Mažuma yra demografinė grupė tam tikroje teritorijoje (valstybėje, regione ir t.t.), kuri tam tikrais specifiniais bruožais skiriasi iš gyventojų daugumos. Tokie specifiniai bruožai gali būti kalba, rasė, religija, moralė, socialinis vaidmuo ir dar daug kitokių. Dėl visuomenėje paplitusių stereotipų mažumos dažnai kenčia nuo prievartos ir atskyrimo. Kalbant apie tautines mažumas, dažnai pabrėžiama, kad mažuma turi turėti savo kaip tautinės mažumos savimonę.Dauguma – tai grupė, kuri yra gausesnė už visas kitas, o atskirais atvejais dauguma gali būti laikoma skaičiumi mažesnė, bet didesnę galią turinti grupė.Įprastine prasme kalbant apie “mažumas” turimos galvoje tautinės ir etninės mažumos, t.y. gyventojų grupės, kurios gyvena tokios valstybės teritorijoje, kurioje daugumą sudaro kitos tautinės grupės nariai, kurių rankose yra ir reali valdžia.
Lietuva kaip ir kitos Europos šalys yra daugiakultūrė valstybė. Joje nuo seno gyvena įvairių tautybių, skirtingų kultūrų, religijų, papročių žmonės. Nemažą Lietuvos kultūrinio paveldo dalį sudaro visų jos tautinių bendrijų kultūros paveldas.
Žodžio laisvė yra vienas svarbiausių demokratinės valstybės sanklodos ramsčių. Lietuvos Respublikos Konstitucijos 25 straipsnyje nustatyta, kad žmogus turi teisę turėti savo įsitikinimus ir juos laisvai reikšti. Žmogui neturi būti kliudoma ieškoti, gauti ir skleisti informaciją bei idėjas. Tačiau laisvė reikšti įsitikinimus ir skleisti informaciją nesuderinama su nusikalstamais veiksmais – tautinės, rasinės, religinės ar socialinės neapykantos, prievartos bei diskriminacijos kurstymu, šmeižtu ir dezinformacija. Žodžio laisvė, kartu su taip pat Konstitucijoje (44 str.) įtvirtintu visuomenės informavimo priemonių cenzūros draudimu yra pagrindinė laisvos žiniasklaidos egzistavimo sąlyga.Tautinių mažumų teisė laisvai naudotis žiniasklaidos priemonėmis, nors tiesiogiai nėra paminėta iš Konstitucijoje, išlieka vienu pagrindiniu jų teisių paisymo kriterijumi.Lietuvoje specialus tautinių mažumų teises kodifikuojantis aktas yra Tautinių mažumų įstatymas, kurio 2 straipsnyje garantuojama teisė į spaudą ir informaciją gimtąja kalba. Tautinių mažumų įstatymas yra pagrindinis, tačiau ne vienintelis teisės aktas saugantis tautinių mažumų teises žiniasklaidos srityje. Šios teisės yra įtvirtintos taip pat Visuomeninių organizacijų, Religinių bendruomenių ir bendrijų įstatymuose. Valstybinės kalbos įstatymo 13 straipsnyje nustatyta, kad Lietuvoje viešai rodomos audiovizualinės programos, kino filmai turi būti verčiami į valstybinę kalbą arba rodomi su lietuviškais subtitrais. Tačiau tai netaikoma mokomiesiems, specialiesiems, proginiams renginiams ir programoms, taip pat Lietuvoje transliuojamoms užsienio valstybių radijo bei televizijos laidoms ir muzikinių kūrinių tekstams.Tautinių mažumų teisės žiniasklaidos srityje taip pat lakoniškai paminėtos Lietuvos nacionalinio radijo ir televizijos įstatymo 4 straipsnyje, kuriame nurodyta, kad LRT programose turi būti užtikrinta temų ir žanrų įvairovė, laidos turi būti orientuotos įvairiems visuomenės sluoksniams, įvairaus amžiaus, įvairių tautybių ir įvairių įsitikinimų žmonėms. Šio įstatymo 5 str. LRT įpareigota suteikti Lietuvos tradicinėms ir valstybės pripažintoms religinėms bendruomenėms laiką transliuoti religines apeigas dvišaliuose susitarimuose numatytomis sąlygomis ir tvarka.Atskira teisės aktų, garantuojančių tautinių mažumų teises žiniasklaidos srityje grupe, yra dvišalės tarptautinės sutartys pasirašytos su Lenkija, Baltarusija ir Ukraina, kuriose įtvirtintos lietuvių tautinių mažumų teisės šiose valstybėse bei atitinkamų mažumų Lietuvoje teisės visuomenės informavimo priemonių srityje. Lietuva taip pat įsipareigojo laikytis Kopenhagos dokumento politinių kriterijų, kuriuo IV skyriaus 32 str. nustatyta, kad asmenys priklausantys tautinėms mažumoms turi teisę gauti informaciją gimtąja kalba, ją skleisti ir ja apsikeisti.2000 m. Lietuva ratifikavo Tautinių mažumų apsaugos pagrindų konvenciją, kurios 9 straipsnis skirtas jų teisių apsaugai visuomenės informavimo priemonių srityje.Žiniasklaida tautinių mažumų kalbomis gyvavo Lietuvoje ir prieškario metais. Tada Lietuvos Respublikoje pasirodydavo rusiški, lenkiški, žydiški, baltarusiški, vokiški laikraščiai. Kauno radiofone buvo rengiamos laidos jidiš kalba. Po II pasaulinio karo nepriklausoma žiniasklaida, taip pat tautinių mažumų, buvo likviduota. Tarybų Lietuvoje greta lietuvių kaip daugumos gyventojų kalbos išskirtines teises turėjo rusų kalba. Buvo leidžiami respublikiniai rusiški laikraščiai. Visuotinai prieinama buvo taip vadinama centrinė spauda. Taip pat elektroninėje žiniasklaidoje ypatingą vietą užėmė laidos rusų kalba. Atsižvelgiant į tai, kad Vilniaus regione kompaktiškai gyveno lenkai, dar 1947 metais valstybiniame radijuje pradėta transliuoti laidą ir lenkų kalba, kuria pradėta transliuoti. Lenkai taip pat turėjo savo spauda. Vilniuje buvo leidžiamas vienintelis visoje ano meto Tarybų Sąjungoje dienraštis “Czerwony Sztandar”. Tačiau visa žiniasklaida buvo kontroliuojama partijos ir nuolat cenzūruojama. Todėl kalbant apie šio laikotarpio rusų ir lenkų žiniasklaidą reikėtų pabrėžti, kad žodžio laisvė nebeegzistavo, o žurnalistams tik išimtinais atvejais pavykdavo suklaidinti cenzūrą. Nežiūrint to, ypač lenkų spauda prisidėjo prie lenkų bendruomenės išlikimo, nes lėtino rusifikacinius procesus.Tik prasidėjus lietuvių nepriklausomybės judėjimui ir organizuojantis kitoms tautinėms grupėms atsirado nepriklausomi leidiniai – “Sąjūdžio žinios” (1988), “Atgimimas” (1988), “Znad Wilii” (1989), “Nasza Gazeta” (1989), “Lietuvos Jeruzalė” (1989), “Magazyn Wilenski” (1990), “Soglasje” (1989) ir kiti. Žiniasklaidos kontrolė susilpnėjo 8 dešimtmečio pabaigoje, o vėliau vidiniai skilimai Lietuvos komunistų partijoje į vadinamuosius “nepriklausomybininkus” ir “platformininkus” vertė tokius partinius spaudos organus kaip “Czerwony Sztandar” arba “Sovietskaja Litva” politiškai apsispręsti. Galutinai abu laikraščiai pasisakė už nepriklausomos valstybės atkūrimą. 1990 metais abu laikraščiai pakeitė pavadinimus ir buvo perimti Aukščiausiosios Tarybos (Atkuriamojo Seimo) bei Ministrų Tarybos. Sekantis etapas buvo jų pavertimas akcinėmis bendrovėmis (1994).Tačiau teisės aktas, kuris galutinai įteisino žiniasklaidos nepriklausomybę buvo Visuomenės informavimo priemonių įstatymas. Šis įstatymas uždraudė valstybei, savivaldybėms, bankams turėti žiniasklaidos priemonių, taip pat turėti joje akcijų. Įstatymas likvidavo visuomenės informavimo priemonių kontrolės valdybą (cenzūrą).Valstybės kontrolės panaikinimas neatėmė galimybė žiniasklaidai gauti valstybės paramą. 1996 m. buvo įkurtas Spaudos, radijo ir televizijos rėmimo fondas. Fondo paramos gali siekti ir tautinių mažumų žiniasklaida. 1999 m. fondas parėmė 4 mažumų leidybinius ir vieną radijo projektą už 189 tūkst. Lt. Tačiau pagrindinis tautinių mažumų žiniasklaidos išlaikymo šaltinis išlieka pajamos iš reklamos arba istorinių tėvynių parama.Iki šiol iš valstybės biudžeto išlaikomų leidinių privatizavimas, naujų privačių leidėjų ir skleidėjų atsiradimas praplėtė potencialias tautinių mažumų priėjimo prie visuomenės informavimo priemonių galimybes. Tačiau jos tapo paveikios rinkos taisyklėms. Tai ypač palietė tautinių mažumų žiniasklaidą. Daug leidinių buvo likviduoti (40 per pastaruosius 10 metų). Susiklosčius naujoms ekonominėms sąlygoms, kai kurie lietuviški laikraščiai pradėjo leisti savo rusakalbės versijas. Taip pat naujose komercinėse televizijose pasirodė laidos tautinių mažumų kalbomis (šios laidos egzistuoja tarptautinių fondų paramos dėka). Kai kurios privačios televizijos transliuoja rusiškų ir lenkiškų televizijų programas. Be to, kabelinių televizijų operatoriai (jų Lietuvoje veikia virš 50) transliuoja Rusijos, Lenkijos, Baltarusijos, Ukrainos bei Vakarų Europos valstybių televizijų programas.
