Gediminas

Gediminas (apie 1275 – 1341), Lietuvos karalius 1316 – 1341 m. Istorinėje literatūroje jis paprastai tituluojamas didžiuoju Lietuvos kunigaikščiu, tačiau visi to meto užsienio valdovų oficialūs dokumentai, visi metraštininkai ir jis pats save vadino tik Lietuvos arba Lietuvos ir Rusų karaliumi. Didžiuoju kunigaikščiu jį pirmą kartą pavadino XV a. J. Dlugošas.
Nei amžininkai kronikininkai, nei oficialūs dokumentai įsakmiai nepažymėjo Gedimino kilmės ir jo įsiviešpatavimo aplinkybių.
Tik palyginti neseniai buvo nustatytas Gediminaičių dinastijos pradininkas – Skalmantas, gyvenęs apie XIII a. vidurį. Jis buvo veikiausiai Pukuvero – Butvydo tėvas, Gedimino senelis. Maanoma, kad po 1295 m. (žuvus Daumantui) Skalmanto sūnus Butigeidis tapo did˛iuoju kunigaikščiu, o apie 1292 m. did˛iojo kunigaikščio sostą užėmė kitas Skalmanto sūnus, Gedimino tėvas Pukuveras – Butvydas. Dar ankstyvosios Gedimino jaunystės metais aukščiausia valdžia LDK pateko į jo šeimos rankas. Tai sudarė labai palankias sąlygas Gediminui, kaip to meto politiniam veikėjui, reikštis. Nors teisę būti pirmuoju Lietuvoje jam reikėjo dar išsikovoti. Gediminas turėjo keturis brolius: Vytenį, Vainių, Teodorą ir veikiausiai Margirį. Vyriausiasis iš brolių turbūt buvo Vytenis. Dar valdant tėvui jis užėmė suubmonarcho vietą (antras po didžiojo kunigaikščio LDK), o ma˛daug nuo 1294 m. tapo ir did˛iuoju kunigaikščiu. Vainius pagal amžių galėjo būti ketvirtas Pukuvero-Butvydo sūnus. Ilgiausiai iš visų Gedimino brolių gyvenęs Teodoras, 1362 m. dar buvo gyvas, apie 1325 m. Gedimino padedamas, tapo Kijevo ku

unigaikščiu. Pats sudėtingiausias trečiojo Gedimino brolio – Margirio klausimas. Manoma, kad Margiris buvęs aukštos kilmės kunigaikštis, su kuriuo dvikovon stoti buvo negėda pačiam Čekijos karaliui Jonui Liuksemburgui. Margiris iki 1336 m. po Gedimino buvo antrasis ˛mogus LDK.
Gediminas turėjo 8 sūnus (iki šiol buvo žinomi 7): Algirdą, Kęstutį, Jaunutį, Manvydą, Kariotą, Liubartą. Kad Gediminas turėjo 8 sūnus, teigia XIV a. vokiečių kronikininkas Jonas Vinterturietis, kalbėdamas apie 1323 – 1324 m. Gedimino mėginimą apsikrikštyti. Nežinoma, kiek Gediminas turėjo žmonų. Patikimų duomenų turime tik apie vieną – Jaunę, mirusią 1344 m. Su ja Gediminas turėjo ne tik 8 sūnus, bet ir 5 ar 6 dukteris.
Gedimino gimimo metai nežinomi. 1305 m. Dusburgas mini castrum Gedemini, o apie 1320 m. Gediminas apvesdino arba išleido už vyrų net keturis savo vaikus, taigi jis galėjo gimti apie 1275 m. Manoma, kad Gediminas žuvo kaautynėse su kryžiuočiais prie Veliuonos ar Bajerburgo pilių, kai jam buvo 70 metų.
Gedimino laikais Lietuva, sėkmingai plėsdama valdas į rytus, pamažu vis labiau ėmė integruoti į Lietuvos Didžiąją Kunigaikštystę jau ankščiau užkariautas rusų žemes. Prijungus daugelį rusų žemių, Lietuva tapo daugiataute Lietuvos monarchija. Labai padidėjus palyginti nedidelės pagoniškosios Lietuvos valstybės teritorijai, užvaldžius jai Kijevo Rusios, buvusios senosios rusų valstybės, dalį, pasikeitė ne tik tautinė ir religinė gyventojų sudėtis, bet ir pačios valstybės pavadinimas. Valstybės valdovas pradedamas tituluoti didžiuoju (vyriausiuoju) kunigaikščiu, o pati va
alstybė imama vadinti Lietuvos Didžiąja Kunigaikštyste (LDK). Valdant Gediminui, prijungtos šios žemės: Žemaitija, Polocko ir Vitebsko, Polesės žemės, Volynė ir Palenkė. Nors valdant Gediminui, rusų žemės buvo menkai integruotos į Lietuvos valstybę ir neturėjo svaresnės reikšmės lietuvių kare su kryžiuočiais, tačiau Gedimino Lietuva žengė ta linkme svarbų žingsnį. Antai Gediminas,1323 m. kviesdamas svetimtaučius iš Vakarų į Lietuvą, gundė juos prekybos su Šiaurės rytų Rusios kunigaikštystėmis galimybe, taip panaudodamas rusų kunigaikštysčių ekonomines galimybes.
