Holokaustas

Holokaustas Lietuvos provincijoje 1941 m.: žydų žudynės Kauno apskrityje

ŽYDŲ PERSEKIOJIMAS IR ŽUDYMAS KAUNO APSKRITYJE Kauno apskritis užima bene centrinę vietą Lietuvos žydų genocido (holokausto) istorijoje. Kaunas buvo nacių okupuotos Lietuvos administracinis ir politinis centras. Būtent Kauno mieste ir apskrityje pirmiausia būdavo pradedamos vykdyti nacių okupacinės politikos priemonės (taip pat ir žydų atžvilgiu). Dėl to Kauno apskritį su išlygomis galima laikyti visos Lietuvos provincijos žydų persekiojimo ir žudymo modeliu. Kauno apskritį nacių okupacijos metu sudarė 16 valsčių. Beveik visuose valsčių centruose (išskyrus Raudondvarį, Aukštąją Panemunę, Lapes ir Pakuonį) gyveno gana didelės žydų bendruomenės. Visos jos buvo sunaikintos iki 1941 m. rugsėjo mėn. pradžios. Naciams okupavus Lietuvą (Kauno apskritis užimta per tris pirmas karo dienas), prasidėjo pasilikusių komunistų, komjaunuolių ir sovietinių pareigūnų persekiojimas (areštai, mušimas, šaudymas). Pirmosiomis okupacijos savaitėmis, maždaug iki 1941 m. rugpjūčio mėn., Kauno apskrityje žydai dažniausiai buvo persekiojami ne dėl rasinių-tautinių motyvų (dėl to, kad jie buvo žydai), bet dėl politinių priežasčių – kaip buvusio sovietų okupacinio režimo bendradarbiai ir šalininkai. Tuo metu labiausiai nukentėjo buvę žydų tautybės komunistai, komjaunuoliai, sovietiniai pareigūnai ir aktyvistai, dažniausiai vyrai. Visuotinis žydų persekiojimas Kauno apskrityje, kaip ir daugumoje kitų Lietuvos apskričių, prasidėjo 1941 m. rugpjūčio mėn., įvedus Lietuvoje vokiečių civilinę valdžią. Kauno apygardos (ją sudarė Alytaus, Kauno, Kėdainių, Lazdijų, Marijampolės, Šakių ir Vilkaviškio apskritys) komisaru liepos pabaigoje buvo paskirtas SA oberfiureris Arnoldas Lentzenas. Neoficialiais Statistikos valdybos duomenimis, 1941 m. sausio 1 d. Kauno apskrityje gyveno 83 161 (86,91 proc.) lietuvis ir 4363 (4,56 proc.) žydai. Kaip žinoma, masinės žydų žudynės Kaune prasidėjo jau 1941 m. birželio pabaigoje. Pagal vokiečių saugumo policijos ir SD 3-iojo operatyvinio būrio vado Karlo Jägerio raportą (šis būrys nuo 1941 m. liepos 2 d. perėmė saugumo policijos funkcijas Lietuvoje), pirmosios didesnės žydų žudynės Kauno apskrityje buvo įvykdytos 1941 m. liepos 9 d. Vandžiogaloje. Tuomet sušaudyta 32 žydai, 2 žydės, 1 lietuvė, 2 lietuviai komunistai ir 1 rusas komunistas. Nacistinis „žydų klausimo sprendimas“ priklausė nuo vokiečių saugumo policijos ir SD, tačiau efektyviai ir greitai šį klausimą „išspręsti“ buvo neįmanoma be lietuvių administracijos (pirmiausia policijos ir vadinamųjų partizanų (baltaraiščių)) pagalbos. Kaip savo ataskaitoje rašė K. Jägeris, žydų sunaikinimas „galėjo būti pasiektas tik dėl to, kad iš rinktinių vyrų buvo suorganizuotas skrajojantis būrys, vadovaujamas oberšturmfiurerio Hamanno, kuris visiškai suprato manuosius tikslus ir sugebėjo užtikrinti bendradarbiavimą su lietuvių partizanais bei atitinkamomis civilinėmis įstaigomis“. Tačiau dar iki visuotinio išžudymo žydai buvo persekiojami kitais būdais. Pirmiausia siekta atimti iš jų pilietines ir žmogaus teises, atskirti juos nuo kitų tautybių gyventojų, vėliau sutelkti į getus ir laikinas izoliavimo stovyklas, konfiskuoti jų turtą ir pagaliau visiškai sunaikinti. Žydų klausimu vokiečių apygardų komisarai leisdavo atitinkamus potvarkius. Štai Kauno apygardos komisaras A. Lentzenas 1941 m. rugpjūčio 4 d. išleido skelbimą Nr. 3 Kauno apygardai. Pagal šį skelbimą karo metu iš miesto pabėgusiems žydams buvo uždrausta sugrįžti į Kauno apygardą. Visiems namų savininkams ir valdytojams griežtai uždrausta priimti gyventi grįžtančius žydus. Žydams taip pat uždrausta pardavinėti, keisti ar kitokiu būdu realizuoti jų turimą kilnojamąjį ir nekilnojamąjį turtą. Už skelbimo nuostatų nevykdymą pagrasinta griežčiausiomis bausmėmis. Taigi nacių okupacinei valdžiai iš pat pradžių rūpėjo suregistruoti ir pasigrobti žydų turtą. Kauno apskrities viršininkas 1941 m. rugpjūčio 6 d. išsiuntė raštą visiems apskrities valsčių viršaičiams. Jame įsakė iki rugpjūčio 13 d. pranešti, kiek žydai yra nesumokėję įvairių rūšių mokesčių (valstybinių, savivaldybinių ir kt.), kiek jie skolingi kitų tautybių asmenims, bankams, kooperatyvams ir pan., kokie valsčiuje yra išlikę nenacionalizuoti (sovietų valdžios) žydų turtai: namai, ūkiai, įvairios įmonės ir namų apyvokai nereikalingas turtas. Valsčių viršaičiai atitinkamą informaciją apskrities viršininkui pateikė. Netrukus jis pranešė valsčių viršaičiams, „kad pagal Kauno Apygardos komisaro nurodymus visas likęs valsčiaus ribose žydų turtas, inventorius ir kt. pereina valsčių viršaičių žinion, kurie rūpinasi tinkamu šio turto tvarkymu bei jo apsauga“. Kartu su žydų turto registravimu ir konfiskavimu pradėta žydus telkti getuose ir laikinose stovyklose. 1941 m. rugpjūčio 7 d. Kauno apskrities viršininkas Vaitiekus Bortkevičius davė nurodymus visiems valsčių viršaičiams ir policijos nuovadų viršininkams dėl žydų apgyvendinimo getuose iki 1941 m. rugpjūčio 15 d. Getus turėjo saugoti vadinamieji partizanai. Getuose gyvenantys vyriškos lyties 12–60 metų amžiaus žydai turėjo būti įtraukti į sąrašus pagal specialybes, o sąrašai perduoti valsčių savivaldybėms, policijos nuovadoms ir Kauno apskrities viršininkui. Pačiuose getuose tvarkai palaikyti iš žydų turėjo būti suorganizuota 5–15 asmenų policija, „apginkluota“ medinėmis kuokelėmis. Getuose taip pat turėjo būti išrinkti žydų komitetai (12 asmenų), kurie turėjo tvarkyti geto vidaus reikalus. Žydai getuose turėjo maitintis savo pačių lėšomis, sumažintomis normomis; jie neturėjo teisės gauti mėsos ir pieno gaminių, riebalų ir kiaušinių. Getui tenkantis maisto davinys turėjo būti perduodamas žydų komitetui, kuris rūpinosi jo paskirstymu. Už getų steigimą ir nustatytos tvarkos palaikymą atsakingais buvo paskirti valsčių viršaičiai ir valsčių policijos nuovadų viršininkai.Pažymėtina, kad getai buvo įsteigti ne visuose Kauno apskrities valsčių centruose. Didesni getai įsteigti Darsūniškyje, Garliavoje, Jonavoje ir Vilkijoje. Paprastai getai buvo steigiami sinagogose ir šalia jų esančiuose žydų namuose. Po masinių žydų žudynių Kauno VII forte 1941 m. liepos mėn. nuo rugpjūčio vidurio prasidėjo masinės žydų žudynės Kauno apskrityje. Kaip minėta, iki to laiko dažniausiai buvo žudomi komunistine veikla arba palankumu sovietų valdžiai įtariami žydai, o nuo dabar prasideda visų žydų žudymas (vyrų, moterų ir vaikų), remiantis nacių rasine antisemitine ideologija. Taigi dabar prasideda tikrasis genocidas (holokaustas), žydų šaudymas pagal rasinę (tautinę) priklausomybę. Rugpjūčio viduryje žydus uždarius į getus, nacių valdžiai susidarė geresnės sąlygos masiškai juos žudyti. Kauno mieste žydai tuo metu jau buvo suvaryti į getą, ir dėl to nacių administracijai atsirado daugiau jėgų ir laiko „spręsti“ žydų klausimą Kauno ir kitose apskrityse.Remdamasis vokiečių saugumo policijos ir SD nurodymais, Policijos departamento direktorius V. Reivytis 1941 m. rugpjūčio 16 d. nusiuntė Kauno apskrities policijos vadui slaptą aplinkraštį Nr. 3, kuriame rašė: „Gavus šį aplinkraštį, pastaboj nurodytose vietose tuojau sulaikyti visus žydų tautybės vyrus nuo 15 metų amžiaus ir tas moteris, kurios bolševikų okupacijos laikais pasižymėjo savo bolševikiška veikla arba dar ir dabar pasižymi tokia veikla ar įžūlumu. Sulaikytus asmenis surinkti prie magistralinių susisiekimo kelių ir tuoj specialiomis susisiekimo priemonėmis pranešti Policijos Departamentui. Pranešant tiksliai nurodyti, kokioje vietoje ir kiek yra sulaikytų ir surinktų šios rūšies žydų.Reikia pasirūpinti, kad sulaikytieji būtų aprūpinti maistu ir tinkama apsauga, kuriai galima panaudoti pagalbinę policiją. Šis aplinkraštis turi būti išpildytas per dvi paras nuo jo gavimo. Sulaikytus žydus saugoti, kol bus paimti ir išvežti į stovyklą“. Minėtas aplinkraštis buvo išsiuntinėtas ir kitų apskričių policijos vadams. Policijos nuovadų viršininkai Policijos departamentui pranešinėjo apie aplinkraščio vykdymo eigą. Žydų sutelkimo ir pasirengimo žudynėms procesas vyko labai sparčiai. Antai Babtuose buvo sulaikyti 34 žydai, jie buvo uždaryti ir saugomi sinagogoje. Garliavoje iš viso sutelkta 73 žydų tautybės vyrai ir 46 moterys. Jie taip pat buvo uždaryti sinagogoje. Jonavoje iki 1941 m. rugpjūčio 17 d. sulaikyti 83 vyrai ir 20 moterų. Kruonio valsčiuje surinkti žydai buvo apgyvendinti Darsūniškio bažnytkaimyje. Šiame valsčiuje pasiliko apie 50 žydų tautybės senų moterų ir apie 30 vaikų iki 15 metų amžiaus. Petrašiūnų policijos nuovados veikimo rajone surinkti 54 žydai. Jie buvo uždaryti Petrašiūnų savivaldybės patalpose. Vandžiogaloje sulaikytieji 30 žydų buvo išsiųsti į Babtus. Iš Vilkijos išvežta (kur, dokumentuose nenurodyta) 280 vyrų ir 120 moterų. Vilkijos sinagogoje dar buvo palikta 18 moterų. Čia taip pat buvo laikoma 21 Čekiškės žydė, 14 Veliuonos žydžių, 62 Seredžiaus žydės ir 14 žydų. Iš viso Vilkijos sinagogoje buvo uždaryta 129 žydai. Zapyškio policijos nuovados daboklėje buvo saugomi 67 žydai: 29 Zapyškio, 2 Jankų ir 36 Paežerėlių. Prieš nužudymą žydai buvo suregistruojami ir apiplėšiami kontribucijos būdu. 1941 m. rugpjūčio 21 d. Kauno apskrities viršininkas, remdamasis Kauno apygardos komisaro nurodymais, išsiuntė tokį įsakymą valsčių viršaičiams: „Apygardos komisaro pavedimu įsakau Tamstoms ne vėliau ligi VIII. 25 visus esančius valsčiaus ribose žydus (abiejų lyčių) apdėti ir išreikalauti šitokio dydžio kontribucijomis: nuo 1 ligi 10 žydų galvų – 1000 Rb, nuo 11–20 žydų galvų – 2000 Rb ir t. t.Reikalavimas turi būti pateiktas žydų Komiteto vyriausiajam (balabosui) su įspėjimu, kad reikalaujamos kontribucijos per 24 val. nesumokėjus, kiekvienam iš jų gresia sušaudymo bausmė. Išreikalautus pinigus įnešti į savivaldybės sąskaitą atskiron sąskaiton. Šį įsakymą įvykdžius, pranešti man ne vėliau š. m. VIII. 26 tikslius šio darbo duomenis“. Netrukus valsčių viršaičiai ėmė siųsti pranešimus apskrities viršininkui apie surinktas kontribucijas. Iš pranešimų matyti, kad 2945 Kauno apskrities žydai iki 1941 m. rugpjūčio 25 d. sumokėjo 298 100 rb kontribuciją. 1941 m. rugpjūčio 22 d. Kauno apygardos komisaras A. Lentzenas paragino Kauno apskrities viršininką V. Bortkevičių greičiau baigti žydų surinkimą apskrityje ir nustatyti tikslų apskrityje esančių žydų skaičių. Remdamasis apygardos komisaro įsakymu, Kauno apskrities viršininkas pavedė valsčių viršaičiams iki 1941 m. rugpjūčio 28 d. informuoti jį, kiek kiekvieno valsčiaus teritorijoje yra: 1) žydų vyrų 12–60 metų amžiaus, 2) žydų vyrų per 60 metų, 3) žydų moterų nuo 12 metų iki senatvės, 4) žydų vaikų (mergaičių ir berniukų) iki 12 metų ir 5) žydų iš viso. Į nurodomų vyrų skaičių įsakyta įtraukti ir tuos vyrus, kurie buvo jau prieš tai suimti, neatsižvelgiant į tai, iš kur jie yra atgabenti.Vykdydami apskrities viršininko įsakymą, valsčių viršaičiai pateikė reikalaujamą informaciją. Tuo metu (1941 m. rugpjūčio 28 d.) žydų nebuvo tik Aukštosios Panemunės ir Lapių valsčiuose. 1941 m. rugpjūčio 28 d. duomenimis, Kauno apskrityje buvo 3220 žydų. Dauguma Raudondvario valsčiaus žydų 1941 m. rugpjūčio viduryje persikėlė į Vilijampolės getą. Ten pat buvo iškelti ir visi Lapių valsčiaus žydai (20 žmonių ).1941 m. rugpjūčio 28 d. visoje Kauno apskrityje pradėtos vykdyti masinės žydų žudynės. Didžioji dalis ne tik Kauno apskrityje, bet ir visoje Lietuvoje (išskyrus Vilniaus ir Šiaulių apygardas) įvykdytų žydų žudynių siejama su anksčiau minėtu SS oberšturmfiurerio Joachimo Hamanno skrajojančiu (mobiliuoju) būriu (Rollkommando Hamann). Taigi, kas tas Hamannas ir jo vadovaujamas būrys? Nacių–sovietų karo išvakarėse buvo sukurtos vokiečių saugumo policijos ir SD operatyvinės grupės (Einsatzgruppen), kurios okupuotuose kraštuose privalėjo žudyti nacių priešus. Karo su sovietais išvakarėse naciai sukūrė keturias operatyvines grupes – A, B, C ir D. Operatyvinių grupių vadus tiesiogiai skirdavo Heinrichas Himmleris ir Reynhardas Heydrichas. Kiekvienai armijų grupei (Šiaurės, Centro ir Pietų) sukurta po vieną operatyvinę grupę. A grupė buvo priskirta Šiaurės armijų grupei, kuriai duotas uždavinys užimti Baltijos šalis ir Leningradą. A operatyvinę grupę sudarė 2-asis ir 3-iasis operatyviniai būriai (Einsatzkommandos) ir 1a bei 1b ypatingieji būriai (Sonderkommandos). A operatyvinei grupei iš pradžių vadovavo SS brigadefiureris Walteris Stahleckeris. Lietuvoje veikusiam A operatyvinės grupės 3-iajam būriui (toliau – 3/A) vadovavo SS štandartenfiureris K. Jägeris. Šiame operatyviniame būryje buvo per 120 narių, jie buvo suskirstyti į tris būrius (Züge). J. Hamannas buvo vieno būrio vadas ir K. Jägerio adjutantas. J. Hamannas žinomas kaip itin aršus antisemitas. Manoma, jog K. Jägeris su J. Hamannu į Kauną atvyko jau pirmomis vokiečių okupacijos dienomis ir pastarasis gavęs A operatyvinės grupės vado W. Stahleckerio užduotį suorganizuoti skrajojantį būrį masinėms žydų ir komunistų žudynėms. Šiems uždaviniams įvykdyti vokiečių saugumo policijos ir SD pajėgų nepakako. Dėl to 3/A operatyvinis būrys į pagalbą pasitelkė Kaune besikuriančio TDA bataliono kareivius. Taip jau susiklostė, jog masinėms žydų žudynėms dažniausiai buvo skiriama TDA bataliono 3-ioji kuopa. J. Hamanno skrajojantis būrys nebuvo nuolat veikiantis ir atskirą dislokacijos vietą turintis būrys. Paprastai jis buvo suformuojamas konkrečiai akcijai vykdyti iš kelių vokiečių gestapininkų ir kelių dešimčių TDA bataliono kareivių. Pats J. Hamannas dažnai netgi nevykdavo į žudymo akcijas provincijoje, jis tik paskirdavo užduotis TDA (vėliau pavadinto 1-uoju) bataliono karininkams (leitenantams Anatolijui Dagiui, Juozui Barzdai ir Broniui Norkui). Spėjama, jog iš vokiečių akcijose dažniausiai dalyvaudavo šie SS karininkai: hauptšarfiureriai Porstas, Stützas, Salzmannas, Mackas ir Planertas. J. Hamanno pavaduotoju buvo SS haupšturmfiureris Helmutas Rauca.

