Zydai Lietuvoje

Turinys
1 Įžanga 3
2 Lietuvos tragedijos priešistorė 5
2.1 Vytauto Didžiojo privilegijos 5
2.2 Žydų gyvenimas XV – XVIIa. 6
2.3 Žydų padėtis XVIII – XIX a. 6
3 Pirmos antisemitizmo ištakos 8
4 Tarpukario laikotarpis (1919-1939) 9
4.1 Nuomonės apie žydų padėtį tarpukario Lietuvoje 11
5 Antrasis pasaulinis karas 12
6 Holokaustas 14
6.1 Getų sukūrimas Lietuvoje 15
6.2 Buitis Vilniaus Gete 16
6.2.1 Kultūra 17
7 Išvados 19
8 Literatūros sąrašas 201 Įžanga
Didysis Dievo įsakymas skelbia: “Mylėk Viešpatį Dievą visa širdimi, visa siela, visu protu ir visomis jėgomis; mylėk kiekvieną žmogų taip, kaip save”. Didžiojo įsakymo antroji dalis kviečia mylėti žmones ir nedaryti jiems to, ko nenorėtume, kad kiti mums darytų. Dievo sūnus Jė¬zus įsako mylėti net priešus, melstis už juos. Šios nuostatos yra privalomos nee tik kiekvienam žmogui atskirai, bet ir žmonių bendrijoms, tautoms ir valstybėms, jei jos save laiko civilizuotomis.
Deja, žmonijos, ypač XX a., istorijoje gausu nemeilės savo artimui pa¬vyzdžių, kai, vadovaujantis įvairiomis ideologijomis, buvo padaryta daugy¬bė žiauriausių nusikaltimų. Pačios baisiausios XX a. ideologijos – komu¬nistinė ir nacistinė. Pirmoji, skelbusi visų lygybės teoriją ir todėl iki šiol visuotinai nepasmerkta, bandė įgyvendinti vienos (darbinin¬kų) klasės diktatūrą, skleidė neapykantą turtiniu (klasiniu) ir ideologiniu pagrindu, iškreipdama žmogiškąją prigimtį bei bendrąsias vertybes. Šios ideologijos vardan visame pasaulyje buuvo nužudyta ir numarinta dešimtys, jei ne šimtai, milijonų žmonių bei esmingai prisidėta sukeliant Antrąjį pasaulinį karą. Antroji, nacistinė, ide¬ologija, kuri propagavo antižmogiškąsias vertybes po triuškinančio Vokietijos pralaimėjimo (1945 m.) buvo visuotinai pasmerkta, kaip ir komunistinė, nekentė kitaminčių bei iškreipė žmogiš¬kąją pr

rigimtį ir bendrąsias vertybes, bet visa tai darė rasiniu pagrindu, t. y. „aukštesnės” rasės (arijų) ir „aukštesnės” nacijos (vokiečių) labui. Šių ide¬ologijų propaguotojai sukėlė Antrąjį pasaulinį karą, kurio metu žuvo apie 50-65 mln. žmonių, įskaitant ir žydus, kurių absoliuti dauguma išžudyta tik dėl to, kad jie buvo žydai. Nacistinė ideologija, be įvairių kitų kaltinimų, skelbė, kad žydai yra žemiausios rasės žmonės, jog jie šimtus metų apgaudinėjo europiečius ir iš to lobo, galiausiai – kad susimokę žydai bolševikai nori užvaldyti pasaulį.
Iš tų 6 mln. aukų apie 200 tūkst. buvo Lietuvos žydai (pasaulyje žinomi Utvakų vardu). Nors jie sudarė tik apie 3,3 proc. visų tuo metu nužudytų žydų, bet tai reiškė, kad sunaikinta apie 91 proc.visų Lietuvos žydų tautybės piliečių. Tai buvo didžiausias holokausto aukų procentas tarp visų vaalstybių! Egzistuoja įvairios nuomonės apie Lietuvos piliečių elgesį su žydais. Visi suvokė tai kaip bendrą Lietuvos tragediją, nes buvo sunaikinta šimtai tūkstančių nekaltų žmonių – jos pi¬liečių, tačiau negalima ne prisiminti, kad prie žudynių prisidėjo dalis tos pačios valstybės žmonių, o likusioji dauguma gana abejin¬gai visa tai stebėjo arba dėjosi nieko nepastebinti.
Kita nuomonė teigė, kad ne daugu¬ma, o tik nemaža dalis lietuvių buvo abejingi žydų likimui. Šios nuomonės pritarėjai mano, jog lietuviai, ypač valstiečiai, kurie sudarė apie 80 proc. lietuvių tautos nebuvo pa
aveikti antisemitizmo ir labai skausmingai pergyveno žydų žudynes. Bet to juk neįmanoma patikrinti!
