Gediminaičių dinastijos kilmė ir jos įsitvirtinimas Lietuvoje

Įvadas

Gediminaičių dinastija Lietuvą valdė beveik 300 (konkrečiai – 287) metų, t.y. nuo 1285 iki 1572 metų. Lietuvos didžiųjų kunigaikščių soste, pradedant Butigeidžiu, Pukuveru-Butvydu, baigiant paskutiniuoju Gediminaičiu – Žygimantu Augustu, sėdėjo 15 didžiųjų Lietuvos kunigaikščių, kilusių iš Gedimino giminės. Penki iš jų buvo kartu ir Lenkijos karaliai (Jogaila, Kazimieras, Aleksandras, Zigmantas II (Senasis), Žygimantas Augustas.
Tokia Gediminaičių dinastijos „sausa“ , tačiau įspūdinga statistika mus įpareigoja ne tik žinoti žymiausius Gediminaičių valdovus, jų nuopelnus, bet ir jų kilmę, kilmės vietą bei jų dinastijos kelią į Lietuvos politikos olimpą.
Juk tai dinastija, beveik tr ris šimtus metų valdžiusi netrukus jubiliejinį tūkstantmetį švenčiančią valstybę. Tai dinastija, galima sakyti, daugiausia prisidėjusi prie šiuolaikinės Lietuvos visuomenės kultūrinės, socialinės ir apskritai istorinės mąstysenos formavimo. Todėl Gediminaičių „pradžia“ turėtų būti labai svarbi kiekvieno lietuvio istorinei sąmonei.
Kokia Gediminaičių dinastijos kilmė? Kokia kilmės vieta? Kada, kodėl ir kaip Gediminaičių dinastija įsitvirtino Lietuvoje? – tai pagrindiniai probleminiai klausimai, kuriuos tikiuosi apžvelgti referate. Norėdamas išsamiai ir efektyviai išdėstyti istorikų mintis, savo referatą suskirsčiau į kelias darbines temas: „Gediminaičių dinastijos kilmė“, „Gediminaičių dinastijos kilmės vieta“ be ei „Gediminaičių dinastijos įsitvirtinimas Lietuvoje“.
Rašydamas referatą rėmiausi žymių Lietuvos istorikų A.Nikžentaičio, J.Ochmanskio bei Z.Ivinskio parašytomis knygomis. Vertingos informacijos suteikė istorikas S.C.Rowell, kurio analitiškumas bei kontstruktyvus faktų išdėstymas, mano manymu, leido objektyviausiai pažvelgti į svarbiausius Lietuvos istorijos momentus.

