LIETUVIŲ VISUOMENĖS POŽIŪRIS Į ŽYDUS XIX a. ANTROJE PUSĖJE

LIETUVIŲ VISUOMENĖS POŽIŪRIS Į ŽYDUS XIX a. ANTROJE PUSĖJE (laikotarpis tarp 1863 m. sukilimo ir 1897 m. Rusijos imperijos gyventojų surašymo)Literatūros sąrašas1. Solomonas Atamukas. Lietuvos žydų kelias nuo XIV amžiaus iki XX a. pabaigos.V. 1998.2. Augustinas Janulaitis. Žydai Lietuvoje/ Bruožai iš Lietuvos visuomenės istorijos15-19 amžiuose. K. 1923.3. Egidijus Aleksandravičius, Antanas Kulakauskas. Carų valdžioje/ Lietuva XIXamžiuje. V. 1996.4. Julius Būtėnas. Vincas Kudirka. V. 1988.5. Petras Šalčius. Auszros ir Szwiesos ekonomika. VDU teisių fak. K. 1932.6. Mykolas Biržiška. Lietuvių tautos kelias į naująjį gyvenimą. T. l. Los Angeles.1952. ^7. Rimantas Vėbra. Lietuvių tautinis atgimimas XIXamžiuje. K. 1992.8. Antanas Alekna. Žemaičių vyskupas Motiejus Valančius. 1922.Periodikaa) Vygantas Vareikis. Nuo Šiaurės Jeruzalės iki Panerių. Šiaurės Atėnai. 1998 09 19Nr. 36(430)b) Vygantas Vareikis. Kodėl taip vertinami litvakai… Šiaurės Atėnai. 1997 09 06. Nr.34 (378)c) Vytautas Berenis. XIX a. nacionalinis judėjimas: lietuviai ir žydai. Metai. 1997 06d) Leonidas Donskis. Apie šiandieninį antisemitizmą Lietuvoje. Akiračiai. 1995 06.Nr6(270)e) Nikolaj Berdiajev. Krikščionybė ir antisemitizmas. Krantai. 1990 11- 12.Planas1) Įvadas2) Lietuvių ir žydų bendruomenes įtakojančios naujos aplinkybės3) “Savo” ir “svetimo” principas- feodalizmo palikimas4) Visiško bendruomenių atskirumo ir lėto modernėjimo priežastys5) Lietuvių modernėjančios kultūros įtaka požiūriui į žydus6) Lietuvių- žydų įtampos židiniai ekonominėje sferoje ir to atspindys spaudoje7) Kapitalizmo modernumas, ar noras būti konkurentabilesniu?

a) Lietuviškosios ekonominės bazės kūrimo įtaka publikacijomsb) Žydo naudingumo suvokimasc) Kudirka- rasistinio ar ekonominio antisemitizmo reiškėjas?d) Socialinis skirtumas tarp lietuvio ir žydoe) Apibendrinimas8) Katalikų bažnyčios vaidmuo- tradicinio antijudaizmo ar merkantilizmo apraiškos?a) Blaivybės sąjūdisb) Ekonominė priešstatac) Atspindžiai M.Valančiaus požiūryje8) Išvados

Religijai, kaip viduramžiais daugiausiai įtakojusiai krikščionių požiūrį į žydus, beveik visi istorikai skiria nemažai vietos. Anot daugumos, vėliau antisemitizmas tiek kitęs, “kad pasidarė aišku, jog religiniai akcentai nebevaidina pagrindinio vaidmens. Atsirado XIX amžiui būdinga antisemitizmo rūšis, kaip reakcija į modernizaciją, industrializaciją, stambios pramonės kūrimąsi, kuri suformavo visai naują žydo įvaizdį daugelio šalių žmonių akyse.1” Toliau toks įvaizdis turi polinkį transformuotis į rasizmą. Tai ypač pastebima asmenų, ieškančių 19- ame amžiuje rasinio antisemitizmo, peraugusio į žydų holokaustą vokiečių okupacijos metais, užuomazgos. N.Berdiajev prieštarauja tokiems teiginiams. Pasak jo, pagrindinį vaidmenį iki šiol tebevaidina religijos skirtingumas: “žydų klausimas nėra vien tik politikos, ekonomikos, teisės ir kultūros klausimas. Jis kur kas gilesnis. Tai religijos klausimas… ” Pastarojo autoriaus nuomone, visos antisemitizmo formos išplaukia iš religinio pagrindo, kuris susiformavęs dar viduramžių pradžioje. Jo nuomonė diametraliai priešinga teigiantiems, jog ekonominis, buitinis ar emocionalus antisemitizmas gali peraugti į rasinį. Anot N.Berdiajev, tai yra du skirtingi reiškiniai, galintys egzistuoti lygiagrečiai, tačiau jokiu būdu negali išaugti vienas iš kito. Tokiu būdu pirmoji forma nėra tokia tragiška kokia ją norima paversti bei vaizduoti: “Buitinis bei emocionalus antisemitizmas vaidina nemažą vaidmenį antisemitiniuose judėjimuose, bet neturi jokios principinės reikšmės.3”Ši teorinė įžanga, mano nuomone, yra būtina norint atsiriboti nuo predestinacijos principo ir apžvelgti kuo objektyviau 19-ojo amžiaus antrosios pusės lietuvių požiūrio į žydus kategorijas, nesiejant jų su Antrojo pasaulinio karo metų ekscesais. Tokiam mano nusistatymui pritartų ir V.Berenis: “Akivaizdu, kad ši koncepcija yra pritempta.4” Privalu pažymėti, kad šia tema nėra publikuotų monografijų, išskyrus pakankamai išsamų, nuo XIV a. iki pat šių dienų apimantį Solomono Atamuko darbą “Lietuvos žydų kelias” (šiame referate bus remiamasi 1998 metų leidimu, kaip papildytu ir išsamiau nušviečiančiu padėtį). Be šio veikalo teks remtis periodinėje spaudoje publikuotais straipsniais, atrinktais ne tik pagal dominančią temą, bet ir pagal tai, ar argumentuotas autoriaus požiūris toje publikacijoje (nes gana daug jų yra paremta emocijomis) bei cituoti kitas to meto

