas.

• Santykis su aplinka

Žmogus svetimas, priešiškas pasauliui, nes šis priešiškas,nepavaldus žmogui. Tik maištu, veikla galima įveikti beviltiškumą.

• Kiti estetikos principai

Filosofijos įtaka. Absurdo menas – tai menas, išreiškiantisabsurdo patirtį. Meno kūrinio paskirtis – fiksuoti mechanišką, prasmėsneturintį pasaulį. Svarbiausia problema – žmogaus egzistencija. Absurdopatirtis grąžina žmogų į gyvenimą, kupiną džiaugsmo akimirkų. Masinėskultūros problemos. Mokslo ir technikos revoliucijos atspindys. Asmenybėsir visuomenės santykių problema. Pasaulis iracionalus, nepavaldus žmogaus protui. Gyvenimasiškeliamas virš trumpalaikiškumo ir mirties. Tikrovė suvokiama kaipsuskilusi į dvi sritis: sąmonės ir daiktų. Žmogus ir jo likimas nepavaldus nei istorinei, nei socialineideterminacijai. Žmogus laisvas, egzistuoja savo pastangomis, kiekvienu momentukuria save (veiksmo literatūra). Žmogus sprendžia savo būties prasmę: a) protestuodamas, b)priešindamasis, c) veiksmu, d) kūryba. Šis sprendimas išryškėja ribinėsesituacijose (pvz., mirties akistatoje ar pan.). Žmonių bendradarbiavimas neįmanomas, savitarpio supratimas dėlasmenybės atribojimo – negalimas. Dalis egzistencialistų yra ateistinės pakraipos (A. Kamiu,Ž.P.Sartras), nepripažįsta transcendentinės būties; dalis egzistencialistų– religinės krypties (G. Marselis, N. Berdiajevas), ieškantys išeities išbeviltiškos žmogaus būties – dieviškoje būtyje (transcendencijoje).

• Stiliaus bruožai

Filosofinio, mokslinio stiliaus elementai. Būdingi svarstymai.Sąlygiškumas. Daugiaprasmiškumas. Tragiškumas. Ramus pasakojimo tonas. Dažnai atsisakoma visažinio pasakotojopozicijos.

• Žanrai

Proza (romanai su dienoraščio tonacijomis, novelės, kronikos,dramos).

• Atstovai

Ž. P. Sartras, A. Kamiu, M. de Unamūnas, S. de Bovuar;

egzistencializmo bruožai A. de Sent – Egziuperi, H. Hesės kūryboje.

Plačiau apie srovės atstovus

• S. Kierkegaardas (1813 m. —1855 m.)

Pastangos filosofijoje vengti abstraktumo, „mąstymo apiemąstymą” arba, kaip sakė L. Fojerbachas, „girtų spekuliacijų” nuo XIX a.vidurio buvo visuotinės. Tokioms tendencijoms atstovaujančių mąstytojųgretose išsiskiria danas Sorenas Kierkegaardas dar nuosekliau neguvoliuntaristai atkreipęs dėmesį į tai, kad gamtos pasauliui netapatusžmogaus pasaulis yra visai savitas reiškinys. Šiuolaikinės civilizacijos plėtroje unikalieji žmogaus gyvenimomotyvai tolydžio menkėja, blanksta, žmogus naujaisiais amžiais vykstančiosgyvenimo urbanizacijos ir gamybos pramonizacijos sąlygomis banalėja,pilkėja, panašėja, tampa kaip žmogus nebereikalingas ne tik kitiems, bet irsau. Techninio tipo kultūros pažanga gimdo žmogaus dvasinio sunykimosituaciją.Ką daryti? Kelias į išsigelbėjimą yra savęs pažinimas, mokantis atrastitai, kas tikrai žmogiška, puoselėti tai ir saugoti nuo vis labiaupilkėjančio gyvenimo. Su kuo pirmiausia susiduria savistabai susitelkiantis žmogus —tai su tuo faktu, kad gyvenimas baigiasi mirtimi. Žmogus gimsta, būna irmiršta nepriklausomai nuo to, nori jis to ar ne. Visa, ką jis gali padaryti— tai pabandyti tą buvimą patvarkyti į geresnę, o ne į blogesnę pusę. Yra trys santykio su savo buvimu, su gyvenimu tipai: estetinis,etinis ir religinis. Estetiškai gyvena tie žmonės, kurie jaučia malonumąžaisti aplinkybėmis, džiaugiasi galį pajungti aplinką savo valiai, tosepastangose nuslopindami savo laikinumo jautimą. Etiškai gyvena tie,