Gediminaičių dinastijos kilmė
Kokios Ge

ediminaičių dinastijos kilmės šaknys? Kas buvo Gediminaičių dinastijos pradininkas? – tai klausimai, į kuriuo palyginti tik neseniai buvo rasti atsakymai.
Prieš pateikiant atsakymus į jau minėtus klausimus, visų pirma reikėtų atkreipti dėmesį į istorikų mintis apie Gedimino ryšį su Traideniu.
Tam tikrus probleminius klausimus iškelia Zenonas Ivinskis, teigdamas, kad Traidenis galėjo būti Gedimino senelis. Vadovaujantis tokia logika, 1289 – 1291 minimieji Lietuvos kunigaikščiai galėjo būti Traidenaičiai ar jo giminės, o „Pukuveras, tur būt, būdamas su Traideniu artimiausioj – sūnaus giminystėje, paveldėjo sostą“ . Toks įsitikinimas visų pirma paneigtų A.Nikžentaičio teiginį, kad tik valdant Gediminui, aukščiausioji valdžia tapo paveldima tėvo linija – po tėvo mirties sostą paprastai užimdavo jo sūnus .
Tuo tarpu S.C.Rowell‘o teigimu, apskritai versiją esą Butigeidį ir Butivydą siejo artimi ryšiai su Traideniu reikia atmesti, nes Gediminas tikrai būtų pa askelbęs savo kraujo ryšį su tokiu galingu valdovu. Kitas šį kaip klaidingą faktą pagrindžiantis įrodymas – Traidenio provaikaičio Boleslovo Jurijaus Haličiečio vedybos su Gedimino dukterimi Eufemija 1331 metais. Tai būtų kanonų teisių pažeidimas, jeigu manytume, kad Gediminas – Traidenio vaikaitis. Krikščioniškam sąjungininkui šis faktas neišvengiamai būtų tapęs kliūtimi bendradarbiauti .
Ježi Ochmanskio knygoje „Senoji Lietuva“ pateikiama paprastesnė Gedimino ryšių su Traideniu versija. „Didžiosios Lietuvos ir Žemaitijos kunigaikštystės metraštyje“, pasak J.Ochmanskio, parašyta, kad iki Gedimino pasikeitė visa Lietuvos valdovų dinastija: Traidenis, nesusilaukęs įpėdinių, turėjo perduoti valdžią iš
š kitos giminės kilusiam Vyteniui . Tiesa, būtų galima suabejoti metraščio tikslumu, nes jame taip pat paminėtas faktas, kad Gediminas buvo Vytenio sūnus. Tačiau tokia nuomonė istoriografijoje vyravo labai ilgai ir tik XIX a. pabaigoje pagaliau neginčijamai prieita prie išvados, jog Gediminas ir Vytenis buvę broliai.
Todėl Z.Ivinskio „pamąstymus“, jog Traidenis buvo Gedimino senelis galima laikyti kaip neatitinkančius realybės.
Galima stbėtis, kad daugiausia žinių apie Gedimino kilmę ir jo protėvius pateikia ne lietuvių, bet kitų kraštų šaltiniai. Todėl tokius šaltinius kaip XVI a. rusų ir vokiečių istorijos šaltiniai, kuriuose, pavyzdžiui, buvo teigiama esą Gediminas buvęs arklininkas (Vytenio tarnas), nužudęs savo šeimininką ir užėmęs didžiojo kunigaikščio sostą, reikėtų vertinti gana atsargiai ir kritiškai. Tokie panašūs teiginiai istorikų jau įrodyti kaip neatitinkantys tiesos ir traktuojami tik kaip mėginimas sukompromituoti Lietuvos kunigaikščių kilmę.
Vis dėlto jau įrodyta, kad Gediminaičių dinastijos pradininkas – Skalmantas, gyvenęs apie XIII a. vidurį. Jis buvo (tikriausiai) Pukuvero – Butvydo tėvas, Gedimino senelis .
Kas buvo pats Skalmantas?
Išsamaus atsakymo į šį klausimą ieško J.Ochmanskis. Istoriko dėmesį patraukia vadinamoji Sofonijaus Riazaniečio „Zadonščina, arba sakmė apie Kulikovo mūšį“, kurioje prieš prasidedant mūšiui, broliai Algirdaičiai kalbasi: „Ir tarė Andrius Algirdaitis savo broliui Dmitrijui: mes patys du broliai – Algirdo sūnūs, Edimanto (Gedimino) vaikaičiai, o Skolomendo (Skalmanto) provaikaičiai “.
J.Ochmanskis iškeldamas id
dėjas, kad tekstas pateikia daug autentiškų detalių, kad Skalmanto vardas yra tikrai lietuviškas, kurio negalėjo sugalvoti lietuvių kalbos nemokantis rusas, ir svarstydamas, kodėl esą dar abiems Maskvos kunigaikščiams gyviems esant (Kulikuvo mūšis įvyko 1380 m. rugsėjo 8 – ąją, o „Zadonščina“ buvo parašyta XIV a. pabaigoje) „Zadonščinos“ autorius būtų išdrįsęs pateikti netikslius genealoginius duomenis apie jų protėvius, daro išvadą, kad intarpas apie Skalmantą atrodo tikras .
Kita vertus, problemų kelia žodžiai „Skalmanto provaikaičiai“. J.Ochmanskiui nesuprantama, kaip suderinti teiginį apie Pukuverą kaip apie Vytenio ir Gedimino tėvą su Algirdaičių, vadinančių save „Skalmanto provaikaičiais“, giminės tradicija ?
Istorikas, išnagrinėjęs daugybę pavyzdžių, tvirtina, kad „provaikaitis“ neturi tiesioginės prasmės ir gali reikšti tolimesnį palikuonį. Taigi peršasi išvada, kad Algirdaičių prosenelis buvo Pukuveras, o Skalmantą galima pripažinti pirmuoju Algirdaičių protėviu ir tik galbūt – Pukuvero tėvu.
Šioje vietoje būtų galima paminėti E.Gudavičiaus spėjimą esą Traidenis galėjo būti Skalmanto brolis . Tačiau tokia mintis šių eilučių autoriui neatrodo pagrįstą.
Kad ir kaip būtų iš tikrųjų, viena aišku, kad Skalmantas – tikrasis gediminaičių pradininkas, jo sūnūs (galbūt) Butigeidis ir Butivydas (Pukuveras) Lietuvą valdė nuo 1285 m. iki maždaug 1294 m., o vėliau prasideda jau žinomesnis istorijos laikotarpis, kai Lietuvą pradeda valdyti Pukuvero sūnus Vytautas, o dar vėliau (1316 m.) – vienas iš žymiausių gediminaičių valdovų, nuo kurio vardo ir kilo vi
isos dinastijos pavadinimas – Gediminas.
Kitame referato puslapyje pateikiu Gediminaičių dinastijos giminės protėvių struktūrą:

