Apie nepilnavertiškumo kompleksą

749 0

Kai žemo ūgio vyriškis net vasarą avi batais su platformomis, o į bato vidų įsideda tiek porolono, kad net kulnas kyšo lauke, vadinasi, jis slapta neapkenčia ir bijosi pats savęs. Jis gyvena, vadovaudamasis principu “ką apie mane pasakys žmonės?”, todėl, kad nuolatos bijo, kad kas nors iš aplinkinių ims jo nekęsti taip, kaip jis pats savęs.

Tą patį galima pasakyti ir apie merginą, kuri, vos pradėjusi dirbti, taupo uždirbtus pinigus nosies plastinei operacijai, nes mano, kad būtent šis trūkumas ir daro ją nellaiminga ir niekam nereikalinga. Arba penkiasdešimtmetė moteris, dėvinti supertrumpą sijoną, bandydama įtikinti save, kad kuo jauniau ji atrodys, tuo greičiau atsikratys vienatvės.

Visus šiuos žmonių bandymus ištaisyti gamtos sumanymus specialistai vadina nepilnavertišumo kompleksu. Šis kompleksas atsiranda dar ankstyvoje vaikystėje arba kaip tėvų dėmesio trūkumo, arba kaip didžiulės netekties ar psichinės traumos, gautos bendraujant su žiauriais bendraamžiais, kurie paprastai būna negailestingi kitų vaikų išorės defektams, rezultatas. Įsisąmoninęs tai, kad jis niekam tikęs ir nereikalingas, yra negražus ir blogo charakterio, žmogus pradeda siekti perrgalės prieš aplinkinius, stengiasi viešpatauti ir valdyti. “Neurotikas bando atsikratyti nepilnavertiškumo jausmo tam, kad įgytų pranašumo jausmą“, – rašė psichologas Alfredas Adleris, garsiojo Froido mokinys ir kritikas.

Tokių bandymų klaidingumą jis aiškina tuo, jog žmonės aklai vadovaujasi melagingomis ir visiškai ramiam gyvenimui ner

reikalingomis nuostatomis, kurias Adleris pavadino “socialinėmis fikcijomis”. “Ką apie mane pagalvos?”, “Norint kad sektųsi, pakanka tik panorėti”, “Gražius ir aukštus žmones myli labiau nei žemus ir vidutinio grožio” – visi šie visuomenėje paplitę tvirtinimai paskatina žmogų veiksmams, kurie kartais svetimi jo charakteriui.

Sutikite, ka. . .

Join the Conversation

×
×