Turinys
Viduramžių literatūra 3Trumpa viduramžių epochos apžvalga 3Viduramžių literatūros istorija 6Bažnyčia ir jos įtaka 7Menas ir literatūra 7Viduramžių literatūraTrumpa viduramžių epochos apžvalgaReikia išsiaiškinti, kuo skiriasi sąvokos „raštija” ir „literatūra”. Turime prisiminti, kad ir labai trumpai, turiningą Vakarų Europos Viduramžių literatūrą. Lietuvos raštija savo pirmuosius žingsnius žengė XIII amžiuje. XI a. pradžioje, 1009 m., pirmą kartą paminėtas Lietuvos vardas. Kur kas daugiau žinių apie Lietuvą pateikė kitataučiai XIII a., Mindaugui tapus vienvaldžiu valdovu. Iš XIV-XV a. esama palyginti gausių Gedimino, Jogailos, Vytauto diplomatinių raštų. XIV a. pabaigoje – XV a. pradžioje Lietuva priėmė krikščionybę. Deja, šio didžiulės reikšmės istorinio įvykio aprašymai ne visai patikimi. Išliko kai kurie seniausi lietuviški tekstai, atsiradę po krikšto. Viduramžiais pradėtas lietuvių tautai ir valstybei labai reikšmingas darbas: Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės istorijos – metraščių – rašymas rusėnų kalba. Iš pradžių, XV a. viduryje, jų svarbiausias tikslas buvo iškelti Vytauto nuopelnus ir galią.Raštija vadiname tą rašytinį palikimą, kurio negalime priskirti prie grožinės literatūros kūrinių. Tai aktai, laiškai, privilegijos, istoriografijos, publicistikos, teisės veikalai, knygų pratarmės, taip pat Bažnyčios reikmėms skirti religinio turinio tekstai. Literatūros termino reikšmė platesnė: jis apima ir raštiją, ir grožinę kūrybą.Senąją Lietuvos literatūrą (XIII-XVIII a.) pagal Europos kultūros ir stilių epochas, kaip minėjome, skirstome į keturis laikotarpius: Viduramžių, Renesanso, Baroko ir švietimo, arba Apšvietos, epochos pradžios literatūrą. Viduramžiams priklauso pirmieji negausūs Lietuvos valstybėje XIII-XV a. sukurti rašytiniai paminklai daugiausia lotynų ir rusėnų kalbomis.Viduramžiais laikoma beveik tūkstantį metų Europoje trukusi istorinės raidos epocha. Pradžia skaičiuojama nuo Vakarų Romos Imperijos žlugimo V a. Tada germanai nuvertė paskutinį Romos imperatorių. Kiek anksčiau (IV a.) jau buvo atskilusi Rytų Romos Imperija – Bizantija, egzistavusi iki XV a. vidurio, kai ją nukariavo musulmonai turkai. Vakaruose įsigalėjo lotynų, Bizantijoje – graikų kalba.Svarbiausias Viduramžių visuomenės kultūrinės raidos procesas – krikščionybės plitimas. Krikščionybė, atsiradusi I a., susidūrė su žiauria Romos valstybėje vyravusios antikinės religijos opozicija, kol IV a. krikščionybę pripažino Romos imperatorius Konstantinas Didysis. Iki I tūkstantmečio pabaigos krikščionybė išplito romanų, germanų, slavų tautose. Krikščioniškojo Dievo kultas yra svarbiausia Viduramžių idėja. Šiai epochai būdingas taip pat valdovų kultas. Viduramžiai baigėsi, kai XIV a. Italijoje prasidėjo Renesansas – antikinės-kultūros atgaivinimas neatsisakant krikščionybės. Renesansas per kitus du šimtmečius apėmė visas Europos valstybes.Viduramžiais gausi religinė literatūra buvo sukurta daugiausia lotynų ir graikų kalbomis. Vakaruose ją sudarė žymių teologų, filosofų, mokslininkų, kaip antai šv. Augustino (IV-V a.), šv. Tomo Akviniečio (XIII a.), Šv. Alberto Didžiojo (XIII a.) ir kitų darbai. Epochos mokslui labai nusipelnė Frankų imperatorius Karolis Didysis (VIII-IX a.). Be krikščionybės, Viduramžių literatūra patyrė antikinio pasaulio kultūrinio palikimo ir liaudies kūrybos poveikį.Viduramžiais daug literatūros sukurta tautinėmis kalbomis. Tokie yra herojinio epo šedevrai poemos – prancūzų „Rolando giesmė”, ispanų „Giesmė apie mano Sidą”, germanų „Nybelungų giesmė” ir kt. Grožinės kūrybos centrai buvo Prancūzija, Vokietija, Anglija, Skandinavija. Kuriama įvairių žanrų literatūra. Tai skandinavų sagos (proziniai pasakojimai), mitologinio pobūdžio rinkiniai „Edos”. Labai paplito eilėmis ir proza riteriniai-kurtuaziniai romanai. Nemažai jų parašyta Antikos temomis. Pirmasis Antikos pritaikymas kurtuaziniam, galantiškam skoniui yra „Aleksandro romanas” – kūrinys apie Aleksandrą Makedonietį, šio nukariautojo gyvenimą. Parašytas graikų kalba apie 200 m., buvo išverstas į lotynų, o Viduramžiais sueiliuotas prancūziškai, Vergilijaus „Eneida” sudaro prancūziško ir vokiško „Enėjo romano” turinio pagrindą. „Trojos romanas”, parašyta…s dar nežinant Homero kūrybos, plito Prancūzijoje, Anglijoje. Tų šalių kalbomis buvo rašomi romanai apie karalių Artūrą. Jų kilmė keltiška. Tie romanai dar vadinami Apvaliojo stalo romanais. Keltų kilmės romanas „Tristanas ir Izolda” sukurtas Prancūzijoje, juo buvo sekama daugelyje Europos šalių. Populiarią grupę sudarė ir romanai apie šv. Gralį. (Gralis – puošni, spindinti taurė, iš kurios gėrė Jėzus Kristus per Paskutinę vakarienę. Legenda pasakoja, kad jo mokinys Juozapas Arimatietis į taurę buvo surinkęs nukryžiuoto Jėzaus kraują iš Romos legionieriaus perdurto Jėzaus šono.) Vienas seniausių anglosaksų kūrinių buvo „Poema apie Beovulfą”. Beje, slaviškas „Aleksandro romano” variantas „Aleksandrija” plito Rusioje, buvo gerai žinomas LDK. Romano vertimą į lenkų kalbą savo bibliotekoje turėjo Lietuvos kancleris ir Vilniaus vaivada Albertas Goštautas.Iškilo daug sėslių ir klajojančių herojinės, lyrinės, satyrinės poezijos kūrėjų – skaldai, bardai, trubadūrai, minezingeriai, vagantai ir kiti. Savita buvo satyrinio, didaktinio, religinio pobūdžio miestiečių literatūra: fablio žanras, hagiografiniai pasakojimai apie šventųjų gyvenimus, draminės misterijos biblinėmis temomis. Ją veikė pradėję kurtis universitetai.Čia paminėta dalis populiariausių Viduramžių literatūros kūrinių ir žanrų. Žinios apie Vakarų ir Rytų Europos kultūrą pasiekdavo ir baltus, lietuvius, ypač kai susikūrė XIII a. Lietuvos valstybė. Deja, konkrečių duomenų apie literatūrinę, meninę Lietuvos kultūrą trūksta. Būta liaudies dainių, raudotojų, grota kanklėmis, vamzdžiais, dainuotos karo ir kitokios dainos, sutartinės. Kulto reikalus tvarkė arba patys kunigaikščiai, arba žyniai, kurie saugojo amžinąją ugnį, pranašavo. Jie gyveno prie saugomos ugnies buvusiuose būstuose, gaudavo dalį turto. XV a. lenkų istorikas Janas Dlugošas (Długosz) savo „Lenkijos istorijoje” rašo, kad amžinąją ugnį sostinėje Vilniuje, „šalies širdyje, prižiūrėjo ir rūpestingai malkomis kurstė žynys, jų kalba vadinamas Znič”. Žynį lotyniškai J. Dlugošas vadina kunigu (sacerdote), o lietuviškai „Znicz”. Nemokėdamas lietuvių kalbos jis tą žodį pateikia slaviška forma, bet tai nekeičia esmės (gal tokią formą reikia sieti ir su galimu šventyklos pavadinimu „žynyčia”). Iš XIII a. šaltinių žinome lietuvių dievybių vardus (Andajus, Perkūnas, Žvorūna, Teliavelis, Nunadievis, Diviriksas, Medeina, Zuikių dievas, kultūrinis mitų veikėjas Sovijus), bet neaišku, kokiomis maldomis, kreipiniais, epitetais jie buvo garbinami – nežinome senameldiškų tekstų. Archeologija ir rašytiniai šaltiniai liudija, kad Lietuvos meistrai mokėjo gaminti papuošalus, ginkluotę, būta orkestrantų ir dailininkų valdovų (Gedimino, Jogailos, Vytauto) rūmuose. Apskritai tai svarbios žinios, bet lietuvių raštijos ir literatūros istorijos tiesiogiai neliečia.Vytautas, laimėjęs kartu su Jogaila Žalgirio mūšį, buvo miestietišku stiliumi lenkų apdainuojamas kaip didvyris. Gal ir lietuviai apie tai dainavo, tik tekstų niekas neužrašė. Štai lenkiškos dainos fragmentas:
Witolt idzie po ulicy,Za nim niesą dwie szablicy.
Eina Vytautas gatve, Už jo neša du kalavijus.
Čia turimi galvoje du kalavijai, kuriuos Vokiečių ordino didysis magistras Ulrichas fon Jungingenas (Ulrich von Jungingen) pasityčiodamas atsiuntė Jogailai ir Vytautui prieš Žalgirio mūšio pradžią, kad jie pradėtų kautynes.Kitame fragmente dainuojama:
Hej, Polanie, z Bogiem na nie, Już nam Litwy nie dostanie.