Žydų tautos tragedija tai neišnykstanti klaiki dėmė žmonijos istorijoje. Viso to negalima atitaisyti ar pateisinti. Reikia suvokti katastrofos dy¬dį ir beprasmiškumą, bandyti suprasti, kodėl galėjo vykti tokie dalykai. Kiek¬vienas iš mūsų turi įvertinti šią tragišką patirtį, kad ateityje nieko panašaus negalėtų atsitikti. Reikia mylėti kiekvieną žmogų, kad ir kas jis būtų, tada panašūs dalykai aplenks mus.2 Lietuvos tragedijos priešistorė
Nuo seniausių laiku žydai buvo svarbi Lietuvos gyventojų grandis. Lietuvos žydų istorija tęsiasi jau virš šešių šimtmečių. 1323m. Lietuvos Didysis kunigaikštis Gediminas kreipėsi į Vakarų Europos pirklius bei amatininkus, ragindamas juos atvykti į savo sostinę Vilnių. Istoriniai šaltiniai liudija, kad 1326m. Vilniuje pasirodė pirmieji žydų pirkliai, o XIVa. pabaigoje LDK jau egzistavo žydų bendruomenės – Trakuose, Breste(pati didžiausia), Gardine ir kitur.2.1 Vytauto Didžiojo privilegijos
1388 m. Vytautas Didysis suteikė žydams pirmąją privilegiją, kuri turėjo reguliuoti teisinius, ekonominius, ir visuomeninius santykius tarp valdovo ir žydų, žydų ir krikščionių bei tarp pačių žydų. Šių privilegijų esmė tapo ir daugelį metų išliko Lietuvos žydų statuso pagrindu.
 Žydams suteiktos privilegijos garantavo jiems valdovo apsaugą ir ypač palankias mokesčių sąlygas bei gana plačias teises. Pvz.,žemės nuosavybės klausimu jos buvo tokios pat kaip lietuvių, nes jiems buvo leista ariamą žemę ir ganyklas nuomoti ir
r netgi pirkti, o tai buvo uždrausta užsieniečiams. Nuo XIV amžiaus atsirado žydų žemdirbių.
 Žydai buvo paskelbti laisvaisiais Didžiojo kunigaikščio pavaldiniais. Jiems buvo leista gyventi atskiromis bendruomenėmis (kana¬lais), savarankiškai tvarkyti vidaus, tikybos ir teisinius reikalus. Taip pat jiems buvo garantuota judėjimo laisvė.
 Žydai, kaip ir bajorai, priklausė tiesioginei suvereno valdžios jurisdikcijai, o bendruomenės vidaus reikalus – tautinius, religinius, teisinius – tvarkė visiškai autonomiškai. Bendruomenė turėjo mokėti bendrą, iš anksto nustatyto dydžio mokestį.
 Vėliau buvo suteikta kita privilegija („Magdeburgo įstatymas“). Ji garantavo verslo ir prekybos laisvę. Tai buvo viena iš priemonių žydams apsiginti nuo bajorų.
 Svarbi vieta buvo skirta ir skolinimui: žydams buvo leidžiama imti užstatu bet kokius daiktus ir netgi gauti ipotekai žemės valdas.

Žydams suteiktos privilegijos turėjo dvigubą tikslą: apibrėžti jų teises, leidžiančias jiems užsiimti atitinkama ekonomine veikla, ir įdiegti prevencinę asmeninio ir religinio saugumo sistemą.
Vėliau kiti LDK valdovai suteikė naujų privilegijų, kai kurios jų buvo įtrauk¬tos į Lietuvos statutus, tuo žydus išskiriant iš kitų LDK tautinių grupių.2.2 Žydų gyvenimas XV – XVIIa.
Paskui žydus iš Vakarų Europos atslinko ir daugelis kaltinimų (pvz., kad žydai nužudė Jėzų Kristų) bei prietarų (esą žydai naudoja krikščionių vaikų kraują savo apeigose ir kt.). Tai paskatino kai kuriuos vadovus imtis veiksmų, pvz. 1495 m. Lietuvos di¬dysis kunigaikštis Aleksandras išvarė žydus iš

š šalies, bet, tapęs Lenkijos karaliumi ir matydamas, kad be jų šalies ekonomika nekyla, 1503 m. leido jiems grįžti. Kahalai savaran¬kiškai tvarkė savo vidaus reikalus, turėjo savo maldos namus, teismus, mo¬kyklas, skerdyklas, pirtis ir kapines. 1623 m. susikūrė savarankiškas LDK kahalų Vaadas (taryba), kuris sprendė bendriausius LDK žydų gyvenimo klausi¬mus, reguliavo santykius su valdžia, rūpinosi valstybinių mokesčių paskirs¬tymu tarp bendruomenių, mokslo bei kitais klausimais, leido privalomas žydų gyvenimo taisykles ir stebėjo, kad nebūtų priimti antižydiški įstaty¬mai.
Bėgant laikui žydų skaičius Lietuvos žemėse vis didėjo. Manoma, kad nuo XVII a. pabaigos Abiejų Tautų Respublikoje gyvenusi žydų bendruomenė buvo didžiausia Europoje, o nuo XVIII a. vidurio – ir pasaulyje.2.3 Žydų padėtis XVIII – XIX a.