Lietuvoje veikia transliuojančios visą parą lenkų ir rusų komercinės radijo stotys. Paplitus internetui, kai kurie tautinių mažumų laikraščiai atidarė savo svetaines (“Kurjer Litovskij”, “Magazyn Wilenski”, “Nasz czas”).Atkūrus nepriklausomybę, esminiai pakitimai įvyko Lietuvos nacionaliniame radijuje ir televizijoje. Dar 1990 m. tuometinis Aukščiausiosios Tarybos prezidiumas priėmė nutarimą dėl respublikinės televizijos programų transliavimo. Šiuo nutarimu Lietuvos radijui ir televizijai buvo pavesta pertvarkyti programas, numatant juose vietą laidoms kitų Lietuvoje gyvenančių tautų kalbomis. Šio nutarimo pagrindu, greta jau esančių laidų rusų ir lenkų kalbomis, pradėta rengti laidas baltarusių, ukrainiečių kalbomis bei laidos žydams, totoriams, karaimams. Panašios laidos rengiamos radijuje. Tačiau pastaraisiais metais, tautinių mažumų nuomone, įvyko ir nepalankių pakitimų. Pirmiausia jie yra susiję su žymiu laidų tautinėms mažumoms sutrumpėjimu (iki 2,08% I radijo programoje, ir iki 1,6% TV nuo bendrojo savaitinio transliacijos laiko) ir televizijos laidų patalpinimu viename bloke bei jų perkėlimu į ankstyvas ryto valandas savaitgalį. Šie pasikeitimai yra susiję visų pirma su sudėtinga finansine padėtimi LRT ir neišvengiamomis institucijos reformomis. Pasigirstantys iš tautinių mažumų nuogąstavimai dėl galimo šių laidų likvidavimo yra nepagrįsti, nes jų buvimas yra viešojo transliuotojo misijos dalis. Lietuvoje nėra jokių teisinių apribojimų arba draudimų atlikti žurnalisto profesiją dėl valstybinės kalbos nežinojimo. Tačiau visiškai akivaizdu, kad lietuvių kalbos mokėjimas žymiai padidina žurnalisto galimybes gauti informaciją ir naudotis įvairiais šaltiniais. Lietuvos žurnalistikos centras pastaraisiais metais organizuodavo lietuvių kalbos kursus lenkakalbių ir rusakalbių laikraščių žurnalistams.Be santykinai nedidelio vartotojų skaičiaus, viena esminių tautinių mažumų žiniasklaidos problemų yra profesionalių žurnalistų stygius. Dabartiniu metu Lietuvoje yra apie 2000 žurnalistų. Maždaug 1500 priklauso Lietuvos žurnalistų sąjungai. Tačiau nėra duomenų, kiek tarp jų dirba tautinių mažumų žiniasklaidoje. Skirtingai negu daugelyje kitų šalių, Lietuvoje žurnalistika yra atskira aukštųjų akademinių studijų specialybė. Paskutiniais metais žurnalistikos studijas baigdavo 1-2 tautinių mažumų atstovai. 2000 metais Žurnalistikos centras organizavo kursus jauniems žurnalistams, baigiantiems tautinių mažumų vidurines mokyklas. Iš 15 kursų dalyvių 12 įstojo į universiteto žurnalistikos specialybę. Pagal tautybę tai rusai, lenkai, baltarusiai ir žydai. Tai ypač svarbu, nes jie gerai žinodami savo bendruomenių problemas ir puikiai kalbėdami valstybine kalba galės informuoti plačiąją visuomenę apie tautinių mažumų reikalus. Juolab kad praktiškai nėra “didžiosios spaudos” žurnalistų, besispecializuojančių tautinių mažumų problematikoje.Tautinės problematikos kontekste neretai išryškėja ir žurnalistinės etikos problema. 1996 m. žurnalistų profesinės organizacijos priėmė Lietuvos žurnalistų ir leidėjų etikos kodeksą, kuriame nustatyta, kad žurnalistas negali žeminti ar šaipytis iš žmogaus pavardės, rasės, tautybės, jo religinių įsitikinimų, amžiaus, lyties ar fizinių trūkumų net tada, kai tas žmogus yra nusikaltęs. Lietuvos visuomenės informavimo priemonėse apstu neigiamų tautinių stereotipų, ypač romų (čigonų) atžvilgiu. Atskirais atvejais pasireiškia atvira netolerancija, ksenofobija, antisemitizmas. Pastaraisiais metais tokie straipsniai ir laidos sulaukia ne tik tautinių mažumų bet ir žiniasklaidos reakcijos. Kaip pavyzdį galima paminėti Žurnalistų ir leidėjų komisijos pareiškimą, kuriame ji pasmerkė “Lietuvos aido” antisemitines publikacijas. Aštriai prieš šias ksenofobines publikacijas pasisakė didžiausias Lietuvos dienraštis “Lietuvos rytas”. Tačiau kalbėti apie kokybinį situacijos pasikeitimą dar negalima. Manyčiau, kad šiame kontekste turėtų didėti Žurnalistikos etikos inspektoriaus institucijos vaidmuo.Praeitų metų rudenį Tautinių mažumų ir išeivijos departamentas Vilniaus tolerancijos centre surengė seminarą, skirtą tolerancijos problematikai. Jo metu paaiškėjo, kad tolerancijos problema žiniasklaidoje dabartiniu metu yra viena aktualiausių temų tautinėms bendrijoms. Tęsiant seminaro temą Lietuvos nacionaliniame radijuje buvo parengta laida skirta tolerancijos klausimui romų atžvilgiu. Tautinių stereotipų nagrinėjimui buvo taip pat skirtas Pilietinių iniciatyvų centro ir Fridricho Naumanno fondo surengtas seminaras.Pagarbus tolerantiškas požiūris į mažumas, taip pat ir į tautines ar etnines, yra vienas svarbiausių brandžios atviros visuomenės požymių. Geriausias šio požiūrio barometras – tai visuomenės informavimo priemonės. Norėčiau išreikšti viltį, kad šio barometro rodyklė Lietuvoje vis dažniau rodys gerą orą.Žydų istorijai Lietuvoje jau 700 metų. Jau Vytauto Didžiojo laikais žydai buvo lietuvių kaimynai, bendrai dalijęsi krašto džiaugsmais ir nelaimėmis. Nuo pat įsikūrimo Lietuvoje pradžios ši etninė grupė aktyviai dalyvavo krašto ekonominiame, politiniame, kultūriniame gyvenime, kartu puoselėdama ir savo regioninį savitumą. Lietuvių ir žydų keliai persipindavo ne tik kasdieniame, bet ir politiniame gyvenime. Svarbiausi XX a. pradžios įvykiai (Lietuvos nepriklausomybės atkūrimas ir kt.) buvo paženklinti glaudaus žydų ir lietuvių bendradarbiavimo. Galima minėti daugybę teigiamų žydų ir lietuvių santykių momentų, tačiau laikui bėgant jų keliai išsiskyrė. XX a. 4-ame dešimtmetyje pasireiškė ekonominis ir religinis lietuvių antisemitizmas. Pirmosios sovietinės okupacijos metu įsigalėjo žydo komunisto įvaizdis. Jo atsiradimą lėmė tai, kad praradę autonomiją dalis žydų ėmė orientuotis į kairiuosius. Dėl vokiečių karinės ir ideologinės politikos per pirmuosius vokiečių okupacijos metus šalyje buvo sunaikinta vos ne visa žydų (litvakų) bendruomenė. Per visą okupacijos laikotarpį Lietuvoje buvo sunaikinta apie 200 000 žydų kilmės piliečių, iš jų 170 000–180 000 iki 1942 metų. Tik pavieniams asmenims pavyko išvengti mirties, pabėgus iš šaudyti vedamų kolonų, getų ir darbo stovyklų. Daliai jų išsigelbėti padėjo krašto gyventojai.
Pirmieji žydai apskrityje pasirodė gana anksti – apie XIV a. pabaigą. Gavę Lietuvos didžiųjų kunigaikščių privilegijų, daugelis telkėsi miestuose ir miesteliuose. Vertėsi prekyba, smulkiąja pramone, amatais, ūkininkavo. Žydų skaičius apskrityje per visą jų gyvavimo laikotarpį svyravo nuo kelių dešimčių iki kelių tūkstančių. Žydų bendruomenė skaitlingiausia buvo tarpukariu, tada daugelyje valsčių jie sudarė pusę vietinių gyventojų. 1941 m. birželio pabaigoje vokiečiams okupavus Lietuvą, įvestas okupacinis režimas, iš rasistinių sumetimų pradėta kratytis žydų. Pirmaisiais karo mėnesiais Lietuvos žydų bendruomenei suduotas stipriausias smūgis. 1941 m. rugpjūčio viduryje Trakų apskrities žydai (pirmiausia vyrai, paskui moterys ir vaikai) buvo varomi į getus ir laikinąsias izoliacijos vietas, tiesiogiai priklausomas tiek nuo vokiškosios, tiek nuo vietinės valdžios. Getai ir laikinosios izoliacijos vietos paprastai buvo steigiami valsčių centruose. Ten įkalintus žydus saugojo lietuvių sargyba. Suimtuosius varydavo į darbus. Getuose ir laikinosiose izoliacijos vietose žydai buvo laikomi nuo keleto dienų iki kelių savaičių, o paskirtą dieną visus sunaikindavo gretimuose miškuose. Žudynėse dalyvavo SS oberšturmfiurerio Joachimo Hammano vadovaujamas „skrajojantis“ būrys, sudarytas iš 8–10 vokiečių esesininkų ir kelių dešimčių lietuvių, taip pat iš maždaug 100 vietinių kolaborantų ir kelių operatyvinio būrio vokiečių suformuotas ypatingasis būrys, lietuvių policija, buvę sukilimo dalyviai (dar vadinami baltaraiščiais, sukilėliais arba aktyvistais). Būta ir savanorių iš vietinių gyventojų tarpo. 1941 m. rugpjūčio–spalio mėnesiais Trakų apskritis neteko daugiau kaip 5 000 žydų tautybės asmenų. Visi šie žmonės buvo nužudyti keturiose vietose: Trakų regionas neteko ne tik žymios dalies savo gyventojų, tarp jų žymių kultūros, politikos, visuomenės veikėjų, bet prarado ir ateities perspektyvą. Bandymas atkurti žydų gyvenimo raidą iki jų sunaikinimo ir siekis išsiaiškinti aplinkybių bei asmeninių nuostatų ir tikslų nulemtą žudynių procesą, pastangos atkurti žydų getų, laikinųjų izoliacijos vietų ir darbo stovyklų Trakų apskrities miestuose ir miesteliuose steigimo ir likvidavimo eigą, naikinimo akcijų dalyvių ir aukų, asmenų, gelbėjusių ir padėjusių žydams, išaiškinimas tebus nedidelis indėlis į holokausto Lietuvos provincijoje tyrimą.