Ei, lenkai, Dievas lėmė, Jau negausim Lietuvos.Žodžiu, labai mažai kas žinoma apie senameldišką Lietuvą. Tačiau pabirų duomenų šiek tiek yra. Pavyzdžiui, apytikriai galima restauruoti, kokiu būdu senameldžiai lietuviai tvirtindavo taikos sutartis, šiuo atveju svarbūs trys dalykai: sutarties užrašymas, teksto antspaudavimas, žodinė priesaika ir tam tikra apeiga.Antspaudus Lietuvos didieji kunigaikščiai turėjo jau nuo Mindaugo laikų. Sutarčių tekstai buvo rašomi rusėnų, vokiečių ir lotynų kalbomis. Tad mums belieka aiškintis, kokios galėjo bū…ti žodinės priesaikos ir jas lydintis ritualas.Kitataučiai krikščionys, sudarydami sutartis su lietuviais arba reikšdami jiems ištikimybę, bučiuodavo kryžių. Senameldžiai lietuviai, suprantama, to nedarė. Atrodo, simbolinę reikšmę turėjo auksinio diržo dovanojimas. Vytautas kaltina Jogailą, kad atėmė iš Jono Algimantaičio tėviškę, nors buvo tvirtai pažadėjęs to nedaryti: davęs ranką ir priėmęs iš Jono Algimantaičio auksinį diržą. Ypatingą reikšmę turėjo rankos ir žodžio davimas. šis susitarimą įteisinantis ir patvirtinantis būdas daug kartų panaudotas derybose, kilus konfliktui tarp Jogailos ir Kęstučio, kai 1382 m. prie Trakų išsirikiavo viena prieš kitą abiejų kunigaikščių kariuomenės. Atvykęs į Kęstučio kariuomenę Jogailos brolis Skirgaila siekė taikos (netrukus paaiškėjo, kad tai buvo klasta), duodamas žodį ir ranką Kęstučiui ir Vytautui Jogailos ir savo vardu. Tai reikia laikyti taikos sudarymo teisiniu patvirtinimu, kitaip būtų nesuprantama, kodėl Skirgaila duoda žodį ir ranką Kęstučiui ir Vytautui Jogailos vardu. Kas buvo pareiškiama tuo duodamu „žodžiu”? Matyt, specialios, akcentuotos frazės. Deja, niekur jos konkrečiai neužfiksuotos. Taip pat nežinome, kaip skambėjo pusmečiu anksčiau Jogailos duota Kęstučiui ištikimybės priesaika. Kad tas „žodis” reiškė juridinį aktą, matyti daugeliu atvejų. Žodžio nesilaikymas vadinamas tiesos nesilaikymu. Jis ne tik duodamas, bet ir „priimamas”, „paimamas” ir perduodamas kitam asmeniui. Vytautas „paimtą” Jogailos žodį dėl Kęstučio saugumo „perdavė” pačiam Kęstučiui (taip sąvoka vartojama Lietuvos metraščių Trumpajame sąvade).Svarbiausiais atvejais taikos sudarymą lydėjo lietuvių atliekamas ritualas. Gedimino atstovai, sudarydami taikos sutartį su Livonijos ordinu, „pagal Lietuvos karaliaus, jo vaikų ir visų jo bajorų sutikimą […] tuo reikalu taip pat atliko savo šventąsias apeigas”. Kokios tos apeigos galėjo būti? Tikriausiai panašios į tas, kurias atliko Gedimino sūnus Kęstutis. Tai vienintelis mus pasiekęs tokio ritualo aprašymas.XIV a. Vengrijos šaltinyje, pagal vietovę vadinamame Dubnicos kronika, aprašyta taikos sutartis, kurią Kęstutis sudarė su Vengrijos karaliumi Liudviku Didžiuoju. Tai įvyko 1351 m. Vėl buvo suaktualėjęs Lietuvos krikšto klausimas. Lenkija ir Vengrija kariavo prieš Lietuvą. Liudviko Didžiojo kariuomenė įsiveržė į Trakų kunigaikštystės rusėniškas žemes. Jį su savo kariuomene pasitiko Kęstutis. Situacija vertė lietuvius sudaryti taiką. Pagal sutarties sąlygas Kęstutis su broliais ir lietuvių tauta pažada priimti krikščionybę, o Liudvikas – išrūpinti jam karaliaus vainiką. Sutartis buvo sutvirtinta lietuvių priesaika. Po to Kęstutis su vengrais išvyko į Vengrijos sostinę Budą krikštytis, bet naktį pabėgo. Taigi sutartis buvo tik Kęstučio diplomatinis manevras.Priesaikos apeigoms atlikti prie Vengrijos karaliaus palapinės, visiems matant, atvedamas žalas jautis ir pririšamas prie dviejų stulpų. Kęstutis jam peiliu prakirto vidurinę gyslą. Tada Kęstutis ir vyresnieji lietuviai pasitepė rankas ir veidą jaučio krauju. Nupjovęs jaučiui galvą, Kęstutis su lietuviais tris kartus praėjo tarp jaučio galvos ir liemens, lietuviškai (lot. Litbwanicer) kartodami priesaikos žodžius. Neišaiškintas raštininkas buvo gana ausylas ir užfiksavo kelis lietuviškus žodžius. Jie užrašyti lietuvių kalbos nemokančio raštininko vien iš klausos. Tekstas toks: ROGACHINA ROZNENACHY GOSPANANY. Pavartota lotyniška rašyba.Šis tekstas iki šiol neiššifruotas, nors kelis kartus bandyta tai padaryti. Čia dar vienas hipotetinis variantas.Skiemenų suskirstymas į tris grupes nereiškia, kad frazę sudaro trys žodžiai. Kartojant frazę tris kartus, jos pabaiga raštininko ausiai galėjo susilieti su frazės pradžia. Raide o žymimas lietuviškas garsas u. Raide a – lietuviškas a ilgasis, kuris maždaug nuo XVI a. yra virtęs ilguoju o. Raidė cb žymi, savaime aišku, garsą k. Garsas z raitininkui pasigirdo vietoj s, nes ėjo prieš sonantą n. Galininko galūnė an dabar yra virtusi a ilguoju (ą), Taip …išryškėja šie lietuviški žodžiai: „rugoki”, „norus”, „poną”. Neaišku, koks žodis „nenokigus”, bet jame yra šaknis „nok”, priklausanti veiksmažodžiui „nokti”, t. y. „eiti, sekti iš paskos”. Kadangi lietuviškuose žodžiuose afrikatos č XIV a. viduryje dar nebuvo, vietoj jos turėta junginys tj, tai galima manyti, kad įžodyje „nenokigus” reikia skaityti kaip j. Taigi spėjama teksto prasmė, atitinkanti priesaikos situaciją, būtų tokia: Perkūne, rūgoki norus, neklausančius pono, t. y. Kęstučio. O gal „panany” reiškia senovinį Vengrijos vardą Panoniją (lot. Pannonia)? Kad prisiekiama Perkūnu, rodytų pavyzdžiai iš J. Bretkūno raštų, kur rūgoja, grumzdžia, bara būtent perkūnas.Dėl neabejotinų lietuviškos frazės perteikimo iškraipymų, ją iššifruoti galima tik hipotetiškai. Svarbiausia, kad turime tikrą lietuviškos taikos priesaikos ritualo aprašymą. Be to, žodis „rūgoki”, kuris, atrodo, teisingai išgirstas ir užrašytas, leidžia daryti prielaidą, kad kariai prisiekdavo Perkūno vardu.Pradėdami apžvelgti senosios Lietuvos literatūros istoriją, išsiaiškinkime aplinkybes, kuriomis pirmą kartą paminėtas Lietuvos vardas, palieskime Lietuvos valstybės atsiradimo Mindaugo laikais problemas, jo krikštą ir karūnavimą, su jo veikla susijusius pirmuosius Lietuvos autogeninius raštus, taip pat prisiminkime kai kuriuos kitų šalių autorių šaltinius apie lietuvius, Lietuvą. Jų kronikose, metraščiuose, diplomatų, pabuvojusių Lietuvoje, rašiniuose yra žinių, turinčių išskirtinę kultūrinę reikšmę, Toji informacija dažnai būdavo pateikiama pusiau beletristine forma. Pirmąsias žinias apie lietuvius senameldžius užrašė krikščionys, kurie į lietuvių mitologiją, religiją, papročius kunigaikščių karo žygius žvelgė kritiškai, bet vis tiek tie liudijimai yra labai svarbūs.Viduramžių literatūros istorija
V a. žlugo Romos imperija, ir jos teritorijoje įsikūrė naujos karalystės, iš kurių vėliau išsivystė tokios Vakarų Europos valstybės, kaip Prancūzija, Anglija, Vokietija, Ispanija ir kt. Kartu su Romos imperija žlugo ir senoji vergovinė santvarka ir pradėjo formuotis nauja, feodalinė, santvarka. V a. laikomas senųjų amžių pabaiga ir naujos istorinės epochos — viduramžių — pradžia. Viduramžiai tęsiasi ligi XVII a. vidurio.Feodalinė santvarka. Viduramžių istorija yra feodalinės santvarkos kilimo, išsivystymo ir. smukimo istorija. Feodalinė santvarka buvo pažangesnė už vergovinę, tačiau ir feodalizmo laikotarpiu gamyba buvo dar labai menkai teišsivysčiusi. Viešpatavo natūralus ūkis (valstiečiai viską patys sau ir feodalui pagamindavo), technika buvo atsilikusi. Tik vėlyvaisiais viduramžiais ėmė plisti amatai, prekyba, pradėjo sparčiau augti miestai.Pagrindinės feodalinės visuomenės klasės — feodalai ir valstiečiai baudžiauninkai. Feodalai — išnaudotojų klasė — buvo stambūs žemės savininkai, kuriems priklausė ir valstiečiai. Valstiečiai baudžiauninkai — išnaudojamoji klasė—turėjo dirbti feodalų žemę, mokėti jiems prievoles produktais ir pinigais, neturėjo teisės nuo jų pasitraukti.Feodalų klasė nebuvo vienalytė. Smulkesnieji feodalai buvo priklausomi nuo stambesnių, šie dar nuo stambesnių, ir taip ligi paties stambiausio feodalo — karaliaus. Feodalas, kuris buvo priklausomas nuo kito, vadinosi vasalas, o jo globėjas — siuzerėnas. Liaudies masių padėtis viduramžiais buvo labai sunki. Feodalai negailestingai išnaudojo valstiečius, galėjo juos parduoti, mainyti, bausti fizinėmis bausmėmis. Teismas ir įstatymai palaikė tik valdančiąsias klases. Nuolatiniai feodaliniai karai dar labiau skurdino valstiečius. Savo protestą prieš išnaudotojus valstiečiai reikšdavo bruzdėjimais ir sukilimais. Pradžioje jie būdavo vietinio pobūdžio, o jau XIV a. apimdavo platesnes valstiečių mases ir būdavo geriau organizuoti. Žymiausi valstiečių sukilimai viduramžiais buvo šie: Žakerija Prancūzijoje (1358), Uoto Tailerio vadovaujamas sukilimas Anglijoje (1381), Valstiečių karas Vokietijoje (1525).Bažnyčia ir jos įtakaViduriniaisiais amžiais savo įtaką labai buvo išplėtusi katalikų bažnyčia. Ji mokė liaudį klausyti vyresnybės, rėmė karaliaus valdžią ir palaikė feodalinį išnaudojimą. Dvasininkai