Įvadas
Su pranašo Jėzaus veiklos pradžia gimė nauja religija – krikščionybė. Šios religijos universalumas padėjo jai įsitvirtinti ir plisti net naujoves sunkiai priimančiuose kraštuose. IV-V a. krikščionybė įsigalėjo buvusios Vakarų Romos imperijos teritorijoje. Karolingų dinastijos laikais christianizacija pradėta naudoti kaip įrankis nukariavimams. Artėjant tūkstantiesiems metams visa Vakarų Europa laukė pasaulio pabaigos. Krikščionys pradėjo daryti gerus darbus, kurių pagrindinis buvo – atversti kitatikius į katalikybę. Misijoms pradeda vadovauti vyskupų organizacija, o pagrindiniai misijų koordinatoriai buvo: Šv. Romos imperatorius ir popiežius. 997 metais į vakarų baltų kraštus atvykęs Adalbertas Vaitiekus (panašiomis aplinkybėmis kaip ir 1009 m. į, kaip manoma, jotvingių žemes atvykęs Brunonas Bonifacas), vietiniams valdovams neįtikus, buvo nužudytas. Tokie misijų rezultatai nekvietė jų pakartoti. Kai XIII amžiaus pirmoje pusėje Mindaugas suvienijo Lietuvos valstybę, pritapimas prie Europos valstybių, įėjimas į politinį ir kultūrinį arealą buvo labai sudėtingas. Visa tai būtų palengvinęs krikštas, kuris kūrė prielaidas bendrauti su Europos šalimis ir pritapti prie jų. Atotrūkis tarp kelis šimtus metų trukusio feodalinės raidos kelią nuėjusių šalių ir naujai susikūrusių valstybių buvo labai didelis. Tai tapo konfrontacijos priežastimi, o ją ideologiškai įprasmino kryžiaus karų doktrina. Anksčiau susikūrusios valstybės (Lenkija, Vengrija), suprasdamos krikšto, santykių su krikščionimis reikšmę, dar turėjo galimybę rasti bendrą kalbą su galybę pasiekusiu popiežiumi, ar šv.Romos imperatoriumi. Lietuva tokios galimybės jau nebeturėjo, mat nors ir realiai ji egzistavo, katalikiškai Europai šis valstybinis darinys buvo, pasak Edvardo Gudavičiaus, „ „niekeno žemė“, kolonijinių interesų zona, kurioje neliko vietos vietinių žmonių interesams“. Su Europos viršūnėmis bendrą kalbą rasti buvo sunku dar ir dėl kitos priežašties. 962 metais Vokietijos karaliai, gavę šv. Romos imperatorių titulą, juo dangstė savo hegemonijos primetimą kitoms valstybėms. Į akiratį ypač pateko naujos valstybės, kurios priimdamos krikštą tapdavo imperatoriaus arba popiežiaus vasalėmis. Tai buvo kaina, kurią reikėjo mokėti už pripažinimą. Taip atsitiko Danijai, Lenkijai, Čekijai, Vengrijai. Lietuva šiuo požiūriu truputį išsiskyrė. Tai lėmė XIII a. viduryje imperatoriaus pretenzijų susilpnėjimas; jėgos, su kuriomis reikėjo skaitytis naujoms valstybėms, pasikeitė, nors politinio pripažinimo problema nesumažėjo.
