Lietuvos naudingosios iškasenos

Lietuvos naudingosios iškasenos

Naudingosios iškasenos buvo, yra ir bus viena iš pagrindinių visuomenės ekonominės ir socialinės pažangos varomųjų jėgų. Ne veltui civilizacijos raidos etapams pavadinti parinkti akmens, vario, bronzos ir geležies amžių pavadinimai, pabrėžiantys naudingųjų iškasenų svarbą civilizacijos raidai.
Per XX šimtmečio pirmuosius penkiasdešimt metų pasaulyje išgauta tiek mineralinių išteklių, kiek jų buvo iškasta per visą ankstesnį žmonijos gyvavimo laikotarpį, o per pastaruosius kelis dešimtmečius gavyba padidėjo dar 50 procentų.
Gavybos didėjimas sietinas su gyventoju daugėjimu pasaulyje ir pastangomis išlaikyti pasiektą gyvenimo lyygį – išsivysčiusiose šalyse kiekvienam gyventojui per metus yra sunaudojama apie 20 tonų įvairių rūšių mineralinių išteklių.

Dabar Lietuvoje įvairiu detalumo lygiu ištirta 17 rūšių naudingųjų iškasenų, iš kurių 8 rūšys (klintis, dolomitas, smėlis, žvyras, molis, kreidos mergelis, durpės ir nafta) yra eksploatuojamos, o dviejų rūšių: opokos ir sapropelio eksploatavimas nutrūko devintąjį dešimtmetį. Taigi Lietuvos žemės gelmėse pakankamai turime svarbiausių pasaulyje išteklių – tai yra žvyro ir smėlio, skaldai gaminti dolomito, industrijai (cemento pramonei) ir žemės ūkiui tinkamos klinties, molio, opokos, durpių, anhidrito. Dabar galėtų būūti naudojami (pagal ištirtumą) 567 telkiniai: 10 – naftos, 70 – durpių, 2 – sapropelio ir 485 – statybinių medžiagų žaliavos. Leidimai naudoti žemės gelmių išteklius 336 telkiniuose išduoti 183 įmonėms. Tik 59 proc. telkinių yra naudojami (aktyvūs), o likusi nenaudojama detaliai išžvalgytų išteklių dalis yra ne tik planinės sistemos palikimas, bet ir

r mūsų nacionalinės ekonomikos reorganizavimo padarinys ir rinkos dėsnių atspindys.
geriausiai ištirtos ir gausiausiai paplitusios yra durpės ir mineralinės statybinės medžiagos – smėlis, molis, žvyras, anhidritas, dolomitas, klintis, opoka, kreidos mergelis ir kt. Kadangi šiuo metu Lietuvos ūkio plėtojimuisi vis svarbesnėmis tampa vietinės žaliavos, šios iškasenos yra didelis valstybės turtas.
Naudingosios iškasenos, mineralinės žaliavos, neorganinės arba organinės kilmės, medžiagų sankaupos Žemės plutoje, naudojamos visuomenės reikmėms. Lietuvoje daugiausia naudojama statybinėms medžiagoms gaminti.Todėl ir šalies kasybos pramonė yra vietinės reikšmės. Šios pramonės pagaminta produkcija sudaro 2 % visos pramonės gaminamos produkcijos vertės. Nors Lietuvoje yra kur kas daugiau iškasenų, tačiau šiuo metu daugiausia išgaunama požeminis gėlas ir mineralinis vanduo, klintys, dolomitas, opoka, smėlis, žvyras, molis, taip pat durpės ir nafta.
Žvyras, smėlis, durpės ir molis – tai tiipiškos kvartero naudingosios iškasenos. Jos slūgso žemės paviršiuje, gerai ištirtos, lengvai prieinamos.
Per ilgą ir sudėtingą Lietuvos teritorijos geologinę raidą susidarė įvairių naudingųjų iškasenų, kurios dėsningai pasiskirsčiusios žemės gelmėse. Kristaliniame pamate, susidariusiame iš granitinių uolienų, yra metalinių iškasenų – geležies, spalvotųjų metalų rūdų. šiuo metu daugiausia išgaunama požeminis gėlas ir mineralinis vanduo, klintys, dolomitai, opoka, smėlis, žvyras, molis, taip pat durpės bei nafta. Taigi, Lietuva savo gelmių turtais nėra labai turtinga valstybė.
Nemetalinės naudingosios iškasenos

Toliau apibūdinsime naudingas iškasenas naudojamas daugelyje ūkio šakų.

DURPĖS

Organinės ki

ilmės degioji uolena. Susidaro iš augalų liekanų, ne visai susiskaidžiusių (susimineralizavusių) pelkėse, kur per daug drėgmės, bet maža oro. Dažniausiai susidaro, užaugus ežerams, rečiau – supelkėjus sausumai. Daugiausia susikaupė poledyninėje epochoje. Pelkėse jos kaupiasi ir dabar. Visi durpynai užima 6,4 % Lietuvos teritorijos, tačiau jie pasiskirstę netolygiai. Daugiausia jų yra Pajūrio žemumos pietuose , Baltijos ir Žemaičių aukštumose, Vidurio žemumoje. Pietryčių lygumoje.
Didžiausi durpynai : Didysis tyrulis (Radviliškio rajone), Aukštumala (Šilutės rajone), Rekyva (Šiaulių rajone), Ežerėlis (Kauno rajone), Baltoji Vokė (Vilniaus rajone), Šepeta (Kupiškio rajone), Iš durpių daromas kompostas (juo gerinamos dirvos), gaminama daigų auginimo vazonėliai, įpakavimo medžiagos, pašarinės mielės.