‘ L.Donskis. Apie šiandieninį antisemitizmą Lietuvoje. Akiračiai. 1995 06.2 N.Berdiajev. Krikščionybė ir antisemitizmas. Krantai. 1990 11-123 Žr. ten pat4 V.Berenis.^YLYa. nacionalinis judėjimas: lietuviai ir žydai. Metai. 1997 06

problemas nušviečiančias knygas su įterptais skyriais apie žydų įtaką nagrinėjamai problemai.XIX amžius Lietuvos istorijoje žinomas kaip lietuvių tautinio atgimimo amžius. Po 1863-1864 metų sukilimo šio krašto tolimesnę istorijos raidą lėmė dvi pagrindinės aplinkybės. Pirmoji aplinkybė buvo sustiprėjusi lietuvybės pozicija. Tą patvirtina ne tik rusų valdžios rodomas jai dėmesys, bet ir besikeičiantys santykiai su kitų tautų vietiniais gyventojais. Šiuo laikotarpiu lietuviai dar nebuvo pribrendę etnopolitinių tikslų kėlimui- juk būta per mažai intelektualų lietuvių, įsitraukusių į tautinį sąjūdį. Tačiau kaip baudžiavos panaikinimo pasekmė visu aiškumu ryškėja etniškumu pagrįsti ekonominiai motyvai. Antras šį laikmetį daug įtakojęs faktorius etninėje Lietuvoje buvo rusinimo (“rusų pradų atkūrimo”) politikos pradžia, atitinkamai keitėsi ir lietuvių tautinio sąjūdžio etnopolitinės orientacijos. Tą liudija “Aušros” atsiradimas 1883 metais, katalikų kunigų veikla, LSDP įkūrimas 1896 metais. Šiuo trumpu laikotarpiu praktiškai atsiranda bei gausėja lietuvių inteligentija. Ji kaupia idėjinį bei kultūrinį potencialą būsimai valstybei. Minėtos aplinkybės 19 amžiaus antroje pusėje formavo ne tik tautinį sąjūdį, bet ir nemažai įtakojo lietuvių ir kitataučių santykių pobūdį. Tuo tarpu žydų bendruomenė (kaip teigiama knygojev“Carų valdžioje”) užėmė “ypatingą vietą Lietuvos socialinės sandaros raidoje…” Šios bendruomenės išskiriami pagrindiniai bruožai buvo jos gausumas bei įtaka krašto ekonominiam gyvenimui, ir labai didelis žydų bendruomenės izoliuotumas, nes pastarasis bruožas iki pat 18 a. pabaigos buvo įtvirtintas teisiškai5 ir todėl negalėjo greitai išnykti. Taigi, Daugiausiai požiūrį įjuos lėmusios aplinkybės buvo pačios bendruomenės izoliuotumas ir imperinės valdžios oficialiai vykdomas antisemitizmas.

