Lietuvos valstybiniai parkai

2008 0

Lietuvos valstybiniai parkai

Saugomos teritorijos – kokios jos?

Svarbiausios saugomų teritorijų rūšys: rezervatai (gamtiniai ir kultūriniai) ir draustiniai, nacionaliniai ir regioniniai parkai, biosferos rezervatai ir poligonai, taip pat gamtos ir kultūros paveldo objektai (paminklai).

Šiuo metu saugomų teritorijų sistema užima virš 785 tūkst. ha, t.y. apie 12% šalies ploto.

Didžiausią saugomų teritorijų sistemos dalį sudaro nacionaliniai ir regioniniai parkai. Juose ne tik saugomos gamtos ir kultūros paveldo vertybės, kraštovaizdžio ir biologinė įvairovė, bet ir sudaromos sąlygos su jomis susipažinti, plėtojama rekreacinė veikla, pirmiausia pažintinis ir kaaimo turizmas.

Nacionaliniai parkai

Nacionaliniai parkai – saugomos teritorijos, įsteigtos nacionalinės svarbos gamtiniam ir kultūriniam kraštovaizdžiui, reprezentuojančiam šalies etnokultūrinių sričių gamtos bei kultūros savitumus, saugoti ir tvarkyti. Istorinių Lietuvos valstybingumo centrų kultūriniams kompleksams ir jų gamtinei aplinkai išsaugoti steigiami istoriniai nacionaliniai parkai.

Turime penkis nacionalinius parkus. Jų sąrašas pateikiamas lentelėje.

Pavadinimas

Plotas (ha)

Įsteigimo metai

Aukštaitijos

40570

1974

Dzūkijos

55920

1991

Kuršių

26464

1991

Trakų istorinį

8200

1991

Žemaitijos

21720

1991

Aukštaitijos nacionalinis parkas

Aukštaitijos nacionalinio parko direkcija:

Palūšės k., 30021 Ignalinos r.

Tel./faks. (386) 5 31 35

El. paštas: anp@is.lt

Įsteigtas 1974 m., plotas 40 570 ha, miškingumas 69%.

Rezervatai užima 2,1%, draustiniai – 51,8%,

rekreacinė zona – 3,5%.

Nacionalinio parko paskirtis yra išsaugoti unikalią trijų kraštovaizdžio sričių saandūroje esančią žeimenos aukštupio ekosistemą, Ažvinčių (Gervėčių) sengirės ir Balčio ežero gamtinius kompleksus, Baluošo, Linkmeno-Ūkojo, Tauragno ir Uteno miškingų ežeruotų dubaklonių, Šiliniškių tarpežerinio gūbrio su Ladakalniu bei Benediktavo (Makių) moreninio masyvo ir Kiaunos slėnio kraštovaizdį, Petriškių geomorfologinį ir Būkos, Juodupės, Šv

voginos, Pliaušės, Labažės, Asalnų bei žeimenio hidrografinius kompleksus, Vilkaraisčio, Kriogžlio, Siūrių ir Pagilūtės pelkes, savitas Ažvinčių bei Minčios girių, Kretuono, Kretuonykščio, Knyčio ir Pažeimenės biocenozes, retų rūšių augalus ir gyvūnus, kitas gamtos vertybes ir paminklus; išsaugoti Šiaurės Rytų Lietuvos XII-XV a. gynybinės linijos liekanas su Taurapilio, Ginučių, Puziniškių, Linkmenų, Vajuonio ir kitais piliakalniais bei Rėkučių senovės gynybiniu pylimu, unikalų Kretuono archeologinį kompleksą, Minčios, Vyžų, Šakarvos, Palūšės, Kaltanėnų, Švento ir kitus pilkapynus bei akmens amžiaus gyvenvietes, etnografiškai vertingus Salų (II), Varniškių (II), Vaišnoriškių, Šuminų (Pabaluošės), Strazdų (Šariškės), Kretuonių, Benediktavo (Maknių) bei kitus etnografinį pobūdį ar elementus išlaikiusius kaimus, Kaltanėnų urbanistinį kompleksą, Palūšės bažnyčios architektūrinį ansamblį, parko teritorijoje esančius vandens malūnus, Stripeikių senovės bitininkystės muziejų, kitas kultūros paveldo vertybes ir paminklus; išsaugoti Žeeimenos aukštupio gamtinės ekosistemos stabilumą, biotos komponentus ir jų įvairovę.

Aukštaitijos nacionalinis parkas – pirmasis Lietuvos nacionalinis parkas garsus puikiais švariais ežerais, sujungtais vaizdingomis protakomis, etnografiniais kaimais, pasižymintis raiškiomis žemės paviršiaus formomis, miškų gausa. Jame saugoma unikali trijų kraštovaizdžio sričių sandūroje esanti žeimenos aukštupio ekosistema, Ažvinčių sengirė ir Balčio ežero ekosistema. Nacionaliniame parke gausu ežerų (126 ežerai). Didžiausi jų: Kretuonas (829 ha), Dringis (725 ha), Baluošas (442 ha). Aukštaitijos nacionaliniame parke tyvuliuoja giliausias Lietuvoje Tauragno ežeras (60,5 m). Aukščiausios nacionalinio parko kalvos iškyla daugiau kaip 200 m virš jū
ūros lygio.

Svarbiausios gamtos vertybės

Vienas įdomiausių Šiliniškių gūbrys, kurio tąsoje yra Ginučių ir Papiliakalnės piliakalniai, Ladakalnis – viena gražiausių apžvalgos vietų Lietuvoje. Unikalus Tauragno ežeras, saviti Dringio, Lūšių, Baluošo ir kiti ežerai.

Didžiausios girios: Ažvinčių (čia yra pušynų, sulaukusių net 200 ir daugiau metų), Linkmenų, Minčios. Unikalūs yra Ginučių ąžuolynas ir kadagynas prie Baluošo ežero.

Gamtos paminklai: Dringio ir Ožių ragai-pusiasaliai Dringio ežere, Baluošo ežero sala Ilgasalė, Ešerinio ežerėliai. Įspūdingi Salų, Puziniškio, Trainiškio, Varniškių kaimų ąžuolai, Asalnų, Labakaršio, žeimenio ežerų pušys, Obelų rago kadagių grupė ir kiti unikalūs medžiai. Prie Tauragnų-Kazitiškio kelio stūkso akmuo Mokas.

Svarbiausios kultūros paveldo vertybės

Šiaurės Rytų Lietuvos XII-XV a. gynybinės linijos liekanos su Taurapilio, Ginučių, Puziniškio, Linkmenų, Vajuonio ir kitais piliakalniais bei Rėkučių senovės gynybiniu pylimu, unikalus Kretuono archeologinis kompleksas su senovės gyvenvietėmis ir pilkapiais (tai antras pagal skaičių pilkapynas Lietuvoje – per 300 pilkapių), Minčios, Vyžių, Šakarvos, Palūšės, Kaltanėnų, Švento ir kiti pilkapynai bei akmens amžiaus gyvenvietės.

Unikalūs etnografiniai Salų (II), Varniškių (II), Vaišnoriškių, Šuminų (Pabaluošės), Strazdų, Kretuonių, Benediktavo (Maknių) bei kiti kaimai, Kaltanėnų urbanistinis kompleksas, Palūšės bažnyčios architektūrinis ansamblis, vandens malūnai, 1863 m. sukilimo prieš carinę Rusiją sukilėlių kapai Minčios girioje, kitos kultūros paveldo vertybės ir paminklai.

Muziejai

Bene įdomiausias Stripeikių senovės bitininkystės muziejus. Jame galima išvysti įvairiausių senovinių avilių, bitininkystės įrankių, sužinoti apie bičių produktus, su
usipažinti su bitininkystės istorija Lietuvoje.

Nacionaliniame parke yra net 6 vandens malūnai. Viename jų, Ginučių, yra išlikusi visa autentiška įranga, tad malūnas paskelbtas technikos paminklu. Jame yra ir nedidelė ekspozicija Rugio kelias.

Reškutėnuose veikia Švenčionių rajono Nalšios kraštotyros muziejaus filialas, turintis daugiau kaip 2000 eksponatų. Gaveikėnų kaime Augulių šeima įkūrusi kaimo buities ir lietuviško stilizuoto kostiumo muziejų.

Galimybės poilsiauti

Išsamią informaciją apie nacionalinį parką galima gauti nacionalinio parko informacijos centre, esančiame Palūšėje. Čia galima organizuoti seminarus, nedideles konferencijas Meironių ekologinio švietimo centre.

Nacionaliniame parke yra Palūšės, Jonalaukio, Vaišniūnų, Gaveikėnų, Ginučių ir Pavajuonio rekreacinės zonos. Apsistoti su palapinėmis galima 8-iose direkcijos bei 4-iose privačių asmenų įrengtose stovyklavietėse. Jas paprasta surasti keliaujantiems automobiliu. Gražiausios stovyklavietės glaudžiasi prie žeimenio, Dringio, Asalnų, Almajo, Pakaso, Lūšių, Ūsių ežerų.