Į akciją vadinamasis skrajojantis būrys vykdavo tuomet, kai visi parengiamieji darbai būdavo atlikti: mirčiai pasmerkti žydai būdavo sutelkiami į vieną vietą, jų apsaugai pasitelkiama vietos policija ir „partizanai“, parenkama nuošalesnė žudynių vieta (dažniausiai miškuose arba atokiuose laukuose), iškasamos duobės. Žudyti į provinciją paprastai vykdavo paskirtieji 3-iosios kuopos kareiviai arba savanoriai. Į numatytą žudynių vietą lengvuoju automobiliu atvažiuodavo ir keli vokiečių gestapininkai. K. Jägerio 1941 m. gruodžio 1 d. raporte išvardytas ilgas sąrašas vietovių, kuriose esą Hamanno būrys kartu su lietuvių „partizanais“ įvykdė žydų žudynes. Remiantis turimais archyviniais duomenimis galima teigti, jog ne visose K. Jägerio raporte išvardytose vietovėse (ypač provincijoje) dalyvavo TDA policijos bataliono kareiviai. Galima spėti, jog nemažoje dalyje Lietuvos vietovių žydai buvo išžudyti vietos policijos ir „partizanų“ būrių, nedalyvaujant Hamanno skrajojančiam būriui. PETRAŠIŪNAI Nors Petrašiūnai buvo Kauno priemiestis, tačiau garsiajame K. Jägerio raporte jie pažymėti kaip atskira žydų žudynių vieta. Dėl to Petrašiūnų žydų žudynės čia priskiriamos prie Kauno apskrities, bet ne miesto žydų žudynių. Be to, Petrašiūnų žydų žudynės buvo įvykdytos tuo pačiu laiku kaip ir kitų Kauno apskrities miestelių žydų žudynės. Pirmomis karo dienomis buvęs šaulys Vladimiras Nefiodovas suorganizavo sukilėlių būrį. Sukilėliai kelis kartus susikovė su besitraukiančiomis raudonarmiečių grupelėmis Petrašiūnų apylinkėse. V. Nefiodovo būrys veikė 1941 m. birželio 25–29 d., vėliau buvo išformuotas. Petrašiūnų sukilėliai nušovė 10 ir paėmė į nelaisvę 30 raudonarmiečių, sulaikė apie 50 besitraukiančių žydų vežimų ir juos pasiuntė Kauno komendantūros žinion. Petrašiūnų žydai buvo sušaudyti greičiausiai 1941 m. rugpjūčio 30 d. Yra išlikęs Kauno apskrities viršininko V. Bortkevičiaus raštas, kuriame nurodyta, kad tą dieną karo belaisviai Petrašiūnuose užkasė sušaudytus žydus.Žudynių dieną apie 40 TDA bataliono 3-iosios kuopos kareivių, vadovaujami leitenantų A. Dagio ir Broniaus Pauliukonio, dviem sunkvežimiais išvyko į Petrašiūnus. Akcijai vykdyti kareivių pavardes pagal sąrašą paskelbė viršila Z. Arlauskas. Sunkvežimiai atvažiavo į netoli Petrašiūnų esančią krūmokšniais apaugusią žemumą. Joje buvo iškasti du keliolikos metrų ilgio grioviai. Į lauką jau buvo atvaryti žydų tautybės vyrai, moterys ir vaikai. Juos saugojo civiliškai apsirengę vietiniai ginkluoti vyrai. Pasmerktieji grupėmis buvo vedami prie duobių krašto ir statomi nugaromis į šaudytojus. Pagal ltn. A. Dagio ir viršilos Z. Arlausko komandas žydai buvo šaudomi vienu metu prie abiejų duobių. Šaudė 3-iosios kuopos kareiviai, o vietiniai saugojo žudynių vietą ir savo eilės laukiančias aukas. Pasibaigus žudynėms, savisaugininkai sunkvežimiais sugrįžo į Kauną. Petrašiūnų žydų žudynėse vokiečių gestapininkai nedalyvavo. Pagal K. Jägerio raportą, Petrašiūnuose buvo nužudyti 125 žydai: 30 vyrų, 72 moterys ir 23 vaikai. Toliau nagrinėsime žydų žudynių akcijas Kauno apskrities valsčiuose. JONAVAJonavoje buvo didžiausia Kauno apskrities žydų bendruomenė. Žydai čia apsigyveno nuo pat miesto įkūrimo (1775 m.). Tarpukario laikotarpiu jie sudarė miesto gyventojų daugumą. 1932 m. Jonavoje gyveno 2710 žydų (65 proc. miesto gyventojų), o karo išvakarėse – apie 3 tūkst. (iš viso Jonavoje tuo metu buvo apie 5 tūkst. gyventojų). Žydai gyveno intensyvų ūkinį, visuomeninį ir kultūrinį gyvenimą. Dauguma miesto žydų dirbo pramonės įstaigose, amatininkų dirbtuvėse bei vertėsi prekyba. Jonavoje jie turėjo 7 sinagogas, religines ir pasaulietines mokyklas, bibliotekas, politines, kultūrines ir sporto organizacijas. Žydų liaudies bankas Jonavoje 1929 m. turėjo 560 narių.Prasidėjus karui daug Kauno ir Jonavos žydų bandė pasitraukti. Besitraukiančius žydus ir sovietinius aktyvistus bombarduodavo bei apšaudydavo vokiečių lėktuvai ir lietuvių partizanai. Dalis bėglių žuvo arba buvo sužeisti, kiti pasislėpė aplinkiniuose kaimuose arba sugrįžo į namus, kai kuriems pavyko pabėgti į Rusiją. Jau 1941 m. birželio 24 d. Jonavos apylinkėse pradėjo veikti lietuvių partizanai. Jie blokavo išvažiavimo kelius iš Jonavos ir priversdavo besitraukiančius žydus grįžti į Jonavą. Tą pačią dieną lietuvių partizanai apšaudė iš Kauno į rytus važiuojantį sovietų karinį traukinį.Vokiečių kariuomenė Jonavą užėmė birželio 25 d. Dėl Jonavos vyko smarkus vokiečių ir sovietų dalinių mūšis, kurio metu žuvo ir civilių Jonavos gyventojų, buvo sugriauta bei sudeginta daug miesto namų. Kai kurie Jonavos žydai bandė pasislėpti Kaune. Ten jie buvo suimti ir 1941 m. liepos pradžioje sušaudyti VII forte.Pirmomis karo dienomis Jonavoje susiorganizavo lietuvių partizanų būrys. Į būrį įstojo apie 50–60 vyrų. Būriui vadovavo atsargos karininkas Vladas Kulvicas. Vėliau partizanų būrys buvo pavadintas savisaugos būriu. Šis būrys buvo pavaldus vermachto vietos komendantūrai, be to, privalėjo vykdyti vokiečių saugumo policijos (gestapo) nurodymus. Pirmomis okupacijos dienomis savisaugos būrys represinių užduočių nevykdė. Būrio nariai tvarkė sugriautą miestą, rinko ir užkasinėjo žuvusių vokiečių ir rusų karių bei civilių gyventojų lavonus. Be to, mūšių vietose būrio nariai rinko paliktus ginklus ir juos gabeno į savivaldybės pastate įsikūrusį partizanų (savisaugos) būrio štabą. Būrys taip pat saugojo tiltą per Nerį, geležinkelį ir kitus svarbius karinės reikšmės objektus. Praėjus kelioms savaitėms būrys buvo visiškai apginkluotas ir aprengtas iš Kauno atvežtais Lietuvos kariuomenės drabužiais. Būrio veiklos funkcijos buvo išplėstos. Į jo veiklą vis dažniau pradėjo kištis saugumo policijos valdininkai Simas Dolgačius ir Jokūbas Alekna. Būrį imta naudoti sovietinių aktyvistų ir žydų persekiojimui bei naikinimui.1941 m. rugpjūčio 7 d. Kauno apskrities viršininkas parašė nurodymus visiems apskrities valsčių viršaičiams ir policijos nuovadų viršininkams dėl žydų apgyvendinimo getuose iki 1941 m. rugpjūčio 15 d.Rugpjūčio pradžioje visi žydų tautybės vyrai savisaugos būrio kareivių buvo suvaryti į netoli Neries esančias kareivines. Čia ir turėjo būti įsteigtas žydų getas. Maždaug tuo pat metu suimti žydai už Jonavos (apie 1,5 km į šiaurės rytus) esančiame Girelkos (Giraitės) miškelyje iškasė keletą didelių duobių. Kareivinėse jie buvo saugomi kelias dienas. 1941 m. rugpjūčio 14 d. savisaugos būrys žydus surikiavo į koloną ir vedė į Giraitės miškelį. Suimtiesiems buvo pasakyta, jog jie vedami darbams. Į žudynių vietą iš Kauno atvyko ir keletas vokiečių gestapininkų bei kareivių būrys. Miškelyje grupė žydų, supratusių, kas jų laukia, bandė pabėgti. Dauguma bėgusiųjų buvo nušauti, tačiau 6 vyrams pavyko pabėgti. Vėliau 5 bėgliai buvo suimti ir sušaudyti; nacių okupacijos pabaigos sulaukė tik vienas bėglys – Nachumas Bliumbergas. Žydai buvo suvaryti į griovius ir vokiečių bei lietuvių savisaugininkų sušaudyti. Pagal K. Jägerio raportą, 1941 m. rugpjūčio 14 d. Jonavoje sušaudyti 552 žydai (497 vyrai ir 55 moterys). Tarp sušaudytųjų buvo daug partinių ir sovietinių aktyvistų.1941 m. rugpjūčio pabaigoje vietoj mėgstančio išgerti V. Kulvico Jonavos savisaugos būrio vadu buvo paskirtas j. ltn. Jonas Jurevičius. Po pirmojo masinio Jonavos žydų šaudymo likusios žydų šeimos dar porą savaičių gyveno savo butuose. Paskui savisaugos būrio kareiviai juos suvarė į kareivines („getą“). Didelę dalį daiktų žydai paliko savo butuose, dėl to prasidėjo masinis jų plėšimas. Kareivines nuolat saugojo apie 12 savisaugos būrio vyrų. Kareivinėse žydai buvo laikomi keletą dienų iki sušaudymo. Prieš sušaudymą žydams buvo paskirta kontribucija. Rugpjūčio 23–24 d. Jonavos žydai sumokėjo 120 tūkst. rb kontribuciją. Prieš pat sušaudymą Jonavos valsčiuje buvo 1257 žydai. Antrosios masinės Jonavos žydų žudynės įvyko rugpjūčio ir rugsėjo mėn. sandūroje (tarp rugpjūčio 31 ir rugsėjo 2 d.). Žudynių dieną Jonavos saugumo policijos viršininko nurodymu j. ltn. J. Jurevičius paskyrė 16 savo būrio vyrų egzekucijai vykdyti. Žydai į žudynių vietą Giraitės miškelyje buvo varomi grupėmis. Prieš konvojavimą savisaugos būrio kareiviams davė išgerti degtinės. Žudynių vietoje buvo ir Jonavos saugumo policijos viršininkas bei savisaugos būrio vadas j. ltn. J. Jurevičius. Sušaudžius pirmąją pasmerktųjų grupę, į Giraitę iš Kauno atvyko TDA bataliono leitenantai B. Norkus ir Vladas Malinauskas. Jie kartu su gestapo viršininku toliau vadovavo žudynėms. J. Jurevičius sugrįžo į Jonavą ir vėliau žudynėse nedalyvavo. Šaudė ne tik Jonavos būrio nariai, bet ir civiliškai apsirengę kitų vietovių „partizanai“ bei keli vokiečiai. Iš pradžių buvo sušaudyti vyrai, paskui moterys su vaikais. Prieš sušaudymą aukos buvo išrengiamos iki apatinių drabužių. Sušaudžius vieną grupę, lavonai buvo užberiami smėliu ir kalkėmis, tada į griovį buvo atvedama kita grupė ir sušaudoma. Kraupių žudynių vaizdų negalėjo ištverti netgi kai kurie budeliai. Už „silpnadvasiškumą“ šaudymo metu Jonavos būrio narys L. Gineitis buvo uždarytas į vokiečių komendantūros daboklę.Antrojo šaudymo metu Jonavoje buvo nužudyti 1556 žydai: 112 vyrų, 1200 moterų ir 244 vaikai. Jonavos gete liko tik apie 200 moterų ir vaikų.Jonavos gyventojai buvo labai nepatenkinti žydų šaudymu. Apie tai tuometinis Jonavos valsčiaus policijos vadas Juozas Stankevičius informavo savo vadovybę Kaune. Tuomet Kauno miesto policijos vadas Kęstutis Renigeris pakvietė J. Stankevičių atvykti į Kauną. Šiam atvažiavus jie abu nuvyko pas vokiečių karo komendantą. Pastarasis paskambino į gestapą ir pasakė, kad likusieji Jonavos žydai bus išvežti į Kauno getą. Sugrįžęs į Jonavą J. Stankevičius sutarė su valsčiaus viršaičiu, kad paskirs vežikus žydams nugabenti į Kauną. 1941 m. spalio 4 d. Jonavos žydai buvo išvežti į Kauno getą. Už pagalbą žydams 1941 m. lapkričio mėn. vokiečiai J. Stankevičių suėmė ir iškėlė jam baudžiamąją bylą. Jis buvo nuteistas kalėti 2 metus. Iki 1942 m. rudens J. Stankevičius buvo kalinamas Kauno kalėjime. Žydus išgabenus į Kauno getą didelė Jonavos žydų bendruomenė nustojo egzistuoti.Jonavos savisaugos būrys 1943 m. buvo prijungtas prie lietuvių 257-ojo policijos bataliono.Nacių okupacijos pabaigoje (1944 m. vasarą) vokiečiai Giraitės miškelyje naikino savo nusikaltimų pėdsakus. Apie dvi savaites žudynių vietoje buvo atkasami ir deginami žydų lavonai. Deginimo vieta buvo apsupta kareivių, pašaliniams asmenims griežtai draudžiama prisiartinti.Holokausto apžvalga kituose Kauno apskrities valsčiuose toliau pateikiama abėcėlės tvarka.BABTAIPrieš Pirmąjį pasaulinį karą Babtuose gyveno apie 1200 gyventojų, 80 proc. jų buvo žydai. Nepriklausomos Lietuvos laikais žydų skaičius sumažėjo. Dalis jų emigravo į JAV arba persikėlė gyventi į kitus Lietuvos miestus. 1923 m. Babtuose gyveno 153 žydai (apie 20 proc. miestelio gyventojų).Vokiečių kariuomenė Babtus užėmė 1941 m. birželio 24 d. Miestelyje buvo atkurtos vietos valdžios įstaigos. Valsčiaus viršaičiu tapo Justinas Janušauskas, šias pareigas ėjęs ir Antano Smetonos valdymo metais; valsčiaus policijos viršininku buvo paskirtas Kazys Tribunevičius. Iš buvusių šaulių buvo suorganizuotas „partizanų“ (baltaraiščių) būrys. Jam vadovavo Stanislovas Aniulis iš Varekonių kaimo. „Partizanai“ vykdė valsčiaus viršaičio ir policijos viršininko nurodymus. Jau pirmomis okupacijos dienomis prasidėjo komunistų, komjaunuolių ir sovietinių aktyvistų areštai. Keli rusų tautybės žmonės buvo sušaudyti (tarp jų Stepanida Patyševa ir du jos sūnūs – 17 metų Leonidas ir 15 metų Pimenas 1941 m. liepos 17 d. Babtuose buvo sušaudyti 8 komunistai ir sovietiniai aktyvistai, tarp jų 6 žydai.Visuotinis žydų persekiojimas prasidėjo 1941 m. rugpjūčio mėn. Iš pradžių žydai buvo suregistruoti. Rugpjūčio 11 d. Babtų viršaitis informavo Kauno apskrities viršininką, kad miestelyje gyvena 93 žydai. Po kelių dienų vykdant V. Reivyčio slaptą nurodymą 34 suaugę žydai buvo suimti ir uždaryti miestelio sinagogoje. Čia pat atgabenta ir 30 Vandžiogalos žydų. Žydams taip pat buvo paskirta kontribucija. Jie sumokėjo 9 tūkst. rb. Babtų ir Vandžiogalos žydai buvo sušaudyti tarp 1941 m. rugpjūčio 28-osios ir rugsėjo 2-osios. Daugumos liudytojų teigimu, tai padaryta rugsėjo pradžioje.