dalyvavo politiniame gyvenime. Aukštieji bažnyčios atstovai buvo skiriami valdovų patarėjais, kancleriais, valstybės sekretoriais ir t. t. Dvasininkijos, kaip ir feodalų, rankose buvo dideli žemės plotai su daugybe baudžiauninkų. Beveik iki trečdalio žemių kai kuriose karalystėse priklausė bažnyčiai. Bažnyčia savo autoritetu pašventino feodalinę santvarką ir, kaip rašė Engelsas, buvo jos aukščiausias apibendrinimas ir sankcija.Viduramžių kultūra — mokslas, menas, literatūra turėjo taip pat ryškų religinį atspalvį. Ilgus amžius švietimas buvo dvasininkų rankose, nes jie buvo beveik vieninteliai raštingi asmenys. Dauguma mokyklų priklausė vienuolynams ir vyskupijoms, jose dėstomi dalykai tarnavo religiniams tikslams: muzika turėjo mokyti religinių giesmių, retorika — sakyti pamokslus, astronomija — apskaičiuoti bažnytines šventes ir t. t.Viduramžiais viešpataujanti filosofijos kryptis buvo scholastika; ji daugiausia užsiiminėdavo įvairių krikščionybės teiginių (pavyzdžiui, pasaulio sukūrimo iš nieko, dievo trejybiškumo ir t. t.) įrodinėjimu. Jiems pagrįsti buvo išgalvojama įvairių dirbtinių argumentų, remiamasi aukštesniais autoritetais: biblija, bažnyčios tėvų nurodymais. Kadangi šie teiginiai vieni kitiems dažnai prieštaraudavo, tekdavo griebtis įvairių gudrybių.Ankstyvuoju savo vystymosi laikotarpiu scholastika dar turėjo tam tikros teigiamos reikšmės, nes po ilgai trukusios pertraukos atnaujino antikinio palikimo studijavimą, o vėliau ji visiškai smuko: galutinai užsidarė teologijos klausimuose, atitrūko nuo gyvenimo, nesidomėjo gamta ir aplinkine tikrove, neleido žmogaus protui laisvai tyrinėti pasaulio reiškinių. Tolimesnis gamtos ir antikinės kultūros studijavimas turėjo aplenkti scholastiką, ir ji pasidarė mokslo vystymosi ir žmonijos pažangos stabdžiu.Menas ir literatūraNors viduramžių epocha buvo tamsi ir prietaringa, bet ji paliko svarbių kultūros bei meno paminklų. Ypač reikšminga viduramžių architektūra. Per IX—XIII a. Europoje vienas kitą pakeitė du architektūriniai stiliai — romaniškasis ir gotiškasis. Romaniškajam stiliui būdingos storos sienos, sunkios kolonos, apvalios arkos ir masyvūs bokštai. Gotiškasis stilius, pradėjęs formuotis apie XII a., buvo tobulesnis ir grakštesnis. Jo būdingas bruožas — smaili strėlinė arka ir aukštos plonos kolonos. Gotiškieji pastatai, kuriuose daug pagražinimų, leido plačiai pasireikšti menininko fantazijai. Gausios skulptūrinės figūros, spalvingi vitražai, medžio raižiniai vaizdavo ne tik biblinius ir šventųjų gyvenimo vaizdus, bet ir kasdienines žmonių buities scenas. Gotiškasis, kaip ir romaniškasis, stilius daugiausia buvo taikomas bažnyčių statybai, tačiau, pradėjus labiau kilti miestams, gotiškuoju stiliumi pradėta statyti ir civiliniai pastatai.Viduramžių literatūroje ypač ankstyvojo laikotarpio, taip pat jaučiama didelė bažnyčios įtaka. Susikūrė ištisa bažnytinė literatūra: himnai, giesmės, “regėjimai”, arba kelionės į pomirtinę karalystę, religiniai vaidinimai ir kt. Bažnytinė literatūra skiepijo liaudžiai paklusnumą, susitaikymą su esama padėtimi, nuolankumą, viltį po mirties sulaukti geresnio gyvenimo. Pasak bažnyčios mokymo, viena didžiausių dorybių buvo laikomas asketizmas, arba atsižadėjimas visų žemės malonumų, savo kūno kankinimas. Todėl bažnytinėje literatūroje daugiausia buvo vaizduojami dėl tikėjimo kenčia asketai, atsiskyrėliai. Jie ištisus metus gyvendavo dykumose ir miškuose, pasninkaudami ir kankindami savo kūną.Tačiau tuo laikotarpiu buvo sukurta nemaža ir tokių kūrinių, kurių netemdo asketinės nuotaikos. Juose vaizduojami įvairūs viduramžių visuomenės gyvenimo reiškiniai. Tai liaudies kūryba; čia apdainuojamos kovos, kuriami ryškūs liaudies didvyrių paveikslai, vaizduojami liaudies papročiai ir buitis. Ankstyvaisiais viduramžiais (ligi X a. pabaigos), gentinės santvarkos irimo ir feodalizmo formavimosi laikotarpiu, joje daugiausia atsispindėjo gentinės visuomenės gyvenimo bruožai, senoji mitologinė pasaulėžiūra. Žymiausi ankstyvųjų viduramžių liaudies epo paminklai— keltų ir skandinavų padavimai.Liaudies kūryba užima labai svarbią vietą ir susiformavusio feodalizmo laikotarpiu. Vertingiausi šio laikotarpio liaudies kūrybos paminklai — tai herojinės poemos, apdainuojančios didingas kovas ir kai kurių karžygių didvyriškumą bei drąsą. Kadangi herojinis epas kūrėsi susiformavusio feodalizmo laikotarpiu, jame atsispindėjo kai kurie feodalinės visuomenės ir krikščioniškosios pasaulėžiūros bruožai: ištikimas tarnavimas siuzerenui, dvaro gyvenimo papročiai, krikščionių kovos su musulmonais ir kt. Tačiau herojinių poemų liaudiškumą nulemia ryški socialinio protesto dvasia, didvyriško savo krašto gynimo, teisingumo ir laisvės idėjos.Dauguma herojinių poemų susikūrė XII—XIII a. Žymiausios jų: prancūzų — „Rolando giesmė”, vokiečių — „Nibelungų giesmė”, ispanų — „Mano Sido giesmė”.XII a., kai feodalų kariai pradėjo jungtis į riterių ordinus, susiformavo riterinė, arba kurtuazinė, literatūra. Tai jau rašytinė literatūra. Pasirodė literiniai romanai, aprašantieji fantastiškus riterių nuotykius, jų meilę išsirinktajai „širdies damai”. Svarbią vietą riterinėje literatūroje užėmė lyrika, kurios autoriai Prancūzijoje buvo vadinami trubadūrais, o Vokietijoje minezingeriais. Riterinė literatūra daugiausia tenkino feodalų skonį ir poreikius, tačiau turėjo ir platesnę reikšmę viduramžių literatūros laidai. Apdainuodama žemiškus idealus ir ypač daug dėmesio skirdama meilei, ji griovė asketizmo idėjas, skatino domėjimąsi žmogumi, jo gausmų ir pergyvenimų pasauliu. Vienas geriausių riterinės literatūros kūrinių—„Romanas apie Tristaną ir Izoldą”, kuriame vaizduojama jaudinanti ir tragiška dviejų jaunuolių meilės istorija.XII—XIV a., sustiprėjus miestams, išauga miestelėnų literatūra. Savo pobūdžiu ir tematika ji skiriasi ir nuo liaudies epo… ir nuo riterinės literatūros. Čia nėra nei didvyriškų žygių, nei riterinių manierų bei nuotykių aprašymo. Daugiausia vaizduojama kasdieninė miestelėnų buitis. Joje daug vaizdingų detalių iš miestelėnų gyvenimo, nemaža komiškų situacijų ir personažų. Miestelėnų literatūroje išryškėja satyros pradai. Pajuoka daugiausia nukreipta prieš feodalus ir dvasininkus. Antai trumpuose komiško pobūdžio eiliuotuose apsakymuose, kurie Prancūzijoje buvo vadinami fablio, o Vokietijoje švankai, sąmojingai buvo išjuokiamas bajorų kvailumas ir tuščiagarbiškumas, dvasininkų gobšumas ir veidmainiškumas. Svarbiausias miestelėnų literatūros kūrinys—„Lapės romanas”. Čia alegorine forma (panaudojant pasakojimus apie gyvulius) buvo pavaizduoti įvairūs viduramžių gyvenimo reiškiniai.Viduramžių menas, architektūra
Viduramžiai – istorinis laikotarpis nuo Va. iki XV a.Tačiau įdomu tai, kad per visus šiuos metus neiškilo joks aiškus ir vientisas stilius, o visa laika gyvavo daugybė įvairių stilių, kurie tik laikotarpiui baigiantis ėmė jungtis į vieną.Romanika – [ pranc. Romanesque, it. Romanico,vok. Romanik klausė bažnyčiai turėjo aiškią paskirtį ir reiškė aiškiai nusakomas idėjas, susijusias su bažnyčios doktrina. Šį stilių išsamiai iliustruoja XII a. Pabaigos Šv. Trofimo bažnyčios, esančios Arlyje, Pietų Prancūzijoje, portikas. Savo forma jis primena romėnų triumfo arkas.Virš durų sąramos esančioje erdvėje, vadinamoje timpanu, regime Kristų Karalių, apsuptą keturis evangelistus simbolizuojančių figūrų. Evangialistų simboliai paimti iš biblijos: šv. Morkų simboliziuoja liūtas, šv. Matą – angelas, šv. Luką – jautis ir šv. Joną – erelis.Suprantama, kad tokios skulptūros nė negali būti natūralios, grakščios ir lengvos kaip antikiniai kūriniai. Bet iškilmingas jų masyvumas daro figūras tik įspūdingesnes. Nereikia nė ilgai žiūrėti, kad tuoj suprastum, kas vaizduojama, be to, jos daug labiau dera prie pastato didybės Fresku spalvos ir formos kilusios is Bizantijos.