Gediminas

GEDIMINAS

Visiškai pagrįstai manoma, kad Gediminas gimė apie 1270m. Gana greitai jo šeima tapo valdančiąja Lietuvos dinastija: tėvas – Pukuveras-Butvydas nuo 1283 m. kartu su savo broliu Butigeidžiu valdė Lietuvą kaip submonarchas, o nuo 1289 m. iki 1295 m. – kaip didysis kunigaikštis. Po didžiojo kunigaikščio mirties jo sostą paveldėjo jo sūnusVytenis. Pastarojo brolis Gediminas buvo antrasis žmogus Lietuvos valstybėje: jam greičiausiai atiteko Trakų kunigaikštystė. Jis nuo 1305 m. pradėjo kontroliuoti ir padėtį Žemaitijoje. Tą rodytų čia iškilusi Gedimino pilis. Asmenvardinė pilies vardo forma be jokių abejonių sakytų, kad tai būta Lietuvos didžiojo kunigaikščio brolio Gedimino kontroliuojamos tvirtovės. Gediminas įsitvirtino Žemaitijoje labai sunkiai. Spaudžiami vokiečių ordino, dalis žemaičių įtakingų didžiūnų perėjo į križiuočių pusę. Žemaičiams iškilo tolimesnis klausimas:ar kartu su lietuviais toliau priešintis vokiečiams, ar pasiduoti. Tik aktyviais lietuvių veiksmais, vadovaujant pačiam Gediminui, žemaičius pavyko atitraukti nuo pražutingos sąjungos su kryžiuočiais. Rašytiniai šaltiniai nė karto nepaminiasmeninio Gedimino dalyvavimo visoje šitoje kovoje. Didžiojo kunigaikščio Vytenio ir jo brolio Gedimino vardu čia veikia didžiūnai Manstas, Sudargas, Mažonas ir kt. Tolesni įvikiai parodė, kad šis nutylėjimas šaltiniuose nėra atsitiktinis. Ir tapęs didžiuoju kunigaikščiu (nuo 1316 m.) Gediminas nedalyvavo kariniuose lietuvių žygiuose, išskyrus tik tris kartus: 1329 m. Livonijoje ir 1331 m. bendroje lietuvių – lenkų operacijoje prieš Vokiečių ordiną.Atsisakęs vadovauti Lietuvos kariuomenei, Gediminas ėmėsi koordinuoti kovas su kryžiuočiais diplomatiniais keliais. Šioje srityje joks kita Lietuvos valdovas nepralenkė Gedimino. Gediminas pirmasis iš Lietuvos didžiūjų kunigaikščių suvokė krikščionybės priemimo būtinybę. Suvokė ir sumaniai ja naudojosi kovoje su kryžiuočiais. Vakarų Europą sukretė gedimino 1323 – 1324 m. išsiūsti laiškai popiežiui ir Vokietijos miestams. Juose didysis Lietuvos kunigaikštis apkaltino Vokiečių ordiną dėl Lietuvos nekrikšto: ,, …Dėl brolių iš teutoų namo magistro žiaurių skraudų ir nasuskaičiuojamų išdavyščių <…> mes, deja,lig šios dienos esame priversti savo pirmtakių klaidoje.”