“Abi bendruomenės aktyviai dalyvavo modernizacijos procese. Formaliu požiūriu ir žydai, ir lietuviai pradėjo nelengvą kelią iš skirtybės į bendrybę, nuo aiškius kontūrus turinčias bendruomenės į dar nenusakomą, tik įsivaizduojamą bendriją.6”KULTŪRA Panašias išvadas pateikia ir S.Atamukas: “Svarbiausia priežastis, skatinusi priešiškumą žydams- religinis nepakantumas ir religiniai prietarai… daug ką5E.Aleksandravičius, A.Kulakauskas. Carų valdžioje/ Lietuva XLX amžiuje., 218 p.6 L.Donskis. Apie šiandieninį antisemitizmą Lietuvoje. Akiračiai. 1995 06.lėmė žmonių tamsumas.”7 Toks paaiškinimas taikomas ne tik valstietijai, bet iš dalies ir gausėjančiai inteligentijai, deramai nepažįstančiai žydų kultūros.“Lietuvių požiūris į žydus nebuvo unikalus- tai antropologams pažįstamas “savo ir svetimo” išskyrimas (kitos tikybos, kitos socialinės grupės, kitos tautybės atstovo, kad ir kas jis būtų- žydas, vokietis, rusas ar lenkas). Tačiau žydai nuo lietuvių skyrėsi visais minimos klasifikacijos požymiais- lingvistiniu, antrpologiniu (rasiniu), religiniu, paprotiniu, klasiniu- profesiniu atžvilgiu. Galima pasakyti, jog egzistavo stipri kultūrinė alienacija, suformuota dar ir to fakto, kad žydai ir lietuviai gyveno tradicinėse bendruomenėse, mažai paliestose modernizmo.8″ Tačiau tai nebuvo griežtas ideologinis pamatas, o veikiau ksenofobijos forma. Bendruomenių alienacija (feodalinės visuomenės bruožas) leido ilgai sugyventi lietuviui ir žydui. Lietuviams buvo būdingas emocionalus antisemitizmas bei su juo susiję pasišaipymai, komiškas žydo tipo vaizdinys, panieka (žemaičių patarlė sako: “ką ten iš žydo norėsi, juk jis ne žmogus”). Iš kitos pusės, žmonėmis nebuvo laikomi taip pat nei kunigai, nei ponai, nei bajorai, taigi tai nebuvo nukreipta konkrečiai prieš žydus, o reiškia- nesiejama su jokia ideologija. 19-ojo a. antroje pusėje ta pati priešstata išliko, tačiau gerokai sumodernėjusi, perkelta į kitą lygį: Bundant tautiškumui, “katalizuojantį vaidmenį atliko nacionalinė ideologija, kuri ekonominį, politinį, ideologinį budrumą grindė ” vis tuo pačiu, “svetimo” principu. Tačiau žydų bendruomenės buvo išsaugojusios savo kalbą, religiją, raštą, kultūrą, o tautiškumo antisemitizmas vis dar nesirėmė jokia konkrečia ideologija, tačiau buvo grynai merkantilistinio pobūdžio, donskis “Antisemitizmasvis labiau psichologizavosi: iš religinio reiškinio virto vis labiau psichologiniu.”
Lietuvių ir žydų kultūrų alienacija V.Vareikis aiškina kaip silpno lietuviškojo identiteto pasekmę: “ekonomiškai kontaktuodami su baltarusių ir lietuvių valstiečiais, kurių tautinis identitetas ir tautinė kultūra buvo silpni, Lietuvos žydai jautėsi esą pranašesni ir, kitaip nei Lenkijoje, Rusijoje ir Vokietijoje, neperėmė vietinių tautų kalbos. Be to, Lietuvoje žydai ilgą laiką j aute didesnį saugumą ir stabilumą10 (pogromų Rusijoje banga 19 a. pabaigoje vos palietė Lietuvos žydus Balstogėje irS.Atamukas. Lietuvos žydų kelias nuo XIV amžiaus ikiXX a. pabaigos., 62 p. 8 Žr. ten patV.Berenis. XIX a. nacionalinis judėjimas: lietuviai ir žydai. Metai. 1997 06 10 Žr. ten pat

Gomelyje). Tačiau iš kitos pusės, N.Berdiajev nurodo ir pačių žydų “pasiputimą… savo išrinktumo bei aukštos misijos,… religinio likimo išskirtinumo suvokimu.11Formuojantis moderniai lietuvių tautai, 19 a pradžioj e kilęs romantizmo įkvėptas domėjimasis lietuvių liaudies kultūra sudarė sąlygas ir lietuvių etnolingvistiniam nacionalizmui. Tai buvo kultūrinis sąjūdis, kurį tik antrojoje šio amžiaus pusėje pradėta įgyvendinti, nes atsirado nors ir nedidelis, bet intelektualinis lietuvių elitas. “19 amžiuje lietuvių kalbos vartojimas tapo lietuviško identiteto įrodymu ir buvo stiprus tautą vienijantis veiksnys”12. Tautinio atgimimo lyderiai, kėlę lietuvių kalbos išsaugojimo reikšmę, ją mitologizavo, priešindami lenkų kalbai ir rusifikacijos politikai. Lietuvių kalba buvo laikoma tikriausiu ir svarbiausiu tautybės požymiu, brangiausiu tautos turtu. Tačiau “lietuvių tautinio atgimimo lyderiai 19 a. iš esmės buvo indiferentiški jidiš kalbai, pagrindinę kritikos ugnį nukreipdami į rusinimo politiką ir polonizavimo pavojų”13 nepaisant to fakto, jog Lietuvoje 19 a. lietuviškai kalbėjo tik žydai prekiautojai, turėję prekybinių kontaktų, bet ne rabinai ir intelektualinis elitas, kurie rinkosi rusų kalbą. Dėl galimybės sudarinėti prekybinius sandėrius jie labiau vertinamo lenkų kalbą. Pakankamai svariai skamba knygoje “Carų valdžioje” pateiktas paaiškinimas- tai taip vadinamas “vienodo likimo” argumentas. Pagal jį, lituanistinis sąjūdis nejautė pavojaus iš žydų pusės kadangi šie buvo lygiai taip pat persekiojami ir caro valdžios diskriminuojami.

