Holokaustas

Holokaustas :.

Hitleris teigė, kad žydai nepriklauso net “žemesniajai” rasei, jie esą tiesiog ne žmonės. Jis skelbėsi pasaulio gelbėtoju nuo “žydu pavojaus”, o tą “gelbėjimą” suprato kaip visų žydų sunaikinimą. Antrasis pasaulinis karas sudarė galimybes Hitleriui vykdyti savo pasibaisėtinus planus. Tai buvo daroma etapais. Lenkijoje okupantai atėmę iš žydų nuosavybę ir suvarė juos i uždarus miestų rajonus (getus). Ten žydai neturėjo paprasčiausių žmoniško gyvenimo sąlygų, kentė šaltį ir alkį, masiškai mirdavo nuo bado ir ligų. Getai buvo kuriami ne tam, kad žyydai gyventų atskirai nuo kitų tautybių žmonių, o tam, kad butų geriau pasiruošta juos sunaikinti. 1941 m. viduryje okupuotose SSRS teritorijose nacistai pradėjo visuotinį žydų – vyrų, moterų, senelių, kūdikių – žudymą. Užėmus gyvenamąją vietovę, nacistiniai pareigūnai iškart suregistruodavo visus žydus ir įsakydavo nešioti prie drabužių prisiūtas geltonas šešiakampes žvaigždes. Paskui žydams liepdavo susirinkti i kokią nors aikštę, tariamai perkelti i darbo stovyklas. Visi vertingi daiktai iš jų būdavo atimami, o patys varomi i žudynių vietas, prie iš anksto iškastų duobių. Ten jiems įssakydavo nusirengti, sušaudydavo ar kitaip nužudydavo, o lavonus sumesdavo i duobes. Kartais žydus suvarydavo i getus, bet dauguma jų gyventojų taip pat išžudydavo. Vykdant žydų genocidą Baltijos šalyse ir Ukrainoje, nacistams talkindavo okupantams tarnavusi vietinė policija. Masinis žydų naikinimas okupuotose Eu

uropos šalyse prasidėjo 1941 m. pabaigoje. Mat Japonijai užpuolus Jungtines Amerikos Valstijas, Vokietija joms taip pat paskelbė karą. Hitleris galėjo nebekreipti dėmesio i JAV požiūri. Vakarų, Vidurio Europos ir Balkanų šalių žydai traukiniais buvo gabenami i naikinimo stovyklas, įkurtas okupuotoje Lenkijos teritorijoje: Osvencimą (Aušvica), Treblinką, Maidaneką, Belžecą, Sobiborą ir kt. Tai buvo tikri mirties fabrikai. Juose žmones nuodijo dujų kamerose, o lavonus degino krematoriumuose. Osvencime, kur šalia naikinimo stovyklos veikė ir “paprasta” koncentracijos stovykla, buvo nužudyta beveik 2 mln. žmonių, iš jų ne mažiau kaip 1,5 mln. žydų, Treblinkoje – 870 tukst. žydų. Naikinimo ir koncentracijos stovyklas tvarkė ir transportą aukoms parūpindavo esesininkai. Nacistai stengėsi sunaikinti visus žydus. Į naikinimo stovyklas buvo gabenami žydai iš 1943 m. rugsėjo mėn.. okupuotos Italijos ir 1944 m. pavasarį okupuotos Vengrijos. Ligi tool tiek Musolinis, tiek ir Hortis priešinosi žydu deportacijoms iš savo valstybių. Deportacijos buvo vykdomos, mirties fabrikai veikė ir tada, kai Vokietijos pralaimėjimas kare pasidarė neišvengiamas bei akivaizdus. Tiktai Vermachto okupuotų šalių išvadavimas ir antihitlerinės koalicijos armijų įžengimas i pačios Vokietijos teritoriją pagaliau sustabdė masinį visiškai nekaltų žmonių naikinimą. Nacistinio antisemitizmo kvaitulio padarinys – baisus nusikaltimas, nes buvo išžudyta beveik 6 milijonai tautos žmonių. Siaubingas žydu genocidas Antrojo pasaulinio karo metais pavadintas holokaustu.

.: Holokaustas Lietuvoje :.

Jau pirmosiomis karo dienomis pradėtas masinis žydų naikinimas vi

isoje Lietuvoje. Prie kiekvieno didesnio Lietuvos miestelio yra vietos, kur karo pradžioje buvo sušaudyta tūkstančiai žydų: iš pradžių vyrai, vėliau seniai, moterys ir vaikai. Nekaltų žmonių krauju susitepė ir keli šimtai lietuvių. Vieni tai darė iš godumo, kiti dėl savo antisemitinių pažiūrų, treti iš kvailumo, ketvirti vien todėl, kad galėjo nebaudžiami žudyti, dar kitus privertė vokiečiai. Lietuviai, tarnaujantys vokiečiams pavaldžiose karinėse struktūrose, už atsisakymą žudyti žydus buvo šaudomi vietoje ir verčiami i tas pačias duobes. Vokiečiu propagandistai įrodinėjo, kad žudynes yra vietiniu gyventojų keršto žydams akcijos. Karo metais visi laikraščiai buvo pilni kurstančiu straipsnių, įrodinėjimų, kad žydai yra didžiausi piktadariai. Lietuvos gyventojų dauguma smerkė žudynes, o jose dalyvavusius lietuvius paniekinamai vadino “žydšaudžiais”. Didesniuose miestuose — Vilniuje, Kaune, Šiauliuose — žydams, išlikusiems gyviems pirmųjų masinių žudynių metu, buvo sukurti getai – izoliuoti, saugomi miestu rajonai, iš kurių iškraustyti visi nežydai. Žydai privalėjo prie viršutinių drabužių prisisiūti šešiakampes žvaigždes. Jiems buvo draudžiama naudotis transporto priemonėmis, turėti radijo imtuvus, pirkti ir parsinešti i getus maisto, kuro, be leidimo išeiti iš getų, vaikščioti šaligatviais. 1941-1944 m. getuose gyvenę žydai buvo palaipsniui sunaikinti. Lietuvoje taip pat buvo žudomi ir iš kitų šalių atvežti žmonės. Net 94% Lietuvos žydė tapo sąmoningo žydų tautos naikinimo, vadinamo holokaustu, aukomis. Daugiausia žmonių nužudyta Paneriuose, pr
rie Vilniaus, ir Kauno fortuose. Tik menka žydu dalis slapstoma išgyveno per visa trejus metus trukusia nacių okupaciją. Nors už žydų slėpimą vokiečiai šaudė ištisas šeimas, keli tūkstančiai lietuvių, rizikuodami gyvybėmis, padėjo persekiojamiems žmonėms. Nemaža išlikusių Lietuvos žydu dalį sudaro 1941 m. birželio tremtiniai. Tai, kas pradžioje kartu su lietuviais tremiamiems i Sibirą žydams atrodė baisi nelaime, didžiajai tremtinių daliai išgelbėjo gyvybę.