Pastogės ieškantieji gali apsistoti Palūšės turizmo centre įvairaus patogumų lygio nameliuose arba kaimo turizmo sodybose.

Norint suvokti Aukštaitijos nacionalinio parko kraštovaizdžio savitumą, būtina pasižvalgyti iš apžvalgos aikštelės ant Ladakalnio. Nuo jo, esant geram matomumui, matomi miškų juostomis įrėminti 6 ežerai.

Ežerų virtinės tarsi specialiai sukurtos vandens turizmui. Nacionalinio parko ežerais ir jų protakomis galima nuplaukti iki 70 km. Norintys gali pasiekti net Kuršių marias. Maršruto ilgį ir sudėtingumą pasirenka patys turistai, jiems gali padėti žygio vadovai. Palūšėje yra 2 valčių nuomos punktai.

Pėstieji gali leistis į kelionę vaizdingomis ežerų pakrantėmis ir įspūdingais gū
ūbriais pažymėtu maršrutu nuo Palūšės per Meironis, Ginučius, Stripeikius iki pat Tauragnų (42 km). Aplink Palūšę esančiuose miškuose įrengtas 5 km ilgio pėstiesiems skirtas sveikatingumo takas. Prie Palūšės girininkijos prasideda 3,5 km ilgio žiedinis pažintinis pėsčiųjų takas apie Taramos ežerą. Čia galima susipažinti su botaninėmis nacionalinio parko vertybėmis.

Aukštaitijos nacionaliniame parke baigiamas suprojektuoti dviračių takas, kuris eis nuo Palūšės per Puziniškį, Ginučius, Šiliniškių gūbrį iki Tauragnų, o kol kas galima važiuoti nacionalinio parko schemoje pažymėtais ir aprašytais maršrutais tiek dviratininkams, tiek ir autoturistams.

Lūšių ežere 1999 m. vasarą įvyko pirmosios tarptautinės buriavimo varžybos .Aukštaitijos ežerai.. Palūšėje įrengta maudykla. Daugelis vandens telkinių garsėja geromis sąlygomis maudymuisi, žuvų ištekliais. Gilios čia ir poledinės žūklės tradicijos.

Palūšėje galima ne tik rasti nakvynę ar užkąsti, bet ir išsinuomoti slides. žiemą lankytojams organizuojami pasivažinėjimai rogėmis.

Dzūkijos nacionalinis parkas

Dzūkijos nacionalinio parko direkcija:

Miškininkų g. 62, 65303 Marcinkonys Varėnos r.

Tel. (310) 4 46 41, faks. (310) 4 44 37

El. paštas: dzukijanp@is.lt

Marcinkonių lankytojų centras:

Miškininkų g. 61, 65301 Marcinkonys

Tel. (310) 4 44 66, faks. (310) 4 44 71

Merkinės lankytojų centras:

Tel./faks. (310) 5 72 45

Vilniaus g. 3, 65334 Merkinė, Varėnos r.

Įsteigtas 1991 m., plotas: 55 900 ha, miškingumas 91%

Rezervatai užima 3,5%, draustiniai – 43,8%, rekreacinė zona – 1%.

Dzūkijos nacionalinis parkas – tai didžiausia saugoma teritorija Lietuvoje. Čia didžiausia upių įvairovė – nuo mažiausio šaltinėlio iki didžiausios Lietuvos upės. Upių slėniais ir smėlingomis lygumomis į Lietuvą atkeliavo nemažai augalų rūšių, ypač iš Pietryčių ir Centrinės Europos, todėl nacionaliniame parke galima rasti daug ribinio paplitimo rūšių, kurių nėra kitose Lietuvos vietose arba jos labai retos.

Svarbiausios gamtos vertybės

Nemuno, Merkio, Ūlos, Grūdos, Skroblaus slėniai, Musteikos bei Povilnio upelių aplinka, raiškūs Dainavos girios kontinentinių kopų masyvai, Liškiavos, Straujos, Uciekos ir Pakrykštės eroziniai geomorfologiniai kompleksai, Imiškių, Didžbalės, Bakanauskų ir Dėlyno pelkės, Dzūkijai būdingi sausi miškai, retų rūšių augalai ir gyvūnai, kitos gamtos vertybės ir paminklai.

Unikalios Skroblaus upelio ištakos – Bobos daržo šaltinis ir pats upelis. Kito tokio trumpo (17,3 km) ir vandeningo upelio Lietuvoje nėra. Unikalus ir jo slėnis. Ūla, kertanti žemyninių kopų ruožą ir tekanti siauru kanjoniniu slėniu su vaizdingais, ardomais skardžiais, yra viena įspūdingiausių Lietuvoe upių. Jos slėnyje kunkuliuoja unikalus Ūlos akies šaltinio ežerėlis.. Grūda pasižymi plačiu salpiniu slėniu, labai gausiomis kilpomis. Kitos įdomesnės parko upės – tai Strauja, Apsingė, Kempė, kanjoninio tipo Povilnio ir Išrūginio upeliai, įtekantys į Ūlą, pradingstantis Būkaverksnio upelis.

Įdomu susipažinti ir su senosios bitininkystės reliktais – drevėtomis pušimis arba drevėmis. Drevėtų pušų yra net kelios dešimtys – tvirtų, ne visada labai aukštų, tačiau turinčių iki 70-90 cm skersmenį. Šiuose medžiuose buvo išskaptuotos pailgos vertikalios drevės bitėms gyventi.

Svarbiausios kultūros paveldo vertybės

Ypač vertingi Merkinės ir Liškiavos urbanistiniai kompleksai. Prie Nemuno, Merkio ir Ūlos gausu akmens amžiaus stovyklaviečių. Nemuno ir Merkio santakoje stovėjo Merkinės pilis. Ant Liškiavos piliakalnio stūkso mūrinės pilies bokšto likučiai. XVIII a. pradžioje, Liškiavoje, pastatytas Švč. Trejybės bažnyčios ir dominikonų vienuolyno ansamblis. Septyni rokoko stiliaus altoriai – vieni gražiausių Lietuvoje. Labai vertingi etnokultūriniai girinių bei panemunių dzūkų kaimai. Keturi kaimai – Dubininkas, Lynežeris, Musteika ir Zervynos paskelbti architektūros paminklais. Ne mažiau įdomūs ir garsūs savo tradicijomis Žiūrų, Mardasavo, Puvočių, Margionių ir kiti kaimai. Jonionyse savita tvarka išdėlioti rieduliai rodo, kad čia galėjusi būti astronominė stebykla. Labai daug akmenų su įvairiomis įspaudomis, vadinamomis “velnio pėdomis”, “jaučio kanopomis”. Nacionaliniame parke yra 10 architektūros, daugiau nei 40 dailės paminklų (daugiausia Merkinės, Liškiavos ir Marcinkonių bažnyčiose bei jų šventoriuose). Pokario kovas mena atstatytos partizanų žeminės Viršurodukyje ir Kasčiūnų kaime, Kazimieraičio (pulk. Juozo Vitkaus) slėptuvės liekanos prie Skroblaus, Merkinės kryžių kalnelis.

Muziejai

Dzūkijos nacionaliniame parke yra Merkinės kraštotyros ir Marcinkonių etnografinis, taip pat Čepkelių gamtos muziejai. Subartonyse įkurtas rašytojo Vinco Mickevičiaus-Krėvės muziejus (sodyba).

Galimybės poilsiauti

Turistų patogumui įrengti du lankytojų centrai Marcinkonyse ir Merkinėje. Čia suteikiama informacija apie lankytinas nacionalinio parko vietas, turistinio inventoriaus nuomą, apgyvendinimą. Lankytojų centruose galima užsisakyti ekskursijas.

Poilsiui skirtos Mergelių akių, Dubaklonio, Ešerinio, Kastinio ir Marcinkonių rekreacinės zonos nacionaliniame parke yra 15 stovyklaviečių, dažniausiai prie nedidelių šio krašto ežerų bei upių. Tinkamiausi maudytis – Merkinės apylinkių ežerai. Apsistoti galima ir kaimo gyventojų sodybose, ir nacionalinio parko svečių namuose.

Marcinkonyse galima pasivaikščioti 3 km ilgio Girinio sveikatingumo taku, o aplink kaimą veda 13,8 km Zackagirio pažintinis pėsčiųjų takas. Greta Musteikos kaimo – pusantro kilometro ilgio senovinės bitininkystės takas. Vandens turizmo mėgėjams parengti įvairaus sudėtingumo ir trukmės maršrutai Ūlos upe. Kadangi per dieną čia leidžiama praplaukti tik 40 baidarių, lankytojų centruose reikia iš anksto įsigyti mokamus leidimus. Plaukimas vaizdingu Merkio žemupiu neribojamas.

Nuo Merkinės ir Liškiavos piliakalnių atsiveria nuostabūs nacionalinio parko vaizdai. Nacionalinis parkas ribojasi su Čepkelių rezervatu. Jame pastatytas apžvalgos bokštas, įrengtas trumpas takas. Paukščius galima stebėti prie Nemuno, Grybaulios žuvininkystės tvenkinių teritorijoje.