Greitai tūkstanmetį švęsianti Lietuva po įvykio, kurio pasekoje buvo pirmą kartą paminėtas jos vardas, Vakarų Europos buvo primiršta beveik dviems šimtams metų. Ne tik lietuviai, bet ir visi baltai galėjo atsipūsti nuo pasiūlymų krikštytis. Tai lėmė europiečių „užimtumas“ – tuomet jie kariavo kryžiaus karus Palestinoje. Tik XII a. pabaigoje į kuršių, žiemgalių ir šiaurinių baltų žemes atvyko vienuoliai augustijonai. Pastarieji įkūrė Ikškėlės vyskupiją, Rygos miestą bei Kalavijuočių ordiną. Kitas, vienas iš „trijų didžiųjų“ ordinų įsikūrusių kryžiaus žygių metu, Palaimintosios mergelės Marijos vokiečių namų Jeruzalėje prieglaudos brolių ordinas (pilnas Vokiečių ordino pavadinimas), išvytas iš Burcos žemės Vengrijoje ir imperatoriui praradus įtaką Kipre, turėjo du veiklos regionus – Prūsiją ir Palestiną. Įtaka Šventojoje Žemėje kartu su visais europiečiais Ordinas prarado 1291 metais. Tuo tarpu Prūsijoje Ordinui įsikurti sąlygos buvo geresnės. Gavęs iš imperatoriaus aukso bulę, kuria jam amžinai padovanota ir Lietuva, pasimokęs Vengrijoje, ordinas čia veikė atsargiau, bet labiau užtikrintai. 1231 m. atvykėliai pradėjo valstybės nesukūrusių prūsų nukariavimą. Netrukus lietuvių žemių pakraštyje įsitvirtino galinga, tvirtą užnugarį turinti Kryžiuočių ordino valstybė. 1236 metais paskelbtas kryžiaus žygis prieš lietuvius tapo dar tik besikuriančios Lietuvos valstybės pagrindiniu kovos lauku beveik du šimtus metų.Valstybės sukūrimas
XII amžiaus pabaigoje nemažai smulkių teritorinių darinių jau turėjo būti apjungti į stambesnę, vieno žmogaus valdomą, valdą. Tas vienas žmogus galėjo būti Mindaugo tėvu, apie kūrį Eiliuota Livonijos kronika kalba, kaip apie galingą vadą, kuriam nebuvo lygių. Įvairūs Lietuvos Metraščio sąvadai jį vadina Ringaudu. Tuomet, plėšikaujančioj visuomenėj, tokie vadai iškyla pirmiausiai kaip sėkmingi karo vadai. Tokiais tapę jie primeta savo hegemoniją kitiems kunigaikščiams, iškilusiems tokiu pat būdu. Taip 1219 metų sutartyje su Haliču-Voluine tarp minimų dvidešimt vieno Lietuvos kunigaikščių (viena jų – kunigaikštienė) iškyla penki vyresnieji: Živinbudas, Dausprungas, Daujotas, Vilikaila ir Mindaugas. Pastarasis, galbūt savo tiesę į valdžią grindęs tėvo padėtim, buvo sėkmingiausias – jis iškilo tarp vyresniųjų ir galiausiai tapo karaliumi. Kiti vyresnieji daugiau niekur nebeminimi.
Zenonas Ivinskis, kaip ir Hartmut Boockmann („Vokiečių ordinas“), Mindaugo kilimo metodus lygina su Merovingais, t.y. Chlodvigo įsigalėjimu. Klasta ir gudrumu, pasitelkdamas jėgą, vienintelis Lietuvos karalius savo priešininkus šalino išvarydamas, nužudydamas ar kitais būdais priversdamas juos paklusti pastarojo valdžiai. Galiausiai jo valdžią pripažino Aukštaitijos kunigaikščiai (Žemaitijoje būta savų, tačiau ji liko labai savarankiška) ir 1235 metais Hipatijaus metraštis mini „Mindaugo Lietuvą“ (kas, tiesa, parodo, jog Lietuva dar ne visa buvo valdoma Mindaugo), o 1246-1248 m. Eiliuota Livonijos kronika pavadina Mindaugą karaliumi. Maždaug tuo metu būsimasis karalius išsiunčia Tautvilą ir Gedvydą, Mindaugo brolio Dausprungo sūnus, į plėšiamuosius žygius Rusioje, o pats 1249 metais užima jų žemes. Taip sudaromas politinis