Apibendrinant galima teigti, jog esant silpnai lietuvių kultūrai, lituanistinis-kultūrinis sąjūdis nedaug tepaveikė lietuvių požiūrį į žydus. Dar svarbiau- jo nepablogino. Žydai buvo lygiai taip pat persekiojami kaip ir lietuvių tautinio judėjimo iniciatoriai (antisemitizmas buvo oficiali Rusijos imperijos politika), kas kėlė užuojautą. Skeptiškas bei emocionalus požiūris, pasak istorikų, buvo išlikęs dar iš feodalinių laikų, ir todėl visuomenės suartėjimas negalėjo greitai peržengti prietarų ir nusistovėjusių tradicinių santykių barjerus. Tautinis judėjimas davė pradžią naujai antisemitizmo formai, kai kurių istorikų (V.Vareikio, S.Atamuko) jau vadinamam moderniu,- merkantilistiniam, arba ekonominiam antisemitizmui.EKONOMIKA “Tarp lietuvių, gyvenančių agrokultūrinėj e bendruomenėje, ir žydų nebuvo beveik jokių intelektualinių kontaktų… lietuvių kultūrai žydų

1211 N.Berdiajev. Krikščionybė ir antisemitizmas. Krantai. 1990 11-12, 34 p.V.Vareikis. Nuo Šiaurės Jeruzalės iki Panerių. Šiaurės Atėnai. Nr 36(430) u Žr. ten pat13. Žr. Ten pat.

intelektualinė veikla buvo nežinoma.”14 Kadangi kultūrinių kontaktų nebuvo, tai vienintelė sfera, kurioje lietuviai gerai pažinojo žydą- ekonominė. Vienok, kitoks gyvenimo ir pasaulio supratimas bei sąlytis tik vienoje- prekybos sferoje sąlygojo stereotipų susidarymą, kurie tik sunkino žydų ir lietuvių suartėjimą.”1 V.Berenis taip apibūdina 19 amžių: “Susiklosčius palankioms sąlygoms, žydai greitai pradėjo įsigalėti Lietuvos miestų, miestelių ir kaimų ūkinio gyvenimo sanklodoje. Smuklininką pakeitė prekybininkas, kapitalistas ir revoliucionierius.” Aišku, “palankiausios sąlygos” gali būti įvardinamos ir kaip “juridinės žydų bendruomenės diskriminacijos, vertusios juos telktis miestuose ir verstis prekyba bei amatais… “, vienok antrojoje 19 amžiaus pusėje, ypač paskutiniame ketvirtyje, pastebimi pirmi lietuvių ir žydų įtampos židiniai, atsispindėję daugelyje lietuviškosios spaudos publikacijose.Iki šiol lietuvio susidūrimas su žydu buvojo susidūrimas su kapitalistiniu ūkiu: “Juk lenkų ir negausių lietuvių dvarininkų interesai 19 a. dažniausiai apsiribodavo dvareliu-jie nesidomėjo pasauliu ir buvo nemobilūs. Valstiečių veikimo arealas buvo dar siauresnis ir apsiribojo šeima, kaimu, parapija, bažnyčia. ” Tuo tarpu “ponams patogesni, finansiškai pajėgesni ir lengviau pakelia ponų sau valią ir fantazijas, judresni ir apsukresni už krikščionis žydai amatininkai ir kromininkai yra tikri miestelėnai… Miestelio žydai pažįsta visus aplinkui ir sugeba kiekvieną prieiti, tad ir prie kaimiečių prisitaikinti…”18 Tačiau didėjant žemės ūkio produktų gamybai, jos pardavimui vietos rinkoje, o ypač didėjant eksportui, aktyvėjo ir žemdirbio lietuvio ūkinė- ekonominė veikla. Po baudžiavos panaikinimo lietuvių valstiečiams galint laisvai vykti į miestus ir užsiimti prekyba bei amatais- profesijomis (kurias, kaip minėta, jau buvo užėmę žydai) ir lygiagrečiai- inteligentijos sluoksnių švietėjiška veikla reiškė naują etapą lietuvių- žydų santykiuose. Tai buvo kapitalistinio ūkio klostymasis ir visuomeninės struktūros modernėjimas, kuriems sutapus su tautiniu atgimimu (ar pasak kitų autorių- būtent dėl kapitalizmo prasidėjus- šis klausimas diskutuotinas, tačiau išeina už apsibrėžtos temos ribų) žydų atžvilgiu prasidėjo ekonominis antsemitizmas. Geriausiai jo pobūdis atsispindi to meto spaudoje.