Nacionalinio parko miškuose gausu uogų ir grybų.

Kuršių nerijos nacionalinis parkas

Kuršių nerijos nacionalinio parko direkcija:

Smiltynės pl. 18, 93100 Klaipėda

Tel./faks. (46) 39 11 13

El. paštas: knnp@is.lt

http://www.nerija.lt

Lankytojų centras:

Smiltynės pl. 11, 93100 Klaipėda

Tel./faks. (46) 40 22 57

El. paštas: kinfo@takas.lt

Įsteigtas 1991 m., plotas 26 394 ha ( iš jų 9 761 ha – sausuma, 4 200 ha – Kuršių marios, 12 500 ha – Baltijos jūra), miškingumas 74%.

Rezervatai užima 18,6%, draustiniai – 58,8%,

rekreacinė zona – 19,8% sausumos ploto.

Kuršių nerijos nacionalinis parkas išsiskiria unikaliu kraštovaizdžiu. Tai neabejotinai vertingiausia Lietuvos saugoma teritorija. 2001 m. Kuršių nerija įtraukta į UNESCO Pasaulio paveldo sąrašą. Čia saugomas unikalus gamtos darinys – siaura ilga (98 km ilgio) smėlio juosta tarp Baltijos jūros ir Kuršių marių, savitas etnokultūrinis paveldas. Kuršių nerijos pusiasalis sudarytas iš vandens srovių sunešto ir vėjo perpustyto smėlio. Įdomiausia įvairi didžiųjų kopų grandinė, besitęsianti beveik per visą Kuršių neriją. Čia, kaip niekur kitur, ryški gamtos veiksnių ir žmogaus veiklos įtaka kraštovaizdžio kaitai, neigiama neapgalvotos veiklos įtaka gyvenimui bei harmonijos paieškos. Kadaise, iškirtus miškus, pajudėjusios kopos užpustė ištisus kaimus. Taigi žmogui teko gerokai pasidarbuoti sutramdant smėlio kopas, sugrąžinant mišką.

Svarbiausios gamtos vertybės

Kuršių nerijos didysis kopagūbris, senosios parabolinės kopos ties Juodkrante, pilkosios kopos Agilos – Naglių ruože, pustomos Parnidžio ir Sklandytojų kopos, užpustyti senieji dirvožemiai, taip pat pajūrio ir pamario palvės, kupstynės gamtiniai kompleksai, apsauginis pajūrio kopagūbris, savita Kuršių nerijos augalija, taip pat miškai su sengirės fragmentais, gyvūnija. Aukščiausias taškas – Vecekrugo (Smuklės) kopa – 67,2 m.

 Kuršių nerijoje ir mariose gausu paukščių.

Svarbiausios kultūros paveldo vertybės: savitas kultūros paveldas, įskaitant autentiškas pamario nekilnojamąsias kultūros vertybes, etnografines žvejų sodybas, senąsias XIX a. pab..XX a. pr. vilas Nidos, Juodkrantės, Preilos, Pervalkos, Smiltynės gyvenvietėse, užpustytų senųjų gyvenviečių kultūriniai sluoksniai, senosios Nidos kapinės, Nidos ir Juodkrantės evangelikų liuteronų bažnyčios, būdingos medinės architektūros pastatai.

Svarbiausios gamtos vertybės

Kuršių nerijos didysis kopagūbris, senosios parabolinės kopos ties Juodkrante, pilkosios kopos Agilos – Naglių ruože, pustomos Parnidžio ir Sklandytojų kopos, užpustyti senieji dirvožemiai, taip pat pajūrio ir pamario palvės, kupstynės gamtiniai kompleksai, apsauginis pajūrio kopagūbris, savita Kuršių nerijos augalija, taip pat miškai su sengirės fragmentais, gyvūnija. Aukščiausias taškas – Vecekrugo (Smuklės) kopa – 67,2 m.

 Kuršių nerijoje ir mariose gausu paukščių.

Svarbiausios kultūros paveldo vertybės: savitas kultūros paveldas, įskaitant autentiškas pamario nekilnojamąsias kultūros vertybes, etnografines žvejų sodybas, senąsias XIX a. pab..XX a. pr. vilas Nidos, Juodkrantės, Preilos, Pervalkos, Smiltynės gyvenvietėse, užpustytų senųjų gyvenviečių kultūriniai sluoksniai, senosios Nidos kapinės, Nidos ir Juodkrantės evangelikų liuteronų bažnyčios, būdingos medinės architektūros pastatai.

Muziejai

Kuršių nerijos nacionalinio parko Gamtos muziejus, Lietuvos jūrų muziejus-akvariumas ir delfinariumas Smiltynėje, Vėtrungių muziejus-galerija Juodkrantėje, žvejo etnografinė sodyba, Gintaro galerija-muziejus, Neringos istorijos muziejus bei Tomo Mano kultūros centras Nidoje.

Galimybės poilsiauti

Nida, Juodkrantė, Preila, Pervalka ir Smiltynė – senosios vasarvietės, pasižyminčios puikiais rekreaciniais ištekliais: smėlio paplūdimiais, švariu jūros vandeniu, saulėtais pušynais ir greta esančiomis gamtos ir kultūros paveldo vertybėmis. Šiose gyvenvietėse gausu viešbučių, poilsio namų, nakvynės paslaugas teikia ir vietiniai gyventojai. Nidoje, Juodkrantėje ir Smiltynėje yra uostai, Preiloje ir Pervalkoje – valčių prieplaukos.

Poilsiui skirti Nidos, Preilos, Pervalkos, Juodkrantės ir Smiltynės gyvenviečių miško ir pajūrio kopų parkai su pliažais pajūryje.

Regyklos, iš kurių atsiveria puikūs Kuršių nerijos bei Baltijos jūros ar Kuršių marių vaizdai, įrengtos ant Avikalno, Pilkosiose kopose Naglių rezervate, ant Parnidžio kopos.

Kuršių nerijoje nutiestas 26 km ilgio dviračių takas. Greitai jis nusidrieks per visą Kuršių neriją. Su Pilkųjų kopų kraštovaizdžiu nerijos lankytojai gali susipažinti apsilankę Naglių gamtos rezervato pažintiniame take (ilgis 1,2 km). Juodkrantės sengirėje įrengtas pažintinis pėsčiųjų takas (ilgis 1,6 km), skirtas susipažinti su Kuršių nerijos medžiais, Nidos apylinkėse – Parnidžio pažintinis takas (ilgis 1,8 km). Netoli Juodkrantės paukščių mylėtojai gali stebėti pilkųjų garnių ir didžiųjų kormoranų gyvenimą. Čia – didžiausia Lietuvoje šių paukščių perimvietė.

Kuršių marios ir Baltijos jūra sudaro puikias sąlygas buriavimui, žūklei. Miškuose gausu grybų bei uogų.

Trakų istorinis nacionalinis parkas

Trakų istorinio nacionalinio parko direkcija:

Karaimų g. 5, 21104 Trakai

Tel./faks. (528) 5 57 76

El.paštas: hinterlandas.parkas@is.lt

Įsteigtas1991 m., plotas 8 200 ha, miškingumas 41,2%.

Rezervatai užima 47,4%, draustiniai – 43%,

rekreacinė zona – 14,1%.

Trakai – Lietuvos proistorę ir istoriją menanti žemė. Tai išskirtinis archeologijos, istorijos, urbanistikos, architektūros, dailės ir gamtos vertybių kompleksas. Trakų istorinis nacionalinis parkas kol kas vienintelis istorinis nacionalinis parkas Lietuvoje. Trakų apylinkės – ištisi Lietuvos istorijos ir archeologijos klodai. Čia susipynusi Trakų ir visos Lietuvos istorija. Istorinio nacionalinio parko branduolys – Trakų Salos ir Pusiasalio pilių kompleksas bei Trakų senamiestis, besidriekiantis siaurame pusiasalyje tarp Galvės, Totoriškių ir Bernardinų ežerų. Miesto gynybinė bei užstatymo sistema tiesiogiai įtakota gamtin ės aplinkos savitumų.

Beveik penktadalį Istorinio nacionalinio parko ploto užima vandenys. Nacionaliniame parke 32 įvairios sandaros ir dydžio ežerai.

Svarbiausios kultūros paveldo vertybės

Trakų istoriniame nacionaliniame parke yra daugiau nei šimtas didingą ir romantišką krašto praeitį menančių senųjų statinių ar jų likučių.

Garsiausia yra visą Galvės ežero Pilies salą užimanti Salos pilis, kadaise vadinta Mažąja – Tai vienintelė išlikusi iš Lietuvos ežerų salose stovėjusių pilių. Didžiąja Trakų pilimi buvo vadinama Pusiasalio pilis. Šiandien galime matyti šios pilies bokštų ir gynybinių sienų griuvėsius.

