Ar nors vienas žmogus, šiandien vadinamas genijumi, būtų ko nors pasiekęs, jei nebūtų tikėjęs pačiu savimi? Genijus dažnai buvo pajuokos bei patyčių objektas. Vienintelis asmuo, tikėjęs genijumi, buvo jis pats. Tačiau šiandien būtent šie žmonės, mūsų akimis, yra šviesuliai. Balzakas sakė: „Netikėdamas savimi, genijus nebūsi“. Panašu, kad jis neklydo.
PASITIKĖJIMAS SAVIMI − SVARBUS SOCIALINIS ĮGŪDIS
Pasitikėjimas savimi (ar tiesiog savigarba) yra vienas svarbiausių socialinių įgūdžių, suteikiantis žmogui psichologinio stabilumo, komforto ir saugumo jausmą. Tai sudėtingai išugdoma, tačiau lengvai prarandama savybė. Visi norime būti užtikrinti ir pasitikintys savo jėgomis, tačiau, vos patyrę nesėkmę, imame abejoti savimi, manyti, kad esame nieko verti, nesugebame net paprasčiausių dalykų. Tikriausiai pasaulyje nėra nė vieno žmogaus, kuris bent kartą nebūtų suabejojęs savimi. Tačiau vieniems tai tėra laikinas nesėkmės rezultatas, o kitus, deja, šis jausmas lydi visą gyvenimą.
Pasitikėjimas savimi – tai požiūris, kuris leidžia žmogui susidaryti pozityvų, bet kartu ir realistišką savęs bei susiklosčiusios situacijos vaizdą. Savimi pasitikintys žmonės tiki savo galimybėmis, jaučia, kad gali kontroliuoti savo gyvenimą ir gali pasiekti savo tikslų. Net jei kartais nepavyksta, tokie žmonės išlieka pozityvūs ir vertina save teigiamai. Dažniausiai jie problemose mato galimybes, o ne problemas galimybėse. Pasitikėti savimi – tai gerbti ir mylėti save tokį, koks esi, nesistengiant lyginti su kitais; tai tiesiog pozityvus savęs ir kitų vertinimas.
Pasitikėjimas dažniausiai pasireiškia tam tikrose sferose, pavyzdžiui, meno, sporto ar verslo. Retai pasitaiko žmonių, pasitikinčių savimi esant bet kokioms aplinkybėms. Tvirtai savimi tikintis verslininkas gali būti nedrąsus ir nepasitikintis meilės reikaluose ir panašiai.
Yra keletas sričių, kai nepasitikėjimas savimi išryškėja dažnai. Tai atsitinka, kai:
• žmogaus darbas ir gyvenimas ne jo paties pasirinktas, todėl jis negali deramai vertinti savo laimėjimų; • finansinė padėtis nėra tvirta, todėl žmogus jaučiasi tarsi pakliuvęs į spąstus, nesaugus ir įsibaiminęs; • žmogus jaučiasi nepatenkintas savimi: nepriima savęs tokio, koks yra, su visais trūkumais; yra pernelyg kritiškas sau, todėl nuolat kyla nepasitenkinimas dėl netobulumo; • žmogui sunku užmegzti santykius su aplinkiniais arba tie santykiai jam kenkia – yra destruktyvūs, žeminantys ar pan.
NEPASITIKĖJIMAS LIŪDINA IR STABDO MUS
Nepasitikintys savimi žmonės itin susirūpinę aplinkinių vertinimu. Jie bijo nesėkmės, todėl vengia rizikuoti. Kadangi apskritai netiki, kad jiems gali pavykti, dažnai būna blogos nuotaikos, yra linkę ignoruoti jiems sakomus komplimentus ir panašiai. Jiems sunkiau bendrauti su aplinkiniais, nes nuolat mano esantys prastesni už juos, jautriai reaguoja į bet kokią kritiką.
Nesėkmės tokius žmones dar labiau panardina į nepasitikėjimo liūną – tai tarsi patvirtinimas, kad jie iš tiesų niekam tikę. Net aiškiai savimi nepasitikintys žmonės visada turi kokių nors svarbių gebėjimų – jie puikiai kepa pyragus, sugeba puoselėti augalus, yra geri klausytojai, ištikimi ir nuoširdūs, rūpinasi benamėmis katėmis arba yra mylimi draugų. Jie tokias savo savybes laiko savaime suprantamu dalyku ir apgailestauja dėl tų, kurių jiems stinga.
KAS ŽLUGDO PASITIKĖJIMĄ SAVIMI?
Tam tikri mąstymo modeliai įspraudžia mus į nuolatinio nepasitikėjimo savimi rėmus. Pirmiausia tai požiūris „viskas arba nieko” – perdėtas tobulumo siekis, dažnai dangstomas perfekcionizmu. Nepasiekę tobulumo, kiekvieną sykį skaudžiai nusiviliame savimi. Per daug pabrėždami tai, kas „turėtų” būti, dažniausiai atspindėsime perfekcionistinį požiūrį į kitų lūkesčius, o ne tai, ko patys norime.
Kitas požiūris – tai „žiūrėjimas pro juodus akinius”. Manymas, kad nelaimė laukia už kiekvieno kampo, iš karto užprogramuoja mūsų veiklą nesėkmei. Viena neigiama detalė, truputis kritikos ar komentaras užjuodina visą realybę. Dažniau nepasitikėsime savimi, jei hiperbolizuosime neigiamus dalykus ir nuvertinsime teigiamus.
„Negaliu bandyti, nebandysiu” yra tarsi spąstai. Jeigu nebandysite – nenusivilsite. Visada saugiau likti toje pačioje vietoje. Kai kurie žmonės teisinasi esą perfekcionistai: jeigu jie negali ko nors padaryti arba padaryti geriau už kitus, tai ir nebando daryti.
Gali būti ir kuklumo spąstai. Kai kurie žmonės savikliovos stoką teisina drovumu. Dažnai jie visai atvirai pripažįsta sau ir kitiems, kokius mato savo trūkumus, ir sako: „Aš tam netikęs”. Ir kone didžiuojasi tokiu savo kuklumu. Jiems patogiau likti tokiems, kokie yra, – „netikusiems”. Ėmęsi realių veiksmų, kad įgautų savikliovos, jie prarastų galimybę taip kalbėti.
