ar saugi internetine bankininkyste

Ar saugi internetinė bankinikystė?
Tame banke nėra eilių, nėra nuobodžiaujančių tarnautojų. Jis veikia visą parą, kreiptis į jį galima telefonu arba per Internetą. Bet ar už visus šiuos patogumus netenka mokėti saugumo sąskaita?

Nors, anot firmos Datamonitor duomenų, Europoje elektronine bankininkyste jau naudojasi beveik 66 mln. žmonių, visuomenės apklausos nuolat liudija, kad visame pasaulyje klientai ja pasitiki kur kas mažiau nei tradiciniais bankais (nepakankamai saugia ją laiko nuo kelių iki keliolikos procentų apklaustųjų). Reikalas ne tas, jog sunkiai uždirbtus pinigus klientui tenka paversti ab bstrakčiais banko kompiuterių elektroniniais impulsais. Daugeliu atvejų klientas negali įvertinti, ar bankas yra pakankamai apsaugotas nuo elektroninių nusikaltėlių puolimo. Kai užeiname į tradicinį banką, regime grotas, seifus, šarvuotas duris ir ginkluotus sargybinius. Elektroniniame banke tėra vien šifrai ir slaptažodžiai, kurių efektyvumą labai sunku įvertinti.

Nepasitikėjimą elektronine bankininkyste nuolat didina ir žiniasklaidoje skelbiama informacija apie sensacingus įsilaužimus (net jei iš tikrųjų nei bankas, nei jo klientai jokių finansinių nuostolių ir nebūtų patyrę), tokius, kaip įsilaužimas į bankininkystės milžino ABN Amro internetinę svetainę, kai į savo są ąskaitą buvo perpumpuoti kitų banko klientų pinigai. Šį atvejį verta panagrinėti įdėmiau, nes jis yra daugeliu požiūrių labai tipiškas.

Pirma: dalį kaltės privalo prisiimti banke dirbę informatikos specialistai. Jie laikė daug duomenų apie įvairias operacijas slaptažodžiais neapsaugotoje bazėje, į kurią buvo galima patekti pe

er Internetą. Antra: tarp banko klientų buvo nemažai lengvatikių. Du studentai hakeriai neapsaugotoje duomenų bazėje susirado informaciją apie elektroninių vartotojų adresus ir, apsimesdami banko tarnautojais, išsiuntinėjo jiems elektroninius laiškus. Tuose laiškuose jie prašė savo kompiuteryje instaliuoti “papildymą” programai, kuri buvo naudojama rišantis su banku. Iš tikrųjų tai buvo vadinamasis Trojos arklys – tam tikras kompiuterinis virusas, kuris ne tik leido hakeriams pasiekti vartotojų kompiuterius, bet ir užtikrino, kad visi apgautųjų klientų pervedami pinigai pasiekdavo vienintelę įsilaužėlių nurodytą banko sąskaitą.

Ir trečia: apie visa tai jūs dabar skaitote tiktai todėl, kad banko vadovybė pasielgė ne itin protingai. Abu hakeriai pradžioje pranešė bankui, kad jų sistemoje yra “skylė”. Tik tada, kai kelias savaites jie nesulaukė jokio atsakymo, o saugos sistemos plyšys vis dar buvo at tviras, studentai ryžosi pasidalinti informacija su žiniasklaida. Galima tiktai įtarti, kad daugelis bankų, rūpindamiesi savąja reputacija, apskritai slepia informaciją apie įsilaužimus. Pagal nepatvirtintus vertinimus, kuriuos 2000 m. kovo mėnesį paskelbė žurnalas “Forbes”, jau tuomet metiniai Amerikos bankų nuostoliai, patirti dėl elektroninių įsilaužimų, siekė 100 mln. dolerių.

Kartais bankai ir kitos didelės kompanijos už nemažus pinigus nusisamdo buvusius hakerius, kad šie pabandytų įsilaužti į jų sistemas ir taip patikrintų, ar jos yra pakankamai gerai apsaugotos.

“Vieno didelio koncerno Lenkijos filiale darėme auditą, – prisimena interviu, duotam lenkų la

aikraščio “Gazeta Wyborcza” žurnalistui buvęs hakeris, o dabar tokias paslaugas teikiančios firmos savininkas Krzysztofas. – Koncerno šefui matant mano vaikinai per 12 minučių sugebėjo perimti visos sistemos administratoriaus teises. Po 30 minučių jie jau turėjo 90 proc. visų firmos slaptažodžių. Tuo metu jie jau visiškai valdė visas sąskaitas, galėjo prieiti prie slaptos derybinės informacijos, techninės dokumentacijos ir įvairios korespondencijos, įskaitant ir asmeninius koncerno vadovo laiškus. Visa koncerno valdyba, stovėjusi prie mūsų nešiojamojo kompiuterio ekrano, išbalo nuo išgąsčio, nes visa tai reiškė, kad jie savo firmoje taikstėsi su labai aplaidžiu kompiuterių sistemos administratoriaus darbu”.

Ar perskaitę šias kraują stingdančias eilutes jūs dar patikėtumėte savo pinigus internetiniam bankui? Ne? Visai be reikalo. Verta prisiminti, kad dauguma įsilaužimų turi vieną bendrą savybę: dėl jų kaltas žmonių naivumas ir kvailumas. Saugos sistemoje silpniausia grandis yra ne pati technologija, o žmogus. Tiesą sakant, kompiuteris skiriasi nuo tradicinio seifo visai nedaug: kompiuteris gali būti prastai apsaugotas nuo įsilaužėlių, bet tą patį galima pasakyti ir apie seifus. Skiriasi tik patys įsilaužėlių naudojami būdai – kompiuteriniai plėšikai rečiau naudojasi autogenu ir visrakčiais. Saugos ekspertai sako, kad skirtumai dažniausiai tėra grynai psichologiniai – kai banko klientas mato masyvų pastatą ir storas į saugyklą iš grūdinto plieno vedančias duris, jis mano, kad bankas yra stabili ir saugi institucija. Gi

i banalūs asmeniniai kompiuteriai tokio įspūdžio niekam nepaliks. Juk jie stovi ant kiekvieno rašomojo stalo, juos galima rasti kiekviename pašte, o norint sunaikinti pakanka vieno spyrio koja.

Žmonės visada norėjo palengvinti sau darbą. Tame nėra nieko blogo – kitaip iki šiol gyventume urvuose. Tačiau kartais elektroninių bankų savininkams nesiseka rasti kompromisų tarp saugos procedūrų ir savo darbuotojų tingumo. Jūsų, banko klientų, atžvilgiu tai reiškia, kad ten saugomi mūsų pinigai nėra pakankamai saugūs. Kas nors, pavyzdžiui, banko tarnautojas gali juos pavogti. Didžiausiųjų firmų svarbiausia bėda yra tinklo viduje veikiantys hakeriai. Tie, kurie įsidarbino firmos skyriuose ir yra legalūs sistemos vartotojai.

Kokia būtų viso šio pasakojimo moralė? Trivialu, bet tenka dar kartą pakartoti: mūsų saugumas visų pirma priklauso nuo mūsų pačių. Jeigu gatvėje paliksime portfelį su pasirašytais banko čekių blankais ir po to prarasime pinigus, galėsime kaltinti tiktai save. Jeigu prie monitoriaus prisiklijuosime lipduką su internetinio banko slaptažodžiais, rezultatas bus lygiai toks pat.

Leave a Comment