Pirmoji mūrinė pilis yra stovėjusi Senuosiuose Trakuose, senojoje Lietuvos valstybės sostinėje. Čia apie 1350 metus gimė Lietuvos kunigaikštis Vytautas Didysis.

 Bražuolės kaime yra didžiausia Lietuvoje Bražuolės piliavietė. Neatskleistomis paslaptimis dvelkia Daniliškių (Totorių kalno), Varnikų piliakalniai, XIX-XII a. Bražuolės pilkapiai, XIV-XV a. kapinynai, senosios miesto ir kaimų kapinės.

Vytauto funduotoje bažnyčioje saugomas Trakų Madonos – Lietuvos globėjos paveikslas.

Trakai tai ir miestas, kuriame gyvena karaimai. Karaimai yra savita Lietuvos bendruomenė, įsikūrusi po Lietuvos kunigaikščio Vytauto (Aleksandro) Didžiojo 1398 metų karo žygio į Krymą.

Užutrakio dvaro sodyba su parku, kurį komponavo vienas garsiausių XIX a. pab.-XX a. pr. prancūzų peizažistų Edouard.as Francois André. Labai vertingas Trakų medinis senamiestis.

Svarbiausios gamtos vertybės

Lygiagrečios ledyno suformuotos kalvų bei gūbrių grandinės kaitaliojasi su siaurais ir giliais arba plačiais ir plokščiais ežeringais tarpgūbriais. Įspūdingiausi Skaisčio ir Galvės ežerai su gausiomis salomis, protakomis susijungę tarpusavyje ir su mažesniais Bernardinų (Lukos) ir Totoriškių ežerais, sudaro vientisą sistemą. Didžiausias ir gražiausias Galvės ežeras su 21 sala, o švariausias – Akmenos ežeras. Galvės ežeras yra ir vienas giliausių Lietuvoje – didžiausias jo gylis – 46,7 m. Įdomi Kudrionių giria bei Plomėnų ir Varnikų pelkynai.

Muziejai

Trakų pilyje įsikūręs istorijos muziejus lankytojus supažindina su krašto istorija, pilies kazematuose eksponuojami taikomosios dailės kūriniai iš senųjų Lietuvos didikų rinkinių. Be istorinių ekspozicijų galima apžiūrėti medžioklės, unikalias pypkių, antspaudų kolekcijas, lobius. Didžiojoje menėje rengiami koncertai. Iš sargybos bokšto galima apžvelgti Trakus, pasigrožėti apylinkių panoramomis, pasidžiaugti ežerų platybėmis ir miškų kupetomis. Unikali karaimų etnografinė paroda.

Galimybės poilsiauti

Trakų istorinis nacionalinis parkas žymus regyklų skaičiumi bei vaizdų patrauklumu. Galvės ežero šiaurinėje pakrantėje yra kalvos viršūnė, gavusi aukščiausią įvertinimą Lietuvoje už estetinį vaizdą ir apžvalgos galimybes. Parko ežerai sudaro puikias galimybes vandens sportui ir pramogoms, buriavimui. Galvės ežere organizuojamos plaukiojimo baidarėmis ir kitos varžybos. Puikios galimybės pasiirstyti valtimis, paplaukioti 1950 metais pastatytu motorlaiviu. Karštomis vasaros dienomis daugybė poilsiautojų renkasi puikius Trakų ežeryno, ypač Akmenos ežero paplūdimius.

Buvusiame Totoriškių dvare – vienas geriausių Lietuvoje kempingų. Čia puikios maudynės, galima pažvejoti, paplaukioti jachtomis, valtimis.

Užutrakio dvaro sodyboje įsikūręs žirgininkystės klubas “Perkūno žirgai”. Jis siūlo pasivažinėjimą žirgais arba žirgų traukiama brička ar fajetonu, o žiemą – rogėmis po Trakų istorinį nacionalinį parką.

Su Varnikų ornitologinio draustinio gamta galima susipažinti keliaujant pažintiniu pėsčiųjų taku.

Informacija apie poilsiavimo galimybes teikiama Trakų istorinio nacionalinio parko direkcijoje, įsikūrusioje Trakų centre. Čia galima įsigyti leidimus mėgėjiškai žūklei, stovyklavimui su palapinėmis. Patyrę vadovai rengia ekskursijas.

Žematijos nacionalinis parkas

Žemaitijos nacionalinio parko direkcija:

Didžioji g. 10, 90420 Plateliai, Plungės r.

Tel. (448) 4 93 37, faks. (448) 4 93 37

El. paštas: znp@zemaitijosnp.lt

Platelių lankytojų centras:

Didžioji g. 8, 90420 Plateliai, Plungės r.

Tel. (448) 4 92 31, faks. (448) 4 93 37

El. paštas: info@zemaitijosnp.lt

http://www.zemaitijosnp.lt

Įsteigtas 1991 m., plotas: 21 720 ha, miškingumas 44,6%.

Rezervatai užima 4,8%, draustiniai – 43,3%,

rekreacinė zona – 2,3%.

Žemaitijos nacionalinis parkas įkurtas vertingiausioms gamtiniu ir kultūriniu požiūriu Žemaitijos teritorijoms išsaugoti.

Nacionalinis parkas yra 3 upių – Minijos, Bartuvos, Ventos – baseinų takoskyroje. Bene vertingiausias čia – Platelių ežerynas su didžiausiu Žemaitijoje Platelių ežeru. Didžiąją dalį parko užima gana aukštos (150-190 m) kalvos. Nacionaliniame parke gyvenantys žemaičiai išlaikę savo tarmę, papročius, charakterio ypatumus. Čia puoselėjamos, gaivinamos senosios Žemaitijos krašto kultūros tradicijos, šventės.

Svarbiausios gamtos vertybės

Platelių ežero, Laumalenkos ir Šilinės hidrografiniai kompleksai, miškingi Plokštinės ir Rukundžių pelkynai, Šarnelės pelkė, Babrungo ir Mergupio upių slėniai, Paburgės, Siberijos, Pakastuvos, Užpelkių, Ertenio pelkės, savitos Paplatelės, Šeirės ir Pailgio miškų bei Juodupio pelkėtų pievų ekosistemos. Nacionaliniame parke yra 12 gamtos paminklų, iš kurių vienas įspūdingiausių – Raganos uosis – storiausias Lietuvos uosis. Jo kamieno apimtis – 7,2 m, aukštis – 32 m.

Svarbiausios kultūros paveldo vertybės

Nacionaliniame parke yra daugiau kaip 200 kultūros paveldo vertybių. Daugiau kaip 30 archeologijos paminklų: akmens amžiaus stovyklų pėdsakų, piliakalnių, alkakalnių, senkapių. Įdomiausi žemaičių Kalvarijos, Grigaičių, Užpelkių, Pučkorių, Gegrėnų, Mikytų kaimų piliakalniai, alkakalniai, esantys Vilkų, Godelių, Mikytų kaimuose. Platelių ežere yra išlikę senovinio tilto, jungusio Platelių miestelį su pilimis saloje, poliai.

Iš architektūros paminklų savo verte labiausiai išsiskiria Beržoro, Platelių, žemaičių Kalvarijos bažnyčios, senovi škos sodybos, Babrungėnų malūnas. Žemaičių Kalvarijoje daug architektūros, dailės, archeologijos, istorijos paminklų. Svarbiausias čia Kristaus Kančios kelias su koplyčiomis, pastatytomis XVII a. Nacionaliniame parke saugomi ir žemaitiški kryžiai, koplytėlės, koplytstulpiai su šventųjų skulptūromis, kurie dar ir mūsų laikais šiame krašte tebestatomi pakelėse ar tvirtinami prie medžių.

Muziejai

Militarizmo ekspozicija – buvusi sovietinės armijos požeminė termobranduolinių raketų paleidimo aikštelė, pastatyta 1962 m.

Platelių dvaro svirne galima pamatyti Užgavėnių kaukių ekspoziciją, archeologinių radinių iš Šventorkalnio, Pilies salos, senovinių įrankių bei namų apyvokos daiktų, nuolat veikia parodos.Rašytojos Žemaitės muziejus – gimtoji rašytojos sodyba su išlikusia troba, rašytojos asmeniniais daiktais, kūrybos ekspozicija. Vytauto Mačernio muziejus pasakoja apie tragiško likimo lietuvių poeto Vytauto Mačernio gyvenimą ir kūrybą.

Reginos ir Justino Jonušų privačiame tautodailės ir etnografijos muziejuje eksponuojami tautodailininkų tapybos ir medžio darbai. Klėtelėje yra įrengtas nedidelis etnografijos muziejus. Leonardo Černiausko privačioje meno galerijoje, buvusiame Babrungėnų vandens malūne, eksponuojami paties šeimininko tapybos ir medžio darbai, surinkti senoviniai daiktai. Kazio Striaukos klėtelėje galima pamatyti jo medžio drožinius.

“Žalioji trobelė” – privati Konstantino Bružo ekspozicija apie žemaičių Kalvariją.