Žudynių dienos rytą miestelio seniūnas į parinktą žudynių vietą Babtų šile netoli Nevėžio upės atvedė keliasdešimt Babtų miestelio ir aplinkinių vietovių vyrų ir jiems liepė iškasti apie 50 m ilgio, 1 m pločio ir 2 m gylio griovį. Jis baigtas kasti apie 14 valandą. Pabaigus kasti griovį į žudynių vietą atvyko du sunkvežimiai 1-ojo bataliono 3-iosios kuopos kareivių (apie 50 vyrų). Jiems vadovavo karininkai B. Norkus, J. Barzda ir A. Dagys. Suimtieji žydai vietinių „partizanų“ ir policininkų iš miestelio buvo atvaryti į žudynių vietą. Dalį negalinčių eiti žydų (senelius, mažamečius vaikus) atvežė vežimais. Žydai buvo išrengiami iki apatinių drabužių ir grupėmis vedami prie griovio bei veidais statomi ant griovio krašto. Pagal karininko komandą kareiviai šaudė žydams į nugaras. Prie šaudymo prisidėjo ir pora vietinių baltaraiščių. Pirmiausia buvo sušaudyti vyrai, paskui moterys, vaikai ir seneliai. Pasikeisdami šaudė visi atvykę 3-iosios kuopos kareiviai. Žudynės truko kelias valandas. Liudytojų parodymais, buvo sušaudyta apie 300–400 Babtų ir Vandžiogalos žydų. Po žudynių vietiniai ir atvykusieji žudikai išsidalijo geresnius aukų drabužius ir vertingesnius daiktus. Pagal K. Jägerio raportą, buvo sušaudyti 83 Babtų ir 252 Vandžiogalos žydai (iš viso 335 žmonės). Tai daugmaž atitinka žudynių liudytojų nurodomą aukų skaičių (300–400 žmonių). Vieno iš liudytojų parodymu, Babtų ir Vandžiogalos žydų žudynes stebėjo ir vienas vokietis su fotoaparatu.ČEKIŠKĖPrie Dubysos įsikūręs Čekiškės miestelis buvo svarbus punktas Kauno–Raseinių kelyje. Prieš Pirmąjį pasaulinį karą Čekiškėje gyveno apie 200 žydų šeimų. Tarpukario laikotarpiu žydų miestelyje sumažėjo. Prieš nacių–sovietų karą Čekiškėje gyveno maždaug 60 žydų šeimų (jie sudarė apie 45 proc. miestelio gyventojų).Didžioji žydų dalis vertėsi amatais ir daržininkyste. Vietos žydų bendruomenė nepriklausomos Lietuvos laikais turėjo savo banką (jo nariais buvo 60 žmonių), sinagogą, mokyklą hebrajų kalba ir biblioteką. Paskutiniu Čekiškių rabinu buvo Šmuelis Zevas Melamedas.Pirmomis nacių–sovietų karo dienomis Čekiškėje, kaip ir kitose Lietuvos apskrityse ir valsčiuose, ėmė kurtis lietuvių administracija. Vienas iš valdžios kūrimo iniciatorių Čekiškėje buvo stambus ūkininkas (A. Smetonos laikais turėjo 103 ha ūkį) ir tautininkų partijos bei Kauno apskrities valdybos narys Bronius Semaška. 1941 m. birželio 24 d. miestelyje buvo sušauktas pasitarimas, jame nuspręsta įsteigti laikinąjį komitetą, kuris rūpintųsi vietos valdžios organų atkūrimu. Pasitarimo metu Čekiškės valsčiaus viršaičiu pasiūlyta išrinkti Stasį Stumbrį, o valsčiaus policijos vadu – Stasį Minelgą. Jų kandidatūras turėjo patvirtinti Kauno apskrities viršininkas ir policijos vadas. Minėtos kandidatūros Kaune buvo patvirtintos birželio 26 d. Čekiškėje leista steigti policijos punktą, turintį penkis etatus. Taip pat buvo steigiamas pagalbinės policijos (baltaraiščių) būrys. Netrukus prasidėjo komunistų, komjaunuolių, sovietinių aktyvistų ir žydų persekiojimas. Pirmomis okupacijos dienomis Čekiškėje buvo sušaudyti 4 komunistai ir sovietiniai aktyvistai: Povilas Sadauskas, broliai Vincas ir Kazys Žiaukai bei Stasys Karpavičius. 1941 m. liepos 4 d. Čekiškės valsčiaus policijos viršininku buvo paskirtas (vietoj S. Minelgos) Aleksas Skuodis. Jis iš Kauno apskrities policijos vado gavo nurodymus pirmiausia suimti komunistus ir sovietinius aktyvistus, o kiek vėliau ir žydus. Suimtieji komunistai ir sovietiniai aktyvistai turėjo būti kvočiami apie jų veiklą sovietų okupacijos metais, o jų kvotos bylos kartu su suimtaisiais perduotos saugumo policijai Kaune. Liepos mėn. į Čekiškę iš Kauno buvo atvykęs lietuvių saugumo policijos Kauno rajono vadas Kazys Mikelionis. Jis kartu su A. Skuodžiu sudarė suimtinų komunistų ir sovietinių aktyvistų sąrašą. 1941 m. liepos–lapkričio mėn. Čekiškėje policija suėmė keliolika komunistų, komjaunuolių ir sovietinių aktyvistų.Vienas iš pagalbinės policijos būrio Čekiškėje organizatorių buvo Vilkijos komendantūros ginkluoto būrio vadas Stasys Gudavičius. Atvažiavęs į Čekiškę jis organizavo miestelio gyventojų susirinkimą ir ragino sukurti ginkluotą būrį kovai su komunistais, sovietiniais pareigūnais ir žydais. Po jo apsilankymo atsirado nemažai savanorių stoti į organizuojamą ginkluotą būrį. Į Čekiškę S. Gudavičius buvo atvažiavęs kelis kartus. Paprastai jo apsilankymai baigdavosi pavienių žydų sušaudymais.Visuotinis ir masinis žydų persekiojimas prasidėjo 1941 m. rugpjūčio mėn. Šio mėnesio viduryje Kauno apskrityje buvo steigiami getai ir vyko žydų sulaikymo akcija.Čekiškėje getas nebuvo įsteigtas. Vietiniai policininkai ir baltaraiščiai rugpjūčio viduryje žydus uždarė miestelio sinagogoje, o po kelių dienų konvojavo į Vilkiją – vieną didžiausių žydų sutelkimo punktų Kauno apskrityje. Čia 1941 m. rugpjūčio 16–18 d. buvo atgabenti žydai iš Čekiškės, Lekėčių, Seredžiaus ir Veliuonos valsčių. Jie buvo laikomi Vilkijos sinagogoje. Žydai čia buvo telkiami ir vėlesnėmis savaitėmis. Į Vilkiją konvojuotiems Čekiškės žydams leista pasiimti drabužių, avalynės ir vertingesnių daiktų. Nekilnojamasis žydų turtas paliktas valsčiaus valdžios priežiūrai.1941 m. rugpjūčio 22 d. Kauno apygardos komisaras išsiuntė raštą Kauno apskrities viršininkui, reikalaudamas nedelsiant baigti žydų telkimą ir sužinoti tikslų apskrityje gyvenančių žydų skaičių. Savo ruožtu Kauno apskrities viršininkas išsiuntė raštą valsčių viršaičiams, kuriuo pavedė iki rugpjūčio 28 d. jam pranešti, kiek valsčiuose yra žydų pagal amžiaus kategorijas.Atsakydamas į apskrities viršininko raštą, Čekiškės valsčiaus viršaitis pranešė, kad valsčiuje yra 144 žydai: tarp jų 70 moterų ir 42 vaikai. Tuo metu dalis Čekiškės žydų jau galėjo būti išvežta į Vilkiją. 1941 m. rugpjūčio viduryje didžioji dalis Vilkijoje esančių žydų buvo išvež-ti į Kauną; tikėtina, kad tarp jų pateko ir grupė Čekiškės žydų. Kita dalis Vilkijos žydų sušaudyti rugpjūčio 28 d. Pakarklės miške (2 km nuo Vilkijos), prie Jaučakių kaimo. Iš Vilkijos sinagogos atgabentus žydus šaudė 1-ojo pagalbinės policijos tarnybos bataliono (buvusio TDA bataliono) 3-ioji kuopa (vadas ltn. J. Barzda). Tuomet buvo sušaudyti 402 žydai: 76 vyrai, 192 moterys ir 134 vaikai. Kartu su Vilkijos žydais čia sušaudyti ir ten buvę Čekiškės žydai.Kitas Čekiškės žydų šaudymas įvykdytas 1941 m. rugsėjo 4 d. Tą dieną buvo šaudomi ne tik Čekiškės, bet ir Seredžiaus, Veliuonos bei Zapyškio žydai. Iš viso nužudyti 146 Čekiškės žydai: 22 vyrai, 64 moterys ir 60 vaikų. Tikslesnės šių žudynių aplinkybės autoriui nėra žinomos.Kaip ir kitų valsčių žydams, Čekiškės valsčiaus žydams prieš sušaudymą dar buvo paskirta kontribucija. Čekiškės žydai (144 asmenys) sumokėjo 15 tūkst. rb kontribuciją.Žydų turto klausimu Kauno apygardos komisaras A. Lentzenas 1941 m. rugsėjo 5 d. raštu nurodė, kad žydų buitinius rakandus galima parduoti iš varžytinių. Brangiųjų metalų dirbinius, meno vertybes ir geros kokybės kilimus uždrausta parduoti – juos įsakyta suregistruoti ir pranešti apygardos komisarui. Paliktam žydų turtui Čekiškėje registruoti ir įvertinti buvo sudaryta speciali komisija, kurios pirmininku tapo B. Semaška. Už parduotus žydų daiktus gauta apie 50 tūkst. rb. Pinigai įnešti į valsčiaus savivaldybės kasą. Pats B. Semaška nusipirko spintą, stalą, 2 lovas ir 4 kėdes.GARLIAVAPrieš Pirmąjį pasaulinį karą Garliavoje gyveno apie 400 žydų (maždaug 100 šeimų). 1921 m. miestelyje gyveno 206 žydai, o prieš nacių–sovietų karą – apie 70 žydų šeimų. Dauguma miestelio žydų vertėsi smulkiąja prekyba, amatais ir daržininkyste. Bendruomenėje buvo ir turtingų žydų – dvarų, malūnų ir dirbtuvių savininkų. Josifas Švarcas turėjo didžiulį dvarą Julijanavoje (keli kilometrai nuo Garliavos). Miestelio žydų bendruomenė turėjo sinagogą, javnės mokyklą (joje mokėsi 45 vaikai) ir mokyklą jidiš kalba (ją lankė maždaug tiek pat mokinių). Tarpukario laikotarpiu dalis miestelio žydų emigravo į JAV, Kanadą, Pietų Afriką ir Palestiną.Pirmomis nacių–sovietų karo dienomis Garliavos valsčiuje aktyviai veikė lietuvių „partizanų“ (baltaraiščių) būriai. Čia susikūrė net trys „partizanų“ būriai: vienas veikė Julijanavos kaime, kitas – Juodvario ir trečias – Stanaičių–Garliavos apylinkėse. Juose iš viso buvo apie 120 vyrų.Masinis žydų persekiojimas prasidėjo 1941 m. rugpjūčio mėn. Vykdant okupacinės valdžios nurodymus žydai buvo registruojami ir suimami. Rugpjūčio 12 d. Garliavos valsčiaus viršaitis pranešė Kauno apskrities viršininkui, kad valsčiuje gyvena 285 žydai.Prieš sušaudymą žydai dar kartą buvo registruojami ir apiplėšiami kontribucijos būdu. Rugpjūčio pabaigoje 247 Garliavos žydai sumokėjo 25 tūkst. rb kontribuciją.Pagal K. Jägerio raportą, Garliavos žydai buvo sušaudyti tarp 1941 m. rugpjūčio 28 ir rugsėjo 2 d., o žudynių dalyvių ir liudytojų parodymais – pačioje vasaros pabaigoje, taigi greičiausiai tarp rugpjūčio 28 ir 31 d. Pora savaičių iki sušaudymo (rugpjūčio viduryje) vietiniai policininkai ir baltaraiščiai Garliavos ir aplinkinių kaimų žydus suvarė į miestelio sinagogą. Žudynių dieną iš sinagogos policininkai ir baltaraiščiai atvarė keliasdešimt vyrų į slėnį šalia Rinkūnų kaimo (1 km į rytus nuo Garliavos) ir liepė jiems iškasti griovį neva tai vandeniui nuleisti. Supratę, kam reikalingas šis griovys, žydai atsisakė jį kasti. Tuomet policininkai atvarė keliasdešimt lietuvių vyrų iš Garliavos. Jie iškasė apie 50–60 m ilgio, 2 m pločio ir apie 1,5 m gylio griovį.Žudynių dieną 1-ojo lietuvių policijos bataliono 3-iosios kuopos kareivinėse Žaliakalnyje buvo atrinkta kelios dešimtys kareivių, kurie dviem sunkvežimiais, vadovaujami ltn. J. Barzdos (kitų liudytojų parodymuose minimi leitenantai A. Dagys ir B. Norkus), išvyko į Garliavą. Miestelyje sunkvežimiai sustojo prie sinagogos, kurioje buvo laikomi žydai. Vietiniai policininkai ir baltaraiščiai žydus iš sinagogos varė į žudynių vietą. Varomi buvo vyrai, moterys ir vaikai. Policininkai ir baltaraiščiai apsupo žudynių vietą ir grupėmis vedė žydus prie duobės. Pirmiausia buvo šaudomi vyrai. Jie buvo sustatomi prie griovio ir iš kelių metrų atstumo šaudomi į nugaras. Šaudoma buvo pagal karininkų komandą. Žudynės pradėtos pavakare ir baigėsi sutemus. Kai kurie bataliono kariai turėjo prožektorius ir pasišviesdami pribaiginėjo sužeistas aukas. Žudynių dalyvių liudijimu, buvo sušaudyta apie 300 žydų. K. Jägeris nurodo, kad Garliavoje buvo nužudyti 247 žydai: 73 vyrai, 113 moterų ir 61 vaikas. Pasibaigus žudynėms 3-iosios kuopos kareiviai sugrįžo į Garliavą ir aludėje gėrė alų. Naktį sunkvežimiais grįžo į kareivines. Liudytojai nemini, kad Garliavos žydų žudynėse būtų dalyvavę vokiečiai. Atrodo, šį kartą „susitvarkyta“ 3-iosios kuopos ir vietinių policininkų bei baltaraiščių jėgomis.KRUONISTarpukario laikotarpiu Kruonio miestelyje gyveno keliolika žydų šeimų. Kai 1941 m. liepos mėn. pabaigoje okupacinė valdžia Kauno apskrityje vykdė žydų ir jų turto registraciją, Kruonio valsčiuje buvo užregistruoti 153 žydai. Kruonio miestelyje žydams priklausė 1 sinagoga, 20 gyvenamųjų namų, 19 tvartų, 6 svirnai, 7 kluonai. Visi trobesiai buvo mediniai ir nedidelės vertės.Pirmomis nacių–sovietų karo dienomis Kruonio gyventojai Juozas Jurevičius, Jonas Jankevičius ir Jonas Arlauskas suorganizavo sukilėlių būrį. Šis būrys 1941 m. birželio 25 d. užsiregistravo Kauno komendantūroje. Jame buvo 25 vyrai. Būrys apšaudydavo ir suiminėdavo Alytaus–Kauno keliu besitraukiančias nedideles raudonarmiečių grupeles bei pavienius kareivius. Pirmomis karo dienomis būrio narys Antanas Jakubauskas nukirpo raudonarmiečių dalinio štabo telegrafo laidą ir nušovė štabą saugojusį sargybinį. Dar iki vokiečių atėjimo būrio narys Jonas Sventickas nuo valsčiaus vykdomojo komiteto pastato nuplėšė raudoną vėliavą ir pakabino Lietuvos trispalvę, paskui savo namuose visu garsu paleido radiją, tuo metu transliavusį Lietuvos himną. Pirmomis nacių okupacijos savaitėmis buvę vadinamieji partizanai (baltaraiščiai) ėmė terorizuoti miestelyje pasilikusius komunistus, komjaunuolius, sovietinius aktyvistus ir žydus. Kruonyje buvo sukurti vietiniai valdžios organai ir policija. Valsčiaus policijos viršininku paskirtas Pranas Maleckas. Jam buvo pavaldūs penki policininkai. Suimtieji komunistai ir sovietiniai aktyvistai buvo uždaromi į policijos areštinę. 1941 m. vasarą iš viso suimta apie 70 nežydų tautybės komunistų ir sovietinių aktyvistų. Dauguma jų išsiųsti į Kauną ir po kurio laiko paleisti į laisvę. Ne mažiau kaip 6 suimtieji sušaudyti vietoje, Kruonio pakraštyje. 1941 m. birželio 29 d. (sekmadienį) policininkai ir baltaraiščiai į miestelio aikštę suvarė vietos žydus, iš jų visaip tyčiojosi ir juos mušė. Būrio narys Pranas Pūras sumušė žydą Judelį ir senutę jo motiną. J. Arlauskas su pistoletu įsiveržė į Kurgano butą ir visą žydų šeimą išvarė į aikštę. Kurgano šeima buvo žiauriai sumušta. Paskui baltaraiščiai įkinkė Kurganą į vežimą ir privertė vežti malkas į turgaus aikštę. Kitiems žydams liepta ridenti rąstus iš vienos vietos į kitą. Sekmadienio naktį į pirmadienį baltaraiščiai sušaudė žydų Chackelio ir Pikštero šeimas. Vėliau žydus vietiniai baltaraiščiai nuolat varinėjo dirbti įvairių fizinių darbų ir dažnai juos mušė.
Vykdant Policijos departamento direktoriaus V. Reivyčio 1941 m. rugpjūčio 16 d. įsakymą dėl žydų sulaikymo, Kruonio valsčiaus žydų tautybės vyrai (iš viso 87 asmenys) rugpjūčio antroje pusėje buvo nuvaryti į Darsūniškio kaime įsteigtą getą. Pačiame Kruonyje getas nebuvo įsteigtas. Rugpjūčio pabaigoje Gojaus miškelyje (3 km nuo Kruonio) buvo sušaudytos 25 žydų moterys. Jas greičiausiai sušaudė Kruonio miestelio baltaraiščiai. Likusieji Kruonio žydai buvo nužudyti 1941 m. tarp rugpjūčio 28 ir rugsėjo 2 d. Darsūniškyje. Pagal K. Jägerio raportą, ten buvo sušaudyti 99 žydai: 10 vyrų, 69 moterys ir 20 vaikų. Šių žudynių aplinkybės autoriui nėra žinomos.Dar iki sušaudymo Kruonio žydams buvo paskirta piniginė kontribucija. Valsčiaus valdžia iš jų surinko 8 tūkst. rb. Dalį nužudytų žydų turto pasigrobė vietiniai baltaraiščiai.PAKUONIS1941 m. liepos viduryje Pakuonio valsčiaus policijos viršininku buvo paskirtas iš Kauno atvykęs J. Stankevičius. Maždaug liepos pabaigoje–rugpjūčio pradžioje jis gavo Kauno miesto policijos vado K. Renigerio nurodymą suimti visus valsčiaus žydus. J. Stankevičius K. Renigeriui atsakė, jog neturįs pajėgų visiems žydams suimti. Tuomet K. Renigeris įsakė suimti tiek, kiek pajėgsiąs. Pakuonio policininkai suėmė 14 žydų. Suimtieji buvo išvežti į Garliavos getą (ten jie tikriausiai ir buvo vėliau nužudyti kartu su Garliavos žydais). J. Stankevičius stengėsi palaikyti tvarką ir tramdyti itin aršius antisemitus. Už žydų mušimą ir jų turto grobstymą jis iškėlė baudžiamąją bylą baltaraiščiui Žėkui. Dėl to vadovybė J. Stankevičių perkėlė tarnauti į Jonavą. Vykdant žydų sulaikymo akciją jie buvo registruojami. 1941 m. rugpjūčio 11 d. duomenimis, Pakuonio valsčiuje gyveno 45 žydai. Netrukus keliolika Pakuonio žydų buvo išsiųsta į Garliavos getą. Pakuonio žydams taip pat buvo paskirta piniginė kontribucija. Rugpjūčio 23 d. 22 vietos žydai sumokėjo 3 tūkst. rb. Žinių apie paskutinių Pakuonio žydų likimą nepavyko rasti. Tikėtina, jog jie buvo nužudyti 1941 m. tarp rugpjūčio 28 ir rugsėjo 4 d., kaip ir dauguma kitų Kauno apskrities valsčių žydai. RUMŠIŠKĖSPrieš Pirmąjį pasaulinį karą Rumšiškėse gyveno apie 100 žydų šeimų. 1915 m. caro valdžia vietos žydus ištrėmė į Rusiją. Po karo dalis jų sugrįžo į gimtąjį miestą. Tarpukario laikotarpiu Rumšiškėse gyveno maždaug 50 žydų šeimų. Vietos žydų bendruomenė vertėsi prekyba ir amatais, turėjo maldos namus, mokyklą hebrajų kalba ir labdaros organizacijas.Pirmąją nacių–sovietų karo savaitę Rumšiškėse susiorganizavo apie 30 vyrų „partizanų“ (baltaraiščių) būrys. Būrio organizatoriais buvo šaulys Kazys Žydavičius, ats. j. ltn. Leonas Šimaitis ir ats. ltn. Kazys Medzevičius. Jau 1941 m. birželio 26 d. vadinamieji partizanai pradėjo suiminėti buvusius komunistus ir sovietų valdžios šalininkus, sovietų valdžiai simpatizavusius žydus. Būrio nariai taip pat sulaikydavo nedideles raudonarmiečių grupeles ir iš Kauno Vilniaus kryptimi besitraukiančius žydus. Suimti raudonarmiečiai buvo perduodami vokiečių kariuomenės daliniams. Suimtus žydus „partizanai“ dažnai apiplėšdavo. Rugpjūčio mėn. vietiniai baltaraiščiai suėmė beveik visus miestelio žydus ir uždarė juos Rumšiškių sinagogoje. Laisvėje buvo palikta tik miestelio vaistininko šeima. Jauni žydų tautybės vyrai, taip pat suimti bėgliai iš Kauno buvo išvežti į Kauną. Rumšiškių sinagogoje paliktos žydų moterys, vaikai ir seneliai. Jie buvo naudojami įvairiems fiziniams darbams.Apie Rumšiškių miestelio žydų padėtį Rumšiškių policijos nuovados viršininkas 1941 m. rugpjūčio 19 d. informavo Policijos departamento direktorių: „[…] Rumšiškės miestely buvo 140 žydų tautybės asmenų – vyrų, moterų ir vaikų. Jie buvo sutalpinti viename rajone ir policijos prižiūrimi.Š. m. rugpjūčio mėn. 15 d. atvykus Vokiečių ir mūsų kariuomenės daliniams, vadovaujant Ekspedicijos vadui Leitenantui Skaržinskui, visi žydų tautybės asmenys nuo 15 ligi 70 metų amžiaus, kurie buvo pasižymėję esant bolševikams veikla komunistų naudai ir pavojingi dabartinei santvarkai, viešajai tvarkai ir rimčiai, yra iš Rumšiškės išvežti. Išvežta apie 70 asmenų ir dar pasiliko 70, kurie yra tik vaikai ir seni. Likusieji surinkti ir apgyvendinti viename rajone, kurie yra prižiūrimi“.Prieš sušaudymą 78 miestelio žydams buvo paskirta 8 tūkst. rb kontribucija. Ją žydai sumokėjo 1941 m. rugpjūčio 23 d. Surinkti pinigai buvo laikomi valsčiaus savivaldybės kasoje.Rumšiškėse palikti žydai taip pat netrukus buvo nužudyti. Juos sušaudė iš Kauno atvykę lietuvių savisaugos dalinio kareiviai (greičiausiai 1-ojo bataliono 3-iosios kuopos). Žydai nužudyti Rumšiškių šilo pakraštyje, netoli seno Rumšiškių–Pievelių kelio. Tarp nužudytųjų buvo ir miestelio vaistininko šeima. Paskutiniai Rumšiškių žydai (apie 70–80 žmonių) sušaudyti 1941 m. rugpjūčio 29 d.Suimtų ir nužudytų žydų turtas buvo pardavinėjamas iš varžytinių. Jos Rumšiškėse vyko 1941 m. rugpjūčio 19, 25, 26 ir rugsėjo 20 d. Už parduotą žydų turtą gauta 30 123 rb, be to, kontribucijos būdu surinkta 8 tūkst. rb.SEREDŽIUSXIX a. viduryje Seredžiuje gyveno didelė žydų bendruomenė (1847 m. – 1090 žmonių). 1897 m. surašymo duomenimis, miestelyje gyveno 1174 žydai, o 1914 m. – 800 (90 proc. miestelio gyventojų). Žydų skaičius Seredžiuje ėmė mažėti XIX a. pabaigoje dėl emigracijos į JAV ir Pietų Afriką. 1915 m. caro valdžia žydus ištrėmė į Rusiją, po karo dauguma sugrįžo į gimtąjį miestą. Didžioji dalis miestelio žydų vertėsi prekyba, amatais ir žemdirbyste. Žydai turėjo ir nedidelę likerio gamyklėlę. 1924 m. Seredžiuje žydų liaudies banko nariais buvo 143 žmonės. Nepriklausomybės metais vietos žydų bendruomenė turėjo sinagogą, du chederius, mokyklą hebrajų kalba, biblioteką, įvairių žydų partijų skyrius, labdaros organizacijas, „Makabi“ sporto klubą.Seredžiaus valsčiuje 1941 m. rugpjūčio 12 d. gyveno 112 žydų šeimų (356 žmonės). Rugpjūčio viduryje Kauno apskrityje vykdant žydų sulaikymo ir sutelkimo akciją į Vilkijos getą iš Seredžiaus buvo išvežta 62 žydų tautybės moterys ir 14 vyrų (jie tikriausiai nužudyti Vilkijoje 1941 m. rugpjūčio 28 d.). Prieš nužudymą Seredžiaus žydams buvo paskirta kontribucija. 