darinys, apimantis daugelį teritorijų. Su tokiu dariniu susiduria Ordinas ir anksčiau didesnių problemų neturėjęs, jis susiduria su didžiausiu „galvos skausmu“ savo istorijoje. Tokio politinio darinio nepavyko sukurti nei prūsams, nei latviams, nei estams, nei kuršiams. Taip Lietuvoje, galima sakyti, paskutinę minutę atsirado jėga, kuri buvo pakankamai didelė, kad pasipriešintų Ordinui.1Tačiau iškart valdžioje įsitvirtinti Mindaugui nepavyko. Brolėnų žemių užgrobimas iššaukė antimindauginės koalicijos sudarymą. Tautvilą ir Gedvydą kovoje1 Hartmut Boockmann, Vokiečių ordinas, Aidai 2003, p.125parėmė jų svainis Danielius (Haličo kunigaikštis), bei dėdė – žemaičių kunigaikštis Vykintas. Danielius palaikė gerus santykius ir ryšius su Rygos vyskupu Mikalojumi, kuris savo ruožtu gavęs Livonijos Ordino paramą, tapo gera atrama koalicijai. Pirmasis lietuvių kunigaikštis priėmęs krikštą buvo Vykintas. Taip jis tapo Mikalojaus įrankiu, o koalicija tikėjosi Lietuvos pajungimo. Tuo metu Rygos vyskupas ir Livonijos ordinas konfliktavo. Tuo pasinaudodamas Mindaugas, prieš kurį susitelkusios buvo didelės pajėgos, Livonijos Ordino magistrui Andriui Štirlandui už dovanas pasiūlė nužudyti Tautvilą. Pastarasis atsisakė, bet, suprasdamas nelengvą Mindaugo padėtį, pasiūlė jam krikštą ir tarpininkavimą dėl jo, tikėdamasis mainais gauti daugiau nei remiant bejėgį kandidatą į sostą. Sandėryje Mindaugas pasižadėjo perleisti Žemaitiją Ordinui. Tai taip pat buvo politinis manevras, nes realiai Mindaugas valdžios Žemaitijoje neturėjo. Krikštui, įvykusiam 1251 metais, popiežius Inocentas IV paskyrė Kuršo ir Saremos salos vyskupus. Popiežius taip pat patenkino Mindaugo prašymą paskelbti Lietuvą Apaštalų sosto lenu. Inocentas IV liepė Kulmo vyskupui Heidenreikui karūnuoti Mindaugą. 1253 liepos 06 dieną Mindaugas tapo karaliumi (o jo žmona karaliene). Popiežiaus siuzereniteto pripažinimas mažai varžė, o teikė tam tikras tarptautinio saugumo garantijas.
Vainikavimo dieną pasirašytas Žemaitijos, teritorijos tarp Livonijos ir Prūsijos, dovanojimo aktas. Tačiau Ordinas krašto negavo nei dovanojimo aktu, nei savo karinių reidų dėka, ko siekė dar pusantro šimto metų po to. 1260 metais prie Durbės ežero žemaičiai sumušė Ordiną. Iš jo priklausomybės išsivadavo Kuršiai. Mūšis paskatino sukilti Prūsus (Didysis prūsų sukilimas trukęs 14 metų).1261 metais Mindaugas priėmė žemaičių pasiūlymą kariauti prieš Ordiną. Nors tikslių duomenų nėra, neatmetama galimybė, kad Mindaugas atsimetė nuo krikšto. 1263 metais surengiamas sąmokslas prieš Mindaugą. Pagrindiniai iniciatoriai Treniota ir Nalšios kunigaikštis Daumantas. Į eilinį grobiamą žygį išvykus Mindaugo kariaunai jis nužudomas kartu su sūnumis Rukliu ir Rupeikiu. 1255 metais, dar esant gyvam Mindaugui, popiežius Aleksandras IV leido iš anksto karūnuoti Mindaugo sūnų; 1254 m. Lietuvos vyskupu Inocentas IV paskiria Kristijoną. Po Mindaugo nužudymo į valdžią ateina pagonis Treniota. Taip pirmo Lietuvos krikšto istorija baigiasi. Nors Mindaugas nespėjo pilnai įtvirtinti karalystės, jo sukurta valstybė ir po jo nužudymo toliau egzistavo, o valdžios institucijos normaliai veikė.Tarp Mindaugo ir Gedimino(1263-1316 m.)