Tai kokia gi buvo Lietuvos žydų padėtis? Žydai buvo išskirti iš kitų gyventojų grupių ir nuolat globojami. Šį faktą galima vertinti nevienareikšmiškai. Viena vertus, tokia jų privilegijuota padėtis kėlė kitų gyvento¬jų nepasitenkinimą, kita vertus – izoliavo žydus, vertė gyventi uždarai sa¬vose bendruomenėse ir trukdė integruotis į visuomenę. Tuo tarpu toks pro¬cesas pamažu vyko kitose Vakarų Europos valstybėse. Tai bei kalbiniai ir religiniai skirtumai, įvairūs prietarai, žydus atsiviję iš Europos, vertė juos jaustis Lietuvoje svetimais. Žydai ūkiniu požiūriu savaip buvo atskirti nuo aplinkos, juk miestuose jų pikti ūkiniai varžovai buvo krikščionys; vieni kitus jie laikė priešais, o nesusilieję ūkiš¬kai, negalėjo susilieti taip pat kultūriniu bei etniniu atžvilgiu.
1795 m. trims kaimynėms sunaikinus Abiejų Tautų Respubliką, Lietu¬va su visais joje gyvenusiais žydais atiteko Rusijos imperijai. Čia jie neteko savo privilegijuotos padėties, carinės valdžios buvo ujami bei niekinami. Žydai buvo paskelbti caro pavaldiniais ir jiems buvo įvesta „sėslumo riba”, t. y. nustatyta Rusijos imperijoje teritorija, į kurią pateko ir Lietuva, kurio¬je buvo leista gyventi žydams; uždrausta verstis žemdirbyste, įvesta daug kitų apribojimų. Buvo bandoma įvairiomis prie¬monėmis juos integruoti į Rusijos visuomenę ir asimiliuoti. Nuo XIX a. vidurio, kai Rusijoje buvo pradėtos įgyvendinti libera¬lios reformos, žydų gyvenimo sąlygos šiek tiek pagerėjo, bet Rusija atsisa¬kė pripažinti žydų politinį lygiateisiškumą. Tuo metu Lietuvos žydų dvasinis ir kultūrinis gyvenimas klestėjo, nors Rusijos valdžia nuolat juos persekiojo, XIX a. viduryje Vilnius greta Var¬šuvos tapo visuotinai pripažintu didžiausiu žydų tautinės dvasinės kultūros ir literatūros centru Rytų Europoje, tikra Lietuvos Jeruzale. Tačiau tiek lietuvių, tiek žydų gyvenimo sąlygos buvo labai sunkios, todėl daug jų emigruodavo. Žydai vyravo to meto Lietuvos pramonėje (daugiausia jie buvo amatininkai ir darbininkai) bei prekyboje, o augant ir lietuvių ekono¬minėms galimybėms tai kėlė įtampą tarp abiejų tautų.3 Pirmos antisemitizmo ištakos
Vis dėlto, atrodo, XIX a. antroje pusėje Lietuvoje pradėjo reikštis an¬tisemitizmas. Žydai buvo laikomi labai apsukriais kolektyviniais konkurentais, kuriuos būtina nugalėti įnirtingoje konkurencinėje kovoje. Jie taip pat buvo kaltinami siekimu įsiviešpatauti visose gyvenimo sferose ir net visame pasauly¬je, liberalių, demokratinių ir komunistinių idėjų skleidimu, sąmokslų ir re¬voliucijų organizavimu.
Nuo¬latiniai žydų persekiojimai ir tai, kad jie neturėjo savo vietos pasaulyje, kur galėtų prisiglausti, žydų tautą vertė ieškoti išeities. XIX a. pabaigoje kilo sionistų judėjimas, kuris skelbė, kad žydai senojoje tėvynėje Palestinoje turi sukurti savo valstybę. Deja, šią idėją jiems pavyko įgyvendinti tik po Antrojo pasaulinio karo, kai buvo išžudyta didelė tautos dalis.
Natūralu, kad gausėjanti lietuvių buržuazija ir inteligentija siekė stip¬rinti tautinio kapitalo pozicijas ekonomikoje: steigti gamyklas, parduotu¬ves, dirbtuves, bankus ir kooperatyvus, kuriuose vyrautų lietuviškas kapi¬talas. Dėl šios priežasties kildavo nepasitenkinimo, skam¬bėjo raginimų atimti iš žydų prekybos verslą, vyti iš kaimų, su jais nepre¬kiauti, pirkti tik pas lietuvius. Žydai, aišku, stengėsi išsaugoti savo verslus, o tai dar labiau skatino konfrontaciją.