188 Seredžiaus valsčiaus žydai sumokėjo 18 800 rb. Pagal K. Jägerio raportą, Seredžiaus žydai buvo nužudyti 1941 m. rugsėjo 4 d. Tą dieną prie Skrebėnų kaimo (2 km nuo Seredžiaus) sušaudyta 193 žmonės: 6 vyrai, 61 moteris ir 126 vaikai. Šios tragedijos aplinkybės autoriui nėra plačiau žinomos.VELIUONAPrieš Pirmąjį pasaulinį karą Veliuonoje gyveno apie 100 žydų šeimų. Karo metu caro valdžia vietos žydus ištrėmė į Rusiją. Po karo dalis žydų sugrįžo. 1921 m. Veliuonoje gyveno 258, o prieš nacių–sovietų karą – apie 400 žydų. Kaip ir kituose Lietuvos miesteliuose, dauguma žydų vertėsi smulkiąja prekyba ir amatais, kiti turėjo daržus ir plukdė krovinius Nemunu. XIX a. pabaigoje Veliuonoje buvo įsteigta rabinų mokyklų (ješiva), be to, miestelyje buvo dvi sinagogos ir mokykla jidiš kalba.Veliuonos valsčių vokiečių kariuomenė užėmė pirmą karo dieną. Netrukus Veliuonoje buvo suformuotos vietinės valdžios įstaigos: Laikinasis komitetas, policijos nuovada ir „partizanų“ (baltaraiščių) būrys. Pirmuoju valsčiaus policijos nuovados viršininku tapo iš Kauno atvykęs Kazys Ramonas, „partizanų“ būrio vadu tapo Juozas Milius. Policijos nuovada ir „partizanų“ būrys įsikūrė buvusiame Veliuonos policijos pastate.Jau pirmomis vokiečių okupacijos dienomis vietos policija ir „partizanai“ pradėjo suiminėti pasilikusius komunistus, sovietinius aktyvistus ir raudonarmiečius. Iš viso buvo suimta apie 55–60 minėtų asmenų, tarp jų ir keli žydų tautybės vyrai. Didesnė suimtųjų dalis buvo ištardyti ir paleisti į laisvę, kitus baltaraiščiai konvojavo į Kauną ir perdavė saugumo policijai (iš viso apie 15–20 žmonių).1941 m. liepos pradžioje pasikeitė Veliuonos valsčiaus įstaigų viršininkai. Į šias pareigas sugrįžo A. Smetonos laikų valdininkai. Valsčiaus viršaičiu tapo Benadas Cvirka, kuris šias pareigas ėjo 1934–1940 m., o valsčiaus policijos nuovados viršininko pareigas perėmė iš Kauno atvykęs Kazys Tautkus. „Partizanų“ (baltaraiščių) būrys išaugo iki 60 žmonių. Maždaug 1941 m. rugsėjo viduryje šis būrys buvo išformuotas, o jo vadas J. Milius iš Veliuonos išvyko gyventi kitur.Veliuonos žydų persekiojimas prasidėjo 1941 m. liepos mėn. Okupacinė valdžia mėnesio pradžioje įsakė policijos nuovados viršininkui K. Tautkui ir savivaldybės viršaičiui B. Cvirkai sužymėti valsčiaus teritorijoje esančius žydų namus. Žydų namai buvo ženklinami užrašu „Jude“. Žydams uždrausta vaikščioti šaligatviais, išeiti uždraustu laiku į gatvę, jie buvo varomi dirbti viešuosius darbus (kasti griovių, šluoti gatvių ir pan.). Kiek vėliau pradėtas žydų turto surašymas ir konfiskavimas.Pirmieji Veliuonos žydai sušaudyti miestelio žydų kapinėse liepos pradžioje „partizanų“ būrio vado J. Miliaus įsakymu. Trys žydai sušaudyti, vienam pavyko pabėgti (jis buvo nevietinis, kilęs iš Jurbarko). Šie žydai sušaudyti kaip sovietiniai aktyvistai.Antras Veliuonos žydų šaudymas įvyko maždaug 1941 m. liepos 20 d. prie Gystaus upelio, netoli esančiame pušyne. Tuomet į Veliuoną sunkvežimiu iš Seredžiaus atvažiavo apie 15 ginkluotų vyrų būrys. Jie turėjo saugumo policijos sudarytą sąrašą ir įsakė valsčiaus viršaičiui bei policijos viršininkui išduoti jiems sąraše įrašytus žydus. Iš viso buvo suimta ir į sinagogą suvaryta apie 40–50 vidutinio amžiaus žydų tautybės vyrų. Kitą dieną jie sušaudyti pušyne prie Gystaus upelio (1,5 km nuo Veliuonos).Taigi per dvi liepos mėn. įvykdytas žydų žudynių akcijas Veliuonoje buvo sušaudyta apie 50–60 žydų vyrų. Juos sušaudė vietiniai ir iš Seredžiaus atvažiavę baltaraiščiai.1941 m. rugpjūčio viduryje visoje Kauno apskrityje prasidėjo žydų sulaikymo ir sutelkimo akcija – taip pradėta rengtis visuotiniam žydų naikinimui. Rugpjūčio pradžioje į Veliuoną atvažiavo keturi vokiečių gestapininkai, jie įsakė valsčiaus viršaičiui ir policijos nuovados viršininkui suimti visus valsčiuje gyvenančius žydus ir juos išsiųsti į Vilkijoje steigiamą getą. Viršaitis pavedė baltaraiščiams sudaryti išvežamų į Vilkiją žydų sąrašą. Vietiniai baltaraiščiai suimtus žydus uždarė miestelio sinagogoje. Veliuonos viršaitis 1941 m. rugpjūčio 9 d. pranešė Kauno apskrities viršininkui, kad Veliuonos valsčiuje tuo metu buvo 237 žydai.Veliuonos žydai į Vilkijos getą buvo gabenami keliais etapais. Pagal buvusio Veliuonos pašto darbuotojo J. Sabaliausko parodymus, rugpjūčio pradžioje į Vilkiją išvežta apie 60, rugpjūčio pabaigoje – apie 100, rugsėjo pradžioje – apie 200 žydų tautybės moterų ir vaikų. Kitų liudytojų teigimu, 1941 m. rugsėjo pradžioje į Vilkiją išvežta maždaug 150 moterų ir vaikų. Ypatingosios valstybinės komisijos 1945 m. duomenimis, iš Veliuonos Kauno kryptimi išvežtos 74 žydų šeimos, iš viso 271 žmogus. Į Vilkiją išvežti Veliuonos žydai sušaudyti kartu su Vilkijos geto žydais 1941 m. rugpjūčio ir rugsėjo mėn. Prieš sušaudymą Veliuonos žydams taip pat buvo paskirta kontribucija. Rugpjūčio 22 d. iš 160 vietos žydų (kaip minėta, rugpjūčio 9 d. Veliuonoje buvo 237 žydai) surinkta 16 tūkst. rb ir įnešta į savivaldybės kasą.K. Jägerio ataskaitoje nurodyta, kad 1941 m. rugsėjo 4 d. buvo sušaudyti 159 Veliuonos žydai: 2 vyrai, 71 moteris ir 86 vaikai. Istoriko A. Rukšėno nuomone, tai nereiškia, kad jie buvo nužudyti būtent Veliuonoje. Jo nuomone, ši data greičiausiai reiškė jų konvojavimą į Vilkiją ir sušaudymą Vilkijoje. Po 1941 m. rugsėjo 4 d. Veliuonoje žydų nebeliko.Kartu su žydų areštais ir šaudymais vyko jų turto konfiskavimas ir pardavimas. Vertingesni daiktai buvo surašinėjami, žydų namai antspauduojami. Veliuonos valsčiaus viršaitis sudarė 8 komisijas, kurios turėjo įvertinti ir realizuoti paliktą žydų turtą. Žydų turtas buvo realizuojamas varžytinių būdu: 1941 m. rugsėjo 18 d. parduodamas miestelio varguomenei, rugsėjo 19 d. – „partizanams“ (baltaraiščiams) ir tarnautojams, rugsėjo 20 ir 22 d. – valsčiaus ūkininkams. Už parduotą Veliuonos žydų turtą gauta apie 200 tūkst. rb.
VILKIJAVilkijoje žydų bendruomenė įsikūrė XVIII a. pabaigoje. 1915 m. caro valdžia žydus ištrėmė į Rusiją. 1921 m. Vilkijoje gyveno apie 800 žydų (80 proc. miestelio gyventojų). Tarpukario laikotarpiu žydų skaičius mažėjo. Nacių–sovietų karo išvakarėse miestelyje gyveno apie 400 žydų (48 proc. miestelio gyventojų). Svarbiausias vietos žydų pajamų šaltinis buvo prekyba (jie aktyviai prekiavo net su Rytprūsiais). Nepriklausomybės metais vietos žydų bendruomenė turėjo dvi sinagogas, mokyklą hebrajų kalba, veikė žydų politinių, labdaros ir sporto organizacijų skyriai. Paskutiniais nepriklausomybės metais nemažai vietos žydų jaunimo persikėlė gyventi į Kauną arba emigravo į Palestiną.Vokiečiams okupavus Lietuvą, 1941 m. birželio pabaigoje Vilkijoje buvo įsteigta vokiečių komendantūra, kuriai vadovavo SS oberšturmfiureris Missenbaumas. Prie komendantūros buvo suformuotas „partizanų“ (baltaraiščių) būrys, kuriam vadovavo teismo antstolis Stasys Gudavičius. Būrys turėjo eiti įvairias sargybas, suiminėti komunistus, sovietinius aktyvistus, besislapstančias raudonarmiečių grupeles ir t. t. Vėliau jis buvo panaudotas žydų areštams ir šaudymams.1941 m. liepos 7–8 d. komendanto Missenbaumo įsakymu Vilkijos baltaraiščių būrys suėmė apie 150–200 žydų tautybės vyrų. Dauguma suimtųjų buvo konvojuoti į Kauną, o 21 žydas sušaudytas netoli Vilkijos prie Jagminiškių kaimo. Vilkijos būrys buvo siunčiamas areštuoti ir šaudyti žydų taip pat į kitus Kauno apskrities valsčius.1941 m. rugpjūčio mėn. prasidėjo visuotinis žydų terorizavimas. Vilkija tapo vienu svarbiausiu Kauno apskrities žydų telkimo centru. Į Vilkijos getą buvo perkeliami ir kitų valsčių žydai. Rugpjūčio viduryje Vilkijos valsčiuje gyveno 603 žydai.Vilkijos valsčiaus policijos nuovados viršininkas 1941 m. rugpjūčio 18 d. pranešė V. Reivyčiui, jog iš Čekiškės, Lekėčių, Seredžiaus, Veliuonos ir Vilkijos surinkta 138 žydai: 23 vyrai ir 115 moterų. Dalis Vilkijoje suimtų žydų buvo išvežti į Kauną ir vėliau sušaudyti Kauno fortuose. Pagal Vilkijos policijos nuovados viršininko raštą Policijos departamento direktoriui V. Reivyčiui, iš Vilkijos išvežta 280 vyrų ir 120 moterų.Prieš sušaudymą Vilkijos žydams buvo paskirta kontribucija. Iš 222 tuo metu Vilkijoje buvusių vietinių žydų surinkta 21 400 rb. Be vietinių žydų, 1941 m. rugpjūčio pabaigoje Vilkijos gete dar buvo laikoma 119 kitų valsčių žydų.Vilkijos gete sutelktų žydų žudynės įvyko 1941 m. rugpjūčio 28 d. Pagal K. Jägerio pranešimą, tą dieną sušaudyti 402 žmonės: 76 vyrai, 192 moterys ir 134 vaikai. Žudynių dieną iš Kauno dviem sunkvežimiais į Vilkiją atvažiavo apie 25–30 (kitais duomenimis, apie 40) 1-ojo policijos bataliono kareivių, kuriems vadovavo ltn. J. Barzda ir viršila Z. Arlauskas. Miestelyje jų laukė keletas vokiečių karininkų ir kareivių. Žydai buvo saugomi sinagogoje. Jie buvo surikiuoti į koloną ir nuvesti į žudynių vietą Pakarklės miške (apie 2 km nuo Vilkijos) prie Jaučakių kaimo. Dalis vietinių baltaraiščių apsupo šaudymo vietą, kiti grupėmis vedė žydus prie duobės. Pasmerktuosius šaudė iš Kauno atvykę 1-ojo bataliono 3-iosios kuopos kareiviai. Prieš šaudymą ir šaudymo metu viršila Z. Arlauskas kareivius girdė degtine. Žudynėms pasibaigus kuopa sugrįžo į Kauną.ZAPYŠKISPrieš Antrąjį pasaulinį karą Zapyškyje gyveno apie 50 žydų šeimų. Pirmomis nacių–sovietų karo dienomis Zapyškio apylinkėse ėmė veikti lietuvių partizanų (baltaraiščių) būrys. Jam vadovavo mokytojas Kostas Barkauskas. 1941 m. birželio 23 d. partizanai suėmė į Kauną vykusią grupę sovietinių pareigūnų. Suimtieji buvo nuvesti į partizanų štabą Kačerginės girininkijoje, paskui į mišką netoli Kačerginės ir ten buvo saugomi griovyje. Pavakare į Kačerginę atvyko raudonarmiečių dalinys ir tai sužinoję partizanai išsibėgiojo. Pasinaudoję sąmyšiu išsilaisvino ir suimtieji sovietiniai pareigūnai. Kačerginės partizanų būryje buvo 40 vyrų.Vokiečiams užėmus Zapyškio valsčių, komunistų ir sovietinių pareigūnų areštai tęsėsi. 1941 m. liepos pradžioje baltaraiščiai vienai suimtai lietuvei ant nugaros pritvirtino Stalino portretą ir liepė vaikščioti tarp gatvėje suvarytų žydų. Šie buvo verčiami bučiuoti Stalino portretą.1941 m. rugpjūčio viduryje vykdant Policijos departamento direktoriaus V. Reivyčio aplinkraštį dėl žydų sutelkimo Zapyškio daboklėje buvo uždaryti 67 žydai: 29 – Zapyškio, 2 – Jankų ir 36 – Paežerėlių. Yra žinių, jog apie 40 žydų tautybės vyrų 1941 m. vasaros pabaigoje buvo sušaudyta šalia Dievogalos kaimo (1 km į pietryčius nuo Zapyškio miestelio). 1941 m. rugpjūčio 13 d. Zapyškio valsčiaus viršaitis Andrius Jankūnas informavo Kauno apskrities valdybą, kad Zapyškio valsčiuje gyvena 141 žydas. Jis taip pat nusiuntė sąrašą Zapyškio valsčiaus žydų, kurie buvo skolingi valstybei ar kitoms įstaigoms (bankams, kooperatyvams ir kt.) įvairias pinigų sumas. Skola sudarė 6066,31 rb.Kaip ir kitiems Kauno apskrities valsčių žydams, Zapyškio žydams taip pat buvo paskirta kontribucija. Iki 1941 m. rugpjūčio 23 d. jie sumokėjo 18 tūkst. rb (kontribuciją sumokėjo 178 žydai). Zapyškio žydai buvo sušaudyti rugsėjo 4 d. vakariniame miestelio pakraštyje. Pagal liudytojų parodymus, iš Kauno atvažiavo sunkvežimis ginkluotų vyrų (galimas daiktas, jog tai buvo liūdnai pagarsėjusi TDA bataliono 3-ioji kuopa). Jie kartu su vietiniais baltaraiščiais nuvarė žydus į sušaudymo vietą. Šaudymo vietoje buvo ir keli vokiečiai su fotoaparatais. Pagal K. Jägerio raportą, Zapyškyje sušaudyta 178 žydai: 47 vyrai, 118 moterų ir 13 vaikų. Po sušaudymo suorganizuotas žydų turto pardavimas iš varžytinių (1941 m. rugsėjo 13 ir 20 d.). Dalį žydų turto pasiėmė vietinės valdžios įstaigos ir gyventojai. Pvz., Zapyškio policijos nuovada pasiėmė 1 knygų spintą ir 1 laikrodį, valsčiaus savivaldybė – 1 spintą, 1 rašomąjį stalą, 6 kėdes ir t. t.Iki 1941 m. spalio mėn. Kauno apskrityje žydų nebeliko. Absoliuti jų dauguma buvo sušaudyti, o labai nedidelė dalis (maždaug keli šimtai žmonių) iškelti į Kauno getą. Spalio mėn. Kauno apskrities viršininkas pranešė Kauno apygardos komisarui, kad „Kauno apskrityje žydų jau nebėra. Paskutinieji žydai iš Jonavos pervežti į geto Kaune – Vilijampolėje“. Apytikriais apskaičiavimais (remiantis K. Jägerio 1941 m. gruodžio 1 d. ataskaita), Kauno apskrityje 1941 m. liepos–rugsėjo mėn. buvo nužudyta 4211 žydų. Šis skaičius daugmaž atitinka prieš nacių–sovietų karą Kauno apskrityje gyvenusių žydų skaičių (4363). Galimas daiktas, jog kelioms dešimtims K. Jägerio ataskaitoje nurodytų žydų pavyko iš žudynių vietos pabėgti ir pasislėpti pas kaimo gyventojus. Didelę dalį Kauno apskrities žydų sušaudė TDA bataliono 3-ioji kuopa, kitus – vietos baltaraiščių būriai ir policininkai.Žudynėms pasibaigus, toliau buvo sprendžiamas žydų turto klausimas. Vokiečių okupacinei valdžiai atrodė, kad žydų žudynėse dalyvavę baltaraiščiai, policininkai ir kt. asmenys pasigrobė per daug žydų turto. Dėl to Kauno apygardos komisaras A. Lentzenas įsakė Kauno apskrities viršininkui surinkti žinias, „kiek Kauno apskrities pareigūnai, vykdę žydų likvidavimo darbą, yra priėmę brangenybių ir pinigų“. Kauno apskrities viršininkas 1941 m. rugsėjo 5 d. nusiuntė raštą Kauno miesto ir apskrities policijos vadui Juozui Dženkaičiui dėl žydų turto. Jame rašė: „[…] Jei nuovadų viršininkai ar Tamsta pats esi turėjęs pasakytos rūšies turtą ar pinigus, taip pat reikia suteikti žinių ir pateikti įrodymus apie jų sunaudojimą“.1941 m. rugsėjo mėn. žydų turtas buvo išparduodamas. Kauno apygardos komisaras leido parduoti gyventojams žydų namų apyvokos rakandus varžytinėse. Vokiečių komisaras priminė lietuvių administracijai, kad „visa žydų nuosavybė dabar laikoma Reicho nuosavybe“. Uždrausta parduoti brangiųjų metalų dirbinius (aukso, platinos, sidabro), meno vertybes, gerai išsilaikiusius kilimus, taip pat vartojimo reikmenis iš sidabro, švino ir misingio. Šios rūšies daiktai turėjo būti atskirai registruojami ir apie juos pranešama apygardos komisarui. Už parduotus daiktus surinkti pinigai turėjo būti įnešami į specialią apskrities viršininko sąskaitą taupomojoje kasoje. Apygardos komisaras įsakė apskrities viršininkui informuoti apie pinigų sumas, surinktas iš žydų kontribucijų, nusavinimų būdu bei kitas panašaus pobūdžio pajamas.Aukščiausi nacių pareigūnai taip pat nevengė gvieštis nužudytųjų žydų turto. Lietuvos generalinis komisaras Adrianas von Rentelnas 1941 m. rudenį lankėsi Kulautuvoje ir įsakė kurorto direktoriui buvusią žydo vilą suremontuoti ir rezervuoti jam.1941 m. rugsėjo 16 d. Kauno apskrities viršininkas pranešė valsčių viršaičiams, kad buvusiais žydų trobesiais miesteliuose pirmiausia turi būti aprūpintos valdžios įstaigos, paskui verslininkai, amatininkai ir kiti gyventojai.1941 m. rugsėjo 27 d. Kauno apskrities viršininkas, remdamasis apygardos komisaro įsakymu, įpareigojo viršaičius paskelbti, kad kiekvienas asmuo ar įstaiga, įsigijusi arba paėmusi žydų turtą, privalo jį užregistruoti valsčiaus savivaldybėje. Suregistruoto turto sąrašai turėjo būti pristatyti iki 1941 m. spalio 20 d. Už neregistravimą pagrasinta pinigine bauda iki 10 tūkst. rb arba 1 metams priverčiamųjų darbų stovykla.Vykdant apskrities viršininko įsakymą valsčiuose buvo registruojamas po 1941 m. birželio 21 d. įsigytas arba paimtas žydų turtas. Susirašinėjimas dėl žydų turto tęsėsi ir 1942 m. 1942 m. liepos 29 d. Kauno apygardos komisaras išleido įsakymą dėl žydų turto paėmimo, valdymo ir naudojimo. Žydų turtą tvarkyti pavesta apskričių viršininkams. Be savininko likęs turtas prilygintas žydų turtui. Visi privatūs asmenys, įstaigos ir įmonės, kurie nebuvo teisėtai įsigiję žydų turto, privalėjo nekilnojamąjį žydų turtą nedelsdami užregistruoti apskrities viršininko įstaigoje. Karinėms įstaigoms numatyta atskira tvarka. Policijos įstaigos (vokiečių ir lietuvių) privalėjo žydų turtą registruoti apygardos policijos vado įstaigoje Kaune (Donelaičio g. 27). Užregistruotą buvusį žydų turtą uždrausta parduoti. Tai galėjo būti leista tik ypatingais atvejais (kokiais – nenurodyta). Kaip toliau buvo įgyvendinami šie reikalavimai, archyvuose žinių nepavyko surasti.IŠVADOSRemiantis anksčiau pateiktais tyrimais, žydų persekiojimo ir naikinimo procesą provincijoje sąlyginai galima suskirstyti į du etapus. Pirmasis etapas – 1941 m. birželio pabaiga–liepos vidurys. Šiuo laikotarpiu vyravo politiniai persekiojimo motyvai. Žydai dažniausiai būdavo suimami, įkalinami ir šaudomi kaip buvę komunistai, komjaunuoliai, sovietų valdžios pareigūnai ir šalininkai. Dėl tų pačių priežasčių buvo persekiojami ir nežydų tautybės asmenys (lietuviai, lenkai, rusai ir kt.). Šiuo laikotarpiu terorizuojami buvo daugiausia žydų tautybės vyrai. Moterys ir ypač vaikai dar nebuvo masiškai šaudomi. Žydų persekiojimo iniciatyvą rodė vokiečių okupacinės valdžios įstaigos (karo komendantai, nacių saugumo policijos ir SD operatyviniai būriai, kiek vėliau – apygardų komisarai). Nacių įstaigos taip pat vadovavo žydų persekiojimui ir žudymui. Į šį procesą nuo pat nacių okupacijos pradžios buvo įtraukta lietuvių administracija (apskričių viršininkai, miestų burmistrai), lietuvių policija ir vadinamųjų partizanų (baltaraiščių) būriai.Antrasis etapas – 1941 m. liepos pabaiga–lapkritis. Tai buvo rasinio genocido laikotarpis. Žydai buvo persekiojami ne dėl politinių priežasčių, bet dėl to, kad jie žydai. Šiuo laikotarpiu išžudyti beveik visi Lietuvos provincijos žydai. Intensyviausiai žudynės vyko 1941 m. nuo rugpjūčio iki rugsėjo mėn. vidurio. Dar iki masinio provincijos žydų sunaikinimo buvo steigiami laikini žydų getai ir izoliavimo stovyklos. Tai buvo pasirengimo masinėms žudynėms laikotarpis. Šis procesas provincijoje prasidėjo maždaug liepos pabaigoje ir truko iki rugpjūčio vidurio. Policijos departamento direktorius V. Reivytis 1941 m. rugpjūčio 16 d. išleido slaptą raštą Nr. 3 dėl žydų sulaikymo ir sutelkimo specialiai tam numatytose vietose. Šis įsakymas buvo vykdomas ne tik Kauno, bet ir Alytaus, Kėdainių, Marijampolės, Šakių, galbūt ir kitose Lietuvos apskrityse (apie jo vykdymą Vilniaus ir Šiaulių apygardose žinių neturime). Vykdant nacių ir lietuvių administracijos pareigūnų įsakymus bei nurodymus visi provincijos žydai buvo suvaryti į getus ir izoliavimo stovyklas. Dar iki galutinio getų ir stovyklų likvidavimo daugelyje vietovių buvo sušaudyti žydų tautybės vyrai ir paaugliai. Galutiniame provincijos žydų sunaikinimo etape sušaudyti visi likę žydai: moterys, vaikai ir seneliai. Žudynės paprastai buvo vykdomos kelių kilometrų atstumu už getų ir stovyklų esančiuose miškuose arba laukuose. Pagrindiniai provincijos žydų žudynių vykdytojai – SS oberšturmfiurerio J. Hamanno skrajojantis būrys (jo pagrindą sudarė TDA bataliono 3-ioji kuopa), vietinės savisaugos kuopos (Jonavos, Kupiškio, Zarasų ir kt.), vietiniai „partizanų“ (baltaraiščių) būriai ir nuovadų policininkai. Masiniams šaudymams kartais vadovaudavo vokiečių gestapo pareigūnai, tačiau buvo daug provincijos miestelių, kuriuose žydai buvo sunaikinti vokiečių pareigūnams tiesiogiai nedalyvaujant. Į žudynių vietą aukas paprastai atvesdavo vietiniai policininkai ir baltaraiščiai. Jie taip pat saugodavo žudynių vietą šaudymo metu, dažnai ir patys šaudydavo. Provincijos žydų masinės žudynės vėliausiai įvykdytos Lazdijuose (1941 m. lapkričio 3 d.) ir Vilkaviškyje (1941 m. lapkričio 15 d.). Iki 1941 m. lapkričio vidurio faktiškai buvo sunaikinti beveik visi provincijos žydai. Išsigelbėjo arba vietos gyventojų buvo išgelbėti tik nedaugelis vietos žydų (kažin ar galėjo būti daugiau kaip 3–5 proc.).
