Lietuvos kultūra XX a. pr.

KLAIPĖDOS UNIVERSITETAS
PEDAGOGIKOS FAKULTETAS
EDUKOLOGIJOS KATEDRA

Referatas

Lietuvos kultūra XX a. pr.

Įvadas

XIX amžiuje aiškiai įvardinta, kas mes esame ir ko norime, suprasta, kad lietuviškumas yra vertybė. XX amžius audringas politinių įvykių sūkurys: Pirmasis pasaulinis karas. Lietuvos valstybės atstatymas, šalies okupacija (rusų vokiečių ir vėl rusų). Šiame laikotarpyje stabilizavosi lietuviškumas, lietuvių kultūros objektas priartėjo prie lietuvos kultūros sampratos, suvokta, kad lietuviai – tai žmonės, kalbantys savąja kalba, suvokiantys savo tapatumą, jaučiantys skirtinumą, tačiau ne išskirtinumą, kitų tautų atžvilgiu, pareiškę teisę turėti savo valstybę, kultūrą – būti savimi.
XX amžius – Lietuvos dvasinio ir politinio gyvenimo lūžio metas.

Politinė situacija

Šiuo laikotarpiu politiniai įvykiai: 1904, m. rusų – japonų karas ir 1905 metų revoliucija sudrebino Rusiją. Vyriausybė buvo priversta daryti liberalias reformas – Lietuvoje panaikinamas spaudos ir lietuvių kalbos vartojimo viešajame gyvenime draudimas, suteiktos tam tikros politinės teisės. Visa tai sukūrė Nepriklausomos Lietuvos kultūros plėtotei, lietuvybės idėjai atsiskleisti. XX a pradžią galima apibūdinti kaip lietuviškumo tapsmo vertybe. Jame susiformavo savarankiškos valstybės atkūrimo etnografinėje Lietuvoje idėja.

XX amžiuje Lietuvoje nebuvo legalios spaudos, mokslo ir mokymo įstaigų. Visas liietuvių kultūrinis gyvenimas Rusijos okupuotos Lietuvos dalyje buvo nelegalus.

Rusijos valdžia nepajėgė kontroliuoti visos į Lietuvą patenkančios literatūros, kita vertus, ji tokiais veiksmais diskreditavo save pasaulio viešosios nuomonės akivaizdoje. Rusijos padėtį stipriai komplikavo ir nesėkmingai pradėtas rusų – japonų karas, dėl kurio imperijoje su

ubrendo revoliucinė situacija. Rusijos vyriausybė buvo priversta daryti tam tikras nuolaidas. 1904 metų gegužės mėn. visoje imperijoje buvo atšauktas lietuvių spaudos ir lietuviškų organizacijų veiklos draudimas.

Po spaudos draudimo panaikinimo pradėta mokyklose mokyti ir lietuvių kalbą. Pradėjo veikti lietuviškos laikraščių ir žurnalų redakcijos.

Spauda ir literatūra

Po spaudos draudimo panaikinimo ir kultūrinės veiklos liberalizavimo Lietuvoje spontaniškai steigėsi įvairios draugijos, laikraščiai ir žurnalai, buvo legalizuoti anksčiau veikę įvairūs nelegalūs sambūriai. Vilnius vėl tapo Lietuvos kultūrinio ir politinio gyvenimo centru. Čia pradėjo eiti įvairių politinių pakraipų ir kultūriniai laikraščiai bei žurnalai.

1904 m. pasirodė pirmasis lietuviškas dienraštis „Vilniaus žinios“, o nuo 1909 m. – „Lietuvos žinios“ su priedu „Aušrinė“. 1905 – 1915 metais leistas „Lietuvos Ūkininkas“. Be to dar ėjo „Naujoji gadynė“, „Skardas“, „Viltis“, „Žarija“, „Šviesa“ ir kiti periodiniai leidiniai. Kuriuose buvo raašomos ne tik dienos aktualijos, bet ir straipsniai filosofijos, literatūrologijos, menotyros klausimais. Gausėjo religinė raštija.

