kultūra

Žodį „kultūra“ dauguma žmonių savo kalboje vartoja beveik kiekvieną dieną. Pavyzdžiui, jūs manote, kad nuėję pasiklausyti simfonijos ar aplankę dailės galeriją pagilinote savo supratimą apie kultūrą. Ar, tikriausiai, esate girdėję ką nors skundžiantis apie visuomenės populiariąją kultūrą, kurią kuria TV programos, veiksmo filmai, kompiuteriniai žaidimai, auskarai liežuvyje ar bamboje, muilo operos ir repo stiliaus muzika. Tikriausia ir jūs individų kultūringumą vertinate pagal jų išsilavinimą, ugdymą bei klasę, kurią individas užima visuomenėje.
Šios žodžio „kultūra“ suvokiamos reikšmės yra ganėtinai teisingos ir priimtinos. Taačiau antropologai šį žodį suvokia kiek kitaip. Jie nori, kad žmonės suprastų, kokia didelė kultūros reikšmė suvokiant žmoniją ir žmogiškumą. Antropologišku supratimu skirtumas tarp „aukštos kultūros“ ir „žemos kultūros“ yra visiškai nereikšmingas ir neįmanoma vienai grupei žmonių būti kultūriškesnei, turėti daugiau kultūriškumo nei kitai grupei.
Šiame skyriuje mes bandysime aptarti antropologiškąją kultūros reikšmę. Prieš suteikdami žodžiui tikslią reikšmę, mes aptarsime keletą svarbesnių žodžio suvokimų, vėliau padiskutuosime, kodėl kultūra turi tokią didelę reikšmę. Galiausia, mes paaiškinsime moderniosios antropologijos požiūrį į tai, kad kultūros skirtumai irr fiziniai/biologiniai skirtumai žmonių gyvensenoje yra susiję.

***

Čarlio Darvino biologinės evoliucijos teorijos buvo populiarios 19 a. pabaigoje. Vakarų intelektualai karštai ginčijosi ar gyvenimas taip išsivystė, ar naujos biologinės rūšys galėjo atsirasti ir atsirado padedamos natūralios atrankos, ar žmonija išsivystė iš beždžionių. 20 a. pr

r. įrodymai padėjo daugumai biologų ir kitų specialistų priimti Darvino evoliucijos teoriją.

Supažindinimas su kultūra

E.B.Tyloras, vienas iš kultūros antropologijos pradininkų, taip pat rašė 19 a. II-oje pusėje. Kaip ir Darvinas, Tyloras domėjosi evoliucija – senų rūšių pakeitimas naujai atsiradusiomis rūšimis. Bet jis visą savo dėmesį buvo sutelkęs į kultūros evoliuciją, ne į pasaulio (gyvenimo). Tyloras ir dar kiti mokslininkai taip pat atpažino skirtumus tarp kultūros (išmokti ir įsisavinti įpročiai) ir genų (biologiškai perduodama informacija, kuri lemia kūno savybes).
Be to dauguma 19 a. mokslininkų neįvardija skirtumų tarp paveldėtų ir išmoktų faktorių, todėl klaidingai suvokė kultūros apibrėžimą. 1871 m. Tyloras kultūrą apibūdino taip: „tai visuma dalykų, į kuriuos įeina žinojimas, tikėjimas, menas, moralė, įstatymai, papročiai ir visi kiti gabumai bei įpročiai, kuriuos žmogus įgyja būdamas visuomenės nariu.“ Pastebėta, kad šis appibūdinimas yra labai platus, apimantis beveik visą žmonių gyvenimą, nuo „žinojimo“ iki „įpročių“. Taip pat pastebėta, kad kultūra yra tai, ko žmogus pasiekia būdamas visuomenės nariu, t.y. kad žmonės perima kultūrą augdami ir gyvendami tam tikroje grupėje žmonių.
Po Tyloro duotos pradžios antropologija kultūrą apibrėžė daugybe apibūdinimų, tačiau vis viena Tyloro sukurtas apibūdinimas vis dar naudojamas. Beveik visi šiuolaikiški apibūdinimai turi panašių bruožų . Antropologai teigia, kad kultūra – tai:
· savybės perimtos ir išmoktos beaugant ir besivystant tam tikroje žmonių visuomenės grupėje;
· savybės plač· iai paplitę ir

r naudojamos visuomenės narių ar grupių;
· mąstymo ir elgsenos skirtumai, esantys tarp visuomenių ar grupių;
· esminės savybės, atsirandanč· ios besivystant psichologiškai ir socialiai, kurios kitų žmonių laikomos nenormaliomis.
Kultūra yra tai, kas išmokstama, pasidalijama, labai priklausoma nuo grupių skirtumų, tačiau yra būtina individui tapti asmenybe.
Kultūros antropologai dažnai naudoja žodį „kultūra“, kai nori pabrėžti unikalius ar labiausiai pastebimus papročių ar tikėjimo aspektus. Pavyzdžiui, kai mes šnekame apie Japonų kultūrą, mes pastebime išskirtinius, tik japonams būdingus papročius ar ritualus. Kuo Japonų mąstymas ir elgsena skiriasi nuo Š. Amerikos gyventojų, Iraniečių, Kiniečių ir indėnų. Ir sąvoka „Japonų kultūra“ mums leidžia įsivaizduoti tuos skirtumus. Taigi kalbėti apie žmogaus kultūrą, reiškia atkreipti dėmesį į dalykus, išskiriančius jį iš kitų ir paverčiančius žmogų unikaliu.
Kita vertus, yra keli dalykai, kurių antropologai, kalbėdami apie kultūrą, nemini. Mes niekada nesakome, kad Japonų kultūra yra geresnė už, pavyzdžiui, Prancūzų ar Indėnų kultūrą. Taip pat antropologija nesako, kad šios kultūros yra nepakeičiamos. Mes tik pabrėžiame, ką kultūros perima ir įsisavina, nepaisant išbandymų, kuriuos patiria per daugybę egzistavimo metų. Galiausia, antropologai nemano, kad japonų, prancūzų ar japonų kultūros skiriasi dėl fizinių (biologinių) skirtumų tarp žmonių. Paprasčiausiai mes suvokiame, kad japonų, prancūzų ar indėnų vaikai auklėjami skirtingai, skiriasi jų mąstymas, elgsena, vaikas elgiasi taip, kaip elgėsi nariai tos grupės, ku
urioje jis užaugo.
Kuo kultūros skiriasi viena nuo kitos? Jos skiriasi mąstymu (kaip žmogus suvokia jį supantį pasaulį) ir elgesiu (kaip jis elgiasi tam tikroje situacijoje). Šie du dalykai yra susiję: nuo to, kaip mes suvokiame, priklauso tai, kaip mes elgiamės.
Tačiau šiuos dalykus reikia ir atskirti. Taigi antropologai skiria minties ir elgesio komponentus.
Kultūriniai minties komponentai sudaryti iš žinojimo ir informacijos apie augančius vaikus supančią visuomenę: šeimą, draugus, priešus, moralę, lyčių vaidmenis, išvaizdą, higieną, manieras, seksualinius standartus, nuostatas ir t.t. Visi šie suvokimo modeliai parodo, ką visuomenės nariai mano apie kultūrą.
Šioje knygoje vartodami frazę „kultūros žinojimas“ turime omenyje požiūrius, idėjas, standartus, įstatus, įsakymus, nuomones ir kitą žmogaus galvoje esančią informaciją.
Šiuo metu pabrėžiami 2 dalykai, susiję su kultūra. Pirma, požiūriai ir nuomonės įgyjamos grupėje, kurioje užaugame (pvz. instinktai čia neįeina – jie paveldimi). 2 grupė žmonių požiūrius perima iš kitų kartų, juos papildo ir perduoda kitai. Kai kurie žmonės būna kultūringesni už kitus, tačiau ir tai jie yra perėmę iš praėjusių kartų.
Kultūros komponentai yra reguliarios ir nuolatinės elgsenos (pvz. kaip žmonės elgiasi bažnyčioje, darbe ir t.t.). Antropologus labiau domina tai, kaip skirtingi žmonės elgiasi vienodose situacijose. Labiausiai mes domimės elgesio modeliais.
Taip pat skiriame kultūros, minties ir elgesio komponentus.Aišku, jie yra labai susiję. Kad pabrėžtumėm šias jungtis me
es šnekame apie kultūrinę integraciją. Tai aiškina, kad skirtingi kultūros elementai yra susiję. Tam naudojame sąvoką „kultūrinė sistema.“

