Gamtos istekliu klasifikacija

TURINYS

Įvadas ...........................2
Gamtos ištekliai......................2
Gamtos išteklių klasifikacija................3
Lietuvos gamtos ištekliai..................5
Išvados..........................9
Literatūra.........................10

ĮVADAS

Visos „gamtos dovanos“: oras, žemė, vanduo, miškai, gyvoji gamta, dirvožemis, mineralinės medžiagos, kurias žmonės naudoja gamybai ar tiesioginiam vartojimui. Tai gali būti atsinaujinantys arba neatsinaujinantys ištekliai. Gamtos ištekliai apima gamtos kapitalą ir tas gamtos dovanas, kurių atsargų negalima kaupti (pavyzdžiui, saulės šviesa) ir negalima naudoti gamyboje (pavyzdžiui, vaizdingi kraštovaizdžiai). Gamta ir jos ištekliai yra žemės ilgos evoliucijos rezultatas. Tarp žmogaus ir gamtos yra abipusė priklausomybė. Gamta sudaro sąlygas žmogui egzistuoti, o žmogus, pažindamas gamtos dėėsnius, keičia jos elementų tarpusavio ryšius, atranda ir įvaldo vis naujas potencines jos jėgas. Gamtos elementai tampa ištekliais nuo to momento, kada žmogus pradeda juos panaudoti savo reikmėms tenkinti. Kartu su žmonių skaičiaus augimu neišvengiamai auga ir gamtos išteklių naudojimas.

GAMTOS IŠTEKLIAI

Gamtos ištekliai – tai gamtos elementai (žemė, vanduo, oras, klimatas, augalija, gyvūnija, naudingosios iškasenos, landšaftas), naudojami visuomenės reikmėms tenkinti. Tarp žmogaus ir gamtos išteklių yra abipusė priklausomybė. Gamtos ištekliai sudaro sąlygas žmonijai egzistuoti ir vystytis. O žmogus, plėtodamas gamybą, mokslo ir teechnikos pažangą, keičia gamtos išteklių struktūrą, įvaldo vis naujas gamtos jėgas. Jau dabar vis daugiau naftos išgaunama vandenynuose, metalų rūdos kasamos amžino įšalo zonose, gėlo vandens atsargas rengiamasi papildyti iš Arkties bei Antarktidos ledynų.
Gamtos ištekliai lemia šalių ekonominę raidą. Gamtos tu

urtų turtingos valstybės turi gerokai didesnes galimybes plėtoti gamybą, prekybą, socialinę sferą. Šių išteklių eksportas yra svarbus pajamų šaltinis. Pavyzdžiui, dabar dideles pajamas gauna naftą ir metalus eksportuojančios šalys.
Gamtos turtų naudojimas sukelia dvejopas problemas. Pirmiausia, kai kurių gamtos turtų ištekliai senka. Naujų išteklių paieškai ir išgavimui reikia milžiniškų lėšų, dažnai iš esmės keičiasi jų geografinis išsidėstymas. Dėl to didėja išteklių transportavimo bei bendros gamybos išlaidos, ypač tuomet, kai dėl išteklių išsekimo įmonės priverstos keisti technologijas ir gamybos profilį. Antra problema ta, kad dažnai išgaunami tik pagrindiniai mineralinių išteklių komponentai. Kiti prilyginami atliekoms, kuriomis teršiama aplinka. Todėl kompleksinis visų ypatingai svarbus ekonominis ir gamtos apsaugos veiksnys.
Racionalus gamtos išteklių išgavimas bei naudojimas tiesiogiai susijęs su natūralios gamtinės ir žmogaus sukurtos aplinkos išsaugojimu. Tuuo rūpinasi aplinkos apsauga. Ji apima visą kompleksą tarptautinių, valstybinių ir visuomeninių priemonių, kuriomis siekiama išsaugoti natūralius ekologinius ryšius, išvengti žalingų gamybos procesų ar žmonių veiklos pasekmių arba maksimaliai jas sumažinti. Aplinkos apsauga, kaip mokslas, yra dviejų mokslo grupių sandūroje – gamtos ir ekonominių-socialinių. Tik kompleksinis ekonominių, teisinių, techninių, biologinių priemonių naudojimas gali garantuoti racionalų gamtos išteklių naudojimą dabar ir ateityje.