Legalizavus lietuvišką spaudą, atsirado inteligentijos bei jų rengimo poreikis
(mokytojų, žurnalistų). Formuojasi kultūros židiniai, institucijos, visų pirma saviveiklinės, bet juos savo ruožtu stiprina tautinį jausmą. Lietuvių kalba tampa viešojo gyvenimo kalba.

Lietuvių literatūra brandino tautos sąmoningumą. Lietuvių rašytojų ir poetų kiekis augo geometrine progresija. Lietuviškumo ugdymas tapo svarbiausiu jų veiklos motyvu, tobulėjo meninis lygis. Tam be abejo, turėjo įtakos bendrinės literatūrinės kalbos susiformavimas. Į lietuvių kalbą verčiami ne

e tik lenkiškai rašiusių romantikų kūriniai apie Lietuvą, bet ir pasaulinės literatūros šedevrai.

1922 metais įsikūrė Lietuvių rašytojų bei žurnalistų sąjunga. Vėliau ji reorganizavosi. 1932 – 1940 metais veikė Lietuvių rašytojų draugija. Jos pirmininkai: I. Šeinius, L. Gira, V. Krėvė-Mickevičius. Jie leido savo leidinius, rūpinosi santykiais su valdžios institucijomis, palaikė ryšius su kitų šalių rašytojų organizacijomis, svarstė kūrybines problemas.

Šiame laikotarpyje susiformavo savita lietuvių literatūra, poezija, dramaturgija, tuo pat metu tapo žinomos ir įvairios Vakarų Europoje paplitusios literatūrinės srovės. Įsidėmėtinos K. Borutos, B. Brazdžionio, P. Cvirkos,, L. Dovydėno, J. Grušo, S. Giros, K. Inčiūros, K. Jakubėno, V. Krėvės-Mickevičiaus, Salomėjos Neries, J. Paukštelio, I. Simonaitytės, T, Tilvyčio, P. Vaičiūno pavardes.

Menas

Iki XX a Lietuvoje teatras buvo svetimkalbis. Jį lankydavo bajorai ir turtingi miestiečiai. Tik XIX ir XX amžių sandūroje susiformavęs saviveiklinis teatras asociavosi su tautiškumu.

Fenomenaliu Lietuvos kultūrinio gyvenimo reiškiniu buvo klojimo teatras, išsirutuliojęs iš kaimo vakarėlių, gegužinių, kurių metu, neturint išankstinės režisūros, būdavo dainuojama, sekamos pasakos, minamos mįslės, pašiepiamos įvairios ydos. Juose reiškėsi kolektyvinė išmintis. Vėliau iš tokių kaimo vakarėlių šsivystęs Klojimų teatras, XX pirmaisiais dešimtmečiais išsiplėtė visose lietuvių gyvenamose vietovėse.

Nepriklausomybės atgavimo išvakarėse įsikūrė lietuviškos teatrinės studijos Peterburge ir Rygoje, kurios vasaros atostogų metu gastroliuodavo Lietuvoje (jos tęsė Klojimų teatrų tradicijas). Šių studijų steigėjai buvo te

eatralų duonos paragavęs jaunimas, jie ir organizuodavo Lietuvos profesionalųjį teatrą. Tačiau šis teatras privalėjo tenkinti Lietuvos žiūrovo skonį. Daugelis teatro lankytojų buvo klojimo teatro žiūrovai, kurie anksčiau jokiouse teatruose nebuvo lankęsi. Prie tokių žiūrovo poreikių ir turėjo taikytis lietuvių scenos menas. Šioje terpėje ir iškilo Juozo Vaičkaus Skrajojamasis teatras.