Galimybės poilsiauti

Informaciją apie galimybes poilsiauti gausite Žemaitijos nacionalinio parko lankytojų centre Plateliuose. Čia galite užsisakyti ir ekskursijas, supažindinančias su Žemaitijos gamta, istorija, etnine kultūra.

Poilsiui skirtos Platelių, Paplatelės, Ilgio, Plokščių ir Rūdaičių zonos. Prie Platelių ir kitų ežerų įrengtos 9-ios stovyklavietės (stovyklavimas mokamas). Apsistoti nakvynei galima Plokštinės ekologinio ugdymo centre, nedideliame viešbutėlyje “Dvaro svetainė”, 14-oje kaimo turizmo sodybų, 5-iuose poilsio namuose bei poilsio bazėje.

Iš apžvalgos aikštelės prie Platelių ežero atsiveria puiki ežero panorama. Platūs toliai atsiveria nuo Šarnelės piliakalnio, Mikytų alkakalnio, regyklų Jogauduose ir Paplatelėje.

Aplink Platelių ežerą galima keliauti pėsčiomis, dviračiais, automobiliais. Tai žiedinis maršrutas, jo ilgis apie 30 km. Keliaujant šiuo maršrutu galima susipažinti su Platelių ežeryno vertybėmis. Kelionei galima užsisakyti Žemaitijos nacionalinio parko direkcijos gidą.

Mėgstantiems keliauti pėsčiomis skirti keli pažintiniai takai. Šeirės pažintinis takas (ilgis 4,1 km) supažindina su būdingu šiam kraštui reljefu, augmenija bei gyvūnija. Pėsčiųjų takas – Giliuko ir Kaštoniuko kelionė Platelių dvaro parke. (ilgis 1 km) skirtas pradinių klasių mokiniams. Jame supažindinama su augalais, primenama, kaip reikia elgtis miške. Keliaujant pėsčiųjų ir dviračių taku Plateliai-Beržoras (ilgis 1,5 km) galima susipažinti su šių vietovių gamtos ir kultūros paveldo vertybėmis.

Platelių ežeras puikiai tinka buriavimui, plaukioti valtimis, vandens dviračiais, burlentėmis, jachtomis ir kitomis bemotorėmis priemonėmis. Gausu įvairių paslaugų – organizuojamas povandeninis nardymas, dviračių nuoma ir remontas, vandens dviračių, valčių nuoma. Geros sąlygos žvejybai. Leidimai išduodami Žemaitijos nacionalinio parko direkcijos Platelių lankytojų centre.

Žemaitijos nacionaliniame parke yra puikios sąlygos konferencijoms organizuoti (nuomojamos salės, teikiamos apgyvendinimo ir maitinimo paslaugos), taip pat galima užsisakyti vakaronę (žemaičių dainos, šokiai) ar susipažinti su pagonybės šventėmis ir ritualais.

Regioniniai parkai

Regioniniai parkai – saugomos teritorijos, įsteigtos gamtiniu, kultūriniu ir rekreaciniu požiūriais regioninės svarbos kraštovaizdžiui ir ekosistemoms saugoti, jų rekreaciniam bei ūkiniam naudojimui reglamentuoti. Istoriškai vertingiausiems regioniniams kultūriniams kompleksams bei jų gamtinei aplinkai išsaugoti steigiami istoriniai regioniniai parkai.

Lietuvoje turime 30 regioninių parkų, iš jų vienas istorinis. Visi jie įsteigti 1992 m. Jų sąrašas pateikiamas lentelėje.

Pavadinimas

Plotas (ha)

Pavadinimas

Plotas (ha)

Anykščių

16269

Pagramančio

13644

Asvejos

11589

Pajūrio

5070

Aukštadvario

15350

Panemunių

11563

Biržų

14659

Pavilnių

2153

Dieveniškių istorinis

8747

Rambyno

4786

Dubysos

10571

Salantų

13630

Gražutės

29700

Sartų

12547

Kauno marių

10221

Sirvėtos

8735

Krekenavos

11968

Tytuvėnų

10152

Kurtuvėnų

15090

Varnių

33800

Labanoro

55344

Veisiejų

12200

Metelių

17729

Ventos

10630

Nemuno deltos

28870

Verkių

2673

Nemuno kilpų

25171

Vištyčio

10833

Neries

10588

Žagarės

4784

Susipažinti su nacionaliniuose ir regioniniuose parkuose saugomomis gamtos ir kultūros vertybėmis galima keliaujant automobiliu, dviračiais, valtimis bei pėsčiomis ar žirgais. Lietuvos bendrajame plane numatytos gamtinio ir kultūrinio pobūdžio valstybinių parkų pažintinio autoturizmo trasos – 6 žiedai: Aukštaitijos parkų žiedas, Dzūkijos parkų žiedas, žemaitijos parkų žiedas, Suvalkijos žiedas, Pajūrio parkų žiedas ir Vidurio Lietuvos parkų žiedas.

Atvykus į vieno ar kito nacionalinio ar regioninio parko teritoriją automobiliu, galima keliauti pėsčiomis, dviračiais, valtimis ar žirgais. Norintys apsistoti ilgesniam laikui, turėtų pasidomėti galimybėmis gyventi palapinėse, poilsio nameliuose, kaimo turizmo sodybose, poilsio namuose ir kt.

Pažintinio turizmo galimybės atskleidžiamos pagal parkų žiedus.

Anykščių regioninis parkas

Anykščių regioninio parko direkcija:

J.Biliūno g. 55, 29110 Anykščiai

Tel. (381) 5 07 38

Faks. (381) 5 07 39

El. paštas: regioninisparkas.anyksciai@is.lt

Įsteigtas 1992 m., plotas 16 269 ha, miškingumas 33,1%.

Rezervatai užima 0,5%, draustiniai – 46,6%,

rekreacinė zona – 3,1%.

Anykščių regioninis parkas įsteigtas vertingiausiems Anykščių krašto gamtiniams ir kultūriniams kompleksams bei objektams išsaugoti. Garsus jis A. Baranausko aprašytuoju Anykščių šileliu, pasižymi kultūros paveldo, susijusio su Lietuvos literatūros klasikų gyvenimu, savitumu ir gausa.

Svarbiausios gamtos vertybės.

Vaizdingi Šventosios ir į ją įtekančių Elmės, Variaus, Marčiupio, Šlavės ir kitų upelių slėniai su senvagėmis, salpinėmis pievomis, eroziniais atragiais ir raguvomis, Kurklių eroziniu cirku, Rubikių-Mūšėjaus ežerynas su salomis, Anykštos ir Virintos senslėniai, Storių takoskyrinis moreninis kalvų masyvas. Dešiniajame Šventosios šlaite, kiek žemiau Virintos upės žiočių, yra apie 30 m aukščio Vetygalos atodanga (žėbos kalnas). Tai unikali atodanga, kurioje matomi ikiledyniniai, apie 400 mln. metų senumo sluoksniai, sudaryti iš šviesaus kvarco ir žėručio smėlio. Svarbios ir kitos atodangos: Variaus, Daumantų, Abromiškio Šilelių, Vildžiūnų (Virintos), Gylių. Dešiniajame Šventosios krante netoli Ilgio ežero tyvuliuoja 0,7 ha ploto šaltiniuotas Karalienės liūnas.

Puntuko akmuo – antras pagal dydį Lietuvoje. Jo aukštis-5,7 m, plotis-6,7 m, ilgis-6,9 m, svoris 265 tonos. Jis tapęs legendinių lakūnų S. Dariaus ir S. Girėno įamžinimo vieta. Šalia – A. Baranausko aprašytieji Šventieji ąžuolai. A.Baranausko išgarsintas Anykščių šilelis – tai abipus Šventosios besidriekiantis pušynas, išvagotas grakščių upeliukų: Marčiupio, Piktupio, Šlavės, Išplėtravio, Vingerkštynės. Pietiniame Anykščių šilelio pakraštyje – slėpiningasis Budragaidžio ežerėlis.

Svarbiausios kultūros paveldo vertybės.

Anykščių senamiestis vertingas senąja planine struktūra. Anykščių neogotikinė Šv. Mato bažnyčia, statyta 1899 – 1909 m. – ryškiausias Anykščių panoramos akcentas. Tai aukščiausia dvibokštė bažnyčia Lietuvoje. Bokštai siekia 79 m aukščio.

Regioniniame parke gausu piliakalnių, kurių garsiausias – Šeimyniškėlių (Vorutos). Šį, vieną didžiausių ir įspūdingiausių Aukštaitijos piliakalnių supa du gilūs slėniai, kuriais teka Vorelio ir Volupio upeliai. Ant jo galėjusi stovėti karaliaus Mindaugo pilis. Ne mažiau patrauklūs akiai Liudiškių, Piliakalnio, Buivydų, Bijeikių piliakalniai.

Burbiškio dvaras, įtrauktas į Europos paveldo lankytinų objektų sąrašą – vėlyvojo klasicizmo stiliaus rūmų ansamblis statytas XIX a. pab. Greta – beveik 5 ha ploto angliško planavimo parkas.