Žydų turtas oficialiai buvo laikomas Trečiojo Reicho nuosavybe. Dalį vertingesnio turto (baldus, auksinius papuošalus) pasiėmė vokiečių įstaigos, dalį išgrobstė patys žudikai, kita dalis (drabužiai, smulkūs namų apyvokos daiktai) buvo pusvelčiui parduota arba išdalyta vietos gyventojams.

Lietuvių saugumo policija ir holokaustas

Nors apie nacių okupaciją ir holokaustą Lietuvoje paskelbta kelios dešimtys mokslinių knygų ir dar daugiau straipsnių, tačiau, autoriaus žiniomis, nei Lietuvoje, nei užsienyje nėra publikuota nė vieno specialaus mokslinio darbo, kuriame būtų nagrinėjamas lietuvių saugumo policijos (toliau – LSP) vaidmuo holokauste. Vien tam, kad būtų užpildyta ši istoriografinė spraga, reikalingas specialus minėto LSP veiklos aspekto tyrimas. Sovietmečiu ir nepriklausomybę atkūrusioje Lietuvoje (po 1990 m.) buvo išleista keletas darbų, kuriuose fragmentiškai atsispindi ir LSP veikla nacių okupacijos metais. Tarp sovietmečio darbų pirmiausia paminėtini dokumentų rinkiniai „Masinės žudynės Lietuvoje“ (2 dalys) ir „Hitleriniai žudikai Kretingoje“. Pirmo rinkinio 1-oje dalyje yra ir kvalifikuotai parengti komentarai, kuriuose glaustai išdėstyta įvairių lietuvių policijos rūšių (tarp jų ir saugumo policijos) struktūra bei funkcijos. Dokumentų rinkinyje „Hitleriniai žudikai Kretingoje“ detaliai atsispindi buvusio LSP Kretingos rajono viršininko Prano Jakio ir jo valdinių veikla persekiojant komunistus, sovietinius aktyvistus ir žydus. Daug straipsnių apie nacių karo nusikaltėlius parašęs žurnalistas Vytautas Žeimantas neužmiršo ir kai kurių Vakaruose gyvenančių buvusių LSP darbuotojų. Knygoje „Procesas nesibaigia“ įdėtos apybraižos apie buvusį Saugumo departamento direktorių Stasį Čenkų ir LSP Ukmergės rajono valdininką Mečį Paškevičių.Kai kuriuose po 1990 m. Lietuvoje išleistuose darbuose apie nacių okupaciją fragmentiškai atsispindi ir lietuvių saugumo policijos veikla. Vis dėlto juose daugiau dėmesio skiriama LSP organizacinei sąrangai ir funkcijoms, bet ne dalyvavimui holokauste. Tačiau negalime pritarti paviršutiniškam Petro Stankero teigimui, jog lietuvių saugumo policijos dalyvavimas holokauste tėra sovietinių istorikų insinuacijos. Išlikę autentiški nacių okupacijos laikotarpio dokumentai patvirtina, kad saugumo policija dalyvavo persekiojant ir naikinant žydus. Užsienio šalių istorikai, autoriaus žiniomis, specialių darbų apie LSP dalyvavimą holokauste kol kas taip pat nėra parašę.LSP dalyvavimo holokauste problema reikšminga ir politiniu aspektu. Po to, kai į Lietuvą iš JAV sugrįžusiems buvusiems LSP Vilniaus apygardos vadovams Aleksandrui Lileikiui ir Kaziui Gimžauskui buvo iškeltos bylos dėl dalyvavimo žydų genocide, Lietuvoje kilo gana karštos diskusijos dėl LSP ir minėtų pareigūnų veiklos bei kaltės. Į šias diskusijas įsiterpė ir pats A. Lileikis; jis davė interviu Lietuvos laikraščiams ir paskelbė atsiminimų knygą „Pažadinto laiko pėdsakais“. Apologetinio pobūdžio prisiminimuose A. Lileikis išvis neigia savo kaltę ir teigia aktyviai talkinęs antinaciniam lietuvių pogrindžiui ir netgi įsakęs savo valdiniams nedalyvauti žydų perkėlimo į getą (1941 m. rugsėjo 6 d.) akcijoje. Tačiau straipsnio autoriui nepavyko rasti archyvinių dokumentų, patvirtinančių minėtus A. Lileikio teiginius. Priešingai, Lietuvos archyvuose išlikę dokumentai rodo, kad A. Lileikis dalyvavo holokauste. Dėl to Lietuvos visuomenei ir atsakingoms valstybės institucijoms yra svarbu žinoti visą tiesą apie LSP veiklą, nes šio klausimo objektyvus supratimas ir praktinis traktavimas daro įtaką Lietuvos tarptautiniam prestižui.Straipsnio autorius rėmėsi trimis šaltinių grupėmis. Pirmą šaltinių grupę sudaro autentiški nacių okupacijos laikotarpio įstaigų dokumentai. Jie yra saugomi Lietuvos centriniame valstybės archyve (toliau – LCVA). Jame yra išlikę įvairių saugumo policijos įstaigų bei kalėjimų fondai: vokiečių saugumo policijos ir SD vado Lietuvoje (f. R-1399), Lietuviškojo saugumo policijos skyriaus prie vokiečių saugumo policijos ir SD vado Lietuvoje (f. R-1216), atskirų LSP apygardų: Vilniaus (f. R-1673, f. R-681), Kauno (f. R-972), Šiaulių (f. R-718), Panevėžio (f. R-650, f. R-707), Ukmergės (f. R-970), Marijampolės (f. R-704), kai kurių LSP rajonų (pvz., Vilkaviškio, Šakių, Tauragės), Vilniaus ir Kauno sunkiųjų darbų kalėjimų (f. R-730, f. R-731). Nors tiesiogiai žydų žudynes atspindinčių dokumentų šiuose fonduose yra nedaug (dauguma tokio pobūdžio dokumentų baigiantis nacių okupacijai buvo sunaikinta), vis dėlto pagal išlikusius dokumentus įmanoma atskleisti svarbiausius LSP veiklos bruožus, organizacinę sąrangą, asmeninę sudėtį ir darbuotojų skaičių, nustatyti persekiojamų asmenų kategorijas. Su LSP veikla susijusių dokumentų galima rasti ir kituose LCVA fonduose.Antrą šaltinių grupę sudaro buvusio LSSR KGB archyvo dokumentai, kurie yra saugomi Lietuvos ypatingajame archyve (toliau – LYA). Pirmiausia paminėtinas šio archyvo baudžiamųjų bylų apyrašas (f. K-1, ap. 58). Jame yra dešimtys tūkstančių bylų, kurias sovietų saugumas buvo sudaręs suimtiems ir nuteistiems asmenims. Tarp kitų bylų autorius čia rado ir kelias dešimtis buvusių LSP darbuotojų bylų (pvz., Juozo Grušio, Jono Ženausko, Prano Staskonio ir kt.). Nuo XX a. aštuntojo dešimtmečio vidurio LSSR KGB ėmė aktyviau domėtis tais lietuviais, kurie nacių okupacijos laikotarpiu dirbo civilinėje administracijoje ir policijoje, o karui baigiantis pasitraukė į Vokietiją ir vėliau emigravo į Vakarų valstybes (JAV, Kanadą, Australiją ir kt.). Įtariamų karo nusikaltimais ir kolaboravimu su naciais asmenų bylos KGB buvo papildomos archyvinių dokumentų kopijomis iš kitų valstybinių archyvų, buvusių LSP bendradarbių šeimos narių ir giminaičių apklausos protokolais. Dalis tokių KGB bylų išliko ir jos dabar saugomos LYA (f. K-1, ap. 46). Iš jų paminėtinos buvusių LSP darbuotojų S. Čenkaus, A. Lileikio, M. Paškevičiaus, Vinco Juralevičiaus ir kt. bylos. Jose yra informacijos ir apie antižydišką LSP pareigūnų veiklą. Nors KGB dokumentų negalime laikyti pirminiais (jie atsirado jau po nacių okupacijos kaip KGB padalinių represinės veiklos rezultatas), vis dėlto be šio dokumentų komplekso būtų neįmanoma tyrinėti LSP ir kitų policijos rūšių dalyvavimo holokausto procese. Verta priminti, kad KGB dokumentus būtina kritiškai vertinti ir itin atsargiai jais naudotis (ne tik dėl to, jog KGB galėjo fabrikuoti suimtiems asmenims nusikalstamas veikas, bet ir dėl to, jog patys suimtieji stengdavosi nuslėpti jiems nepalankius faktus arba mėgindavo juos priskirti kitiems asmenims).Trečią šaltinių grupę sudaro dabartinės (iškeltos po 1990 m.) teismų bylos. Labai svarbios nagrinėjamai temai yra daugiatomės baudžiamosios A. Lileikio ir K. Gimžausko bylos, kurias 1995 ir 1997 m. jiems iškėlė LR generalinė prokuratūra pagal LR įstatymą „Dėl atsakomybės už Lietuvos gyventojų genocidą“. Jose surinkta daug vertingų dokumentų ne tik iš Lietuvos, bet ir užsienio šalių archyvų, taip pat yra kaltinamųjų ir liudytojų šių dienų apklausos protokolai. Minėtos bylos saugomos Vilnius apygardos teismo archyve.Anksčiau apibūdinti archyviniai šaltiniai suteikia tyrinėtojams galimybę atkurti LSP veiklą nacių okupacijos laikotarpiu taip pat ir jos dalyvavimo holokauste aspektu. Kiti straipsnyje panaudoti archyviniai šaltiniai ir literatūra atsispindi nuorodose.LSP ORGANIZACINĖ SĄRANGA, UŽDAVINIAI IR FUNKCIJOSNacių okupacijos laikotarpiu Lietuvoje funkcionavo gana griozdiškas policinis aparatas, kurį būtų galima suskirstyti į vokiečių ir lietuvių policiją. Svarbiausios vokiečių policijos rūšys buvo vokiečių saugumo policija ir saugumo tarnyba (Sicherheitspolizei und Sicherheitsdienst, (SD)) su centrine įstaiga Kaune bei skyriais Vilniuje, Šiauliuose, Panevėžyje ir Marijampolėje bei vokiečių viešoji (tvarkos) policija, kurią sudarė miestų policija (Schutzpolizei) Kaune bei Vilniuje ir apskričių žandarmerija.Svarbiausios lietuvių policijos rūšys buvo šios: 1) viešoji (tvarkos) policija;2) lietuvių saugumo ir kriminalinė policija;3) lietuvių savisaugos daliniai (policijos batalionai);4) geležinkelių policija;5) priešgaisrinės apsaugos policija.Lietuvių policijos padaliniai buvo pavaldūs atitinkamiems vokiečių policijos padaliniams (pvz., lietuvių saugumo policija buvo pavaldi vokiečių saugumo policijai ir SD). Šiame straipsnyje kitų policijos rūšių veikla nagrinėjama tik tiek, kiek ji buvo susijusi su LSP holokausto procese.Bet kurioje šalyje represinių struktūrų veiklos tikslus ir metodus diktuoja tos šalies politinė santvarka. Demokratinėse valstybėse saugumo organai gina šalies konstituciją, demokratines piliečių teises ir laisves, o totalitarinėse ir autoritarinėse valstybėse tos pačios specialiosios tarnybos saugo tik diktatoriškus režimus ir engia savo šalies piliečius arba okupuotų kraštų gyventojus. Nacių okupacinis režimas užimtuose kraštuose panaudojo vietinius policijos organus savo tikslų įgyvendinimui. Vienas svarbiausių nacizmo tikslų buvo visiškai sunaikinti žydų tautą. Vietiniai policijos organai daugiau ar mažiau buvo priversti talkininkauti naciams vykdant žydų tautos genocidą. Žinoma, ši aplinkybė neatleidžia nuo kaltės ir teisinės atsakomybės tų saugumo pareigūnų, kurie tiesiogiai ar netiesiogiai dalyvavo holokauste. Lietuvoje susiklostė tikrai paradoksali padėtis. Nepriklausomoje Lietuvos valstybėje saugumo organai persekiojo fašistuojančias vokiečių partijas Klaipėdos krašte ir 1939 m. gynė Vilniaus žydus nuo vietos gyventojų sukeltų pogromų, o praėjus vos dvejiem metams (1941 m.) tie patys saugumo policijos padaliniai ir pareigūnai buvo įtraukti į nacių vykdomą holokausto politiką.Prasidėjus nacių ir sovietų karui susidariusi Lietuvos laikinoji vyriausybė ėmė atkurti Lietuvos valdžios įstaigas, tarp jų ir Valstybės saugumo departamentą (toliau – VSD). Laikinoji vyriausybė pakvietė sugrįžti į darbą visus valdininkus, kurie dirbo iki 1940 m. birželio 15 d. sovietinės okupacijos.1941 m. birželio 24 d. atkurtą Vidaus reikalų ministeriją sudarė trys departamentai: Saugumo, Policijos ir Kalėjimų. Valstybės saugumo departamentui buvo pavaldi ir kriminalinė policija. Prie šio departamento atkūrimo daug prisidėjo iš kalėjimų išsilaisvinę buvę Lietuvos Respublikos laikų saugumo darbuotojai. Panaikinus Laikinąją vyriausybę VSD buvo pavadintas Lietuviškuoju saugumo policijos skyriumi prie vokiečių saugumo policijos ir SD vado Lietuvoje. Lietuvių saugumo policijoje dirbo apie 400 žmonių (iš jų Kaune – 250).Lietuvių saugumo policijos centrinė įstaiga (departamentas) buvo įsikūrusi Kaune. VSD iš pradžių vadovavo Vytautas Reivytis, o departamentą reorganizavus į Lietuviškąjį saugumo ir kriminalinės policijos skyrių – S. Čenkus. Jis 1933–1939 m. dirbo VSD Marijampolės apygardos viršininku, 1939–1940 m. – Vilniaus apygardos viršininku. Sovietams okupavus Lietuvą S. Čenkus pasitraukė į Vokietiją ir dirbo vokiečių karinėje žvalgyboje (abvere). Karui prasidėjus S. Čenkus sugrįžo į Lietuvą ir buvo paskirtas Saugumo departamento direktoriumi. Šias pareigas ėjo iki vokiečių okupacijos pabaigos. S. Čenkaus pavaduotojais buvo saugumo policijos viršininkas Kazys Matulis ir asmens sekretorius Vytenis Stasiškis. Kriminalinės policijos viršininku dirbo Petras Pamataitis. LSP sudarė centrinė įstaiga (departamentas) Kaune ir šešios apygardos: Kauno, Vilniaus, Šiaulių, Panevėžio, Marijampolės ir Ukmergės. Apygardos buvo suskirstytos į rajonus. Centrinę įstaigą Kaune (1943 m. duomenimis) sudarė Organizacinė direkcija ir Žinių direkcija su spaudos, informacijos ir žinių telkimo dalimis.LSP apygardose buvo įsteigtos valdybos. Apygardų valdybose paprastai buvo septyni skyriai (komisariatai):1) budinčiųjų skyrius (saugojo valdybų pastatus ir vidaus kalėjimus);2) bendrasis skyrius (atliko finansines ir ūkines funkcijas);3) žinių skyrius (tikrino į valdžios įstaigas priimamus asmenis, kaupė operatyvinę-agentūrinę informaciją, sudarinėjo priešiškų esamai valdžiai asmenų kartotekas, rinko žinias apie gyventojų politines nuotaikas, rengė pranešimus ir leido biuletenius);4) komunistų skyrius (sekė slaptą komunistų, sovietinių partizanų bei pogrindininkų veiklą, verbavo agentus, darė kratas, vykdė areštus ir kvotė suimtus asmenis);5) lenkų skyrius (aiškinosi nelegalių lenkų organizacijų veiklą, vykdė areštus, kratas ir kvotas, turėjo agentūrinį tinklą);6) tautinių mažumų skyrius (sekė ir kontroliavo rusų, baltarusių bei kitų tautinių mažumų veiklą);7) išorinio sekimo skyrius.