Kultūros apibrėžimai

Kultūros sąvoka yra labai svarbi kultūros antropologams, todėl naudinga šį žodį apibrėžti: „grupės kultūra susideda iš perimamų, socialiai įgytų žinių ir elgesio modelių“
Kad būtų aiškiau aptarsime kiekvieną šios sąvokos komponentą.

Perimami .

Pagal apibrėžimą, kultūra yra kolektyvinė – visi grupės nariai joje dalyvauja. Gali būti daugybė žmonių, priklausančių tai pačiai kultūrai ir jie gali būti išsisklaidę po įvairius regionus, kaip pvz. „vakarų kultūra“ ar „Afrikos kultūra“. Taip pat mes naudojame tokias frazes, kai kalbame apie kultūrų skirtumus. Kita vertus, gali būti ir maža žmonių grupė, priklausanti tai pačiai kultūrai. Kai kurios ramiojo vandenyno salos turi tik kelis šimtus gyventojų, tačiau jie turi savo atskirą kalbą, papročius ir tikėjimus.
Nepaisant minėtų dalykų, kai mes sakome „perimama kultūra“, turime omenyje 2 dalykus. Pirma, žmonės sugeba bendrauti ir sąveikauti tarpusavyje be didelių nesusipratimų ar elgesio neaiškinimų. Antra, žmonės perima kultūros tapatybę: jie atpažįsta save ir savo kultūrą tarp kitų žmonių ar tradicijų. Taigi, afrikiečiai ar kitos kultūros gali ją perimti pagal abu požymius.
Dauguma žmonių, priklausančių tai pačiai kultūrai, gyvena toje pačioje visuomenėje bei kalba ta pačia kalba. Kartais kažkokios visuomenės kultūros tradicijų yra patogus, nes jis leidžia naudoti frazes: „Amerikos kultūra“; „Indijos kultūra“. Visuomenės ir kultūros ne visada užima tą pačią teritoriją.

. socialiai įgyti .

Individai kultūrą įgyja beaugdami visuomenėje ar kokioje kitoje grupėje. Šis procesas vadinamas inkultūracija arba socializacija.
Sakydami, kad kultūra yra įgyjama suvokiame, kad ji neperduodama genais. Tai yra tai, ką vaikas beaugdamas perima iš savo grupės narių. Ir jei žmones skirsime pagal genus, dar nereikš, kas jų kultūra skiriasi. Kitaip tariant kultūros ir biologiniai skirtumai yra visiškai nepriklausomi vienas nuo kito.
Sakydami, kad kultūra yra socialiai įgyjama, neturime omenyje, kad žmonės mokosi iš klaidų. Vaikai kultūrą įgyja pasitelkdami stebėjimą, bendravimą, imitavimą bei išvadas, ir bendravimas užima svarbiausią vietą. Dalindamiesi savo paskirtimi, mes daug ko išmokstame ir gauname daug naujos informacijos.
Taip pat svarbus yra vienos kartos išminties perdavimas kitai kartai. Taip kiekviena karta vis daugiau išmano. Tobulėti padeda ne tik giminės, tėvai bet ir mokymosi įstaigos.
Kadangi mes dalinamės savo žiniomis, šis procesas gali labai greitai vykti ir genų informacijos perdavimas jam negali prilygti. Tačiau tai, kas perduota genais, mums lengviau pastebėti.
Kultūra yra įgyjama, ne genetiškai perduodama, todėl biologiškai jos paaiškinti neįmanoma. Ir faktas, kad kultūrą mes socialiai įgyjame, daro mus pranašesniais prieš kitus sutvėrimus.

. žinojimas .

Kai antropologai vartoja sąvoką „kultūrinis žinojimas“, mes neturime omenyje, kad žmonių suvokimas, taisyklės, standartai ir t.t. yra tikri neabejotina tvarka. Mūsų profesija neteikia žinojimo tikslumo ar garbingumo. Atvirkščiai, mes būtent akcentuojame tai, kad kultūrinis žinojimas skirtingose grupėse labai skiriasi. Štai kas yra svarbiausia apie kultūrinį žinojimą:
· tos pač· ios kultūros nariai sugeba vienas kitą suprasti be didesnių nesusipratimų;
· žinojimas leidžia geriau dirbti, išgyventi, reprodukuoti save ir perduoti savo kultūrą.
Galiausiai kultūrinis žinojimas leidžia lengviau adaptuotis natūralioje ir socialinėje aplinkoje.

. elgesio modeliai

Žmonių, esančių skirtingose kultūrose, elgesys skiriasi. Tačiau ir žmonės, priklausantys tai pačiai kultūrai, dažnai elgias skirtingai. Tą lemia keletas priežasčių:
1. žmonės turi skirtingą socialinį tapatumą (vyrai, moterys; turtingas ir vargšas ir t.t.)
2. individo elgesys skiriasi pagal kontekstus ir situacijas (moterys skirtingai elgiasi su vyru, vaikais, darbuotojais)
3. kiekvienas individas yra unikalus (užaugę toje pač4. ioje visuomenėje esame skirtingi)
5. kultūriniai standartai elgesio, kurio tikimasi, yra dažnai dviprasmiški, neaiškūs.
Nepaisant tokios painiavos, kiekviena grupė turi elgesio modelius. Pavyzdžiui jei aplankytumėte Amazonės regione gyvenančius žmones, žinomus kaip Yanomamö, jūs labai nustebtumėte. Žmonės yra agresyvūs, žiaurūs. Papročiuose esama kandžiojimo ir kitų žiaurumų.
O jei aplankytumėte Malaizijos žmones, jus nustebintų, kaip retai jie pyksta. Šie žmonės jums gali pasirodyti netgi per geri.
Yanomamö ir Malaizijos žmonių elgesio skirtumai parodo, jog yra elgesio modeliai ir jie atspindi visuomenės prigimtį. Žmonės yra visiški bendruomeniniai gyvūnai. Mes retai ką nors darome vieni, todėl santykiai žmonėms yra tokie svarbūs. Antropologai skiria didelį dėmesį šiems visuomeniniams santykiams.
Pasiskolindami „rolės“ terminą iš aktorių, juos mes pasinaudosime analizuodami santykius grupės kontekste. Individai dažnai sako „turėti rolę“, „būti rolėje“. Rolės dažniausiai turi vardus ar etiketes (šeimoje „mama“, klasėje „moksleivis“ ir t.t.). Nuo to, kokią žmogus turi rolę, visuomenė tikisi iš jo atitinkamo elgesio. Visuomenės tikėjimasis apima teises ir pareigas. Teisės (privilegijos) kurias aš kuriu užimdamas rolę, apima ir naudą, kurią aš gaunu būdamas grupės nariu. Pareigos (privilegijos) apima tai, ką aš darau bendrai su kitais grupės nariais ar dėl jų.
Teisės ir pareigos dažniausiai yra susiję: mano teisės į tave yra tavo pareigos man ir atvirkščiai. Kai turiu rolę grupėje, mano norai irgi būna išpildyti. Kai mūsų nepatenkina gyvenimas grupėje ir užėmimas tam tikros rolės, tai veda į tiesioginį ar netiesioginį baudimą. Yanomamö gentyje atsisakę už save pakovoti vyrai yra išjuokiami ir gali niekada nebūti pripažinti.
Per inkultūraciją vaikai išmoksta žmonių rolių tikėjimosi taisyklių ir pareigų. Perimtas rolių žinojimas yra atsakingas už modelių elgesį.