Gediminaičių giminės protėviai

Gediminaičių dinastijos kilmės vieta
Šis klausimas, atrodo, istorikams nekelia abejonių, nors dar dažnai yra iškeliamas įvairiose auditorijose.
Reikia pažymėti, kad to meto šaltiniuose ši problema nebuvo aktuali ir pradedama nagrinėti tik XVI – XVII a. metraščiuose. Plačiausiai šio klausimo niuansus pateikia A.Nikžentaitis savo knygoje „Gediminas“.
Žinomos dvi Gediminaičių kilmės versijos. Viena jų, kad Gediminas buvęs arklininkas, nužudęs Vytenį ir užėmęs savo šeimininko postą, seniai dėl tendencingumo įsigalėjimo istorijos moksle buvo atmesta. Tad pateiksiu kitą – žemaitiškąją – Gedimino dinastijos kilmę, kurią bandė pagrįsti tokie istorikai kaip K.Chodinickis, S.Zajončkovskis, J.Puzinas.
Lenkų istorikas K.Chodinickis mintį esą Gediminaičiai kilę iš Žemaitijos grindė pateikdamas argumentus, kad Žemaitijoje buvo Gedimino pilis ir kad pats Vytautas 1412 m. minėjo Žemaitiją kaip Lietuvos didžiųjų kunigaikščių gimtinę.
Tokią jo versiją parėmė S.Zajončkovskis, kuris, be to, teigė suradęs netoli Veliuonos vietovardį Wythes hof (Vytenio kiemas) ir iškėlė idėją, kad XIII – XIV a. Žemaitija buvo suskilusi į daugybę kunigaiktysčių. Dviejose iš jų valdė Vytenis ir Gediminas .
Tuo tarpu J.Puzinas manė, kad Gedimino tėviškė yra Vakarų Žemaitija, kurioje stovėjo Gedimino pilis. Svarbiausias jo argumentas – vietovardžių Gediminškiai paplitimas šioje Žemaitijos dalyje . Tiesa, 1305 m. kronikininkas Petras Dusburgietis iš tikrųjų pamini Gedimino pilį Žemaitijoje. Pilies pavadinimas rodo, kad ją valdė Gediminas . Tačiau ši pilis buvo traktuojama ne kaip Gediminaičių dinastijos kilmės įrodymas iš žemaitijos, bet tiesiog svarbiausia dinastijos atrama Žemaitijoje.
Reikia pabrėžti, kad visi istorikai rėmėsi ne pirminiais, vėlyvųjų šaltinių liudijimais. Todėl nesunkiai žemaitiškąją Gediminaičių kilmės versiją argumentuotai sukritikavo J.Jakštas, E.Gudavičius. Pastarasis nustatė, jog Vytenio ir Gedimino tėvo valdos buvo Pietryčių Lietuvoje, bet ne Žemaitijoje.
Tokią versiją remia ir Zenonas Ivinskis, ir S.C.Rowell. Pirmasis teigia, kad apskritai iš Aukštaičių kilo Lietuvos valstybės pradžia. Aukštaičiuose buvo pagrindinės Mindaugo valdos, Aukštaičiuose buvo ir Traidenio tėviškės žemės .
Tuo tarpu S.C.Rowell pateikia tikslesnę Gediminaičių dinastijos kilmę. Jo nuomone, Pukuveras buvo susigiminiavęs su Daujoto ir ir Vilikailos, kitų „vyresniųjų“ kunigaikščių, minimų Haličo sutartyje, šeima. Tad visai galimas daiktas, kad dinastija gali būti kildinama iš Vilikailos ir prasidėjo Ukmergėje (Vilkmergėje) .