Atskirų apygardų valdybų struktūra truputį skyrėsi. Pavyzdžiui, į Kauno apygardos valdybą įėjo dešiniųjų srovių (IV) komisariatas, kurio nebuvo kitų apygardų valdybose.Lietuvių saugumo policija vokiečių okupacijos metais veikė gana savarankiškai, tačiau tam tikrų klausimų galutinis sprendimas (vokiečių ir žydų) priklausė išimtinai vokiečių saugumo policijos ir SD kompetencijai.Vokiečių saugumo policijos ir SD vadas 1942 m. rugsėjo 3 d. susitarė su lietuvių saugumo policijos viršininku S. Čenkumi, kad lietuvių saugumas bylas nagrinės savarankiškai ir iki galo. Tais atvejais, kai bylos nebus perduodamos teismams ir sprendžiamos vietoje, nuosprendis turėjo būti perduodamas tvirtinti vokiečių saugumo policijos ir SD vadui. Ypatingai svarbios politinės bylos kartu su kvotos medžiaga išimtiniais atvejais perduodamos vokiečių saugumo policijos ir SD vadui bei kaupiamos II F skyriuje. Šis skyrius nuolatos gaudavo informaciją apie lietuvių saugumo įvykdytus areštus ir paleidimus, duodavo nurodymus kalėjimams ir priverčiamojo darbo stovykloms. Lietuvių kriminalinė policija analogišką informaciją privalėjo siųsti vokiečių saugumo policijos ir SD IV skyriui. Savo ruožtu minėtieji vokiečių saugumo policijos ir SD skyriai apie suėmimus ir paleidimus turėjo informuoti lietuvių saugumo ir kriminalinės policijos skyrius.

LSP kompetencija bendroje lietuvių policijos organų sistemoje griežčiau buvo atskirta tik 1941 m. rudenį. Lapkričio 18 d. Saugumo departamento direktorius S. Čenkus informavo Policijos departamento direktorių V. Reivytį, „kad lietuvių viešoji policija politinio pobūdžio suėmimų ir kratų savarankiai vykdyti negali. Esant neatidėtinam reikalui atlikti vieną kurį šių veiksmų, reikia apie tai iš anksto painformuoti atitinkamą lietuvių saugumo policijos įstaigą, tiksliai užpildant ir skubiausiai pasiunčiant čia pridedamos formos anketą. […] Visi politiniu pagrindu suimti asmens ar padarytų kratų protokolai ir rasti duomenys turi būti tuojau perduodami artimiausiam lietuvių saugumo policijos padaliniui“.Kaip žinia, pirmaisiais nacių okupacijos mėnesiais, kol nebuvo griežčiau atskirta policijos organų kompetencija, politinio pobūdžio areštus, kvotas vykdė ir net šaudė įvairūs policijos padaliniai – ir viešoji, ir pagalbinė policija, ir vadinamieji partizanų būriai. Nuo 1941 m. rudens įvesta griežtesnė tvarka. Kadangi LSP nebuvo labai gausi ir smulkiausius administracinius vienetus (valsčius) apraizgiusi struktūra, ji privalėjo savo veiklą derinti su kitais policijos organais ir naudotis jų pagalba (ypač viešosios policijos). 1941 m. liepos 22 d. VSD direktorius S. Čenkus kreipėsi į Policijos departamento direktorių su prašymu, kad viešajai ir geležinkelių policijai būtų duotas nurodymas kasdien VSD teikti trumpus ir aiškius duomenis apie visus politinius, kriminalinius bei kitus svarbius įvykius.Kadangi straipsnio apimtis neleidžia detaliai išnagrinėti visų LSP apygardų veiklos, apsiribosime kelių LSP padalinių analize. Tyrinėsime LSP įstaigų veiklą didžiuosiuose miestuose – Kaune ir Vilniuje bei provincijoje – Kretingoje ir Alytuje. Šios vietovės pasirinktos dėl reliatyviai didelio išlikusių archyvinių dokumentų kiekio ir saugumo įstaigų svarbos (LSP Kauno ir Vilniaus apygardos buvo didžiausi LSP sistemos padaliniai).LSP PADALINIŲ VEIKLA HOLOKAUSTO METU DIDŽIUOSIUOSE MIESTUOSE IR PROVINCIJOJEKaunas. 1941 m. birželio 24-osios naktį į 25-ąją į Kauną kartu su vermachto daliniais atvyko vokiečių saugumo policijos ir SD operatyvinės grupės A vadas SS brigadefiureris ir policijos generolas majoras Franzas Walteris Stahleckeris. Jis buvo atsakingas už aktyvių ir potencialių Trečiojo reicho priešų (taip pat žydų) sunaikinimą Baltijos šalyse ir Šiaurės Rusijoje. F. W. Stahleckeris su savo valdiniais ėmė organizuoti žydų pogromus Kaune, stengdamasis į juos įtraukti kuo daugiau vietos gyventojų. Ankstų birželio 25 d. rytą F. W. Stahleckeris atvyko į atsikuriančio Valstybės saugumo departamento patalpas (Vytauto pr. 67) ir čia susirinkusiems lietuvių saugumo valdininkams (apie 40 žmonių) pasakė ilgą kalbą, kurią lietuvių saugumiečiams vertė kartu su F. W. Stahleckeriu atvykęs Kybartų vokietis Richardas Schweizeris (nacių okupacijos metais jis dirbo vokiečių saugumo policijos ir SD įstaigoje Kaune). F. W. Stahleckerio kalbą 1992 m. savo straipsnyje atpasakojo buvęs atsikuriančio VSD laikinas vadovas Jonas Dainauskas. F. W. Stahleckeris ilgai kalbėjo J. Dainauskui apie žydų padarytas skriaudas lietuviams ir ragino juos aktyviai įsitraukti į „žydų problemos“ sprendimą bei izoliuoti žydus nuo lietuvių. Baigdamas pokalbį F. W. Stahleckeris pasakė, kad „lietuviai turi patys kuo greičiau suprasti, jog jų pačių interesas yra kuo greičiau visus žydus pašalinti iš savo tarpo“. Generolo F. W. Stahleckerio susitikimas su lietuvių saugumo pareigūnais atsispindi ir garsiajame jo 1941 m. spalio 15 d. pranešime Heinrichui Himmleriui. Štai kaip F. W. Stahleckeris aprašo savo priešakinio būrio (Vorkommando) veiklą Kaune pirmomis karo dienomis: „Šalia partizanų būrių formavimo pirmosiomis dienomis taip pat buvo suformuota lietuvių saugumo ir kriminalinė policija. Vadovaujami aukštesnio lietuvių policijos tarnautojo Denausko [turi būti Dainausko. – A. B.] pirmiausia buvo paskirti 40 buvusių Lietuvos policijos pareigūnų, kurių dauguma buvo paleisti iš kalėjimų. Be to, kruopščiai patikrinus buvo įtrauktos būtinos pagalbinės pajėgos. Lietuvių saugumo policija ir kriminalinė policija dirba pagal joms EK 3 [vokiečių saugumo policijos ir SD operatyvinis būrys Nr. 3. – A. B.] duotus nurodymus ir direktyvas, savo veiklos eigoje kontroliuojama vykdo saugumo policijos darbus, kurių ji [vokiečių saugumo policija ir SD. – A. B.] negalėjo atlikti savo jėgomis – ypač paieškas, suėmimus ir kratas. […]Panašiu būdu Vilniuje ir Šiauliuose iš lietuvių savisaugos jėgų, kurios čia savarankiškai susidarė „Lietuvių saugumo ir kriminalinės policijos“ pavadinimu, buvo sukurti reikalingi pagalbiniai organai. […] Pašalinus susikompromitavusius ir netinkamus asmenis, esant nuolatinei EK 3 priežiūrai, ir čia lietuvių saugumo ir kriminalinė policija dirba visiškai patenkinamai“. F. W. Stahleckeris, pasitelkęs žurnalisto A. Klimaičio tariamą partizanų būrį (iš tikrųjų A. Klimaičio būrys nebuvo pavaldus nei LAF’ui, nei Lietuvos laikinajai vyriausybei), birželio 25 d. Kaune pradėjo kelti žydų pogromus. Tame pačiame 1941 m. spalio 15 d. raporte generolas atvirai ir išsamiai aprašė savo suorganizuotas žydų žudynes: „[…] Netikėtai paaiškėjo, kad suorganizuoti didesnio masto žydų pogromą išsyk gana nelengva. Čia visų pirma pasitelkėme anksčiau minėtų partizanų vadą A. Klimaitį, kurį tuo reikalu instruktavo veikęs Kaune mūsų nedidelis priešakinis būrys. A. Klimaičiui pavyko taip parengti pogromą, kad aikštėn neiškilo nei mūsų duoti nurodymai, nei mūsų iniciatyva. Pirmojo pogromo metu, naktį iš birželio 25-osios į 26-ąją, lietuvių partizanai likvidavo daugiau kaip 1500 žydų, padegė arba kitaip sunaikino keletą sinagogų ir sudegino žydų kvartalą, kuriame buvo apie 60 namų. Sekančiomis naktimis tuo pačiu būdu buvo padaryti nekenksmingais 2300 žydų. Kauno pavyzdžiu panašios akcijos, tik mažesnio masto, vyko ir kituose Lietuvos miestuose, jos palietė ir likusius tose vietose komunistus“.Nors F. W. Stahleckerio pranešime pateikti nužudytų žydų ir sudegintų namų skaičiai galbūt yra padidinti, tačiau pats pogromų faktas neabejotinas. Ar lietuvių saugumo policija galėjo prisidėti prie F. W. Stahleckerio organizuotų žydų pogromų, atsakyti labai sunku dėl dokumentų stokos. Pats F. W. Stahleckeris apie tai savo raporte nieko nerašo, jis mini tik vadinamuosius lietuvių partizanus. Kita vertus, jo apsilankymas VSD pastate birželio 25 d. ir raginimas lietuviams aktyviai įsitraukti į „žydų problemos“ sprendimą neatmeta galimybės, kad lietuvių saugumiečiai galėjo būti raginami įsitraukti į pogromų organizavimą. Netiesioginis tokios galimybės liudytojas buvo vienas žinomiausių Kauno voldemarininkų (vėliau Lietuvių nacionalistų partijos generalinis sekretorius) Zenonas Blynas. Tomis dienomis dienoraštyje jis rašė: „Buvau sutikęs Petrą Kliorį. Anot jo, Dainauskas Jonas, buv(ęs) saugumo pareigūnas, dirbo sovietų laikais saugume, lyg tęsdamas kokią tai lenkų organizacijos bylą, bet jis tardęs ir suimamus lietuvius Vilniuje. Rodos, kad jis suruošė ir tas žydų muštynes, kurios buvo gatvėje ties kapinėmis. Jos buvo filmuojamos ir fotografuojamos. Puiki medžiaga vokiečiams“. Z. Blynas turėjo galvoje žiaurias žydų žudynes „Lietūkio“ garažo kieme 1941 m. birželio 27 d., kai laužtuvais apsiginklavę nusikaltėliai užmušė kelias dešimtis žydų vyrų. Nors šios žudynės tapo Lietuvos žydų tragedijos simboliu, tačiau detalios šio nusikaltimo aplinkybės iki šiol neatskleistos. Viena aišku, kad tiesioginiai žudynių vykdytojai buvo daugiausia iš Kauno kalėjimo išsilaisvinę kaliniai. Tačiau ar jie veikė spontaniškai, ar užkulisinių jėgų (ir konkrečiai kokių) pakurstyti, atsakyti kol kas negalime.Kad žydų reikalus sprendė vokiečių saugumo policija ir SD, tai patvirtina ir kai kurių NKVD suimtų buvusių lietuvių saugumo policijos valdininkų parodymai. P. Staskonis 1941–1942 m. dirbo lietuvių saugumo policijoje Kaune tardytoju. Pirmomis nacių okupacijos savaitėmis Kauno sunkiųjų darbų kalėjimas buvo perpildytas – į jį uždaryta daug įvairių tautybių suimtų komunistų ir sovietų valdžios pareigūnų. Saugumo policijos tardytojai kvotas iš pradžių vedė kalėjime. Suimtų nežydų tautybės kalinių likimą spręsdavo iš Saugumo policijos departamento vadovaujančiųjų darbuotojų sudaryta komisija. Ji turėjo teisę nuteisti suimtuosius iki 3 metų kalėjimo priverčiamųjų darbų stovykloje. Jei suimtąjį reikėjo nubausti didesne bausme, tokiu atveju suimtieji kartu su bylomis būdavo perduodami vokiečių saugumo policijai. Gestapui taip pat buvo perduodamos visos suimtų žydų bylos.Kitas svarbus šaltinis yra buvusio lietuvių saugumo policijos valdininko J. Ženausko baudžiamoji byla.J. Ženauskas iki sovietinės okupacijos dirbo VSD. 1940 m. jis už tai NKVD buvo suimtas ir kalinamas Kauno sunkiųjų darbų kalėjime. Antrą karo dieną (birželio 23 d.) J. Ženauskas kartu su kitais kaliniais iš kalėjimo išsilaisvino ir prisidėjo prie antisovietinių Kauno sukilėlių (jis iki birželio 26 d. saugojo radiofoną). Paskui J. Ženauskas, kaip buvęs saugumo policijos valdininkas, sugrįžo dirbti į VSD. Birželio 26 d. VSD pastate Kaune jau buvo susirinkę kelios dešimtys buvusių saugumo policijos valdininkų, tarp jų ir aukštas pareigas anksčiau ėję Kazys Matulis, Albinas Čiuoderis ir kiti. VSD kieme tuo metu buvo laikoma apie 200 įvairių tautybių suimtų komunistų ir sovietų valdžios pareigūnų. K. Matulis davė J. Ženauskui abėcėlinį suimtųjų sąrašą ir liepė jį sulyginti su Antano Smetonos laikais sudarytu abėcėliniu komunistų sąrašu. Apie 35 suimtų asmenų abėcėliniame sąraše nebuvo ir jie buvo paleisti į laisvę. Kiti suimtieji (apie 170 žmonių) tą pačią dieną buvo nuvaryti į VII fortą ir perduoti kpt. Broniaus Kirkilos vadovaujamam „partizanų“ būriui, kuris VSD perduotus asmenis čia pat sušaudė. Kitą dieną į VSD atvykę vokiečių gestapininkai uždraudė lietuvių saugumiečiams be jų leidimo šaudyti suimtus asmenis.Pirmomis nacių okupacijos savaitėmis lietuvių saugumo policija persekiojo visų tautybių komunistus, komjaunuolius ir sovietinius aktyvistus. Tuo metu žydai dar nebuvo persekiojami vien dėl savo tautybės. Lietuvių saugumo policija dar nepakankamai gerai suprato nacių „galutinį žydų klausimo sprendimą“, be to, ir gestapas tuomet dar nereikalavo persekioti visus be išimties žydus, nepaisant jų amžiaus, lyties ir politinių įsitikinimų. Pirmomis okupacijos savaitėmis, kol dar nebuvo visiškai aiškus žydų likimas, saugumo policija persekiodama žydus komunistus ir sovietinius aktyvistus laikėsi tam tikrų teisėtumo normų ir nepriklausomos Lietuvos laikų juridinių procedūrų, mėgino ištirti konkrečią suimtųjų kaltę ir tik po to juos bausti. Suimtieji buvo apklausiami, tikrinami žydus kaltinusių liudytojų parodymai. Kartu su žydais buvo suimami ir lietuvių tautybės komunistai. Nors žydus policijai dažnai skųsdavo lietuviai, tačiau būdavo atvejų, kai patys žydai įskųsdavo savo tautiečius. Antai Lazdijų žydas Šolomas Rybakas paliudijo, kad Meilachas Lipskis (taip pat žydas) seniai simpatizuoja komunizmui, aktyviai lankė sovietų mitingus, sveikino Raudonąją armiją ir t. t. Tardomas M. Lipskis išsigynė buvęs komunistu, teigė buvęs profsąjungos nariu, bet prisipažino sovietų saugumui įskundęs du vietos žydus . Lietuvių policijos suimtas žydas Jokūbas Šapira buvo tardomas ir paaiškėjus, kad sovietų valdymo metu jis buvo NKVD suimtas kaip antikomunistas, buvo paleistas į laisvę . Nors tokie atvejai nebuvo tipiški, vis dėlto jie rodo, kad pirmomis okupacijos savaitėmis LSP dar nemąstė nacistinio antisemitizmo kategorijomis ir su komunistuojančiais žydais elgėsi panašiai kaip ir su kitų tautybių suimtaisiais. Žydų tautybės piliečiai buvo suimami už konkrečią politinę veiklą ar įtarus juos dalyvavus prosovietinėje ir komunistinėje veikloje. 1941 m. birželio 26 d. Vilniuje viešoji policija už tarnybą sovietų milicijoje suėmė žydą Leonardą Kravičių. Liepos 11 d. jis buvo perduotas saugumui. Liepos 22 d. Vilniaus geležinkelio stotyje buvo sulaikytas įtariamas „šnipinėjimu komunistų naudai“ Fiselis Kolionas. Po kelių dienų sulaikytasis buvo perduotas Vilniaus apygardos saugumo policijos viršininkui.1941 m. rugpjūčio 7 d. Kėdainių rajono saugumo policijos viršininkas Leonas Jablonskis išsiuntė tardymui į Kauną suimtą Kėdainių gimnazijos moksleivį Markusą Nochimą, kuris „bolševikams užėjus aktyviai prisidėjo prie komjaunuolių organizavimo ir tą santvarką nuoširdžiai rėmė“.Kartais pasitaikydavo atvejų, kai suimti žydai sumokėję pinigines baudas būdavo paleidžiami į laisvę. Štai Solomonas Fainbergas buvo suimtas Vilniuje už tai, kad nesilaikė komendanto valandos (komendanto valanda žydams Vilniuje įvesta 1941 m. liepos pradžioje, ji galiojo nuo 18 val. vakaro iki 6 val. ryto) ir vaikščiojo be Dovydo žvaigždės. Sumokėjęs 5 tūkst. rb baudą S. Fainbergas 1941 m. rugpjūčio 30 d. buvo paleistas.Žydę Libą Frenkel viešosios policijos pareigūnas suėmė Vilniuje 1941 m. rugpjūčio 4 d. už tai, kad ji vaikščiojo šaligatviu. Sumokėjusi 3 tūkst. rb baudą rugpjūčio 6 d. L. Frenkel buvo paleista į laisvę.Tačiau tie suimti žydai, kurie negalėjo sumokėti reikalaujamų baudų, būdavo sušaudomi. Vulfą Kadiševičių viešoji policija suėmė už komendanto valandos nesilaikymą ir vaikščiojimą be Dovydo žvaigždės. Jam paskirta 2 tūkst. rb bauda. Kadangi reikalaujamos sumos sumokėti negalėjo, 1941 m. rugsėjo 16 d. buvo perduotas sušaudyti ypatingajam būriui.Tačiau tokia padėtis, kai žydai už išpirką buvo paleidžiami į laisvę, tęsėsi neilgai. Faktiškai nuo 1941 m. rudens saugumo policijos dokumentuose nerandame duomenų apie žydų paleidimą į laisvę sumokėjus reikalaujamą baudą.
