Upės ir ežerai

2617 0

Pratarmė

Žmogus be vandens jaučiasi bejėgis, nes vanduo – ne tik pasaulio tėvas, bet ir žmonių maitintojas, atgaivintojas, ramintojas.

Lietuvoje yra gausybė vandens telkinių. Jie visi mums yra labai brangūs. Mes turime vertinti visas Lietuvos upes ir ežerus. Todėl mes norėtume supažindinti Jus visus su Lietuvos upėmis, ir ežerais, kad su kiekviena diena mes vis labiau juos pamiltume, vertintumėme ir kad su kiekviena diena augtų noras juos išsaugoti.

3.

Upės

Lietuvoje daug upių ir upelių, vienos jų plačios, net iki pusės kilometro, kitos – siauresnės, o upeliukus irr peršokti galima. Nemažai sraunių upelių, kurių akmenuotose rėvose vanduo net putoja, kitos lėtai plukdo vandenis, jų dugne augantys meldai vos siūbuoja.

Šaltinių, maitinamų Lietuvos upių vandens, lygis per metus mažai kinta. Tačiau kai kuriose upėse, stipriau palijus, vanduo liejasi iš krantų. Jis toks drumstas, kad ranką įkišus pirštų nematyti. Tai daugiausia Vidurio lygumos upės. Jos ir išteka dažniausiai ne iš šaltinių, o iš pelkių ir pelkučių. Tekėdami upeliai vis platėja. Į juos įteka vis daugiau intakų. Kartais ir be intakų uppė platėja, nes į ją įsilieja dugniniai šaltiniai. Intakai būna kairieji ir dešinieji. Jeigu atsistosime upės pakrantėje ir žiūrėsime pasroviui, tai kairėje bus kairysis krantas, o įtekantys upeliai – kairieji, dešinėje – dešinieji. Nėris – Nevėžis – dešinieji Nemuno intakai, o Šešupė – kairysis.

Išskiriame upės aukštupį, vi

idurupį ir žemupį. Žemupyje upės įtekėjimo vieta vadinama žiotimis. Didžiosios upės prieš įtekėdamos į jūras ar marias išsišakoja į keletą atšakų. Pavyzdžiui, Nemunas prieš įtekėdamas į Kuršių marias suskyla į 4 upes : Atmatą, Pakalnę, Skirvytę ir Giliją. Žemės plotas tarp tų atšakų vadinamas upės delta.

Maži upeliai suteka į vis didesnius upokšnius, šie – į upes, o pastarosios į dideles upes, kurios įteka į jūrą. Upės savo intakais surenka vandenį iš tam tikro ploto, kuris vadinamas upės baseinu. Šešupės baseinui priklauso beveik visa Sūduva. Merkio baseinas apima beveik visą Dzūkiją. Nemuno baseinui priklauso beveik visa Lietuva. Todėl Nemunas pagrįstai vadinamas upių tėvu. Tik keletas šiaurinių ir ritinių upių – Venta, Mūša, Nemunėlis ir kažkurios kitos pabėgo iš Nemuno globos. Jos teka į kaimyninę Latviją, bet, kaip ir Nemunas, įteka į visų mūsų upių gllobėją – Baltijos jūrą.

Priklausomai nuo to, kaip greitai upės teka, koks jų dugnas, kokia vandens temperatūra vasarą, jose auga nevienoda augalija ir gyvena įvairūs gyvūnai.

4.

Požeminiai vandenys

Dalis iškritusio vandens (lietaus) grioviais grioveliais nugarmėjo į upelius, upes, kita dalis vėl išgaravo ir virto debesimis. Nemažai jo susigėrė į dirvą ir vandens lašeliai nukeliavo tarp smiltelių gilyn. Jie skverbėsi vis giliau ir giliau, kol pasiekė nepralaidų vandeniui sluoksnį (dažniausiai molį).Tada nuožulnuma pamažu, skverbdamasis tarp smiltelių, nukeliavo žemyn, išsiveždamas į paviršių šaltinėliu. Šaltinis nugargėjo mažyčiu upokšniu. Keliaudamas žemės ge

elmėmis, lietaus lašelis atšalo, todėl šaltinio vanduo visą laiką šaltas. Jo temperatūra ištisus metus būna 6-8*C . Taigi vasarą šaltinio vanduo tikrai šaltas, o žiemą – „šiltas“. Juk tuo laiku upės ir upeliai būna užšalę ir juose dar gargantis vanduo būna apie 0*C temperatūros. Tik labai šaltiniuotų upelių vanduo neužšąla, bet apie juos pakalbėsime vėliau.