Po Lietuvos nepriklausomybės atgavimo 1991 m. žydų genocido tema Lietuvoje susilaukė didesnio dėmesio: paskelbta mokslinių straipsnių, aptarta 1940–1944 m. Lietuvos istorijos veikaluose, diskutuojama įvairiose konferencijose ir seminaruose, tačiau išsamesnių tyrimų, skirtų įvykiams provincijoje, nėra. Šiandien nėra vientisos, visą Lietuvą apimančios studijos. Detaliau žinomi tik didesnių miestų įvykiai. Regioniniai holokausto tyrimai yra dar palyginti nauji, tik pradedantys įsitvirtinti bendroje Lietuvos istorijos problematikoje. Šis darbas ir būtų bandymas užpildyti holokausto Lietuvos provincijoje tyrimų spragą. 1996 m. Vilniaus universiteto profesoriui Mejeriui Šubui pasiūlius, pradėtas tirti žydų naikinimas Lietuvos provincijoje. 1999 m. birželį Istorijos fakultete apgintas bakalauro darbas „Žydų genocidas Ukmergėje 1941 m.“, o 2001 m. gegužę – magistro darbas „Žydų genocidas provincijoje: Trakų apskritis“. Magistro darbo pagrindu ir parengta ši knyga. Žydų genocido Trakų apskrityje tema nagrinėta daugiausia remiantis nepublikuotais šaltiniais, vienaip ar kitaip atspindėjusiais to meto realijas. Atrenkant medžiagą pirmenybė teikta faktų patikimumui ir tikslumui, bandyta remtis ne tik žinomais faktais, bet ir liudininkų prisiminimais, spauda, periodika ir kitais leidiniais. Medžiaga rinkta daugiau nei trejus metus, paskelbta straipsnių apie žydų žudynes Kaišiadoryse , Vievyje , Žasliuose , Žiežmariuose . Vienas iš pagrindinių šaltinių holokaustui Trakų apskrityje nagrinėti yra Lietuvos ypatingojo archyvo (LYA) Lietuvos SSR valstybinio saugumo komiteto (KGB) fondo K-1 apyrašo Nr. 58 baudžiamosios bylos, iškeltos asmenims, įtariamiems dalyvavimu masinėse žudynėse ir įtariamiems bendradarbiavimu su vokiečiais. To paties fondo operatyvinių bylų apyrašo Nr. 45 dokumentai padėjo atskleisti Zonderkomandos veiklą Trakų apskrityje. Fondo Nr. 3377 apyrašo Nr. 55 baudžiamosios bylos padėjo susipažinti su vadinamųjų buržuazinių nacionalistų veikla 1941–1945 m. Nemažiau svarbūs ir Lietuvos centrinio valstybės archyvo (LCVA) fondo R-500 Lietuvos generalinės srities Trakų apskrities viršininko (1941–1944 m.), fondo R-683 ryšių karininko prie SS ir policijos vado Lietuvoje, fondo R-713 Trakų apskrities policijos nuovados (1941 m. birželis–1944 m. liepa), Lietuvos generalinės srities Vilniaus apygardos komisarinio tarėjo (1941–1942 m.) fondo R-1548 dokumentai. Jie padėjo aptikti gana išsamias apskrities viršininko ataskaitas, nurodymus, įsakymus, laiškus ir kitus dokumentus, susijusius su žydų teisių apribojimu, getų steigimu, turto nusavinimu, darbo stovyklomis, žudynėmis. Nukariavusi daugelį Europos šalių, 1941 m. birželio 22 d. hitlerinė Vokietija pradėjo karą prieš Sovietų Sąjungą. Hitlerio siekiui įsiviešpatauti Europoje ir visame pasaulyje įgyvendinti buvo naudojama ir rasistinė teorija, kurioje žydams teko nepaskutinis vaidmuo. „Pagal Hitlerio ideologiją ir politiką bei karinės ekspansijos planus žydija turėjo visai išnykti.“ Būtent šio dalyko visose okupuotose teritorijose ir siekė vokiečiai. 1941 m. birželio 22 d. rytą prasidėjęs karas tarp Vokietijos ir Sovietų Sąjungos Lietuvoje pasireiškė antisovietiniu sukilimu. Lietuva tikėjosi susigrąžinti valstybingumą. Dar 1940 m. lapkričio 17 d. Berlyne buvo įkurtas Vokietijos karinių žvalgybos organų Lietuvių aktyvistų frontas (LAF) , turėjęs tapti tarsi Lietuvos nepriklausomybės atkūrimo garantu. 1941 m. kovo mėnesį LAF’o štabas Berlyne davė „Nurodymus Lietuvai išlaisvinti“, juose buvo minima, kad „išvejant iš Lietuvos Raudonąją Armiją, labai svarbu ta pačia proga atsikratyti žydų. Todėl reikia sudaryti jiems šalyje tokią slogią aplinką, kad nė vienas žydas nedrįstų net pagalvoti, jog naujojoje Lietuvoje jis gali turėti bent minimalias teises ir apskritai gyvenimo galimybes. Tikslas – priversti žydus bėgti iš Lietuvos kartu su raudonaisiais ir rusais. Kuo daugiau jų iš Lietuvos pasišalins, tuo lengviau bus po to užbaigti išsivadavimą iš žydų.“ Pirmosiomis karo dienomis Raudonoji armija traukėsi, su ja daugelis sovietinių pareigūnų ir civilių pabėgėlių (tarp jų buvo nemažai ir žydų), „kas mašinose, kas vežimais, dviračiais ar tiesiog pėsti, užtvindė kelius. Ir vieniems, ir kitiems likti Lietuvoje buvo pavojinga. Šalyje vyko sukilimas prieš buvusius okupantus, lydimas susirėmimų su sovietine kariuomene, taip pat chaoso ir savivalės” . Areštai ir susidorojimai pirmiausia buvo nukreipti prieš komunistus, komjaunuolius ar su jais bendradarbiavusius, tačiau palietė ir niekuo dėtus žmones, ypač žydus . Vokiečiai turėjo savų tikslų, susijusių su staigiu puolimu, teritorijų užėmimu, greitu jų išvalymu nuo politinių priešų, nepatikimų asmenų ir žydų tautybės piliečių. Naujai susikūrusi Laikinoji Vyriausybė, provincijos savivalda ir vietiniai gyventojai buvo įtraukti į vokiečių vykdomą politiką. Vokiečiams reikėjo pagalbininkų. Buvo tikimasi „pasinaudoti vietos gyventojų neapykanta bolševizmui ir rasti daug ištikimų ir klusnių bendradarbių“ . Trakų apskrityje tiek 1941 m. getų, tiek 1942–1944 m. darbo stovyklų laikotarpiu nemažai vietinių gyventojų tapo tiesioginiais vokiečių įsakymų vykdytojais: žydų prižiūrėtojais getuose, laikino izoliavimo vietose, darbo stovyklose, atliko aptarnaujančiojo personalo pareigas. Jie lydėjo žydus į darbo ar žudynių vietas ir dalyvavo žudant. Pasitaikydavo, kad vietiniai gyventojai, užsitarnavę vokiečių pasitikėjimą, sparčiai lipo karjeros laiptais ir tapdavo net stovyklos viršininko pavaduotojais, jau nekalbant apie tai, kad gaudavo materialinį atlyginimą. Vokiečių nurodymu buvo įsteigtos Vilniaus ir Kauno karo lauko komendantūros. Komendantai „jiems pavaldžioje teritorijoje turėjo neribotą valdžią“ , nepaisė Lietuvos valdžios organų savarankiškumo, nors bendradarbiavo ir pagalbos neatsisakė. Karo komendantūrų žinioje buvo visi karo ir civiliniai reikalai. Trakų apskritis buvo pavaldi Vilniaus komendantūrai (komisaras Horstas Wulffas), o pats Trakų miestas liko apskrities centru. Į apskrities viršininko pareigas buvo paskirtas J. Navikas, laikinai šias pareigas ėjo P. Mačinskas , vėliau – P. Brakauskas . Iki 1941 m. liepos 17 d. įsakymus dėl užimto krašto valdymo skelbė karinė administracija – aukščiausia okupacinė valdžia, kuri „savo iniciatyvą dažnai maskuodavo versdama lietuvišką administraciją savo vardu pasirašyti antisemitinius potvarkius“ . Vokiečiams įvedus civilinę valdžią (1941 m. liepos 25 d.), su žydų persekiojimu susijusius įsakymus leido vokiečių pareigūnai, o vietos lietuvių administracija tik pakartodavo jų duotus nurodymus . Apibrėžta žydo sąvoka: žydas yra asmuo, kurio trys (vėliau nutarta, kad du) seneliai buvo gryno kraujo žydai ar tas, kuris iki 1941 m. birželio 22 d. priklausė žydų religijai arba iki aplinkraščio paskelbimo buvo susituokęs su šios tautybės žmogumi. Pasirodė pirmieji žydų teisių apribojimai: draudimai sveikintis gatvėje vienas su kitu, pirkti ir parduoti tik nustatytomis valandomis, privalomas Dovydo žvaigždės nešiojimas kiekvienam sulaukusiam dešimties metų žydui ir kt. Jau pirmaisiais vokiečių okupacijos mėnesiais imti steigti getai (uždara saugoma gyvenamoji teritorija) ir laikinosios žydų izoliavimo vietos, tiesiogiai priklausomos nuo okupacinės valdžios organų. Buvo siekiama pažeminti žmones, suvaržyti jų laisvę ir valdyti gyvenimą, stengtasi išsekinti ir nukankinti. 1941 m. liepos 25 d. Trakų apskrities viršininkas Trakų burmistrui ir visiems apskrities viršaičiams įsakė uždrausti bet kokį žydų pasitraukimą iš apskrities ir nurodė visus apgyvendinti tik jiems skirtoje teritorijoje. Apskrities viršininkas prašė atsiųsti žydų perkėlimo į kitą vietovę planą, nurodyti perkėlimo vietą, pažymėti patalpas . Pasak istoriko A. Bubnio , mažieji provincijos getai paprastai neturėjo savivaldos, tačiau 1941 m. liepos 25 d. Trakų apskrities viršininko įsakymai ir apskrities viršaičių ataskaitos apie įsakymų vykdymą kalba ką kitą. Visuose valsčių centruose Trakų apskrityje, kuriuose buvo sutelkti žydai, vietinė žydų taryba, sudaryta dar prieš uždarų teritorijų įkūrimą, veikė iki pat jų likvidavimo . Didesniuose Lietuvos miestuose vokiečiai savo įsakymus vykdė žydų tarybos rankomis. Kokias funkcijas atliko žydų tarybos Trakų apskrityje ir ar vykdė vokiečių įpareigojimus, nežinoma. Manoma, kad šiuo atveju, jų išrinkimas turėjo asocijuotis žydams su ilgesniu getų egzistavimo užtikrinimu. Laikinojo izoliavimo vietos, arba getai, gyvavę nuo kelių savaičių iki kelių mėnesių, buvo įsteigti apskrities valsčių centruose, juose kalėdavo nuo keliasdešimties iki kelių šimtų vietinių gyventojų. Suvarius žydus į getus, išleisti specialūs nurodymai, kaip elgtis su žydų turtu, kur jį laikyti, kam jis turi priklausyti ir pan. Sunaikinus beveik visus apskrities gyventojus žydus, 1941 m. lapkričio 20 d. Trakų apskrities viršininkas Vilniaus apygardos komisariniam tarėjui pateikė išsamią kiekvieno valsčiaus ataskaitą dėl žydų turto nusavinimo ir saugojimo . 1941 m. rugpjūčio 1 d. Trakų apskrities, o ir visos Lietuvos žydų gyvenimą „pakoregavo“ Laikinosios Vyriausybės išleisti „Žydų padėties nuostatai“, skirti sutrukdyti žydams „ekonomiškai išnaudoti ir morališkai smukdyti lietuvių tautą“. Pagal šiuo nuostatus Lietuvoje gyvenę žydai buvo suskirstyti į dvi kategorijas (netinkantys savo politinėmis pažiūromis tuometinei valdžiai ir visi kiti nepatekę į pirmąją kategoriją) , jie privalėjo nešioti aštuonių centimetrų dydžio geltoną apskritimą su J raide viduryje. Žydams buvo uždrausta be specialaus policijos leidimo išvykti iš jiems paskirtos gyventi teritorijos, jie negalėjo turėti viso kilnojamojo turto, be to, jiems nebuvo leidžiama naudotis kitų tautybių asmenų patarnavimais . Nors buvo paskelbtos žydų grupės, kurioms šie nuostatai negaliojo, tačiau praktiškai į pastarąjį punktą nebūdavo atsižvelgiama. Apskritai minėtieji nuostatai galutinai ir oficialiai įteisino žydų beteisiškumą ir įtvirtino šios tautos diskriminaciją. 1941 m. rugpjūčio 18 d. Vilniaus srities komisaras paskelbė, kad apskrities žydams „privalomi ženklo dėvėjimo ir žydų rajono (ghetto) nuostatai. Tie patys nuostatai taikomi pusžydžiams, t. y. tokiems žydams, kurių tėvų viena pusė tikri žydai“, mišrių šeimų žydiškajai pusei ir sutuoktiniui, jei šis nenorėjo skirtis . Buvo nustatyta maisto norma kiekvienam apskrities gyventojui: žydams – akivaizdžiai mažesnė nei kitiems (pavyzdžiui, ne žydui duonos savaitės norma buvo 1 750 gramų, žydui – 875 gramai, o mėsos, riebalų ir cukraus pastarieji iš viso negaudavo) . Masinis provincijos getų likvidavimas vyko 1941 m. vasarą–rudenį. Pirmiausia, siekiant išvengti pasipriešinimo, buvo sušaudyti vyrai (labai nedidelė dalis tų, kurie pateko į darbo stovyklas, išgyveno iki 1944 m.), vėliau – moterys, seneliai ir vaikai. Trakų apskritis neteko daugiau kaip 5000 savo gyventojų žydų. Trakų, kaip ir Vilniaus, Šiaulių apskrityse, po vietinių gyventojų žydų likvidavimo prasidėjo darbo stovyklų kūrimo periodas. Jų atsiradimą lėmė strateginė padėtis ir darbo jėgos stoka toje vietovėje, taip pat ir būtinumas vykdyti vokiečių valdžiai reikalingus kelių tiesimo, medienos ruošimo, durpių kasimo darbus. „1942 metų sausį Lietuvoje gyvų žydų buvo likę 34 000.