14 V.Vareikis. Kodėl taip vertinami litvakai… Šiaurės Atėnai. Nr34(378)15 Žr. ten pat16 E.Aleksandravičius, A.Kulakauskas. Carų valdžioje/LietuvaXIX amžiuje., 219 p.17 V.Vareikis. Nuo Šiaurės Jeruzalės iki Panerių. Šiaurės Atėnai. Nr 36(430)M.Biržiška. Lietuvių tautos kelias Į naująjį gyvenimą. T.l, 71 p.

Viena pirmųjų idėjų, išreikštų periodinėj e spaudoje buvo romantiškas tautiškumas- toks visų pripažintas “Auszros” požymis. Tačiau jei pradžioje tautiniam judėjimui užtenka ir romantiškų istorijos interpretavimų, bei gražių idėjų, tai ilgainiui neįgyvendinant jų praktikoje gresia visiškas jei ir ne tautinio sąjūdžio, tai bent idėjų sunykimas. Tautinis judėjimas buvo spontaniškas, grėsė lietuvių emigracijos bei polonizavimo pavojus. Viskam sutvarkyti reikėjo ekonominės bazės. Todėl jau 1885 metais toje pačioje “Auszroje” atsiranda straipsnių, raginančių ne tik “dainuoti”, bet ir pasirūpinti “žemiškaisiais” dalykais: “Tuomi pasikels turtas šalies, ir tik tada galimas platus paplėtimas patriotizmo, nes be turto nėra šviesos, o be šviesos- patriotizmo.” Po šio laikraščio sustojimo pradėto leisti 1887 m. “Szwiesa” pagrindinis deklaruojamas tikslas jau tampa “gerinti tautos ūkio gerovę kaip kultūros pagrindą apskritai”19. Šis tikslas “Auszroje” buvęs antroje vietoje, o dabar jau tampa pagrindimu, todėl siekiama jo įgyvendinimo. Po šių argumentų nestebina šio laikraščio puslapiuose skatinama sava, lietuviška krikščioniškoji prekyba, amatai bei pramonė.“Visų rekomendacijų esmė-stengtis sukaupti kuo daugiau kapitalo kovai su kitataučiais žemvaldžiais, verslininkais bei prekybininkais.20” Kad pasiekti šio tikslo, vėl grįžta prie skirstymo į “savus” ir “svetimus”. “Prekinių- piniginių santykių grandis turėjo būti- bent kaime- maksimaliai nacionalinė.21” Pasirodo nemažai straipsnių, kuriuose teigiama, jog “žydų “skarmaliai” tupi ant mūsų ūkininko sprando ir lobsta iš jo prakaito. Visose smulkiose ekonomikos sferose (smuklėje, parduotuvėje) ir miesteliuose vien tik žydai, kurie laiko “mūsų gojų savo naguose” (1885, Auszra); dr. J.Šliūpas korespondencijoje iš Palangos skundžiasi, kad to miesto dirbtuvės yra ne lietuvių rankose ir kad “vieni žydai traukia pelną iš lietuvių nerūpestingumo ir nepaslankos”. Toliau Šliūpas rašo: “ar negalėtų keli ūkininkai susidėję atpirkti tiedvi dirbti… Lietuviai, mėginkite kibsiesi į pramonę- tuomet jums neberūpės skaidysiesi žemės lopgalius pavaldytus nuo tėvų… Argi jums nesiseks kaip žydams?” (1884 m.),

Laikraščiuose nėra ko tikėtis ekonominės analizės ar teiginių mokslinio pagrįstumo. Priešiški pareiškimai dažniausiai paremti savųjų raginimu. Kai kuriuose straipsniuose suvokiamas žydų naudingumas. Štai P.Liūtas tuo metu rašė: “… gi prekystė pas mus žydų rankose ir iš jų rankų negalime atimti, …bet tai būtų ir dėl mūsų nenaudinga, nes mes negalime iš sykio varyti visą prekystę, kokią varo žydai…19 P.Šalčius. Auszros ir Szwiesos ekonomika. 1932., 7 p.20 R.Vėbra. Lietuvių tautinis atgimimas XIX amžiuje., 123 p.21 V.Berenis. XIX a. nacionalinis judėjimas: lietuviai ir žydai. Metai. 1997 06