kurie yra pajutę, kad gyvenimas yra paremtas žmonėms bendra buvimo tvarkair kad tos tvarkos ryškinimasis bei gausinimas gyvenime yra žmogųkilninantis ir įprasminantis užsiėmimas. Religiškai gyvena tie, kurie yrapajutę ir supratę, jog ir visa žmogiškoji, ir gamtiškoji tvarka yra taippat ne amžinos, kad žmogus, būdamas tų tvarkų dalis, kartu yra ir kažkasdaugiau negu jos abi, net kartu paimtos, kad žmogui visada bus būdingasveržimasis į begalybę, į amžinybę, pasiekiamus žmogui, deja, tik kaiptolima žvaigždžių šviesa. Žmogaus vienišumo, jo „pamestumo” visatoje ir pasaulyje motyvaspereina per visą S. Kierkegaardo žmogaus gyvenimą kaip realaus ir fizinio,ir dvasinio buvimo fakto apmąstymas. Ši kryptis Europos naujausių laikųfilosofijoje ypač išryškėja įsigalint ir įsisiautėjant fašizmui —Prancūzijoje — karo ir pokario metais, Vokietijoje prieš Antrąjį pasaulinįkarą.

• Martynas Heideggeris (1889 m. —1976 m.)

Žymiausias egzistencializmo atstovas Vokietijoje buvo MartynasHeideggeris. Pagrindiniai egzistencializmo principai suformuluoti Heideggerioknygoje “Būtis ir laikas”, kurioje keliamas būties prasmės klausimas.Heideggeris remiasi fenomenologiniu metodu. Fenomenas – tai, kas yra pačiusavimi, reiškiasi toks koks yra. Žmogaus bėgimą nuo savęs gimdo baimė, dėlatsakomybės už savarankiškai pasirinktą nuostatą. Ši baimė verčia ieškotiprieglobsčio būklėje, kurią Heideggeris apibūdina beasmeniu įvardžiu “man”.Apie šiuolaikinį pasaulį ir žmogaus situaciją jis kalba vizijų vaizdais.Mūsų epochą vadina “pasaulio naktimi”, “skurdžiuoju laiku”, žemėssutemomis”. “Pasaulio nakties” bruožais jis laiko “dievų pabėgimą”, žemėsniokojimą bei griovimą, žmonių sumasiškėjimą ir visuotinybės teoriją. Vokiečio manymu žmogus visų pirma yra, egzistuoja, ir tik dėkato jaučia, mąsto, veikia. Jo savivoką ir saviraišką komplikuoja tai, kadžmogus yra dviejų — kūno ir dvasios — pradų vienovė. Siekimas būti vienovežmogaus buvimą, arba egzistavimą, jo sąmonėje skaido jo savęs, kaip buvimopasaulyje, jautimą, savęs, kaip siekiamojo savęs, jautimą ir savęs, kaipbuvimo su pasaulio esme, jautimą. Dėl to žmogaus buvimas jo patiessuvokiamas kaip rūpestis. Rūpestis dėl savo buvimo pasaulyje — taiišgyvenimas dėl savo nesavarankiškumo, dėl pasaulio duotumo, tarsi ne patsžmogus, o kažkas kitas tvarkytų jo likimą. Rūpestis dėl savęs, kaipsiekiamojo savęs,— tai savęs projektavimas, bandant įveikti savo būtinįnesavarankiškumą, ieškant žmogui būtinos laisvės erdvės, bandant įdaiktinti

ir tuo įamžinti savo viltis ir siekimus. Tie pavidalai, tos formos — taidažniausiai tavo paties sukurtos kultūros produktai: sodyba, kur tuužaugai, tavo pasodinti medžiai, seni sąsiuviniai, kambarių kvapai irgarsai, peizažai, atgaivinantys kažkada surastas svarbias mintis, dainos,kalbos, knygos — visa, kas tavo sugyventa (ne užgyventa, o būtentsugyventa!) kaip supratimai, kaip tavo buvimo esmingumo pajautimas, taubandant įsijungti į pasaulį, atrasti jį ir save jame ne kaip nebūtį,svetimumą, o kaip buvimą. Rūpestis jungia žmogaus trukmę kaip praeitį, dabartį ir ateitį.Nuo to, kas tame rūpestyje vyrauja, žmogaus egzistencija gali būti netikraarba tikra. Netikra ji yra tuo atveju,