Štai choras, kur Krisus sėdi soste kaip pasaulio viešpats arba, jeigu stovi prieš kryžių, tai kaip karalius priešais savo sostą. Angelai ir šventiejo – tai dusulingi kabinetiniai Bizantijos mokslininkai. Spalvos labai paprastos: suodžių juodoji, šviesioji ochra ir degta šviesioji ochra, naturali tamsioji ochra ir degta tamsioji ochra, surikas, cinoberis, ultramarinas ir ispaniška žalioji. Freskų spalvos šiandien dažnai buna išblukusios ir iš dalies pakitusios. Surikas pavyzdžiui buna papilkejęs. Paveiksluose riški bizantinė pusinė perspektyva. Perspektyvos žaismas jaučiamas net iš laužtinių juostų ir meandrinių rėmų, o pačios figūros yra paplokščios ir be šešėlių. Jų judesiai nerangūs ir sustirę. Mat šviantieji – orios asmenybės, kurios neišdykauja. Šventieji paveikslai net linijomis ir spalvomis turi išsiskirti iš kasdienybės. Ir pro langų stiklus šviesa turi atrodyti kaip nežemiški legendų spinduliai. Stiklo mozaika yra romaninės epochos išradimas, o jos primtakai – bizantiečių ir ankstyvieji germanų emailio darbai. Švininis apsodas savo storais juodais kontūrais tarsi atplešia figūras nuo šviesomis spindinčio paviršiaus. Tik vienas kitas brukšnys įdeginamas juodų arba kitokių spalvų stiko šukelėse, bet apskritai nuspalvinamos jos ganai menkai. Senas stiklas spalvingas, spalvos sodrios, kurkas sodresnės, negu šiuolaikinės industrijos pagaminto stiklo. Kiekviena šukelė – tai vis brangaakmenis. Romanikos laikais tapyto stiklo paveikslus rėmina puošybinės pynės ir akanto raštai apskritais ir bukais lapais. Kadangi tokiais varganais laikais, kaip ankstyvieji viduramžiai, nebuvo galima statyti tiek bažnyčių su brangaus stiklo langais, tai reikėjo tenkintis knygų puslapiais. Miniatiūriniuose ranraščiuose kiekvienas puslapis taip rūpestingai ir kruopščiai išpuoštas, kaip didžiosios freskos. Puošybai vartojami visi antikos raštų pavyzdžiai. Gėlių ūseliai čia rangosi ir kryžiuojasi kaip ir gyvuliniame ornamente. Ir nors įvairios smulkmenos būdavo plauko storumo, mažosios formos yra tokios pat negyvos, tokios pat iškylmingos kaip ir didžiosios, iškaltos granite.Gotika – [ panc. Gothique < it. Gotico – gotų (genčių), brandžiojo ir vėlyvojo viduramžių europos architektūros ir dailės stilius.Gotikinė arka yra svarbiausias gotikos architektūros forma, tąja genialia technine konstrukcija paremtas visas praktinis gotikinės architektūros pamatas. Paraminės arkos tinka tik kvadratiškiems skliautams. Gotikinę arką galima suglausti arba išplėsti, todel skliauto elementai nebūtinai turi būti kvadratiški. Jos bazėne ne storas mūras, bet tik vienas kitas solidus atramos taškas: piliastras. Ji įspūdinga ne savo svoriu, bet veržimusi aukštyn. Kur tas statybos būdas sugalvotas, nežinome, Arabai jį vartojo seniau, ir aišku, kad galima rasti nemaža Artimųjų Rytų įtakos gotikos stilių. Mat, normanai buvo Užkariavę saracėnų Siciliją. Tačiau gotikos arcitektai gotikinės arkos griebėsi su tokiu entuziazmu, kurį paaiškinti galima vien tik tuo, kad jos principas atitiko jų pasaulėžiūrą. Kaskart aukščiau ir kaskart drąsiau kyla skliautai, vis smailesni ir grakštesni bokštai grąžo dangų. …Gotikinis bokštas šiek tiek primena raketos veiksmą – juo aukščiau ji kyla, juo daugiau netenka svorio, ir akmeninės vijoklinių ornamentų spiralės tarsi atsiskiria nuo bokšto. Dėl to veržimosi į aukštį kartu tempiasi ir stiebiasi į viršų durys, langai ir frontonai. Net kolonos seka įkandin. Romaninių kolonų kapiteliai kubo pavidalo. O gotikiniai stiebiasi aukštyn, kol įgauna taurės formą, vėlyvojoje gotikoje jie visisškai išnyksta. Kolonos virsta liaunais stiebais, kurie palubėje išsišakoja tarsi skliauto griaučiai. Kartais gotikinės bažnyčios lyginamos su šiuolaikinėmis konstrukcijomis, pavyzdžiui, su Eifelio bokštu. Tai tik iš dalies pamatuota, nes plienas yra tokia medžiaga, kuri reikalaute reikalauja lieknos ir aukštos statybos. O akmuo pats savaime yra sunkus ir masyvus. Ir, tarsi juokdamiesi iš tos jo ypatybės, gotikos meistrai stato į aukštį, dalija mūro sienas stiklo mozaika, akmenį paverčia augalinio ornamento užraitų pyne, puošybiniais voratinkliais, vijokliškai kylančiais aukštyn ir pačiame viršuje išvirstančiais į pumpurus, iš kurių tiesiasi dar aukštesni stiebai. Be abejo, tiesa yra tai, kad aukštuose miestuose, kurių sienos neleido plėstis, žemė buvo brangi ir kad namus statyti į aukštį vertė tie patys ekonominiai akstinai, kaip ir šiuolaikinius dangoraižius. Tačiau su kokiu džiaugsmu imasi to uždavinio gotikos architektai.
Tašydami akmenis, graikai labai gerai jautė jų būsimą funkciją – žinojo, ką jie darys – turės laikyti ar patys remsis. O gotikos architektai atvirkščiai – šaltakraujiškai naudojasi visu tuo, ką teikia akmuo, ir jų darbo vaisiai tiesiog pasakiški – pastatai atrodo lengvi, tarsi besvoriai . Akmuo jiems vien medžiaga, kuria stengiasi išreikšti save. Jo materialumas jų visiškai nedomino, svarbiausia jiems buvo jame glūdinti jėga. Neatrodo, kad jie tašomą akmenį savo rankomis būtų nuglostę, kaip kad graikai.Gotikos architektai tik skaičiuoja. Svarbiausia yra konstrukcija ir išmonė. Didžiausia išmonė, kada nors žmonių sukurta. Gotika buvo iš tiesų tarptautinis Europos stilius, kuris kartu su keliaujančiais amatininkais prasiskverbė į atokaiausius užkampius, tačiau gimė ir labiausiai ištobulėjo germanų tautose, Šiaurės Pancūzijoje, Anglijoje ir Vokietijoje. Matyt, kad šitą stilių bus sąligojęs ypatingas Šiaurės Europos pasaulėvaizdis. Ta pačia proga konstatuotina, kad neramus ir aistringas, abstraktus šiaurės gyvulinės ornamentikos linijos žaismas yra giminingas fanatiškam gotikos amžinybės siekimui. Abiems atvejais vadovaujamasi ne tikru pojūčių, kuriančiu darnias ir gražias formas, o religijos dogmų sukelta aistra, kuri įsakmiai , staiga susiranda tokštamą išraišką. Žodis gotika, kurį pirmą kartą pavartojo Renesanso klasikinių nuotaikų literatai, iš pradžių buvo vartojamas apibūdintitam, kas buvo šlykštu, barbariška, nedarnu. Stabmeldiškai nežabotą gyvulinį ornamentą sutramdė klasikinės formos, kurias viduramžių bažnyčia pasiskolino iš bazilikos. XI a. Pabaigos ir XIII a. Pradžios katedrų, t.y. vyskupų bažnyčių (chatedra – vyskupo sostas), pradiniai sumanymai buvo tokie drąsūs ir didingi, kad nedaugelis iš jų – jei iš viso tokių būta – buvo pastatytos tiksliai pagal projektą. Nors didingieji sumanymai ir nebuvo įvykdytit, o laikui bėgant gotikinės katedros buvo gerokai pakeistos, įžengę į neaprėpiamą erdvę atveriančius jų interjerus, mes patiriame neužmirštamą būseną – tarytum pats jų dydis jau išsklaido visa, kas žmoniška ir menka. Vargu ar galime įsivaizduoti, kokį įspūdį šie statiniai turėjo daryti tiems, kurie buvo matę vien niūrias sunkias romaninio stiliaus bažnyčias. Savo jėga ir galybe senosios bažnyčios tarsi įkūnijo kovojančios bažnyčios idėją – ta bažnyčia teikė tikintiesiemas priebėgą nuo blogio antpuolių. Naujosiso katedros tarsi leido jiems akies krašteliu žvilgtelėti į anapusinį pasaulį. Pamoksluose ir himnuose jie buvo girdeję kalbant apie šventąją Jeruzalę – apie jos perlų vartus, neįkainojamus brangaakmenius, gatves iš gryno aukso bei skaidraus stiklo. Dabar ši viz…ija tarytum nužengė iš dangaus ant žemės. Šių bažnyčių sienos nebuvo nei šaltos nei atstumiančios. Jas sudarė langų vitražai, kurie spindėjo, nelyginant nusagstyti rubinais ir smaragdais. Auksu žibėjo kolonos, nerviūros ir ažūrai. Čia neliko nieko, kas sunku, žemiška, banalu. Į tokią grožio kontenpliaciją panirę tkintieji pasijusdavo tarytum priarteję prie anapus daiktiškojo pasaulio plytinčios karalystės paslapčių. Net iš tolo žiūrint į šiuos stebuklingus statinius, atrodė, tarsi jie šlovina dangų. Paryžiaus Dievo Motinos katedros fasadas tiksriausiai pats tobuliausias iš visų katedrųMirties samprata viduramžiais
Tikriausiai nieko nestebina tai, kad kiekvieną lapkričio mėnesį į kapines suplusta minios “maldininkų” pagerbti numirėlių. Tačiau kažkas gali ir pagalvoti, o iš kur gi kilo tokia tradicija, kurgi to garbinimo šaknys? Amžių glūdumoje? Ar tai nenutrūkstama grandine mus pasiekę pagoniškosios Antikos mirusiųjų kultai? Tačiau buvo atskleista sena, labai skirtinga nuo mūsiškės, laidojimo praktika, menki ir anonimiški kapai, lavonų sangrūdos, daugkartinis duobių panaudojimai, kaulų sankaupos galerijose – visi šie ženklai labiau rodo abejingumą palaikams.Taigi antikos mirusiųjų kultai, net jei kai kurie jų pėdsakai ir išliko folklore, tikrai išnykę. Krikščionys nusikratė palaikais, atiduodami juos Bažnyčiai, kur jie buvo užmiršti. Tik XVIII a. pabaigoje, kilus naujai jautrumo bangai, tradicinį abejingumą nustota toleruoti ir sukuriamas naujas kultas, romantizmo laikotarpiu toks populiarus, jog manoma, kad jis gyvuoja nuo neatmenamų laikų.Vis dėlto geriausias šaltinis, atskleidžiantis senųjų laikų požiūrį į mirtį, yra testamentas. Nes žmogaus požiūris į mirtį keičiasi arba labai lėtai, arba po ilgų laiko tarpsnių. Amžininkai tų pokyčių nepastebi, nes laiko tarpsniai apima kelių kartų gyvenimą ir peržengia atminties ribas. Štai kodėl tyrinėjant mirtį nereikia bijoti aprėpti keleto amžių ir net tūkstantmečio.Kaip ir daugelis papročių faktų, kurie išsikristalizuoja tik per ilgą laiką, laikysena mirties akivaizdoje ( kad ir viduramžiais ), žvelgiant per laiko nuotolį, gali atrodyti beveik nekintama, tarsi chronologiška. Ir vis dėlto tam tikrais momentais pakitimų įvyksta, jie dažniausiai lėti ir kartais nepastebimi, nors mūsų dienomis jau greitesni ir sąmoningesni.Laikyseną mirties akivaizdoje viduramžiais galima skirstyti į dvi dalis: iki XII a. ir po jo.