tegul jie užsiima… bet ir mes galime.” (1887 m. Nr 1-2, “Szviesa”) Kaip prekybininkai žydai buvo gerbiami, o žydų prekiautoj ai ir verslininkai Lietuvoje pirmavo ūkinėje veikloje 19 amžiuje netgi primesdami konkurentams ne žydams tam tikrus reikalavimus. Naujai pradėję verslą lietuviai stengėsi neatsiliti nuo tuo pačiu verslu besiverčiančių žydų: “Vaikinai krome pono Ivonaičio taip dailiai viską atlieka, kaip ir žydukai”22 (Auszra, 1885,61 p.). Vis dėlto laikmečio aplinkybės sąlygojo, jog konkuruojant ekonominėje srityje tarpusavyje lietuviui ir žydui vis labiau buvo akcentuojama būtent kitataučio neigiamos savybės. Būtent kitataučių, nes pirma, pasisakymai prieš žydus nebuvo paremti jokia ideologija, antra- lygiai nepasitenkinimai buvo reiškiami latvių, gudų, maskolių darbininkų plūdimu Lietuvos miško darbams.Nereikia pamiršti, jog jei nuo kaltinimų rusų atžvilgiu spaudoje buvo prisilaikoma bijant represijų, tai antisemitizmas imperijoje ne tik kad nebuvo baudžiamas, bet buvo oficialia vykdoma politika.Leidinio “Varpas” idėjos atspindėjo didžiąja dalimi lietuvių tautinio atgimimo veikėjo Vinco Kudirkos požiūrį (kaip šio leidimo redaktoriaus). Pasak V.Vareikio, Kudirkos ekonominis antisemitizmas buvo paveiktas Romano Dmovskio ideologijos, tautinės demokratijos sąjūdžio kvietimo pirkti tik pas savus (t.y. lenkus, krikščionis). V.Kudirka kritikavo žydus dėl to, kad jie slapta prekiauja degtine, supirkinėja vogtus daiktus (netgi vaikus skatina vogti iš tėvų) ir už juos moka degtine, kiršina dvarininkus su valstiečiais. Pasak jo, žydai tarsi “vorai, tiesiantys savo tinklą”, “erkės ant svetimo kūno”. Tačiau toliau V.Vareikis rašo, jog “V.Kudirkos pasipiktinimas žydais neapsiribojo vien tik ekonominiu antisemitizmu. Jo retorikoje galima rasti ir rasinio antisemitizmo motyvų, taip pat “žydo- amžino krikščionių priešo” bei “žydo-kenkėjo” įvaizdžių”. Toliau jis priduria, “Greičiausiai toks požiūris bus susiformavęs dėl tiesioginių kontaktų su žydų intelektualais nebuvimo, stebint vien skurdžią žydų prekiautojų bendruomenę”23. Tačiau tokiems teiginiams prieštarautų tiek J.Būtėnas, tiek V.Berenis, tiek S.Atamukas. Pirmasis teigia, jog Kudirkos publicistikoje pasitaikančius piktesnius žodžius žydų adresu buvo nulėmęs Šakių žydų sprendimas nenuomoti jam buto mieste bei tradiciniu, katalikiškai neigiamu požiūriu į prekybą, kuri tais laikais buvo dominuojama žydų24. Pasak antrojo, tai nebuvo nieko daugiau

22P.Šalčius. Auszros ir Szwiesos ekonomika. 1932., 14 p. 23Zr. ten 24 J.Būtėnas. Vincas Kudirka., 101 p.