Treniota nužudė konkurentą Tautvilą ir tapo valdovu. Tokie valdžios scenarijai buvo gana įprasti to meto Europai. 1264 m. pirmoje pusėje jungtinė lietuvių ir jotvingių kariuomenė puolė Veliuonos pilį Prūsijoje. Treniota buvo vienintelis Lietuvos valdovas kreipęs veiksmus Prūsijos link.Valdančiosios dinastijos vaidai tęsėsi toliau ir nė metus nevaldęs Treniota buvo nužudytas Vaišelgos, kito Lietuvos valdovo, šalininkų. Dauguma kunigaikščių jį pripažino be problemų. Tačiau Nalšios ir Deltuvos kunigaikščiai, atsisakę paklusti valdovui, buvo nugalėti Vaišelgos ir Švarno jungtinių pajėgų. Nalšia ir Deltuva prijungtos prie valdovo domeno. Vaišelga užmezgė gerus santykius su Livonijos ordinu. Jo valdymo metais (1264-1267) lietuviai nebepadėjo Vokiečių ordino puolamoms baltų tautoms, mat anksčiau i Pskovą pabėgęs Daumantas pradėjo kerštą prieš Vaišelgą rėmusį Nalšios kunigaikštį Gerdenį, o to pasekoje Lietuvos didysis kunigaikštis buvo priverstas orientuotis į Haličą. Taip, likusios be lietuvių pagalbos, baltų gentys prarado iniciatyvą, o kuršiai 1367 m. kapituliavo. Vaišelga kaip ir žadėjo ateidamas į sostą, po trijų metų valdymo grįžo į sau priimtinesnį vienuolyno gyvenimą, o sostą perdavė bendražygiui Švarnui.
Kaip ir Vaišelga, Švarnas netrukdė plėstis Vokiečių ordinui. Haličėno tapimas valdovu pavertė Lietuvą Haličo protektoratu. Tuo tarpu Čekijos karalius Premislas II, prieš Lietuvą naudodamasis dar Mindaugo įgytu šv. Petro leno statusu, 1268 m. gavo popiežiaus Klemenso IV pripažinimą tapti Mindaugo įpėdiniu ir leidimą atsikariauti Lietuvos karalystę. Tačiau jokių karinių veiksmų neįvyko, nes išvykus Premislui II į Prūsiją jo žemes užpuolė bavarai ir jis turėjo grįžti. Ordinui paėmus į savo rankas misijinę Lietuvos vyskupiją, Lietuvos diduomenė pradėjo reikšti nepasitenkinimą, nes atsirado grėsmė valstybingumui. Juos taip pat piktino ir Lietuvos pasyvumas kryžiuočių atžvilgiu, juoba kad Treniotos veiksmai parodė Lietuvą galinčią organizuoti žygius į Livoniją. Tokia pasyvi Švarno politika sutelkė jam priešiškas jėgas. Pastarosios iškėlė Traidenį, Kernavės kunigaikštį, matyt, turėjusį giminystės ryšį su Mindaugo šeima, kaip sosto perėmėją. 1269 metais Traidenis išvijo švarną.Traidenis visų pirma panaikino Haličo-Voluinės įtaką ir apgynė savarankiškumą nuo Ordino dar šiam kovojant su prūsais. 1270 m. Traidenio vedama Lietuvos kariuomenė apiplėšė Saremos salą. Grįžtant jiems kelią pastojo Livonijos Ordino bei vyskupų, taip pat Šiaurės Estijos danų jėgos. Lietuviai puolimą atrėmė ir privertė vokiečius atsitraukti. 1272 m. pralaimėjo Didysis Prūsų sukilimas, o 1274 metais vokiečiai jau buvo pasiekę ribas, nuo kurių juos atstūmė Durbės mušio pralaimėjimas. Ordinas jau 1273 m. pastatė Daugpilio tvirtovę prie Dauguvos. Šį veiksmą Traidenis suprato kaip Lietuvos teritorijos užgrobimą ir iškart atžygiavo prie pilies. Jos paimti nepavyko, tačiau išryškėjo strateginės Lietuvos galimybės. Traidenio vadovaujama Lietuva priglaudė daug pabėgėlių iš kryžiuočių puolamų kraštų (Nadruvos, Skalvos). 