“ 1942 m. apskrityje jau veikė šešios darbinio tipo laikinosios izoliavimo vietos arba vadinamosios priverstinio darbo stovyklos. Dalis jų buvo sukurtos naujai, dalis atsirado getus performavus į stovyklas. Čia išlikusių iki tol gyvų dirbančių apskrities žydų buvo mažuma. Darbams stovyklose buvo vežami likę žydai iš Vilniaus, Kauno ir dabartinės šiaurės Baltarusijos (buvusios tuometinės Lietuvos administracinėse ribose) getų. Visos priverstinio darbo stovyklos buvo vokiečių žinioje, tačiau prižiūrėtojai dažniausiai buvo vietos lietuviai. 1942–1944 metais čia dirbo nuo 100 iki kelių šimtų žmonių. Darbo ir gyvenimo sąlygos visose stovyklose buvo sunkios: darbininkus kamavo ligos, badas ir alinantis kasdienis darbas. „Priverčiamojo darbo stovyklos buvo ne tik masinių žudynių Lietuvoje organizavimo centrai, bet ir masinio Lietuvos gyventojų kankinimo, alinimo, sveikatos žalojimo vietomis.“ Po stovyklų likvidavimo 1943 m. pabaigoje–1944 m. pradžioje, dalis jų darbininkų buvo sušaudyta Paneriuose (netoli Vilniaus), Kauno IX forte ar tiesiog išvežti nežinia kur. Žydų getų, laikinųjų izoliavimo vietų ir darbo stovyklų steigimas buvo viena iš vokiečių politikos dalių. Į jos planus įėjo ir vietinių institucijų, ir gyventojų įtraukimas į žydų persekiojimą, diskriminavimą ir naikinimą.ŽYDŲ NAIKINIMAS PROVINCIJOJE: 1941 M. LIEPOS–SPALIO MĖNESIŲ ĮVYKIAI KAIŠIADORYS Miestas 67 km į vakarus nuo Vilniaus, 39 km į šiaurės vakarus nuo Trakų, Žaslių ir Žiežmarių kaimynystėje. Garsėjo kaip susisiekimo, prekybos ir žydų kultūros centras. Žydai Kaišiadorių apylinkėse pasirodė apie XVII a. pradžią. XIX a. antrojoje pusėje nutiesti geležinkeliai sudarė ypač palankias sąlygas jiems verstis prekyba, kuri vėliau išaugo iki tarptautinio masto. XIX a. pabaigoje–XX a. pradžioje Kaišiadorys buvo ne tik reikšmingas geležinkelių mazgas su stotimi, bet ir nuolat augantis prekybos ir amatų centras . Kartu sparčiai augo ir žydų bendruomenė. Jau prieš Pirmąjį pasaulinį karą mieste gyveno apie 60 žydų šeimų . 1906 m. Kaišiadoryse, tuometinių kaišiadoriečių teigimu, gyveno beveik 2000 gyventojų, iš jų 300 buvo žydai33 . Jų iniciatyva buvo įkurta religinė mokykla, maldos namai, žydų biblioteka, žydų liaudies bankas. Pirmojo pasaulinio karo metais nemaža bendruomenės dalis carinės valdžios nurodymu buvo priversta pasitraukti į Rusiją. Praradus ryšius su prekybos partneriais, žlugus jų ekonomikai, finansiniam atsiskaitymui, bendruomenė labai sumažėjo. Apie 1920 m. į miestą ėmė grįžti karo metais ištremti žydai. Suklestėjo prekyba ir amatai. Kai 1920 m. spalį Lenkija kartu su Vilniaus kraštu užgrobė Trakus, Trakų apskrities centras buvo perkeltas į Kaišiadoris. Taip buvo iki 1939 m., kai Vilniaus kraštas buvo grąžintas Lietuvai. 1923 m. Kaišiadorių valsčiuje žydų jau buvo priskaičiuojama 696 . Tarpukariu beveik visos miestelio parduotuvės ir nedidelės pramonės įmonės buvo sutelktos žydų rankose: Ch. Segalauskas vertėsi miško prekyba, Zilberkveitas turėjo limonado įmonėlę, Polianskas su žmona ir sūnumi prekiavo įvairiomis prekėmis, Kalmonas ir Fleišeris – mėsa, Baronas – silkėmis, Trakinskas su Feldmanu vertėsi smulkiąja prekyba, Miuleris turėjo savo kepyklą, Donas, Fridmanas ir Gurvičius – restoranus, Šulginas – viešbutį, Zilberis buvo siuvėjas, Morgelis – kalvis, Mazurkevičienė dirbo vietos ligoninės vyriausiąja gydytoja, o jos vyras – advokatu . Kaišiadorių muziejaus archyvo duomenimis, 1937 m. Kaišiadorių parapijoje gyveno 369 žydai ir apie 2 000 lietuvių . Vokiečiai į miestą įžengė 1941 m. birželio 27 d. Tuo metu čia gyveno 150 žydų šeimų . Kaip ir visoje Lietuvoje, Lietuvos aktyvistų fronto nariai ėmė rūpintis vietinių valdžios įstaigų atkūrimu. Kaišiadorių komendantu tapo buvęs amatų mokyklos mokytojas Povilas Gabė , saugumo policijos viršininku paskirtas buvęs Lietuvos saugumo policijos pareigūnas Pranas Domereckas , policijos viršininku – Antanas Paškauskas . Dar prieš vokiečiams pasirodant mieste, vietiniai gyventojai, vadovaujami buvusio vyriausiojo Kaišiadorių girininkijos buhalterio Antano Eidukevičiaus , paveikti neapykantos, pykčio, svetimo turto troškimo persekiojo žydus, komunistus ir sovietų valdžios atžvilgiu palankiai nusiteikusius asmenis. Aktyvistų būrio vadu tapus buvusiam Kaišiadorių tarybinio ūkio vyr. bitininkui Jurgiui Žitkui, persekiojimai dar labiau suaktyvėjo . Pirmąja aktyvistų auka Kaišiadoryse tapo miesto rabinas Dovid Aron Jaffe (jį už barzdos išvilko iš namų ir tampė miesto gatvėmis iki mirties). Žydas gimnazistas Zilbertas (komjaunuolis) „buvo nušautas gatvėje už tai, kad neatsiliepė į baltaraiščio šūktelėjimą.“ Kitas išpuolis prieš žydus mieste įvyko tuomet, kai baltaraiščiams pavyko po žydų sinagoga paslėpti ginklus, o po kai kuriais jų gyvenamaisiais pastatais – sprogstamąsias medžiagas. Vėliau darydami kratas visa tai „atrado“ pas Zasą Šmuelį, Fleišerį Boruchą, Jofaną Aroną ir Šifrą Fabrauskienę , tada prasidėjo masiniai žydų suėmimai . Iki 1941 m. liepos vidurio mieste buvo suimta apie 200 žydų. Kol nebuvo geto, suimtieji laikyti svirne Vytauto gatvėje . Vyriausiuoju saugotoju buvo paskirtas darbininkas Jurgis Plikšnys, jo pavaldiniai – buvęs Kaišiadorių tarybinio ūkio sandėlininkas Vladas Radzevičius ir Narevičius .
1941 m. liepos pabaigoje Trakų apskrities viršininkas gavo Vilniaus srities komisarinio vidaus reikalų valdytojo K. Kalendros įsakymą ne tik Kaišiadorių, bet ir kitų valsčių viršaičiams rūpintis vieta, į kurią artimiausiu metu bus galima perkelti žydus . Tų pačių metų rugpjūčio 5 d. Kaišiadorių valsčiaus savivaldybė išsiuntė Trakų apskrities viršininkui atsakymą su vietovės planu, kur numatoma steigti žydų getą . Šiame rašte taip pat buvo minima, kad rugpjūčio 5-os dienos duomenimis, Kaišiadoryse gyveno 105 žydų šeimos (375 asmenys). Nurodoma, jog getui skiriamas Vytauto ir Vilniaus gatvių rajonas (ten stovėjo sinagoga ir gyveno nemažai žydų) – iš viso 23 gyvenamieji namai, o perkėlimo terminas – iki 1941 m. rugpjūčio 10 d. Dalis žydų dar iki numatyto termino persikėlė į jiems nurodytą teritoriją. Iki geto įkūrimo, Kaišiadorių žydams buvo pasiūlyta išsirinkti žydų tarybą (Judenratą), kuri būtų „įpareigojama per savo valdytoją ar jo pavaduotoją priimti visus įstaigų, vokiečių įstaigų ir policijos įsakymus“ , rūpintųsi tų įsakymų sąžiningu ir greitu vykdymu. Tačiau to padaryta nebuvo, nes visi atsisakė eiti į tarybą . Pakartotinai pareikalavus, rugpjūtį buvo išrinkta keturių asmenų taryba: Aronas Jofanas (valdytojas), Zelikas Feldmanas (valdytojo pavaduotojas), Chaima Gansas, Elijas Judelevičius . Žydų tarybos išrinkimas mieste turėjo užtikrinti ilgesnį geto egzistavimą ir visišką paklusimą vokiečių įsakymams, deja, tai tik buvo tušti pažadai. Nuo 1941 m. rugpjūčio Kaišiadoryse, Vytauto gatvės sandėlių (pakeliui į Jatkonių kaimo pusę) ir sinagogos teritorijoje (Vytauto ir Vilniaus gatvių sankryžoje), veikė getas, o miesto grūdų paruošimo sandėliuose kitoje geležinkelio pusėje, miesto centro link (tuometinėje Kapitono Gudyno gatvėje, dabar Gedimino gatvė) – laikinojo izoliavimo vieta. Čia buvo suvaryti ne tik Kaišiadorių miesto, bet ir valsčiaus žydai. O rugpjūčio 17 d. apkaltinti „bolševikine veikla ir įžūlumu“, čia pateko 263 Žaslių žydai ir 85 žydės ir dar 193 Žiežmarių žydai ir 85 žydės . Daugelis gete ir laikino izoliavimo vietoje išbuvo iki 1941 m. rugpjūčio pabaigos. Tie, kurie pateko į darbo stovyklą Kiemeliuose, manoma, išgyveno iki 1944 m. Dar prieš pasirodant įsakymui visiems žydams persikelti į getus, dalis jų buvo uždaryti į Kaišiadorių sinagogą Vilniaus – Vytauto gatvių kampe. Vėliau kai kuriuos iš jų su kitais žydais perkėlė į Vytauto gatvėje stovėjusius sandėlius . Beje, pradžioje buvo suimami tik vyrai, kiek vėliau toks pats likimas ištiko ir moteris, vaikus, senelius. Suimtuosius akylai saugojo lietuvių policininkai. Jie tyčiojosi iš suimtųjų, draudė melstis, mušė lazda. Anot liudininkės, kartą vienas „policininkas, išsivedęs jauną žydą į lauką, bandė jam išlupti auksinius dantis. Be to, ir Kaišiadorių teismo sekretorius nevengdavo ateiti į getą „pamiklinti rankos“, o jam vos įžengus, tuoj pasigirsdavo moterų bei vaikų klyksmas…“Nors specialaus draudimo lankytis gete ir laikinojoje izoliacijos vietoje vietiniams gyventojams nebuvo, tačiau ten ne daug kas lankėsi. Vieni bijojo geto apsaugos, kiti tiesiog nematė būtino reikalo ten eiti, treti galbūt vengė užsitraukti tuometinės valdžios nemalonę. Būdavo, kad vienam kitam žydui pavykdavo pabėgti, pasitaikydavo, kad išsigelbėti padėdavo ir vietinė sargyba. Žaslių gyventoją Šonę Berkmanaitę-Šaderienę, patekusią į Kaišiadorių getą, apie žydams gresiančią mirtį perspėjo jai simpatizavęs ir getą saugojęs Ragauskas iš Žiežmarių, sakydamas, „kad su žydais bus negerai…“ Apie artėjančią nelaimę moteris pasakė kitiems geto gyventojams, tačiau niekas nenorėjo tuo tikėti. „Šonė su savo mama, seserimi ir vaikais dienos metu išėjo iš geto. Sargybiniai jų nesulaikė…“ Kiekvieną dieną iš geto ir laikinosios izoliavimo vietos žydus varydavo dirbti: tiesti ar taisyti kelių, kasti griovių, siaurinti geležinkelio bėgių, dirbti durpyne. Į darbo vietą ir iš jos žydai buvo varomi glausta kolona, lydimi „geto sargybos ir pagalbinės policijos organų arba kelių technikų“ . Visos apskrities žydai turėjo dirbti nuo 7.30 iki 17 val., įskaitant vienos valandos pietų pertrauką. Pagal įsakymą „darbovietė vėliausiai turi būti pasiekta 8 val. ir prieš 16.30 val. neturi būti palikta“ . Miesto žydus uždarius į getą ir laikinąją izoliacijos vietą, jų kilnojamasis ir nekilnojamasis turtas tapo valstybės nuosavybe ir atsidūrė miesto burmistro ir policijos žinioje. Visi žydų turtai turėjo „būti su atsidėtinu rūpestingumu paimti, surašyti, tvarkomi ir tinkamai apsaugojami“ . Nuo rugpjūčio pabaigos prasidėjo planuotas masinis žydų žudymas. Iš pradžių masinių žudynių vieta buvo pasirinktas Gaižiūnų poligonas, tačiau vėliau apsistota ties Strošiūnų, kitaip vadinamu Vladikiškių, šilu. Žudynėms numatytos dvi vietos: viena vadinamame Vasiljevo griovyje, kita – šalia dabartinio Vilniaus–Kauno greitkelio. Pasak Jono Kačėno, gyvenusio šalia pirmosios žudynių vietos, prieš šaudymus jų „šeimą policininkai išvarė pas tolėliau gyvenusius kaimynus“ . Pradžioje buvo sunaikinti viename iš Kaišiadorių sandėlių laikyti žydai. Juos vedė grupėmis po 20–30 žmonių. Pirmiausia sušaudė vyrus, vėliau išsivedė moteris ir vaikus. „Vakarop sandėlis jau liko tuščias. Sušaudė daugiau kaip 500 žmonių.