kaip senojo “savo” ir “svetimo” atskyrimas. Pasak ketvirtojo, apibendrinant “Duomenys apie lietuvių- žydų ir žydų- lietuvių kasdienius santykius buityje… rodo, kad tarp lietuvių ir žydų iš esmės nebuvo gilių ir neįveikiamų prieštaravimų… priešybė žydams yra vis dėlto stipresnė negu jo neapykanta rusų biurokratams.” Tarp šių keturių autorių vertinimų bendra yra tai, kad visi pažymi lietuvio kontaktą su pačiu žemiausiu žydų sluoksniu ekonominėje sferoje.Nors “tarp lietuvio ir žydo, su kuriuo kontaktuodavo kaimietis, nebuvo tokio didelio socialinio skirtumo, koks egzistavo kitose Rytų Europos valstybėse, kuriose žydai sudarė turtingųjų ir pasiturinčių gyventojų sluoksnį, o lenkų, rumunų ir vengrų valstiečiai, vokiečių, čekų ir vengrų amatininkai jautė jiems pavydą. Vakarų ir Vidurio Europos valstybių miestuose žydai užimdavo aukštas pozicijas liberaliose profesijose- bankininkystėje, žurnalistikoje, medicinoje, taip pat universitetų profesūroje. Nes tenais žydų inteligentija buvo kilusi iš turtingųjų komercinių sluoksnių. Lietuvoje žydų bendruomenės gyvavo skurdžioje egzistencijoje, dažnai purvinuose ir nešvariuose būstuose, suspausti sėslumo zonos miesteliuose, štetliuose, ir vos galą su galu sudurdami. Lietuvoje beveik nebuvo žydų buržujų, o vyraujantys buvo liumpenproletarų, gyvenančių iš nereguliarių pajamų, sluoksnis.”26 Tačiau iš kitos pusės, vis tik karčemos (kurias dažniausiai būdavo išsinuomavę žydai), buvo viena opiausių problemų (Žr. žemiau). Šinkoriai iš tikrųjų ir davė pagrindą atgyti neigiamam žydo portretui.Taigi, matome, jog 19 a pabaigoje “žydas buvo visų pirma suvokiamas visų pirma kaip konkurentas, kaip žmogus, kuris buvo ten, kur turėtų būti mūsiškis.27′ atžvilgiu buvo paremtas ekonominiais motyvais. Tą patvirtina ir V.Kudirkos naudojama lietuvių ir žydu religijos priešprieša, kai pats, kaip žinoma, buvo indiferentiškas religijai.”8 Beveik visose publikacijose kviečiama boikotuoti žydų prekes ir pirkti tik pas “savus”. Žmonės nebuvo kapitalizmo priešininkai, jie tik norėjo būti stipresni kapitalistinėje konkurencijoje. P.Šalčius nagrinėdamas to meto spaudą, rašė. jog “lietuviškos prekybos skatinimas “Auszroje” daugiausia išėjo iš kasdieninių praktikos sumetimų ar patriotinės nuotaikos… gilesnis ekonominis pagrindimas buvo labai trumpai ir dažniausiai tik progai pasitaikius daromas”. Kaip rašo Berdiajev. “ekonominis antisemitizmas yra merkantilaus pobūdžio, susijęs su konkurencija ir

25 S.Atamukas. Lietuvos žydų kelias nuo XIV amžiaus iki XX a. pabaigos., 62 p. 16 V.Vareikis. Kodėl taip vertinami litvakai… Šiaurės Atėnai. Nr34(378) L.Donskis. Apie šiandieninį antisemitizmą Lietuvoje. Akiračiai.

kova už būvį. Žydai kaltinami, kad sėkmingai spekuliuoja ir lobsta, nugalėdami kitų tautų atstovus ekonominėje kovoje. Bet mes aiškiai suvokiame, kad kaltintojai patys trokšta sėkmingiau spekuliuoti, negu tai daro žydai.29″ “Todėl apskritai, istoriškai žiūrint, nė vienai tautai negalima suversti visos atsakomybės už susiklosčiusius lietuvių- žydų… ekonominius prieštaravimus.30RELIGIJA Kaip ir kitose Vidurio Rytų Europos šalyse, 19 a. Lietuvoje religinis antisemitizmas buvo susįjęs su tradiciniu antijudaizmu, sąlygojamu krikščionybės ir judaizmo priešiškumo. Lietuvių kunigai, pradėję kreipti dėmesį į žemdirbius, stengėsi juos įtraukti į visuomeninį blaivybės judėjimą bei suteikti jiems ekonominį svorį amatuose bei prekyboje, kur dominavo žydai. To buvo siekiama dažna pastarųjų kritika.Nors A.Alekna pažymi 87, jog bažnyčiai visų pirma rūpėjo “savo valdymui pavestųjų žmonių dora, apšvietimas”, tačiau 19 amžiaus viduryje ėmęs stiprėti blaivybės sąjūdis praktikoje įgavo kiek žemiškesnes formas. Nuo 1856 metų, kai buvo įsteigta pirmoji blaivybės brolija Užnemunėje, po sukilimo šis sąjūdis įgavo masiškumo. Ypač šis sąjūdis buvo populiarus lietuviškai kalbančioje Lietuvos dalyje. Pats judėjmas kėlė rusų valdžios nepasitenkinimą dėl to, kad jis mažino iždo pajamas, bei politiškai didino katalikų kunigų įtaką. Šiam judėjimui nepritarė ir dvarininkai, nes jiems reikėdavo uždaryti bravorus. Tačiau labiausiai šis judėjimas neatitiko žydų interesų- nes užsidarius smuklėms, jie nebeturėtų kuo verstis. Ši situacija yra paradoksali nes, kaip matome, ji nepalanki ne vien žydams, (be to jie iš tikrųjų tik pardavinėjo alkoholį, o gamino dažniausiai dvarininkai) tačiau jie buvo labiausiai kaltinami už girtuokliavimo platinimą. Beje, verta pažymėti, jog ir Lenkijoje kovos už socialinę gerovę bei su alkoholizmu pionieriai pagrindiniu taikiniu taip pat laikė žydą smuklininką, o ne dvaro savininką lenką, kurio dvare buvo gaminama degtinė. Lietuva nebuvo išimtis, ir, kaip pažymi A.Janulaitis, net vėl atsirado paskalų, jog žydai vartoja vaikų- krikščionių kraują31.