Pirmasis etapas
Mirtį šiuo laikotarpiu galima pavadinti “prijaukinta”. Žmonės tikėjo, kad apie mirtį būdavo iš anksto perspėjami. Mirdavo jau suvokę, kad reikės mirti. Tai būdavo arba sunki mirtis, tokia kaip maras, arba staigi – į kurią derėjo žiūrėti kaip į išskirtinę ir apie ją nekalbėti. Taigi paprastai žmogus būdavo įspėjamas.Tokių pavyzdžių pilna prancūzų herojinėse poemose: “ žinokite, sako Govenas, – aš jau neišgyvensiu nei dviejų dienų”. Rolandas “jaučia: traukiasi gyvybė. Mirtis jau leidžias iš galvos į širdį, jaučia mirt atėjo metas…”.Dievobaimingi vienuoliai elgdavosi panašiai kaip riteriai. “Vienas garbingas atsiskyrėlis pajuto, kad netrukus paliks šią ašarų pakalnę”.Žmones apie artėjančią mirtį įspėdavo natūralūs ženklai arba dažnai – vidinis įsitikinimas, o ne kokie antgamtiniai ar stebuklingi reiškiniai. Tai buvo kažkas labai paprasta, tai, kas perduodama per amžius ir ką mes teberandame dabartyje, kaip reliktą. Kažkas stebuklinga ir keista, kaip esti krikščioniško pamaldumo atvejais: nepaaiškinama, tik gaivališkai suvokiama. Negalėjai sukčiauti, dėtis, jog nieko nematai. Pvz:. XVIII a. Don Kichotas, kad ir koks pamišėlis buvo, pranašiški mirties ženklai jį atveda į protą: “jaučiu, jog stoviu mirties angoje”.Mirštančiųjų žodžiai, vienodi, nekintantys tarsi patarlė, eina per amžius. Jų randame ir šių laikų autorių kūryboje, pvz:. Jeano Guittono rašo (1941m.): “jie nesiskubindavo mirti, tačiau, kai pajusdavo šią valandą artinantis, neužbėgdami už akių ir nesivėlindami, lygiai taip, kaip ir derėdavo, krikščioniškai mirdavo”. B…et ir kiti, nors ir ne krikščionys, mirdavo taip pat paprastai.Žinodamas, kad artėja gyvenimo pabaiga, mirštantysis jai ruošdavosi. Ir viskas atsitikdavo labai paprastai. Pasaulyje, kuriame tiek pat stebuklų, kaip ir “Apvaliojo stalo riterių” romanuose, mirtis buvo labai paprastas dalykas. Senoviniai mirties papročiai tam tikras ritualas. Štai pvz:. Ronsevalio slėnyje arkivyskupas laukia savo mirties gulėdamas, “o baltos, dailios rankos jo abidvi, sudėtos kryžium, guli ant krūtinės”. Nuo XII a. tokia statulų, vaizduojančių mirusiuosius, padėtis. Ankstyvosios krikščionybės laikais mirusysis buvo vaizduojamas ištiestomis maldai rankomis. Mirties laukiama gulint išsitiesus. “Mirštantysis turi gulėti aukštielninkas, kad jo veidas visada žvelgtų į dangų, o galva būtų atsukta į rytus, į Jeruzalę”.
Taip pasiruošęs mirštantysis gali atlikti paskutines tradicines apeigas. • Pirmas veiksmas – gyvenimo apraudojimas, liūdnai, tačiau nuoširdžiai prisimenami mylimi asmenys ir daiktai, trumpai keliami vaizdai, apžvelgiamas gyvenimas. Tačiau šis jausmas trunka neilgai, kaip vėliau ir gyvųjų gedulas. Tai tik akimirka.• Po graudaus gyvenimo apraudojimo seka draugų bei kitų žmonių, visuomet gausiai susirinkusių prie mirštančiojo lovos, atsiprašymas. Mirštantysis prašo Dievo malonės gyviesiems. Vietos parinkimo problema atsiranda vėlesnėje “Apvaliojo stalo riterių” poezijoje.• Dabar laikas pamiršti pasaulį ir pagalvoti apie Dievą. Malda susideda iš dviejų dalių: 1. atgailos “Dieve, atleisk mano kaltę…”, ir trumpo būsimojo prisipažinimo “rankas sudėjęs, meldžiu malonės”. 2. Šioje dalyje – sielos paruošimas. Tai vienos labai senos maldos, galbūt pasiskolintos iš sinagogos žydų, parafrazė. XVI – XVIII a. šios plačiai paplitusios maldos vadinamos recommendaces.Tuo metu įsiterpdavo vienintelis, be abejonės, religinis arba greičiau bažnytinis aktas – nuodėmių atleidimas. Nuodėmes atleisdavo kunigas, skaitydavo psalmes, pašlakstydavo mirštantįjį smilkalais ir švęstu vandeniu. Šis nuodėmių atleidimo aktas buvo kartojamas ir mirusiajam. Mes tai vadiname “kalčių atleidimu”. Tačiau terminas “kalčių atleidimas” niekada nebuvo vartojamas bendrinėje kalboje: testamentuose buvo minima recommendaces, “Gelbėk mane viešpatie”…Kiek vėlesniais laikais mirštantiesiems duodavo “Kristaus kūno”. Paskutinis patepimas buvo skiriamas kulto tarnams, jį iškilmingai bažnyčioje gaudavo vienuoliai.• Po paskutinės maldos nelieka nieko daugiau, kaip laukti mirties, o ši neturi jokios priežasties vėluoti. O jei vis dėlto mirtis nesiskubina ateiti, mirštantysis jos laukia tylėdamas.Keletas “prijaukintos mirties” bendrų išvadų :1. Pirmoji jau pakankamai aiški: mirties laukiama lovoje, “gulint ligos patale”.2. Antroji: mirtis – tai vieša bei organizuota ceremonija. Organizuota paties mirštančiojo, kuris jai vadovauja ir žino jos eigą. Tai ir vieša ceremonija. Mirštančiojo kambarys virsdavo vieša vieta. Ten buvo galima laisvai įeiti. XVIII a. pabaigoje gydytojai, paskelbę pirmąsias higienos taisykles, skundėsi, kad mirštančiųjų kambariuose per daug žmonių. Būdavo svarbu, kad dalyvautų giminės, bičiuliai, kaimynai. Atsivesdavo vaikų. Iki XVIII a. sunku įsivaizduoti mirštančiojo kambarį be keleto vaikų.3. Pagaliau paskutinė, svarbiausioji, išvada: mirtis paprasta, todėl mirties apeigos buvo atliekamos iškilmingai, tačiau be dramatizmo ir kraštutinių emocijų. “… ir užgesdavo su savotišku palengvėjimu, sakytum paprasčiausiai persikraustydavo į kitą trobą”.Taip buvo mirštama ištisus šimtmečius ar tūkstantmečius. Senovinis elgesys, kai mirtis sykiu ir įprasta, ir artima, ir neskaudi, ir nesvarbi, pernelyg skiriasi nuo dabartinio, kai mirtis taip baugina, jog nebedrįstama ištarti jos vardo. Turbūt dėl to ši įprastinė mirtis vadinama “prijaukinta mirtis”. Kitas natūralus anų laikų požiūrio į mirtį aspektas: gyvųjų ir mirusiųjų sambūvis. Tai naujas neįprastas reiškinys. Jis buvo nežinomas nei pagoniškame, nei krikščioniškaja…me antikos pasaulyje. Jis mums visiškai svetimas nuo XVIII a. pabaigos. Nors senovėje mirtis žmonėms buvo įprasta, jie bijojo mirusiųjų kaimynystės ir laikėsi nuo jų nuošalėje. Jie gerbdavo kapus: žinių apie senovines ikikrikščioniškąsias civilizacijas mums daugiausiai pateikia kapaviečių archeologija, objektai rasti kapuose. Tačiau vienas iš kapų kulto tikslų buvo sukliudyti mirusiesiems grįžti ir kelti nerimą gyviesiems. Gyvųjų pasaulis turėjo būti atskiras nuo mirusiųjų pasaulio. Štai kodėl senovės Romoje įstatymas draudė laidoti miesto teritorijoje. Šis draudimas vien todėl, kad būtų apsaugotas gyventojų namų šventumas. Štai kodėl kapinės būdavo įrengiamos užmiestyje, kelkraščiuose. Tačiau pamažu ėmė plisti paprotys laidoti numirėlius miestuose. Šis paprotys paplito ir įsitvirtino, nors tai ir draudė kanonų teisė. Mirusieji vėl sugrįžo į miestus, į kuriuos buvo ištisus šimtmečius neįleidžiami. Tai prasidėjo ne tiek su krikščionybės, kiek su afrikiečių kilmės kankinių kulto atsiradimu. Kankiniai būdavo laidojami užmiestiniuose, bendruose ir krikščionims ir pagonims nekropoliuose. Garbinamos kankinių laidojimo vietos savo ruožtu skatino žmones ten laidoti savo artimuosius. “Kankiniai saugoja mus gyvus ir globoja mirusius. Štai kodėl mūsų protėviai rūpinosi laidotis arti kankinių palaikų”. Taip buvo užmiesčio kapinėse, kur buvo laidojami pirmieji kankiniai. Ant šventųjų palaikų bendruomenė statydavo vienuolių aptarnaujamą baziliką, šalia kurios norėdavo būti palaidoti krikščionys. Atėjo metas, kai išnyko skirtumas tarp priemiesčių, kur laidodavo šalia šventųjų, nes tai buvo už miesto, ir miesto, kur laidoti visuomet buvo draudžiama. Dvasininkija pakreipė tradicinį draudimą numatydama, kad šventųjų palaikai bus saugojami katedrose. Šalia jų norėjo išsirinkti vietą kapui ir kiti, vadinasi, ankstesnis bjaurėjimas mirusiaisiais jau buvo susilpnėjęs. Taigi riba, skyrusi kapinių vienuolyną nuo katedros, išnyko. Aplink šiuos vienuolynus išaugo priemiesčių kvartalai, mirusieji susimaišė su jų gyventojais ir įsiskverbė į istorinę miestų širdį. Nuo to laiko nebeliko skirtumo tarp bažnyčios ir kapinių.Viduramžių kalboje žodis “bažnyčia” reiškė ne tik bažnyčios pastatus, bet ir visą bažnyčią supančią erdvę. Buvo laidojama tiek bažnyčioje, tiek prie jos sienų, tiek aplink ją. Bažnyčios šventorius, dar buvo vadinamas cimetière, t.y. kapinėmis. Reikia paminėti, kad antikos laikais kapas reiškė daugiau negu erdvė, kurią jis užimdavo, nors semantinė jos reikšmė buvo skurdesnė. Viduramžiais priešingai, uždara erdvė aplink laidojimo vietą reiškia daugiau negu kapas.Dar vienas įdomus reiškinys yra tai, kad viduramžiais, ir dar XVI bei