1278 m. jis laimėjo mūšį ties Aizkraukle. Iš ordino išsivadavo Žiemgaliai, o jų kunigaikštis Nemeisis pripažino Traidenio valdžią. Pastarasis jį įtraukė į Didžiojo Kunigaikščio tarybą. Klostėsi vieninga Lietuvos politika. Įvairios gentys padėjo viena kitai. Žemaičiai visą devintą deš. Atrėminėjo Livonijos Ordino puolimus. Traidenis buvo puikus strategas ir organizatorius, sugebėjo išnaudoti galimybes ir puikiai derino taktinius veiksmus. Traidenis mirė apie 1281-1282 metus. Manoma, kad po Traidenio Lietuvos kunigaikščiu buvo Domantas. Jis žuvo 1285 metais. Į valdžią galėjo ateiti Skalmantas, galbūt Traidenio brolis, o po jo mirties apie 1292 m. sostą užėmė jo sūnus Pukuveras-Butvydas. 1295 m. valdžią gauna Vytenis, matyt, vyriausias Pukuvero sūnus. Vyteno pagrindinė politika buvo kovos su Vokiečių ordinu bei žygiai į Lenkiją. Jis dažnai savo kovom su Ordinu rasdavo sąjungininkų. Vokiečių ordinas dažnai organizavo žygius į Lietuvą, tik kai lietuvių kariuomenė išvykdavo kariauti i Livoniją ar Lenkiją. Ordinui retai pavykdavo užimti pačias pilis, bet dažnai jie nusiaubdavo priešpilį. XIV a. pradžioje, iki Vytenio valdymo pabaigos, kryžiuočiai į Lietuvą įsiveržė daugiau kaip dvidešimt kartų. Su jais daug kovoti teko žemaičiams, kurių tarpe vis atsirasdavo išdavikų, atkėlusių pilies vartus kryžininkams. 1306 m. buvo sužlugdytas Ordino kruopščiai rengtas Gardino pilies užpuolimas. 1308 m. lietuvių kariuomenė nuniokojo Sambiją. 1311 m. tai buvo padaryta ir Natangijoje. Tai rodo, kad karo veiksmai kažkuriuo mastu buvo perkeliami į ordino teritoriją. Nors iniciatyvą turėjo Ordinas, mūšiai rodė, kad lietuviai yra lygiaverčiai priešai. 1295-1313 m. Vytenis surengė 11 sėkmingų žygių į Prūsiją.1315 m. pabaigoje Vytenio vadovaujama Lietuvos kariuomenė bandė užimti Skirsnemunės pilį. Vėlesniais metais jis nebeminimas. Labiausiai tikėtina, kad jau buvo miręs. Nors Vytenis turėjo sūnų (Žvelgaitį, kuris minimas tik 1310 m.), sostą paveldėjo jo brolis Gediminas.Gediminas
Gediminui atėjus į valdžią, pirmaisiais metais niekas per daug nepasikeitė. Tačiau po jo dvidešimt penkių metų valdymo Lietuva Europai buvo visai kitokia. Pradžioje Lietuvos ir Vokiečių ordino santykiai išliko tokie pat, kaip ir Vytenio laikais. Lietuviai ir toliau sėkmingai atmušinėjo Ordino puolimus. Nuolatinį pavojų Ordinui kėlė žemaičiai. Norėdami garantuoti savo valdų saugumą, jie turėjo priversti žemaičius atsisakyti Ordinui priešiškų veiksmų. Todėl 1316-1317 m. pradžioje kryžiuočiai surengė net tris žygius į Medininkų, Vaikių ir Pagraudės valsčius. Tačiau šie žygiai nedaug pasiekė. Tik vienas iš kryžininkų būrių sugebėjo sudeginti Gedimino pilies priešpilį. Žemaičiai nuolat puldavo netikėtai, kas buvo svarbiausias jų sėkmės šaltinis. Taip atsitiko ir Medininkuose 