LIETUVOS TARPTAUTINIS PRIPAŽINIMAS
1990m. kovo 11d. parlamentas paskelbė Lietuvos nepriklausomybę. Tačiau vien akto neužtenka tam, kad valstybė taptų suvereni. Ją turi pripažinti kitos valstybės. Teisinis besikuriančios valstybės pripažinimas – tai pirmiausia valstybių – tarptautinės bendrijos senbuvių patvirtinimas, kad pripažįstamos valstybės valdžia yra realiai nepriklausoma nuo jokios kitos valdžios tiek tvarkydama vidaus, tiek ir užsienio reikalus. Lietuvos padėtis Sovietinės imperijos žlugimo išvakarėse buvo nepaprastai komplikuota. Pasiskelbusi savo nepriklkausomybę prieš Kremliaus valią, Lietuva netapo nei suverenia, nei nepriklausoma. Tačiau Lietuvos vyriausybė iš pat pradžių siekė perimti visišką šalies valdymą. Vakarų valstybės, nors ir tvirtai laikėsi Lietuvos aneksijos nepripažinimo politikos, tačiau kartu jos skaitėsi ir su ta realija, kad nuo 1940m. Lietuvą valdė SSRS valdžia. Pastaroji iki paskutinių SSRS dienų siekė išlaikyti respublikas savo pavaldume. Nors Lietuva aktyviai siekė visiško atsiskyrimo nuo SSRS ir pripažinimo jos nepriklausoma valstybe, tačiau beveik visos užsienio valstybės, nenorėdamos konfliktuoti su SSRS, aiškiai vengė tai daryti. Vienintelės mažos Islandijos drąsus žingsnis šia linkme didelės politinės reikšmės neturėjo. Jos pasekėjų Lietuva ilgai nesulaukė. Nestokojo tik iš užsienio gaunamų pranešimų apie įvairių šalių vyriausybių ketinimus, linkėjimų sėkmės nepriklausomybės siekiuose. Būta ir pranešimų, kad toms valstybėms, kurios nepripažįsta Baltijos šalių aneksijos, tebegalioja ankstesni Lietuvos pripažinimo aktai. Tačiau šios valstybės neparėmė savo žodinių pripažinimų konkrečiais veiksmais: nesteigė Vilniuje savo diplomatinių atstovybių, neakreditavo Lietuvoje ambasadorių. O kai kurių valstybių atstovai atvirai reiškė savo nenorą oficialiai pripažinti Baltijos šalis tol, kol nebus diplomatiniams ryšiams užmegzti reikiamų sąlygų. Pavyzdžiui, Danijos UR ministras pareiškė: “Galėtume su Baltijos valstybėmis pasikeisti ambasadoriais, bet šiuo metu SSRS vis dar dislokavusi savo karines pajėgas, ir tai būtų tik tuščiaviduris demonstratyvus aktas: tarkime, Maskva neleidžia atvykti ambasadoriui…” JAV sakė: “Mes negalime pripažinti Lietuvos, nes jos teritoriją vis dar kontroliuoja SSRS armija ir milicija.”
Kardinolas V.Sladkevičius kreipėsi į Šventąjį Tėvą, prašydamas Vatikano ir Lietuvos diplomatinių santykių atkūrimo.