Dėl šių eilučių, lig tol, besąlygiškai palaikę “krikščioniškąjį pasaulį”, kuriam Pabaltyje atstovavo vokiečių ordinas, atskiri kronikininkai išdrįso pasmerkti tokį kryžiuočių elgesį. Štai ką apie išgirstuus Vokiečių ordino darbus rašė kronikininkas Jonas Vintertūrietis: “ Ir jeigu ištikro taip yra, tikrajam tikėjimui jie daro žalą”. Smuko Vokiečių ordino autoritetas krikščioniškosios Europos akyse. Tai buvo žymiausias jaunos lituvių diplomatijos, vadovaujamos gedimino, laimėjimais. Tačiau ne vien dėl to būkštavo kryžiuočiai. 1324 m. pabaigoje į Ryga vyko popiežiaus legatai, turėję krikštyti Lietuvą, jei tai būtų įmanoma, ir net įkurti čia atskirą bažnytinę metropoliją. Tai būtų reiškia, kad vokiečių feodalų, kaip krikščionybės platintojų, misija baigta ir tolimesnis karo tesimas,be abejonės, neturėtų paramos vakarų Europoje. Su tuo jokiu būdu nenorėjo sutikti Vokiečių ordinas. Kryžiuočiams pavyko perimti pirmąjį (prieš 1323 m. gegužės mėn.) Gedimino laišką popiežiui. Suvokdami, kad bus pasiųsti ir kiti laiškai, kurie galbūt prasprūs pro jų šnipų rankas, kryžiuočiai pasirinko vienintelį teisingą kelią. Jie nuplėšė nuo laiško anspaudą ir leido šiam laiškui pasiekti popiežių. Toks laiškas viduramžiais neturėjo jurdinės galios, kitaip tariant, falsifikatas. Norėdami tuo įtikinti kurią, kryžiuočiai inspiravo jiems lojalius dvasininkus, ir šie tuoj ėmėsi skelbti, kad šis Gedimino laiškas yra jo sčjungininkų rytiečių darbas, kad Lietuva nė nemananti priimti krikšto. Žinoma, tai paveikė popiežių Joną XXII ir jo aplinką. Mažai čia ką padėjo ir antrasis Gedimino laiškas. Avinjone aktyvisi veikė Rygos arkivyskupas Frydrikas. Jis pagaliau įtikino popiežių, kad Lietuva tvirtai nusprendusi priimti krikštą. Tačiau Vokiečių ordino pasėta sėkla bei netvira Avinjono popiežių padėtis, kur kiekvienas kurijos veiksmas buvo derinamas su Prancuzijos karaliais, leido kryžiuočiams laimėti laiko. Tada buvo suorganizuota opozicija prieš Gediminą Lietuvos viduje. Spaudžiamas aršiausių pagonubės gynėjų žemaičių ir stačiatikių rusų, Gediminas sprendė dilemą: priimti krikštą ir būti nuverstam nuo sosto ar laikinai paklusti opozicijos reikalavimams ir atidėti Lietuvos krikštą velesniam laikui. Pasirinko antrąjį variantą. Todėl į Vilnių atvykusiems popiežiaus legatų pasiuntimas buvo pareiška, kad Gediminas neketina krikštytis. Tuo plačiai paskelbta Lietuvos krikšto akcija baigėsi. Popiežius ketveriems metams patvirtino dar 1323 m. spalio mėn. sudarytas paliaubas tarp Lietuvos ir Vokiečių karinių oedinų. Tai buvo stulbinantis jaunos lietuvių diplomatijos laimėjimas. Tačiau Gedimino jis jau nepatenkino – dabar jis troško išplėtoti šį laimėjimą.
Lietuvos 1323 – 1324 m. krikšto pralaimėjimo priežastis geriausiai nusakė vienas Gadimino patarėjų, dominikonų ordino narys brolis mikalojus: ,,Man atrodo, kad jūs neišmintingai darote;jūs išsirinkote tėvu Rygos arkivyskupą, o jis pats negali apsiginti, <…> jei jūs norite tuo keliu eiti, tada jūs turite išsirinkti kitą, galingą karalių, pavuzdžiui, Vengrijos ir Čekijos karalių;jie galėtu jus apginti ir apsaugoti”. Tolesnė Lietuvos kova vyko už politinės blokados likvidavimą vyko ieškant naujų sąjungininkų, pirmiausia orentuotis į tas brolio Mikalojaus nurodytas realias Vidurio Europis jėgas. 