.: Getai :.

Kitose vokiečių okupuotose valstybėse žydams iš pradžių panaikindavo teises, paskui atimdavo turtą ir tik tada suvarydavo į getus, kur juos naikindavo. Kiekvienas etapas trukdavo 1–2 metus. Lietuvoje taip nebuvo. Visa tai buvo daroma iš karto, be jokių pertraukų.

Lietuvoje getai pradėti steigti 1941 m. liepą, tačiau jų gyventojai buvo išnaikinti ir ilgainiui liko tik Kauno, Vilniaus ir Šiaulių getai.

Kauno getas pradėtas kurti 1941 m. liepos 10 d., kai Kauno komendantas išleido įsakymą, liepiantį žydams išsikraustyti į Vilijampolę (iki rugpjūčio 15 d.). Iš šio geto žydai žudyti buvo vežami daugiausia į Kauno IX fortą (nužudyta >30000 žydų) ir Kauno IV fortą (nužudyta >4000 žydų). Žydai buvo kviečiami kokiam nors darbui ar apžiūrai, ten suimami ir vežami į žudymų vietas. Didžiausios žudymo akcijos metu, 1941 m. spalio 29 d. buvo nužudyta ~9200 žydai, iš jų vaikų ~4300. 1943 m. rugsėjo 15 d. getas paverstas koncentracijos stovykla, o 1944 m. liepos 19 d. getas panaikintas, žydus išvežant į įvairias dirbtuves ir ki

itų vokiečių okupuotų valstybių koncentracijos stovyklas.

Vilniuje buvo įrengti du getai (nuo 1941 m. rugsėjo). I-asis – Rūdininkų, Strašiūno, Dysnos, Mėsinių gatvių rajone (čia buvo laikoma ~33000 žydų), II-asis – Stiklių, Žydų, M.Antokolskio ir Gaono gatvių rajone (čia buvo laikoma ~10000 žydų). Abiejuose getuose maistas buvo duodamas pagal specialias korteles (100 g. duonos, keli gramai kruopų ir arklienos. Dirbantiems žydams buvo duodama dar po 100 g. duonos). Dirbantys žydai bamdydavo slapta įsinešti maisto, tačiau prie įėjimo juos tikrindavo policija ir geto administratorius F. Mureris. Jis įsakydavo plakti gumine lazda tuos, kurie turėdavo pasislėpę maisto. Iš Vilniaus getų žydus veždavo žudyti į Panerius, didžiausią žudymų vietą (nužudyta ~70000 žydų). I-oji žudymo akcija įvyko 1941 m. rugsėjo 15 d., kai buvo paskelbta, kad I-ajame gete turi gyventi tik kvalifikuoti specialistai, o II-ajame – juodadarbiai darbininkai. Taip keldama žydus , policija juos suiminėjo ir gabeno į Panerius. Vėlesnėse akcijose žydus, kaip ir Kaune, kviesdavo kokiam nors darbui ar apžiūrai, ten suiminėdavo ir veždavo į Panerius. Po kelių tokių akcijų, 1941 m. spalio 28-30 d., II-asis getas buvo likviduotas. 1943 m. kovo mėnesį, keliant žydus iš Švenčionių, Ašmenos ir kitų Rytų Lietuvos miestelių, traukiniai stojo Paneriuose (tada sušaudyta ~5000 žydų). 1943 m. rugsėjo 23 d. getas likviduotas, darbingi žydai perkelti į SS valdomas koncentracijos stovyklas.

Šiauliuose buvo įrengti du getai, pradėti steigti 1941 m. rugpjūčio 22 d., kai Šiaulių miesto ir apskrities viršininkas Jonas Noreika pranešė, kad visi ždai ir pusžydžiai turi persikelti gyventi į Žagarę (iki rugpjūčio 29 d.). Iš čia žydai buvo vežami žudyti į Kužius, netoli Šiaulių (nužudyta ~5000 žydų). 1943 m. getai perduoti SS žinion tapo koncentracijos stovyklomis, o 1944 m. liepos 15 d. buvo pradėtas likviduoti (~3000 žydų buvo pervežta į Štuthofo koncentracijos stovyklą). 1945 m. gegužės 2 d. likusius gyvus žydus išlaisvino amerikiečių kariuomenė. Iš viso po karo liko tik ~350 Šiaulių žydų.

Keliant iš gimtųjų vietų žydus į getus ar koncentracijos stovyklas, jiems buvo leidžiama pasiimti tik būtiniausius daiktus ir šiek tiek maisto. Visuose getuose veikė Žydų komitetai, kurie palaikė ryšį su okupacine valdžia ir vykdė jos įsakymus. Getuose taip pat veikė ir Žydų pasipriešinimo organizacijos. Jos kaupė ginklus, vygdė diversijas, sabotažo aktus ir užmezginėjo ryšius su sovietų partizanais ir pogrindininkais.

Dodžiausios žydų žudynių vietos lietuvoje :

Paneriai (prie Vilniaus) – apie 70 000,
Vidzgirio miškas (prie Alytaus) – apie 60 000,
Kauno IX fortas – per 30 000,
Marijampolė – per 10 000,
Pajuostės miškas (prie Panevėžio) – per 8000,
Pivonijos miškas (prie Ukmergės) – apie 5000,
Kužiai (prie Šiaulių) – apie 5000,
Rašės miškas (netoli Ukmergės) – per 4000,

Holokaustas Lietuvos provincijoje 1941 metais: žydų žudynės Trakų apskrityje

Holokaustas Lietuvos provincijoje iki šiol tebėra vienas mažiausiai tyrinėtų žydų genocido aspektų Lietuvos ir užsienio šalių istoriografijoje. Daugiausia buvo tyrinėjama bendroji holokausto istorija, Vilniaus ir Kauno žydų bendruomenių žūtis, vokiečių saugumo policijos ir SD operatyvinių būrių ir ypatingųjų būrių nusikalstama veikla Baltijos šalyse, lietuviškos savivaldos kolaboravimas su naciais holokausto metu (ypač tai pasakytina apie lietuvių tarybinę ir Izraelio istoriografiją). Šio straipsnio tikslas yra remiantis Trakų apskrities pavyzdžiu išnagrinėti žydų sunaikinimo procesą provincijoje, atskleisti šio proceso svarbiausius etapus, bruožus ir rezultatus.