Įdomi technikos paminklo siaurojo geležinkelio su jam priklausančiomis stotimis atkarpa iki Rubikių ežero.

Muziejai.

Poeto vyskupo Antano Baranausko (1835-1902) klėtelė – pirmasis memorialinis muziejus Lietuvoje, liaudies architektūros paminklas. Regioniniame parke yra ir rašytojo Antano Žukausko-Vienuolio (1882-1957) namas, rašytojos Bronės Buivydaitės (1895-1984) namelis prie Šaltupio, rašytojo Jono Biliūno (1879-1907) tėviškė.

Už 6 km nuo Anykščių esantis unikalus Arklio muziejus – vienintelis Lietuvoje, 1987 m. įkurtas agronomo prof. Petro Vasinausko iniciatyva. Muziejuje kaupiami eksponatai, atspindintys arklio reikšmę lietuvių ūkio ir kultūros istorijoje. Aštuoniuose muziejaus pastatuose eksponuojami žemės dirbimo padargai, kalvio įrankiai, senoviniai krepšiai, arklio gadynės transporto priemonės – iš visos Lietuvos surinkti vežimai: bričkelės, lineikos, važeliai; unikalios Jono Gelaževičiaus filatelijos bei tautodailininko Jurgio Kazlausko drožinių kolekcijos, nuotraukos.

Niūronyse, Aukštaičių etnografinėje sodyboje, žiemą įgyvendinama edukacinė programa – moksleiviai supažindinami su lietuviškomis tradicijomis, šventėmis.

Galimybės poilsiauti.

Poilsiui skirtos teritorijos į pietus nuo Anykščių ir prie Kavarsko vandens saugyklos, Niūronių kaimas, Rubikių ežeras. Prie Šventosios upės įrengtos 7 stovyklavietės, 2 poilsiavietės ir 2 paplūdimiai. Prie Rubikių-Mūšėjaus ežerų 9 stovyklavietės, iš jų dvi privačios.

Regioniniame parke yra 3 autoturizmo trasos – “Anykščių šilelis”, “Rubikiai”, “Anykščių regioninis parkas”. Pėsčiųjų – dviračių turistinės trasos sudaro sąlygas betarpiškai pažinti regioninio parko vertybes. Direkcija teikia informaciją apie dviračių trasas bei lankytinas vietas. Yra 5,5 km ilgio Šventosios takas, prasidedantis Anykščiuose ir besitęsiantis iki Puntuko.

Siaurasis geležinkelis kviečia į užsakomąsias keliones keleiviniais vagonais, vagonais restoranais, motodrezinomis, dviračiais ant bėgių bei aplankyti muziejaus ekspoziciją.

Šventoji, jungianti Gražutės, Sartų ir Anykščių regioninius parkus, yra labai patraukli vandens turistams. Baidarėmis ir valtimis galima keliauti Rubikių-Mūšėjaus ežerais. Prie Rubikių ežero yra valčių nuomos punktas. Ežeras tinka buriavimui.

Niuronių Arklio muziejuje galima pajodinėti ir pasivažinėti žirgais – ir ilga kaimo gatve, ir romantišku žirgo taku (12 km trasa), paglostyti poniuką ar asilą, įsigyti suvenyrų žirgo tema.

žvejų mėgėjų tarpe vienas labiausiai žinomų ežerų yra Rubikių ežeras, žvejojama ir Šventosios upėje.

Anykščiuose, ant Kalitos kalno, veikia kalnų slidinėjimo trasa. Šios trasos ilgis 180 m, aukščio skirtumas 40 m. Kalno šlaite veikia keltuvas. Slidinėjimo trasos yra prie Liudiškių kalvos ir Pašventupio kaime, prie žemės ūkio mokyklos.

Asvejos regioninis parkas

Asvejos regioninio parko direkcija:

Dubingiai, 33022 Molėtų r.

Tel./faks. (383) 47222

El.p. asveja@mail.lt

 Įsteigtas 1992 m., plotas 11 589 ha, miškingumas 51,5%.

Rezervatai užima 1,2%, draustiniai – 30,2%,

rekreacinė zona – 9,9%.

Asvejos regioniniame parke saugomas Asvejos ežeryno kraštovaizdis. Čia unikali ledyno tirpsmo vandenų išgraužtų dubaklonių sankirta su stačiašlaičiais giliais ežerais, kurių parke daugiau kaip 30 –  žmogaus veiklos beveik nepaliestos pelkės užima apie 8% regioninio parko teritorijos.

Svarbiausios gamtos vertybės.

Didžiausias ir įdomiausias ežeras – Asvejos, besitęsiantis 22 km, kiek mažesni, bet ne mažiau vertingi – Baluošų, Beržos, Viranglio, Ilgio, Žverno, Nikajo ežerai. Savitas Baluošų ežero ir šimtamečių pušynų kraštovaizdis su vandens ir plėšriesiems paukščiams vertingais biotopais, pelkėtas ežeringas Beržos dubaklonis, pasižymintis didele biotopų įvairove, Jurkiškio (Stirnelės) upelis, Asvejos ežero Vyriogalos įlankos ir ją supančių miškų kraštovaizdis bei Dubingos upelio ištakos, Žalktynės įlankos ir ją supančių miškų kraštovaizdis bei Ešerinės aukštapelkė, Purviniškių pelkėje velnio neštas ir pamestas Majo akmuo, storiausia Lietuvos pušis (Purviniškių), Alkos klevas, Abejutės ąžuolas. Didžiausia yra Purvino pelkė, pasižyminti augalų ir gyvūnų rūšių gausa.

Svarbiausios kultūros paveldo vertybės.

Dubingių urbanistinis kompleksas su Dubingių piliakalniu ir piliaviete, Baluošų piliakalnis, Žingių, Degsnės, Jutonių ir Voronių pilkapynai, Alkos ir Purviniškių kaimai, Dubingių karčema, medinis tiltas per Asvejos ežerą, seniausia Dubingių apylinkėse mokykla.

Muziejai.

Alkos kaime yra privatus Artūro Davainio muziejus – buities rakandų ekspozicija. Dubingių krašto buities ir istorijos muziejus, įsikūręs Dubingių smuklėje bei mokykloje.

Galimybės poilsiauti.

Asvejos regioniniame parke poilsiautojams skirtos teritorijos tarp Žverno ir Asvejos ežerų su Žverno ežeru, Asvejos ežero rytinė pakrantė, Ilgio (Gilaušio) ežero pakrantės, rytinis Viranglio ežero krantas, Nikajo ežeras su vakarine ir šiaurės vakarine pakrantėmis bei Galono ir Leikštekio ežerai ir jų rytinės pakrantės.

Stovyklavietės yra beveik prie kiekvieno ežero. Su palapinėmis galima apsistoti Abejučių, Purviniškių, Žingių, Liudgardo ir Galono poilsiavietėse.

Dubingių poilsio namuose lankytojai laukiami ištisus metus. Čia galima ne tik išsinuomoti valtis, vandens dviračius, bet ir apsistoti ilgesniam laikui, išsinuomoti salę konferencijoms, pobūviams. Yra pirtis.

Puikūs reginiai atsiveria iš Dubingių ir Baluošų regyklų, taip pat Ilgio ir Žverno ežerų panoraminių regyklų. Nuo Dubingių pradedamos įdomios turistinės kelionės valtimis, baidarėmis Asvejos ežeru (23 km), Dubingos upele (18 km) iki Žeimenos. O pasiekus Žeimeną, galima pasiekti ir Kuršių marias. Buriuoti tinkami Asvejos, Baluošų, žverno bei Arino ežerai.

Dubingiuose įrengtas pažintinis takas, vedantis į Dubingių piliavietę. Dviračiais bei pėsčiomis įdomu keliauti šiomis trasomis: Dubingiai-Liudgardas-Baluoša-Žingiai-Jonėnai-Žalktynė-Dubingiai ir Padubingė-Abejučiai-Jakūbiškės-Žingiai-Padubingė. Žiemos metu šios trasos tinka ir slidinėjimui.

Mėgstantiems keliauti automobiliu rekomenduojama pasirinkti didįjį žiedą: Dubingiai-Joniškis-Abejučiai-Sužionys-Žalktynė-Dubingiai.

Miškuose, išskyrus rezervatų miškus, galima uogauti, grybauti bei riešutauti. Žvejus mėgėjus vilioja Asvejos,

Baluošų, Žverno, Nikajo, Galono, Leikštenio ežerų gelmės.

Aukštadvario regioninis parkas

Aukštadvario regioninio parko direkcija:

 Draugystės g.2, 21254 Aukštadvaris, Trakų r.

Tel./faks. (528) 6 52 46

El. paštas: aukstadvario.parkas@is.lt

Įsteigtas 1992 m., plotas 15 350 ha, miškingumas 60,3%.

Rezervatai užima 1%, draustiniai – 61,57%,

rekreacinė zona – 6,4%.