GAMTOS IŠTEKLIŲ KLASIFIKACIJA

Atsižvelgiant į begalinę gamtos išteklių įvairovę ir įvairiapusišką jų vaidmenį žmonių gyvenime, yra naudojamos įvairios gamtos išteklių klasifikacijos.
Pagal gamtos iš

šteklių pagrindines savybes ir jų atsikūrimo galimybes gamtos išteklius skirstome į tris pagrindines grupes:
1. Sąlygiškai pastovūs (nesibaigiantys) gamtos ištekliai;
2. Atsikuriantys (biologiniai) gamtos ištekliai;
3. Neatsikuriantys (riboti) gamtos ištekliai.
Sąlygiškai pastoviems gamtos ištekliams priskiriami tie, kurių bendras kiekis planetoje iš esmės nekinta. Tai žemė, oras, vanduo, klimatas, saulės radiacija, jūrų potvyniai ir atoslūgiai. Kol egzistuoja mūsų planeta, bus ir šie ištekliai. Dėl ūkinės žmonių veiklos gali keistis šių išteklių kokybinės charakteristikos, tačiau netekti jų pavojaus nėra. Be oro ir vandens nebūtų planetoje gyvybės.
Atsikuriantys gamtos ištekliai tai tokie, kurių kiekis žemėje ribotas, o iš naujo jie kaupiasi labai lėtai, palyginti su naudojimo apimtimi. Todėl atsikuriantys ištekliai skirstomi į atkuriamus ir neatkuriamus. Atkuriamais vadinami tie, kurie atsikuria patys savaime arba žmogui padedant, jeigu nepažeistos jų atsikūrimo sąlygos. Tai gyvūnijos ir augalijos pasaulis. Šių išteklių išnykimo pavojus iškyla tik tuomet, kai jų naudojimas yra spartesnis už natūralią reprodukciją, tai yra, kai pažeidžiama ekologinė pusiausvyra.
Žmogus negali pasigirti racionaliu gamtos turtų naudojimu. Per paskutinius 400 metų išnyko 94 rūšys paukščių, 63 rūšys žinduolių. Kai ištekliai naudojami sparčiau nei geba patys atsinaujinti ima grėsti visiško jų išnykimo pavojus. Sparčiai naudojant biologinius gamtos išteklius ties išnykimo riba atsiduria vertingiausios žvėrių, paukščių, bei žuvų rūšys. Ilgą laiką buvo galvojama, kad jūrų ir vandenynų ištekliai yra neišsemiami. Tačiau ir či
ia pastebimas spartus atsargų mažėjimas. Vis didesnę atsikuriančių išteklių dalį sudaro kultūrinės kilmės (žmogaus pasodinti) miškai, žmogaus veisiama vandens gyvūnija. Ataugti medžiui reikia daug metų. Iš augalijos pasaulio ypač didelę reikšmę žmonijai turi miškai. Jie užima trečdalį planetos sausumos ir yra ne tik medienos ir miško gėrybių šaltinis, bet ir oro, klimato, vandens režimo natūralaus reguliatorius. Miškai lėtai atsikuriantys ištekliai, todėl jų kirtimas turi būti ypatingai reguliuojamas, kad nekiltų nepageidaujamų ekologinių pasekmių.
Visas pasaulis naudojasi sąlygiškai pastoviais, atsikuriančiais, o tuo pačiu ir neatsikuriančiais ištekliais. Jau tik iš išteklių pavadinimo galima spręsti apie jų ribotumą. Neatkuriamiems gamtos ištekliams priimta priskirti tas naudingąsias iškasenas, kurių natūralus susidarymo procesas užima tūkstantmečius. Tai nafta, metalų rūdos, gamtinės dujos, akmens anglys ir kitos nerūdinės medžiagos. Dabar per vienerius ūkininkavimo metus pasaulyje suvartojama tiek akmens anglių, kiek jų susikaupdavo per 400 tūkstančių metų.
Svarbi priemonė, padedanti racionaliau naudoti gamtos išteklus, yra jų kadastrai – visuma duomenų apie gamtos išteklius. Kadastrų sudarymas yra privalomas įstatymų nustatyta tvarka. Privaloma sudaryti žemės, jos gelmių išteklių, miškų, upių, ežerų bei tvenkinių, saugomų teritorijų, augalijos ir gyvūnijos kadastrus. Visiems kadastrams yra bendra tai, kad juose turi būti: gamtos išteklių objektų ir jų naudotojų sąrašas, išteklių kiekybinė bei kokybinė apskaita, išteklių ekonominis vertinimas.