jeigu joje akcentuojama dabartis. Tada žmogus susitapatina su jo aplinkosdaiktais ir žmonėmis, jie uždengia jam horizontą, o susitapatinimas su kuonors už savęs žmogų susvetimina patį sau, jis praranda save, tampa kažkuo,vidutinybe, niekatrąja gimine, baimingai skliaudančia ausis: kur, kas, ką.Tikra egzistencija yra tada, kai žmogus pamato save tokį, koks jis yra —silpnas, baigtinis, bet — esantis, ne egzistuojantis, būnantis, taigi nekažin kas, o jis, aš. Tada žmogus gali atrasti savo baigtinumą kaipistoriškumą, savo nerimą — kaip laisve, savo abejones — kaip mąstymą, kaipamžinybės siekimą ir galimybę. Rūpestis ir baimė dėl gyvenimo tampablaivus, žmogaus jėgoms prieinamas ir jo sielos trokštamas gyvenimokūrimas.

• Albertas Kamiu (1913 m. — 1960 m.)

Panašiai, tik ne taip ramiai, šiek tiek dramatiškiau, žmogausbuvimą supranta prancūzų egzistencinės filosofijos kūrėjai. Tipiškiausiasyra Albertas Kamiu. Prancūzų rašytojas, dramaturgas, romanų, apysakų ir filosofiniųesė autorius, 1957 m. Nobelio premijos laureatas. Albertas Kamiu gimė 1913m. lapkričio 7 d. prancūzų Alžyre, Mondovio miestelyje, beraštės ispanėsKaterinos Sintes ir prancūzo vyro prekybos ir eksporto įmonės tarnautojoLiusjeno Ogiusto Kamiu šeimoje. Anksti likęs našlaičiu Kamiu nuo maženspatyrė skurdą, buvo kolonijinės priespaudos liudininkas. Baigęs licėjųAlbertas Kamiu įstojo į Alžyro universiteto filosofijos fakultetą, parašodiplominį darbą “Krikščioniškoji metafizika ir neoplatonizmas”. Darstudijuodamas universitete jis įstoja į Komunistų partiją, iš jos gretųbuvo pašalintas 1937 m. Baigęs universitetą Albertas Kamiu kurį laiką dirboaktorių trupėje “Radio Alže”, kur inscenizavo Andre Žido, FiodoroDostojevskio, Andre Malro veikalus. 1938 m. jis ėmė bendradarbiautilaikraštyje “Alžė repiubliken”, kur spausdino antikolonijinius straipsnius.Alžyrui buvo skirti ir pirmieji grožiniai veikalai – esė knygos apie šiosšalies žmones ir gamtą: “Išvirkščioji ir geroji pusė” (1935), “Vestuvės”(1938). 1940 m. pradžioje Alberas Kamiu išvyko į Paryžių, karo metaisdalyvavo Pasipriešinimo grupės “Komba” veikloje. 1944 – 1947 redagavo topaties pavadinimo laikraštį. Karo metu parašė savo žymiausią filosofinį esė“Sizifo mitas” (1941), romaną “Svetimas” (1942), “Laiškus bičiuliuivokiečiui” (1943-1944), pradėjo rašyti romaną “Maras”, kuris buvo išleistastik 1947 m. Pokario laikotarpiu Albertas Kamiu parašė filosofinį esė“Maištaujantis žmogus” (1951), apsakymų knygą “Tremtis ir tėvynė” (1957),apysaką “Krytis” (1956). Alberto Kamiu pjesės “Kaligula” (1944),“Nesusipratimas” (1944), “Apgultis” (1948), ir “Teisieji” (1955)probleminiu požiūriu glaudžiai susijusios su jo proza, draminės formosįtaką galime atsekti jo romanų struktūroje. 1960 m. sausio 4 d. AlbertasKamiu žuvo automobilio katastrofoje. Jo kelioninėje rankinėje rastas romano“Pirmasis žmogus” rankraštis, kurį spaudai (1994) parengė dukra KaterinaKamiu. “Ir aš taip pat pasijutau galįs viską vėl išgyventi iš naujo.Lyg šis didžiulis pykčio protrūkis būtų mane nuvalęs nuo blogio, išvadavęsnuo vilties, šią naktį, pilną ženklų ir