Gydomosios durpės tiekiamos kurortų gydykloms. Durpės – puiki žaliava chemijos pramonei (amoniakui, acto rūgščiai, degutui, vaškui, parafinui, bitumui ir kitiems produktams gaminti.

Durpių realizacija (tūkst. t)

GIPSAS

Sulfatų klasės mineralas CaSO4 2 H2O ; Nuosėdinės kilmės sulfatinė uolena. Susidariusi iš gipso mineralo ir priemaišų. Lietuvoje daugiausia gipso yra devono ir permo sistemose. Be to pasitaiko intarpų kvartero morenoje, mezozojaus molyje, aleurolite, mergelyje. Devono gipso yra Suosos, Tatulos, Pamūšio, Pakruojo svitose. 30-45 metrų sluoksniais slūgso Biržų ir Pasvalio rajonuose. Daug kur net žemės paviršiuje. Giliau jo rasta Lietuvos pietuose, tarp Kauno ir Prienų (čia jis slūgso kartu su anhidritu). Gipsas naudojamas cemento, stiklo, popieriaus pramonėje. Iškaitintas virsta alebastru 2CaSO4 H2O, kuris vartojamas dekoratyviniams, me

eno dirbiniams, medicinoje.

MOLIS

Nuosėdinė uoliena. Lietuvos molio mineralinė sudėtis : Hirdožeručių 70-75 % , Kaolinito 15-20 % , Chloritų 3-5 % , Montmorilonito tik pėdsakai, rečiau 3-5 % . Cheminė sudėtis : Silicio dioksidas 48-54 % , Aliuminio oksido 15-18 % , Geležies oksido 5-8 %. Karbonatų 8-15 %.

Truputis titano, natrio, kalio oksidų. Lietuvoje randama beveik visose geologinėse sistemose. Tačiau tik devono, triaso, juros, kreidos, ir kvartero sistemų molis yra prie paviršiaus arba atodangose. Jo yra Tauragės, Anykščių , Ignalinos, Šiaulių rajonuose. Iš molio gaminamos plytos, keraminės apdailos plytelės, drenažo vamzdžiai ir čerpės.

DOLOMITAS

Nuosėdinės kilmės karbonatų klasės mineralas ir karbonatų grupės uoliena. Turi 20-30 % kalcio oksido (CaCo3), 17-22 % magnio oksido (MgCo3), 37-48 % anglies dioksido. Dolomitas slūgso Šiaurės Lietuvoje devono sistemos sluoksniuose. Jis yra palyginti minkštas, lengvai pjaunamas ir skaldomas, gali būti naudojamas interjero apdailos plokštėms, cementui, mineralinei vatai, kalkėms gaminti. XIX a. dolomitas buvo naudojamas, kaip statybinis akmuo. Šiaurės Lietuvoje dar dabar yra išsilaikiusių iš dolomito sumūritų malūnų, bažnyčių, tiltų. Dolomitas kasamas Petrašiūnų, Klovainių (Pakruojo raj.) ir Skaisgirio (Joniškio raj.) karjeruose. Iš čia iškasto dolomito daroma skalda keliams tiesti, betonui gaminti.

KLINTIS

Nuosėdinė karbonatinė uoliena, susidariusi daugiausia jūrose iš Kalcito – CaCO3
Dažnai turi molio, aleurito, smėlio, dolomito priemaišų. Lietuvoje klinties daugiausia ordoviko silūro ir permo sistemose, nestorų tarpsluoksnių yra devono, triaso, juros, kreidos ir paleogeno sistemose. Ji sudaro apie 10 % visų Lietuvos nuosėdinių uolienų. Ordoviko ir silūro sistemų klinčių sl

luoksnių bendras storis 150 m. Daugiausia yra organinės klintys : biomorfinės (iš gerai išlikusių pečiakojų, stomatoporų, vandens augalų liekanų) ir detritinės.(iš pečiakojų, ostrakodų, trilobitų ir kitų gyvūnų kiautelių nuolaužų.

Šių sistemų klastogeninė klintis pagal nuolaužų dydį skirstoma į konglomeratą, glaveritą ir smiltainį.
Klintis 10-30 metrų storio klodais slūgso permo sistemos sluoksniuose Akmenės rajone. Eksplotuojami Karpėnų ir Menčių telkiniai. Klintis yra svarbiausia cemento ir statybinių kalkių, klintmilčių (rūgščioms dirvoms kalkinti) žaliava. Taip pat naudojama silikatinių plytų, stiklo, popieriaus, cukraus pramonėje.

OPOKA

Nuosėdinė silicitinė uoliena. Lietuvoje paplitusi kreidos ir paleogeno sistemose. Šviesiai pilka, pilka, gelsvai žalsva, poringa. Opokos rasta Šilutės rajone ir Pietų Lietuvoje. Geriausiai yra išžvalgytas Stoniškių telkinys (Šilutės raj.) Nuo 1989 m. kurį laiką jis buvo eksploatuojamas. Opoka gali būti naudojama kaip statybinis akmuo , mineralinis priedas cemento gamybai. Tam tikroms jo rūšims kur ji sudaro apie 10-15 % cemento masės.

LITERATŪROS SĄRAŠAS:

1. J. Zagorskis, “Lietuvos geografija”, Vilnius, 1997 m.
2. Lietuvių enciklopedija “Lietuva”, 15 tomas, Vilnius, 1990 m.
3. S. Vaitekūnas ir E.Valančienė, “Lietuvos geografija” (9 klasė), Alma Littera,Vilnius, 1998m.
4. Lietuviškoji tarybinė enciklopedija. Vilnius, 1985 m.
5. R. Jasiūnienė, V.Valentinavičienė Chemija 9 klasė .

Leave a Comment