Išsenkamų ir neišsenkamų išteklių st

truktūrą apibendrintai apibūdina 1 schema:

1 schema. Gamtos išteklių klasifikacija

LIETUVOS GAMTOS IŠTEKLIAI

Lietuvos gamtos išteklių nustatymo ir įvertinimo problema gana sudėtinga. Mokslininkų ir jau didelio šios problemos žinovų skaičiaus nuomone dėl Lietuvos gamtos išteklių gana skirtinga, vieni tvirtina, kad Lietuva savo gamtos turtų neturi arba beveik neturi, kiti aiškina, kad išteklių turime nemažai, treti teigia, kad apie juos mažai žinome, nes dar daug kas nesurasta, neištirta ir neįvertinta.
Nustatyti, kiek Lietuva turtinga gamtos ištekliais, galima tik gerai išanalizavus jos gelmių turtus, jų sandarą, vertingumą, ypač kreipiant dėmesį į šiandien bene svarbiausią nereprodukuojamų gamtos išteklių grupę energetinius išteklius.
Energijos sunaudojimo vienam gyventojui augimo tendencija buvo labai akivaizdi nuo pat civilizacijos vystimosi pradžios.

Energijos sunaudojimas vienam žmogui (Kkal per dieną) skirtingose visuomenės vystimosi epochose:

5,000 12,000 25,000 70,000 230,000
Medžioklės epocha Ankstyvoji žemdirbystės epocha Žemdirbystės epocha Ankstyvoji pramonės epocha Dabartis

