Kai žemo ūgio vyriškis net vasarą avi batais su platformomis, o į bato vidų įsideda tiek porolono, kad net kulnas kyšo lauke, vadinasi, jis slapta neapkenčia ir bijosi pats savęs. Jis gyvena, vadovaudamasis principu “ką apie mane pasakys žmonės?”, todėl, kad nuolatos bijo, kad kas nors iš aplinkinių ims jo nekęsti taip, kaip jis pats savęs.
Tą patį galima pasakyti ir apie merginą, kuri, vos pradėjusi dirbti, taupo uždirbtus pinigus nosies plastinei operacijai, nes mano, kad būtent šis trūkumas ir daro ją nelaiminga ir niekam nereikalinga. Arba penkiasdešimtmetė moteris, dėvinti supertrumpą sijoną, bandydama įtikinti save, kad kuo jauniau ji atrodys, tuo greičiau atsikratys vienatvės.
Visus šiuos žmonių bandymus ištaisyti gamtos sumanymus specialistai vadina nepilnavertišumo kompleksu. Šis kompleksas atsiranda dar ankstyvoje vaikystėje arba kaip tėvų dėmesio trūkumo, arba kaip didžiulės netekties ar psichinės traumos, gautos bendraujant su žiauriais bendraamžiais, kurie paprastai būna negailestingi kitų vaikų išorės defektams, rezultatas. Įsisąmoninęs tai, kad jis niekam tikęs ir nereikalingas, yra negražus ir blogo charakterio, žmogus pradeda siekti pergalės prieš aplinkinius, stengiasi viešpatauti ir valdyti. “Neurotikas bando atsikratyti nepilnavertiškumo jausmo tam, kad įgytų pranašumo jausmą“, – rašė psichologas Alfredas Adleris, garsiojo Froido mokinys ir kritikas.
Tokių bandymų klaidingumą jis aiškina tuo, jog žmonės aklai vadovaujasi melagingomis ir visiškai ramiam gyvenimui nereikalingomis nuostatomis, kurias Adleris pavadino “socialinėmis fikcijomis”. “Ką apie mane pagalvos?”, “Norint kad sektųsi, pakanka tik panorėti”, “Gražius ir aukštus žmones myli labiau nei žemus ir vidutinio grožio” – visi šie visuomenėje paplitę tvirtinimai paskatina žmogų veiksmams, kurie kartais svetimi jo charakteriui.
Sutikite, kad ne visada gražūs žmonės yra laimingi. Nepilnavertiškumo kompleksas daugumai jo turėtojų tampa varikliu, kuris energiją nukreipia įsitvirtinimui gyvenime ir padeda sulaukti sėkmės, o kartais net didingos lemties. Pavyzdžiui, Napoleonas, Hitleris ir Leninas buvo žemo ūgio, ir jie visą gyvenimą stengėsi iššokti kuo aukščiau, kol pasiekė šlovės viršūnę.
Specialistai mano, kad nėra žmonių, neturinčių šio komplekso, tačiau kiekvienas jo turi skirtingą “dozę”. Kai žmogus supranta, kad jis nėra nei žmonijos gelbėtojas, nei genijus, o viso labo paprastas mirtingasis, tada gali išpešti iš savo komplekso nemažą naudą. Pripažindamas savo nepilnavertiškumą, jis visada gali pasiskolinti pinigų – kas gi galėtų atsakyti ir taip likimo nuskriaustam žmogui? Jis gerbia savo viršininką, o šis įvertina jo pagarbą paaukštindamas jį pareigose.
Žmogus su kompleksu, nesistengiantis jo atsikratyti slopindamas aplinkinius, yra idealus vyras šiuolaikinei stipriai moteriai ir ideali žmona sėkmės lydimam vyrui, kuriuo ji rūpinsis visą gyvenimą. Taigi, prieš bėgant pas kosmetologą ar perkant batus su platformomis, pagalvokite, ar negeriau save mylėti tokį, kokiu gimėte?
