Lietuvos tarptautinis pripažinimas

1990m. kovo 11d. parlamentas paskelbė Lietuvos nepriklausomybę. Tačiau vien akto neužtenka tam, kad valstybė taptų suvereni. Ją turi pripažinti kitos valstybės. Teisinis besikuriančios valstybės pripažinimas – tai pirmiausia valstybių – tarptautinės bendrijos senbuvių patvirtinimas, kad pripažįstamos valstybės valdžia yra realiai nepriklausoma nuo jokios kitos valdžios tiek tvarkydama vidaus, tiek ir užsienio reikalus.

Lietuvos padėtis Sovietinės imperijos žlugimo išvakarėse buvo nepaprastai komplikuota. Pasiskelbusi savo nepriklkausomybę prieš Kremliaus valią, Lietuva netapo nei suverenia, nei nepriklausoma. Tačiau Lietuvos vyriausybė iš pat pradžių siekė perimti visišką šalies vaaldymą. Vakarų valstybės, nors ir tvirtai laikėsi Lietuvos aneksijos nepripažinimo politikos, tačiau kartu jos skaitėsi ir su ta realija, kad nuo 1940m. Lietuvą valdė SSRS valdžia. Pastaroji iki paskutinių SSRS dienų siekė išlaikyti respublikas savo pavaldume. Nors Lietuva aktyviai siekė visiško atsiskyrimo nuo SSRS ir pripažinimo jos nepriklausoma valstybe, tačiau beveik visos užsienio valstybės, nenorėdamos konfliktuoti su SSRS, aiškiai vengė tai daryti. Vienintelės mažos Islandijos drąsus žingsnis šia linkme didelės politinės reikšmės neturėjo. Jos pasekėjų Lietuva ilgai nesulaukė. Nestokojo tik išš užsienio gaunamų pranešimų apie įvairių šalių vyriausybių ketinimus, linkėjimų sėkmės nepriklausomybės siekiuose. Būta ir pranešimų, kad toms valstybėms, kurios nepripažįsta Baltijos šalių aneksijos, tebegalioja ankstesni Lietuvos pripažinimo aktai. Tačiau šios valstybės neparėmė savo žodinių pripažinimų konkrečiais veiksmais: nesteigė Vilniuje sa

avo diplomatinių atstovybių, neakreditavo Lietuvoje ambasadorių. O kai kurių valstybių atstovai atvirai reiškė savo nenorą oficialiai pripažinti Baltijos šalis tol, kol nebus diplomatiniams ryšiams užmegzti reikiamų sąlygų. Pavyzdžiui, Danijos UR ministras pareiškė: “Galėtume su Baltijos valstybėmis pasikeisti ambasadoriais, bet šiuo metu SSRS vis dar dislokavusi savo karines pajėgas, ir tai būtų tik tuščiaviduris demonstratyvus aktas: tarkime, Maskva neleidžia atvykti ambasadoriui.” JAV sakė: “Mes negalime pripažinti Lietuvos, nes jos teritoriją vis dar kontroliuoja SSRS armija ir milicija.”

Kardinolas V.Sladkevičius kreipėsi į Šventąjį Tėvą, prašydamas Vatikano ir Lietuvos diplomatinių santykių atkūrimo. Bet, deja, šis prašymas liko tik šauksmu tyruose.

Taigi Lietuvos padėtis vis labiau komplikavosi. Užsienio valstybės aiškiai rodė savo nenorą spręsti Lietuvos pripažinimo tol, kol nebus Maskvos pritarimo. Tuo tarpu SSRS valdžia ir toliau deemonstravo savo galią – terorizavo bei žudė Lietuvos gyventojus, neteisėtai užiminėjo įvairios paskirties pastatus, grobstė turtą, gaudė ir prievarta siuntė kareivius tarnauti sovietinėje kariuomenėje.

Iki Rugpjūčio pučo Lietuvą buvo pripažinę 4 valstybės:
1) Islandija 91-02-11
2) Moldova 91-05-31 (pati dar nebuvo pripažinta)
3) Rusijos federacija 91-07-29 (bet ne visa SSRS!)
4) Kroatija 91-08-03 (pati dar nebuvo pripažinta)

Rugpjūčio 19-21d. pučo Maskvoje žlugimas iš esmės pakeitė politinę padėtį Sovietų Sąjungoje, Europoje ir net visame pasaulyje. Pučistų kėslai ir susidariusios naujos aplinkybės privertė pernelyg atsargius ir pragmatiškus Vakarų politikus skubiai keisti ankstesnias nuostatas.

Demokratinių jėgų pergalė atvėrė visoms trrims Baltijos šalims naujas perspektyvas kelyje į nepriklausomybę. SSRS valdžia neteko savo galios. Ji perėjo į B.Jelcino vadovaujamos vyriausybės rankas. O šis savo sutartimis, sudarytomis dar iki pučo, pripažino ir įsipareigojo gerbti Baltijos šalių suverenitetą. Taigi palankiai susiklosčiusių aplinkybių dėka visos trys Baltijos šalys tapo realiai suvereniomis valstybėmis. Šio fakto tarptautinio konstatavimo eiga jau priklausė ne nuo kieno nors gerų norų, o nuo gyvenimo tikrovės. Taigi pasaulio valstybių bendrijai neliko nieko kito, kaip pripažinti Lietuvą. Moralinė priedermė vertė jas padaryti tai neatidėliojant. Todėl pasipylė pripažinimo aktai su pageidavimais greičiau užmegzti diplomatinius santykius. Per dieną kartais ateidavo iki 10 pripažinimų. Faktiškai per mėnesį Lietuvą pripažino 88 valstybės, tame tarpe Latvija, Danija, Norvegija, Vengrija, Prancūzija, Argentina, Kanada, Austrija, Bulgarija, Lenkija, JAV, SSRS ir daug kitų.

Lietuva, kaip ir Latvija bei Estija buvo pripažinta kelių tarptautinių organizacijų: Europos Ekonominės bendrijos, Šiaurės Tarybos, JTO, UNESCO ir kitų.

1991m. rugsėjo 17d. Lietuva buvo priimta į JTO.

Su Lietuva buvo užmegzti diplomatiniai satykiai, pradėtos steigti ambasados. Pirmosios diplomatinius santykius užmezgė šios valstybės: Islandija, VFR, Norvegija, Švedija, Suomija, Italija, Airija, Vengrija, Jungtinė Karalystė.

Literatūra: Juozas Šatas “Lietuvos tarptautinis pripažinimas: praeitis ir dabarties realijos”