Ką jie pagalvos?..

126 0

Kodėl mums tokia svarbi aplinkinių nuomonė?

Neseniai užklupau bendradarbį, valgantį prie darbo stalo kietai virtą kiaušinį. Sakau “užklupau”, nes jis susigėdo kąsdamas kietą trynį. “Ar tau skanuuu? — sušukau, nė kiek nesijaudindama, kad pastačiau jį į nepatogią padėtį. — Kodėl mėgini tai nuslėpti?” “Kietai virti kiaušiniai atrodo truputį gėdingai, ar ne?” — išvebleno jis, grūsdamasis paskutinį kąsnį į burną. Supratau, kodėl bendradarbis susigėdo — jie iš tikrųjų yra šiek tiek nepopuliarūs. Kas žino, kodėl, kada ir kur kietai virto kiaušinio valgymas išėjo iš mados? Bet kažkur ir kaž

žkada taip jau atsitiko.

Aktualioji šio straipsnio tema yra ne kiaušinio etiketo priežastys, bet mano paraudusiam kolegai jo valgymo sukelti padariniai. Tąsyk užkandžiaudamas jis taip kankinosi (šį jausmą sukėlė mano paerzinimas), kad vėliau prisipažino niekada nebevalgysiąs kiaušinio viešoje vietoje.

Bet kodėl jam turėtų rūpėti, ką kiti žmonės galvoja apie jo pietų maišelio turinį?

Patinka jums tai ar ne, mes visi — ir kaip individai, ir kaip tauta — esame susaistyti įsigalėjusios tvarkos: tradicijų, mados ir visuomeninių papročių, iš kurių ir susidaro mūsų bendruomenės. Kad ir kaip aps

simetinėtume, mums iš tikrųjų rūpi, ką apie mus gali pagalvoti kaimynai, kaip mūsų poelgius vertina kiti žmonės arba bent kaip šie, mūsų manymu, juos vertintų. Mums svarbu, ką apie mus, užkluptus visuomenei nepriimtinai, kvailai ar nemadingai elgiantis, byloja mūsų veiksmai. Arb
ba dar baisiau — jei mus pamato kvailai, nemadingai, nepriimtinai elgiantis kartu su kvailu, nemadingu, nepriimtinu žmogumi.

Apsisprendimas nebevalgyti kietai virto kiaušinio viešoje vietoje vargu ar pakeis žmogaus gyvenimą, bet mūsų norai bet kokiu būdu prisitaikyti bei nelaužyti nerašytų visuomenės įstatymų dažniausiai paveikia mūsų bei kitų žmonių gyvenimus.

Kai kuriose šeimose gali kilti rimtų nesutarimų, jei marti išdrįs pasipriešinti archaiškai tvarkai. Eidamos pas anytą jos užsivelka kiek ilgesnį sijoną ir nusivalo makiažą. Jūsų nemadingi batai gali tapti pašaipių bendradarbių pajuokos objektu. Už daug jaunesnio vyro ištekėjusi moteris vengia viešose vietose būti kartu su sutuoktiniu. Aukštaūgė drovisi žemesnio kavalieriaus. Storulė slepia silpnybę pavalgyti: “Aš beveik nieko šiandien nevalgiau”, — mulkina kolektyvą. Neištekėjusi moteris vaikšto įtraukusi kaklą it kupriukas muzikantas.

Keturiasdešimtmetė drovisi būti nėščia. Šešiasdešimtmetė — užsivilkti raudoną suk

knelę. Nesantuokinis vaikas bus bendraklasių gujamas, o vienišos mamos jausis prastesnės už girtuoklių bei nevalų žmonas. Desperatiškai ieškosime vandens lovų, gėdysimės kaimynių, jei neverdame “Bauer” puode. Ir iš viso — ko esame vertos, jei negyvename senamiestyje ar nuosavame name, neatostogaujame Kanarų salose, vaikai mokosi ne privačiose mokykloje, o vyras — ne verslininkas. Pastatykime kuo masyvesnį paminklą ant artimojo kapo. Nemylėkime, bet nesiskirkime. Apsivilkime sukneles etiketėmis į viršų. Ir keliaukime Europon su visais dvasios tarakonais.

