Gediminas

XIII a. pirmoje pusėje susikūrusi Lietuvos valstybė – Lietuvos Didžioji Kunigaikštystė ( LDK ) – XIV a. pradžioje įžengė į kokybiškai naują etapą. Išsiplėtė jos teritorija, nusistojo didžiojo kunigaikščio valdžia, reziduojanti nuolatine sostine tapusiame Vilniuje. Valdant didžiajam kunigaikščiui Gediminui, aukščiausioji valdžia tapo paveldima tėvo linija – po tėvo mirties sostą paprastai užimdavo jo sūnus. Tai buvo vienas svarbiausių Lietuvos perėjimo iš vadinamosios barbariškosios valstybės į teisinį ankstyvojo feodalizmo valstybės laikotarpio etapų. XIV a. pradžia svarbi dar vienu aspektu. Dėl XIII a. pabaigoje prasidėjusio nuolatinio ilgo lietuvių karo suu Vokiečių, arba Kryžiuočių, ordinu reikėjo pertvarkyti senąsias ir parengti naujas užsienio politikos kryptis. Naujosios politikos realumas lėmė Lietuvos valstybės ir lietuvių tautos likimą. Žiūrėdami iš kelių šimtmečių perspektyvos, matome, kad tokia politika buvo rasta. Svarbiausias jos įrodymas – lietuvių tauta gyvuoja ir dabar.

Valstybė – kaip ir dabar, taip ir anksčiau, – tai žmonės, jų organizacija. Nuo jos valdovo asmeninių savybių, realios padėties suvokimo viduriniaisiais amžiais labiau negu nuo dabartinių valstybės vadovų priklausė visos šalies, jos pavaldinių likimas. Kaip jau minėta, tuomet Lietuva tuurėjo vakaruose stiprų priešą – kryžiuočius, kurių svarbiausias tikslas buvo užkariauti Lietuvą ir panaikinti jos valstybingumą. Žinoma, Lietuvos istorija XIV a. pradžioje tai ne vien didžiųjų kunigaikščių valios pasireiškimas, o visų pirma jos žmonės, gyvenantys ankstyvojo feodalizmo epochoje. Ankstyvosios klasinės visuomenės są

ąlygomis Lietuvoje luomai palyginti buvo lygūs, menkai susiskaidę, buvo daug potencialių šalies gynėjų. Tai buvo ypač svarbu, turint pašonėje tokį grobuonišką kaimyną. Kita vertus, pati valstybė buvo nevienalytė: didysis kunigaikštis valdė tik savo valdas, vadinamąjį domeną (Pietryčių Lietuvą), dalis valstybės teritorijų (Aukštaitija, Panemunės žemės) jam buvo pavaldžios, kita dalis (Žemaitija) – tik pakluso. Toks valstybės etninis, politinis nevienalytiškumas mažino valdovo galimybes, dažnai kliudė įgyvendinti jo įžvalgius planus.

Rašytiniai šaltiniai nė karto nepamini asmeninio Gedimino dalyvavimo visoje šioje kovoje. Didžiojo kunigaikščio Vytenio ir jo brolio Gedimino vardu čia veikia didžiūnai Manstas, Sudargas, Mažonas ir kt.

Tolesni įvykiai parodė, kad šis nutylėjimas šaltiniuose nėra atsitiktinis. Ir tapęs didžiuoju kunigaikščiu (nuo 1316 m.) Gediminas nedalyvavo kariniuose lietuvių žygiuose, išskyrus tik du kartus: 1329 m. Livonijoje ir 1331 m. bendroje liietuvių – lenkų operacijoje prieš Vokiečių ordiną.

Atsisakęs vadovauti Lietuvos kariuomenei, Gediminas ėmėsi koordinuoti kovas su kryžiuočiais diplomatiniais keliais. Šioje srityje joks kitas Lietuvos valdovas nepralenkė Gedimino.

Gediminas pirmasis iš Lietuvos didžiųjų kunigaikščių suvokė krikščionybės suvokimo būtinybę. Suvokė ir sumaniai ja naudojosi kovoje su kryžiuočiais. Vakarų Europą sukrėtė Gedimino 1323 – 1324 m. išsiųsti laiškai popiežiui ir Vokietijos miestams. Juose didysis Lietuvos kunigaikštis apkaltino Vokiečių ordiną dėl Lietuvos nekrikšto: “.dėl brolių iš teutonų namo magistro žiaurių skriaudų ir nesuskaičiuojamų išdavysčių <.> mes, deja, lig šios dienos es
same priversti pasilikti savo pirmatakių klaidoje”.