Dar prieš Pirmąjį pasaulinį karą Vaičkus įkūrė trupę ir su ja aplankydavo įvairiausias Lietuvos vietoves. Statydavo spektaklius. Rengdavo koncertus. Daugiausia statė lietuvių autorių veikalus, tuo parodydami, kad ir lietuviai turi savo dramaturgų.

Kaune buvo atidarytas „Tautos teatras“, kuris 1919 metų pavasario sezoną pradėjo drama „Litvomalai“. Taip buvo padėti lietuviško profesionalaus teatro pamatai.

1920 m. gruodžio 31 d. Operos vaidykla pradėjo savo veiklą, pastatydama Dž. Verdžio „Traviatą“. Nuo 1923 m. Operos vaidykla gastroliavo ir kituose Lietuvos miestuose, statyti savų kompozitorių kūriniai, nuo 1926 m. operos transliuotos per radiją. 1921 m. atnaujintas M. Peprausko operos „Birutė“ pastatymas. Be to, muzikos mėgėjai išgirdo lietuviškas operas: Jurgio Karnavičiaus „Gražina“ (pagal A. Mickevičiaus poemą, 1932) ir „Radvilą Perkūną“ (1937), Antano Račiūno „Trys talismanai“ (1936), M. Petrausko „Eglė“ (1939). Kaune pradėti rengti ir baleto pastatymai. Iš pradžių baletmeisteriai buvo kviečiami iš užsienio. Pirmasis lietuvis baletmeisteris Bronius Kelbauskas 1936 – 1937 metais pastatė J. Štrauso „Vienos džiaugsmą“, T. Prestono „Boltąsias rožes“.

1922 metais įkurtas valstybinis teatras. 1924 metais prie dramos teatro įsteigta Vaidybos mokykla ir tais pačiais me
etais atidaryta Valstybės opera su baleto trupe. Po metų Valstybės dramos teatras, Valstybės operos teatras bei baleto trupė sujungiami į vieną Valstybės teatrą. Tačiau visos išvardintos trupės veikė savarankiškai: jos turėjo savus repertuarus, režisierius, baletmeisterius. Teatrinė veikla ir toliau plėtėsi – 1931 metais grupė Valstybės teatro aktorių perkeliama į Šiaulius ir ten įkuriamas naujas teatras, kuriam pavedama statyti spektaklius ir Klaipėdoje. Atgavus Vilnių, 1940 metais kita Valstybės teatro grupė išvyko į
Vilnių, kur formavo lietuviškąjį teatrą.

Greta profesionalių teatrų Lietuvoje veikė ir įvairūs saviveikliniai teatrai, trupės. Be to, mokyklose, prie daugelio Šaulių sąjungos vietos skyrių veikė chorai, tautinių šokių rateliai, pučiamieji orkestrai ir kitokie saviveikliniai kolektyvai.

Teatrų veikla sudarė palankias sąlygas nacionalinei dramaturgijai. Joje svarbią vietą užėmė istorinė tematika – tęsta aušrininkų herojinė tematika. Žavimasi didinga tautos praeitimi. Taip pat buvo rašomos komedijos ir buitinio žanro pjesės. Sofijos Čiurlionienės – Kymantaitės komedijos „Pinigėliai“ (1920) ir „Vilos puošmena“ (1932),.

Nors lietuvių dailė pirmuosius žingsnius žengė dar iki Nepriklausomybės, tačiau tik po 1918 metų atsirado platesnis jos poreikis. Žymiausi Lietuvos dailininkai susibūrė Kaune.

Vilniuje buvo organizuojamos kilnojamos ir vietos dailininkų parodos. Taip 1903 m. Vilniuje įvyko „Ars“ grupės paroda, kurioje dalyvavo ir garsūs sąjūdžio „Jaunoji Lenkija“ dailininkai. Lietuvos menininkai patirties ir žinių sėmėsi Varšuvos, Miuncheno, Paryžiaus ir kituose tuo metu garsiose Europoje meno akademijose bei mokyklose.