Gediminaičių dinastijos įsitvirtinimas Lietuvoje

Išsiaiškinus Gediminaičių dinastijos kilmę ir jos vietą, derėtų suformoluoti pagrindinius aspektus, kada, kodėl ir kaip Gediminaičių dinastija įsitvirtino Lietuvoje.
Visų pirma reikėtų atsakyti į pirmąjį klausimą: kada Gediminaičių dinastija įsitvirtina kaip valdančioji Lietuvos politiniame gyvenime? Istorikams šis klausimas neatrodo sunkus. Pavyzdžiui, A.Nikžentaitis teigia, kad būtent XIII a. pab. – XIV a. pradžia yra tas laikotarpis, nuo kada Gediminaičiai Lietuvoje tampa valdančioji dinastija .
Gediminaičių įsitvirtinimą Lietuvoje rodo tai, kad Didžiojo kunigaikščio titulas keturioliktame šimtmetyje tapo neginčijamu Gediminaičių dinastijos paveldėjimu ir joks ne šeimos narys niekada atvirai nepretendavo į jį .
Kitas klausimas: kas sustiprino Gediminaičių dinastijos kaip lyderės tarp kitų Lietuvos politinių jėgų galią?
Du žymiausi Pukuvero sūnūs Vytenis ir Gediminas valdė paeiliui. Vytenis Lietuvos Didžiuoju kunigaikščiu buvo 1295 – 1316 m. bei dažnai yra vadinamas kaip tiltu tarp Lietuvos užsienio santykių pagyvėjimo Traidenio ir Pukuvero laikais ir energingos Gedimino diplomatijos . Gediminas valdė po Vytenio, 1316 – 1341 m.
Vytenio šlovė keturiolikto šimtmečio pradžioje pranoko net Gedimino, kuris keliais atvejais rėmėsi Vytenio vardu. Jis tapo pavyzdžiu Gediminui, kaip reikia laviruoti tarp Rytų ir Vakarų politikos. Tačiau ar tikrai Vytenis buvo tas žmogus įtvirtines Gediminaičių dinastijos įtaką?
Pirma, paklausus bet kurio istoriko ar Lietuvos piliečio, kokie buvo trys žymiausi Lietuvos valdovai, be abejo, atsakymas būtų toks: „Mindaugas, Gediminas ir Vytautas“. Tad Gedimino reikšmė istorinėje sąmonėje yra didesnė nei Vytenio.
Antra, didesnę Gedimino reikšmę pažymi jau jo vardu pavadinta visa dinastija, kuriai priklausė ir kitas žymus Lietuvos Didysis kunigaikštis Vytautas.
Aišku, negalime sumenkinti Vytenio reikšmės. Tačiau reikia pripažinti, kad būtent Gedimino diplomatinė politika iškėlė Lietuvos Didžiosios kunigaikštystės vaidmenį į aukštesnį lygį ir privertė kitas Vakarų ir Rytų valstybes su net šimtmečio nesulaukusia LDK elgtis kaip su lygiaverte šalimi.
Apibendrinęs išsakytas mintis, šių eilučių autorius daro išvadą, kad būtent Gediminas ir buvo tas asmuo, įtvirtinęs Gediminaičių dinastiją Lietuvoje. Todėl, manau, derėtų įvardinti tuos veiksnius ir bruožus, kurių vadovaudamasis, Gediminas sustiprino savo ir visų Gediminaičių dinastijos įtaką Lietuvos politiniame gyvenime. Kokie jie?
Skirtingai nuo daugelio savo pirmtakų ir vėlesnių Lietuvos valdovų Gediminas nebuvo karžygys. Jis pasižymėjo savo toliaregiška diplomatine veikla.
Mes turime šešių Gedimino laiškų, siųstų kaimynams Šiaurės rytų Europoje ir Šv. Sostui. Gediminas kvietė kolonistus iš Saksonijos, žadėjo saugų gyvenimą katalikams bei dvasininkams ir karštai smerkė kryžiuočių puldinėjimus.
Viena iš Gedimino programos nuostatų – katalikiškai Europai pirmą kartą pateikti lietuvių pusės konflikto su ordinu interpretaciją. Čia ordinas vaizduojamas kaip griovėjas.
Kitą kaip Gedimino genealios politikos pavyzdį būtų galima pateikti 1323 – 1324 m. bandymą krikštytis. Gediminas buvo pakankamai nuovokus ir stengėsi nieko aiškiai nepareikšti dėl krikšto, kol neįsitikins, kad perėjimas į katalikybę yra veiksmingiausias būdas neutralizuoti Vokiečių ordino grėsmę Lietuvai.
Nors dėl vidaus opozicijos ir nepasisekė įgyvendinti krikšto akcijos, tačiau buvo pasirašyta labai reikšminga LDK taika su Livonijos ordinu ketveriems metams. Apskritai dėl Gedimino diplomatinių veiksmų Vokiečių ordinas net 10 metų (1324 – 1328, 1331 – 1335, 1339 – 1341) negalėjo pulti Lietuvos .
Kitas Gedimino politikos pavyzdys – dinastinės vedybos. Gedimino dukterys į užsienį buvo siunčiamos tam, kad vedybomis įsijungtų į diplomatinį žaidimą, sustiprintų tarpvalstybines sąjungas ir susilpnintų varžybų galimybes šalies viduje tarp Gediminaičių dinastijos ir Lietuvos didikų giminių. Rusų metračščiuose netgi pasitaiko užuominų, jog kai kurios Lietuvos kunigaikštytės buvo auklėjamos Rytuose rengiant jas vėlesniam vaidmeniui gyvenime .
Gedimino valdžios rafinuotumą ir stiprumą atspindi jo valdinių nuomonės paisymas, siekimas susaistyti juos ne vien komandavimu, bet ir tarimusi. Gediminas, kaip ir Mindaugas iki jo ir Jogaila po jo, spręsdavo kai kuriuos užsienio politikos klausimus remdamasis „visų jo vaikų ir visų bajorų sutikimu“. Tai politinių realijų pavyzdys . Didžiojo kunigaikščio valdžia buvo monarchinė, bet anaiptol ne absoliuti
Gediminas gerbė vietinę religiją ir politiką. Mainais už lojalumą, Didysis kunigaikštis pasižadėdavo neįvesti naujų įstatymų ir gerbti status quo. Tai ne primityvios valdžios požymis, o išmintingas suvokimas, kaip geriausia panaudoti svetimšalius pavaldinius.
Gedimino toliarantiškumą religijai įrodo tai, kad tik Gedimino laikais buvo stačiatikių cerkvė, kaip ir katalikų bažnyčia svečiams iš krikščioniškų kraštų .
Kita vertus, Gediminas buvo suformavęs ir griežto bei nepalenkiamo valdovo įvaizdį. Kaip teigia Z.Ivinskis, Gediminas buvo kietos linijos įkvėpėjas. Atsitiktinė žinutė iš 1328 m. wigando kronikoje pažymi, jog esą daug Medvėgalio srities kilmingųjų derėjosi su magistru: „jie visi jam paklustų, jeigu juos apsaugotų nuo karaliaus pykčio ir jėgos, kadangi kitaip jie negalėtų išsigelbėti. “