Kol kas Lietuva šiuos išteklius importuoja, nors jų esama ir čia. Turimos naftos klodai pakankamai gerai ir net detaliai išžvalgyti, nustatyta, kad naftos atsargos glūdi nuo kelių šimtų metrų iki 2,3 kilometro gylyje. Gauta nafta – labai aukštos kokybės, mažai sieringa, bet jos palyginti nedaug, esami kiekiai leistų patenkinti tik nedidelę mūsų valstybės poreikių dalį. Lietuva turi naftos atsargų ir Baltijos jūros šelfo zonoje.
Svarbi energetinių poreikių patenkinimo Lietuvos gamtos dalis – durpės. Durpynai yra išsidėstę beveik visoje šalies teritorijoje. Jų turime apie 430 milijonų tonų. Didžiausi durpynai : Didysis tyrulis (Radviliškio rajone), Aukštumala (Šilutės rajone), Rėkyva (Šiaulių rajone), Ežerėlis (Kauno rajone), Baltoji Vokė (Vilniaus rajone), Šepeta (Kupiškio rajone).
Tačiau ne visos durpės gali būti panaudojamos kurui. Šiuo metu energetiniams poreikiams sunaudojame tik apie 14-15% gaunamų durpių. Likusios labiau tinkamos trąšoms, įvairių kompostų gamybai, kurios, beje, turi nemažą paklausą užsienyje, yra vertinga eksporto prekė. Taip pat gaminama daigų auginimo vazonėliai, įpakavimo medžiagos, pašarinės mielės.
Taigi durpės Lietuvos energetinių išteklių balanse sudaro ne taip jau didelę dalį, tačiau apskritai tai vertingi ir reikalingi šaliai gamtiniai ištekliai. Gydomosios durpės tiekiamos kurortų gydykloms. Durpės – puiki žaliava chemijos pramonei (amoniakui, acto rūgščiai, degutui, vaškui, parafinui, bitumui ir kitiems produktams gaminti).
Gana daug Lietuvoje gamtos išteklių, reikalingų statybinių medžiagų gamybai. Viena iš svarbiausių – žaliava cemento gamybai, be kurio negali išsiversti nė viena statyba. Tai – gipsas, klintys, molis. Klintis yra svarbiausia cemento ir statybinių kalkių, klintmilčių (rūgščioms dirvoms kalkinti) žaliava. Taip pat naudojama silikatinių plytų, stiklo, popieriaus, cukraus pramonėje. Eksploatuojami Karpėnų ir Menčių telkiniai.
Lietuvos žemėje daug įvairių molų, kurie susikaupė per ilgus periodus. Statybos parūpinamos savo gamybos plytomis, čerpėmis, keramzitu. Daug molio sunaudojama melioracinėje statyboje. Išžvalgytos ir ištirtos molio atsargos Lietuvoje duoda pagrindą teigti, kad jų dar pakaks ateities metams.
Dar vienas svarbus, didžiuliais kiekiais naudojamas gamtos turtas- žvyras. Išgauname ir panaudojame jo respublikoje kasmet maždaug po 15 milijonų kubinių metrų arba beveik po 4 kubinius metrus kiekvienam gyventojui. Nemažiau reikalingas ir smėlis, naudojamas silikatinių plytų, kitos produkcijos gamybai. Ypač galime didžiuotis tuo, kad Anykščių apylinkių žemėje slūgso didžiausi pabaltyje brangaus kvarcinio smėlio telkiniai. Šis smėlis tinka krištolo, televizorių kineskopų ir kitos šiuolaikinės technikos gamybai. Deja, smėlio turimų išteklių dugnas kai kuriuose Lietuvos rajonuose jau pasiektas.
Geologų paieškos leidžia teigti, kad Lietuvos žemės gelmės gausu geležies rūdos, valgomosios druskos, gipso, kitų svarbių išteklių. Sutelkus visas mūsų pastangas, galima tikėtis jau netolimoje ateityje pradėti eksportuoti šiuos gamtos turtus.
Žemės ūkis Lietuvos ekonomikoje visada užimdavo labai svarbią vietą, jo produkcija ir šiandien sudaro nemažą šalies nacionalinių pajamų dalį. Žemės ūkio gamybos pagrindas – augalininkystė, o jos vystymasis neįmanomas be nepaprastai svarbios gamtos išteklių rūšies – gerų dirvožemių. Dirvožemio gamtos ištekliai, dažnai vadinami žemės ištekliais, vadiname viršutinių žemės plutos uolienų sluoksnius, pasikeitus dėl gamtinių veiksnių ar žmogaus kryptingos ūkinės veiklos. Dirvožemio ištekliai turi nuostabią savybę – derlingumą. Pastebėta, kad skaičiuojant vienam Lietuvos gyventojui jam tenkantis tiek bendrųjų žemės ūkio naudmenų, tiek ariamos žemės plotas nuolat mažėja. Šią tendenciją nulemia tokie veiksniai: gyventojų skaičiaus didėjimas, žemės ūkio naudmenų naudojimas kitiems, ne žemės ūkio reikalams – industrializacijos ir urbanizacijos reikmėms, miškų plotų didėjimas, hidroenergetikos vystymas ir kita. Ateityje kiekvienam iš mūsų tenkantis žemės ūkio naudmenų ir ypač ariamos žemės plotas neišvengiamai mažės. Kad karty nesumažėtų gaminamų maisto produktų ir kitoms ūkio šakoms teikiamų žaliavų – linų, cukrinių runkelių ir kitų techninių kultūrų, būtina dar racionaliau naudoti šį labai vertingą mūsų šalies gamtos turtą.
Labai svarbi Lietuvos gamtinių išteklių rūšis – miškai. Jie užima beveik trečdalį šalies teritorijos. Tačiau nežiūrint tokio miškų ploto, medienos kaip svarbiausio miškų teikiamo produkto naudojimo požiūriu dabartinė miškų būklė Lietuvoje nėra gera. Vyrauja jaunuolynai ir pusamžiai miškai, tinkamų naudoti brandžių medynų dalis sudaro tik keletą procentų.
Lietuvoje turimi savi plotai leidžia patenkinti didžiąją dalį medienos poreikių. Tačiau iš pastaraisiais metais kasmet sunaudojamo medienos kiekio beveik trečdalis įvežama iš užsienio.
Didelis miškų vaidmuo vertinant Lietuvos ekologinę būseną. Jie bene geriausiai atspindi atmosferinės taršos būklę ir gali būti kitų sistemų ekologinės būsenos indikatoriumi. Miškų degradacija – rimtas signalas imtis naujų priemonių ir sustabdyti gamtos teršimą.
Iš Lietuvos naudingųjų iškasenų geriausiai ištirtos ir gausiausiai paplitusios yra durpės ir mineralinės statybinės medžiagos – smėlis, molis, žvyras, anhidritas, dolomitas, klintis, opoka, kreidos mergelis ir kt. Kadangi šiuo metu Lietuvos ūkio plėtojimuisi vis svarbesnėmis tampa vietinės žaliavos, šios iškasenos yra didelis valstybės turtas. Šiuo metu išžvalgyta ir į balansą įtraukta 494 mineralinių statybinių medžiagų telkiniai ir 54 pramoniniai durpynai, kurių ištekliai atitinkamai yra 1225 mln.t (iš jų 676 mln. t smėlio ir žvyro) ir 122 mln. t.
Dar negalima pasakyti, kokia bendra Lietuvos gamtos išteklių vertė, palyginti jos su kitais gamybos veiksniai, nustatyti bendrą integralinių išteklių vertę bei struktūra. Visa tai privalu atlikti kuo greičiau ir tai leis daug racionaliau naudoti šalies gamtos išteklius.