Vis dėlto ir vėliau pasitaikydavo atvejų, kai suimti žydai dėl nežinomų priežasčių būdavo paleidžiami. 1941 m. rugpjūčio 2 d. už trukdymą policijai daryti kratą ir agitavimą prieš policijos pareigūnus buvo suimta Henia Kirnickaitė. Rugpjūčio 26 d. apygardos viršininko A. Lileikio sprendimu ji iš Lukiškių kalėjimo buvo paleista. Galima spėti, jog dalis saugumo policijos į laisvę paleistų žydų galėjo būti užverbuoti dirbti saugumo policijos informatoriais (pranešinėti apie žydų nuotaikas, antifašistinę veiklą ir pan.). Antai Roda Epšteinaitė buvo suimta 1941 m. už bandymą pabėgti į Varšuvą su padirbtais dokumentais. Ji buvo saugumo užverbuota ir grąžinta į getą. Kai tapo nereikalinga, vėl buvo suimta ir sušaudyta 1942 m. spalio 31 d. Maždaug nuo 1941 m. rugpjūčio vidurio nacių politika žydų atžvilgiu iš esmės pasikeitė. Nuo šiol beatodairiškai žiauriai pradėta persekioti visus žydus. Politiniai persekiojimo motyvai neteko reikšmės. Žydus imta persekioti dėl rasinių-tautinių priežasčių, prasidėjo tikrasis žydų tautos genocidas (holokaustas): visi žydai buvo suimami, suvaromi į getus ir laikinas izoliavimo stovyklas, vėliau masiškai šaudomi. Lietuvių saugumo policijos funkcijos taip pat keitėsi. LSP, vykdydama vokiečių saugumo policijos ir SD skiriamas užduotis, pradėjo persekioti ir suiminėti besislapstančius, vengiančius keltis į getus arba pabėgusius iš getų žydus, taip pat žydus, vaikščiojančius be skiriamųjų ženklų arba draudžiamose vietose, nelegaliai perkančius maisto produktus ir t. t. Politinius žydų persekiojimo motyvus pakeitė rasiniai-tautiniai. Apskritai LSP veiksmai žydų atžvilgiu labai sugriežtėjo. Teisiniai procedūriniai veiksmai (kvota, liudytojų parodymų tikrinimas, kaltės nustatymas) neteko reikšmės. Sulaikyti žydai buvo perduodami vokiečių saugumo policijai ir SD, uždaromi į kalėjimus ir getus, vėliau sušaudomi.Vilnius. LSP Vilniaus apygardai 1941– 1944 m. vadovavo A. Lileikis. Jis nebuvo savarankiškas saugumo policijos viršininkas. Vilniuje taip pat veikė vokiečių saugumo policijos ir SD skyrius (Aussendienstelle Sipo und SD Wilna), pagal kurio direktyvas privalėjo veikti ir LSP. Minėtame F. W. Stahleckerio 1941 m. spalio 15 d. raporte aiškiai sakoma, kad iš Vilniaus lietuvių saugumo policijos buvo pašalinti netinkami elementai ir ji dirba nuolat prižiūrima vokiečių saugumo policijos ir SD operatyvinio būrio Nr. 3. Faktiškai jau nuo 1941 m. liepos vidurio Vilniaus žydus pradėta masiškai šaudyti už Vilniaus esančiame Panerių miškelyje. Suimti žydai buvo atvaromi arba atvežami sunkvežimiais iš Lukiškių kalėjimo (nuo 1941 m. rugsėjo ir iš Vilniaus geto), prieš sušaudymą išrengiami, iš jų buvo atimami vertingesni daiktai, paskui visi suvaromi į dideles duobes ir sušaudomi. Paprastai šaudydavo vokiečių saugumo policijos ir SD ypatingasis būrys (Sonderkommando), kurį sudarė kelios dešimtys lietuvių, vadovaujamų gestapo pareigūnų. Kai būdavo žudomos itin didelės pasmerktų žydų grupės (kartais net po kelis tūkstančius žmonių), ypatingajam būriui talkindavo Vilniuje dislokuoti lietuvių savisaugos daliniai (policijos batalionai). LCVA yra išlikusi dalis suimtų ir sušaudytų žydų asmens kortelių. Šias korteles pildydavo minėtas ypatingasis būrys. Sušaudytų asmenų pavardės kortelėse būdavo užbraukiamos raudonos arba mėlynos spalvos pieštuku. Kartais jose būdavo užrašomi vokiški nužudymą maskuojantys prierašai: „befehlgemäss behandelt“ („pasielgta pagal įsakymą“) arba „liqu“ („liquidiert“ – „likviduotas“). Vis dėlto tiesiogiai žydų žudynėse LSP Vilniaus apygardos pareigūnai nedalyvavo. Paprastai LSP suimti ir ištardyti žydai buvo perduodami vokiečių saugumo policijai ir SD arba ypatingajam būriui. Žydų perdavimas šiems nacių saugumo organams faktiškai reiškė jų pasmerkimą myriop, nes pagal nacių planus visi žydai turėjo būti fiziškai sunaikinti. Tokį suimtų ir perduotų vokiečių saugumo policijai arba ypatingajam būriui žydų likimą patvirtina ir išlikę archyviniai dokumentai. Tačiau savo nuožiūra žudyti žydus lietuvių saugumas neturėjo teisės. Tokią teisę turėjo tik vokiečių saugumo policijos ir SD organai.Pirmaisiais vokiečių okupacijos mėnesiais ypač veiklus buvo LSP Vilniaus apygardos komunistų komisariatas (skyrius), kai kuriuose 1941 m. dokumentuose dar vadintas „Komunistų-žydų sekcija“. Jam vadovavo Juozas Bagdonis. Šis komisariatas buvo atsakingas už komunistų, komjaunuolių, buvusių sovietinių pareigūnų, NKVD bendradarbių, žydų ir juos remiančių nežydų tautybės asmenų sekimą, areštus ir kvotas. 1941 m. antros pusės LSP dokumentuose gausu šitaip suformuluotų pranešimų apie suimtus žydus: „įtariamas kaip žydų tautybės“, „besislapstantis“, „bėglys iš geto“. Dažniausiai besislapstančius ar nustatytą tvarką pažeidusius žydus sulaikydavo lietuvių viešoji (tvarkos) policija ir juos perduodavo lietuvių saugumo policijai. Ši sulaikytuosius ištardydavo ir perduodavo vokiečių saugumo policijai arba ypatingajam būriui.1941 m. rugsėjo pradžioje Vilniaus žydus suvarius į getą, labai išaugo už geto ribų sulaikytų žydų skaičius. Vilniaus miesto viešosios policijos įvykių suvestinėse vos ne kasdien minimi sulaikyti žydai. Jie buvo sulaikomi pavieniui ir grupėmis, paskui perduodami saugumo policijai. Rugsėjo 7 d. sulaikyta 15 pabėgusių ir besislapstančių žydų, lapkričio 11 d. – 4 žydai, lapkričio 19 d. už geto ribų suimti net 54 besislapstantys žydai. Sulaikyti žydai buvo uždaromi į Lukiškių kalėjimą ir laikomi saugumo policijos žinioje. Po kurio laiko suimtieji buvo išvežami į Panerius sušaudyti.Žydams grėsė mirties bausmė ne tik už pabėgimą iš geto, bet ir už kitus nacių įvestos „tvarkos“ pažeidimus. Antai Hana Gordon buvo suimta 1942 m. spalio 30 d. už tai, kad mėgino įsinešti maisto į getą. Po dviejų savaičių ji buvo sušaudyta.Žydų areštai nebuvo svarbiausias LSP veiklos baras. Kaip pažymėjo Izraelio istorikas Y. Aradas, lietuvių saugumas nagrinėdavo sudėtingesnes bylas, kurias reikėjo nuodugniau ištirti (pvz., atskleisti žydų slėpimosi vietas, planuojamus pabėgimus iš geto, nustatyti asmenis, aprūpinančius žydus padirbtais dokumentais arba kitaip juos remiančius).LCVA išliko nemažai dokumentų, atspindinčių prieš žydus nukreiptą LSP Vilniaus apygardos vadovų veiklą.Pirmas A. Lileikio įsakymas dėl žydų datuojamas 1941 m. rugpjūčio 22 d. Tuomet A. Lileikis, jau būdamas LSP Vilniaus apygardos viršininku, davė nurodymą Lukiškių kalėjimo viršininkui 52 jo žinioje esančius žydus perduoti ypatingajam būriui. Dokumentiškai įrodyta, kad su dauguma šiame sąraše esančių žydų buvo „pasielgta pagal įsakymą“, t. y. jie buvo nužudyti. 1941 m. rugpjūčio 23 d. A. Lileikis pasirašė nurodymą Nr. 770 perduoti ypatingojo būrio žinion penkis žydų tautybės asmenis.1995 m. gegužės 2 d. Lietuvos Respublikos generalinė prokuratūra iškėlė A. Lileikiui baudžiamąją bylą pagal LR BK 18 str. 6 d. ir LR įstatymo „Dėl atsakomybės už Lietuvos gyventojų genocidą“ 1 str. A. Lileikis buvo kaltinamas perdavęs vokiečių saugumo policijai ir ypatingajam būriui 75 Lietuvos žydus. Byloje įrodyta, kad dauguma žydų buvo sušaudyti.Į žydų persekiojimą buvo įtrauktas ir A. Lileikio pavaduotojas K. Gimžauskas, kuris šias pareigas ėjo nuo 1941 m. gruodžio 1 d. iki 1944 m. liepos mėn. Kaip savo 1995 m. kovo 21 d. paaiškinime LR generalinės prokuratūros Specialiųjų tyrimų skyriui teigė pats K. Gimžauskas, jo „pagrindinė funkcija buvo komunistų ir Lietuvos teritorijoje siautusio įvairaus banditizmo prieš vietos gyventojus persekiojimas“. Vis dėlto išlikę archyviniai dokumentai liudija, kad K. Gimžausko tarnybinė veikla buvo nukreipta ne tik prieš komunistus ir partizanus, bet ir prieš žydų tautybės asmenis.1941 m. gruodžio 17 d. K. Gimžauskas pasirašė nurodymą Nr. 30 perduoti vokiečių saugumo policijai žydę Liuciną Pojevonskytę-Sutarskytę (ji ypatingojo būrio buvo sušaudyta 1941 m. gruodžio 22 d.).1942 m. kovo 8 d. K. Gimžauskas pasirašė nurodymą Nr. 631 perduoti ypatingojo būrio žinion žydų tautybės Lietuvos gyventojus Efraimą Lakermaną ir Dovydą Izraelskį. Norėdamas išsiaiškinti žydų pabėgimo iš geto kanalus lietuvių saugumas kartais organizuodavo provokacinio pobūdžio operacijas. Saugumui dirbantis sunkvežimio vairuotojas Edvardas Raicevičius sutiko už pinigus išgabenti iš Vilniaus geto į Benekainius (Baltarusijoje) grupę žydų. Sunkvežimiui išvažiavus už miesto, jį sustabdydavo saugumo valdininkai. Jie vežamus žydus suimdavo ir nugabendavo į Lukiškių kalėjimą. Paskui šie žydai būdavo perduodami ypatingajam būriui ir sušaudomi Paneriuose. 1941 m. spalio 30 d. operacijos metu sulaikyta 12 žydų. Kaip rašoma LSP valdininko raporte, šioje operacijoje dalyvavo saugumiečiai Edvardas Skausgirdas, Leonas Kaulinis, Adolfas Milinavičius, Algimantas Dailidė ir Vincas Regina. Operacija vyko panašiai kaip ir ankstesnė, skyrėsi tik tuo, „kad vald. Skausgirdas važiavo žydų rinkti į Vilnių drauge su šoferiu, tuo garantuodamas, kad mašina nebus sulaikyta viešosios policijos arba vokiečių policijos ir netrukdys įvykdyti uždavinį“. Iš viso surengtos ne mažiau kaip keturios tokios operacijos (1941 m. spalio 28, 30, lapkričio 1, 3 d.), kurių metu saugumiečiai suėmė 36 žydus. Galimas daiktas, kad panašių operacijų atlikta ir daugiau, tačiau daug saugumo policijos dokumentų buvo sunaikinta ir žinių apie tai neišliko.Maždaug nuo 1941 m. rugpjūčio atsirado nauja suimtųjų kategorija – nežydai, įvairiais būdais padėję žydams (pvz., talkinę jiems pabėgti iš geto, slapstę juos savo namuose, parūpinę jiems reikalingus asmens dokumentus ir t. t.).1941 m. lapkričio 2 d. Vilniuje saugumo policija už prieglobsčio suteikimą žydams suėmė vokiečių tautybės moterį Viktoriją Bayer. Ji savo namuose slėpė Leją Pliskin, Mejerį ir Senderį Veismanus. Besislapstančius žydus suėmė Vilniaus miesto viešosios policijos 6-osios apylinkės policininkas; jis suimtuosius perdavė lietuvių saugumo policijai.1941 m. gruodžio 20 d. Vilniuje lietuvio E. Vaičionio namuose policija sulaikė žydę Pesę Kacienę. Buvo surašytas protokolas ir išsiųstas LSP Vilniaus apygardos viršininkui49 .Panašių atvejų buvo labai daug ir žydams padedančių nežydų tautybės žmonių sekimai bei areštai vyko visą nacių okupacijos laiką. Antai 1942 m. vasario 23 d. Vilniuje LSP valdininkas už žydų slėpimą suėmė baltaruses Eugeniją Ravičiūtę ir Aufiniją Karavičiūtę.Žydų klausimo reikšmė 1941 m. pabaigoje sumenko. Nuo nacių–sovietų karo pradžios iki 1941 m. gruodžio Vilniuje nužudyta per 33 tūkst. žydų. Nuo išorinio pasaulio izoliuotame ir gerai saugomame Vilniaus gete palikta gyventi apie 15 tūkst. žydų. Jie dirbo Vokietijos karo ekonomikai reikalingus darbus. Vilniaus getas galutinai likviduotas 1943 m. rugsėjo 23–25 d. Didžioji dalis geto kalinių išvežti dirbti į koncentracijos stovyklas Estijoje (Vaivarą, Klogą ir kt.).Nuo 1942 m. lietuvių saugumo policijos veikla Vilniaus apygardoje vis labiau buvo orientuojama viena kryptimi – persekioti stiprėjantį komunistinį ir lenkų pogrindį. Žydų klausimai LSP veikloje 1942–1944 m. vaidino antraeilį ir reliatyviai nelabai svarbų vaidmenį. Šiuo laikotarpiu prioritetinė LSP veiklos kryptis buvo besislapstančių pabėgusių žydų paieška bei juos remiančių asmenų nustatymas ir suėmimas. Tačiau ir šiuo laikotarpiu suimtiems žydams buvo skiriamos griežtesnės bausmės negu komunistinio arba lenkų pogrindžio dalyviams. Vyriausiosios reicho saugumo valdybos (vok. RSHA) pranešime apie įvykius SSRS rašoma, jog Vilniuje nuo 1942 m. vasario 16 d. iki kovo 21 d. suimta 319 asmenų, 137 suimtieji sušaudyti, tarp jų 73 žydai, 23 komunistai, 14 lenkų pogrindžio narių, 20 dokumentų padirbinėtojų ir 7 šnipai.LSP vaidmens holokauste tyrimui svarbu palyginti saugumo struktūrų funkcionavimą didžiuosiuose miestuose (Kaune, Vilniuje) ir provincijoje (apskrityse). Kaip žinia, didžiuosiuose miestuose gyveno labai gausios žydų benduomenės. Kita vertus, čia buvo kur kas daugiau įvairių rūšių policijos pajėgų. LSP veikla didžiuosiuose miestuose buvo susijusi su įvairiomis vokiečių ir lietuvių policijos pajėgomis, todėl ji čia nėra tokia pastebima ir aiški kaip kai kuriuose provincijos miestuose. Panagrinėsime keletą LSP veiklos pavyzdžių Lietuvos provincijoje.Kretinga. Vokiečių kariuomenė Kretingą užėmė pirmą karo dieną (1941 m. birželio 22 d.). Kartu su vokiečiais į Kretingą iš Vokietijos atvyko SD Tilžės ruožo agentas Pranas Jakys. Nepriklausomos Lietuvos laikais jis dirbo Kretingos rajono saugumo policijos viršininku. Sovietams užėmus Lietuvą pabėgo į Vokietiją. Didelius gestapo įgaliojimus turintis P. Jakys iš pradžių buvo paskirtas Kretingos apskrities policijos vadu, vėliau Kretingos rajono saugumo policijos viršininku (LSP Kretingos rajonas buvo pavaldus LSP Šiaulių apygardai). Jis tapo pagrindiniu žydų ir komunistų areštų bei šaudymų organizatoriumi Kretingos apskrityje. Pirmomis nacių okupacijos dienomis P. Jakys su vietiniais LAF’o štabo nariais ėmė sudarinėti komunistų, komjaunuolių ir sovietinių aktyvistų sąrašus. Sąrašai buvo perduoti gestapui ir Kretingos miesto vokiečių karo komendantui.