Požemiais tekėdamas vanduo kartais patenka tarp dviejų molio sluoksnių, tada prasiveržęs šaltinėliu net kunkuliuoja. Žmonės tokius šaltinėlius versmėmis vadina. Jose vanduo nuolat kyla, vartydamas smilteles. Atrodo, kad tai verda smėlio sriuba. Netoli Druskininkų tokią versmę virtuve vadina.

O kas atsitinka, kai lietaus ar ištirpusio sniego lašeliai, neradę molio sluoksnio, nukeliauja gilyn į žemės gelmes? Pakeliui ištirpina įvairias druskas ir kartu su jomis slūgso kažkur gelmėje. Miesto gyventojai dažniausiai geria vandenį iš žemės gelmių. Ten jis švaresnis, nes keliaudamas šimtus metrų, apsivalo. Tačiau dalis Šiaulių gyventojų geria labai geležingą vandenį. Matyt, ten keliaudamas vanduo ištirpdė geležies druskas.

Mineraliniame vandenyje gausu įvairių druskų, o daugiausia – valgomosios druskos. Šiuo vandeniu gydyklose gydomos įvairios ligos. Tai jūrų vanduo, slūgsantis žemės gelmėse Druskininkų ir Birštono apylinkėse. Bet iš kur gali būti jūros Dzūkijoje? Prieš milijonus metų Lietuva buvo apsemta jūrų. Šis vanduo – tai buvusių jūrų reliktas.

Netoli Likėnų, Biržų apylinkių požemiais, teka upeliai be
ei požeminiai ežerėliai telkšo. Virš tokio ežerėlio slūgso kieto gipso sluoksniai. Požeminiai vandenys po truputį tirpina gipsą, ežerėliai, upeliai platėja, didėja. Pagaliau gipso šlaitai neišlaiko, ir žemės sluoksnis užpila tokį ežerokšnį. Įgriuvos vietoje susidaro duburys su įvirtusiais medžiais, javų laukais ar net trobesiais. Dabar tie Biržų rajono plotai su įdubomis paskelbti geologiniu draustiniu. Tai įdomi vietovė – karstinis rajonas. Kai kur įdubose telkšo gilūs ežerėliai, kuriose net žuvys gyvena. Iš vieno ežerėlio į kitą žuvys gali perplaukti požeminiais upeliais. Beje, ištekantį šaltinių vandenį Lietuvoje žmonės naudodavo nuo seno. Šaltinis buvo kaimo žmonių šaldytuvas. Požeminį vandenį geria kaimo gyventojai. Tai paviršinis požeminis vanduo, kuris patenka į šulinius. Kadaise juose buvo puikus 0eriamas vanduo. Dabar daugelyje vietovių gerti jis nelabai tinkamas.

Šaltiniai būna gana įvairūs. Kartais požemių vanduo net nepasiekia žemės paviršiaus. Jis sunkiasi viršutiniu dirvos sluoksniu, klampyne paversdamas upių pakraščius. Atsistojęs ant tokio šlapio smėlio, prasmegsi su visais batais iki kulkšnių. Kitur šaltiniai atsiveria į paviršių mažu vandens telkiniu. Tai vos kelių sieksnių ar net didelio dubens dydžio duburiai. Kartais duobutę iškasa žmonės, kad būtų lengviau vandens pasemti. Tokio šaltinio vanduo šalčiausias, nes visą laiką pasipildo šaltu požemių vandeniu. Iš dugno dažnai kyla iš požemių gelmės išneštas smėlis.