Straipsnyje stengtasi panaudoti visus autoriui prieinamus archyvinius šaltinius ir literatūrą. Daugiausia remtasi Lietuvos centrinio valstybės archyvo (toliau LCVA) ir Lietuvos ypatingojo archyvo (toliau LYA) fondais.

Istorinės literatūros apie holokaustą Lietuvos provincijoje kol kas turime labai nedaug. Galima teigti, kad tyrimai šia linkme tik prasideda. Tarp išleistų darbų pirmiausia paminėtinas dokumentų rinkinio “Masinės žudynės Lietuvoje” 2-a dalis.1 Čia surinkti Lietuvos archyvų dokumentai apie komunistų, komjaunuolių, sovietinių aktyvistų ir žydų žudynes dvidešimtyje Lietuvos apskričių. Nors šis dokumentų rinkinys buvo išleistas dar 1973 metais, tačiau ir šiandien lieka vertingu holokausto tyrimų šaltiniu. Kitas vertingas šaltinis yra dr.V.Brandišausko parengtas dokumentų rinkinys “1941 m. birželio sukilimas”.2 Šiame rinkinyje yra vertingos informacijos apie lietuvių sukilėlių ir partizanų veiksmus Lietuvos provincijoje, vietinių Lietuvos valdžios įstaigų požiūrį ir elgesį su žydais pirmomis nacių okupacijos savaitėmis.

Šiame straipsnyje nagrinėjamas ne tik fizinis žydų sunaikinimas, bet ir pateikiama kiekvienos žydų bendruomenės istorija nuo seniausių laikų iki nacių-sovietų karo, daugiausia dėmesio kreipiant į žydų gyvenimą ir lietuvių-žydų santykius Nepriklausomos Lietuvos laikais. Be to, nagrinėjami įvykiai nacių-sovietų karo pradžioje: lietuvių sukilėlių (partizanų) būrimasis provincijoje, jų požiūris ir veiksmai sovietų pareigūnų ir žydų atžvilgiu, žydų persekiojimo svarbiausi momentai (pilietinių teisių atėmimas, atskyrimas nuo nežydų, turto konfiskavimas, areštai, getų ir laikinų izoliavimo stovyklų steigimas, masinės žudynės ir aukų turto grobstymas). Itin didelis dėmesys kreipiamas holokausto aukų statistikai, kadangi nuoseklių ir patikimų tyrimų šioje srityje dar labai trūksta. Pagal galimybes bandoma parodyti ir žudynes vykdžiusių asmenų (žydšaudžių) skaičių ir jų tarnybinę priklausomybę (vokiečių gestapininkai, policininkai, baltaraiščiai, savisaugos dalinių kareiviai ir kt.). Tyrimo metu surasti žydų gelbėjimo faktai taip pat įtraukti į šį straipsnį.

Trakai

Nuo Vytauto Didžiojo laikų Trakuose gyveno iš Krymo atkelti karaimai. Jie išpažino judaizmo religiją, tačiau nebuvo laikomi žydais. Žydų atsikraustymo į Trakus laikas nėra tiksliai žinomas. 1897 m. gyventojų surašymo duomenimis, Trakuose gyveno 818 žydų ir 424 karaimai.3 1941 m. rudenį Trakuose iš viso gyveno 2640 žmonių.4 Statistikos valdybos 1941 m. sausio 1 d. duomenimis, Trakų apskrityje gyveno 4305 žydai (2,61 proc. apskrities gyventojų).5

Jau pirmą nacių–sovietų karo dieną tarp vietos komunistų ir NKVD pareigūnų kilo didelė panika. Trakuose stovėjo nedidelis raudonarmiečių dalinys (80 kareivių ir vienas politrukas). Jiems buvo duota užduotis susprogdinti karinius pulko sandėlius ir trauktis į rytus. Vietos lietuviai ėmė organizuoti ginkluotą apsaugos būrį. Jie užmezgė ryšius su raudonarmiečiais lietuviais ir nutarė neleisti susprogdinti amunicijos sandėlių.

Lietuvių sukilėliai trumpo susišaudymo metu (birželio 23 d.) sužeidė 2 ir paėmė į nelaisvę 18 raudonarmiečių. Amunicijos sandėliai buvo išsaugoti. Trakuose ėmė organizuotis vietos valdžia, buvo įsteigtas Laikinasis komitetas. Kitą dieną (birželio 24 d.) miestą užėmė vokiečių kariuomenė. Trakuose buvo įsteigta vokiečių karo lauko komendantūra.6 Trakų mieste ir apskrityje pirmomis karo savaitėmis buvo suorganizuota viešoji, kriminalinė ir saugumo policija. 1941 m. liepą kpt. Antanas Mėšlius iš buvusių raudonarmiečių lietuvių suorganizavo apie 120 vyrų savisaugos dalinį. Šis dalinys saugojo karinius sandėlius ir konvojuodavo rusų karo belaisvius į Onuškį, Semeliškes ir Šventežerį. Ten karo belaisvius perimdavo kiti kariniai daliniai. 1941 m. rugpjūtį mėnesį A. Mėšliaus vadovaujamas dalinys buvo perkeltas į Naująją Vilnią.7

Kaip ir visoje Lietuvoje, žydai pirmiausia patyrė teisinę diskriminaciją. Trakų apskrityje gana aktuali buvo tautinių santykių (ypač lietuvių ir lenkų) problema. Valdžia buvo priversta švelninti įtemptus tautinius santykius, tačiau ši nuostata nebuvo taikoma žydams. 1941 m. rugpjūčio 1 d. Trakų apskrities viršininkas davė nurodymus Trakų miesto burmistrui, valsčių viršaičiams ir policijos nuovadų viršininkams valstybinėse įstaigose lygiai traktuoti visų tautybių žmones, išskyrus žydus.8 Karo komendanto įsakymu Trakų apskrityje žydams buvo nustatytos dvigubai mažesnės savaitinės maisto normos negu nežydams. Iš žydų taip pat buvo atimti radijo aparatai, kurie pagal sąrašus buvo perduoti Trakų apskrities komendantui.9