“ Vėliau toks pat likimas ištiko ir žydus, buvusius gete bei kitame sandėlyje. Kartais išvargusią ir alkaną žydų procesiją stebėdavo vietiniai gyventojai. Surikiuoti po keturis, lietuvių sargybos lydimi žydai eidavo miesto gatvėmis ir Kaišiadorių–Kiemelių vieškeliu. Kaip liudijo Vaclovas Gliaudelis, miesto komendantas P. Gabė „žmones, surištus spygliuota viela, vedė šaudyti.” Kartais vaikus ir senelius kolonos gale veždavo mašina . Nors jautė, kur yra vedami, tačiau dar vietinių gyventojų klausinėjo, ar šie nežiną, kas su jais bus. „Viena senutė jau negalėjo paeiti ir griuvo ant pievos. Tai ją priėjęs sargybinis nušovė. Ji ir liko gulėti prie vieškelio. Vėliau ją palaidojo Kiemelių kaimo gyventojas Olesius Putnikas.“ Vietiniai gyventojai sako niekuo negalėję pasmerktiesiems padėti. Genė Butrimavičiūtė-Putnikienė pasakojo, jog kai jos mama užgirdo automatų ir kulkosvaidžių tratėjimą, sklindantį iš Strošiūnų šilo, tai „užsidengusi galvą pagalve vis raudojo ir raudojo…“ Tačiau daugelis gyventojų, kad ir užjausdami žydus, liko tik jų kančių stebėtojais. Apskrityje yra žinomas tik vienintelis lietuvių pasipriešinimo žydų žudynėms atvejis. Mūro Strėvininkų (Žiežmarių vlsč.) ir apylinkės moterys užstojo kelią vokiečių SS pareigūnams ir gestapininkams, vedantiems į žudynių vietą žydus. Pareigūnai jas labai sumušė, „ypač nukentėjo 43 metų Uršulė Paulauskienė“ . Kaip galima spręsti iš 1941 m. gruodžio 1 d. SD vado Lietuvoje Karlo Jägerio raporto , vienas pirmųjų žydų masinio naikinimo atvejų mieste įvyko 1941 m. rugpjūčio 26 d., galima spėti, jog visi Kaišiadorių gete ir laikinojoje izoliavimo vietoje buvę žydai negalėjo būti sušaudyti per vieną dieną. Todėl spėjama, kad raporte nurodyta paskutinė žudynių diena. Žydų šaudymai buvo inicijuoti vokiečių, bet vykdomi daugiausia lietuvių. Vieni iš aktyviausių žydų saugotojų ir akcijų dalyvių buvo pirmasis Kaišiadorių aktyvistų būrio vadas Antanas Eidukevičius , Jurgis Žitkus, perėmęs būrio vado pareigas pasitraukus A. Eidukevičiui, Pranas Domereckas , Kaišiadorių komendantas Povilas Gabė , Kaišiadorių gestapo viršininkas ir aktyvistų būrio nariai Jurgis Plikšnys , Vladas Radzevičius , valstietis Vaclovas Sinajevas , ūkininkas Juozas Kosteckas, buvęs keltininkas Adomas Kalaušis . Reikia paminėti, kad šio būrio nariai (vad. Jurgis Žitkus, buvęs Kaišiadorių girininkas Justinas Piliponis , Domas Krasnauskas , Narbutas , Benediktas Urmilevičius , buvęs buhalteris Leonas Turčila , Stankūnas ir kt., policininkai Matulevskis ir Romanovskis) Kaišiadorių policijos viršininko Ruzgio nurodymu vėliau dalyvavo ir žydų žudynėse Eišiškėse (1941 m. rugsėjį). Šaudymuose Kaišiadoryse dalyvavo ir SS oberšturmfiurerio J. Hammano vadovaujamas „skrajojantis“ būrys. Akcijos diena vokiečių paliepimu būdavo paskiriama iš anksto. Kaišiadoryse, kaip ir visoje Trakų apskrityje, vokiečių „karo komendantai sprendė suimtųjų žmonių likimą, nurodydami, ką reikia šaudyti, rinko nužudytųjų turtą, ypač brangenybes, skirdavo egzekucines užduotis, tikrino, tvarkė kalėjimą, darė asmeninius paskyrimus“ . Kalbant apie dalyvių sudėtį, galima teigti, kad žudynėse vokiečių buvo vos keletas. Žudynes jie dažniausiai fotografuodavo ir filmuodavo. Savo parodymuose kaltinamieji dalyvavimu žudynėse apie vokiečius beveik neužsimena, sakydami, kad nurodymai žudyti žydus buvo gauti iš aktyvistų komiteto , o pačiose akcijose dalyvaudavo buvę Kaišiadorių sukilėlių būrio nariai ir miesto policija . Strošiūnų šile žydams šaudyti buvo paruoštos dvi vietos: viena arčiau kelio, kita – kiek tolėliau miško gilumoje. Vienoje vietoje 1941 m. rugpjūčio 26 d. (9,13 šilo kvadrate, šalia Kaišiadorių–Žiežmarių vieškelio) buvo sušaudyti Kaišiadorių geto ir laikinosios izoliacijos vietos žmonės (pagal K. Jägerio ataskaitą 1911 žmonių), kitoje (26,36 šilo kvadrate, 1,5 km į pietryčius nuo pirmosios, šalia Žiežmarių smėlio ir žvyro karjero) 1941 m. rugpjūčio 29 d. – dalis Žaslių, Žiežmarių ir Rumšiškių žydžių, vaikų ir senelių (784 asmenys). 1941 m. rugsėjo 1 d. Kaišiadorių nuovados policijos viršininkas Trakų apskrities viršininkui pranešė, kad visi mieste buvę žydai likviduoti . Tų pačių metų lapkričio 8 d. Kaišiadorių viršaitis gavo nurodymus dėl žydų likvidavimo vietų tvarkymo: iki lapkričio 11–13 d. „likviduotų žydų kapai turi būti aptverti, kad gyvuliai ir žmonės neprieitų ir tų vietų neklampotų, neardytų bei nežalotų“ . Teritorija turėjo būti apjuosta apie 1,20 m aukščio tvora. Kapai, kol žemė dar neįšalusi, kiekvieno mėnesio 25 dieną turėjo būti užpilami chloro kalkėmis . 1964 m. spalio 16 d. žydų masinių žudynių vietose buvo pastatyti paminkliniai akmenys. 1990 m. Žiežmarių tautodailininkas Vidmantas Kapačiūnas padarė tris ąžuolines skulptūras, jos pastatytos pirmojoje žudynių vietoje šalia Kaišiadorių–Žiežmarių kelio .Savo kasdienybėje Lietuvos piliečiai susiduria su multietnine ir multikultūrine realybe: skirtingomis kultūrinėmis tradicijoms, įvairiomis etninėmis grupėmis, religijomis, bažnyčiomis ir denominacijomis. Etninės mažumos dabar sudaro apie 20 procentų Lietuvos gyventojų (apie 746,000). Apie 109 skirtingos tautybės gyvena Lietuvoje, tarp kurių rusai, lenkai, baltarusiai, ukrainiečiai, žydai, totoriai, latviai, romai, vokiečiai, armėnai, uzbekai, karaimai, graikai ir vengrai. Lietuvos statistikos departamento duomenys (Vilnius 1989) rodo, kad rusai sudaro apie 8.2%, lenkai – 6.9%, baltarusiai – 1.5%, ukrainiečiai – 1.0%, žydai – 0.1% gyventojų. Pasak sociologų Natalijos Kasatkinos and Tado Leončiko, rusai yra didžiausia ir socialiai heterogeniškiausia mažuma. Lenkai yra antra pagal dydį mažuma, tačiau socialiai mažiau heterogeniška. Žydai, apibūdinami kaip neteritorinė mažuma, atstovauja diasporą. Roma mažuma yra taip pat neteritorinė mažuma, kurią nuo Lietuvos visuomenės skiria gana didelis kultūrinis atstumas. Romus apibūdina ribotas socialinis mobilumas. 1990 m. Lietuvoje buvo įkurtas Tautinių mažumų ir išeivijos departamentas prie Lietuvos Respublikos vyriausybės. Jo tikslas – remti tautines mažumas ir formuoti nacionalinę politiką jų atžvilgiu. Departamentas bendradarbiauja su tautinėmis bendrijomis ir jų organizacijomis. Tautinių bendrijų namai ir Tautinių bendrijų taryba veikia Departamento rėmuose. Iki 2000 metų 19 skirtingų etninių mažumų, gyvenančių Lietuvoje, įkūrė savo nevyriausybines organizacijas. Tarp aktyviausių minėtinas Rusų kultūros centras, Lietuvos rusų bendruomenė, Lietuvos lenkų sąjunga, Lietuvos žydų bendrija, ir Lietuvos Romų asociacija. Būtina pabrėžti, kad 1998 m. buvo įkurtas Romų informacijos centras, besirūpinantis romų socialinėmis, kultūrinėmis ir švietimo problemomis.
Europos Sąjungos plėtra, globalizacijos procesai, demografiniai pokyčiai Lietuvoje ir pasaulyje turės įtakos naujų reiškinių, susijusių su rasine, kultūrine ir religine įvairove atsiradimui. Šiems iššūkiams turi būti pasirengusi ir Lietuva.
2001 m. balandžio 6 d. Visuotinio gyventojų surašymo duomenimis Lietuvoje priskaičiuojama 115 skirtingų tautybių gyventojų. Jų skaičius yra labai nevienodas, svyruoja nuo kelių šimtų tūkstančių, pavyzdžiui rusų ir lenkų, iki kelių šimtų (totorių ar karaimų) ir tik dešimtys graikų, bulgarų, vengrų bei kitų tautų atstovų. Daugiausia ne lietuvių tautybės žmonių gyvena Rytų ir Pietryčių Lietuvos rajonuose, Vilniuje, Klaipėdoje, Visagine ir kituose didesniuose miestuose.
Lietuvos valstybės etninių santykių politika laiduoja tautinių mažumų kultūrų – neatskiriamos Lietuvos kultūros dalies – plėtrą. Tokia nuostata atitinka Europos Sąjungos principinę nuostatą – vienybė įvairovėje.
Etninių santykių politiką Lietuvoje formuoja ir įgyvendina prie Lietuvos vyriausybės veikiantis Tautinių mažumų ir išeivijos departamentas. Dabartinę tautinių mažumų politikos kryptį galima apibūdinti kaip „oficialaus“ pliuralizmo atmainą, kai siekiama apsaugoti tautinių mažumų teises ir garantuoti jų savitumo išlaikymą.
Lietuvoje tautinėms bendruomenėms suteiktos plačios gimtosios kalbos vartojimo, švietimo, kultūros teisės ir laisvės: teisė kurti ir išlaikyti savo organizacijas, teisė į kultūrinius ryšius su tėvynainiais ir kultūrinio paveldo puoselėjimą, teisė į švietimą ir informaciją gimtąja kalba. Lietuvos valstybė yra įsipareigojusi šias teises saugoti.
Tautinių mažumų teisės yra įtvirtintos LR Konstitucijos Preambulėje II, III, IV, XIII skirsniuose, Tautinių mažumų įstatyme ir kt. teisiniuose aktuose. Be Lietuvos įstatymų tautinių mažumų teises gina ir saugo tarpvalstybinės bei tarptautinės sutartys. Lietuva viena iš pirmųjų Europoje pasirašė Tautinių mažumų apsaugos pagrindų konvenciją, kuri išreiškė Europos Tarybos ir jos valstybių – narių susirūpinimą dėl pavojaus tautinių mažumų egzistavimui.
Pagrindiniai principai, kuriais vadovaujasi valstybė kurdama ir įgyvendindama etninę politiką – demokratijos plėtra, atskirties prevencija, santarvė ir įvairių tautinių grupių bei atskirų asmenų dialogas.