žvaigždžių, aš pirmą kartą atsivėriau švelniam pasaulio abejingumui.Išvydęs jį, tokį panašų į save, tokį giminingą, pajutau, jog buvau ir dartebeesu laimingas. Kad viskas būtų baigta, kad aš jausčiausi ne toksvienišas, man belieka palinkėti sau, kad mirties bausmės įvykdymo dienąsusirinktų daug žiūrovų ir kad jie sutiktų mane neapykantos šūksniais.”Ištrauka iš A.Camus romano “Svetimas” . “Žinoma, galima geisti, ir aš geidžiu, kad ta liepsna būtų

švelnesnė, o atvanga leistų bent kiek pasvajoti. Bet, matyt, menininkuitaika – pati paprasčiausia kova. “Kiekviena siena yra durys”, – teisingaipasakė Emersonas. Neieškokime durų ir išėjimo sienoje, priešais kuriągyvename. Priešingai, atokvėpio ieškokime ten, kur jis yra, aš noriupasakyti, pačiame mūšio įkarštyje. Nes aš manau, ir tuo norėčiau baigti,kad jis būtent tenai. Didžiosios mintys ateina į pasaulį balandžiųkojytėmis. Tad galbūt įtempę klausą išgirsime imperijų ir tautų šurmulyjelengvą sparnų šnarėjimą – švelnų gyvenimo ir vilties bruzdesį. Vienipasakys, kad tą viltį neša liaudis, kiti – kad žmogus. O aš manau, kad jąprikėlė, atgaivino ir palaiko milijonai vienišųjų: savo veiksmais irkūriniais neigdami valstybių sienas ir šiurpiausius istorijos įvykius, jienors trumpam įžiebia tiesą, kuriai nuolat gresia pavojus ir, iškėlę ją viršsavo kančių ir džiaugsmų, rodo visiems.” Ištrauka iš A.Camus 1957 metųgruodžio 14 dienos paskaitos “Menininkas ir jo laikmetis”. Jo apmąstymų atsparos taškas — bendras visiems egzistencijosmąstytojams supratimas, kad žmogus pats sau atrodo gautas prieš savo valią:niekas jo neklausė, nori jis gimti ar ne, trokšta jis šito buvimo ar ne. Iraplinka, su kuria jis susiduria sąmonei bundant, anaiptol ne draugiška.Žmogus nuo mažumės derinasi prie jos, įgydamas savo nelaisvės erdvėssupratimą, išmokdamas apsauginio elgesio, suvienodėdamas su kitais. Daugkam toks gyvenimas atrodo normalus. Bet netgi tiems kartais ateina toksmetas, ypač tada, kai žmogus pajunta savo mirties galimybę, kai visasgyvenimas pasirodo kybąs virš svetimumo bedugnių. Tada iškyla gyvenimo prasmės klausimas. Jis baisus, nes gyvenimotikslą ir jo siekimo kelius žmogus turi rinktis pats. Dar baisiau:kiekvieną akimirką jis turi rinktis, kaip privalo pasielgti, ir kiekvienaspasirinkimas gali tapti ne priartėjimu, o nutolimu nuo tikslo, žingsniu įbeprasmišką buvimą. Laisvė yra ne laimė, o prakeikimas. Tačiau toksgyvenimas be iliuzijų yra tikrojo optimizmo šaltinis. Iš tiesų jeigu viskasaplink netikra, o tu jauti, kad tai, ką tas netikrumas semia ir skandina,yra verta gelbėjimo, kodėl gi nesukilti, kodėl nepasipriešinti tai pilkajaikasdienybės diktatūrai! Jei nesukilai, lieka viena — savižudybė. Ar žūtispasiduodant vertesnė už žūtį sukylant? Beje, pasiduodant žūtisneišvengiama, o sukylant — nebūtinai. Niekas žmogui negali įsakyti, kaipgyventi, netgi grasindamas mirtimi. Netgi mirtis žmogui yra paskutinisbūdas gyventi, sukurti gyvenimą, kokio iš jo niekas ir nesitikėjo. Tikšitaip — teigdamas žmoniškumą nežmoniškame pasaulyje — žmogus gali įveiktisavo baigtinumą, susijungdamas su tuo, kas amžina — bent iki tol, kolapskritai egzistuoja žmonija. 1944 m. kurdamas savo pjesę “Kaligula” A. Kamiu rašė: “ApartKaligulos “fantazijų” daugiau niekas čia nepretenduoja į istorinį tikslumą.Jo žodžiai tikslūs, jų panaudojimas – ne”. Galbūt ši paties autoriaussuformuluota nuoroda į neprisirišimą prie pseudo istorinių tiesų suteikė josukurtam Kaligulos personažui amžiną gyvenimą ir nuolatinį aktualumą, kaipžmogaus, kuriančio savo gyvenimo misteriją iš absoliuto ilgesio ir paieškų.Kaligula, kurio rankose buvo sukoncentruota aukščiausia šio pasauliovaldžia, laimės samprata slypėjo už gėrio ir blogio ribų. Jis ieškojoabsoliuto. Absoliutaus paklusnumo. Absoliučios neapykantos. Absoliučiosmeilės. Persisotinęs ir kartu naivus Kaligula pasmerkė baisioms kančiomsaplinkinius, siekdamas atrasti