1941 m. liepos 25 d. l. e. Trakų apskrities viršininko pareigas P. Mačinskas išsiuntė nurodymus Trakų miesto burmistrui ir visiems valsčių viršaičiams. Rašte nurodoma kiekvienoje žydų bendruomenėje įsteigti atstovybę, t. y. žydų tarybą. Ją (tarybą) turėtų sudaryti 5 proc. bendruomenės žydų ir joje būtų 3–12 asmenų. Žydų tarybos privalėjo kuo greičiausiai išsirinkti savo valdytoją ir jo pavaduotoją. Tarybos įpareigojamos priimti ir vykdyti visus valdžios įstaigų ir policijos įsakymus. Tarybos nurodymus privalo vykdyti visi bendruomenės žydai.10

Jau 1941 m. liepos pabaigoje pradėta ruoštis žydų suvarymui į getus. Trakų apskrities viršininko nurodymu Trakų miesto burmistras ir valsčių viršaičiai privalėjo nedelsdami atsiųsti projektus dėl žydų perkėlimo į izoliuotas vietoves. Prie projekto reikėjo pridėti miesto ar miestelio brėžinį, pažymint vietą, į kurią numatoma perkelti žydus bei gyvenamųjų pastatų talpumą (ar perkeliamieji galės ten sutilpti).11

1941 m. rugpjūčio 16 d. Vilniaus apygardos komisaras H. Wulffas išleido nuostatus žydų klausimu. Šie nuostatai buvo išsiuntinėti Vilniaus, Švenčionių, Trakų ir Alytaus apskričių viršininkams. Juose buvo nurodyta, kad visi žydai privalo dėvėti nustatytus ženklus ir gyventi getuose. Tokie pat reikalavimai yra taikytini ir pusžydžiams, t. y. tokiems asmenims, kurių vienas iš tėvų yra tikri žydai.12 Be to, Vilniaus apygardos komisaro H. Wulffo nurodymu kiekvienoje Vilniaus apygardos apskrityje žydų reikalams tvarkyti turėjo būti paskirti specialūs pareigūnai.13

Vykdant Trakų apskrities viršininko nurodymus, Trakų miesto žydų bendruomenė išrinko savo tarybą. Joje buvo 12 narių. Žydų tarybos valdytoju buvo išrinktas Šimonas Kucas, pavaduotoju Ovsiejus Levinas, sekretoriumi Cvi Šimonas.14

Iki 1941 m. rugsėjo Trakų žydai gyveno savo namuose ir butuose. Pirmomis rugsėjo dienomis policija miesto žydus suvarė į getą, kuriam vieta buvo parinkta už ežero esančiuose vasarnamiuose. Į getą žydai buvo perkeliami valtimis ir laiveliais. Iš viso į getą buvo nugabenta apie 400 Trakų miesto žydų. Kiek vėliau į Trakų getą valsčių policininkai atvarė Aukštadvario, Onuškio ir Lentvario žydus. Dalis atvykusių policininkų pasiliko Trakų gete saugoti žydus iki geto likvidavimo. Getą saugojo ir Trakų policininkai.15 Nuo geto įsteigimo praėjus maždaug savaitei Trakų apskrities viršininkas P. Mačinskas pasakė Trakų miesto policijos vadui Kaziui Čaplikui, kad reikėsią sušaudyti Trakų gete esančius žydus ir tai padaryti turėsią Trakų miesto policininkai. K. Čapliko teigimu, jis šią užduotį atsisakė įvykdyti ir tą patį pasakęs savo pavaldiniams. Praėjus savaitei į Trakus keleiviniu autobusu atvyko apie 20–30 Vilniaus ypatingojo būrio policininkų. Kartu su jais atvažiavo ir vokiečių puskarininkis. Kai kurių buvusių ypatingojo būrio dalyvių liudijimu į Trakus buvo atvykęs esesininkas Martinas Weissas. Žydai buvo sušaudyti apie 3 km nuo Trakų esančiame Varnikų miške netoli ežero. Žudynės prasidėjo ryte ir baigėsi po pietų. Žydai buvo grupėmis vedami prie duobės ir šaudomi. Vietiniai policininkai ir baltaraiščiai buvo apsupę žudynių vietą. Šaudė ypatingojo būrio budeliai. Po šaudymo jie sugrįžo į Trakus ir miesto valgykloje buvo vaišinami valgiais ir degtine. Po vaišių apgirtę žudikai su dainomis išvažiavo į Vilnių.16 Pagal K. Jägerio raportą 1941 m. rugsėjo 30 d. Trakuose buvo sušaudyti 1446 žydai: 366 vyrai, 483 moterys ir 597 vaikai.17

Išžudžius žydus, okupacinė valdžia susirūpino masinių kapaviečių sanitarine būkle ir apsauga. Trakų apskrities viršininkas 1941 m. lapkričio 8 d. raštu davė nurodymus Trakų miesto burmistrui bei Žiežmarių, Semeliškių ir Eišiškių valsčių viršaičiams iki 1941 m. lapkričio 13 d. masinių žudynių vietas aptverti tvora, “kad gyvuliai ir žmonės neprieitų ir tų vietų neklampotų, neardytų bei nežalotų”. Kapavietės turėjo būti užpiltos chloro kalkėmis, o tvorų aukštis 120 cm.18 Susirašinėjimas dėl žydų kapaviečių vyko ir 1942 m. 1942 m. liepos 8 d. Trakų apskrities gydytojas V. Paškevičius informavo Vilniaus apygardos komisarą apie kapų būklę. Jis nurodė, kad Trakų apskrityje masinės kapavietės yra Trakų, Semeliškių ir Žiežmarių valsčiuose. 1941 m. šie kapai buvo apibarstyti chloro kalkėmis ir užpilti žemėmis. 1942 m. pavasarį masinės kapavietės vėl buvo atkastos, užpiltos chlorkalkėmis ir aptvertos.19

Holokaustas Trakų apskrityje

PRATARMĖ

Žydų istorijai Lietuvoje jau 700 metų. Jau Vytauto Didžiojo laikais žydai buvo lietuvių kaimynai, bendrai dalijęsi krašto džiaugsmais ir nelaimėmis. Nuo pat įsikūrimo Lietuvoje pradžios ši etninė grupė aktyviai dalyvavo krašto ekonominiame, politiniame, kultūriniame gyvenime, kartu puoselėdama ir savo regioninį savitumą. Lietuvių ir žydų keliai persipindavo ne tik kasdieniame, bet ir politiniame gyvenime.