Europos Sąjungoje valstybių bendrabūvis yra grindžiamas bendromis pamatinėmis vakarietiškos civilizacijos vertybėmis: demokratija, tolerancija, savitumu. Todėl viena iš prioritetinių Lietuvos užduočių – gilinti supratimą, pasitikėjimą ir nenutrūkstamą kultūrinį dialogą tarp lietuvių ir Lietuvos tautinių mažumų atstovų.
Ypač svarbu ugdyti tokį požiūrį į Lietuvos istoriją bei jos kultūrinį paveldą, kuris skatintų pagarbą kultūrų įvairovei ir pabrėžtų įvairių religijų, etninių grupių bei idėjų teigiamą tarpusavio įtaką Lietuvos istorijos raidoje.
Pasak ne itin senos sociologinės apklausos, žydai yra viena iš mažiausiai vertinamų etninių grupių Lietuvoje. Šito priežastys pirmiausia yra politinės, susijusios su anti-Semitinių pažiūrų politikais ir Lietuvos valdančio elito konfliktais su Izraelio žydų organizacijomis, tokiomis kaip Simono Wiesenthalio centras. Anti-Semitizmas yra giliai įsišaknijęs Lietuvos kultūroje ir individams sunku nuo jo išsivaduoti. Dėl to visai nekeista, kad žydai susilaukia daugiausia žiniasklaidos dėmesio iš visų etninių grupių. LR pristato daugiapusę perspektyvą į žydų mažumą Lietuvoje. Lyginant žydus su romais, matyti, kad žydai daug palankiau reprezentuojami žiniasklaidos. Trys temos — anti-Semitizmas, Holokaustas ir žydų kultūrinis palikimas – dominavo spaudos retoriką. Iš visų 37 istorijų ir žinių pranešimų, 17 buvo skirti anti-Semitizmui, 10 Holokaustui (apie karo nusikaltėlius, kurie dalyvavo Lietuvos žydų žudyme, ir apie Lietuvos piliečius, kurie gelbėjo žydus), 8 žydų kultūrai ir 2 žydų gyvenimo anekdotams.
LR plačiai nušviečia anti-Semitizmo Lietuvos visuomenėje problemą. Pasak vedamojo, neo-nacistinių grupučių iškilimas yra itin pavojingas, nes Lietuvos valdžia nėra pakankamai aktyvi užkirsdama kelią neo-nacistinei ir anti-Semitinei propagandai. Kolumnistas Rimvydas Valatka netgi kaltina dominuojančias Parlamento grupuotes “atsainiu požiūriu į antisemitizmą”: “Leidinys, pasivadinęs valstybės laikraščiu, atvirai kursto antisemitinę isteriją, viešai vartosenai įžūliai brukama žydšaudžių filosofija. Bet Seimo pirmininkas tyli. Ir premjeras tyli. Valdančiosios koalicijos frakcijos tyli. Seimas tyli. Tarsi taip ir turėtų būti. Tarsi Lietuva dar mažai nukentėjo už savo tylėjimą Antrojo pasaulinio karo metais.” 2001 metų sausio mėnesį Švedijos televizija transliavo dokumentinį filmą apie Lietuvą, kuriame Seimo narys Vytautas Šustauskas išreiškė savo anti-Semitinius nusistatymus. Dokumentinis filmas sukrėte ne tik Švedijos publiką. Šustausko pasisakymas sukėlė skandalą ir Lietuvos politiniuose sluoksniuose. Politinę diskusiją, sukeltą incidento, LR plačiai nušvietė. “Kauno miesto tarybos nario Vytauto Šustausko antisemitiniai pareiškimai, tolygūs holokausto pateisinimui, yra visiškai nepriimtini ir žalingi Kauno miestui”, teigė trijų politinių frakcijų atstovai. Lietuvos seimo pirmininkas pareiškė, kad “V.Šustausko kalbos daro žalą Lietuvos įvaizdžiui pasaulyje ir kursto tautinę nesantaiką.” Šustausko skandalui buvo skirta nemažai vietos didžiausiame Lietuvos dienraštyje. Kone kasdien visą 2001 metų sausio mėnesį pasirodydavo po pranešimą ar straipsnį apie anti-Semitinio skandalo eigą. Galų gale po gana plačios skandalo apžvalgos Lietuvos spaudoje Centro sąjungos lyderiai kreipėsi į generalinį prokurorą bei teisingumo ministrą, kad jų institucijos teisiškai įvertintų antisemitinius V.Šustausko pareiškimus. Dar daugiau. Laikraštis pranešė, kad Kauno žydų bendruomenės vadovai atsisakė dalyvauti viešoje diskusijoje su Šustausku dėl jo antisemitinių pareiškimų. “‘Norėjome vieną kartą išsiaiškinti, kas yra antisemitizmas, ir padėti tašką šioje istorijoje’, – kalbėjo be oponentų savivaldybės salėje likęs V.Šustauskas.” LR korespondentai nepraleido pro akis antisemitizmo apraiškų Lietuvoje. Buvo plačiai nušviečiamas ir Menoros išniekinimas Vilniaus senamiestyje 2000 metų gruodžio mėnesį, ir antkapių vagystės iš žydų kapinių Telšių rajone. Lietuvos žydų bendruomenė ir Lietuvos vyriausybė vylėsi, kad “toleranciją ir religinę laisvę simbolizuojančios menoros išniekinimas tebuvo paprasčiausias chuliganizmas.” Akivaizdu, kad dienraštis stebi anti-Semitines nuotaikas visuomenėje ir stengiasi pateikti konstruktyvių anti-Semitizmo problemos sprendimų. Pranešimas apie anti-amerikietiškas ir anti-Semitines nuotaikas Mažeikiuose, kuriuose naftos perdirbimo įmonė priklauso amerikiečių kompanijai “Williams”, yra vienas iš tokių pavyzdžių. Reportaže, pavadintame “Kairysis susipainiojo savo rinkėjų nuotaikose”, buvo stengiamasi griauti Lietuvos masinėje sąmonėje įsišaknijusį ryšį tarp žydų ir kriminalinių verslo interesų. Pasak dienraščio, Mažeikių gyventojų anti-amerikietiškos ir anti-Semitinės nuotaikos pasirodė esančios tik Seimo nario Jonas Jurkaus vaizduotės produktas. Antra esminė tema, dominuojanti LR, buvo Holokaustas bei įvykiai, traumatiški ir žydams, ir lietuviams. Abi tautos vis dar kovoja su tarpusavio nepasitikėjimu, apibūdinančiu jų politinį bendravimą. Galima teigti, kad žydai ir lietuviai dažnai laikosi nesutaikomų perspektyvų dėl susitaikymo ir sąskaitų suvedimo su praeitimi. Kaip LR dažnai pranešdavo, Izraelio žydai kaltina Lietuvos vyriausybę, kad ši esanti nepakankamai dėmesinga karo nusikaltėlių klausimui. Kita vertus, Lietuvos vyriausybė ir karo nusikaltimus tiriantys prokurorai atsako, kad jie daro viską, kas yra įmanoma. Šie politiniai konfliktai iliustruoja gilesnius konfliktus pačioje Lietuvos visuomenėje. Tuo metu, kai dauguma lietuvių pabrėžia atleidimą kaip Holokausto moralinę pamoką, didžiuma Lietuvos žydų bendruomenės atstovų mano, kad atleisti reiškia užmiršti praeitį ir išteisinti nusikaltėlius. LR atskleidžia minėtas įtampas aprašydamas tai, kaip įvairios Izraelio ir pasaulio organizacijos reagavo į Lietuvos pastangas siekti istorinio teisingumo. Dienraštis išryškina dviejų skirtingų bendruomenių – lietuvių, ir žydų – perspektyvas ir istorines patirtis. Tyrinėjamu laikotarpiu LR gana išsamiai raportavo ir apie karo nusikaltėlių teismo procesus. Daugiausiai buvo rašoma apie Aleksandro Lileikio and Kazio Gimžausko, kaltinamų dalyvavus žydų genocide Antro Pasaulinio karo metu, bylas. LR taip pranešė apie Lietuvos vyriausybės prašymą išsiųsti karo nusikaltimais įtariamus J. Naujalį and A.Gecevičių (Gečą) iš JAV ir Anglijos į Lietuvą. Į Holokausto temą įėjo ir visuomeninių įvykių Holokausto aukoms atminti bei valstybinių ceremonijų, pagerbiančių Lietuvos piliečius, gelbėjusius žydus Antro Pasaulinio karo metu, aprašymai. Dienraštyje buvo pabrėžiama, kad Lietuvos žmonės neturi užmiršti Shoah. Holokausto atsiminimo tema glaudžiai susijusi su žydų kultūrinio palikimo, jo įamžinimo ir išsaugojimo problema. Tai trečia esminė LR nušviečiama tema. Prieškario Lietuva, ypač Vilnius, pasižymėjo gyvu ir aktyvia žydų bendruomene. Dienraštis išspausdino straipsnį apie buvusio Seimo nario Emanuelio Zingerio planus atkurti Vilniaus žydų getą (deja, šis straipsnis buvo tik straipsnio apie Zingerį ir jo siekius, išspausdinto The Wall Street Journal, santrauka). Buvo pranešta ir apie Kalvarijos savivaldybės problemas siekiant atstatyti sinagogas. Be žydų palikimo atkūrimo ir įamžinimo dienraštyje buvo paminėta ir Lietuvos žydų bendruomenės veikla. Tokios antraštės, kaip “Velykas žydų bendruomenė pradeda švęsti pirmoji”, “‘Subliūškę mitai’ įrašyti į Lietuvos nacionalinę Holokausto švietimo programą”, “Žydai kardinolui dovanojo macų” buvo gana dažnos LR puslapiuose. Kaip buvo pademonstruota šioje trumpoje apžvalgoje, LR skiria žydų problemoms nemažą dėmesį. Parodoma, kad ir žydų, ir lietuvių bendruomenės neatskiriamos nuo savo istorinės patirties. Pateikdamas skirtingas praeities, susijusiais su žydais, interpretacijas dienraštis stengiasi atsiliepti į viešą diskusiją anti-Semitizmo, Holokausto ir istorinės traumos klausimais.Galima teigti, kad media produkciją apie mažumas iš dalies lemia valstybinė politika etninių mažumų atžvilgiu ir sociopolitinės reakcijos į jas. Kokie įstatymai ir valstybinės iniciatyvos formuoja etninių mažumų gyvenimus Lietuvoje? Lietuvos Respublikos konstitucija (37 ir 45 straipsniai) garantuoja politines, socialines ir ekonomines teises piliečiams nepriklausomai nuo jų tautybės. Panašiai ir “Tautinių mažumų įstatymas”, priimtas Lietuvos Respublikos parlamento 1989 m. lapkričio 23 d., garantuoja tautinėms mažumos paramą ugdyti tautinę kultūrą ir švietimą, teisę mokytis ir gauti informacją gimtąja kalba bei teisę išpažinti bet kurią religiją. Vadinasi, tautinės mažumos gali laisvai reikšti ir plėtoti savo etninius, kultūrinius, lingvistinius ir religinius identitetus. Tautinių mažumų apsaugos pagrindų konvencija, ratifikuota 2000 metų vasario mėnesį, Lietuvoje įsigaliojo tų pačių metų liepos mėnesį. Lietuva yra Jungtinių Tautų, Organizacijos Saugumui ir Kooperavimui Europoje (OSCE), Europos Tarybos ir kitų tarptautinių organizacijų narė. 1995 m. Lietuvos Respublikos parlamentas ratifikavo Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvenciją ir jos protokolus nr. 4, 7 ir 11. Kalbant apie svarbiausius visuomenės informavimo įstatymus, būtina paminėti Europos konvenciją dėl televizijos be sienų, ratifikuotą 1997 metais. 1995 metais Seimo rezoliucija buvo pareikšta, kad žurnalistai turi vadovautis pagrindiniais etiniais principais sutinkamai su Europos Tarybos parlamentinės asamblėjos rezoliucija nr. 1003. Ši rezoliucija tapo pagrindu Lietuvos žurnalistų ir leidėjų etikos kodeksui, kuriame yra numatomi pagrindiniai žurnalistų ir leidėjų elgesio etikos principai.