1320 m. Po šio mūšio Lietuva perėmė iniciatyvą. Tik 1322 m. Ordinas vėl įsiveržė į Lietuvos teritoriją. Tai įvyko tik gausiems Vakarų Europos riterių pulkams atvykus Ordinui į pagalbą. Įsiveržę į žemaitiją, jie nusiaubė keletą valsčių ir apsiautė Pieštvės pilį. Pilis laikėsi visą dieną. Vakare pradėtos derybos, kuriose pilies gynėjai jau buvo pasiruošę atiduoti pilį. Tačiau atvykti spėjo didžiojo kunigaikščio pasiuntinys, kuris greičiausiai pranešė apie atskubančią Lietuvos kariuomenę. Didžiulė ordino kariuomenė staiga atsitraukė. Tai buvo paskutinis stiprus žygis XIV a. 3 deš. pradžioje. Tuo tarpu lietuviai 1322-1323 m. surengė net keturis žygius į Livonijos ir Vokiečių ordinų valdas. 1323 m. pavasarį lietuviai užpuolė ir sugriovė visą Klaipėdą, išskyrus riterių gyvenamą pilį.
Gediminas buvo labai geras politikas. Padedant patarėjams jis puikiai suprato kas vyksta Europoje, kaip turi elgtis jis pats. Taip pat jis labai gerai įžvelgė ateitį. Dėl šių priežaščių jam reiktų skirti daugiau laiko.Po minėtųjų keturių lietuvių žygių, Gediminas perėmė stiprią iniciatyvą. Tačiau jis teikė pirmenybę diplomatinėms kovos formoms, o ne karui. Taip 1323-1324 m. jis pradėjo planą Lietuvos politinei blokadai pralaužti. Tais metais jis bandė priimti krikštą. Tai, žinoma, tik politinis ėjimas, siekiant nutraukti Lietuvos ignoravimą. Vokiečių ordinui tai buvo nepalanku. Pastarasis turėjo čia pagrindinę misiją – pakrikštyti pagonis. Jei taip atsitiktų jis, visų pirma, prarastų ideologinę prasmę čia egzistuoti, jau nekalbant apie pagrindinio Ordino siekio – Lietuvos užgrobimo – sunaikinimą. Pagrindinė ordino užduotis buvo net peraugusi į savotišką Vakarų Europos riterijos pramogą. Gediminas suprato krikšto reikšmę geriau nė bet koks kitas iki jo buvęs Lietuvs valdovas. Tik priėmus krikštą ir demaskavus tikruosius Ordino ketinimus, Lietuva galėjo tikėtis tarptautinio pripažinimo ir sustabdyti kryžininkų veržimąsi. Siekdamas to, Gediminas, užsitikrinęs Rygos bažnytinės vadovybės paramą, maždaug kovo-balandžio mėnesį išsiuntė per savo pasiuntinį pirmąjį laišką popiežiui Jonui XXII.2 Jame Lietuvos valdovas popiežiui aiškino, kad su katalikais kovoja ne todėl, kad siekia sunaikinti katalikybę, o todėl, kad ginasi nuo katalikų daromų skriaudų. Taip pat jis nuolankiai prašė krikšto. Tačiau šis laiškas savo misijos neįvykdė. Jis buvo perimtas vokiečių, kurie ne tik nuplėšė antspaudą ir pasirūpino, kad toks, kaip tada suprasta, netikras laiškas pasiektų popiežių, bet jų iniciatyva kryžiuočiams ištikimi dvasininkai dar ir laiškų parašė Europos miestam, kuriuose įrodinėjo, kad Gedimino laiškas klastotė. Popiežius, tuo metu rezidavęs Avinjone ir priklausęs nuo Prancūzijos karaliaus, iš vienos pusės turėjo Prūsijos dvasininkų laiškus, iš kitos, lietuviams palankaus, Rygos vyskupo Fridriko nuteikinėjimus Lietuvos naudai. Gavęs antrą Gedimino laišką jis kreipėsi į karalių