Svarbiausi XX a. pradžios įvykiai (Lietuvos nepriklausomybės atkūrimas ir kt.) buvo paženklinti glaudaus žydų ir lietuvių bendradarbiavimo. Galima minėti daugybę teigiamų žydų ir lietuvių santykių momentų, tačiau laikui bėgant jų keliai išsiskyrė.

XX a. 4-ame dešimtmetyje pasireiškė ekonominis ir religinis lietuvių antisemitizmas. Pirmosios sovietinės okupacijos metu įsigalėjo žydo komunisto įvaizdis. Jo atsiradimą lėmė tai, kad praradę autonomiją dalis žydų ėmė orientuotis į kairiuosius. Dėl vokiečių karinės ir ideologinės politikos per pirmuosius vokiečių okupacijos metus šalyje buvo sunaikinta vos ne visa žydų (litvakų) bendruomenė. Per visą okupacijos laikotarpį Lietuvoje buvo sunaikinta apie 200 000 žydų kilmės piliečių, iš jų 170 000–180 000 iki 1942 metų. Tik pavieniams asmenims pavyko išvengti mirties, pabėgus iš šaudyti vedamų kolonų, getų ir darbo stovyklų. Daliai jų išsigelbėti padėjo krašto gyventojai.

Litvakai – beveik žuvusi civilizacija, prarasta Lietuvos kultūros, ekonomikos, mokslo dalis. Vyrai, moterys, seneliai, vaikai, rabinai, medikai, įžymūs mokslo žmonės, išminčiai, pirkliai ir paprasti kaimo gatvių prekeiviai nacių okupacijos metais tapo krašto raupsuotaisiais, išsižadėtaisiais ir svetimaisiais – visi amžiams atgulė masinių žudynių duobėse Lietuvos miestuose ir miesteliuose, Paneriuose, Kauno fortuose, pamiškėse. Kulka neskyrė nei komunisto, nei sionisto, ji nesakė už ką – smigo už tai, kad tuo metu žydų nelaikė vertais nei pagarbos, nei užuojautos, nei teisės gyventi..

Autorė dėkoja Valstybinio Vilniaus Gaono žydų muziejaus direktoriaus pavaduotojai mokslo reikalams Rachelei Kostanian už palaikymą parašyti šią knygą ir konsultacijas, kolegoms Rūtai Puišytei, Svetlanai Šatalovai, Irinai Guzenberg ir Arkadijui Bliuminui – už patarimus. Padėkos žodžius skiriu savo vyrui Rolandui, Kaišiadorių muziejaus muziejininkui, – už visapusišką pagalbą, vertingas pastabas ir supratimą. Dėkoju knygą redagavusiai Lietuvių kalbos komisijos kalbininkei Aistei Pangonytei. Ačiū Kaišiadorių muziejaus direktoriui Olijardui Lukoševičiui, geranoriškai leidusiam publikuoti muziejuje saugomą medžiagą, Marvin Schneider (JAV) – už šeimos fotografijas ir visiems kitiems, kurie neliko abejingi mano paieškoms.

ĮVADAS

Nuo pat Lietuvos valstybės susikūrimo Trakų regionas užėmė svarbią vietą šalies istorijoje. Puiki geografinė padėtis tarp Vilniaus ir Kauno, didžiausių Lietuvos miestų, ir didžiausių Lietuvos upių – Nemuno ir Neries – lėmė šio regiono svarbą prekybiniame, visuomeniniame, kultūriniame ir politiniame šalies gyvenime.

Ankstyvuoju Lietuvos valstybės istorijos laikotarpiu Trakai kurį laiką buvo net Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės sostine. Įvairiais amžiais čia kirtosi strategiškai svarbūs karo ir prekybos keliai, kūrėsi įvairiatautės ir daugiakalbės žemdirbių, amatininkų ir prekybininkų gyvenvietės. Didelį postūmį jų augimui davė XIX a. antroje pusėje per Trakų apskritį nutiesti Peterburgo–Varšuvos ir Liepojos–Romnų geležinkeliai: suklestėjo prekyba. Kartu sparčiai augo ir žydų bendruomenė.

Trakų apskritis, galima sakyti, susiformavo, kai 1564–1566 m. Lietuvos Didžiojoje Kunigaikštystėje buvo įvykdyta administracinė reforma: Lietuva suskirstyta į 13 vaivadijų ir 26 pavietus. Vieno iš pavietų centru tapo Trakai to paties pavadinimo vaivadijoje.

Po trečiojo Respublikos padalijimo 1795 m. Lietuvą prijungus prie Rusijos, pavietai pavadinti apskritimis. 1839 m. caro nurodymu Trakų apskritis panaikinta, tačiau 1843 m. atkurta.

Pirmojo pasaulinio karo metu Lietuvą okupavę vokiečiai paskelbė ją Ober Osto (vyriausiojo kariuomenės vado) žeme. Lietuvoje Ober Osto valdytos apygardos buvo suskirstytos į mažesnius administracinius vienetus – apskritis. Nors naujai įkurta apskritis maždaug ir atitiko prieš tai buvusios Trakų apskrities ribas, tačiau naujuoju jos centru buvo pasirinkti Kaišiadorys – tuo metu dar maža gyvenvietė (nebuvo net valsčiaus centras), bet kaip dabar, taip ir tada – geležinkelių mazgas. Turbūt tai ir lėmė vokiečių pasirinkimą.

Lietuvai atkūrus nepriklausomybę, 1919 m. atkurta Trakų apskritis, tačiau kai 1920 m. spalį Lenkija kartu su Vilniaus kraštu užgrobė Trakus, Kaišiadorys vėl tapo Trakų apskrities centru.

1939 m. pabaigoje Trakai kartu su didele Vilniaus krašto dalimi buvo sugrąžinti Lietuvai ir atgavo apskrities centro statusą.

1940 m. vasarą, SSRS okupavus Lietuvą, buvo pradėta nauja administracinė pertvarka, bet Trakai liko apskrities centru. Pertvarką nutraukė Antrasis pasaulinis karas. Šalis buvo pavadinta Lietuvos generaline sritimi ir suskirstyta į keturias krašto apygardas, šios – į apskritis, o pastarosios – į valsčius. Vilniaus apygardos Trakų apskritį sudarė 10 valsčių: Aukštadvario, Kaišiadorių, Onuškio, Rūdiškių, Semeliškių, Trakų, Vievio, Žaslių, Žiežmarių ir Lentvario. Istoriškai Trakų apskričiai visada priklausė ir Kruonio valsčius, tačiau 1939 m. jis buvo priskirtas Kauno apskričiai, taip ir liko karo metais.