Žydai buvo vaizduojami kaip atėjūnai, parazitai, besigviešiantys lie¬tuvių turto. Antipatiją jiems kėlė ir tai, kad norėdami įsiteikti valdžiai ir ieškodami jos užtarimo, siekdami išlaikyti ekonomines pozicijas, pritarė rusifikavimo politikai ir taip tapo carinės imperijos valdžios įrankiais. Kartu paprasti žmonės suprato, kad be žydo neišsiversi, nes jis per amžius buvo patikimas kaimy¬nas ir nepakeičiamas tarpininkas sprendžiant ekonominius reikalus, tai pat juos vienijo priešiškumas lenkams. XX a. pradžioje žydai ir lietuviai gana sėkmingai ben¬dradarbiavo, siūlydami bendrus kandidatus į Rusijos Dūmą ir ten keldami į viešumą lietuvių ir žydų problemas, o taip pat veikdami išvien prieš len¬kus.4 Tarpukario laikotarpis (1919-1939)
Viltys, kad pasaulyje įsivyraus taika, atsigaus ekonomika, žlugo. Pasibaigus Pirmajam pasauliniam karui ir sudarius Versalio sutartį, kuri turėjo užtikrinti amžiną taiką Europoje, laukto¬sios ramybės nebuvo. Ši sutartis neišsprendė senų tarpvalstybinių ir tauti¬nių ginčų, o dar įžiebė naujų. Per dvidešimt tarpukario metų Europoje didėjo nestabilumas ir įtampa tarp tautų ir valstybių, todėl žydų padėtis tapo dar netikresnė. Tuo metu žydus pradėjo tapatinti su bolševizmu. Tokį požiūrį sąlygojo gana aktyvus jų dalyva¬vimas įvairių šalių komunistų partijose. Labiausiai žydai pasižy¬mėjo Rusijoje, kur jie buvo itin įspūdingai susiję su revoliuciniu teroru. Toks įspūdis buvo apgaulingas ir dėl jo daugiausia kaltas Trockis. Ironija galima pavadinti tai, kad paprasti Rusijos žydai visiškai nepasipelnė iš revoliucijos.
1918 m. atkū¬rus Lietuvos valstybingumą, į atkuriamąjį darbą įsitraukė ir Lietuvos žy¬dai. Žinodami, kad antisemitizmas kaimyninėse didžiosiose valstybėse žy¬miai labiau suvešėjęs nei Lietuvoje, jie gana palankiai priėmė ir palaikė pačią Lietuvos valstybės idėją, nes lietuvių atgimimo veikėjai pažadėjo jiems kaip ir kitoms mažumoms, pilietinį lygiateisiškumą, plačią kultūrinę au¬tonomiją, nes norėjo užsitikrinti jų paramą sprendžiant ginčus su len¬kais bei kitais kaimynais.
Jau 1919 m. Lietuvoje buvo įkurta Žydų reikalų ministerija, jie taip pat dalyva¬vo Valstybės Tarybos, Steigiamojo seimo ir kitų seimų veikloje bei kituose valstybės kūrimo darbuose. 1918-1923 m. Lietuvos kariuomenėje tarnavo daugiau kaip 3 tūkst. žydų, tarp kurių nemažai buvo savanorių, dalyvavu¬sių Nepriklausomybės kovose, daug iš jų apdovanotų ordinais ir medaliais, buvo ir žuvusių mūšio lauke. Žydai aukojo dide¬les lėšas Lietuvos gynimo fondui. Ypač aktyviai Lietuvos žydai rėmė lietuvių siekius Paryžiaus taikos konferencijoje susigrąžinti Vilnių ir jo kraštą bei daug pasidarbavo įvairiose šalyse, kad būtų pripažinta Lietuvos vals¬tybė. Visa tai rodė jų lygiateisių piliečių, gilų pareigos jausmą. Iš pradžių žydams Lietuvoje buvo suteikta išskirtinė, palyginti su kito¬mis Europos šalimis, kultūrinė autonomija, bet nuo 1923 m., silpnėjant valstybėje demokratinėms ir liberalioms raidos tendencijoms, ši autono¬mija palaipsniui buvo siaurinama. Galiausiai po kelerių metų autonomija išliko tik socialinėje, religinėje ir švietimo sferose. Litvakų istorikas S. Atamukas (1998) rašė: “Savo valstybėje lietuvių tauta buvo valdančioji ir vyraujanti tauta, kurios vado¬vybei teko didžiausia atsakomybė už gyvenusių joje mažumų lygiateisišku¬mą ir gerovę. Lietuvos vadovybė buvo atsakinga už šalies pilietinės visuomenės formavimą, už tai, kad visi jos gyventojai pajustų ir suvoktų, jog čia yra jų valstybė, kad jaustųsi lygiateisiai ir saugūs”. Gaila, bet to nebuvo pasiekta. Ypač tam įtakos turėjo 1926 m. gruo¬džio 17 d. perversmas, po kurio Lietuva pasuko autoritarinio valdymo ir tautinės valstybės kūrimo keliu.