Dažnai šaltinis prasiveržia iš stataus šlaito smagiu sr
rauniu upeliu. Neretai jis būna ne vienas. Kartais ( Svyrių šaltiniuose prie Ventos – Dubysos kanalo) išsiveržia keletas galingų šaltinių. Svyrių šaltiniai saugomi kaip gamtos paminklas.

5.

Didžiausios upės

Nemunas – didžiausia Lietuvos upė. Jo ilgis – 1000 kilometrų. Neris daug trumpesnė – per 500 kilometrų. Neveltui dainose apdainuojamas Nemunas yra upių tėvas, o Neris – motina.

Surinkęs beveik iš visos Lietuvos, Nemunas plukdo vandenį į Kuršių marias, o iš jų – į Baltiją. Žemupyje Nemunas platus, daugiau kaip pusės kilometro pločio. Aukštupys yra kaimyninėje Baltarusijoje. Nuo Druskininkų iki Kauno yra Nemuno vidurupis, o žemiau Kauno iki Kuršių marių – žemupys. Nemuno aukštupys priklauso seniausioms upėms, nes jis buvo dar ledynmečiu. Juo tekėjo ledyno vanduo. Nenuostabu, kad Nemune, Neryje ir Merkyje išliko seniausioji gyvūnija, kai kurios rūšys šiose upėse išliko dar iš poledynmečio laikų. Besiformuojantis Nemunas ledynas traukiantis įtekėjo į prieledynines Marias, sunešdamas ištisus smėlynus. Marioms ištekėjus, susidarė gražios Nemuno Birštono kilpos. Nemuno vidurupis – gražiausias. Graži srauni plati upė, gražus jos slėnis. Kadaise vidurupyje buvo skaidrus vanduo, kelios akmenuotos rėvos, pakraščiuose gausiai priaugę povandeninių augalų. Mūsų upės topo tokios nešvarios. Nešvariame, drumstame vandenyje daugybė ligas sukeliančių mikrobų. Ties Alytumi net Nemune maudytis draudžiama. Kadaise žmonės, plukdžiusiems rąstų sielius, siaubą keldavo prie Rumšiškių buvusios akmenuotos rėvos. Viena rėva buvo net „Velnio pirtimi“ vadinama, nes daug siekių plukdytojų toje vietoje išsimaudė. Dabar tų rėvų nebėra. Buvusių Rumšiškių vietoje – Kauno marių gelmė. Rėvos paskendusios. Užtvenkus Nemuną, nuo Kauno iki Prienų susidarė didžiulės marios. Jose vanduo beveik stovintis. Nemuno žemupyje žemiau Kauno daug sąnašynų. Nemune beveik nėra rėvų, tačiau yra smėlio salelių. Po kiekvieno potvynio jos tai padidėja, tai sumažėja ar visai išnyksta. Šių salelių geltonas smėliukas. Dabar Nemunas labai užterštas, tačiau ten, kur Lietuva ribojasi su Kaliningrado sritimi. Labai teršia Tilžės gamyklos. Nors, beje, ir Kaunas visus savo nešvarumus pila į Nemuną. Nenuostabu, kad Nemuno žemupyje labai sumažėjo žuvų. Jau kiek kartų į Nemuną ar Nėrį „netyčia“ patenka tonos naftos produktų, nuodų. Tikimės, kad po kiek laiko Nemuno ir Neries vandenys taps švarūs, bet išnykusios rūšys niekados nebegrįš. Tūkstantmečius išgyvenusią šiose upėse gyvūniją žmogus sugebėjo išnaikinti per palyginti labai trumpą laiką.

6.