Buvusios Trakų apskrities teritorijoje dabar įsikūrę Kaišiadorių ir Trakų rajonai, Elektrėnų savivaldybės teritorija.

Pirmieji žydai apskrityje pasirodė gana anksti – apie XIV a. pabaigą. Gavę Lietuvos didžiųjų kunigaikščių privilegijų, daugelis telkėsi miestuose ir miesteliuose. Vertėsi prekyba, smulkiąja pramone, amatais, ūkininkavo.

Žydų skaičius apskrityje per visą jų gyvavimo laikotarpį svyravo nuo kelių dešimčių iki kelių tūkstančių. Žydų bendruomenė skaitlingiausia buvo tarpukariu, tada daugelyje valsčių jie sudarė pusę vietinių gyventojų.

1941 m. birželio pabaigoje vokiečiams okupavus Lietuvą, įvestas okupacinis režimas, iš rasistinių sumetimų pradėta kratytis žydų. Pirmaisiais karo mėnesiais Lietuvos žydų bendruomenei suduotas stipriausias smūgis. 1941 m. rugpjūčio viduryje Trakų apskrities žydai (pirmiausia vyrai, paskui moterys ir vaikai) buvo varomi į getus ir laikinąsias izoliacijos vietas, tiesiogiai priklausomas tiek nuo vokiškosios, tiek nuo vietinės valdžios. Getai ir laikinosios izoliacijos vietos paprastai buvo steigiami valsčių centruose. Ten įkalintus žydus saugojo lietuvių sargyba. Suimtuosius varydavo į darbus. Getuose ir laikinosiose izoliacijos vietose žydai buvo laikomi nuo keleto dienų iki kelių savaičių, o paskirtą dieną visus sunaikindavo gretimuose miškuose. Žudynėse dalyvavo SS oberšturmfiurerio Joachimo Hammano vadovaujamas „skrajojantis“ būrys, sudarytas iš 8–10 vokiečių esesininkų ir kelių dešimčių lietuvių, taip pat iš maždaug 100 vietinių kolaborantų ir kelių operatyvinio būrio vokiečių suformuotas ypatingasis būrys, lietuvių policija, buvę sukilimo dalyviai (dar vadinami baltaraiščiais, sukilėliais arba aktyvistais). Būta ir savanorių iš vietinių gyventojų tarpo.

1941 m. rugpjūčio–spalio mėnesiais Trakų apskritis neteko daugiau kaip 5 000 žydų tautybės asmenų. Visi šie žmonės buvo nužudyti keturiose vietose:

1. 1941 m. rugpjūčio 26 d. Strošiūnų šilo 9,13 kvadrate, šalia Kaišiadorių–Žiežmarių vieškelio, buvo sušaudyti Kaišiadorių geto ir laikinosios izoliacijos vietos žmonės (1 911 asmenų).

2. 1941 m. rugpjūčio 29 d. Strošiūnų šilo 26,36 kvadrate, 1,5 km į pietryčius nuo pirmosios sušaudymo vietos, šalia Žiežmarių smėlio ir žvyro karjero, kartu su likusiomis Rumšiškių žydų moterimis ir vaikais buvo nužudyta dalis Žaslių ir Žiežmarių žydų moterų, vaikų ir senelių (784 asmenys).

3. 1941 m. rugsėjo 30 d. akcijos metu Varnikų miške 3 km į šiaurės rytus nuo Trakų, netoli Varnikų kaimo kapinių, buvo nužudyti Rūdiškių, Žydkaimio, Trakų, Lentvario, Onuškio ir dalis Aukštadvario žydų (1 446 asmenys).

4. 1941 m. spalio 6 d. prie Semeliškių miško, 1,5 km į šiaurės rytus nuo miestelio, buvo sunaikinti Semeliškių ir Vievio žydai (962 asmenys).

Dar pusė tiek išlikusių Lietuvos ir Baltarusijos žydų galėjo būti sunaikinta 1942–1944 metais apskrityje veikusiose šešiose (Vievio, Žiežmarių, Kiemelių (Kaišiadorių), Mijaugonių, Užtrakio ir Vokės) darbo stovyklose.

Trakų regionas neteko ne tik žymios dalies savo gyventojų, tarp jų žymių kultūros, politikos, visuomenės veikėjų, bet prarado ir ateities perspektyvą. Bandymas atkurti žydų gyvenimo raidą iki jų sunaikinimo ir siekis išsiaiškinti aplinkybių bei asmeninių nuostatų ir tikslų nulemtą žudynių procesą, pastangos atkurti žydų getų, laikinųjų izoliacijos vietų ir darbo stovyklų Trakų apskrities miestuose ir miesteliuose steigimo ir likvidavimo eigą, naikinimo akcijų dalyvių ir aukų, asmenų, gelbėjusių ir padėjusių žydams, išaiškinimas tebus nedidelis indėlis į holokausto Lietuvos provincijoje tyrimą.

Po Lietuvos nepriklausomybės atgavimo 1991 m. žydų genocido tema Lietuvoje susilaukė didesnio dėmesio: paskelbta mokslinių straipsnių, aptarta 1940–1944 m. Lietuvos istorijos veikaluose, diskutuojama įvairiose konferencijose ir seminaruose, tačiau išsamesnių tyrimų, skirtų įvykiams provincijoje, nėra. Šiandien nėra vientisos, visą Lietuvą apimančios studijos. Detaliau žinomi tik didesnių miestų įvykiai. Regioniniai holokausto tyrimai yra dar palyginti nauji, tik pradedantys įsitvirtinti bendroje Lietuvos istorijos problematikoje. Šis darbas ir būtų bandymas užpildyti holokausto Lietuvos provincijoje tyrimų spragą.

1996 m. Vilniaus universiteto profesoriui Mejeriui Šubui pasiūlius, pradėtas tirti žydų naikinimas Lietuvos provincijoje. 1999 m. birželį Istorijos fakultete apgintas bakalauro darbas „Žydų genocidas Ukmergėje 1941 m.“, o 2001 m. gegužę – magistro darbas „Žydų genocidas provincijoje: Trakų apskritis“. Magistro darbo pagrindu ir parengta ši knyga.

Žydų genocido Trakų apskrityje tema nagrinėta daugiausia remiantis nepublikuotais šaltiniais, vienaip ar kitaip atspindėjusiais to meto realijas. Atrenkant medžiagą pirmenybė teikta faktų patikimumui ir tikslumui, bandyta remtis ne tik žinomais faktais, bet ir liudininkų prisiminimais, spauda, periodika ir kitais leidiniais. Medžiaga rinkta daugiau nei trejus metus, paskelbta straipsnių apie žydų žudynes Kaišiadoryse1 2 , Vievyje3 , Žasliuose4 , Žiežmariuose5 .