***

Taigi, dalykai, kurie yra kultūros dalys, daugelio žmonių nuomone, nėra tokiais laikomi antropologų nuomone. Pavyzdžiui dauguma antropologų nemano, kad architektūra ar dailė yra kultūros dalys, greičiau tai yra kultūros išraiška. Taip pat namai ir pastatai yra įvairių kultūrų kūriniai.
Apibūdinimų svarstymai pastebimi ir kitur. Pavyzdžiui įrankių gaminimas ar gebėjimas rašyti nėra kultūros dalys. Tai tik kultūros išraiška.

Kultūrinis žinojimas

Kaip jau minėjome, į kultūrinį žinojimą įeina žmonių papročiai, požiūriai, taisyklės, prielaidos. Apie pasaulį ir kt. paminėti fenomenai. Šiame skyriuje aptarsime penkis kultūrinio žinojimo elementus: normos, vertybės, simboliai, realybės klasifikavimas ir pasaulio vaizdas. Šie 5 elementai nėra svarbesni už kitus kultūrinio žinojimo elementus, bet apie juos būtina padiskutuoti.

Normos

Normos yra pasklidę žmonių elgesio tarpusavio ir kokioje nors aplinkoje taisyklės. Čia akcentuojami žodžiai idealas, taisyklė, privalo ir gali. Nors normos ir yra, tačiau dažnai jos yra pažeidžiamos. Normos reiškia: 1) yra priimtini žmonių elgesio standartai; 2) kiti žmonės teisia pagal tai, kaip toli asmuo nukrypo nuo normos; 3) žmonės,kurie nusižengia normoms, susilaukia negatyvios grupės nariu reakcijos. Kadangi mes dalinamės bendromis normomis, mes vienodai ir teisiame. O teisimas jau yra viena iš normos išraiškų.
Kartais žmonėms nepatinka normos, nes jos riboja jų vaizduotę, ar kitaip varžo, tačiau normos individams yra labai naudingos. Jų padedami, žmonės žino kaip elgtis su aplinkiniais ir žino, kaip aplinkiniai elgsis su jais.

Vertybės

Vertybės susideda iš to, ko žmonės ir visuomenė nori ir ko siekia gyvenime. Vertybės turi gilų, kartais nesąmoningą įtaką žmogaus elgesiui. Mes stengiamės tobulinti tas sritis, kurios įeina į mūsų „gero gyvenimo“ suvokimą. Vertybės parodo žmonių gyvenimo esminius dalykus. Žmonės netgi gali savo gyvenimus pašvęsti siekiamoms vertybėms.
Puikus vertybių pavyzdys yra Amerikos konstitucijos Bilio teisės. Jos skelbia spaudos, kalbos ir religijos laisvę ir gina privačius interesus ir privačią nuomonę.

Simboliai

Simbolis yra daiktas ar elgesys, kuris kažką parodo ir kažką reiškia. Kaip mes per socializaciją įgijome normas ir vertybes, kaip mes supratome, kad žmones grupėje sieja simboliai. Ir kaip normos ir vertybės įtakoja elgesio modelius, taip simbolių supratimas turi didelę reikšmę žmonėms.
Mes galime atvykusiam nepažįstamajam paaiškinti kodėl būtent tos ar kitos vertybės mums yra svarbios, bet beveik neįmanoma paaiškinti, kodėl svarbus balso tonas, drabužių stilius, veido išraiškos ar net elgsena tam tikrose situacijose. Paprasčiausiai „mes žinome.“ „Visi žino.“ Šitie dalykai yra „bendras žinojimas“ ar netgi „bendra nuojauta.“
Dvi svarbios simbolių savybės yra tai, kad jų reikšmės yra savarankiškos ir įprastinės. Savarankiškos šiame kontekste reiškia, kad nėra nustatytų, perduodamų apibūdinimų, kurie leistų žmonių grupei būtent taip, o ne kitaip, suprasti simbolių reikšmę. Todėl posakis „pajuokavau“ vienoje kultūroje suprantamas, kitoje jo gali ir nesuprasti. Įprastinis simbolis yra todėl, kad žmonės juos besąlygiškai priima. Raudona juosta gatvėse reiškia „stop“ tik todėl, kad visi vairuotojai su tuo sutinka.
Skirtingų kalbų žodžiai, reiškiantys tą patį dalyką ar daiktą, taip pat yra geras pavyzdys. Anglai sako „horse“, ispanai vadina „caballo“, vokiečiai „Pferd“, bet visi omenyje turi tą patį gyvūną.
Labai svarbi kultūrinio žinojimo dalis yra perduodami bendri suvokimai, kurie leidžia teisingai interpretuoti elgesio reikšmes. Jūs žinosite kaip elgtis įvairiose situacijose, kad būtumėt suprastas todėl, kad žmonės perduos jums savo elgesio suvokimus.
Daugumai Š.Amerikos gyventojų atrodo įprasta sutinkant linksėti galva, apkabinti draugą ar giminaitį, vaikščioti susikibus už rankų. Tačiau šis elgesys kitose kultūrose gali turėti skirtingą reikšmę. Kitaip tariant, kultūra susideda iš bendrų supratimų kaip bendrauti tarpusavyje.
Bežodinis bendravimas pateikia puikų šių suvokimų pavyzdį. Kai jūs su kažkuo šnekate, jūs abu siunčiate kalbėjimo ir elgesio signalus. Kiti signalai, tokie kaip kūno kalba, veido minos, rankų gestikuliavimas, prisilietimai ir psichinės erdvės naudojimas yra bežodis bendravimas. Bežodžiai signalai pabrėžia, pateikia ar papildo šnekėjimo signalus. Kartais mūsų kūno kalba skiriasi nuo mūsų šnekėjimo.
Galiausiai, kultūrinis žinojimas nulemia socialinę elgseną tuomet, kaip žmonės sąmoningai nesuvokia kažkokio elgesio. tačiau gestai ir kiti kūno veiksniai kiekvienoje kultūroje suvokiami skirtingai. Mikronezijos salose skausmingas įkvėpimas reiškia „taip“, o Š.Amerikoje turi opozicinę reikšmę. Taip pat, kai 2 žmonės kalbasi, mes stengiamės nesikišti į jų pokalbį ir nesibrauti atsistoti tarp jų.
Šie gestų ir fizinės erdvės pavyzdžiai parodo, kad tarp skirtingų kultūrų žmonių gali būti daug nesusipratimų, nes skirtingos kultūros tai skirtingos gestų reikšmės. Individai kitų elgesį interpretuoja savo kultūros suvokimu, todėl dažnai svetimus laiko nemandagiais ar net grubiais. Arabai ar Iraniečiai labai įsiveržia į amerikiečių asmeninę zoną. Japonai nėra tokie šilti ir draugiški nepažįstamiems kaip Š.Amerikos gyventojai.
Pasaulyje, kuriame daug keliaujama, labai pravartu suvokti, kad tai, ką tu žinai, nėra žinoma kitos kultūros žmonėms, taip kaip tą žino jie, tau yra nepažįstama. Pagalvok prieš įsižeisdamas dėl kitataučio veiksmų, pagalvok prieš įžeisdamas pats.