XVII a. kapinių galerijas puošdavo meniškai išdėstytos kaukolių ir kaulų krūvos. Kyla klausimas – iš kurgi tie kaulai? Dauguma iš didelių bendrų duobių, vadinamųjų “varguolių duobių”, kuriose laidojama be karstų. Kai duobė prisipildydavo, ji būdavo užkasama, o atkasama senesnė, iš kurios išdžiūvę kaulai būdavo išimami į galerijas. Turtingųjų palaikai palaidoti bažnyčios viduje, vieną gražią dieną taip pat nukeliaudavo į galerijas. Tuomet niekam net į galvą neateidavo mintis, kad mirusysis privalo būti palaidotas į savotišką jam skirtą vietą ir joje išbūti amžinai. Viduramžiais nebuvo svarbi tiksli laidojimo vieta, svarbu, kad mirusieji pasiliktų šalia šventųjų ar bažnyčioje. Palaikai būdavo patikimi Bažnyčiai. Kaip Bažnyčia su jais pasielgs – nesvarbu, kad tik išsaugotų savo šventoje erdvėje.Taigi vakarų civilizacija gana paprastai žiūrėjo į mirtį. Dabar pamatysime, kad šis požiūris nebus nei uždraustas, nei panaikintas. Jis tik iš dalies pakito viduramžiais, t.y. pradedant XI – XII a. Tai ne nauja nuostata susiformavusi vietoj ankstesnės, o ta pati, tačiau pakitusi, ir tie subtilūs pakitimai tradicinį žmogaus ir mirties santykį padarys asmeniškesnį ir dramatiškesnį. Tų laikų žmogus jau nuo gimimo buvo labai socializuotas. Šeima nesistengdavo sulėtinti vaiko socializacijos proceso. Kita vertus,… šis procesas neatskirdavo žmogaus nuo gamtos, kurią paveikti jis galėjo nebent per stebuklą. Kasdieniškas, natūralus požiūris į mirtį yra viena susitaikymo su gamtos tvarka formų. Žmogus suvokdavo mirtį kaip vieną didžiųjų gamtos dėsnių ir negalvodavo nei kaip iš jos ištrūkti, nei kaip ją išaukštinti.Atsiranda keletas naujų reiškinių, kurie seną idėją praturtino rūpesčiu dėl kiekvieno individo savitumo: tokie reiškiniai, kaip: Paskutinio teismo vaizdavimas; Teismo perkėlimas į kiekvieno asmens mirties valandą; domėjimasis fizinio irimo paveikslais; grįžimas prie epigrafijos ir t.t.• Paskutinio teismo vaizdavimas. Mirusieji, kurie priklauso Bažnyčiai ir jai patikėję savo kūną, užmiega ir ilsisi iki antrojo Kristaus atėjimo, kad atsibustų rojuje. Be abejonės, piktavaliai, tie, kurie nepriklauso Bažnyčiai, po mirties nebeatgis, neprisikels ir bus pasmerkti nebūčiai. XVIII a. apokalipsinis įkvėpimas, mintys apie didįjį sugrįžimą pamažu išnyko. Jas užgožė teismo idėja. Vis didesnio dėmesio susilaukia du momentai – sielų atranka bei Švenčiausios Mergelės ir švento Jono užtarimas. Kiekvienas žmogus teisiamas pagal savo gyvenimą, geri ir blogi darbai skrupulingai atskiriami ir dedami ant dviejų svarstyklių lėkščių. Viskas surašyta į “ liber vitea” (gyvenimo knygą) – pagal ją bus teisiamas pasaulis. Įdomu tai, kad visa suvestinė užsibaigia ne mirties akimirką, o paskutinę dieną pasaulio pabaigoje. Taigi aiškiai matoma, kad tikėta pomirtiniu gyvenimu, nebūtinai amžinu, bet trunkančiu iki pasaulio pabaigos.• Antrasis reiškinys.Bandymas panaikinti eschatologinį laiką tarp mirties akimirkos bei pasaulio pabaigos ir įkomponuoti Teismą ne į paskutinės dienos atmosferą, o perkelti į kambarį šalia mirštančiojo lovos. Tai mus grąžina (XV – XVI a.) prie tradicinio mirties lovoje pavyzdžio. Mirštantysis guli apsuptas savo giminaičių ir atlikinėja mums jau gerai žinomas apeigas. Tačiau mirštantysis mato reginį ( ko, beje, aplinkiniai nemato). Iš vienos pusės – Švenčiausioji Trejybė ir visa dangiškoji palyda, o iš kitos – šėtonas ir baisiųjų demonų armija. Didysis sambūris, kuris, kaip manyta XII – XIII a. turėjo vykti pasaulio pabaigoje, nuo XV a. persikelia į ligonio kambarį. Ta scena tai tarsi kova tarp gėrio ir blogio jėgų, susigrūmusių dėl mirštančiojo; tačiau tai taip pat mirštančiojo išbandymas, kuris nulems jo likimą amžinybėje. Mirštantysis pamatys visą savo gyvenimą, ir bus gundomas arba neviltimi dėl savo klaidų, arba tuščia savo gerų darbų garbe. Jo elgesys šią akimirką staiga nutrins viso gyvenimo nuodėmes, jei nepasiduos pagundai, arba priešingai, nubrauks visus gerus darbus, jeigu jai neatsispirs. Paskutinį teismą pakeitė paskutinis išbandymas.Čia matome du svarbius dalykus:Pirma – tradicinis mirties lovoje vaizdavimas susiejamas su asmeniniu kiekvieno žmogaus gyvenimo teismu. Mirtis lovoje, buvo raminanti apeiga. Dėl mirštančiojo likimo nebuvo nerimaujama, buvo garantuotas perėjimas iš vieno pasaulio į kitą, tai kolektyvinė apeiga. Teismas, priešingai, buvo atskiras kiekvienam žmogui, ir nieks nežinojo savo likimo, kol teisėjas jo nepaskelbs nepažiūrėjęs į svarstykles.Antra – vis graudesnis ryšys tarp mirties ir kiekvieno individo biografijos. Šis ryšys atsirado laikui bėgant. XVI bei XV a. jis jau tvirtai nusistovėjo. Nuo tada tikima, kad mirties akimirką kiekvienas žmogus vienu momentu išvysta savo gyvenimą. Šis poslinkis sustiprino paties mirštančiojo vaidmenį mirties ceremonijoje. Jis vis dar lieka veiksmo centre, kaip ir kadaise jam vadovauja, kreipia pagal savo valią. Tai pasikeitė tik XVII – XVIII a. kai pradėta kovoti prieš liaudies tikėjimą, esą nebūtina nertis iš kailio stengiantis gyventi dorai, nes gera mirtis atpirks visas kaltes.• Mirusiųjų vaizdavimas XIV – XVI a. mene mirties vaizdavimas mumijos arba apirusio pavidalu yra mažiau paplitęs, negu galima būtų tikėtis. Taip mirtis vaizduojama XV a. rankraščiuose, liturginių apeigų bei maldų prie mirusiojo iliustracijose. Daug rečiau ji taip vaizdu…ojama antkapių mene. Tik vienur kitur gulinčią figūrą pakeičia nuogo lavono skulptūra. Vėliau XVII a. jau nebe yrantis lavonas, o skeletas arba kaulai paplito visuose antkapiuose ir netgi įsiskverbė į namų interjerą. Tačiau makabriški objektai, kaukolės ir kaulai, nuo XVI a. pab. Jau reiškia ką kitą nei sudūlėję palaikai. Reikia pažymėti, kad testamentai šiuo klausimu tyli. Daugelyje jų susiduriame su ramiu požiūriu į mirtį lovoje. Fizinės mirties baimės čia visiškai nėra, ir tai leidžia manyti, kad ji nebuvo būdinga bendrai mąstysenai. Antroje viduramžių pusėje XII – XV a. suartėjo šios trys kategorijos: mirties suvokimas, savo biografijos žinojimas ir aistringas prisirišimas prie daiktų bei mylimų būtybių. Mirtis tapo ta vieta, kur žmogus ėmė geriau suprasti save. Paskutinis dalykas, kurį lieka aptarti, tai kapai. Antikinėje Romoje kiekvienas, kartais ir vergas, turėjo savo laidojimo vietą, kuri buvo pažymėta įrašu. Tokių įrašų be galo daug krikščioniškosios epochos pradžioje. Jie reiškia troškimą išsaugoti kapą ir atmintį apie mirusįjį. Apie Va. Įrašų pasitaiko vis mažiau, o netrukus jie visai išnyksta. Portretai savo ruoštu irgi išnyksta, kai tik kapai lieka bevardžiai. Ši evoliucija įvyko dėl to, kaip jau buvo minėta anksčiau, jog velionis būdavo paliekamas Bažnyčiai, kad ji rūpintųsi juo, kol jis prisikels iš numirusiųjų. Taigi kapinės buvo akmeninių, kartais su skulptūriniais elementais, ir visada bevardžių sarkofagų sankaupa, todėl be laidotuvių dokumentų nelengva nustatyti jų datas. Nuo XII a. vėl pradėta rastis antkapių įrašų, kurių devynis šimtmečius beveik nebuvo. Pirmiau jų pasirodo žymių žmonių antkapiuose, XIII a. jau beveik visuose. Pradėta statyti skulptūriniais elementais puošti antkapiai. Šalia didžiųjų antkapinių paminklų padaugėjo gana mažų nuo 20 iki 40 cm. Lentelių, tvirtinamų prie bažnyčios sienų. Iki XVIII a. tai labiausiai paplitę antkapiniai paminklai. Šios sieninės lentelės labai dažnai aptinkamos XVI – XVIII a., mūsų bažnyčios buvo ištisai jomis apkaltos.Kapų tyrinėtojai, kaip ir paskutinio teismo scenos ir makabriškkos temos, patvirtina, kad XI a. atsirado anksčiau nežinomas ryšys, susiejęs kiekvieno asmens mirtį su jo individualybės suvokimu. Nuo pirmo tūkstantmečio iki XIII a. įvyko labai svarbios istorinės permainos. Žmogus visai kitaip galvoti apie tai, kas juos supa, kas su jais susiję, o mąstymo mechanizmai – būdas samprotauti, suvokti konkrečią ir abstrakčią tikrovę ir kelti idėjas – smarkiai vystėsi. “Šį pasikeitimą regime mirties veidrodyje”.Tradicinis visuomenės žmogus, o toks ir buvo viduramžių žmogus, kuriam nebuvo svetima nei viena liaudies kultūros apraiška, nesunkiai susitaikė su mintimi, kad mes visi esame mirtingi. Žmogus savo mirtyje atpažįsta save: taigi jis atranda “savo mirtį”.Taigi parodyta dvejopa žmogaus laikysena mirties akivaizdoje. Pirmoji, drauge seniausia ir