tą ribą kuri nubrėžta žmogaus sielai. Jis ir pats kenčia bandydamasišreikšti neišreiškiamą. Argi tai nėra tikrasis ir XXI amžiaus žmogausportretas? 1983 m. Lietuvos teatrą sukrėtė Kauno dramos teatre režisieriausJono Vaitkaus pastatyta A. Kamiu pjesė “Kaligula”, kurioje pagrindinįimperatoriaus – tirono vaidmenį sukūrė Valentinas Masalskis. Lietuviu režisierius Ignas Jonynas pastatė A. Kamiu pjesę„Kaligula“. Galbūt paties A. Kamiu žodžiai išprovokavo režisierių po 20metų sugrąžinti ,,Kaligulą“, žodžiai, jog: “…Kaligula nemirė. Jis tūnokiekviename iš mūsų. Jeigu jūsų rankose būtų valdžia, jei jūsų krūtinėjeplaktų išdidi širdis, jūs patys išvystumėte, kai išsilaisvina toji pabaisa

arba angelas, tūnantis jumyse.” Pjesės: Režisierius – Ignas Jonynas; Kompozitorius – Julijus Andrejevas; Scenografė – Marta Vosyliūtė; Kostiumų dailininkė – Sandra Striaukaitė; Šviesų dailininkas – Gintautas Urba; Vaidina: Rolandas Kazlas, NeringaVarnelytė, Antanas Šurna, Povilas Budrys, Andrius Bialobžeskis, GiedriusSavickas, Ignas Ciplijauskas, Rimgaudas Karvelis, Saulius Sipaitis,Vytautas Taukinaitis, Tomas Kizelis, Aleksas Kazanavičius, JurgisDamaševičius, Nerijus Gadliauskas, Irena Tamošiūnaitė, Aldona Bendoriūtė,Ingrida Daunoravičiūtė I.Jonyno spektaklyje vieną iš žiauriausių senovės Romosimperatorių, žmogaus šiurpinusio tiek savo amžininkus, tiek mūsų laikmetįdespotiškos tironijos ir moralinio nuosmukio siautėjimu, Gajaus CezarioGermaniko arba tiesiog Kaligulos vaidmenį kuria aktorius Rolandas Kazlas.Režisierius teigia, jog: “Gyvename laike kai viskas turi savo vertę. Ir nebet kokią, o aiškiai išskaičiuotą. Viskas gali būti parduota ar įkainuota,jei objektas nors kiek atitinka paklausą. Vertė nustatoma pagal rinkosdėsnius. Kuo didesnį ažiotažą sukels vardas, tuo didesnį pelną jis atneš.Kaligula tapo irgi bendriniu vardikliu kalbant apie pasileidimą, savęsgarbinimą ir egoistinę valdovo prigimtį. Tačiau kokie tikrieji tokioelgesio motyvai tvirtai neatsakė dar nei vienas istorikas. Nepretenduojam įatsakymą, bet jaučiam, kad šiuolaikiniam pasaulyje asmenybės-ženklo temakaip niekada aktuali.” „Aš ne egzistencialistas, tai Sartras (J.P.Sartre)egzistencialistas. Vienintelis rimtesnis mano filosofinis darbas – „Sizifomitas“ – yra nukreiptas būtent prieš egzistencialistinę filosofiją“, – rašėA.Kamiu. Fragmentai iš A. Kamiu pranešimo padaryto 1948 metais LiaturMoburo (Latour-Maubourg) dominikonų vienuolyne, iš jo užrašų knygelių:

* * *Gyvenimas prigrūstas įvykių, kurie skatina mus norėti senti.

* * *Bet koks gyvenimas, kurio tikslas – pinigai, yra mirtis. Atgimimas yrasusijęs su nesavanaudiškumu.

* * *Šiame pasaulyje viskas atlyginama. Ir net jeigu mūsų valia semiasi ištapsmo išskirtinės kančios, kurią išaukštiname iki stiprybės lygmens, kadnuolat ją jaustume, tai tas mūsų pasirinkimas įrodo, jog žiūrime į tąkančią kaip į gėrį, ir tąsyk atlyginimas glūdi būtent joje.

* * *Kai žmogus išmoksta – ir ne tik popieriuje – likti vienas su savo kančia,įveikti norą nuo jos pabėgti, iliuziją, kad gali ja „pasidalyti“ su kitais,jau ne be daug ko lieka mokytis.

• Antanas Maceina (1908 m. -1987 m.)

Stasio Šalkausko mokinio kūryboje ryškus du tarpsniai: ikiNepriklausomybės netekimo ir jos netekus. Iš pradžių mąstytojo dėmesįpatraukė kultūrologija ir socialiniai klausimai, vėliau – žmogiškoji būtis.Tada A. Maceina priartėjo prie teistinio egzistencializmo. Kodėl atsiranda viena ar kita filosofijos koncepcija? A.Maceina bandė atsakyti į šį klausimą. Jis manė, kad socialinės problemoskyla iš žmogaus būties. Socialinė problema turinti dvi puses: ekonominę(materialinę) ir dvasinę (moralinę). Filosofas buvo įsitikinęs, kadekonominės problemos niekad nebus išspręstos, bet jos privalo būtisprendžiamos. Egzistencializmo principus Maceina nuosekliai dėsto ir studijojeJobo drama. A. Maceina rašė, kad žmogus nuo kančios negali nei pabėgti, neisavo jėgomis jos įveikti. Gali tik ją kęsti. “Pats mūsų buvimas vykstakančioje. Todėl kančioje tarsi kokiame veidrodyje galbūt aiškiausias iratsispindi mūsų buvimo savybės”. Žmogiškuoju “buvimu” Maceina aiškiai irkitus žmogaus pojūčius, pavyzdžiui, baimę. Pasak Maceinos, žmogaus būties ir likimo problemos yrasvarbiausios filosofijos problemos. Suvokęs jas, žmogus pajėgs suvokti irsavo būtines trapumą. Mat žmogus visada žengia ieškojimų ir pasirinkimokeliu. Krikščioniškojo egzistencializmo motyvai ryškūs visoje filosofoišeivijos laikotarpio kūryboje, ypač veikaluose „Niekšybės paslaptis“ .Savo veikaluose Maceina parodė ir filosofijos santykį su mitologija. Mitasatskleidžiąs gyvenimo realijas, parodąs žmogaus jausmus. Tai ypač akivaizdusenovės graikų mitologijoje. Maceiną domino įvairios žmogaus sielosbūsenos, jų sąveika su filosofija. Žmogaus prigimtis, anot jo, turi savybęstebėtis. “Asmuo, tauta, istorinis tarpsnis, netekę gabumo stebėtis,netenka ir filosofijos, atkrisdami į neklausiančiąją būklę. Nuostabos stokayra visados filosofijos nuosmukio ženklas. Kas nesistebi, tasnefilosofuoja, kadangi gyvena būties aiškumo tariamybe”.