XX amžiaus pradžioje formavosi lietuvių profesionalusis menas. Išryškėjo mūsų tapytojų M. K. Čiurlionio, A. Varno, A. Žmuidzinavičiaus, P. Kalpoko, J. Vienožinskio, I. Šlapelio, V. Didžioko, V. Kairiūkščio skulptorių P. Rimšos, J. Zikaro, K. Sklėriaus, A. Vivulskio, grafikų A. Jaroševičiaus, A. Brako, P. Gfalaunės, ir daugelio kitų mūsų meninikų talentas. Lietuvos meninkai įsiliejo į bendrą europinės kultūros foną. Jie dalyvavo įvairiose parodose už Lietuvos ribų. Užsienio šalyse pripažinimo susilaikė M. K. Čiurlionis. Jis tapo lietuvių meninikų simboliu.

1907 metais sausio 9 d. Petro Vileišio namuose Vilniuje buvo surengta pirmoji XX amžiaus lietuvių dailės paroda. Parodai buva atrinkti geriausi lietuvių meninikų darbai, išleisti katalogai lietuvių, lenkų ir rusų kalbomis.

1907 m. buvo įsteigta Lietuvių dailininkų draugija, kuri rūpinosi lietuvių meno reprezentavimu, meninikų buitimi, parodų rengimu. Šios draugijos tikslas buvo:
1. Plėtoti ir lavinti lietuvių dailę.
2. Vienyti ir artinti visų šakų artistus.
3. Teikti medžiagiškąją ir dorovoškąją pagalbą artistams ir dailininkams, ypač tiems, kurie nori lavintis savo speciališkumuose.
4. Lavinti dailės skonį tarp Lietuvos žmonių
5. Rinktis dailės darbus įvairiose žmonių tvėrimo apsireiškimuose (1.24P)

Įvairių krypčių meninikai nutarė įsteigti įvairių srovių menininkus jungiančią organizaciją. 1920 metų sausio mėn 29 d. buvo įkurta Lietuvių meno kūrėjų draugija. Ji rūpinosi kultūros paveldo išsaugojimu, rengė tuo klausimu įstatymų projektus, organizavo diskusijas, rūpinosi meno propagavimu.

XX a. formuojasi nauja meno šaka – kinematografija. Nors Lietuva savo materialiniais ištekliais ir teoriniu pasiruošimu negalėjo lygiuotis prie vakarų šalių, bet pirmieji žingsniai ta kryptimi buvo žengti. 1931 m. buvo sukurtas pirmasis lietuviškas pilno metražo meninis filmas „Onytė ir Jonelis“.

Švietimas

Į XX- jį amžių Lietuva įžengė su labai mažu bendru pradinių mokyklų tinklu. Dėl didelių atstumų valstiečių vaikams buvo labai sudėtinga lankyti mokyklas. Nors 1904 metais ir buvo žengti pirmieji žingsniai legalizuojant pradines lietuviškas mokyklas, tačiau vietos pareigūnai visaip trukdė jų veiklai. Tėvų prašymai steigti lietuviškas mokyklas buvo atmetami be jokių argumentų.

Carinėje Rusijoje veikė sudėtinga pradinių mokyklų sistema. Vienos mokyklos buvo gubernijų mokyklų direkcijų žinioje ir jų administruojamos, kitos priklausė stačiatikių bažnyčios vyskupijų mokyklų žinybai. Lietuvoje valdžia buvo linkusi labiau palaikyti pastarąsias, o ne valstybines, administruojamas gubernijų mokyklų direkcijų.