Išvados

Referato įvade iškėliau pagrindines referato darbines temas ir probleminius klausimus: Kokia Gediminaičių dinastijos kilmė? Kokia kilmės vieta? Kada, kodėl ir kaip Gediminaičių dinastija įsitvirtino Lietuvoje?
Kadangi šie klausimai yra daugelį kartų apžvelgti tiek Lietuvos, tiek kitų valstybių istorikų, todėl, ieškodamas atsakymų, nesusidūriau su didesnėmis problemomis.
Kaip ir įprasta, kiekvieno istoriko knygoje radau įvairių istorinių faktų pateikimo ir interpretavimo (Aišku, ne per didelio) bruožų, kurie leisdasvo susidaryti įvairiapusiškesnį to laikmečio vaizdą. Tačiau tai nebuvo visuomenėje pripažintų istorinių faktų paneigimas, bet, priešingai, papildymas.
Galbūt tik nustebino Zenono Ivinskio svarstymai apie Gedimino ryšius su Traideniu. Esą pastarasis galėjo būti Gedimino senelis. Mano manymu, toks faktas be rimtesnių įrodymų negali būti diskutuotinas.
Visgi, manau, šiame referate man pavykos atsakyti į esminius klausimus, susijusius su Gediminaičių dinastijos kilme, kilmės vieta, jos įsitvirtinimu Lietuvos politiniame gyvenime.
Refereato eigoje tik sustiprėjo mano įsitikinimas, kad Gediminas – žymiausias Gediminaičių dinastijos atstovas, LDK pavertęs iš „barbariškosios“ į „teisinę“ ir vakarietiškais principais besivadovaujančią valstybę.
Be abejo, Gediminui dėl vidaus opozicijos nepavyko įvykdyti savo pagrindinio tikslo – apsikrikštyti. Tačiau tai buvo žmogus, pirmasis suvokęs šio reikalo reikšmę Lietuvos Didžiąjai kunigaikštystei. Tai buvo žmogus, kuris tarsi kelrodis nurodė toliaregiškas Lietuvos politikos gaires būsimiesiems LDK valdovams.

Literatūra:

1. S.C.Rowell, „Iš viduramžių ūkų kylanti Lietuva“ , Vilnius, 2001 m., 381 psl.
2. A.Nikžentaitis, „Gediminas“, Vilnius, 1989 m., 125 psl.
3. Z.Ivinskis, “Lietuvos istorija iki Vytauto Didžiojo mirties”, Vilnius, 1991 m., 431 psl.
4. J.Ochmanskis, “Senoji Lietuva”, Vilnius, 1996 m., 264 psl.

Leave a Comment