Nors Pirmosios Lietuvos Respublikos laikais žydai sėkmingai plėtojo savo kultūrą, ženkliai prisidėjo prie Lietuvos kultūros ir ekonomikos stip¬rinimo, kartu su kitais piliečiais atlikdavo karo tarnybą Lietuvos kariuo¬menėje, bet valdžia pamažu stūmė žydus iš ekonominių pozicijų ir valsty¬binių įstaigų, ne visada jiems sudarė lygias konkurencijos sąlygas. Tai buvo daroma apdairiai, kad nenukentėtų šalies ekonomika. Buvo pradėtos kur¬ti grynai lietuviškos verslo įmonės. Per savo spaudą verslininkai ėmė nuo¬lat propaguoti antižydiškas nuotaikas, netgi su rasistiniu atspalviu, o tai savo ruožtu stabdė prasidėjusį žydų suartėjimo su lietuvių kultūra procesą. Vėliau antisemitizmo reiškinių sumažėjo (bet tik laikinai) dėl Antano Smetonos kritikos, skirtos antisemitiniams straipsniams. Bet apskritai antisemitizmas visuomenėje plito ir toliau, tam įtakos turėjo ir gan aktyvus žydų dalyvavimas po¬grindinėje antivalstybinėje Lietuvos komunistų partijos veikloje, kuriai prak¬tiškai buvo vadovaujama iš Maskvos. Lietuvių nepasitenkinimą kėlė ir žydiškos krautuvių iš.kabos, ir žydų neno¬ras mokytis lietuvių kalbos valstybės gyvavimo pradžioje.4.1 Nuomonės apie žydų padėtį tarpukario Lietuvoje
Pagal JAV lietuvių kilmės istoriką Saulių Sužiedėlį (1995), „neteisinga būtų tvirtinti, kad nepriklau¬somybės metais Lietuvos žydų bendruomenė buvo sistemingai diskrimi¬nuojama. Lietuvos Respublika nepriėmė nei vieno antisemitinio įstatymo, be to, finansiškai rėmė žydų religinį bei kultūrinį gyvenimą”. Žydų padėtį to meto Lietuvoje panašiai vertina ir anglų istorikas Paulas Johnsonas (1999): „Didelė žydų bendruomenė ten buvo galbūt laimingiausia Europoje per visą tarpukarį”. Lietuvos valdžia bei daugumas žy¬miausių politinių ir religinių veikėjų stengėsi stabdyti antisemitizmo pliti¬mą, suprato ir skelbė, kad žydų ir lietuvių siekiai yra panašūs, kad jie turi bendrą tikslą – išsaugoti nepriklausomą ir stabilią Lietuvos valstybę. Ma¬tyt, to nepakako, nes antisemitizmas “gražiai” sužibėjo Lietuvoje Ant¬rojo pasaulinio karo metais, prie to taipogi labai prisidėjo 1940-1941 m. sovietinė okupacija ir aneksija.5 Antrasis pasaulinis karas
Antisemitizmas didesniu ar mažesniu mastu reiš¬kėsi tarpukario Europoje ir visame pasaulyje. Žydai tuo metu buvo atsidūrę tarsi tarp dviejų ugnių: juos puolė bolševikai kaip visuome¬nei nenaudingus asmenis, t.y. buržujus, kiti (ypač na¬cistai) – kaip bolševikus.
Vokietija yra “išskirtinė” šalis žydų istorijoje, juk būtent čia XX a. pirmoje pusėje ekonomiškai, kariškai ir kultūriškai stipriausio¬je Europos šalyje subrendo, buvo teoriškai pagrįstas, suplanuotas, pradė¬tas ir perneštas į kitas šalis žydų tautos genocidas, kuris prasidėjo po Hitlerio atėjimo į valdžią 1932-1933 m. Iki to laiko žydai Vokietiją laikė labiausiai jiems tinkama gyven¬ti šalimi dėl ten vyraujančios tvarkos, pagarbos mokslui ir darbui. Aišku, ir tuo metu šioje šalyje buvo nemažai antisemi¬tizmo reiškinių, bet tokie atvejai buvo kontroliuojami, nes griež¬tai laikytasi įstatymų. Tačiau Vokietijai, XX a. pradžioje pasiekusiai galy¬bės viršūnę, pralaimėjus Pirmąjį pasaulinį karą, reikėjo surasti kaltininką. Be to antižydiškas nuotaikas kurs¬tė įvairūs bandymai nuversti tuometinę valdžią, nes juos organizuojant ir įgyvendinant nemažą vaidmenį suvaidino Vokietijos žy¬dai. Susiklosčiusia situacija sėkmingiausiai pa¬sinaudojo Hitleris. Jo buitinis antisemitiz¬mas po pralaimėto karo virto tikra neapykanta žydams. Hitleris gana greitai patraukė žmones savo pusėn. Ypač tam pasitarnavo nacių skleista propaganda, teigianti, jog dėl žydų išdavysčių Vokietija pralaimėjo karą bei kad žydai komunistai ir toliau griauną šalį. Jie buvo kaltinami įvai¬riomis būtomis ir nebūtomis nuodėmėmis.