Realybės klasifikavimas

Žmonės, kurie turi tas pačias kultūrines tradicijas, dalijasi savo mintimis apie tai, kokie žmonės ir daiktai egzistuoja. Juos jungia realybės klasifikavimas, tai reiškia, kad jie rūšiuoja žmones ir natūralią aplinką pagal nustatytus kriterijus. Tuo norima pasakyti, kad žmonės visame pasaulyje nevienodai suvokia pasaulį.
Pavyzdžiui visur atpažįstame žmones, su mumis susijusius biologiškai – juos vadiname giminėmis. Bet tam tikrus gimines skirstome į skirtingas kultūrines kategorijas pagal gimininę sistemą. Pavyzdžiui Anglai ir tėvo ir motinos seseris laiko lygiomis ir vadina vienodai „teta“, tačiau kitose kultūrose motinos ir tėvo seserys nelaikomos lygiomis giminaitėmis ir netgi vadinamos skirtingai. Toks klasifikavimas priklauso nuo įvairių kitų bruožų. Svarbiausia yra tai, kad skirtingų kultūrinių tradicijų atstovai suvokia socialinį gyvenimą irtai turi įtakos kitų žmonių skirstymui.
Taip pat žmonės skirsto ir natūralią aplinką. Kultūrinis žinojimas leidžia skirstyti ir žmones, ir augalus, ir mėnulio fazes, ir kitus natūralius reiškinius. Nuo to, koks ryšys yra tarp žmogaus ir aplinkos, ir priklauso aplinkos skirstymas.
Kaip pavyzdį galime pateikti gentį pavadinimu Hanunoo, kuri gyvena Filipinų salyno Mindoro saloje. Jie daugumą savo maisto išaugina perkėlimo metodu. Toks metodas, kai iš pradžių augalas iki tam tikro lygio užauginamas viename plote,o po to perkeliamas į kitą. Taip Hanunoo atrado daugybę naujų augalų rūšių. Jie priskaičiavo net 1600. Tuo tarpu biologai rūšiuodami tuos augalus atrado kiek daugiau nei 400.
Kyla klausimas, kurie yra teisūs. Tiesą sakant – abu. Paprasčiausiai botanikai ir Hanunoo tirdami augalus laikėsi skirtingų kriterijų.
Kriterijai, pagal kuriuos žmonės rūšiuoja aplinką yra labai svarbūs, nes tai parodo, kaip tie žmonės supranta pasaulį. Gyvūnai rūšiuojami ne tik pagal rūšį, bet ir pagal tai, kuo jie naudingi. Ir tai, kas vienai kultūrai atrodo naudinga, kitai atrodo beverčiai. Pavyzdžiui musulmonai ir žydai nevalgo kiaulienos, o amerikiečiai – šunienos.
Kalbant toliau, galima pasakyti, kad skirtingų kultūrų atstovai skiriasi savo mąstymu apie būtus ir nebūtus dalykus. Kai kurie mano, kad žmogus, gyvūnas ar reiškiniai gali įgyti antgamtinių jėgų ir nuskriausti kitus žmones. Navajo žmonės mano, kad raganos gali pasiversti į vilkus, meškas ir kitus gyvūnus; Tukano žmonės mano, kad žvėrys, kuriuos jie valgo, kontroliuoja miško dvasia ir pan.
Žmonių laiko suvokimas taip pat yra realybės klasifikavimo dalis. Mes naudojame sekundes, minutes, valandas, dienas, mėnesius, metus, dekadas ir t.t. Iš jų tik dienos, mėnesiai ir metai priklauso nuo natūralios aplinkos (saulėtekis, mėnulio fazės, sezono kaitos). Tačiau ir šie skaičiavimai nėra tikslūs – diena prasideda ne nuo saulėlydžio, o nuo vidurnakčio. Todėl toks laiko suvokimas egzistuoja būtent to dėl, kad mes jį priimame.
Galiausiai, ne tik skirtingos kultūros klasifikuoja realybę skirtingai, bet jos skiriasi ir pačiu realybės suvokimu.

Pasaulio vaizdas

Žmogaus pasaulio vaizdas yra tai, kaip jis interpretuoja realybę ir įvykius, patį save ir savo santykį su pasauliu. Pasaulio vaizdą įtakoja tai, kaip žmogus klasifikuoja visuomenę ir natūralų pasaulį. Taip pat visos kultūros skiria žmogaus kūną ir sielą, ir turi savo suvokimą apie pomirtinį gyvenimą. Žmonės turi savo nuomonę apie žmonijos atsiradimą ir egzistenciją. Žmonės susigalvoja velnius ar kitas antgamtiškas būtybes, kurios juos kontroliuoja. Visur mes galime rasti mitų apie daiktus, objektus ar papročius.
Šie pavyzdžiai paimti iš religijos, bet svarbu suvokti, kad pasaulio vaizdas ir religija nėra sinonimai, tai du skirtingi dalykai. Pasaulio vaizdą apibūdina šie dalykai: ar žmonės laiko save gamtos šeimininkais ar gyvena taikoje? Ar savo grupę jie laiko lygią kitoms pasaulio grupėms, ar kitas laiko blogesnėmis?Ir ar jie mano, kad jų gyvensena yra geriausia? Dauguma šiuolaikinių mokslininkų turi bendrą pasaulio vaizdą: jie mano, kad visi daiktai ir įvykiai visatoje yra natūralūs. Tiesiog prisiminkite, kad kultūrinis žinojimas susideda iš viso, ką žmonės išmoksta ir sužino augdami bendruomenėje.

Kultūrinio žinojimo komponentai

Komponentas Apibrėžimas Pavyzdys

Normos Padorumo ir tinkamumo standartai Lūkesčiai ir vedybos
Vertybės Tikėjimas tuo, kas vertinga Individualios teisės
Simboliai Objektai, elgesys turintys prasmę Bežodinio bendravimo reikšmės
Klasifikavimas Realybės skirstymas į kategorijas Augalų ir gyvūnų rūšys
Pasaulio vaizdas Įvykiu ir patirties interpretavimas Gėrio ir blogio kilmė