Po 1905 metų įvykių buvo leistos steigti aukštesnio tipo bei privačias mokyklas. 1906 metais buvo galutinai panaikintas ir lietuviškų mokyklų draudimas. Jos galėjo būti pačių lietuvių finansuojamos ir administruojamos. Lietuviškas mokyklas iš esmės steigė lietuvių kultūrinės organizacijos. Jos ieškojo lėšų mokyklų išlaikymui bei neturtingų moksleivių šelpimui. Čia pagrindinis krūvis teko inteligentų būreliui. Jie rūpinosi mokymo programų sudarymu, vadovėlių parengimu ir išleidimu. Lygiagrečiai buvo steigiamos ir įvairios profesinės mokyklos (žemės ūkio, technikos) bei kursai.

Iki Pirmojo pasaulinio karo Lietuvoje veikė Veiverių ir Panevėžio mokytojų seminarijos, Vilniaus mokytojų ir Vilniaus žydų mokytojų institutai. Tik į Veiverių mokytojų seminariją buvo priimami lietuvių valstiečių vaikai (kitur lietuvių, jei jie buvo ne stačiatikiai, nepriėmė). Nuo 1906 metų lietuviai galėjo mokytis ir Panevėžio mokytojų seminarijoje, prieš tai gavę Švietimo ministerijos leidimą, bet jų negalėjo būti daugiau kaip 1/3 visų moksleivių. Tačiau ir šio santykio nesilaikyta: 1907 metais iš 132 moksleivių buvo tik 8.

XX amžiaus civilizuota valstybė negalėjo gerai funkcionuoti be kvalifikuotų ir išsilavinisių žmonių. Jų reikėjo krašto administracijai, pramonei, žemės ūkiui. Be jų neįmanoma kultūrinių institucijų plėtra. Vienas iš pirmųjų Lietuvos valstybės žingsnių buvo privalomo pradinio išsilavinimo įvedimas ir vieningos švietimo sistemos sukūrimas (nuo pradinių iki aukštųjų mokyklų). Visoms mokykloms stigo mokytojų, profesorių. Atsidurta uždaram rate: reikėjo plėsti vidurinių mokyklų tinklą, kurios maitintų aukštąsias mokyklas; mokykloms reikėjo mokytojų, o jų nebuvo. Kita problema – nebuvo mokykloms tinkamų pastatatų. Iš pradžių jos buvo įkurdintos nepritaikytose mokymo poreikiams valstiečių sodybose, tuo pat metu rengiant tipiškų pradinių mokyklų statybos projektus. Per du nepriklausomos valstybės egzistavimo dešimtmečius daugelyje kaimų jos buvo pastatytos.

Lietuvoje kuriama švietimo sistema atrodė taip:
1. Privalomas – keturklasė pradinė mokykla, kurios buvo steigiamos beveik visuose kaimuose, gyvenvietėse.
2. Vidurinės mokyklos – 8 – ių metų gimnazijos. Jos buvo dviejų pakopų: pirmosios 4-ios klasės buvo vadinamos progimnazija, jas siekta turėti visuose valsčių centruose (progimnazijas baigusieji galėjo stoti į mokytojų ir kunigų seminarijas, technikos bei meno mokyklas), ir pilnos gimnazijos, kurios buvo išdėstytos visuose apskričių centruose, didesniuose miestuose (jas baigusieji įgydavo teises stoti į aukštąsias mokyklas). Gimnazijų mokslo lygis buvo orientuotas į Vakarų Europos standartus, kad baigusieji galėtų studijuoti ir užsienio aukštosiose mokyklose.

Pradinių mokyklų mokytojai privalėjo būti baigę mokytojų seminarijas. Kadangi tokių trūko, nemažai buvo žemesnės kvalifikacijos negu reikalavo mokyklos statusas. Gimnazijų mokytojai privalėjo turėti aukštąjį išsilavinimą.

Kadangi daugelyje mokyklų veikė lietuvių kalba, mokytojai tarpusavyje ir su vaikais bendravo lietuviškai. Žinoma, Lietuvoje veikė ir kitakalbės valstybės remiamos mokyklos (vokiečių, lenkų, žydų), bet ir jos neiškrito iš bendro mokyklų konteksto. Jose kaip atskira disciplina buvo dėstoma ir lietuvių kalba.