Per visus dvylika Hitlerio valdymo metų Vokietijoje prieš žydus buvo vykdoma dvejopa prievarta. Pirmuosius šešerius taikos metus buvo nau¬dojama nevaldoma gaivališkų masių prievarta (garsusis 1938 m. pabaigoje vykęs žydų pogromas „Krištolinė naktis”), per likusius šešerius karo metus buvo vykdoma planinga valstybinė žydų naikinimo politika. Jei iki karo buvo įrodinėjama, jog žydai per amžius apgaudinėjo vokiečius, todėl teisė¬tai galima iš jų atimti nuosavybę ir ją grąžinti teisėtai savininkei – Vokieti¬jai, tai prasidėjęs karas tarsi patvirtino nuo 1939 m. sausio mėn. Hitlerio skelbiamą „tiesą” – jei prasidės karas, jis bus tarptautinio žydų sąmokslo pasekmė. Ir kai karas kilo, Hitleris dėl visų mirčių ir nelaimių apkaltino žydus, o tai reiškė, kad žydai neturi jokios teisės gyventi. Bet tai dar nebuvo galutinis sprendimas. Pirmasis jo etapas prasidėjo 1940 m., kai okupuotos Lenkijos žydai buvo suvaryti į getus ir pradėti alinti nepakeliamu darbu, verčiami dirbti nuo aušros iki sutemų be poilsio dienų, duodant maisto tik gyvybei palaikyti. Tokiomis sąlygomis nuo išse¬kimo jie masiškai mirdavo. Hitleris įvykdyti savo planą(visiškas žydų išnaikinimas) norėjo kuo greičiau, todėl jis pasiryžo suplanuoti ir surengti masines visos Europos žydų žudynes. Joms pradžią davė 1941 m. birželio 22 d. Vo¬kietijos įsiveržimas į Sovietų Sąjungą.6 Holokaustas
Retkarčiais Lietuvoje pasitaikydavo antižydiškų išpuolių, žydų parduo¬tuvių niokojimo ar net nedidelių pogromų. Iš Vokietijos, atėjus į valdžią Hitleriui, atsklidusi antisemitinė propaganda darė nemažą poveikį lietuvių stu¬dentijai ir net daliai inteligentijos. Galima teigti, kad buityje žydai neretai patyrė, jog lie¬tuviai jiems jaučia antipatiją, pavydą, mėgsta iš jų pasišaipyti. Tai iš dalies buvo galima paaiškinti tam tikrais uždaro žydų gyvenimo bruožais, geres¬niu gyvenimo tvarkymu. Tačiau Lietuvoje išpuoliai prieš žydus iš esmės daugiausiai būdavo vietinio pobūdžio, kur žiaurių masinių pogromų nebuvo. Bet 1941 m. vasarą Vokietija užpuolė Tarybų Sąjungą ir okupavo Lietuvą, žydų padėtis smarkiai pasikeitė. Naciai stengėsi įperšti nuomonę, kad tik sunaikinus žydus, galima likviduoti komunizmą, ir pradėjo įgyvendinti “galutinį žydų klausimo sprendimą” – buvo vykdomos masinės žudynės, egzekucijos, žmonės galėjo būti užpulti bet kur, be to žydams buvo įvesti žeminantys apribojimai, siekiant pagrįsti nusistatymą žudyti žydus. Žydai privalėjo nešioti juos išskiriančius ženklus (Dovydo žvaigždę), jiems buvo uždrausta vaikščioti pagrindinėmis miesto gatvėmis, parduotuvėse jie galėjo įsigyti tik ribotą prekių kiekį. Žydai buvo atleisti iš darbų, negalėjo naudotis viešuoju transportu ir klausytis radijo, eiti į viešąsias vietas ir kt. Dar prieš geto sukūrimą Vilniuje žudynių padaugėja. Per 1941 metų vasarą daugiau kaip 35 000 vilniečių buvo nužudyti Einsatzkommando narių. Judenrat (žydų taryba), įkurta vokiečių, yra skirta tvarkyti žydų gyvenimą ir, bendradarbiaujant su žydų policija, vykdyti likvidacijų operacijos, kurias vokiečiai pavadina Aktionen. 1941 metų rugsėjo 1 dieną Reichkommissariat Ostland (Pabaltijo šalys ir Baltarusija) administracija, vadovaujant Gauleiteriui Heinrichui Lohse’ui pradėjo funkcionuoti. Jau pirmosiomis hitlerinės okupacijos dienomis įvykdyti pasibaisėtini pogromai – birželio 25-26 d. Vilijampolėje žiauriai nužudyta apie 1000 žmonių. Per keletą pirmų okupacijos mėnesių buvo sunaikinta didesnė dalis Lietuvos žydų, likusieji suvaryti į Vilniaus, Kauno ir Šiaulių getus, kurie buvo skirti “sutrukdyti žydų išsisklaidymą”.6.1 Getų sukūrimas Lietuvoje
“Neisime kaip avys į skerdynes, vienintelis garbingas atsakymas mūsų priešui – tai pasipriešinimas! Broliai, geriau kristi kovoje, kaip laisvi kovotojai, negu gyventi priešo malonėje.priešintis iki paskutinio atodūsio!” (Iš pirmojo Vilniaus geto jungtinės partizanų organizacijos(FPO) atsišaukimo)
Vilniaus žydų bendruomenės istorija ir getas Nacių okupacijos periodu gali būti padalintas į keletą periodų:
• diskriminacija ir žudynės iki getų įvedimo (birželio 24, 1941 – rugpjūtis 1941);
• periodas, kada buvo suformuoti getai Nr.1 ir Nr.2 bei buvo atliekamos masinės žudynės (rugpjūtis 1941 – lapkritis 1941); 1941 m. rugpjūčio 15 dieną buvo sukurtas getas Kaune (Slobotka/ Vilijampolė), o rugsėjo 6 diena – Vilniuje. 1941 metais rugsėjį žudynių padaugėja. Žydai, kurie dar nebuvo nužudyti, brutaliai sukišami į miestų getus, tuo tarpu kiti kvartalai buvo apytuščiai. Getai buvo baisiai perpildyti, o gyvenimo sąlygos buvo nepakeliamos, nežmoniškos.