Kultūra ir žmogaus gyvenimas

Antropologai mano, kad kultūra yra esminis žmogaus gyvenimo dalykas.
Gyvenimas socialinėmis grupėmis nereikalauja kažkokios kultūros. Daug termitų, skruzdžių, bičių rūšių gyvena grupėmis, bet neturi kultūros. Gorilos, šimpandzės, babūnai taip pat gyvena grupėmis. Mokslininkai pastebėjo, kad šimpandzės išmoko gaminti įrankius, dalijasi maistu, bendrauja, turi konfliktų, kai silpnesni nužudomi. Taigi, kai kurie antropologai mano, kad šimpandzės turi kultūrą (vadina protokultūra dėl to, kad šios gyvūnų elgsenos yra išmoktos, neinstinktyvios). Jei kitos gyvūnų grupės jungiasi ir bendrauja be kultūros, tuomet kam kultūra reikalinga žmonėms?
Svarbiausia priežastis yra ši: gimdamas socialinėje grupėje žmogus, kultūros pagalba, gauna informaciją (mes vadiname „žinojimą“) būtiną išgyvenimui toje grupėje. Žmonės gimsta su galimybe suvokti grupės elgesį per bendravimą su tos grupės nariais. Taip pat jie išmoksta kalbėti, o ne gimsta mokėdami kažkokią kalbą.
Panašus procesas vyksta ir su kultūra. Kaip matome, kultūra perduodama ne genetiškai, t.y. naujoms kartoms ji perduodama per inkultūraciją, nebiologiškai. Kaip tas, kuris moko kalbėti perduoda reikiamą informaciją bendravimui, taip tas, kuris moko kultūros perduoda žinias ir elgesio modelius būtinus išgyventi grupėje.
Žmonių egzistencijai kultūra yra būtina, nes:
· Kultūra parūpina dalykus, būtinus aplinkos adaptacijai. Duoda žinojimą, kaip gaminti įrankius, drabužius ir kitus būtinus daiktus. Tėvai moko vaikus, kaip gauti maisto ir kaip apsiginti. Paaugę vaikai išmoksta prisitaikyti prie socialinės aplinkos, ieškoti darbo. Kadangi dauguma žmonių populiacijų toliau gyvena panašioje aplinkoje, Jos visą išmintį perima iš senolių, kurie jau yra patyrę.
· Kultūra yra žmonių socialinio gyvenimo pagrindas. Ji pateikia normas, vertybes, simbolius, lūkesč· ius ar kitas žinias, būtinas bendravimui ir bendram gyvenimui. Kai paauga žmonės išmoksta, kas yra geras ir blogas elgesys, kaip susidraugauti su giminėmis, su kuo tuoktis, kada rodyti džiaugsmą ar liūdesį ir t.t.
· Kultūra įtakoja mūsų tikrovės suvokimą. Ji pateikia kriterijus, pagal kuriuos žmonės analizuoja, interpretuoja, ir aiškina pasaulio įvykius. Kultūra, kurią mums įdiegia grupė, kurioje augame lemia tai, kaip mes jauč· iame pasaulį. Kai kurie įvykiai yra svarbūs, kiti – ignoruojami. Per inkultūraciją žmonės visuotinai išmoksta mąstymo kategorijų, nutaria kaip vadinti daiktus ar įvykius.
Galiausiai, kultūra yra būtina todėl, kad ji leidžia adaptuotis mus supančioje tikrovėje ir grupėje, kurioje augame. Adaptacija, organizavimas ir interpretavimas yra dalykai, lemiantys kultūros svarbą.

Kultūrinis žinojimas ir individualus elgesys

Mes jau pastebėjome, kad antropologų nuomonės dėl kultūros minties ir elgesio komponentų skiriasi. Todėl mes galime pašnekėti, kaip idėjos ir sumanymai susiję su elgesiu.
Paprasčiausia prasme kultūrinis žinojimas nurodo taisykles, kurių turi laikytis žmogus tam tikrose situacijose. Pavyzdžiui tuokimuisi, elgesiui su uošviais, konfliktų aiškinimuisi yra kultūrinės taisyklės (aišku būna ir išimčių). Šitaip žinios ir elgesys yra susiję su kultūrinėmis normomis, nes tie, kurie jų nesilaiko, yra baudžiami.
Tačiau kultūrinis žinojimas susideda ne tik iš taisyklių ar instrukcijų. Jis susideda iš šiurkščių ar net konfliktuojančių elgesio gairių, vertybių. Į tai įeina paplitę realybės ir pasaulio vaizdo suvokimai, kurie netiesiogiai įtakoja elgesį. Galiausiai, kultūrinis žinojimas susideda iš simbolių suvokimo, kurie įtakoja žmonių elgesį, bet įtakoja ne taip pat kaip taisyklės.
Bet kokio vertinimo, net kai kultūrinės taisyklės pateikia detales elgesio instrukcijas, individų veiksmai nėra užprogramuoti. Dažniausiai žmonės turi pasirinkimo teisę. Kasdieniniame gyvenime jis neseka aklai kultūros taisyklių. Jie pagalvoja ir apsvarsto prieš pradėdami veikti. Kad nuspręstume, kaip geriausia priartėti prie žinojimo ir elgsenos santykio, mes turėsime stebėti žmogaus planavimo, mąstymo ir pasirinkimo galimybes. Vienas iš tokių stebėjimų variantų tai suprasti, kad jie veikia remdamiesi kultūrinio žinojimo konstrukcija. Dauguma tikrojo elgesio susideda iš: tikslų įvardinimo; būtinų sąlygų tiems tikslams įgyvendinti nustatymo; apsisprendimo, kurie būtini veiksmai yra efektyviausi; nusprendimo kokius rezultatus duos kiekviena alternatyva; ir galiausiai, geriausios alternatyvos išsirinkimo.
Kultūrinis žinojimas turi labai didelę įtaką šiam procesui. Normos verčia galvoti apie kitų reakciją. Vertybės leidžia žmonėms pasirinkti geriausius veiksmus. pasirinkimai priklauso ir nuo pasaulio vaizdavimo. Kultūrinis žinojimas turi tokią didelę įtaką pasirinkimo procesui, kad vienas antropologas yra pavadines kultūrą „Suvokimo kas yra . kas gali būti . kaip kažkas dėl to jaučiasi . ką dėl to daryti . ir kaip tiksliai elgtis.“
galima sakyti, kad kultūrinis žinojimas nubrėžia elgesio ribas. Be šių ribų žmonės pražūtų. Todėl beveik visi žmonės šių normų neignoruoja.
Daug žmonių laiko save laisvais individais. Tačiau jei mūsų kultūra lemia mūsų elgesį, vadinasi mūsų laisvė tėra iliuzija. Dauguma antropologų mano, kad kultūra yra laisvesnė už individus, o individai tėra kultūros „pernešėjai.“ Ir kaip kai kurie antropologai sako, kultūra tapo superorganizmu.
Gali būti, kad jūsų protas nesuvokia tikrosios kultūros įtakos, tačiau tai, kad kultūra brėžia ribas,sutinka kiekvienas. Problema būna tuomet, kad žmonės, nesuvokdamikaip jie priklauso nuo kultūros, mano, kad kitų kultūrų žmonės yra tarsi kultūros kaliniai.
Būtent tai yra viena iš priežasčių, kodėl svarbi riba tarp mąstymo ir elgesio. Visos kultūros įtakoja žmonių elgesį, bet ne nusprendžia kaip elgtis. Juk ne visada galime pasakyti, kaip žmogus elgsis tam tikroje situacijoje, net jei kultūra reikalauja kokio nors elgesio. Yra keletas priežasčių, kodėl individų elgesys skiriasi nuo lūkesčių.
Viena svarbiausių priežasčių yra ta, kad jokie du individai neturi tokios pat gyvenimo patirties, net jei jie ir užaugo tos pačios kultūros aplinkoje. Kita priežastis yra ta, kad normos ir vertybės turi daug dviprasmybių. Juk meluoti nepriimtina, tačiau mažas melas reikalingas draugystei – tam, kad neįžeistume kito jausmų.
Daugelyje situacijų reikia įvertinti vertybes ir palyginti jas su kitomis. Taip lengviau išsirinkti. Dauguma amerikiečių nori būti gerais tėvais, bei būti gerais darbuotojais. Tačiau neretai šiuos dalykus sunku derinti, todėl tenka rinktis kam tuo metu skirti daugiau laiko.
Žmonės dažnai teisia savo ir kitų elgesį pagal normas ir vertybes, kai tas elgesys kertasi su jų interesais. Juk galima vogti iš darbdavio, jei jis jums mažai moka. Arba apgaudinėti nuobodaus dalyko dėstytoją per testą.
Kartais kažką padarę mes susilaukiame skirtingos reakcijos iš aplinkinių. Tėvai, draugai, giminės, politikos atstovai turi skirtingus požiūrius į mūsų elgesį.
Visos kultūros turi abstrakčias visuomenės normas apie tai, kas yra gerai ir kas yra blogai, kas priimtina ir kas ne. Tačiau visi žmonės tikrame gyvenime pastebi, kokios kartais situacijos yra komplikuotos. Kartais normos ir vertybės konfliktuoja tarpusavyje, todėl žmonės turi patys rinktis, kaip jiems elgtis.
Galiausiai, visų grupių atstovai turi sėkmingai laviruoti tarp asmeninių ir viešų interesų.