Tik drąsi ir savimi pasitikinti moteris gali mesti iš galvos būg

gštavimus. Bet kodėl mes visi taip nerimaujame dėl tiesiogiai kitų žmonių nepaveikiančių dalykų? Kodėl nepasikliaujame savo nuomone?

Kuriai nėra tekę užmegzti puikių santykių, bet baimintis naująjį draugą supažindinti su bičiuliais, nes jis jiems gali pasirodyti nepakankamai gražus, šiuolaikiškas, protingas, linksmas? Kuriai nėra tekę slėpti vienos draugų kompanijos nuo kitos —neduokdie, vienai jų kita gali pasirodyti neįdomi? Tikriausiai ne vienas mūsų neįsileidom pažįstamų į namus, nes nenorėjome, kad jie spręstų apie mūsų “prastą skonį” iš margaspalvių užvalkalų ir ryškių vonios rankšluosčių.

Viena mano bendradarbė, prašiusi neminėti jos tikrojo vardo, pasakoja: “Išėjau pasivaikščioti su savo naujuoju vaikinu. Mudviejų draugystė nebuvo labai rimta, bet mudu puikiai sutarėme ir elgėmės tarsi tikri įsimylėjėliai. Ėjome susikibę, ir staiga man dingtelėjo, kad galime susitikti kokį nors mano pažįstamą. Mane pe. . .

  • Apdairiai reikškite savo atsiliepimus kitiems žmonėms.
  • Įsisąmoninkite, kad nėra blogai būti kitokiems, tiesmukiems, pasitikintiems savimi, savo skoniu bei nuomone.
  • Priimkite tai kaip buvimo mados auka ir savito stiliaus kūrimo skirtumą.Mažiau kritikuokite kitus. Neskubėkite jų teisti.
  • Pasitikėkite draugais ir bendradarbiais. Iš tikrųjų žmonėms patinka asmenybės. Kita vertus, jei jie visiškai nepasikliautų jūsų skoniu renkantis vyrus, margaspalvius užvalkalus ar pietus, jie nebūtų jūs
    sų draugai.
  • Pasitikėkite savimi. Esate nepakartojami, esate asmenybės, esate įdomūs. Išmokite save mylėti ir savęs nebijokite.
  • Jei aplinkinių nuomonė jums vis dėlto yra pernelyg svarbi ir netgi trukdo normaliai gyventi, pasikonsultuokite su psichologu ar gydytoju.
  • Jėga slypi neprivalėjime įtikti.

Join the Conversation

0 comment

  1.   

    Dd, gyvenant mažiau vargo, jei esi kaip visi? Kas per komunistinis įsitikinimas? O jei žmogus nori būti savimi? Čia ir psireiškia ta socialinė fobija, kai bijai išsiskirti iš kitų. Kas ta dauguma? ar tik ne tokie patys žmonės kaip ir mes? Tad kodėl mes turime bijot kitų, kurie yra tokie kaip mes? Gal bijome patys savęs? Kvaila gyvent įstatytam į rėmus ir tą patį diegt savo vaikams. Jei nepažeidi įstatymų, gali elgtis kaip patinka, nes už tave niekas tavo gyvenimo nenugyvens, tad nereikia gyvent tik taip, kad kitiems jis patiktų.

  2.   

    Visi-tai niekas, nulis, tuščia vieta. Ieškokim savęs, pažinkim ir BŪKIM SAVIMI. Gyvenimas per trumpas vaidmainystėm ir apgaudinėjimui,ypač savęs juk neapgausi:)
    Drąsos ir pasitikėjimo savimi daugiau!

  3.   

    Virtą kiaušinį darbe valgyti nepatogu, nes rankos galbūt neplautos, o su servetėle jo nepaimsi. Aš verčiau tarp dviejų batono riekių įdedu keptą kiaušinį, kartais dar ir su fermentiniu sūriu ar buroko griežinėliu. O valgau sluoksniais, nes niekad nemėgau nei sumuštinių, nei maitintis valgyklose :DDD

    Bet vis dėlto gyvenant mažiau vargo, jei esi kaip visi (dauguma).