įprasčiausia – nuolankus susitaikymas su žmonių giminės likimu, ją galima apibūdinti posakiu: “Et moriemur – mirsime visi”. Antroji, atsiradusi XII a., išreiškia per visus naujuosius laikus pripažintą žmogiškosios egzistencijos svarbą ir gali būti nusakyta kitais žodžiais: mano mirtis.Mes susidūrėme su labai senu, labai patvariu ir labai paplitusiu kasdienišku jausmu mirties akivaizdoje, jausmu be baimės ir nevilties, lyg pasyviu nuolankumu, lyg mistiniu pasitikėjimu. Mirties akimirką labiausiai išryškėja Lemtis, o mirštantysis ją pasitinka per viešą apeigą, tam tikrą ritualą įtvirtintą papročių. Mirties ceremonija yra tiek pat svarbi kaip ir gedulas. Mirtis – tai savo lemties atpažinimas, kai kiekvienas suvokia, kad jo asmenybė, aišku nėra sunaikinta, bet užgimusi – besiilsinti. Ši sąvoka perša būsimos egzistencijos prielaidą – vėlių gyvenimą. Šis tikėjimas nepriešina, kaip mes šiandien manome, dabartinio ir pomirtinio gyvenimo. Toks požiūris į mirtį išreiškė susitaikymą su Lemtimi ir abejingumą pernelyg įvairioms ir savitoms asmenybės formoms. Jis gyveno tiek pat, kaip ir kasdieniškas jausmas mi…rties bei mirusiųjų akivaizdoje. Tačiau aukštuomenėje, šis požiūris subtiliai pakito, nors papročių tebebuvo laikomasi. Mirtis liovėsi būti ypatinga, tačiau ji liovėsi būti nuolanki, nesuvokiamu susitaikymu su baisia Lemtimi. Ji tapo vieta, kur kiekvieno gyvenimo, kiekvienos biografijos savitumai išryškėja aiškios sąmonės šviesoje, kur viskas pasverta, užrašytas, kur viskas gali būti pakeista, prarasta arba išgelbėta. Šiuo laiku nuo XII iki XVI a., kai buvo dedami šiuolaikinės civilizacijos pagrindai, asmeniškesnis ir intymesnis mirties jausmas pasireiškė nepaprastu prisirišimu prie gyvenimo, be to karčiu pralaimėjimo ir drauge mirtingumo suvokimu: aistra būti, nerimu, kad nepakankamai būsi. Šiuolaikinėje epochoje mirtis pamažu įgavo kitą veidą, pasidarė nenusakoma. Tačiau ar tai reiškia, jog šiuolaikinis žmogus mažiau trokšta gyventi negu viduramžių žmogus? Visi širdies gelmėse jaučiamės nemirtingi.Viduramžių atsiradimas Lietuvoje
Viduramžių archeologija Lietuvoje nėra visuotinai pripažinta, pavadinimas diskutuotinas. Tam yra savos priežastys, kurių neišsiaiškinus neįmanoma geriau suprasti Lietuvos viduramžių archeologiją europiniame kontekste. Archeologija Lietuvoje susiformavo kaip ikiistorines epochas tyrinėjantis mokslas. Pagrindinės jos nuostatos buvo paimtos iš artimesnių ir tolimesnių kaimynų. Lietuva kaip kraštas niekada nebuvo vienas iš originalias idėjas archeologijoje generavusių kraštų. Jeigu tokių ir būta, jos archeologijos mokslo pasaulyje plačiau nepaplito. Tai liečia ir viduramžių archeologiją. Tiek pavadinimas, tiek jo konkretus turinys, tyrinėjimo objektas, metodai ir visa kita yra atnešti iš Vakarų Europos. Ar jie gali būti taikomi Lietuvoje, – viena iš šiame straipsnyje keliamų problemų. Viduramžių archeologija negalima be viduramžių istorijos kaip atitinkamo krašto istorijos skirsnio supratimo. Deja, viduramžių termino vartojimas Lietuvos istorijoje kelia problemų. Jų specialiai netyrinėjant galima pasakyti tik tai, kad iki šiol Lietuvos istorija buvo skaidoma į atskirus etapus pagal įvairius valstybės gyvavimo įvykius ir reiškinius ignoruojant bendraeuropinę istorijos periodizaciją. Pavyzdžių galima pateikti daug. Atskirai reikia paminėti tarybinį laikotarpį, kai pagal marksizmo reikalavimus Lietuvos istorijoje buvo taikomas feodalizmo terminas, vartotas įvykiams iki 1861 m. (baudžiavos panaikinimo) aprašyti. Sąlygos viduramžių terminą pradėti vartoti atitinkamam Lietuvos istorijos laikotarpiui pažymėti susidarė tik Lietuvai atgavus nepriklausomybę ir pradėjus krašto istoriją pristatyti Europai. Bene pirmas į Lietuvos istorijos sampratą įvedė viduramžių terminą 1992 m. archeologas Adomas Butrimas. Jo rašytame vadovėlyje aptinkame niekaip nepaaiškintus terminus „ankstyvieji viduramžiai” ir „brandūs viduramžiai”. Kiek vėliau pasirodžiusiame kitame to paties autoriaus vadovėlyje „viduramžių” termino vartojimas yra dar neaiškesnis. Į akademinę visuomenę „viduramžius” 1995 m. įvedė istorikė Jūratė Kiaupienė, kalbėdama apie juos daugiau kultūriniu aspektu. Tačiau šis terminas tarp istorikų dar nėra prigijęs – tai rodo paskutiniai jų darbai. Neaiškus ir iki šiol neapibrėžtas „viduramžių” termino vartojimas Lietuvos istorijoje trukdo šią sąvoką vartoti archeologijoje. Maždaug iki XX a. 6-ojo dešimtmečio Lietuvoje nebuvo poreikio kaip nors analizuoti ar sisteminti valstybės laikotarpio archeologinę medžiagą, nors šio laiko objektų kasinėjimai prasidėjo dar XIX a. viduryje. Suintensyvėję pilių, senkapių ir miestų tyrinėjimai skatino pradėti detaliau tyrinėti ir šio laikotarpio medžiagą, kuri dažniausiai būdavo apibrėžiama konkrečiomis chronologinėmis ribomis – XIV-XVII a., valstybinį XIII a. laikotarpį neretai priskiriant prie proistorės. Tokia padėtis truko gana ilgai – iki pat XX a. paskutinio dešimtmečio. Valstybinio laikotarpio archeologinė medžiaga geriausiu atveju buvo skiriama feodaliniam laikotarpiui. Taip atsitiko dėl labai menko Lietuvos archeologų susipažinimo su analogiškais Europos a…rcheologų darbais. Net pradėjus plačiau domėtis užsienio archeologų darbais, nežinant konkretaus sąvokos „viduramžiai” turinio, ji pradžioje tiesiog pakeitė „feodalizmo” terminą. Tačiau ir tai buvo nemažas žingsnis į priekį, nes archeologijos moksle pradėta išskirti atskirą specifinę valstybės laikotarpio archeologiją. Tačiau tokio pavadinimo europinis archeologijos mokslas nežino, tad tolesnis neišvengiamas žingsnis yra lietuviškos terminijos sulyginimas su europine. Pastaroji valstybės laikų archeologiją skirsto taip pat, kaip ir istoriją: į antikinę, viduramžių ir naujųjų laikų (pastaroji kai kada dar vadinama poviduramžių (angliškai postmedieval) arba šiuolaikine (angliškai modern; šiuo terminu pastaruoju metu labiau linkstama įvardyti naujausių laikų (nuo XIX a.) archeologinius tyrimus). Detalesnė viduramžių archeologijos periodizacija ir chronologija iki pat šiandienos Lietuvoje lieka nepagrįsta, nes termino vartojimas tebėra nepakankamai tikslus ir vienareikšmis. Jį griežčiau apibrėžti – pirmiausia chronologine prasme – galima tik remiantis patirtimi tų šalių, kuriose jis jau seniai vartojamas.
Viduramžių laikotarpio archeologija
Viduramžių laikotarpio chronologijos problemas galime suskirstyti į 3 dalis: laikotarpio pradžia, laikotarpio pabaiga ir vidinė periodizacija. Laikotarpio pradžios klausimai aktualūs tik antikinį laikotarpį turėjusiems kraštams, nes sunku vienareikšmiškai nubrėžti ribą tarp jų. Tose vietose, kur šio laikotarpio nebuvo, paprastai viduramžių pradžia siejama su valstybės atsiradimu. Išimčių čia nėra daug. Labai anksti, net V a., viduramžiai pradedami Lenkijoje, kur iškart įvardijami kaip ankstyvieji. Tai mechanistinis sekimas Vakarų Europos chronologija, neturintis realaus pagrindo. Apie tikrųjų viduramžių pradžią Lenkijoje tegalima kalbėti nuo X amžiaus. 966 m. kaip oficiali krašto apkrikštijimo data rodo jau Lenkiją įsirašius į Europos istoriją. Panaši padėtis Čekijoje (Bohemijoje), kur viduramžių archeologijai skiriamas laikotarpis nuo VI iki XVI a., tačiau tikrieji viduramžiai čia pradedami tik maždaug nuo 1000 metų. Kitur nurodomas IX amžius. Vengrijoje viduramžiai siejami su krikščionybės priėmimu joje 1000 m., nors valstybės pradžia yra Arpado pradėtas dabartinės Vengrijos (Panonijos) teritorijos užkariavimas 896 metais. Skandinavijoje (Švedijoje, Norvegijoje ir Suomijoje) viduramžių pradžia laikoma 1050 m. Šis laikotarpis čia eina iškart po Vikingų laikų (800-1050). Danijos istorijoje viduramžiai prasidėjo kiek anksčiau, nes kraštas kiek anksčiau (X a.) priėmė krikščionybę. Čia jų pradžia laikomas X amžius. Taigi į vakarus nuo Lietuvos esančiose valstybėse viduramžių terminas vartojamas visuotinai ir siejamas su valstybės atsiradimu bei krikštu. Lietuvai sekant šiais pavyzdžiais, viduramžių pradžios reikėtų ieškoti XIII a. Tai, kad kraštas iki XIV a. pabaigos taip ir neįsirašė į krikščioniškų kraštų tarpą, reikėtų laikyti tik vietine viduramžių specifika, kaip ir spartų teritorijos plėtimąsi rytų kryptimi į teritorijas, kurių viduramžiškumas iki šiol yra didelė problema.