Vienas iš pagrindinių šaltinių holokaustui Trakų apskrityje nagrinėti yra Lietuvos ypatingojo archyvo (LYA) Lietuvos SSR valstybinio saugumo komiteto (KGB) fondo K-1 apyrašo Nr. 58 baudžiamosios bylos, iškeltos asmenims, įtariamiems dalyvavimu masinėse žudynėse ir įtariamiems bendradarbiavimu su vokiečiais. To paties fondo operatyvinių bylų apyrašo Nr. 45 dokumentai padėjo atskleisti Zonderkomandos veiklą Trakų apskrityje. Fondo Nr. 3377 apyrašo Nr. 55 baudžiamosios bylos padėjo susipažinti su vadinamųjų buržuazinių nacionalistų veikla 1941–1945 m.

Nemažiau svarbūs ir Lietuvos centrinio valstybės archyvo (LCVA) fondo R-500 Lietuvos generalinės srities Trakų apskrities viršininko (1941–1944 m.), fondo R-683 ryšių karininko prie SS ir policijos vado Lietuvoje, fondo R-713 Trakų apskrities policijos nuovados (1941 m. birželis–1944 m. liepa), Lietuvos generalinės srities Vilniaus apygardos komisarinio tarėjo (1941–1942 m.) fondo R-1548 dokumentai. Jie padėjo aptikti gana išsamias apskrities viršininko ataskaitas, nurodymus, įsakymus, laiškus ir kitus dokumentus, susijusius su žydų teisių apribojimu, getų steigimu, turto nusavinimu, darbo stovyklomis, žudynėmis.

Per magistrantūros studijų praktiką Kaišiadorių muziejuje autorei teko ne tik susipažinti su muziejaus archyvo (KšM) medžiaga (kuri buvo panaudota rašant knygą), bet ir pačiai papildyti minėtą archyvą rastų dokumentų kopijomis.

Taip pat buvo naudotasi Valstybinio Vilniaus Gaono žydų muziejaus (VVGŽM), Trakų istorijos muziejaus (TrIM) fondais, Lietuvos mokslų akademijos bibliotekos Rankraščių skyriaus (MAB RS) medžiaga, įvairaus pobūdžio lietuvių ir užsienio spauda, periodika, dokumentų rinkiniais, literatūra.

Darbe minimų gyvenviečių priklausomybė vienam ar kitam valsčiui nustatyta pagal leidinį „Lietuvos apgyvendintos vietos. Pirmojo visuotinio Lietuvos gyventojų 1923 m. surašymo duomenys“ (Kaunas, 1925).

Lokalizuotų gyvenviečių vardų rašyba sunorminta pagal leidinį „Lietuvos TSR administracinio-teritorinio suskirstymo žinynas“ (Parengė Z. Noreika ir V. Stravinskas. D. I. – Vilnius, 1974).

Žmonių vardai ir pavardės knygoje pateikti taip, kaip buvo minimi šaltiniuose.

PADĖTIS OKUPUOTAME KRAŠTE (1941 M. BIRŽELIS–1944 M. LIEPA)

Nukariavusi daugelį Europos šalių, 1941 m. birželio 22 d. hitlerinė Vokietija pradėjo karą prieš Sovietų Sąjungą. Hitlerio siekiui įsiviešpatauti Europoje ir visame pasaulyje įgyvendinti buvo naudojama ir rasistinė teorija, kurioje žydams teko nepaskutinis vaidmuo. „Pagal Hitlerio ideologiją ir politiką bei karinės ekspansijos planus žydija turėjo visai išnykti.“6 Būtent šio dalyko visose okupuotose teritorijose ir siekė vokiečiai.

1941 m. birželio 22 d. rytą prasidėjęs karas tarp Vokietijos ir Sovietų Sąjungos Lietuvoje pasireiškė antisovietiniu sukilimu. Lietuva tikėjosi susigrąžinti valstybingumą. Dar 1940 m. lapkričio 17 d. Berlyne buvo įkurtas Vokietijos karinių žvalgybos organų Lietuvių aktyvistų frontas (LAF)7 , turėjęs tapti tarsi Lietuvos nepriklausomybės atkūrimo garantu. 1941 m. kovo mėnesį LAF’o štabas Berlyne davė „Nurodymus Lietuvai išlaisvinti“, juose buvo minima, kad „išvejant iš Lietuvos Raudonąją Armiją, labai svarbu ta pačia proga atsikratyti žydų. Todėl reikia sudaryti jiems šalyje tokią slogią aplinką, kad nė vienas žydas nedrįstų net pagalvoti, jog naujojoje Lietuvoje jis gali turėti bent minimalias teises ir apskritai gyvenimo galimybes. Tikslas – priversti žydus bėgti iš Lietuvos kartu su raudonaisiais ir rusais. Kuo daugiau jų iš Lietuvos pasišalins, tuo lengviau bus po to užbaigti išsivadavimą iš žydų.“8

Pirmosiomis karo dienomis Raudonoji armija traukėsi, su ja daugelis sovietinių pareigūnų ir civilių pabėgėlių (tarp jų buvo nemažai ir žydų), „kas mašinose, kas vežimais, dviračiais ar tiesiog pėsti, užtvindė kelius. Ir vieniems, ir kitiems likti Lietuvoje buvo pavojinga. Šalyje vyko sukilimas prieš buvusius okupantus, lydimas susirėmimų su sovietine kariuomene, taip pat chaoso ir savivalės”9 . Areštai ir susidorojimai pirmiausia buvo nukreipti prieš komunistus, komjaunuolius ar su jais bendradarbiavusius, tačiau palietė ir niekuo dėtus žmones, ypač žydus10 .

Vokiečiai turėjo savų tikslų, susijusių su staigiu puolimu, teritorijų užėmimu, greitu jų išvalymu nuo politinių priešų, nepatikimų asmenų ir žydų tautybės piliečių. Naujai susikūrusi Laikinoji Vyriausybė, provincijos savivalda ir vietiniai gyventojai buvo įtraukti į vokiečių vykdomą politiką. Vokiečiams reikėjo pagalbininkų. Buvo tikimasi „pasinaudoti vietos gyventojų neapykanta bolševizmui ir rasti daug ištikimų ir klusnių bendradarbių“11 .