• stabilumo periodas (gruodis 1941 – kovas 1943). 1942m. Vilniaus gete susikūrė Jungtinė partizanų organizacija(FPO). Organizacijos narių nuomone, diversija ir sabotažas, visur ir visada kenkti priešui – šventa kiekvieno geto nario pareiga. Viena svarbiausių geto pogrindžių problemų – apsirūpinti ginklais. Ginklai buvo “vagiami” iš vokiečių arsenalų, transportų, perkami, įsigyjami visokiausiais įmanomais būdais ir slapčia įnešami į getą. Ne vienas už tai sumokėjo savo gyvybe. 1942 metų sausį Lietuvoje liko 34 000 žydų sunaikinimui.
• periodas, kada nedideli getai, darbo stovyklos ir Vilniaus getas buvo panaikinti (balandis 1943 – rugsėjis 1943). 1943 metų pavasarį ir rugpjūtį prasidėjo galutinė Kauno ir Vilniaus getų likvidacija. Getų gyventojai buvo šaudomi, po to jie buvo palaidoti septyniuose dideliuose kolektyviniuose Panerių grioviuose. (Vėliau naciai bandė sunaikinti egzekucijų pėdsakus, iškasdami 70 000 kūnų ir juos sudegindami). Tuo metu prasidėjo ir legendiniai pabėgimai. Pavyzdžiu galima laikyti pabėgimą Paneriuose. 1944m. iš Panerių masinių žudynių vietos, griežčiausiai saugomos ir izoliuotos nuo aplinkos, iškasę požeminį tunelį, iš 8 m gylio bunkerio pabėgo 80 kalinių – lavonų degintojų. Deja, partizanų bazę pasiekė tik 11 pabėgėlių.
• Vilniaus geto gyventojų ištrėmimas į koncentracijos stovyklas Estijoje ir darbo stovyklas Vilniuje (spalis 1943 – rugsėjis 1944).6.2 Buitis Vilniaus Gete
Gyvenimas gete pavojingas, karštligiškas. Visose praktinio gyvenimo srityse atsiskleidžia Vilniaus žydų kūrybinė jėga ir nepajudinamas ištvermingumas.
Įsikuria dirbtuves ir net mažosios gamyklos, nors sunkumai dideli: nėra lėšų, beveik nėra staklių ir žaliavos. Inžinierių iniciatyvos, energijos, žinių dėka visur pastebėtas progresas.
Dirba stalių, siuvėjų dirbtuvės, keramikos gamykla, gaminama dantų pasta, uogienės, pinti ir odos gaminiai. Didžioji produkcijos dalis išvežama. Šiaudinės šlepetės, pintos tūkstančių žydžių moterų rankomis, vežamos į Vokietiją, staliai gamina prašmatnius baldus.Vilniuje didžiausios skardininkų dirbtuvės – gete.
Svarbiausios mechaninės dirbtuvės, kurioms vadovauja inžinieriai Markusas ir Reimbanas. Dirbtuvės suskirstytos į šaltkalvių bei tekintojų dirbtuvės, be to, tikslioji mechanika, skardos darbai, medžio apdirbimas, elektroinstaliacija, suvirinimas, cechas, gaminantis sabo ir t.t.
Vokiečių įmonės, kurioms reikia tikslaus remonto, kreipiasi į šias dirbtuvės. Daug dirbtuvėse daroma getui. Čia pagamintos dvi dezinfekcijos kameros, pagerinusios sanitarinį geto stovį. Yra slaptas malūnas, pagaminami įrankiai greitajai pagalbai ir ligoninei, baldai teatrui. Visas stakles sukonstravo žydai inžinieriai. Yra keletas atradimų. Ypatingos konstrukcijos naminė krosnis greitai buvo kiekviename geto bute. Dažnai užšąlantiems vandens vamzdžiams atšildyti sukonstruotas originalus elektros šildytuvas, kurį greitai konfiskavo vokiečiai. Buvo padarytas antras – jo dažnai prašydavo lietuviai.
Visose dirbtuvėse dirbo šimtai žydų, negalinčių dirbti mieste. Taip sumažėjo bedarbių, netekusių “šeino”. Getas pradžioje įkurtas darbui mieste, pamažu tapo svarbiu vokiečiams pramonės objektu.