1325 m. tarp Lietuvos ir Lenkijosbuvo sudaryta sąjunga, nukreipta prieš Vokiečių ordiną. 1326 m. įvyko bendras lietuvių ir lenkų žygis į Vokietijos imperatoriaus sūnaus Brandenburgo markgrafo Liudviko valdas. Iš pirmo šis žygis Lietuvai nedavė nieko gero. Brandenburgas tuo metu nebuvo net kryžiuočių sąjungininkas. Tačiau toks įspudis susidaro tik iš pirmo žvilgsnio. XIV a. pirmojoje pusėje Vakarų Europoje vyko kova tarp popiežiaus ir Vokietijos imperatoriaus Liudviko Bavaro dėl pasaulinio viešpatavimo. Vadinasi, šis 1326 m. žygis buvo popiežiaus koalicijos smūgis Vokietijos imperatoriaus Liudviko Bavaro sąjungininkams. Šiuo atveju buvo nuniokotos jo sūnaus valdos. Tuo pačiu Lietuva pirmą kartą pati aktyviai dalyvavo Vakarų Europos politikoje. Už tai jai buvo atlyginta. Prieš pat 1326 m. žygį popiežius iš naujo patvirtino Vilniaus paliaubas. Svarbiausia, kad, žygiuodama kartu su lenkais, Gedimino kariuomenė sustiprino lietuvių-lenkų sąjungą. Atsivėrė reali galimybė sudaryti trišalį bloką – Lenkiją tuo metu siejo glaudūs ryšiai su Vengrija. Gediminas vėl čia pasirodė kip sumanus diplomatas. Jis įžvelgė realią galimybę pastatyti prieš tuo metu besiformuojantį Vokiečių ordino – Čekijos bloką Lietuvos, Lenkijos ir Vengrijos sąjungą. Dėja sutrugdė Lietuvos nesutarimai su Vengrija dėl pietvakarių Rusijos. XIV a. 4-ojo dešimtmečio pradžioje vengrai, atsisakę dalyvauti bendruose veiksmuose su pagonimis lietuviais, suardė tolesnius Gedimino diplomatijos planus. Pagonybė antrą kartą sugriovė Gedimino planą pralaužti politinę Lietuvos izioliaciją.
Manoma, kad jau tada išklo naujas Lietuvos krikšto projektas. Juo labiau, kad nesnaudė ir Lietuvos priešai. 1329-1332 m. po Čekijos karaliaus Jono Liuxemburgiečio ir Vokiečių ordino smūgių iširo Lietuvos-Lenkijos sąjunga, o 1330 m. buvo paklupdytas ir paskutinis lietuvių sąjungininkas – Rygos miestas. Tai Vokiečių ordinui pavyko padaryti ne tik dėl sąjungos su Čekija, bet ir del to, kad į šią sąjungą įstojo ir Čekijoje viešpataujančios Liuksemburgų dinastijos priešininkas Vokietijos imperatorius Liudvikas Bavaras. 1336 – 1337 m. Bajeburgo operacija, Vokietijos imperatoriaus donacinis aktas, Vokiečių ordinui leidęs nukariauti visą Lietuvą, atvedė Gadimino valdomą Lietuvą prie bedugnės krašto. Tuo metu išaiškėjo, kad jėga į jėgą Lietuva atsakyti jau nebegali. Reikėjo gelbėti ,,susiklosčiusią padėtį”. Lietuvos diplomatija, sekdama padėtį Vakarų ir Viduio Europoje, turėjo pastebėti vis artėjančius prieštaravimus Vokiečių ordino sąjungininkų stovykloje. Stiprėjant Čekijai, vis lbiau ryškėjo jų pretenzijos į imperatoriui priklausnčias valdas, pagaliau ir į pačią imperatoriaus karūną. Nežinoma, kokiu būdu, tačiau Gedimino diplomatams pavykta susisiekti su Čekijos Liuksemburgais. Antrą kartą, valdant Gediminui, buvo sprendžiamas Lietuvos krikšto klausimas. Šiam kardinaliam ir skausmingam viai Lietuvos feodalinei visuomenei ivykiui Gediminas pradėjo rengtis iškart po nepavykusio pirmojo Lietuvos krikšto 1323 – 1324 m. Reikėjo paimti dvasinę stačiatikių valdžią į savo rankas, – Vilniaus stačiatikių vienuolyne tuo tikslu aktyviai veikė Gedimino sesuo. 1340 – 1341 m. naujasis Lietuvos krikšto projektas buvo baigtas. 