Štai ką apie išgirstus Vokiečių ordino darbus rašė kronikininkas Jonas Vintertūrietis: “Ir jeigu iš tikro taip yra, tikrajam tikėjimui jie daro žalą”. Smuko Vokiečių ordino autoritetas krikščioniškosios Europos akyse. Tai buvo žymiausias jaunos lietuvių diplomatijos, vadovaujamos Gedimino, laimėjimas. Tačiau ne vien dėl to būgštavo kryžiuočiai. 1324 m. pabaigoje į Rygą vyko popiežiaus legatai, turėję krikštyti Lietuvą, jei tai būtų įmanoma, ir net įkurti čia atskirą bažnytinę metropoliją. Tai būtų reiškę, kad vokiečių feodalų, kaip krikščionybės platintojų, misija baigta ir tolimesnis karo tęsimas, be abejonės, neturėtų paramos Vakarų Europoje. Su tuo jokiu būdu nenorėjo sutikti Vokiečių ordinas. Kryžiuočiams pavyko perimti pirmąjį (prieš 1323 m. gegužės mėn.) Gedimino laišką popiežiui. Suvokdami, kad bus pasiųsti ir kiti laiškai, kurie galbūt prasprūs pro jų šnipų rankas, kryžiuočiai pasirinko vienintelį teisingą kelią. Jie nuplėšė nuo laiško antspaudą ir leido šiam laiškui pasiekti popiežių. Toks laiškas viduramžiais neturėjo juridinės galios, kitaip tariant, falsifikatas. Mažai ką čia padėjo ir antrasis Gedimino laiškas. Avinjone aktyviai veikė Rygos arkivyskupas Frydrikas. Jis pagaliau įtikino popiežių, kad Lietuva rimtai nusprendusi priimti krikštą. Tačiau Vokiečių ordino pasėta įtarimo sėkla bei netvirta Avinjono popiežių padėtis, kur kiekvienas kurijos veiksmas buvo derinamas su Prancūzijos karaliais, leido kryžiuočiams laimėti laiko. Tada buvo suorganizuota op
pozicija prieš Gediminą Lietuvos viduje. Spaudžiamas aršiausių pagonybės gynėjų žemaičių ir stačiatikių rusų, Gediminas sprendė dilemą: priimti krikštą ir būti nuverstam nuo sosto ar laikinai paklusti opozicijos reikalavimams ir atidėti Lietuvos krikštą vėlesniam laikui. Pasirinko antrąjį variantą. Todėl į Vilnių atvykusiems popiežiaus legatų pasiuntiniams buvo pareikšta, kad Gediminas nebeketina krikštytis. Tuo plačiai paskelbta Lietuvos krikšto akcija baigėsi.

Lietuvos 1323 –1324 m. krikšto pralaimėjimo priežastis geriausiai nusakė vienas Gedimino patarėjų, dominikonų ordino narys, brolis Mikalojus: “Man atrodo, kad jūs (Gediminas – A. N.) neišmintingai darote; jūs išsirinkote tėvu Rygos arkivyskupą, o jis pats negali apsiginti, <.> jei jūs norite tuo keliu eiti, tada jūs turite išsirinkti kitą, galingą karalių, pavyzdžiui, Vengrijos ir Čekijos karalių; jie galėtų jus apginti bei apsaugoti”.

Tolesnė Lietuvos kova už politinės blokados likvidavimą vyko ieškant naujų sąjungininkų, pirmiausia orientuojantis į tas brolio Mikalojaus nurodytas realias Vidurio Europos jėgas.

1325 m. tarp Lietuvos ir Lenkijos buvo sudaryta sąjunga, nukreipta prieš Vokiečių ordiną. 1326 m. įvyko bendras lietuvių ir lenkų žygis į Vokietijos imperatoriaus sūnaus Brandenburgo markgrafo Liudviko valdas. Iš pirmo žvilgsnio šis žygis Lietuvai nedavė nieko gero. Brandenburgas tuo metu netgi nebuvo kryžiuočių sąjungininkas. Tačiau toks įspūdis susidaro tik iš pirmo žvilgsnio. XIV a. pirmojoje pusėje Vakarų Europoje vyko kova tarp popiežiaus ir Vokietijos imperatoriaus Liudviko Bavaro dėl pa
asaulinio viešpatavimo. Vadinas, šis 1326 m. žygis buvo popiežiaus koalicijos smūgis Vokietijos imperatoriaus Liudviko Bavaro sąjungininkams. Šiuo atveju buvo nuniokotos jo sūnaus valdos. Tuo pačiu Lietuva pirmą kartą pati aktyviai dalyvavo Vakarų Europos politikoje. Už tai jai buvo atlyginta. Prieš pat 1326 m. žygį popiežius iš naujo patvirtino Vilniaus paliaubas. Svarbiausia, kad, žygiuodama kartu su lenkais, Gedimino kariuomenė sustiprino lietuvių – lenkų sąjungą. Atsivėrė reali galimybė sudaryti trišalį bloką – Lenkiją tuo metu siejo glaudūs ryšiai su Vengrija. Gediminas vėl čia pasirodė kaip sumanus diplomatas. Jis įžvelgė realią galimybę pastatyti prieš tuo metu besiformuojantį Vokiečių ordino – Čekijos bloką Lietuvos, Lenkijos ir Vengrijos sąjunga. Deja, sutrukdė Lietuvos nesutarimai su Vengrija dėl Pietvakarių Rusios. XIV a. 4-ojo dešimtmečio pradžioje vengrai, atsisakę dalyvauti bendruose veiksmuose su pagonimis lietuviais, suardė tolesnius Gedimino diplomatijos planus. Pagonybė antrą kartą sugriovė Gedimino planą pralaužti politinė Lietuvos izoliaciją.