informuodamas apie laiškus ir Lietuvos siekius. Popiežius galbūt ir norėjo suteikti krikštą Lietuvai, tačiau tam turėjo pritarti karalius. Tuo tarpu ordinas organizavo opoziciją pačioje Lietuvoje. Gediminas kitu laišku kvietė ir Hanzos miestų žmones atvykti ir vykdyti ekonominė programą. Tačiau šis laiškas atgarsio nesusilaukė. Galbūt jis visai nebuvo išsiųstas. Gediminas gal ir būtų galėjęs priimti krikštą, tačiau klaidingai pasirinko krikštatėvį. Pasak valdovo patarėjo Mikalojaus, vietoje Rygos arkivyskupo, kuris pats turėjo problemų ir buvo silpnas, turėjo būti stiprus karalius (Čekijos ar Vengrijos). Tačiau nors krikštas ir nepavyko, Europa buvo sukrėsta, pirmą kartą gavusi žinių, ko galbūt iš tikrūjų siekia Ordinas.2 A. Nikžentaitis. Gediminas, Vilnius 1989, p.31
1324 m. pabaigoje į Rygą atvykę popiežiaus legatai patvirtino ketverių metų paliaubas tarp LDK ir Vokiečių ordino.3 Tai reiškė ir 1323 m. spalio mėnesio LDK ir Livonijos ordino taikos ir prekybos Vilniaus sutarties įsigaliojimą. Tai precedento neturintis įvykis – Lietuva, pagoniška valstybė, buvo tarptautiniu mastu pripažinta popiežiaus de jure. Tais pačiais metais kilo konfliktas tarp popiežiaus ir Šventosios Romos imperatoriaus Liudviko IV Bavaro. Bavaro pusėn stojo Vokiečių ordino Vakarų Europos šaka. Gediminas, 1325 m. sudaręs sąjungą su Lenkjos karaliumi Vladislovu I Lokietka prieš Vokiečių ordiną, buvo popiežiaus pusėje. 1326 m. Brandenburgo žygyje, kuris buvo popiežiaus politikos prieš imperatorių dalis, pašalinus keletą trugdžių, dalyvavo ir Lietuva. Jos kariuomenei vadovavo vienas ištikimiausių Gedimino karvedžių Dovydas Gardiniškis. Sąjungininkai laimėjo, tačiau grįštant buvo nužudytas Dovydas. Gediminas budamas sąjungoj ir dalyvaudamas mūšyje tikėjosi užmegsti ryšius su Vengrija, mat tuo metu Lenkija su ja palaikė gerus santykius. 1328 m. rudenį Ordinas sulaužė sutartį ir užpuolė Žemaitiją. Į pagalbą ordinui atvyko ir nekviesta Čekijos kariuomenė. Čia jungtinėms pajėgoms pavyko visai ar bent iš dalies sunaikinti visas pagrindines Žemaitijos gynybines pilis. Lietuva atsidūrė sunkioje padėtyje. Livonija naudodamasi situacija vėl ėmė pulti Rygos miestą. Šis paprašė pagalbos iš Gedimino. Nors pagalba buvo suteikta, ir nusiaubtos kelios Livonijos sritys, tai neišgelbėjo Rygiečių. Tuo pat metu į karą su Vokiečių ordinu įsitraukusi Lenkija, taip pat paprašė pagalbos iš Gedimino. Pastarasis pats vadovavo padedančiai armijai, darkart tikėdamasis ryšių su Vengrija. Prie Drevencos turėjo susitikt Lietuvos, Lenkijos ir Vengrijos armijos, tačiau išdavęs Gediminą, Lokietka netikėtai atitraukė savo kariuomenę, palikdamas Gediminą vieną. Ordino pajėgos pamanė, kad tai taktinis manevras ir nusivijo lenkus. Taip lietuviams pavyko išsigelbėti. Gediminui vėl nepavyko užmegsti santykių su Vengrija. Pagrindinė to priežastis – valstybių prieštaravimai ir tokie patys siekiai Pietvakarių Rusioje.