Rusijos istorijoje viduramžiai yra labai neaiškus laikotarpis. Dauguma rusų istorikų šį terminą vartoti vengia, tad viduramžius Rusijos istorijoje išskiria tik anglų bei prancūzų istorikai. Ten, kur jis pavartojamas, iškart susiduriama su dideliais neaiškumais. Pavyzdžiui, viduramžiams skiriamas laikotarpis nuo totorių užkariavimo iki Petro I valdymo laikų, išskiriant Kijevo Rusios laikotarpį (862-1240 m.). Jis, be abejo, irgi turėtų priklausyti viduramžiams, tad čia laikotarpio pradžią turėtume maždaug IX a. viduryje. Pastaruoju metu kai kurie Rusijos archeologai (Valentinas Sedovas) ir Rusijai pradėjo taikyti lenkišką viduramžių pradžios datą (V a.), laikotarpį iki Kijevo Rusios įvardydami kaip ankstyvuosius viduramžius. Taigi aplink Lietuvą pastebima aiški tendencija nacionalines istorijas periodizuoti pagal europinę schemą, kartais netgi dirbtinai vartojant terminus. Viduramžių pabaiga kaimyniniuose kra…štuose yra aiškesnė. Lenkijoje ji paprastai datuojama kažkur apie 1500 m. Dabartinė pasaulinė medievistika viduramžių pabaiga Lenkijoje laiko 1492 m., kai su Kazimiero Jogailaičio mirtimi užsibaigia ankstyvoji Jogailaičių valstybė. Viduramžių pabaiga Čekijoje yra 1526 m. (Jogailaičių dinastijos pabaiga). Skandinavijoje viduramžių epocha užsibaigia Reformacija irgi XVI a. pradžioje. Pastaruoju metu Europos medievistai linkę peržiūrėti tradicines viduramžių pabaigos datas (Amerikos atradimas ar reformacija) ir jas kiek paankstinti. Pavyzdžiui, Vokietijoje viduramžių pabaiga jau nurodoma 1450 m. Rusijoje viduramžių pabaiga vėlgi yra visiškai neaiški. Literatūroje nurodomos įvairios datos tarp XV a. pabaigos ir XVIII a. pradžios, nors daugiausia linkstama jas sieti su konkrečiais XVI-XVII a. įvykiais. Atsižvelgiant į viduram¬žių pabaigą pas kaimynus, Lietuvoje jų pabaigos reikėtų ieškoti apie XV a. pabaigą – XVI a. pradžią. Kadangi viduramžių istorijoje svarbūs valdovai, tai tiks¬lesne data greičiausiai reikėtų laikyti 1492 m. – Kazimiero Jogailaičio valdymo pabaigą. Tai sutampa su Lenkijos istorija ir neblogai koreliuoja su europine viduramžių pabaiga. Vėliau einantys naujieji laikai savo pagrindiniais bruožais Lietuvoje jau gerai koreliuoja su europine istorija. Viduramžių laikotarpio vidinė periodizacija, atsižvelgiant į Lietuvoje menkai pažįstamą viduramžių epochą, tuo tarpu nėra aktuali. Europoje viduramžiai paprastai dalijami į tris laikotarpius: ankstyvuosius (V-VIII a.), brandžiuosius (IX-XII a.) ir vėlyvuosius (XIII-XV a.). Lietuvoje turint labai suspaustą, vos 300 metų trukmės, viduramžių laiką, bet kuriuo atveju tokie laikotarpiai irgi bus labai suspaustos trukmės, vargu ar sieks daugiau nei po šimtą metų. Čia pirmiausia turėtų padirbėti istorikai, išryškindami europinius atskirų viduramžių laikotarpių bruožus ir lygindami juos su lietuviškomis realijomis. Tik po to gautus rezultatus bus galima taikyti archeologinei medžiagai.Lietuvos viduramžių archeologijos specifika
Aukščiau išdėstytos mintys apie Lietuvos viduramžių chronologines ribas visiškai tenkina archeologijos mokslą ir leidžia gana tiksliai apibrėžti viduramžių archeologiją kaip atskirą archeologijos sritį jos nebepainiojant su vėlesne naujųjų laikų archeologija. Viduramžių archeologija Lietuvoje netgi geriau nei Europoje atsiskiria nuo ankstesnio ir vėlesnio jos laikotarpių. Čia nemažą reikšmę turi Lietuvos istorijos specifika, kuri yra labai paveikusi tiek viduramžių archeologijos tyrinėjimo objektą, tiek jos šaltinius. Viduramžių archeologija, kaip Vakarų Europoje susiformavusi archeologijos sritis, Lietuvoje gali būti plėtojama tik visuotinai priimtomis jos kryptimis. Pastarosios jau senokai išdėstytos daugelyje tam skirtų apibendrinančių darbų, specialiai viduramžių archeologijai skirtų žurnalų. Viduramžių archeologija remiasi mažiausiai 3 pagrindinių šaltinių rūšimis: archeologiniais šaltiniais, istoriniais šaltiniais ir ikonografiniais šaltiniais. Kai kada pridedami architektūriniai bei materialinės kultūros (muziejiniai) šaltiniai. Vadinasi, viduramžių archeologija yra labai integralus mokslas, kurio laimėjimai labai priklauso nuo kiekvienos aukščiau išvardytos šaltinių rūšies ištirtumo. Pastarasis kaip ir pats šaltinių išsilaikymo laipsnis kiekvienoje šalyje yra skirtingas. Tai formuoja vienokius ar kitokius nacionalinius viduramžių archeologijos savitumus. Toliau šie savitumai bus smulkiau aptarti. Archeologiniai šaltiniai kaip tokie, daugeliu atvejų esantys svarbiausi ar net vieninteliai priešistorinėse epochose, viduramžiais tampa tik dalimi visumos. Artefaktai (žmogaus pagaminti dirbiniai) bei ekofaktai (žmogaus panaudoti gamti¬niai dariniai) viduramžiais dažniau aptinkami nematytais iki tol kiekiais, tad atsiranda neišvengiamas vienokios ar kitokios jų atrankos poreikis. Jie aptinkami tiek buvusiuose tradicinių (gyvenvietės, kapinynai), tiek naujų (pilys, miestai) rūšių archeologijos paminkluose. Lietuvos viduramžių paminklai turi… ryškią specifiką, palyginti su artimesniais ir tolimesniais kaimynais. Pirmiausia tai šio laiko kapinynų turtingumas įkapių ir iš dalies specifinis kūno deginimo papročio buvimas, susijęs su ikikrikščioniškosios epochos gentiniu palikimu, kuris transformavosi ir į bendravalstybinį palikimą. Viduramžių pabaigos (XV a.) griautiniai kapai Lietuvoje yra turtingi įkapių. Jos gana įvairios: darbo įrankiai, ginklai, papuošalai, drabužių detalės, net kai kurios specialiai įdėtos įkapės (pvz., puodai). Jų mažai ar visai nebeaptinkama tik labai menkai pažįstamose miestų kapinėse. Kita Lietuvos viduramžių archeologinių šaltinių specifika yra labai mažas mūrinių pilių ir miestų skaičius. Mūrinių viduramžių pilių tėra 11, tikrų senųjų miestų – ne daugiau kaip dešimt. Mūrinių pilių stygių kompensuoja didelis Europoje neregėtas medinių pilių skaičius. Iš maždaug pusės tūkstančio II tūkstantmečio pirmąja puse datuojamų Lietuvos piliakalnių maždaug ant 150 viduramžiais stovėjo medinės pilys, sunykusios tik pačioje viduramžių pabaigoje. Apie 50 jų vietų yra kažkiek tyrinėtos, todėl turima nemažai medžiagos šiai archeologinių objektų rūšiai pažinti. Kartu santykinai mažas (apie 100 vietų, kurių didžioji dalis archeologiškai netyrinėta) yra su krikščionybe susijusių objektų skaičius. Visa tai yra vėlai kraštą pasiekusios krikščionybės ir su ja kartu sklidusios ekonominės pažangos rezultatas. Santykinai daug archeologinių šaltinių turima iš kaimo vietovių, kuriose atsispindi senoji ikivalstybinė krašto kultūra, ir labai mažai šaltinių iš miestų, bylojančių apie kraštą iš svetur pasiekiančias naujoves. Kituose kurtuose miestuose aptinkami archeologiniai šaltiniai sudaro pusę ar net daugiau viduramžių archeologinės medžiagos. Be istorinių šaltinių neįmanoma deramai suprasti viduramžių epochoje archeologinių radinių. Daugelyje Europos šalių jų yra gana gausu, jie vietinės kilmės, tolygiau atspindi įvairias gyvenimo sritis, istorikų yra pakankamai ištyrinėti. Lietuva viduramžių istorinių šaltinių gausa pasigirti negali. Dauguma jų sukurti kitataučių, savaip supratusių vienus ar kitus krašte vykstančius reiškinius, menkai besidomėjusių krašte vykstančiais įvairiais procesais arba išvis neišmaniusiais apie daugelį svarbių dalykų. Ir nors jų absoliuti dauguma įtraukta į mokslinę apyvartą, dėl deramos rašytinių šaltinių kritikos nebuvimo dalis jų tebekelia mokslinius ginčus. Pastarųjų šaltinių panaudojimas interpretuojant archeologinę medžiagą yra diskusinis. Į trečią vietą pagal svarbą viduramžių archeologijai Lietuvoje iškyla architektūriniai šaltiniai. Daugiausia tai mūriniai ikigotikinio ar gotikinio stiliaus pastatai ar jų liekanos. Nors gotika kaip stilius Lietuvoje vyravo iki XVI a. vidurio ir bent jau gotikiniai gyvenamieji namai intensyviausiai buvo statomi XVI a., dalis gotikinių pastatų yra iš viduramžių laikotarpio pabaigos. Kita, mažesnė, dalis jų yra drėgnose vietose išlikę medinės statybos fragmentai. Dauguma viduramžių architektūrinių liekanų randamos atliekant archeologinius ar specialius architektūrinius tyrimus, todėl jų skaičius turi tendenciją didėti.
Ikonografinių šaltinių iš viduramžių Lietuvos beveik nėra. Tėra žinomas vos vienas kitas šio laiko paveikslas, skulptūra. Tokie patys skurdūs ir moksliniu požiūriu beveik netyrinėti yra materialinės kultūros dirbiniai, esantys muziejuose arba privačiose kolekcijose. Apibendrinant išsakytas pastabas apie viduramžių archeologijos Lietuvoje šaltinių specifiką, galima pasakyti, kad ji yra smarkiai pakreipta į grynai archeologinių šaltinių pusę ir turi tendenciją ateityje sparčiausiai gausėti. Dėl tokios padėties, neturint deramos atramos kitų grupių šaltiniuose, labai sunku archeologinius šaltinius interpretuoti, tačiau smarkiai padidėja jų reikšmė tyrinėjant įvairias viduramžių Lietuvos istorijos puses. Tačiau visose srityse labai trūksta specialių tyrinėjimų, be kurių viduramžių archeologija negali peržengti faktų kaupimo ir konstatavimo stadijos.Išvados
Viduramžių archeol…ogija yra didžiojoje Europos dalyje pripažinta ir plačiai plėtojama archeologijos mokslo šaka, turinti savo specifiką. Pastaroji pasireiškia gausiais kitų rūšių šaltiniais bei valstybės realijų buvimu viduramžių archeologijos tyrinėjamu laikotarpiu. Lietuvoje tik pastaruoju metu pradėtas plačiau vartoti viduramžių terminas, o viduramžių archeologijos turinys tebelieka neapibrėžtas. Jis dažniausiai painiojamas su vėlesniais naujaisiais laikais, irgi turinčiais savo specifiką. Lietuvos atveju viduramžiais galima laikyti XIII-XV a. Smulkiau apibūdinti šią epochą yra istorikų prerogatyva. Viduramžių archeologija remiasi medievistikos pasiekimais, kurie turėtų nusakyti jos chronologines ribas bei laikotarpius. Viduramžių archeologija gali rutuliotis tik remdamasi vienas kitą papildančiais kelių rūšių pagrindiniais šaltiniais: grynai archeologiniais, istoriniais, ikonografiniais, architektūriniais ir materialinės kultūros. Viduramžių archeologijos šaltinių Lietuvoje specifiką sudaro santykinai didelė kitiems kraštams nebūdingos medžiagos (kapinynų, medinių pilių) persvara prieš įprastinius (miestų, gyvenviečių) šaltinius. Kartu jaučiamas istorinių šaltinių stygius bei beveik visiškas ikonografinių ir materialinės kultūros šaltinių nebuvimas. Numatoma, jog archeologinių šaltinių gausės, todėl viduramžių archeologijos reikšmė krašto istorijos tyrinėjimams didės….