Lietuvos Respublikos visuomenės informavimo įstatymas, ratifikuotas 1996 ir jau keletą kartų koreaguotas, nustato viešos informacijos gavimo, rengimo, platinimo tvarką ir viešos informacijos rengėjų, platintojų, savininkų ir žurnalistų teises bei pareigas. Šis įstatymas garantuoja spaudos ir televizijos laisvę bei nepriklausomybę. Juo taip pat apibrėžiama žiniasklaidos atsakomybė pateikti teisingą, tikslią, nešališką ir visapusišką informaciją. Žiniasklaida privalo leisti išreikšti skirtingus požiūrius ir nediskriminuoti skirtingų visuomenės sluoksnių. Pasak įstatymo, žiniasklaida turi gerbti pasisakymo, kūrybiškumo, sąmonės laisvę bei nuomonių įvairovę ir padėti plėtoti demokratiją ir visuomenės atvirumą.” Vyriausybės įstatymai ir statutai veikia visus media produkcijos aspektus. Vieni svarbiausi iš juridinių reglamentų reguliuoja žiniasklaidos turinį. Lietuvos visuomenės informavimo įstatymas draudžia platinti pornografinio ir smurtinio pobūdžio informaciją. Žurnalistų ir Leidėjų etikos komisija gali nuspręsti, ar informacija yra pornografinė, erotinė ar smurtinė. Informavimo įstatymas taip pat draudžia platinti informaciją, kurstančią karą, tautinę, rasinę, religinę nesantaiką. Pačios svarbiausios Lietuvos žiniasklaidos savireguliacijos organizacijos yra Etikos komisija, Radijo ir Televisijos komisija, Lietuvos nacionalinio radijo ir televizijos taryba ir Spaudos, Radijo ir Televizijos rėmimo fondas. Pati žiniasklaida ir įvairios viešos nepolitinės organizacijos skiria savo atstovus būti minėtų organizacijų nariais.Deja, juridinių nuostatų ne visada laikomasi. Atstumas tarp normatyvinių įstatymų ir kasdieninės žiniasklaidos realybės yra akivaizdus. Nors žiniasklaida negali būti cenzūruojama politinių jėgų, Lietuvoje ji yra ypatingai politizuota ir konkurencinga. Kaip anglų žiniasklaidos tyrinėtojas Colin Sparks yra pažymėjęs, žiniasklaida post-komunistinėje Rytų Europoje išlieka politiškai angažuota ir motyvuota. Tai ypač pasakytina apie spaudą. Neperdedant gali teigti, kad nepaisant socialinės atsakomybės doktrinos, įgalinčios žiniasklaidos nepriklausomybę, spauda ir elektroninės komunikacijos priemonės tarnauja galingųjų interesams daug labiau nei tų, kurie neturi galios. Tai pasakytina ir apie Lietuvą. Žiniasklaida čia neatspindi įvairiapusės ir heterogeniškos visuomenės modelio. Ji išlieka galingų politinių ir komercinių interesų kovos lauku. Dažnai politiniai ir komerciniai sandėriai yra daromi siekiant kontroliuoti žiniasklaidos rinką ir kištis į viešo žinojimo formavimą. Akivaizdu ir tai, kad konservatyvi tautinio identiteto apibrėžtis, susijusi su siauru etniniu pilietybės supratimu, vis dar dominuoja žiniasklaidos retoriką.Toliau šiame straipsnių cikle bus siekiama pateikti koncentruoto pobūdžio pažintinę informaciją apie pagrindinių tautinių mažumų istorinę raidą, kultūrą bei dabartinę padėtį Lietuvoje.Žydai Lietuvoje yra senbuviai, autochtonai. Esama duomenų, kad jau iki XIV a. čia būta žydų; matyt, tai buvo atklydę prekeiviai. XIV a. žydai jau tvirtai čia įsikūrė. Amžiaus pabaigoje LDK buvo jau keletas bendruomenių, apie 6000 žydų. 1388 m. Vytautas Didysis suteikė Bresto žydams privilegiją, po to išplėstą kitoms bendruomenėms. Žydai paskelbti laisvais žmonėmis, pavaldžiais, kaip ir bajorai, Didžiajam Kunigaikščiui; jie nebuvo baudžiauninkai. Ne tik teisės, bet ir pareigos, iš esmės panašios į kitų laisvųjų žmonių, rodo aukštą jų statusą visuomenėje. Jiems buvo suteikta gyvybės, nuosavybės apsauga, teisė laisvai važinėti, prekiauti, užsiimti finansine veikla ir kt. Ypatinga tolerancija parodyta religijai – ne tik pripažinta teisė išpažinti savo tikėjimą, švęsti savas religines šventes, bet ir paskelbta sinagogų, kapų apsauga nuo bet kokio pasikėsinimo; buvo uždrausta kaltinti žydus vartojant krikščionių kraują ritualiniams tikslams, kadangi tai prieštarauja žydų religiniams įstatymams. Už žydų religinių teisių pažeidimą grėsė griežtos bausmės. Privilegiją vėliau patvirtino ir kiti kunigaikščiai, jos pagrindiniai teiginiai įrašyti Pirmajame Lietuvos statute (1529 m.). Vytauto Didžiojo laikus žydų istorikai vadina aukso amžiumi. Vėliau būta ir sunkių išbandymų. 1495 m. žydai buvo išvaryti iš Lietuvos; grįžti jiems leista po 8 metų. Bet dominavo ne persekiojimai, ne priespauda, o tolerancija, palyginti laisvas gyvenimas, galimybė išpažinti savo religiją, laikytis savo papročių, užsiimti įvairiais verslais. Ir žydai įleido čia gilias šaknis, įaugo į Lietuvą, išugdė turtingą kultūrą. Užsiėmimai kuo įvairiausi. Didžiulis buvo žydų prekeivių vaidmuo, nors krašte viešpatavo natūrinis ūkis. Žydai buvo patyrę finansininkai, dažnai jiems patikėtos atsakingos pareigos. Michelis Juzefovičius buvo paskirtas Bresto muitinės valdytoju, jo brolis Abraomas (jis apsikrikštijo) 1510-1518 m. tvarkė visos LDK finansus. Daugelis apsigyveno kaime, arendavo žemę; dvarininkai jiems išnuomodavo karčemas, dėl to žydai neretai buvo kaltinami, kad girdo žmones. Kaltinimai neteisingi, tai liudija ir A. Šapokos istorijos vadovėlis: “Visi dvarininkai stengėsi įsitaisyti savo bravorus, o smuklių buvo pilna visose pakelėse ir kaimuose. Jos buvo statomos dvarininkų ir išnuomojamos žydams. Girtybė buvo nepaprastai įsigalėjusi, nes dvarininkai dažnai verste versdavo savo valstiečius gerti, reikalaudami, kad jie kasmet nupirktų tam tikrą kiekį degtinės. Tai buvo savotiškas mokestis.”Studentai į vokiečius žiūrėjo šiek tiek griežčiau, negu tai galėjo pasirodyti iš pirmo žvilgsnio. Vokietija vis dar buvo prisimenama kaip buvusi okupantė, o vokiečiai – mūsų tautos priešai. Ko gero, lūžio momentas buvo Klaipėdos krašto netektis. Tačiau studentai į atvirus konfliktus su vokiečiais nesileido. Komplikuotesni santykiai buvo su lenkais. Tiek Lenkijos pozicija, tiek patys lenkai studentams neimponavo. Juk jie buvo okupavę Vilnių! Ypač griežtai šiuo klausimu kalbėdavo studentų korporacijos “Neo-Lithuania” vadovybė. Studentija stengėsi parodyti savo priešiškumą įvairiomis formomis. Nuostabą kelia tai, kad 1938 metais įvykusi antilenkiška studentų demonstracija – tai vienintelė studentų demonstracija prieš valdžios vykdomą politiką. Buvo net reikalavimų vyriausybei atsistatydinti. Niekas neatsimena, kad tarp lenkų būtų nukentėjusiųjų. Nukentėjo tik valdžios atstovai – buvo nužudytas policininkas. Sklido gandai, kad tai padarė studentas, tačiau kaltinimai nebuvo pateikti. Skaudžiausius smūgius turėjo atlaikyti lenkiškai kalbėję Vilijampolės gyventojai, tačiau tai nevirsdavo dideliais konfliktais. Su miestiečiais studentija stengdavosi nekonfliktuoti. Patys sudėtingiausi santykiai buvo su žydais. Juos globojo prezidentas, tačiau studentija jų labiausiai nemėgo. Problema buvo ta, kad ir pačiame universitete besimokančių žydų skaičius buvo gana didelis. Tarp studentų buvo jaučiama konkurencija. Tai, kad žydų studentai buvo susitelkę tautiniu požiūriu, kėlė lietuviškosios universiteto bendruomenės pasipiktinimą. Studentai žydai dažnai stengdavosi užimti geresnes auditorijos vietas. Jie dar neatėjusiems draugams užimdavo suolus, prikraudavo ant jų sąsiuvinių. Lietuviai juos surinkdavo ir nunešdavo į auditorijos kampą. Studentai kabinėdavosi prie žydų ir mieste. Neretai išgėrę jaunuoliai, eidami Kauno senamiesčiu, sutiktiems žydams pasiūlydavo nulipti nuo šaligatvio. Aktyviausi, kaip visuomet, buvo “Neo-Lithuania” nariai, kurie dažnai išgerdavo savo rūmų rūsyje. Šiek tiek čia būta ir socialinio konflikto, mat to meto studentija buvo itin griežtai nusistačiusi prieš turtinę nelygybę. 1938 metų studentų demonstraciją universiteto rektorius Mykolas Riomeris bandė sutramdyti tokiais žodžiais: “Mano vaikai, jūs protestuojate prieš lenkus, tačiau aš irgi lenkas, bet aš esu lietuviškos pakraipos, man Lietuvos vyriausybė patikėjo vesti Lietuvos bylą Hagos tribunole. Toji pati vyriausybė patikėjo vadovauti jūsų Alma Mater, kad jus auklėčiau, o jūs, užmiršę ir palikę tiesiogines savo pareigas, triukšmaujate ir elgiatės neleistinai. Tuo jūs trukdote savo valstybės vadovams tvarkyti juridinius santykius su kaimynine Lenkija”.