IŠVADOS

Kartu su žmonių skaičiaus augimu neišvengiamai auga ir gamtos išteklių naudojimas. Augant gamtos išteklių naudojimui, neišvengiamai auga neigiamas žmogaus poveikis aplinkai, o svarbiausiai didėja aplinkos teršimas. Tačiau to išvengti visiškai neįmanoma. Technologijoms žengiant į priekį stengiamasi sumažinti neigiamą poveikį aplinkai. Norint išgauti vienus išteklius, nenoromis kenkiame kitiems ir atvirkščiai. Be neigiamo poveikio, kurį aplinkai daro įvairių organinių kuro rūšių deginimas, didelį poveikį aplinkai daro ir organinio kuro gavyba ir transportavimas. Didžiausią neigiamą poveikį aplinkos teršimas daro atsikuriantiems ištekliams. Užterštoje aplinkoje blogėja biologinių išteklių būklė ir mažėja jų produktyvumas. Dėl aplinkos teršimo sąlygiškai pastovių išteklių kiekis nemažėja, tačiau blogėja jų kokybė, o tai didelę neigiamą reikšmę turi gamtai, bei žmogui.

Literatūra

1. Aplinkotyros įvadas. Paskaitų konspektas. Juknys R. Kaunas: VDU, 2002
2. Gamtos išteklių naudojimas ir apsauga. Mališauskas V. Vilnius: Academia,1993
3. Mikroekonomika. Ats. redaktorius V. Skominas. Vilnius: Enciklopedija, 2000
4. Ekonomikos teorijos pagrindai. A. Jakutis, V. Petrasevičius, A. Stepanovas, L. Šečkutė, S. Zaicevas. – Kaunas: Smaltijos leidykla, 2000
5. www.google.lt

Leave a Comment