Manoma, kad jau tada iškilo naujas Lietuvos krikšto projektas. Juo labiau kad nesnaudė ir Lietuvos priešai. 1329-1332 m. po Čekijos karaliaus Jono Liuksemburgiečio ir Vokiečių ordino smūgių iširo Lietuvos – Lenkijos sąjunga, o 1330 m. buvo paklupdytas ir paskutinis lietuvių sąjungininkas – Rygos miestas. Tai Vokiečių ordinui pavyko padaryti ne tik dėl sąjungos su Čekija, bet ir dėl to, kad į šią sąjungą įstojo ir Čekijoje viešpataujančios Liuksemburgų dinastijos priešininkas Vokietijos imperatorius Liudvikas Bavaras. 1336 – 1337 m. Bajerburgo operacija, Vokietijos imperatoriaus donacinis aktas, Vokiečių ordinui leidęs nukariauti visą Lietuvą, atvedė Gedimino valdomą Lietuvą prie bedugnės krašto. Tuo metu išaiškėjo, kad jėga į jėgą Lietuva atsakyti jau nebegali. Reikėjo gelbėti “susiklosčiusią padėtį”.

1340 – 1341 m. naujasis Lietuvos krikšto projektas buvo baigtas. 1341 m. į Lietuvą atvyko netgi čekų vienuoliai. Lietuvos krikštui buvo visiškai pasirengta. Atrodė, kad pagaliau bus realizuotas Gedimino politinės blokados likvidavimo planas. Šuo atveju sukliudyti negalėjo nė Vokiečių ordinas, kuris nedrįso stoti prieš Gedimino planą remiančią Čekijos karalystę. Tačiau viskas išsisprendė labai netikėtai. “Tais pačiais metais lietuvių kunigaikštis pasikvietė pas save 10 kunigų ir daugybę krikščionių, norėdamas priimti krikščionių tikėjimą. Savieji pasitarę patį kunigaikštį nuodais nunuodijo”, – tik tiek apie šio krikšto baigtį tepranešė artimas Čekijos karaliaus dvarui kronikininkas Benešas Veitmiliškis. Taip žuvo vienas didžiausių Lietuvos vyrų, sugebėjęs ne tik sulaikyti kryžiuočių veržimąsi į Lietuvą, bet privertęs juos gintis. Gediminas sustiprino Lietuvos valstybę. Rytų Europoje ji tapo jėga, su kuria buvo priverstos skaitytis kitos Vidurio Europos monarchijos, tam tikra prasme net universaliosios Vakarų Europos jėgos – popiežius ir imperatorius. Gediminas krito nuo to paties ginklo, kurį taip efektyviai naudojo prieš kryžiuočius. O ar nebuvo galima tai padaryti kitais būdais, neatsisakant senųjų pažiūrų? Klystume, jeigu manytume, kad tai nebuvo daroma. Yra tam tikrų duomenų, kad iki pirmojo Lietuvos krikšto buvo reorganizuota visa religinių tikėjimų sistema. Būtent Gediminui valdant buvo prieita prie monoteizmo. Tačiau ir toks dievybių centralizavimas nedavė laukiamo rezultato. Gediminui atsisakyti senųjų tikėjimų buvo nelengva. Tačiau jis suvokė, kad su esama ideologinių vertybių visuma jo valstybė neužims reikšmingos vietos savo regione, jam pačiam nepavyks pelnyti pagarbos, kokia rodoma kitų šalių valdovams. Todėl laiško popiežiui pageidavimą būti tokiu, kokie yra ir kiti krikščionių karaliai, reikėtų pripažinti Lietuvos didžiojo kunigaikščio Gedimino – politiko pagrindiniu siekiu.

Matome Gediminą buvus neeilinių gabumų valdovu. Tačiau tai nieko nepasako apie Gedimino ryšį su Vilniumi. Yra aišku tik tiek, kad Vilnius atsirado kur kas anksčiau, nei Lietuvą pradėjo valdyti Gediminas. Tačiau rašytiniuose šaltiniuose Vilnius pirmąkart paminėtas tik valdant Gediminui. Pirmasis vietovės paminėjimas rašytiniuose šaltiniuose ir laikomas miesto įkūrimo data. Tai pirmasis argumentas, dėl ko Gediminą laikome Vilniaus įkūrėju. Antrasis – legenda apie Vilniaus įkūrimą. Kaip parodė istoriko E. Gudavičiaus atlikta padavimo analizė, šis padavimas prie Lietuvos metraščio buvo prirašytas vėliau, greičiausiai Goštautų, kurie buvo šio metraščio iniciatoriai.Joje atsispindėjo istorinis Gedimino tapimas didžiuoju kunigaikščiu ir jo valdų centro perkėlimas iš Trakų į Vilnių.

Leave a Comment