Vis dažniau atvykstantys Vakarų Europos riteriai paremti Ordiną ir valstybių sąjungos prieš Ordiną idėjos žlugimas vertė Gediminą telkti resursus kovai su juo. 1331-1335 m. kapituliavus Rygiečiams Lietuvą vėl ėmė puldinėti Livonijos ordinas. Šie žygiai nebuvo labai pavojingi, nes jų tikslas buvo plėšti. 1333 m. Lenkijos karaliumi tapęs Kazimieras iš esmės keitė užsienio politiką. Pradėjo daryti3 A. Nikžentaitis. Gediminas, Vilnius 1989, p 36nuolaidų Oedinui ir atsigręžė į Rytus, kur susikirto interesai su Lietuvos. Taip iš sąjungininkės ji tapo potencialia priešininke. Labai sustiprėjo Vokiečių ordinas. Gavo nuolatinę imperatoriaus paramą, šis jau susitaikė su popiežiumi. Ir toliau Ordinui talkino Čekija. Lietuvos puolimas prasidėjo 1336 m. garsiuoju Pilėnų mūšiu. Vokiečiai sumušė ir Panemunės pilis, taip užsitikrindami ramų užnugarį. Veliuona buvo sekantis taikinys. Priešais ją, tiesa ne iš karto, riteriai pastatė pilį. Palanki Ordino tarptautinė padėtis, pastatyta Bajerburgo pilis, sumuštos žemaičių pajėgos buvo didelė grėsmė Lietuvai. 1337 m. Vokiečių ordinas iš imperatoriaus gavo donacinį aktą, taip įteisindamas savo ketinimus užkariauti Lietuvą. Gediminas jausdamas pavojų 1338 m sutelkė pajėgas ir puolė Ordiną. Tačiau po trijų sėkmingų dienų Lietuvos kariuomenė pralaimėjo Vokiečių ordinui. Nepaisant to lietuvių puolimas nesuaktyvėjo. Tų pačių metų rudeni LDK ir Livonijos ordinas pasirašė gana draugišką prekybos sutartį, o Lietuvos santykiai su Vokiečių ordinu stabilizavosi. Nuo 1339 iki 1345 metų teivyko vienas išpuolis, kurio tikslas buvo apginti Bajerburgo pilį. Gediminas buvo puikus politikas, sugebėjęs įžvelgti tautos galimybes ir pavojus, žinojęs poreikius. Kaip ir mindaugą, jį reikia laikyti Lietuvos krikštytoju, t.y. europintoju, nors čia jis savo tikslo nepasiekė.51241 metais Gediminas vėl norėjo krikštytis. Šį kartą opozicijos buvo nunuodytas.
5 E. Gudavičius, Lietuvos istorija, I tomas, Vilnius, 1999m., p 121
Naudota literatūra:
1. Zenonas Ivinskis „Lietuvos istorija iki Vytauto Didžiojo mirties“, Vilnius 1991m.2. Alvyda Nikžentaitis „Gediminas“, Vilnius 1989m.3. Edvardas Gudavičius „Lietuvos Europėjimo keliais“, leidykla „Aidai“ 2002m.4. Edvardas Gudavičius „Lietuvos istorija“ I tomas, Vilnius 1999m.5. Hartmut Boockmann „Vokiečių ordinas“, leidykla „Aidai“ 2003m.6. „Lietvos istorijos konspektas“, leidykla „Katalizė“, 1998m.