Biologija ir kultūriniai skirtumai

Iš esmės žmonės yra tokie, kaip ir kiti žinduoliai: mes turime reguliuoti kūno temperatūrą, balansuoti energiją bei skysčių gavimą ir išnaudojimą. Tačiau žmones nuo kitų žinduolių skiria jų kultūros poreikis. Taigi, kaip biologija ir kultūra susijusios?
Ar biologiniai/genetiniai/fiziniai skirtumai tarp grupių yra susiję su kultūriniais skirtumais? 20 a. buvo manoma, kad fiziniai grupių skirtumai lemia grupių mąstymą, jausmus ir elgesį. Taip pat buvo manoma, kad rasiniai skirtumai priklauso nuo kultūros skirtumų. Dėl šio supratimo, dabar vadinamu biologiniu nusistatymu, kultūriniai skirtumai turėjo biologinį pamatą. Vadinasi, jei prancūzų ar anglų kultūros yra aukštesnės už afrikiečių, tai jie yra geriau biologiškai išsivystę. Kolonijų taisykles, žemės ar kitų išteklių nuosavybės nustatymą, iššaukusius masines žudynes, vergiją įtakojo mąstymas, kad skirtingos išvaizdos žmonės turi skirtingus papročius ir tikėjimus.
Šiuolaikiniai etnologai biologinį nusistatymą linkę atmesti. Mes nemanome, kad žmonių populiacijos skirtumai lemia kultūrinio žinojimo ir elgesio skirtumus. Įvairios Afrikos kultūros nesiskyrė ir nesiskiria nuo įvairių Europos, Azijos ir Amerikos kultūrų vien dėl gyventojų fizinių skirtumų. Labai sunku įrodyti, kad rasiniai ar fiziniai skirtumai neturi nieko bendro su skirtinga kultūra, bet šiam teiginiui yra keletas (nors ir panašių tarpusavyje) įrodymų. Štai trys faktai.
· Bet kokios fizinės išvaizdos individai sugeba perimti bet kokią kultūrą. Pavyzdžiui dabartinių Š.Amerikos gyventojų protėviai kilę iš daugybės pasaulio šalių (Afrikos, Kinijos, Indijos, Airijos ir t.t.). Tač· iau šie gyventojai turi daugiau bendro su amerikieč· iais, o ne savo gimtinėje gyvenanč· iais žmonėmis. Todėl jie tampa sunkiai atskiriami nuo tikrų amerikieč· ių.
· Kontinentuose ir regionuose pastebima ne viena kultūra, bet daugybė kultūrų. Amerikieč· iai panašūs fiziškai, tač· iau tarp jų vyrauja daugybė kultūrų. Taip pat ir afrikieč· iai, ir azijieč· iai, ir kitų tautų gyventojai panašūs, tač· iau priklauso skirtingoms kultūroms.
· Daugybė skirtingų kultūrų sėkmingai plėtojasi per tas pač· ias biologines populiacijas bei tą pač· ią visuomenę. Kultūras dažnai truputį įtakoja kiekviena karta, todėl ji keič· iasi, bet keič· iasi ne dėl kartos genetinių pokyč· ių.
Dėl šių ir kitų įrodymų daug antropologų mano, kad fiziniai (ir rasiniai) skirtumai tarp žmonių populiacijų negali paaiškinti kultūrinių skirtumų tarp jų. Todėl, kai norime paaiškinti Rytų Afrikos genties ir kinų kultūros skirtumus, dėmesį atkreipiame į jų aplinką, istoriją bei technologiją ir ignoruojame jų išvaizdos nepanašumus. Jau 20 a. pradžioje keli antropologai, vienas jų Franz Boas, nenorėjo sutikti, jog kultūra priklauso nuo rasės.
Žmonėms, kaip ir kitiems gyvūnams, reikalingas maistas, vanduo, gyvenamoji vieta ir kiti gyvenimui būtini elementai. Seksualinis gyvenimas būtinas išlikimui. Taip pat biologiškai būtinas organizmo atsparumas ligoms ir virusams. Taigi, Kiekviena karta susiduria su daugybe būtinų žmogaus egzistencijai dalykų ir turi su jais susitvarkyti tam, kad išliktų.
Beveik visi žmonių veiksmai orientuojami į šių būtinų išlikimui sąlygų patenkinimą. Ir taip yra kiekvienoje visuomenėje. Antropologai šį sąlygų patenkinimą apibrėžia „visuotine kultūra“. Į ją įeina įrankiai, pastogės, bendravimo metodai, maisto pasidalijimas, vaikų auklėjimas ir t.t. Tai būdinga visoms visuomenės grupėms.
Yra ir kitų visuotinei kultūrai būdingų dalykų. Tačiau jie nėra tokie svarbūs žmonių išlikimui: taisyklės, priklausančios nuo amžiaus, giminės ir įgūdžių; seksualinių santykiu draudimas tarp giminaičių; prekių dalyba ir kaita; žaidimai, sportas ar kita veikla; prietarai ir ritualai; menas; giminių klasifikavimas; laidojimo papročiai; tautosaka, mitai ir legendos. Yra ir daugiau, tačiau esmė ta, kad visose kultūrose būdingi tie patys elementai, būtini išgyventi.
Tikriausiai nebūna įgimtų seksualinių taisyklių, religijos žaidimų, giminės bendravimo, todėl, kad jie yra visuotini. Jie keliauja iš vienos kultūros į kitą. Pavyzdžiui, religija pasitaiko kiekvienoje kultūroje, tačiau kiekvienoje kultūroje ji yr askirtinga.

Santrauka

1. Žodį „kultūra“ galima apibūdinti daugybe sąvokų, tač2. iau antropologų nuomone „kultūra“ tai visa kažkokios visuomenės ar grupės gyvensena. Apibūdinant kultūrą, būtina pastebėti skirtumus tarp mąstymo ir elgesio komponentų arba tarp kultūrinio žinojimo ir elgesio modelių. Kultūra yra tai, kas perimama, pasidalinama, visuotinai išmokstama tam tikroje žmonių grupėje. „Grupe“ galime vadinti visuomenę, etnologinę grupę ar subkultūrą.
3. Sakydami, kad kultūra yra perimama ir pasidalinama, turime omeny, kad kiekviena karta kultūrą perima iš savo protėvių. Tai inkultūracijos procesas. Kultūra taip pat gali būti perduodama vienos grupės ar individo kitai. Ši galimybė leidžia žmonėms pasirinkti geresnį sėkmės būdą.
4. Kultūrinis žinojimas nėra objektyvus jausmas, tač5. iau jis turi leisti visuomenei būti atkakliai ir įgalinti žmones sąveikauti su aplinka tinkamai ir prasmingai. Kultūrinis žinojimas turi daug komponentų, tai normos, vertybės, simbolių aiškinimas ir supratimas, realybes klasifikavimas ir pasaulio vaizdavimai. Šie komponentai nėra įgimti, jie socialiai įgyjami, todėl juos turime išmokti per inkultūraciją, nes komponentai yra natūralūs ir bendrai jauč6. iami.
7. Žmonės dažnai sako, kad kultūrinis žinojimas nusprendžia žmonių elgesį, tač8. iau toks požiūris yra per paprastas. Kultūrinės idėjos pateikia daugiau nei tik elgesio taisykles ar instrukcijas. Kultūrinis žinojimas įtakoje ir apibrėžia žmogaus elgesį, bet jokiu būdu nesprendžia kaip būtent jam elgtis.
9. Biologinis nusistatymas yra toks supratimas, kad žmonių populiacijos kultūra dalinai kyla iš biologinių ar rasinių faktorių. Jei tai tiesa, tai biologiniai skirtumai paaiškina kultūrinius skirtumus tarp žmonių grupių. Šią idėją atmeta beveik visi etnologai. Žmonių rūšies perimti biologiniai paveldai turi įtakos kultūrai, nes tai, kaip žmonės priima šiuos biologinius elementus, atsispindi jų kultūroje. Visuotinis kultūros egzistavimas taip pat parodo, kad perimti žmonijos genetiniai paveldai įtakoja visas kultūros atmainas, esanč10. ias tarp žmonių.
5 milijonai žmonijos metų