Trakų apskrityje tiek 1941 m. getų, tiek 1942–1944 m. darbo stovyklų laikotarpiu nemažai vietinių gyventojų tapo tiesioginiais vokiečių įsakymų vykdytojais: žydų prižiūrėtojais getuose, laikino izoliavimo vietose, darbo stovyklose, atliko aptarnaujančiojo personalo pareigas. Jie lydėjo žydus į darbo ar žudynių vietas ir dalyvavo žudant. Pasitaikydavo, kad vietiniai gyventojai, užsitarnavę vokiečių pasitikėjimą, sparčiai lipo karjeros laiptais ir tapdavo net stovyklos viršininko pavaduotojais, jau nekalbant apie tai, kad gaudavo materialinį atlyginimą.

Vokiečių nurodymu buvo įsteigtos Vilniaus ir Kauno karo lauko komendantūros. Komendantai „jiems pavaldžioje teritorijoje turėjo neribotą valdžią“12 , nepaisė Lietuvos valdžios organų savarankiškumo, nors bendradarbiavo ir pagalbos neatsisakė. Karo komendantūrų žinioje buvo visi karo ir civiliniai reikalai. Trakų apskritis buvo pavaldi Vilniaus komendantūrai (komisaras Horstas Wulffas), o pats Trakų miestas liko apskrities centru. Į apskrities viršininko pareigas buvo paskirtas J. Navikas, laikinai šias pareigas ėjo P. Mačinskas13 , vėliau – P. Brakauskas14 .

Iki 1941 m. liepos 17 d. įsakymus dėl užimto krašto valdymo skelbė karinė administracija – aukščiausia okupacinė valdžia, kuri „savo iniciatyvą dažnai maskuodavo versdama lietuvišką administraciją savo vardu pasirašyti antisemitinius potvarkius“15 .

Vokiečiams įvedus civilinę valdžią (1941 m. liepos 25 d.), su žydų persekiojimu susijusius įsakymus leido vokiečių pareigūnai, o vietos lietuvių administracija tik pakartodavo jų duotus nurodymus16 . Apibrėžta žydo sąvoka: žydas yra asmuo, kurio trys (vėliau nutarta, kad du) seneliai buvo gryno kraujo žydai ar tas, kuris iki 1941 m. birželio 22 d. priklausė žydų religijai arba iki aplinkraščio paskelbimo buvo susituokęs su šios tautybės žmogumi. Pasirodė pirmieji žydų teisių apribojimai: draudimai sveikintis gatvėje vienas su kitu, pirkti ir parduoti tik nustatytomis valandomis, privalomas Dovydo žvaigždės nešiojimas kiekvienam sulaukusiam dešimties metų žydui ir kt.17

Jau pirmaisiais vokiečių okupacijos mėnesiais imti steigti getai18 (uždara saugoma gyvenamoji teritorija) ir laikinosios žydų izoliavimo vietos, tiesiogiai priklausomos nuo okupacinės valdžios organų. Buvo siekiama pažeminti žmones, suvaržyti jų laisvę ir valdyti gyvenimą, stengtasi išsekinti ir nukankinti.

1941 m. liepos 25 d. Trakų apskrities viršininkas Trakų burmistrui ir visiems apskrities viršaičiams įsakė uždrausti bet kokį žydų pasitraukimą iš apskrities ir nurodė visus apgyvendinti tik jiems skirtoje teritorijoje. Apskrities viršininkas prašė atsiųsti žydų perkėlimo į kitą vietovę planą, nurodyti perkėlimo vietą, pažymėti patalpas19 . Pasak istoriko A. Bubnio20 , mažieji provincijos getai paprastai neturėjo savivaldos, tačiau 1941 m. liepos 25 d. Trakų apskrities viršininko įsakymai ir apskrities viršaičių ataskaitos apie įsakymų vykdymą kalba ką kitą. Visuose valsčių centruose Trakų apskrityje, kuriuose buvo sutelkti žydai, vietinė žydų taryba, sudaryta dar prieš uždarų teritorijų įkūrimą, veikė iki pat jų likvidavimo21 . Didesniuose Lietuvos miestuose vokiečiai savo įsakymus vykdė žydų tarybos rankomis. Kokias funkcijas atliko žydų tarybos Trakų apskrityje ir ar vykdė vokiečių įpareigojimus, nežinoma. Manoma, kad šiuo atveju, jų išrinkimas turėjo asocijuotis žydams su ilgesniu getų egzistavimo užtikrinimu.

Laikinojo izoliavimo vietos, arba getai, gyvavę nuo kelių savaičių iki kelių mėnesių, buvo įsteigti apskrities valsčių centruose, juose kalėdavo nuo keliasdešimties iki kelių šimtų vietinių gyventojų. Suvarius žydus į getus, išleisti specialūs nurodymai, kaip elgtis su žydų turtu, kur jį laikyti, kam jis turi priklausyti ir pan.22

Sunaikinus beveik visus apskrities gyventojus žydus, 1941 m. lapkričio 20 d. Trakų apskrities viršininkas Vilniaus apygardos komisariniam tarėjui pateikė išsamią kiekvieno valsčiaus ataskaitą dėl žydų turto nusavinimo ir saugojimo23 .

1941 m. rugpjūčio 1 d. Trakų apskrities, o ir visos Lietuvos žydų gyvenimą „pakoregavo“ Laikinosios Vyriausybės išleisti „Žydų padėties nuostatai“, skirti sutrukdyti žydams „ekonomiškai išnaudoti ir morališkai smukdyti lietuvių tautą“. Pagal šiuo nuostatus Lietuvoje gyvenę žydai buvo suskirstyti į dvi kategorijas (netinkantys savo politinėmis pažiūromis tuometinei valdžiai ir visi kiti nepatekę į pirmąją kategoriją)24 , jie privalėjo nešioti aštuonių centimetrų dydžio geltoną apskritimą su J raide viduryje. Žydams buvo uždrausta be specialaus policijos leidimo išvykti iš jiems paskirtos gyventi teritorijos, jie negalėjo turėti viso kilnojamojo turto, be to, jiems nebuvo leidžiama naudotis kitų tautybių asmenų patarnavimais25 . Nors buvo paskelbtos žydų grupės, kurioms šie nuostatai negaliojo, tačiau praktiškai į pastarąjį punktą nebūdavo atsižvelgiama. Apskritai minėtieji nuostatai galutinai ir oficialiai įteisino žydų beteisiškumą ir įtvirtino šios tautos diskriminaciją.

Leave a Comment