Aukštadvario regioninis parkas įsteigtas siekiant išsaugoti raiškiausią Dzūkų aukštumos dalį – Aukštadvario kalvyną, vieną vaizdingiausių Lietuvoje, su Verknės ir Strėvos ežeringais aukštupiais. Vaizdingi ežerai, apsupti šimtamečių šilų, nuo seno traukia lankytojus.

Svarbiausios gamtos vertybės.

Mergiškių – Aukštadvario kalvyno miškingas kraštovaizdis su Gedanonių kalnu (aukščiausia Dzūkų aukštumos vieta), Verknės ir Strėvos upių ištakos ir raiškūs slėniai, dubakloniuose tyvuliuojantys skaidrūs ežerai (jų parke apie 80), Lietuvos duobių ,,karalienė. – 40 m gylio Velnio duobė, termokarstiniai ežerai, paslaptingas Nikronių akmuo, Ustronės riedulynas, Vilkokšnio ežero dubaklonis, Spindžiaus ir Strėvos gražūs miškai.

Svarbiausios kultūros paveldo vertybės.

Lavariškių, Mošos, Pamiškės, Žuklijų ir Strėvos piliakalniai, Drabužininkų, Lauzgenių, Mošos, Lavariškių, Strėvos ir kt. pilkapiai, savitas Aukštadvario miestelis (bažnyčia ir domininkonų vienuolyno kompleksas, dvaro parkas su poeto A. Mickevičiaus ąžuolu ir pirmaisiais Lietuvoje upėtakių auginimo tvenkiniais, hidroelektrinė, gynybinis Aukštadvario piliakalnis, Kartuvių kalnas), Bagdanonių hidroelektrinė su protakomis, ,,karališkasis. vieškelis, alko akmenys ir šaltiniai, dvarvietės, kaimai.

Galimybės poilsiauti.

Rekreacinės teritorijos: Aukštadvario HE tvenkinio didžioji dalis, Skrebio, Sienio paežerė, Vilkokšnio ežero Kojos įlankos šiaurinė pakrantė, Pakojaus ežeras, apie Šamuko ežerą, šiaurės vakarinė Drabužio ežero pakrantė, šiaurinė ir rytinė Ungurio ežero pakrantės, pietinė Aukšlinio ežero pakrantė. Stovyklavietės įrengtos prie Stankos ežero Strėvos km. ir prie Aukštadvario HE tvenkinio.

Pėsčiomis galima keliauti 5 pažintiniais takais, dviratininkams tinkami maršrutai: “žaliasis takas”, “Po Aukštadvario miestelį”, “Pro Velnio duobę”, “Pro sakralinius šaltinius”. Rengiamas dviračių takas Aukštadvaris-Strėva ir aplink Vilkokšnio ežerą.

Baidarėmis galima plaukti Verknės aukštupiu nuo Vilkokšnio ežero rytinės pakrantės, kur įteka Verknė, iki Aukštadvario hidroelektrinės.

žiemą po Strėvos apylinkes organizuojami žygiai slidėmis.

Biržų regioninis parkas

Biržų regioninio parko direkcija:

Ramunių g. 2, 41128 Biržai

Tel./faks. (450) 3 42 64

El. paštas: reg.parkas.birzai@is.lt

Įsteigtas 1992 m., plotas 14 659 ha, miškingumas 19,8%.

Rezervatai užima 0,1%, draustiniai – 52,1%,

rekreacinė zona – 0,7%.

Didžiausias šio regioninio parko savitumas – karstins kraštovaizdis su daugybe karstinių įgriuvų – smegduobių, atsiradusių vandeniui išplovus žemėje slūgsančius gipso klodus.Daugiausia jų – Karajimiškių ir Kirkilų apylinkėse, Tatulos slėnyje. Karstinės įgriuvos labai įvairios, vienos taisyklingos, kitos gi sudėtingos konfigūracijos, vienos su ežerėliais, kitos sausos. Lyguminis kraštovaizdis su gausiomis smegduobėmis unikalus ir Europos mastu. Pastaraisiais metais karstiniai reiškiniai ypač suaktyvėjo. Atsiveria naujos smegduobės, pasiglemždamos ne tik medžius, bet ir gyvulius bei pastatus.

Svarbiausios gamtos vertybės.

3 gamtos paminklai, iš kurių žinomiausias – Karvės ola su 5 urvais ir požeminiu ežeriuku. Regioniniame parke priskaičiuojama iki 8000 karstinių įgriuvų. Įdomi Tatulos upė bei Smardonės upelis. Regioniniame parke tyvuliuojantis seniausias Lietuvoje tvenkinys, Širvėnos ežeru vadinamas, patvenktas dar XVI a. pabaigoje.

Svarbiausios kultūros paveldo vertybės.

Seniausius laikus mena Ąžuolpamūšės piliakalnis. XVI a. statyta Biržų pilis – ryškiausias bastioninio tipo pilių paminklas Lietuvoje, geriausiai išsilaikiusi Šiaurės Rytų Europoje ir vienintelė Lietuvoje. Astrave greta Biržų stovi puošnūs vėlyvojo klasicizmo stiliaus rūmai. Ypač vertingas rūmų vidaus dekoras, įspūdingas reprezentacinis holas, dvi salės. Rūmai restauruoti, prie įėjimo pastatytos betoninės dekoratyvinės liūtų skulptūros (autentiškos jų skulptūros prie Kauno karo muziejaus). 1862 m. greta rūmų buvo įkurtas mišraus plano parkas. Savitas Pabiržės architektūrinis ansamblis, Daudžgirių bei Pabiržės (Balandiškių) dvarų sodybų kraštovaizdis, Likėnų parkas.

Muziejai.

Pilyje įsikūręs Biržų krašto “Sėlos muziejus”.

Galimybės poilsiauti.

Informaciją apie lankytinus objektus, galimybes poilsiauti galima įsigyti regioninio parko direkcijoje. Dėl gido paslaugų reikia susitarti iš anksto. Paprastai visi pažintinio turizmo maršrutai prasideda nuo Biržų pilies. Prieš tai siūloma aplankyti Radvilų pilyje esantį “Sėlos” muziejų.

Prie Gulbinų ežero įrengtas paplūdimys, yra pavėsinė, kiti miško baldai, vietos palapinėms. Trumpalaikiam poilsiui skirtos poilsiavietės prie Kirkilų karstinių ežerėlių, Karajimiškyje prie Karvės olos, Užušilių miške, greta Ąžuolpamūšės piliakalnio. Čia lankytojams įrengtos pavėsinės ir kiti miško baldai.

Parke patogu keliauti autoturistams, nes beveik 70% kelių asfaltuoti. Autoturistamas paruošti 2 maršrutai. Pirmas – “Keliaujame į žemės gelmių muziejų” (trukmė 2 val., ilgis 22 km). Antras maršrutas – apžvalginė 5 val.ekskursija po regioninį parką (ilgis 80 km).

Mėgstantiems aktyvų poilsį siūloma 13 km maršrutas pėsčiomis arba dviračiais. Šiuo maršrutu turistus gali palydėti regioninio parko direkcijos gidas arba galima keliauti savarankiškai, prieš tai regioninio parko administracijoje įsigijus maršruto schemą ir aprašymą. Pėsčiomis, mediniu pusės kilometro ilgio pėsčiųjų tiltu per Širvėnos ežerą, malonu nukeliauti į Astravo dvaro parką, kurio centrinis akcentas yra grafų Tiškevičių rūmai. Ąžuolpamūšės piliakalnyje yra įrengtas pažintinis botaninis takas (ilgis 1 km).

Širvėnos ežeras – puiki vieta žvejams, burlenčių sporto mėgėjams ir visiems norintiems pailsėti.

Dieveniškių istorinis regioninis parkas

Dieveniškių istorinio regioninio parko direkcija:

Poškonių k., 17134 Šalčininkų r.

Tel./faks. (380) 4 66 24

El. paštas: dieveniskiuirp@is.lt

Įsteigtas 1992 m., plotas 8 747 ha, miškingumas 47,1%

Draustiniai užima 45,1%, rekreacinė zona – 1,1%.

Dieveniškių istorinis regioninis parkas – vienintelis tokio pobūdžio parkas Lietuvoje. Jis skirtas išsaugoti vertingą Dieveniškių apylinkių etnokultūros palikimą. Regioninio parko teritorija yra pietiniame Ašmenos aukštumos šlaite, kurį sudaro keli kalvagūbrių atragiai. Aukščiausia parko ir Šalčininkų krašto kalva – 262,6 m virš jūros lygio. Šiaurine ir rytine parko teritorija teka Gauja – švelni, šaltavandenė upė. Jos versmės yra ties Dainavėlės kaimu. Tačiau viena pagrindinių regiono vertybių – tai nuoširdūs ir paprasti vietos žmonės, kurie, nepaisant įvairiausių negandų, išlaikė unikalią ir savitą kultūrą bei papročius.

Svarbiausios kultūros paveldo vertybės.