Britų gamtininkas Čarlzas Darvinas savo knygoje „Žmogaus kilmė“ rašė, kad žmonės ir Afrikos beždžionės (tarp jų ir šimpandzės bei gorilos) yra artimai susiję. Pastebėjęs anatominius panašumus tarp žmonių ir beždžionių, Darvinas teigė, kad žmonės per kurį laiką išsivystė iš beždžionių. Žinoma, jis turėjo mažai iškasenų, įrodančių jo teoriją, tačiau Darvinas manė, kad daugybė fizinių panašumų tarp žmonių ir šimpanzių, bei gorilų gali būti paaiškinami tik vienos kilmės būdu.
1900 m. pradžioje dauguma mokslininkų sutiko su Darvino biologinės evoliucijos teorija, taip pat pritarė žmonių bei beždžionių panašumo hipotezei. Tačiau kyla klausimas: kurgi iškasenos, kur įrodymai, kurie visiškai patvirtintų šią teoriją? Prieš atsakydami į šį klausimą, pirma mes apibūdinsime, kaip mokslininkai klasifikuoja gyvuosiu organizmus pagal taksonomiją.
Netgi Darvino gyvenimo laikotarpiu taksonomistai matė panašumų tarp Afrikos beždžionių ir žmonių. Abi rūšys klasifikuojamos toje pačioje taksonominėje giminėje (Hominoidai), tačiau skirtingose šeimose (beždžionės – pongidų, žmonės – hominidų). Nepaisant giminės, šiuolaikiniai žmonės skirstosi pagal genus Homo, pagal rūšį sapiens, pagal porūšį sapiens. Pavyzdžiui, jūs ir aš esame Homo sapiens sapiens; paprasta šimpanzė yra Pan troglodytes; kalnų gorila yra Gorilla gorilla. Galiausiai, kriterijus, leidžiantis manyti, kad du panašūs gyvūnai tos pačios rūšies, yra tai ar gyvūnai poruojasi ir susilaukia palikuonių natūraliomis gamtinėmis sąlygomis. Visi žmonės tai sugeba, išskyrus rasinius skirtumus tarp įvairių populiacijų.
Nustatyti išnykusių gyvūnų rūšį ar net jų genus vien iš iškasenų dažnai yra labai sudėtinga. Žmogaus evoliucijoje yra daug neaiškumų ir netikslumų, kurie kelia klausimus, ar rasta iškasena yra tikrai žmonijos protėvių. Pavyzdžiui, ar tai buvo žmogus ir jei taip, ar tai buvo Homo ir jei taip, kuriai rūšiai jis priklausė? Šie neaiškumai yra „įrašyti“ iškasenose. Jie nėra įrodymai, nuostatos, tai tik žmonių, kurie domisi ir tiria žmogaus evoliuciją, spėliojimai.

Trūkstamos grandys ir kiti nesusipratimai

Per 20 a. susikaupė didelė dalis įrodymų, kad šiuolaikinis žmogus išsivystė iš beždžionės per septynis milijonus metų. Nepaisant įrodymų, daug netikslumų vis dėlto ir liko. Štai keletas punktų.
1. Mokslininkai vis dar ieško trūkstamų grandžių. Posakiui „trūkstama grandis“ laikomos tarpinės iškasenos tarp beždžionės ir žmogaus, derinanč2. ios kai kuriuos beždžionių ir žmonių bruožus tarpusavyje. Darvino gyvenamu laikotarpiu tokių iškasenų nebuvo rasta. Tač3. iau šiuo metu, tai jau nebe trūkstama grandis, nes 1920 m. pabaigoje Pietų Afrikoje jų buvo rasta. Radinys buvo pavadintas Australopithecus africanus. Kaukolė buvo labiau panaši į beždžionės, tač4. iau gyvūnas vaikšč5. iojo ant dviejų kojų ir tolimesni tyrinėjimai parodė, kad kojos, pėdos ir dubuo žymiai panašesni į šiuolaikinio žmogaus. Vėliau tokių iškasenų buvo randama tūkstanč6. iais. Pavyzdžiui, Rytų Afrika slėpė daugiau nei 300 iškasenų. Taigi šiandien mes turime daugybę „grandžių“, kurios mums leidžia sutikti su Darvino teorija.
7. Žmonės išsivystė iš šimpanzių arba gorilų. Nors ir šios 2 rūšys yra arč8. iausios mūsų giminaitės primatų šeimoje, tač9. iau žmonės iš jų neišsivystė. Kita vertus šių dienų žmogus ir šių dienų beždžionė dalinasi bendrais protėviais, gyvenusiais Afrikoje prieš 5-8 mln. m. Metaforiškai šnekant, dabartinės beždžionės yra mūsų pusseserės, o ne evoliucinės senelės.
10. Pagrindinis skirtumas tarp beždžionių ir žmonių yra smegenų dydis ir protas. Savaime suprantama, žmogaus smegenys yra didžiausios – 1,300 kg, tuo tarpu šimpandzės apytiksliai 0,400 kg; gorilos – 0,500 kg. Žmonės panaudoja sudėtingus įrankius, šneka sudėtingomis kalbomis, sprendžia įvairias problemas, lengvai keič11. ia savo aplinką ir t.t. Tač12. iau pirmas postūmis leidęs primatui atsiskirti nuo beždžionės buvo tai, kad jis pradėjo vaikšč13. ioti ant 2 kojų. Smegenys padidėjo žymiai vėliau. Tai buvo pats svarbiausias primato žingsnis žmonijos link. Tiesą sakant, apžiūrint iškasenas ir nustatant ar jos buvo žmogaus, antropologai tiria ne smegenų dydį, o tą faktą, ar radinys vaikšč14. iojo ant 2 kojų ar ne.
15. Žmonės yra vieninteliai sutvėrimai gaminantys įrankius. Iki 20 a. vidurio kai kurie mokslininkai teigė, kad įrankių naudojimas skyrė žmones nuo gyvūnų. Po to, buvo pastebėta, kad daug kitų gyvūnų taip pat naudoja kai kuriuos daiktus kaip įrankius. Pavyzdžiui, supykę šimpandzės mojuoja ir mėto šakas ar netgi naudoja akmenis tam, kad atidarytų kriaukles. Tuomet imta galvoti, kad žmonės vieninteliai sugeba iš akmens ar medžio pasigaminti tam tikras formas ir pritaiko buityje. Tač16. iau ir šis teiginys nepasitvirtino. 1960 m. Jane Goodall pastebėjo, kad šimpandzės pasigamina pagaliukus tam, kad iškrapštytų termitus. Po šio atradimo, sekė daugiau. Taigi, įrankių gaminimas dar neįrodo žmogiškosios rasės. Žinoma, tik žmonės gali naudotis technologijomis.
17. Neandartalietis – mūsų tiesioginis protėvis. 1856 m. Vokietijoje, Neandartalo slėnyje akmens skaldyklos darbuotojai netikėtai iškasė urvinio žmogaus kaulų. Tač18. iau niekas negalėjo nustatyti kieno jie – ar europieč19. io ir ar apskritai kaulai yra žmogaus. Vėliau tokios iškasenos buvo rastos Europoje bei V.Azijoje, kartu su įrodymais, kad Neandartalietis gamino įrankius iš akmens, medžiojo didelius žinduolius, statė pastoges, naudojo ugnį ir laidojo mirusiuosius. 20 a. viduryje dauguma mokslininkų manė, kad Neandartalietis buvo mūsų tiesioginis protėvis (tikriausia dėl to, kad buvo pradėta manyti, kad šiuolaikinis žmogus išsivystė Europoje ar vidurio Rytuose!). 20 a. pabaigoje visos iškasenos ir DNR palyginimai parodė, kad Homo sapiens neanderthalensis (Homo sapiens viena iš rūšių) nėra tiesioginis žmogaus protėvis, tik jo atšaka, gyvenusi prieš 130-35 tūkst. m. Taigi panašu, kad šiuolaikinis žmogus (Homo sapiens sapiens) išsivystė Afrikoje maždaug prieš 200 tūkst. metų ir paplito po visą žemę ir davė pradžią žmonijai.
20. Žmonės yra labiausiai išsivysč21. iusi rūšis turinti daugiausiai privalumų. Tiesą sakant, frazė „labiausiai išsivysč22. iusi“ turi objektyvią reikšmę šiuolaikiniame evoliucijos moksle. Biologai ir fizikos antropologai mini skirtumus tarp rūšių (kaip pavyzdžiui tarp beždžionės ir žmogbeždžionės ar tarp žmogbeždžionės ir žmogaus) ir pripažinimas, kad viena rūšis turi daugiau privalumų už kitą, veda į progresą. Mes galim tik sakyti, kad žmonės ir beždžionės vystėsi skirtingai, tač23. iau nesakome, kad žmonės yra labiau išsivystę.
24. Žmogaus evoliucija yra tik teorija, kuri nėra paremta stiprių įrodymų ar nenuginč25. ijamų faktų. Kaip matėme pirmame punkte, mokslininkai stengiasi išsiaiškinti netikslumus. Tač26. iau pastarųjų metų atradimai žmogaus evoliucijoje prilygsta revoliucijai.
Pavyzdžiui, iki 1970-ųjų dauguma mokslininkų manė, kad žmogaus evoliucija buvo linijinė, t.y. viena hominidų rūšis iškilo iš kitos ir greit pakeitė jų protėvius. Linijiškumas reikštų, kad tik viena ar dvi hominidų rūšys gyventų tuo pačiu metu, naujo rūšys išsivystytų iš protėvių, kurie tokiu būdu greitai išnyktų. Šiuo požiūriu reiškia, kad evoliucinę liniją, vedančią nuo padarų, panašių į beždžiones, per įvairias tarpines formas (t.y. trūkstama grandis), iki šiuolaikinio žmogaus.
Taigi, 1970 m. dauguma tyrinėtojų manė, kad prieš 2 mln. metų buvo tik 2 Afrikoje rasti homunidai. Abu pagal genus buvo priskiriami Australopithecus ir atrodė esantys ta grandis tarp beždžionių ir žmonių. Šimpandzės dydžio Australopithecus robustus buvo mėsėdžiai ir išsivystė į žmones. Tačiau didesni Australopithecus robustus buvo vegetarai ir neišsivystę išnyko.Abu buvo hominidai todėl, kad abu buvo Australopithecus africanus dar vadinami „žudančiomis beždžionėmis“ todėl kad jis buvo grobuonis taigi gyvūnų žudymas maistui buvo vienas iš pirmųjų savybių humanidus skiriančių nuo pongidų.

