Viduramžių Lietuvos visuomenės socialiniai sluoksniai

Viduramžių Lietuvos visuomenės socialiniai sluoksniai Viduramžių Lietuvos visuomenė buvo kaimiška, miestai etninėje Lietuvoje dar tik pradėjo kurtis. Ankstyvaisiais viduramžiais (V–XI a.) Lietuvos teritorijoje kūrėsi vadystės, kurių pėdsakais galima laikyti V–VI a. pasirodžiusius ,,kunigaikščių” kapus. Šis aukščiausias visuomenės sluoksnis apie XI a. ėmė transformuotis į tikrus kunigaikščius, kurie buvo išlaikomi gyventojų mokesčiais. Iki XIII a. pabaigos buvo daug smulkių kunigaikščių – kiekviename valsčiuje buvo savas kunigaikštis, užėmęs ankstesnio laikotarpio valsčiaus vado vietą. Šie kunigaikščiai buvo pavaldūs žemių kunigaikščiams, o apie 1183 m. susikūrus Lietuvos Didžiajai Kunigaikštystei – didžiajam kunigaikščiui. XIV a. valsčių kunigaikščiai buvo pakeisti tijūnais. Tijūnas buvo valdovo vietininkas, valsčiaus administratorius ir teisėjas. Iki XIV a. dauguma žemdirbių tebebuvo laisvieji ūkininkai (laukininkai). Nuo neatmenamų laikų jų ūkiai priklausė atskiroms šeimoms ir buvo paveldimi. Vėlesni šaltiniai tokius ūkius vadina dūmais, tarnybomis. Kiekvienas dūmas ar tarnyba privalėjo mokėti mokesčius kunigaikščiams. Karo belaisviai buvo paverčiami vergais – šeimyniškiais. Jie neturėjo savo žemės ir dirbo valdovo arba bajoro dvare. Prie valdovo dvarų telkėsi ir aukštesnio statuso priklausomų žmonių grupė – leičiai. Leitis – senasis lietuvio etnonimas. Tai lietuviai siaurąja prasme, ,,valdovo žmonės”, jo atrama visoje valstybėje išbarstytuose, ypač strateginę reikšmę turinčiuose valsčiuose. Nors leičiai buvo priklausomų valstiečių kategorija, dėl savo artimumo valdovui jie buvo savotiškai privilegijuoti. Dar viena etninės kilmės valstiečių kategorija buvo barčiai – XIII a. pabėgėliai iš Prūsijos (visų pirma iš Bartos žemės) ir jų palikuonys. Ilgainiui valdovo dvaruose atsirado įvairių priklausomų valstiečių kategorijų, kurios skyrėsi savo ypatingomis prievolėmis, nulemtomis jų ūkinės veiklos ypatybių arba etninės kilmės.

XIV a., kovų su kryžiuočiais metu, intensyviai formavosi gausus bajorų sluoksnis. Pagrindinė jų prievolė buvo karinė, todėl jie buvo atleidžiami nuo kitų prievolių ir tapo labiausiai privilegijuotu visuomenės sluoksniu. Tačiau ne visi bajorai buvo lygūs. Daugelio smulkių bajorų sodybos, išsimėčiusios tarp kaimų ar susispietusios į bajorkaimius, nedaug kuo skyrėsi nuo valstiečių. Tuo tarpu turtingesni bajorai turėjo priklausomų žmonių. Bajorų valdžion patekę ūkininkai vadinti kaimynais. Jie gyveno bajoro kaimynystėje ir ūkininkavo bajoro jiems skirtoje žemėje. Kadangi priklausomų žmonių turintis bajoras galėjo geriau pasiruošti karui, XV a. pradžioje Vytautas ėmė gausiai dalinti bajorams buvusius laisvuosius valstiečius, t. y. perdavinėti jiems valstybei priklausančias tų valstiečių prievoles. Valstiečiai, perduoti bajorų valdžion vadinti veldamais. Iš pradžių dalį prievolių jie dar turėjo atlikti ir valstybei, bet greitai bajorams buvo perduotos visos jų prievolės, o taip pat teisė juos teisti bei administruoti. Veldamai atsidūrė visiškoje bajorų valdžioje ir prarado judėjimo laisvę. Ir jų, ir valstybės priklausomybėje likusių valstiečių prievolės sparčiai augo, teisės mažėjo. XV a. vyko intensyvus valstiečių įbaudžiavinimo procesas, galutinai užsibaigęs XVI a. 1566 m. administracinė reforma įteisino bajorų demokratiją – visi valstybės reikalai buvo sprendžiami pavietų bajorų seimeliuose ir jų atstovų seimuose. Tačiau valstiečiai ir miestiečiai neteko bet kokios politinės reikšmės.