Valdant Gediminui, buvo atremti dideli Kry˛iuočių ordino puolimai (1317, 1329 m.), surengta atsakomųjų žygių.
Gediminas rūpinosi sudaryti gerus santykius su krikščioniškų šalių valdovais. Norėdamas laisvo kelio į Vakarus, išleido už Mazovijaus kunigaikščio Vaclovo, kariavusio su ordinu dėl Pamario, savo dukterį. Gediminas plėtė Vytenio užmegztus ryšius su Ryga ir Baltijos pajūrio kitais miestais, suinteresuotais prekiauti su Lietuva.
1323 m. spalio 2 d. Rygos arkivyskupo, Livonijos ordino, vyskupų ir Danijos karaliaus atstovai Vilniuje sudarė su Gediminu taikos sutartį, kurią 1324 m. liepą patvirtino popiežius. Pagoniška Lietuva pirm¹kart buvo pripa˛inta tarptautiniu mastu.
1323 m. Gediminas pirmasis išgarsino Vilnių savo laiškais. Tapęs Lietuvos valstybės sostine, miestas sparčiai augo. Čia buvo pastatytas gynybinių įtvirtinimų, tarp jų ir mūrinių, kompleksas. Vilnius Gedimino laikais buvo didelis Vidurio ir Rytų Europos politinis ir ekonominis centras. Jame kirtosi svarbiausieji prekybos keliai tarp Rytų ir Vakarų. Čia vykdavo svarbios politinės derybos su
u Vokiečių ordino vadovybėmis, Lenkijos valdovų, mongolų-totorių chanų pasiuntiniais. Gedimino pilyje būdavo sprendžiami daugelio rytinių kaimynų likimai. Gedimino diplomatinės veiklos dėka garsas apie Lietuvos sostinę pasiekė ne tik Vokietijos miestus, bet ir tolimąjį Avinjoną Prancūzijoje – tuometinę popiežiaus rezidenciją. Taigi Vilnius, valdant Gediminui, tapo ne tik pastovia Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės sostine, bet ir miestu su visais jam būdingais bruo˛ais.
Taip pat Gediminas savo laiškuose iškėlė aikštėn Ordino piktadarybes, trukdančias lietuviams priimti naująjį tikėjimą. Dėl tų piktadarybių esą ir Mindaugas atsimetęs nuo krikšto. 1324 m., kada popiežiaus legatai, atvykę į Rygą, atsiuntė savo atstovus į Vilnių tartis dėl krikšto, Gediminas jiems pareiškė ketinimo krikštytis neturėjęs. Atstovams priminus, kad apie tai buvo rašyta jo laiškuose, jis sakėsi to rašyti vienuoliui neliepęs ir piktindamasis atkirto: “Ką jūs kalbate man apie krikščionis? Kur atrasime didesnių skriaudų, didesnės neteisybės, smurto, nedorumo ir turto gobšumo, jei ne tarp krikščionių žmonių, o ypač tarp tų, kurie dedasi dorais vienuoliais, kaip, pavyzdžiui, kryžiuočiai, tačiau kurie daro visokį blogį”.
Gediminui valdant, susiklostė nerašytas įstatymas, kad didžiojo kunigaikščio sost¹ paveldi tas palikuonis, kuriam atitenka sostinė. Tai turėjo didelę reikšmę dinastijos susidarymui ir valdžios patvarumui. Gedimino valdžios stiprėjimą ir jos plitimą liudijo jo titulai. Jis pats iš pradžių save vadino “lietuvių karaliumi”, vėliau “lietuvių ir daugelio rusų ka
araliumi” ir pagaliau “lietuvių ir rusų karaliumi, Žiemgalos valdovu ir kunigaikščiu”. Jis galėjo atimti iš lietuvio kunigaikščio ar bajoro žemės paveldėjimo teisę, teisti jį, bausti ne tiktai kaltininką, bet ir jo artimuosius. Galėjo apdovanoti ˛eme ateivius.