1941 m. birželio 25 d. pavakare Tilžės operatyvinio būrio gestapininkai į mašinas susodino išvakarėse suimtus Kretingos komunistus ir žydų tautybės vyrus. Suimtieji buvo nuvežti į Kvecių mišką. Į žudynių vietą atvyko keli gestapo karininkai ir P. Jakys su savo pavaduotoju – LSP Kretingos rajono kriminaliniu vyr. inspektoriumi Gabrieliu Bražinsku. Prasidėjo suimtųjų „teismas“: jie buvo šaukiami po vieną ir P. Jakys gestapininkams trumpai apibūdino kiekvieno veiklą sovietų okupacijos metais. Paskui vieni suimtieji buvo nukreipti į kairę (jie vėliau buvo paleisti – iš viso 35 žmonės), kiti – į dešinę (pasmerktieji sušaudymui). Po skirstymo prasidėjo šaudymas. Lietuviai buvo šaudomi klūpantys ant vieno kelio veidu į duobę, o žydai – stovintys veidais į šaudytojus. Šaudė Tilžės operatyvinio būrio gestapininkai ir Klaipėdos vokiečių policininkai. Iš viso nužudyta 214 vyrų ir viena moteris. Didesnė aukų dalis buvo žydai.Laikinai paliktos gyventi Kretingos žydų moterys ir vaikai buvo uždaryti Pryšmančių dvare įsteigtame gete. Tačiau vokiečių policijos kriminalinis vyr. asistentas Franzas Behrendtas ėmė spausti Kretingos apskrities valdžią, kad kuo greičiau likviduotų dar gyvas esančias žydes su vaikais kaip „nenaudingus ėdikus“. P. Jakys ėmė verbuoti lietuvių savanorius žydų likvidavimui. Pryšmančių dvare uždarytos žydų moterys su vaikais buvo nužudytos 1941 m. rugpjūčio ir rugsėjo mėn. sandūroje. Vokiečių pareigūnų prižiūrimi jas sušaudė lietuvių policininkai ir vadinamieji partizanai.P. Jakys su savo bendradarbiais pasižymėjo ne tik Kretingos miesto, bet ir kitų Kretingos apskrities miestelių žydų žudynėse. 1941 m. (tiksli data nėra žinoma) jis vadovavo žydų moterų šaudymui Veiviržėnuose. Ten buvo nužudyta 300–400 moterų. Iš aukų paimta apie 6–8 tūkst. rb, drabužiai, patalynė ir kt. daiktai. Dalis žydžių daiktų atvežta į saugumo policijos sandėlį Kretingoje, kitus išsidalijo žudynių dalyviai. Dalis pinigų išleista degtinei pirkti ir žudikams vaišinti.Palangos žydų moterys su vaikais po vyrų sušaudymo (1941 m. birželio 27 d.) buvo uždarytos į specialią stovyklą už Palangos esančiame kaime. Čia jos buvo kalinamos iki stovyklos likvidavimo (1941 m. spalio 12 d.). Prieš žydžių šaudymą į stovyklą buvo atvykęs P. Jakys, G. Bražinskas, Kretingos apskrities policijos vadas Antanas Petrauskas ir Palangos miesto policijos viršininkas Juozas Adomaitis. P. Jakys žydų moterims pasakė, kad jos bus perkeltos į getą netoli Darbėnų. Jis įsakė moterims atiduoti pinigus ir brangenybes. Surinktos žydžių vertybės buvo perduotos Palangos burmistrui. Po 7–10 dienų P. Jakys paskambino J. Adomaičiui ir pranešė, kad naktį reikės sušaudyti Palangos žydų moteris su vaikais. Vieną naktį žydės su vaikais sunkvežimiais buvo išvežtos į žudynių vietą miške. Šaudymas prasidėjo po vidurnakčio ir baigėsi paryčiais. Žudynės vyko šviečiant sunkvežimių žibintams. Šaudymui vadovavo P. Jakys. Daugiausia šaudė iš Kretingos atvykę saugumiečiai ir policininkai bei keletas Palangos policininkų. Iš viso buvo nužudyta apie 200–300 žydų moterų ir vaikų.Nurodymus sušaudyti („likviduoti“) žydus ir nežydų tautybės politinius kalinius P. Jakys gaudavo iš vokiečių saugumo policijos (gestapo) pareigūnų. Jis palaikė glaudžius ryšius su Tilžės gestapu ir Bajorų (Klaipėdos kraštas) gestapo viršininku Morašu (Morasch?). Jei gestapo pranešimuose nebūdavo nurodyta konkreti pasmerktųjų sušaudymo data, šį klausimą spręsdavo P. Jakys su G. Bražinsku. Kai būdavo šaudomos didesnės suimtųjų grupės, tuomet dažnai dalyvaudavo ir vokiečių gestapininkai. Paprastai egzekucijose dalyvaudavo lietuvių saugumo, kriminalinės ir viešosios policijos pareigūnai. Dalis tiesiogiai šaudydavo, kiti saugodavo mirčiai pasmerktus žmones šaudymo metu. Jei nebūdavo gestapininkų, žudynėms dažniausiai vadovaudavo P. Jakys arba G. Bražinskas.Karui baigiantis P. Jakys pabėgo į Vokietiją, bet po karo buvo suimtas ir nuteistas 1958 m. Ulmo mieste vykusiame teisme kartu su kitais Tilžės gestapo operatyvinio būrio pareigūnais. P. Jakys buvo kaltinamas 818 žmonių nužudymu. Jis nuteistas kalėti tik 7 metus.Alytus. Vokiečių kariuomenė Alytų užėmė pirmą karo dieną. Jau pirmomis nacių okupacijos dienomis buvo atkurta lietuviška apskrities administracija, viešoji ir saugumo policija, suformuota partizanų (TDA) kuopa. Lietuvių saugumo policijos organizatoriumi ir pirmuoju LSP Alytaus rajono viršininku tapo atsargos ltn. Pranas Zenkevičius (g. 1900 m.). Nepriklausomos Lietuvos laikais jis dirbo Trakų rajono pasienio policijos viršininku. LSP Alytaus rajonas buvo pavaldus LSP Marijampolės apygardai. Alytaus rajono viršininku P. Zenkevičius dirbo maždaug iki 1941 m. spalio. Vėliau jį dėl girtuokliavimo ir nesugebėjimo atlikti tarnybines pareigas pakeitė Petras Kausteklis. Kai kurie liudytojai P. Zenkevičių įvardijo kaip vieną svarbiausių komunistų ir žydų žudynių organizatorių Alytaus apskrityje. Jau pirmomis nacių okupacijos dienomis pradėta suiminėti sovietmečiu aktyviau veikę komunistai, komjaunuoliai, sovietų valdžios pareigūnai bei miškuose besislapstantys raudonarmiečiai. Kaip tuomet buvo rašoma Alytaus TDA kuopos veikimo apžvalgoje, pagal piliečių pranešimus „buvo sulaikyti ir areštuoti 36 vietos komunistai, 9 raudonarmiečiai ir didesnis skaičius žydų“. Žydų persekiojimas ypač sustiprėjo nuo 1941 m. liepos vidurio. Liepos 12 d. Alytaus apskrities viršininkas Stepas Maliauskas ir Alytaus apsaugos viršininkas (komendantas) gen. št. mjr. Juozas Ivašauskas išleido įsakymą, smulkiai reglamentuojantį žydų padėtį. Visiems Alytaus apskrities žydams įsakyta nešioti Dovydo žvaigždę, uždrausta pirkti maisto produktus iš ūkininkų, samdyti darbams nežydus, išvykti iš gyvenamosios vietos be apskrities viršininko leidimo ir t. t. Žydai privalėjo dirbti viešuosius darbus ir vietos savivaldybei bei policijai atiduoti radijo imtuvus, dviračius ir motociklus.Buvusio Alytaus rajono kriminalinės policijos viršininko Alfonso Nykštaičio liudijimu, į Alytų prieš masinius žydų šaudymus buvo iš Kauno atvykęs vokiečių saugumo policijos ir SD „skrajojančio“ būrio (Rollkommando) vadas oberšturmfiureris Joachimas Hamannas. Jis užsuko į LSP Alytaus rajono įstaigą ir kalbėjosi su jos viršininku P. Zenkevičiumi. Kadangi pastarasis vokiečių kalbos nemokėjo, tai J. Hamanno kalbą jam vertė A. Nykštaitis. J. Hamannas liepė P. Zenkevičiui iš Alytaus apskrities valsčių į Alytaus miestą pristatyti nustatytą kiekį žydų vyrų ir moterų. J. Hamannui išvykus, P. Zenkevičius į kiekvieną valsčių išsiuntinėjo savo valdinius su atitinkamais nurodymais. Tai, kad jis organizavo Alytaus apskrities žydų pristatymą į Alytaus miestą, patvirtina ir kiti šaltiniai. Buvęs Alytaus apskrities II Varėnos valsčiaus policijos viršininkas Stepas Vasauskas paliudijo, kad 1941 m. rugpjūčio mėn. jis gavo Alytaus apskrities saugumo policijos viršininko (P. Zenkevičiaus) įsakymą suimti visus Varėnos valsčiaus žydus ir konfiskuoti jų turtą. S. Vasauskas atsisakė vykdyti šį įsakymą ir susitarė su Alytaus apskrities viršininku S. Maliausku, kad minėtą įsakymą įvykdys S. Vasausko pavaduotojas Vincas Cidzikas.1941 m. rugpjūčio viduryje Alytaus apskrities žydus pradėta gabenti į Alytaus kalėjimą. Iš viso į Alytų pristatyta apie 1 tūkst. žydų vyrų ir moterų. Jie buvo laikomi Alytaus kalėjimo kieme.Pirmosios masinės Alytaus žydų žudynės įvykdytos 1941 m. rugpjūčio 13 d. Prieš tai atlikta žydų registracija. Žydai buvo suvaryti į saugumo policijos kiemą ir ten sudaryti jų sąrašai. Po to jie buvo nuvaryti į žudynių vietą miške. Tuomet sušaudyta 617 žydų vyrų ir 100 moterų. Iki 1941 m. rugpjūčio 31 d. nužudyta dar 233 Alytaus miesto ir apskrities žydai. Pirmojo masinio žydų šaudymo metu dalyvavo minėtas J. Hamannas su keturiais vokiečių puskarininkiais. Jis susitarė su Alytaus karo belaisvių stovyklos viršininku, kad skirtų belaisvių duobėms iškasti. Duobės buvo iškastos netoli kalėjimo esančiame Vidzgirio miške. Mirčiai pasmerkti žydai grupėmis buvo atvaromi prie duobių, suguldomi duobėse veidais į žemę ir nuo duobės krašto sušaudomi. Iš pradžių šaudė vokiečių esesininkai su automatais. Žydus prie duobių konvojavo vietiniai TDA kuopos „partizanai“, kuriems vadovavo Jonas Borevičius. Šaudymo vietoje su nugertu degtinės buteliu šlaistėsi ir įvairius nurodymus davinėjo saugumo viršininkas P. Zenkevičius. Paskutinę atvarytų žydų grupę sušaudė vietiniai TDA smogikai ir keli kalėjimo prižiūrėtojai. „Partizanai“ į šaudymo vietą atvyko P. Zenkevičiaus įsakymu. Sušaudytųjų lavonus užkasė sovietų karo belaisviai.Po kelių dienų J. Hamannas sugrįžo į Alytų ir kartu atsivežė Kauno 1-ojo lietuvių policijos bataliono leitenantą Bronių Norkų. J. Hamannas pasakė P. Zenkevičiui, kad nuo šiol Alytaus apskrityje žydus šaudys B. Norkaus vadovaujamas specialus būrys (1-ojo bataliono 3-ioji kuopa). J. Hamanno įsakymu B. Norkui turėjo būti perduodami vertingi sušaudytųjų daiktai (auksiniai žiedai, laikrodžiai ir pan.). Kitą dieną J. Hamannas su B. Norkumi organizavo naują žydų žudymo akciją. Šį kartą buvo sušaudyta apie 50 žydų vyrų. Šaudė keturi vokiečių puskarininkiai ir vietiniai „partizanai“.Po šių žudynių į Alytų iš Kauno dar kelis kartus buvo atvykęs ltn. B. Norkaus ir j. ltn. Juozo Obelenio vadovaujamas specialus būrys. Paprastai šis būrys atvažiuodavo autobusu (apie 20–30 vyrų). Žydai buvo šaudomi miške netoli Kaniūkų tilto per Nemuną. Tikėtina, kad vėlesnių žydų šaudymo akcijų organizavimą ir vykdymą į savo rankas perėmė J. Hamannas su B. Norkumi, ir P. Zenkevičiaus vadovaujami vietiniai saugumiečiai tapo nereikalingi. Netrukus P. Zenkevičius iš tarnybos LSP buvo pašalintas.Tikriausiai paskutinės žydų naikinimo akcijos, kuriose aktyviai dalyvavo Alytaus rajono saugumo policijos pareigūnai, buvo įvykdytos Varėnoje ir Leipalingyje. 1941 m. pirmomis rugsėjo dienomis vietiniai policininkai ir „partizanai“ Varėnos žydus suvarė į miestelio sinagogą. Čia jie buvo saugomi kelias dienas. Rugsėjo 10 d. į Varėną atvažiavo P. Zenkevičius su savo pavaduotoju Juozu Kvedaravičiumi ir apie 30–40 smogikų būriu. Atvykėliai kartu su vietiniais talkininkais sulaikytus žydus nuvarė į Druckūnų kaimo pusę. Žydai buvo atvesti į buvusį caro armijos poligoną ir čia sušaudyti senuose apkasuose. Pagal vokiečių saugumo policijos ir SD vado Lietuvoje Karlo Jägerio pranešimą, Varėnoje buvo nužudytas 831 žydas: 541 vyras, 141 moteris ir 149 vaikai.1941 m. vasarą Leipalingio valsčiaus policijos viršininkas Juozas Budrevičius gavo Alytaus rajono saugumo policijos viršininko (P. Zenkevičiaus) įsakymą suimti miestelio žydus ir uždaryti juos į tinkamą vietą. Tuo tikslu iš buvusių šaulių buvo suorganizuoti du būriai, kurie ir sulaikė visus vietinius žydus. Žydai buvo uždaryti miestelio sinagogoje. Žudynių dieną (1941 m. rugsėjo 11 d.) į Leipalingį atvažiavo Alytaus apskrities policijos vadas kpt. Stasys Krasnickas-Krosniūnas, P. Zenkevičius ir keliasdešimt J. Hamanno „skrajojančio“ būrio kareivių. Žydai buvo išvežti už miestelio katalikiškų kapinių ir ten sušaudyti. Iš viso nužudyti 155 žydai: 60 vyrų, 70 moterų ir 25 vaikai. Juos sušaudė J. Hamanno būrys.Iš pateikto Alytaus apskrities pavyzdžio galima padaryti tam tikras išvadas. Lygindami LSP vaidmenį provincijoje ir didžiuosiuose Lietuvos miestuose (pvz., Vilniuje ir Alytuje) pastebime, kad LSP provincijoje žydus persekiojo ir apskritai veikė aktyviau negu didžiuosiuose miestuose. Provincijoje LSP pareigūnai ne tik vedė sudėtingesnio pobūdžio suimtų žydų bylas, ieškojo iš getų pabėgusių žydų ir juos suiminėjo, bet ir organizavo patį žydų persekiojimo procesą: masinius žydų areštus, jų atgabenimą į kalinimo vietas, telkė vietines policijos pajėgas masinėms žydų žudynėms. Nors apskričių centruose LSP įstaigose paprastai dirbo vos po kelis valdininkus, tačiau jie atlikdavo organizuojantį ir vadovaujantį vaidmenį panaudojant kitų rūšių policiją (viešąją, pagalbinę) ir vadinamuosius partizanus žydų žudynėms. Toks LSP vaidmuo gana aiškiai atsiskleidžia nagrinėjant Alytaus ir Kretingos rajonų saugumo policijos viršininkų (P. Jakio ir P. Zenkevičiaus) veiklą. Galimas daiktas, LSP provincijos padalinių vaidmuo holokauste atskiruose Lietuvos rajonuose ir apskrityse buvo nevienodas ir galbūt turėjo specifinių bruožų, tačiau neabejotina, kad LSP padaliniai buvo įtraukti į holokausto procesą ir jame suvaidino ne antraeilį vaidmenį.
IŠVADOSLietuvių saugumo policija (Valstybės saugumo departamentas) buvo atkurta Lietuvos laikinosios vyriausybės iniciatyva pirmomis nacių ir sovietų karo dienomis. LSP centrinė įstaiga buvo Kaune. Be to, buvo įsteigtos šešios LSP apygardos (Kauno, Vilniaus, Šiaulių, Panevėžio, Marijampolės ir Ukmergės). Apygardos savo ruožtu buvo suskirstytos į smulkesnius teritorinius padalinius – rajonus, kurie daugmaž atitiko apskričių ribas. Naciams 1941 m. rugpjūčio pradžioje sustabdžius Lietuvos laikinosios vyriausybės veiklą, Valstybės saugumo departamentas buvo pavadintas Lietuviškuoju saugumo policijos skyriumi prie vokiečių saugumo policijos ir SD vado Lietuvoje. LSP tapo pavaldi vokiečių saugumo policijai ir SD bei dirbo pagal nacių saugumo direktyvas ir jos kontroliuojama. Svarbiausios LSP veiklos kryptys buvo kova su komunistiniu ir lenkų pogrindžiu bei partizanais. LSP veiklos pobūdį ir kryptis nulėmė nacių okupacinis režimas. LSP buvo naudojama nacizmo tikrų ir potencialių priešų (taip pat žydų) persekiojimui bei naikinimui. Tačiau galutinis sprendimas vokiečių ir žydų tautybės žmonių bylose priklausė ne LSP, bet vokiečių saugumo policijos ir SD kompetencijai.Vis dėlto LSP neišvengiamai buvo įtraukta į nacių organizuojamą žydų tautos genocidą (holokaustą) ir tapo sudedamąja žydus persekiojančio represinio mechanizmo dalimi. Šiame procese LSP glaudžiai bendradarbiavo su kitomis vokiečių ir lietuvių policijos rūšimis (ypač vokiečių saugumo policija bei lietuvių viešąja (tvarkos) policija, policijos batalionais ir pagalbine policija (arba vadinamaisiais partizanais).LSP dalyvavimas holokauste turėjo tam tikrų ypatumų ir ne visą nacių okupacijos laikotarpį buvo vienodai intensyvus. Aktyviausiai žydų persekiojimo procese (suėmimai, kvotos, šaudymų organizavimas) LSP dalyvavo 1941 m. antrame pusmetyje, vėliau „žydų klausimas“ tapo ne toks aktualus ir į pirmą vietą iškilo komunistinio ir lenkų pogrindžio persekiojimas. Pirmomis nacių okupacijos savaitėmis žydų tautybės asmenys dažniausiai buvo persekiojami dėl politinių motyvų (kaip komunistai, komjaunuoliai, sovietų valdžios pareigūnai ir šalininkai). Šiuo laikotarpiu LSP persekiojo visų tautybių (taip pat lietuvių) asmenis, dalyvavusius komunistinėje ir sovietinėje veikloje. Tuo metu LSP dar laikėsi tam tikrų teisėtumo normų ir juridinių procedūrų, mėgino ištirti konkrečią suimtųjų kaltę ir tik paskui juos bausti. Suimtieji buvo apklausiami, tikrinami liudytojų parodymai.Maždaug nuo 1941 m. rugpjūčio vidurio žydų persekiojimo politika iš esmės pasikeitė. Visus žydus pradėta persekioti vien dėl tautybės. Politiniai persekiojimo motyvai neteko reikšmės. Žydai buvo masiškai areštuojami, uždaromi į getus, laikinas izoliavimo stovyklas ir kalėjimus; prasidėjo masinės žydų žudynės nepaisant amžiaus, lyties ir politinių įsitikinimų. Suaktyvėjo prieš žydus nukreipta LSP ir kitų policijos padalinių veikla. LSP masiškai suiminėjo besislapstančius arba vengiančius kraustytis į getus žydus, taip pat tuos, kurie vengė nešioti skiriamuosius ženklus, bandydavo pirkti maisto produktų, vaikščiodavo žydams uždraustose vietose ir t. t. LSP ėmė persekioti ir tuos nežydus, kurie mėgino įvairiais būdais padėti žydams (slėpė juos savo namuose, duodavo maisto, padėdavo pabėgti iš getų ir t. t.).Lygindami LSP įstaigų veiklą didžiuosiuose miestuose (Kaune, Vilniuje) su analogiškų įstaigų veikla provincijoje pastebime tam tikrų skirtumų. Didžiuosiuose miestuose LSP pareigūnai dažniausiai nagrinėdavo sudėtingesnes bylas, kurioms reikėjo nuodugnesnio tyrimo (pvz., atskleisti žydų slėpimosi vietas, pabėgimo iš getų kanalus, nustatyti asmenis, aprūpinančius žydus padirbtais dokumentais ir t. t.). LSP taip pat rūpėjo užverbuoti informatorius, kurie teiktų saugumui informaciją apie geto žydų nuotaikas, ten veikiančias slaptas antifašistines organizacijas ir t. t. Didžiuosiuose miestuose LSP pareigūnai masinėse žydų žudynėse nedalyvavo. Jie taip pat neturėjo teisės savo nuožiūra žudyti žydus. Suimti žydai po kvotos LSP buvo perduodami atitinkamiems vokiečių saugumo policijos organams, kurie specializavosi žudyti žydus (pvz., Vilniuje ypatingajam būriui). LSP funkcionavimas didžiuosiuose miestuose buvo sudėtingesnis (čia veikė platus įvairių policijos įstaigų tinklas) ir sunkiau pastebimas.Provincijoje (apskrityse) veikusios LSP įstaigos holokauste dalyvavo ir apskritai veikė aktyviau negu didžiuosiuose miestuose. Čia LSP valdininkai ne tik vedė suimtų žydų bylas, ieškojo pabėgusių žydų ir juos suiminėjo, bet dažnai organizuodavo ir patį žydų persekiojimo procesą: masinius areštus, žydų atgabenimą į kalinimo ir šaudymo vietas, telkė vietines policijos pajėgas masiniams areštams ir žudynėms. Kai kurių provincijoje esančių LSP įstaigų vadovai (pvz., Alytuje, Kretingoje) patys vadovavo masinių žudynių akcijoms.Lygindami LSP vaidmenį su kitų policijos rūšių veikla holokausto procese galime teigti, kad LSP pareigūnai suėmė ir nužudė kur kas mažiau Lietuvos žydų, negu tai padarė lietuvių policijos batalionai, viešoji policija ir „partizanai“. Tačiau provincijoje LSP įstaigos dažnai atlikdavo vadovaujantį ir organizacinį žydų persekiojimo ir naikinimo vaidmenį.