Išklausę šią kalbą studentai ėmė skirstytis! Efektas buvo pasiektas ne tiek rektoriaus raginimais, kiek dėl studentų pagarbos jam.Lietuva vis labiau tampa visuomene, priklausoma nuo masinių komunikacijos priemonių. Masinės komunikacijos vartotojai sudaro didelę visuomenės dalį. Vėliausia “Vilmorus” apklausa parodė, kad Lietuvos publika pasitiki žiniasklaida kaip svarbiausiu savo informacijos šaltiniu. Pasak “Vilmorus” viešosios nuomonės tyrimo, atlikto 2001 m. lapkričio 8-12 dienomis, 61.5 % Lietuvos žmonių pasitiki žiniasklaida kaip “ketvirtąja valdžia” labiau nei bet kokia kita institucija išskyrus Bažnyčią (ja pasitiki 68.3 % žmonių). Žiniasklaida šiame kontekste yra ypač svarbi, kadangi ji suteikia auditorijai bendrus informacijos ir kultūros išteklius. Žiniasklaida yra ypač įtakinga apibrėždama, struktūruodama, apribodama viešąjį diskursą ir formuodama bei veikdama viešą žinojimą. Artikuliuodama ir skleisdama idėjas apie tai, kas yra etniškumas ar etninė grupė, žiniasklaida padeda formuoti požiūrį į etinines mažumas. Kaip žiniasklaidos tyrinėtojas Charles Husband mano, žiniasklaidos galia “skatinti ir išlaikyti dominavimo ir subordinacijos idėjas vaizduojant ir reprezentuojant etninius identitetus ir konstruojant padėties, kurioje etninė įvairovė visuomenėje turėtų būti suvokiama, apibrėžtį” yra didžiulė. Būtent per žiniasklaidos vaizdinius ir reprezentacijas “žiniasklaidos auditorija yra kviečiama konstruoti suvokimą, kas ‘mes’ esame santykyje su tuo, kas “mes’ nesame…” Didžiuma žiniasklaidos produktų yra,” pasak Raymond Williams, būdas “kalbėti apie mūsų bendro gyvenimo procesus.” Tie produktai gali padėti geriau vieniems suvokti kitus, skatinti glaudesnį santykį tarp skirtingų visuomenės sektorių ir sustiprinti socialinio bendrabūvio ryšius. Ir atvirkščiai, kartodamos stereotipinius vaizdinius, paremtus neįsisąmonintomis baimėmis, masinės komunikacijos priemonės gali skatinti nesusipratimus ir antagonizmą. Reprezentacijos klausimas yra kritinė kovos ir varžymosi dėl galios primesti vieną ar kitą pasaulio viziją arena. Kaip Pierre Bourdieu yra įžvalgiai pastebėjęs: “Socialinio pasaulio žinojimas, o tiksliau kategorijos, kurios šitą žinojimą įgalina, yra politinės kovos vieta par excellence; kovos, kuri yra kartu ir teorinė, ir praktinė, kovos dėl galios išlaikyti ar transformuoti pasaulio suvokimo kategorijas.” Socialinis pasaulis yra taip pat ir reprezentacija, nes socialiai egzistuoti taip pat reiškia būti suvokiamam ir būti pripažįstamam kaip skirtingam ir atskiram. Vadinasi, tam tikros grupės nepripažinimas arba klaidingas/iškreiptas pripažinimas gali būti “priespaudos forma, įkalinanti asmenį apgaulingame, iškreiptame ir redukuotame egzistavimo būde.” Tai reiškia, kad etninių mažumų nepripažinimas, iškreiptas pripažinimas ar dėmesio stoka žiniasklaidoje yra diskursyvinė rasizmo ir viktimizacijos forma. Vaizdavimo stoka mūsų masinės kultūros realybėje, dominuojamoje žiniasklaidos, tik dar labiau pabrėžia grupių, neturinčių reikšmingesnio materialinio ar politinio kapitalo, bejėgiškumą. Diskursyviniame diskriminavime prieš mažumų grupes, žiniasklaidos tekstai tarnauja kaip daugumos galios manifestacija ir sudedamoji dalis. Anot Genevos Smitherman-Donaldson and Teun A. van Dijko, būtent per diskursą dominuojančios grupės ir institucijos diskriminuoja prieš mažumų grupes. Dauguma šiuolaikinio rasizmo formų yra diskursyvinės: “jos yra išreikštos, įveiksminamos ir patvirtinamos tekstu ir kalbėjimu” ir yra ganėtinai nutolusios nuo atviro smurto ar prievartos. Tačiau ir tekstai ar kalbėjimas gali būti taip pat efektyvūs marginalizuodami ir išstumdami mažumas iš viešosios sferos. Svarbiausia čia yra kova dėl diskursyvinių viešosios sferos arenų, “kuriose subordinuotų socialinių grupių nariai išranda ir cirkuliuoja kontra-diskursus, [siekdami] suformuluoti opozicines jų tapatybių, interesų ir reikmių interpretacijas.” Vadinasi, mažumų diskursyvinės reprezentacijos problema, centrinė mėginant suvokti žiniasklaidą kaip nuolatinę demokratijos problemą ir sykiu kaip jos galimybę, nurodo į esmiškus šiuolaikinei visuomenei viešos sferos ir pilietybės (citizenship) klausimus.Pilietybė nėra vien tik juridinių susitarimų ir socialinių bei politinių aplinkybių išraiška. Tai yra ir “kultūros bruožas, operuojantis kaip individualios ir kolektyvinės tapatybės dimensija.” Susijusi su viešu dalyvavimu, įtraukimu ir priklausymu, pilietybė yra taip pat ir identiteto forma. Dauguma žiniasklaidos, viešos sferos ir demokratijos analitikų bei teoretikų, tarp kurių yra ir Charles Husband, propaguoja tokią pilietybės ir pilietiškumo politiką, kuri “pripažįsta ir įgalina skirtumą” – per įvairias diferencijuotas pliuralistines viešąsias sferas. Pasak Iris Marion Young, šitos viešosios sferos neturėtų išstumti “nė vieno asmens, asmens gyvenimo aspekto ar diskusijos temos…” Tokioje viešoje sferoje konsensusas ir dalijimasis bendrais rūpesčiais ne visada gali būti tikslu, tačiau skirtumų pripažinimas ir vertinimas turėtų juo būti. Dėl to kritinė žiniasklaidos vaizdinių ir pranešimų analizė leidžia mums svarstyti, koks žiniasklaidos vaidmuo konstruojant kontra-hegemoninius diskursus mažumų grupėms su jų specifinėmis charakteristikomis bei socialinėmis situacijomis ir skatinant naują pilietiškumo politiką.Anglų tyrinėtojas Simon Cottle pabrėžė, kad “etninių mažumų vaizdiniai, kuriami žiniasklaidos, yra socialinių ir diskursyvinių procesų produktai, medijuojami įtvirtintų kultūrinių formų.” Žiniasklaidos praktikai ir formuoja kultūrą, kurioje gyvena, ir yra jos formuojami. Kokius socialinius ir diskursyvinius procesus galima pastebėti pagrindiniuose Lietuvos spaudos leidiniuose? Kaip etninės mažumos čia vaizduojamos? Analizuojant didžiausią Lietuvos dienraštį Lietuvos rytas ir siekiant nustatyti, kokiu mastu Lietuvos rytas (toliau LR) yra atviras mažumų kultūroms, bus kreipiamas dėmesys į kiekybinius bei kokybinius etninių mažumų vaizdavimo aspektus. Diskutuojant etninių mažumų apibūdinimus LR ir kontekstus, kuriuose jie pasirodo, bus analizuomi naratyvai, metaforos ir klišės, vartojamos skirtingoms etninėms grupėms aprašyti. Tradicinė teksto ir turinio analizė telkiasi ties naujienų ir pranešimų apie mažumas leksikonu. Ši analizė labiau koncentruosis ties pasikartojančias diskursyviniais bruožais ir pranešimų apie mažumas strategijomis, kadangi diskurso analizėje, mano požiūriu, nėra “permatomų” žinučių. Gilinimasis į diskursą ir reprezentacines praktikas privilegijuoja kalbą reikšmių konstrukcijoje ir cirkuliacijoje. Telkiantis ties retorine ir diskursyvine etninių mažumų vaizdinių analize, bus analizuojama, kaip LR suvokia, apibrėžia etninius skirtumus ir jais operuoja. Kokios svarbiausios temos siejamos su kieviena atskira etnine grupe? Kas yra praleidžiama ir kas spausdinama istorijose apie etnines grupes ir jų santykius? Iš pat pradžių turėtų būti pabrėžta, kad šioje analizėje nediskutuojami straipsniai ir naujienų pranešimai apie tarpvalstybinius Lietuvos santykius su Lenkija, Rusija ir Izraeliu. Dėmesys kreipiamas tik į etnines mažumas, gyvenančias Lietuvoje ir jų nušvietimą spaudoje.2000 m. lapkričio 27 d. – 2001 m. gegužės 9 d. laikotarpiu LR išspausdino 88 žinių pranešimus ir straipsnius, kuriuose buvo paminėti Lietuvos rusai, lenkai, žydai ir Romai. Daugiausia pranešimų susiję su žydais ir Holokaustu Lietuvoje,(37), apie Lietuvos rusus pasirodė 22 pranešimai, apie lenkus — 10, apie romus — 18.Lietuvos spaudoje trūksta gilesnių ir visapusiškesnių etninių mažumų reprezentacijų. Mažumų grupės yra nepakankamai reprezentuojamis ir jei reprezentuojamos, paprastai vienakrypčiais ir vienpusiškais stereotipais. Nors vaizdiniai pirmiausia yra diskursyviniai, jie turi realių materialinių pasekmių. Galima teigti, kad kreipdamas nepakankamą dėmesį į etnines mažumas kasdienėse situacijose, LR dalyvauja etninių grupių marginalizacijose procese. Patyrinėję žiniasklaidą, matome, kad joje dominuoja informacijos srautai, kuriuose etninės mažumos arba ignoruojamos, arba į jas žiūrima nepalankiai. Spaudoje vartojamos diskursyvinės technikos, iškeliančios daugumą ir maskuojačios mažumas: pirmiausia natūralizacija, t. y. daugumos etniniu identitetu paremtas pilietiškumas suvokiamas kaip norma. Šita norma vis dar universalizuojama. Pabrėžiant nacionalinę kultūrą ir nacionalinį homogeniškumą, “kitokie” pasidaro grėsmingi ir netrokštami. Tai paaiškina vienų etninių mažumų nematomumą (rusų ir lenkų) žiniasklaidoje, ir kitų stereotipinį vaizdavimą (romų, rusų ir lenkų).
Atidus spaudos skaitymas rodo joje egzistuojant stiproką ksenofobijos tendenciją. “Blogos naujienos” dominuoja žiniasklaidos retoriką: didžiuma dienraščio reportažų telkiasi ties mažumų atstovais, įvykdžiusiais kokį nors nusikaltimą. Daug mažiau dėmesio skiriama pasakojimams apie mažumas, patiriančias įvairias problemų, jų tarpe rasizmą, nedarbą ir diskriminaciją.Romų mažuma susilaukia pačių blogiausių vaizdinių LR: pasak dienraščio, romai esantys socialiai izoliuota, kriminalinė ir egzotiška grupė. LR dažnai aprašo romus kaip nusikaltėlius, iškrypėlius, manipuliatyvius ir kaip žmones be didesnių sąžinės skrupulų. Policijos pranešimuose dažnai pabrėžiama romų etninė priklausomybė. Galima teigti, kad didžiausias šalies dienraštis vartoja įsitvirtinusius stereotipinius romų vaizdinius: romai kaip “ramybės drumstėjai”, nusikaltėliai, apgavikai. LR ne tik atspindi, bet ir toliau tvirtina negatyvius Lietuvos visuomenės požiūrį į romų mažumą.Požiūris į rusų tautybės asmenis yra nevienareikšmis. Viena vertus, jie parodomi kaip aktyvūs Lietuvos politinio gyvenimo dalyviai. Tačiau, antra vertus, rusų politinis elgesys suvokiamas kaip keliantis grėsmę ir tarnaujantis svetimų valstybių interesams. Panašiai kaip ir romų atveju, kriminaliniai pranešimai pabrėžia nusikaltėlių etninę priklausomybę. LR patvirtina Teun A. van Dijko teiginį, kad spaudoje etninės mažumos yra “sistematiškai siejamos su konfliktu, nusikaltimu, netolerancija ir [nepatikimumu]” (kaip matėme romų ir rusų atvejais). Lenkų mažumos reprezentacijos LR telkiasi ties ypatingai politizuota lenkų švietimo problema Lietuvoje. Iš lenkų apibūdinimų spaudoje aiškėja, kad lenkai – tai turinti stiprią tautinę savimonę grupuotė, nuolat reikalaujanti specialaus statuso ir teisių. Žydai susilaukė plačiausio ir įvairiapusiškiausio dėmesio iš LR. Buvo pranešama ir apie anti-Semitinius incidentus šalyje, ir apie žydų religines bei kultūrines šventes, ir apie Holokausto minėjimus bei karo nusikaltėlių bylas. Galima teigti, kad Lietuvos žiniasklaida apibūdina etnines mažumas ir etniškumą kaip problematišką, o ne pozityvią multikultūrinės visuomenės ypatybę. Į mažumų grupių atstovus ne taip dažnai kreipiamasi klausimais, kurie tiesiogiai juos liečia. Spaudos analizė įrodo, kad mažumos apibūdinamos siauruose stereotipinių vaizdinių rėmuose. Blogiausia, kas pastarieji stereotipai neatsveriami priešingų vaizdinių ir įvaizdžių, atspindičių multi-etninės ir multi-kultūrinės visuomenės rūpesčius. Gerbti mažumų kultūras ir asmenis nereiškia, kad negalima jų kritikuoti. Tai pirmiausia reiškia, kad jie neturėtų būti nekenčiami ar represuojami vien dėl savo skirtingumo ir tai, kad mūsų kritika turėtų būti paremta kriterijais, suvokiamais mažumų atstovams.Naudota literatūra:su žydų genocidu susijusios knygos:
Yves Plasseraud ir Henri Minczeles – Lietuvos žydai. 1918-1940: Prarasto pasaulio aidasAlfonsas Eidintas – Žydai, lietuviai ir holokaustas