Gediminas suskirstė valstybę į sritis, kurioms valdyti skyrė savo vietininkus. Gedimino laikais Lietuva buvo jau labai didelė valstybė. Kad lengviau ją būtų valdyti, Gediminas kai kurias žemes pasiliko tiesioginei savo priežiūrai, o kitas pavedė valdyti kitiems kunigaikščiams, savo sūnums ar giminėms. Tie kunigaikščiai, gavę iš Gedimino valdyti žemes, turėjo rinkti iš žmonių mokesčius ir paskui mokėti juos į didžiojo kunigaikščio i˛d¹, tvarkyti kariuomenę, teisti susikivirčijusius bei susivaidijusius ir šiaip žiūrėti tvarkos. Jie už viską turėjo atsakyti vyriausiam valdovui – didžiajam kunigaikščiui, jo pašaukti turėjo stoti į karą su savo kariuomene.
Sustiprėjo valdymo sistema: susiformavo didžiojo kunigaikščio taryba, į kurią buvo kviečiami sritiniai kunigaikščiai. LDK valstybės galios stiprinimas sudarė geresnes sąlygas žemdirbystei plėsti ir gerinti, miestams augti, amatams ir prekybai kilti.
Be did˛iojo kunigaikščio tarybos, kaip patariamojo organo, buvo sudaryta kitų valstybinės valdžios organų ir pareigybių: antspaudo laikytojo raštinė, vertėjas, raštininkas. Tuomet sutartys ar kiti valstybiniai aktai buvo tvirtinami ne valdovų parašais, o priesaikomis arba antspaudais. Antspaudo saugotojo pareigos buvo labai atsakingos. Antspaudo su˛alojimas arba sunaikinimas buvo laikomas nusikaltimu valstybei. Vilniuje dirbo mokytojų vienuolių pranciškonų, kuriems Gediminas buvo pastatęs bažnyči¹.
Gediminas sustiprino Lietuvos kariuomenę ir pastatė pirmuosius laivus (pėstininkų ir lankininkų kariuomenė).
Gedimino valdoma stiprėjanti LDK atrėmė Vakarų Europos feodalų agresiją, sulaikė Aukso ordos veržimąsi į Vakarus. Lietuvai priklausiusios rusų žemės išvengė Aukso ordos jungo.
Kad viduriniais amžiais Lietuva išsaugojo valstybingumą, yra nemažas įžvalgios Gedimino Rytų politikos nuopelnas.
LDK Kunigaikštį Gediminą aš vertinu labai teigiamai. Jį galima laikyti vienu iš žymiausių vidurinių amžių Lietuvos diplomatų. Jo nuopelnai itin gerai matyti, lyginant karinės ir diplomatinės veiklos rezultatus.
Gediminas visai nemėgo kariauti, todėl pagrindinė jo priemonė buvo ne ginklas, bet diplomatija. Jis pirmasis bandė nugalėti savo priešus diplomatija. Ir aš tai labai vertinu.
Gedimino politika buvo labai apgalvota ir protinga, jis veikė ne tiek kardu, kiek gudria politika ir daugybės savo sūnų ir dukterų vedybomis. Aš labai gerbiu šį LDK valdovą, nes jis siekė pakelti Lietuvos kultūrą, europeizuoti Lietuvą. Gedimino valdoma valstybė iš “barbariškos” perėjo į “teisinę” ankstyvojo feodalizmo valstybės stadiją. Savo įpėdiniams Gediminas paliko ne tik politinės veiklos programą, bet ir galingą valstybę, kuri sugebėjo sustabdyti Vokiečių ordino agresiją į Rytus ir apsaugoti lietuvių tautą nuo išnykimo. Kartu jis davė laiko Lietuvos visuomenei subręsti ir įgyvendinti jo iškeltas idėjas. Lietuvos politikos vairą Gediminas kreipė į Vakarus, visais būdais ieškodamas bendradarbiavimo su aukštesnės kultūros kraštais.
Gediminas buvo vienas iš trijų žymiausiųjų Lietuvos didžiųjų kunigaikščių . Mindaugo, Gedimino, Vytauto vardai ir dabar su pasididžiavimu mūsų visų itin dažnai minimi.

1. J. Jonynas “Lietuvos didieji kunigaikščiai”. – V., 1996 m.
2. A. Nikžentaitis “Gediminas”. – V., 1989 m.
3. A. Šapoka “Lietuvos istorija”. – V., 1990 m.
4. Lietuviškoji tarybinė enciklopedija / sud. J. Zinkus / – V., 1978 m.
5. V. Daugirdaitė – Sruogienė “Lietuvos istorija”. – V., 1990 m.

Leave a Comment