Jis vienas pirmųjų pradėjo nagrinėti lietuvių filosofiją, josperspektyvas ir ydas. Pasak jo, lietuviškoji filosofija, tūpčiojo vietoje,nes per mažai kreipė dėmesio į savuosius diskusijų dalyvius, kurievieninteliai galėjo skatinti gyvai mąstyti. Ilgą laiką Maceinos veikalai Lietuvoje buvo mažai žinomi,plito tik nelegaliai, tačiau apie juos buvo daug rašoma. Jie veikė Lietuvosfilosofų mąstyseną, ugdė filosofinę kultūrą.

Apibendrinimas

• Filosofijos objektas

Filosofijos objektas – individo egzistencija skelbia, kadindivido likimas nėra visuomenės ir istorijos determinuotas, jis galįslaisvai rinktis, todėl esąs atsakingas už savo veiksmus.

• Esminiai epochos bruožai

Esminiai epochos bruožai: absurdiškumas, ,,Savasis AŠ“, laisvėir atsakomybė.

• Egzistencializmas

Egzistencializmas filosofijos kryptis, kurios objektas yraindivido egzistencija; skelbia, kad individo likimas nėra visuomenės iristorijos determinuotas, jis galįs laisvai rinktis, todėl esąs atsakingasuž savo veiksmus.

• Egzistencializmo pabaiga Egzistencializmo filosofai bandė suaktyvinti tas žmonių grupes,kurios buvo linkusios vadovautis tradiciniu Europai individualistiniogyvenimo kodeksu, tačiau dėl ypač stiprių ir politinių, ir ekonominių, irnet kultūrinių totalitarizmo poveikių nebegalėjo vadovautis juo,klasikiniais pavyzdžiais sekdamos. Egzistencializmas buvo individualizmopritaikymas totalitarinio režimo sąlygoms. Šia prasme egzistencializmaslabai padėjo žmonėms dvasiškai išsilaikyti ir prieškario, ir karosąlygomis. Ir vis dėlto vos tik politinės ir socialinės aplinkybėskeisdavosi, egzistencializmas darydavosi nepopuliarus. Šiandien jis, galimasakyti, visiškai priklauso filosofijos ir kultūros istorijai: kai nebevienam žmogui, tautai ar socialinei grupei gresia pavojus, kai pavojujevisos tautos, visa žmonija, užsidarymas savyje yra ne tik nepatrauklus, betir neetiškas. Kas iš tiesų vertinga egzistencialistų pastebėta — taipagarba savo potyriams, savo jausmams, savo mintims — iš jų susidedaatskiro konkretaus žmogaus pasaulis, ir koks jis bus, priklauso tik nuomūsų pačių, kiekvieno atskirai, asmeniškai.

“Būtis, per kurią į pasaulį ateina Niekas, yra tokia būtis, kuriai josbūtyje rūpi būties Niekas: būtis, per kurią į pasaulį patenka Niekas, turibūti savo pačios Niekas.” (Jeano-Paulio Sartre’as)

Tai žmogaus egzistencijos apibrėžimas. Jame glūdi pačiosegzistencijos neigimas, t.y. egzistencija prieštaringa: “tai būtis, kuriyra tai, kas ji nėra, ir kuri nėra tai, kas ji yra.” Tuo norima pasakyti, kad žmogus yra tokia būtis, kuri, išeidamauž dabarties ribų, projektuoja save ateitim; žmogų esmiškai apibrėžia jogalimybės. Dėl šios projekcijos žmogus visada yra už savęs paties, jis yratai, kas jis dar nėra. Be to, žmogus negali savęs redukuoti į tai, kasfaktiškai duota, jis yra ne tik tai, kas jis yra, bet jis yra tai, kuo jissave padaro.

Todėl žmogaus būties struktūra yra laisvė , nes jis negali būtikitaip, kaip tik privalėdamas realizuoti save patį, t.y. privalėdamas išsavęs padaryti tai, kas jis yra; jis pasmerktas laisvei.

Naudota literatūra:

1. Filosofijos atlasas2. Plėkšnys A. Filosofijos įvadas V., 19963. Tarptautinių žodžių žodynas4. Vyriausioji enciklopedijų redakcija, 19855. www.zodynas.tk.htm6. http://mokslo.centras.lt/main.php3

———————– A. Kamiu

Antanas Maceina

Martynas Heideggeris

Karlas Jaspersas

S. Kierkegaardas

Jean Paul Sartre