Ežerai

Ledynams pasitraukus, Lietuvoje mirgėte mirgėjo ežerų ir ežerėlių. Dabar daugelis iš jų išnykę. Jų vietoje pelkės, pievos ar slūgso duburys, kurio dirvoje galima rasti kriauklyčių, ežero praeities liudininkų. Lietuvoje dar yra apie 2000 ežerų, kurių plotas didesnis kaip 1 hektaras. Didieji Lietuvos ežerai užima tūkstančius hektarų. Didžiausias iš jų – Drūkšių ežeras, kurio plotas 4500 hektarų. Šio ežero vanduo šaldo Ignalinos atominės elektrinės agregatus. Dėl to vanduo įšyla ir net žiemą dideli plotai neužšąla. Jame žuvo daugelis šaltamėgių tolimojo arktinio laikotarpio reliktinių gyvūnų. Lietuvos ežerai formavosi gana įvairiai. Vienus išslėgė ledyno šakos. Kaip gražiai vienas šalia kito išsidėstė trys dideli Sūduvos ežerai : Dusia, Metelys ir Ofelija. Jos išslėgė nuo ledyno atsiskyrusios trys šakos. Dusia iš jų didžiausias ir giliausias. Dar ir dabar jo vandenyse gyvena senoviniai poledynmečio gyvūnai. Netoli šių ežerų yra Žuvinto ežeras. Šliauždamas ledynas sustūmė kalvą – gūbrį, kuris užtvenkė upeliams kelią. Didžiulį plotą užliejo vanduo. Didelė šio negilaus ežero dalis užpelkėjo. Ir išlikęs Žuvintas dar įspūdingas. Visas užaugęs plačiais meldynais, nendrynais. Juose [peri daugybė vandens paukščių. Čia įkurtas pirmasis Lietuvos rezervatas.

Labai savotiški siauri ilgi Asvejos ir Aiseto ežerai Molėtų rajone. Ištisus kilometrus jais plaukti lyg kokia plačia upe. Tik vanduo čia stovintis, kaip ir kituose ežeruose. Manoma, kad jie aukštai sruvo tirpstančio ledyno vandenys. Vandens srautai ir išplovė tokias i

. . .

9.

Gilieji (giliausi) ežerai

Gilieji ežerai karstiniais dar vadinami. Paprastai jie būna apie 8-15 m. gylio. Jų plotas užima šimtus hektarų. Tokiuose ežeruose bangos nuolat skalauja krantus, todėl pakrantės dažniausiai smėlėtos. Smėlyje įsitvirtina tik nedaugelis augalų: nendrės ar meldai. Šių augalų sąžalynai sudaro neplačias juostas su pertrūkiais. Pakrantėse augančių alksninių šaknys mirksta vandenyje. Šių ežerų sekli zona neplati ir už jos prasideda gelmė. Giliuose ežeruose niekada nedūsta žuvys, nes vandenyje ir žiemą, ir vasarą deguonies pakanka. Čia vandens sluoksnis storas, o augalų palyginti gerokai mažiau negu sekliuose ežeruose. Žiemą pūdami jie nedaug sunaudoja deguonies.

Giliausieji ežerai vadinami dar ir seliaviniais, nes juose gyvena išlikusios poledynmečio žuvys – seliavos. Tai patys didžiausi, giliausi ir skaidriausi ežerai. Jų Lietuvoje yra Aukštaitijos Nacionaliniame Parke. Tai turistų pamėgti Lūšių, Dringio ežerai. Toks yra ir didžiausias Drūkšių ežeras. Netoli Utenos yra giliausias Lietuvoje Tauragno ežeras (60 m. gylio).

Šie ežerai dažniausiai staigiai gilėja. Jų pakraščių juosta siaura, visai be pakrančių augalų auga tik retos skurdžios nendrės. Pakraščiai paprastai smėlėti. Tokiuose stačiuose povandeniniuose šlaituose, povandeninių augalų negausu, taigi jie pūdami nepatręšia ežero vandens. Vidurvasarį ir giliausių ežerų paviršinis vanduo įšyla taip, kad galima maudytis, tačiau gelmėje lieka toks šaltas, koks kituose ežeruose būna tik vėlyvą rudenį 4-6 *C temperatūros. Šaltame vandenyje daugiau deguonies, todėl čia galėjo išlikti šios gležnos žuvys ir kiti gyvūnai.

10.

Naudota literatūra

Ričardas Kazlauskas, Diana Kazlauskienė

„Lietuvos gamta“ Skaitiniai

J.Maciulevičius

„Lietuvos metraštis“ 1 tomas

Join the Conversation

×
×