Tragiškas Vilniaus žydiškos medicinos tarpas – tai gydytojų darbas gete. Nebodami dramatiškų, klaikių teroro sąlygų, vis augančio žudomų žmonių skaičiaus, Vilniaus gydytojai žydai sugebėjo nepaprastai greitai sukurti medicininį aptarnavimą ir grumtis dėl savo tautos žmonių sveikatos. Gete veikė ligoninė, ambulatorija, vaistinė, stomatologinė gydykla.6.2.1 Kultūra
Sunki padėtis nepalaužė žydų. Getuose jie pradėjo kultūrinę bei švietėjišką veiklą. Prie miestų seniūnų tarybų buvo sudaryti padaliniai rūpinęsi kultūriniu žydų gyvenimu. Getuose taip pat buvo steigiamos bibliotekos, organizuojamos paskaitos: literatūros, filosofijos, kultūros, gamtos mokslų temomis, be to buvo rengiamos dailės parodos, literatūros konkursai, koncertai, taip pat įkurtos keletas mokyklų, teatras, kuriame buvo vaidinami pasaulio ir žydų klasikų kūriniai, organizuojami koncertai. Teatras veikė gana neilgai, nes visi aktoriai buvo nuvežti i Panerius ir sušaudyti. Kultūrinė ir švietimo veikla palaikė gete gyvenusių žmonių nuotaiką, neleido vokiečiams visiškai nužmoginti kalinių. Kai kurie mokslininkai netgi tęsė pradėta mokslinę veiklą.
Kultūrinė veikla nebuvo vienintelė žydų pasipriešinimo forma. Getuose buvo kuriamos ir ginkluotos organizacijos. Vilniuje bandyta netgi organizuoti sukilimą. Geto kaliniams labai padėjo antifašistai už geto ribų su kuriais buvo užmegzti glaudūs ryšiai.7 Išvados
Žydai visada buvo svarbi tautinė mažuma Lietuvoje. Jų istorija tęsiasi jau beveik septynis amžius. Per tą laikotarpį jie sukūrė turtingą, įvairialypę, pasaulietinę kultūrą, praturtinusią ne tik Lietuvos, bet ir visos žmonijos kultūrą. Kelis šimtmečius jie gyveno ramų gyvenimą, niekieno nepersekiojami, buvo gerbiami, jiems buvo suteiktos įvairios privilegijos, tačiau vėliau jų padėtis pasikeitė. Prietarai, įvairūs kaltinimai, išskirtinė jų padėtis padarė savo. Prasidėjo persekiojimai, pradėjo įsigalėti neapykanta žydams. Ypač šį procesą sustiprino nacių peršama nuomonė, kad tik sunaikinus žydus, galima likviduoti komunizmą, kad žydai yra vieninteliai visų pasaulio nelaimių kaltininkai.

Niekados Izraelio tauta neregėjo tokių piktadarių, kuriuos prilygtų fašistinės Vokietijos režimo įvykdytiems nusikaltimams. Šie nusikaltimai buvo sumanyti ir padaryti ne aistros įkarščių, ne kautynių lauke; tai buvo mažaraštės pogromininkų minios įsiūtis. Juos rengė, o paskui šaltakraujiškai, pedantiškai ir nuosekliai vykdė išmokslinti, atsakingi už savo poelgius žmonės – politikai, teisininkai, istorikai, inžinieriai, gydytojai ir daugybė jų parankinių. Savo veiksmų teisėtumą jie grindė gėdinga pseudomokslinė rasistine teorija, skelbusia germanų (arijų) masės pranašumą ir viršenybę, jos teisę viešpatauti kitoms tautoms, valdyti jas, o tariamai nevisavertes tautas naikinti.

Milijonai nekaltų žmonių buvo pasmerkti mirti, o moderni, ištobulinta technika žudikų rankose efektyviai talkino masiniam naikinimui.

6 000 000nužudytų – sušaudyti, užkasti gyvi, uždusinti dujomis mašinose ir dujų kamerose, nukankinti koncentracijos stovyklose. Vienintelė jų “kaltė” – jie buvo žydai!

Vadinamos Europos žydų Katastrofos (Holokausto) tragedijos metu Lietuva prarado ne mažiau 200 000 savo piliečių –žydų. Tai yra “pasigyrimo” verti skaičiai, juk buvo sunaikinta apie 91 proc.visų Lietuvos žydų tautybės piliečių. Tai didžiausias holokausto aukų procentas tarp visų valstybių!

Šiandien mes vis dar klausiame – kaip galėjo tai atsitikti, ar gali įvykti kas panašaus ateityje, XXI amžiuje?. Vienaprasmio atsakymo nerandame.8 Literatūros sąrašas
1. Elmantas Meilius, Holokaustas, arba Lietuvos tragedija (1941- 1944), Vilnius, 2001.
2. Yves Plasseraud, Henry Minczeles. Lietuvos žydai 1918 – 1940. Prarasto pasaulio aidas, 2000.
3. Lietuvos genocido aukų muziejus, Pylimo g. 4
4. Valstybinis Vilniaus Gaono žydų muziejus, Pamėnkalnio g. 12
5. Atamukas S. (1998) Lietuvos žydų kelias. Nuo XIV a. iki XX a. pabaigos, Vilnius
6. Johnson P. Žydų istorija, Vilnius, 1999.
7. Sužiedėlis S. Lietuva 1918 – 1940. Valdžia, visuomenė ir antisemitizmas, Akiračiai.
8. http://www.genocid.lt/Leidyba/14/bubnys.htm
9. http://litvakai.mch.mii.lt/index.htm
10. http://www.nazi.projektas.lt/holokaustas.html
11. http://daugenis.mch.mii.lt/Alka/Default.htm
12. http://www.genocid.lt/Leidyba/12/liekis.htm

Panerių memorialas

Leave a Comment