Visuomenė negali normaliai vystytis, nesukurdama mokslo ir mokymo įstaigų tinklo. Lietuva ir po 1905 metų revoliucijos reformų savo teritorijoje neturėjo nei vienos aukštosios mokykos. Paskelbus nepriklausomybę, vienas iš pirmųjų Lietuvos Tarybos žingsnių buvo atgaivinti Vilniaus universitetą. 1918 m. Lietuvos Taryba sudarė universiteto atkūrimo organizacinę komisiją, patvirtino jo statutą. Nors lenkų okupacija sutrukdė šį sumanymą realizuoti , tačiau pačios idėjos nebuvo atsisakyta.

1919 m buvo patvirtintas Kaune steigiamų Aukštųjų kursų statutas. Aukštieji kursai 1922 m. buvo pertvarkyti į univesitetą. Iš pradžių čia veikė Teologijos, Socialinių mokslų, Medicinos, Gamtos – matematikos ir Technikos fakultetai bei įvairūs kiti struktūriniai mokslo padaliniai. Vėliau fakultetų kiekis ir pavadinimai keitėsi Teologijos fakultetas buvo pertavarkytas į Teologijos – filosofijos, įsteigtas Humanitarinių mokslų fakultetas ir pan. 1930 m. universitetui suteikiamas Vytauto Didžiojo vardas.

Kuriama gera mokymo bazė t.y. labaratorijos, klinikos. Universitetas siekė pritraukti geriausius specialistus. Jo mokslo personalas buvo skirtomas į vyresnįjį (ordinariniai ir ekstraordinariniai profesoriai, docentai ir privatdocentai) ir junesnįjį (lektoriai, asistentai, laborantai, prolektoriai) iš vyresniųjų buvo reikalauta, kad pretendentai turėtų mokslinius laipsnius ir būtų paskelbę mokslinių darbų. Universitetas leido įvairių sričių mokslo darbus, organizavo mokslines konferencijas, palaikė dalykinius kontaktus su įvairiomis užsienio šalių mokslinėmis institucijomis.

Ugdant darnią švietimo sistemą, reikėjo aukštos kvalifikacijos specialistų. Kadangi visų negalima buvo parengti savajame krašte, gabiems jaunuoliams siekta sudaryti sąlygas studijuoti geriausiuose užsienio šalių universitetuose. Vakarų Europos universitetuose buvo ginamos disertacijos, stažuojamasi.

Šalies ūkis kėlė vis naujus ir naujus mokslo uždavinius. Intensyvus žemės ūkis reikalavo išsamių agrotechninių ir zootechninių žinių. Dėl to Kauno universiteto padalinių bazėje susikūrė Žemės ūkio akademija (1924), Veterinarijos akademija (1936). Jos įsteigė eksperimentinius ūkius, kuriuose naujų ūkininkavimo metodų galėjo pasisemti Lietuvos ūkininkai. Taip visapusiškai plėtėsi ir įvairiausių mokymo ir mokslo įstaigų tinklas.

1933 metais Kauno muzikos mokykla buvo pertvarkyta į Kauno konservatoriją, 1934 Klaipėdoje įsteigtas Prekybos institutas, o 1935 metais – Mokytojų institutas (vokiečiams okupavus Klaipėdos kraštą, Prekybos institutas persikėlė į Šiaulius, o Pedagoginis institutas – į Panevėžį, o vėliau iš ten į Vilnių). Taip Lietuvoje buvo sukurtas šalies poreikius atitinkantis aukštųjų mokyklų tinklas, kuriuose buvo sukoncentruotas ir mokslo tiriamasis darbas.

1939 metais įsteigtas litualistikos institutas, šis institutas turėjo tris skyrius (lietuvių kalbos, lietuvių tautosakos ir lietuvos istorijos), archyvą ir biblioteką.

Leave a Comment