Šiandien mes puikiai žinome, kad žmogaus šeimos medis nėra linijinis, tačiau turi įvairiarūšias atšakas, t.y. kad tuo pačiu metu gyvavo kelios hominidų rūšys. Tai reiškia, kad iš vienos rūšies išsivystė kelios, egzistavusios daugybę metų. Tikriausia pirmasis humanidas gyvenęs 3 ar 4 mln. metų buvo Australopithecus afarensis (taip pat žinomas „Liusės“ vardu, rastas 1970 m.) Liusė buvo gyvūnas su beždžionės galva ir žmogaus galūnėmis. 2001 m. tyrinėtojai Kenijoje rado tikriausiai naują hominidų rūšį, gyvenusią beveik tuo pačiu metu kaip ir Liusė, tačiau turėjusią mažesnius krūminius dantis ir meilesnių bruožų veidą. Tikriausiai kažkuris iš jų buvo pirmasis hominidas ar net pirmoji rūšis.
Dauguma tyrinėtojų manė, kad prieš 2 mln. metų gyveno 4 ar 5 hominidai: Australopithecus africanus, Australopithecus robustus, Australopithecus boisei, Homo habilis ir tikriausiai Homo rudolfensis. 3 australopiteku rūšys išmirė, nesusilaukę protingesnių palikuonių. Homo habilis išsivystė į Homo erectus prieš 1,8 mln. m.
Homo erectus pirmasis hominidas, kuris paliko Afriką ir buvo rastas net Indonezijoje (ten jį pavadino „Java žmogumi“) ir Kinijoje („Pekino žmogumi“). Jo smegenų dydis buvo apie 900 cm3,ūgis beveik prilygo dabartinio žmogaus ūgiui, kakta buvo žemesnė,o veidas jau panašėjo į žmogaus. Šis hominidas gamino aštrius akmeninius įrankius, skerdė gyvulius, ir mokėjo įžiebti ugnį.
Prieš 200 000 m. Afrikoje homo erectus išsivystė į Homo sapiens. Per kitą tūkstantmetį kai kurie jų paliko Afriką ir migravo į Europą bei Aziją kartu atnešdami šiuolaikiškesnę išvaizdą, technologijas,kalbą ir kultūrą.Taigi prieš 12 tūkst. m. žmonės migravo į kiekvieną žemės kampelį, išskyrus Antarktidą bei Ramiojo vandenyno salas.

Ką visa tai galėtų reikšti mums?

Kokią svarbą žmogaus evoliucijos istorija turi šiuolaikiniam žmogui? Domėjimasis žmogaus praeitimi ir jos tyrinėjimas leidžia geriau pažinti dabartinį žmogų. Pavyzdžiui daugelis rašytojų teigia, kad žmonės savo prigimtyje turi agresyvumo todėl, kad kažkada buvome grobuonys ir mums tekdavo ginti savo teritoriją. Ir jei mes esame ne tokie karingi ar žiaurūs turime būti dėkingi evoliucijai. Tačiau mums sunku kontroliuoti mūsų žiaurumą būtent dėl to, kad jis mūsų genuose.
Tokie argumentai nėra blogi, tačiau žmogaus evoliucijos įrodymai turi daug interpretacijų. Tačiau tai, kad žmogaus protėvis beždžionė – nenuginčijama ir mokslininkai nesutaria nebent dėl proceso detalių. Pvz.: kuris iš hominidų yra pirmasis? Austalopitekai buvo žmonijos protėviai ar tik dar viena išmirusi gyvenimo medžio šaka? ir t.t. Nėra tikslaus atsakymo į šiuos klausimus ir kiekvienas turi savo nuomonę. Jeigu jau fizinė evoliucija yra ginčijama, tai pabandykite pagalvoti apie netikslumus protėvių elgesio suvokime.
Dauguma žmonių sutinka su evoliucijos tikrumu. Kita vertus yra skeptikų, sakančių, kad net patys mokslininkai nesutinka vieni su kitais, todėl, kodėl jie turėtų tikėti mokslininkų hipotezėmis? Tačiau visi mokslininkai sutinka su evoliucija, jie nesutaria kitais klausimais. Juk kaulai negali šnekėti.

Leave a Comment