1341 m. į Lietuvą atvyko netgi čekų vienuoliai. Lietuvos krikštui buvo visiškai pasirengta. Atrodė, kad pagaliau bus realizuotas Gedimino politinės blokados likvidavimo planas. Šiuo atvėju negalėjo sukliudyti nė Vokiečių ordinas, kuris nedrįso stoti prieš Gedimino planą remenčią Čekijos karalystę. Tačiau viskas išsisprendė labai netikėtai. ,,Tais pačiais metais lietuvių kunigaikštis pasikviėtė pas save 10 kunigų ir daugybę krikščionių, norėdamas priimti krikščionių tikėjimą. Savieji pasitarę patį kunigaikštį nuodais nunuodijo”, – tik tiek apie šio krikšto baigtį tepranešė artimas Čekijos karaliaus dvarui kronikininkas Benešas Veitmiliškis. Taip žuvo vienas didžiausių Lietuvos vyrų, sugebėjęs ne tik sulaikyti kryžiuočių veržimasi į Lietuvą, bet privertęs juos gintis. Gediminas susriprino Lietuvos valstybę. Rytų Europoje ji tapo jėga, su kuria buvo priverstos skaitytis kitos Vidurio Europos monarchijos, tam tikra prasme net univesalios Vakarų Ruropos jėgos – popiežius ir imperatorius. Gediminas krito nuo to paties ginklo, kurį taip efektyviai naudojo prieš kryžiuočius. O ar nebuvo galima tai padaryti kitais būdais, neatsisakant senųjų pažiurų? Klystume, jei manytume, jog tai nebuvo daroma. Yra tam tikrų duomenų, kad iki pirmo Lietuvos krikšto reorganizuota visa religinių tikėjimų sistema. Būtent valdant Gediminui buvo prieita prie monoteizmo. Tačiau ir toks dievybių centralizavimas nedavė laukto rezultato. Gediminui atsisakyti senųjų tikėjimų buvo nelengva. Tačiau jis suvokė, kad esama ideologinių vertybių visuma jo valstybė neužims reikšmingos vietos savo regione, jam pačiam nepavyks pelnyti pagarbos, kokia rodoma kitų šalių valdovams. Todėl laišką popiežiui pageidavimą buti tokie, kokie yra ir kiti krikščionių karaliai, reikėtų pripažinti Lietuvos didžiojo kunogaikščio Gedimino – politiko pagrindiniu siekiu.
Matome Gediminą buvus neeilinių gabumų valdovu. Tačiau tai nieko nepasako apie Gadimino ryšį su Vilniumi. Yar aišku tik tiek, kad Vilnius atsirado anksčiau, nei Lietuvą pradėjo valdyti Gediminas. Tačiau rašytiniuose šaltiniuose Vilnius pirmą kartą paminėtas tik valdant Gediminui. Pirmasis vietovės paminėjimas rašytimiuose šaltiniuose ir laikomas mieso įkurimo data. Tai purmasis argumentas, dėl ko Gediminą laikome Vilniaus įkurėju. Antrasis – legenda apie Vilniaus įkurimą. Kaip parodė istoriko E. Gudavičiaus atlikata padavimo analizė, šis padavimas prie metraščio buvo prirašytas veliau, greičiausiai Goštautų, kurie buvo šio metraščio iniciatoriai. Skirtingai nuo kitų miestų kilmės aiškinimų, Vilniaus legenda nėra tradiciška: miestas nekildinamas iš kurio nors legendinio lietuvių kunigaikščio. Jei ši legenda ir visiškai fantastiška, bet ji nėra susijusi su kitomis legendinėmis šio metraščio dalimis. Tai leidžia manyti, kad joje atsispindėjo istorinis Gedimino tapimas didžiuoju kunigaikščiu ir jo valdų centro perkėlimas iš Trakų į Vilnių. Ligi šiol nežinome kada Vilnius tampa Lietuvos valstybės sostine. Valdant Mindaugi, Vilnius greičiausiai buvo Tautvilo ir Eidvydo (Gedvydo) valdomas. Kaip rodo vietovardžiai, Vilnius didžiosios kunigaikštystės centru galėjęs būti prie Vytenio. Tai rodo netoli Vilniaus sutinkamas Vyteniškių vietovardis. Vadinasi, iki 1316 m. Gediminui Vilnius tikrai nepriklausė. Jį užvaldyti Gediminas galėjo tik po 1316 m. Tai iš vienos pusės patvirtina jau minėto padavimo realumą. Tačiau tik valdant Gediminui Vilnius tapo pastoviu Lietuvos politiniu centru.