“Iš vienos pusės- neturėdamas kur dėtis, žydas prieštaravo blaivybės sąjūdžiui, iš kitos jį taip elgtis skatino ir oficialioji valdžia, pro pirštus žiūrėdama į jo smulkius prasižengimus, susijusius su alkoholio prekyba… Tokiu būdu ir kunigai ėmė varyti28 V.Berenis. XIX a. nacionalinis judėjimas: lietuviai ir žydai. Metai. 1997 0629 N.Berdiajev. Krikščionybė ir antisemitizmas. Krantai. 1990 11-12, 36 p.J° S.Atamukas. Lietuvos žydų kelias. 67 p.

agitaciją prieš žydus. Kai kur net buvo uždraudę žmonėms pas juos užeiti, per šventes ir muges statė sargybą iš blaivininkų prieš smukles. Į žmones paleista dainų, kur pajuokiama girtuokliai, kad žydams bus po viskam…”32. Sunku dabar būtų atsakyti, kurie pirmieji ėmėsi prievartos, tačiau ne tai svarbiausia. Šiuo atveju matome, kad priešiški veiksmai buvo abipusiai: Alekna (Žemaičių vyskupas Motiejus Valančius) rašo. jog “prie kaltinimų, kad kunigai imdavosi ir prievartos, nemažai prisidėjo karčiamų savininkai. Jie skųsdavo kunigus, girdė žmones ir jiems mokėjo už įskundimą.” (p. 92-96) Kad buvo prievarta žydų atžvilgiu, pripažįsta ir pats Valančius (98 p.). Iš kitos pusės, kunigai dažnai rašydavo apie žydų kurstomus žmones vyskupui (102 p.).Motiejus Valančius buvo blaivybės draugijų kūrėjas ir pagrindinis 19 a. kampanijos prieš girtuokliavimą vadovas, todėl žydas jam buvo tapatinamas su smuklininku, kas jam buvo natūralus blogis. 1864 metais išleistoje didaktinėje “Paaugusių žmonių knygelėje” Valančius tvirtina, jog žydai minta iš žmonių apgaulės, turtingi žydai užsiima kontrabanda, pardavinėja lietuvių kaimiečiams falsifikuotas prekes (vyną, cigaretes, arbatą), klastoja matus ir saikus, kaip rangovai gauna valdžios koncesijas taisyti kelius, valstybinius namus, bet nemokėdami dirbti tokių darbų, juos atlieka nekokybiškai. “Toks darbas yra žydų darbas”,- yra mestelėjęs M.Valančius.

V.Vareikis rašo: “Tačiau M.Valančiaus mokymuose neaptinkame nei rasinio, nei religinio antisemitizmo.” Jam Kristaus mokymas apie artimo meilę buvo aukščiau už kovą bet kokiomis priemonėmis su žydais: “Katalikui nepridera žydą įleisti į savo namus, nei į jo eiti. Reikėtų, kad mūsų žmonės tų valkatų amžinai neapveizėtų, bet katalikai to negali daryti, nes Kristus mokė mus mylėti artimą ir melstis už persekiojamus”. Panašių nuostatų laikėsi daugelis lietuvių katalikų. Vienok, abipusė priešstata negerino lietuvių požiūrio į žydus. Šis priešiškumas suvaidino svarų vaidmenį, perkeliant kai kuriuos antisemitinius įvaizdžius iš valstietiškos sąmonės į literatūrinę kalbą, nes katalikų kunigai sudarė didelę dalį lietuvių rašytojų iki 1914 metų.31 A.Janulaitis. Žydai Lietuvoje. 167 p. 32 32.Žr. ten pat

IŠVADOSJei kultūriniame lygmenyje nebuvo lietuvių ir žydų kontaktų, tai kultūros modernėjimas iš esmės nelietė lietuvių požiūrio į žydus– Nuo seno kontaktuodami tik ekonominėje srityje lietuviai su žydais kaip susvetimos ekonominės srities atstovais, veikiant tautiškumui, kinta kaip įkonkurentą.Ekonominiai motyvai persmelkia ir katalikų bažnyčios motyvaciją, susiliejant tokiu būdu su tradiciniu antijudaizmu– Nemažai įtakojo lietuvių kontaktai su žemiausio žydų sluoksnio atstovais. Todėlnepažįstant kultūros, skatinant oficialiajai imperijos valdžiai, gimsta pajuokiančiosžydą dainos ir posakiai- psichologinis antisemitizmas.Tačiau ekonominis antisemitizmas nebūva paremtas jokia ideologija, bet noru būti pranašesniam už savo konkurentą, o tai yra pagrindinis skirtumas nuo rasinio antisemitizmo, kurį kai kas stengiasi atrasti XIX a. lietuvių požiūryje į žydus.