Bėčionių piliakalnis vienintelis pilies kalnas Dieveniškių apylinkėse. Čia matyti pylimo liekanų, o šalia jų – griovio pėdsakai. Stakų pilkapynas (42 pilkapiai) didžiausias Dieveniškių kyšulyje. Poškonių pilkapyne yra labai įspūdingas 22 m skersmens ir 1,8 m aukščio pilkapis. Vertingi ir Didžiulių bei Senųjų Miežionių pilkapynai. Įdomūs mitologiniai akmenys Jankelis ir Jankeliukas, Mokas ir Užkeikta svodba. Savitas Norviliškių vienuolynas – XVII a. pradžios renesansinės gynybinės architektūros kompleksas. Svarbiausia Dieveniškių urbanistinio komplekso dalis – keturkampė aikštė penkių istorinių kelių kryžkelėje. Dieveniškių bažnyčia . vertingas XVIII a. pabaigos medinės architektūros pastatas. Gatviniai Poškonių, Žižmų ir Rimašių kaimai – architektūros paminklai. Žižmai – vienas įdomiausių, labai mažai pakitęs pusantro kilometro ilgio gatvinis kaimas su etnografinėmis XIX a. pab..XX a. pr. sodybomis.

Svarbiausios gamtos vertybės.

Miškingas Stakų slėniuotų aukštumų kraštovaizdis su aukštomis, siekiančiomis 262,6 m plokščiakalvėmis. Botaniniu požiūriu vertingos Gaujos pakrantės ties Gudeliais ir Dieveniškėmis. Nemkamedžio ir Stakų miškuose augagalingi Grybiškių ir Stakų ąžuolai. Švedų miške stūkso legendomis apipinti Moko ir Šaltinių akmenys.

Muziejai.

Dieveniškių istorinio regioninio parko informacijos centre Poškonyse sukaupti ir eksponuojami senieji namų apyvokos daiktai: skaptuotos geldos, vietos puodžių pagamintos čerpės, javų ir linų apdirbimo įrankiai bei tradicinių audinių ekspozicija, pasižyminti naudojama spalvine gama ir gausia raštų įvairove.

Galimybės poilsiauti.

Informacinis centras, įsikūręs šalia Poškonių tvenkinio, apsuptas etnografinių kaimų ir istoriškai susiformavusio kraštovaizdžio. Direkcijos darbuotojai patars kur patogiau apsistoti ir pailsėti.

Teikiamos gido paslaugos, tačiau norintiems ir pageidaujantiems keliauti po istorinį regioninį parką savarankiškai rekomenduojame sekti pastatytų lankytinų objektų rodyklių nuorodas. Informacinius stogastulpius bei aprašymus su būtiniausia informacija rasite prie gamtos ir kultūros paveldo objektų. Keliaujantieji dvejais automobilių, dvejais dviračių ir dvejais pėsčiųjų maršrutais turi puikią galimybę susipažinti su šiuo unikaliu gamtos ir žmogaus sukurtu regionu. Netoli lankomų objektų įrengtos patogios automobilių stovėjimo aikštelės su miško baldais. Taip ir traukia prisėsti jaukiame gamtos prieglobstyje, užkąsti, pasimėgauti miško kvapais ir stebėtina ramybe.

Pėsčiomis galima keliauti Gaujos mokomuoju taku, kurio ilgis 1,7 km. Įsitikinsite kiek daug čia saugoma retų augalų rūšių.

Miškuose daug grybų, uogų. Jų užtenka ir atvykstantiems, ir vietos gyventojams.

Dubysos regioninis parkas

Dubysos regioninio parko direkcija:

Vilniaus g. 99A, 60168 Raseiniai

Tel./faks. (428) 7 03 30

El. paštas: dubysosp@delfi.lt 

Įsteigtas 1992 m., plotas 10 571ha, miškingumas 44%

Draustiniai užima 93,6%, rekreacinė zona – 4%.

Dubysos regioninis parkas įsteigtas siekiant išsaugoti Dubysos erozinio slėnio kraštovaizdį, jo gamtinę ekosistemą. Dubysa . viena gražiausių Lietuvos upių. Upės kilpos ir senvag ės, miškais apaugę šlaitai, salpinės pievos, vandeningi ir sraunūs intakai, tekantys giliais slėniais, sudaro savitą ekosistemą, turtingą augalų ir gyvūnų rūšių. Čia atplaukia neršti lašišos ir šlakiai.

Svarbiausios gamtos vertybės.

Unikalus ir labai įspūdingas plačiadugnis ir stačiašlaitis Dubysos senslėnis, išraižytas intakų (Lelyko, Šventupio, Šakumos, Upytės upelių, Kirkšnovės upės) slėnių ir raguvų. Įspūdingas yra gilus, siauras ir stipriai šakotas Dratvinio slėnis. Plauginių draustinyje auga Gražusis ąžuolas (skersmuo 1,4 m, aukštis 28 m).

Svarbiausios kultūros paveldo vertybės.

Dubysos slėnio šlaituose gausu piliakalnių (Lyduvėnų ir Barsukalnio, Betygalos, Aukštuonos, Padubysio) ir senkapių. Visi regioninio parko gamtiniai ir urbanistiniai kompleksai bei objektai tiesiogiai susieti su Dubysa, jos ir jos intakų slėniais. Betygalos miestelio puošmena – paminklas Vytautui Didžiajam, bažnyčia su B. Pundziaus skulptūromis.

Ugionyse vaizdinga liaudies klasicizmo stiliaus bažnytėlė. Unikalus Lyduvėnų geležinkelio tiltas – ilgiausias ir aukščiausias Lietuvoje.

Muziejai.

Pasandravio memorialiniame draustinyje, Bernotų kaime saugoma poeto Maironio sodyba ir ją supanti gamtinė bei kultūrinė aplinka.

Betygaloje yra krašto muziejus, kuriame gausi krašto istorijos, gamtos, geologijos ekspozicija, atspindinti įvykiais ir talentingais kraštiečiais turtingą miestelio praeitį.

Galimybės poilsiauti.

Informacija apie regioninį parką, jo vertybes teikiama direkcijoje esančiame informaciniame centre, Lyduvėnų mokykloje ir krašto istorijos muziejuje Betygaloje.

Poilsiui skirti miško parkai (Padubysio, Paturkšlio), stovyklaviečių teritorijos. Dubysos regioniniame parke stovyklauti galima Laštingalos (Daugodų miško) stovyklavietėje, esančioje 8 km nuo Raseinių Baisogalos link. Čia įrengtos tinklinio, krepšinio aikštelės, rengiamos masinės šventės ir turistų sąskrydžiai. Maudytis ir poilsiauti tinka Padubysio, Lakštingalų slėnio, Lyduvėnų, Kalniškių rekreacinės zonos, Luknės, Ariogalos tvenkiniai.

Vandens turistų laukia Dubysa, regioninio parko teritorija vingiuojanti 46 km. Siūloma keliauti baidarėmis su šeima. Dubysa ne visuomet vandeninga. Tuomet kelionę geriausia pradėti žemiau Maironių Kelmės rajone. Tiesa, patiems reikia pasirūpinti valtimis ar baidarėmis, nes Raseinių rajone jos kol kas nenuomojamos.

Keliauti po regioninį parką padės direkcijos išleista turistinė schema su pažymėtais pėsčiųjų, dviračių, autoturizmo maršrutais. 4 km ilgio maršrutas Betygala-Ugioniai su gidu neprailgs, nes nepakartojamas kraštovaizdis, paveldo objektai, išsidėstę kairiajame Dubysos upės krante, įdomūs įvairaus amžiaus turistams.

 Poeto Maironio gimtinę Pasandravyje ir tėviškę Bernotuose jungia Ąžuolų takas (ilgis 1,5 km). Taką žymintys kryžiai ir koplytėlės – puiki pažintis su lietuvių kryždirbystės tradicijomis. Bernotuose esančios etnografinės sodybosmuziejaus darbuotoja supažindina su poeto biografija.

Dviratininkams skirtas savaitgalio maršrutas (ilgis 32 km) Raseiniai-Lyduvėnai-Raseiniai. Vasarą organizuojami dviračių žygiai Raseiniai-Dubysa (Daugodai)-Raseiniai.

Dubysos regioniniame parke, kairiajame Dubysos slėnio šlaite, greta kelio Raseiniai-Baisogala yra slidinėjimo trasa su keltuvu.

Galima apsistoti dviejose kaimo turizmo sodybose: D. Babilienės Kaulakių kaime (prie Kaulakių tvankinio) ir R.

Aniulio prie Dubysos kairiojo intako Kirkšnovės tvenkinio (netoli Ariogalos).

vejai mėgėjai gali žvejoti Dubysos upėje, Kaulakių tvenkinyje. Leidimus išduoda Medžiotojų ir žvejų draugijos Raseinių skyrius, Žemaitės g. 1-1, tel. (428) 7 02 71.

Gražutės regioninis parkas

Gražutės regioninio parko direkcija:

Dariaus ir Girėno g. 28A, 32110 Zarasai

Tel./faks. (385) 3 70 30

El. paštas: grazutes.parkas@takas.lt 

Įsteigtas 1992 m., plotas 29 700 ha, miškingumas 55,1%.

Draustiniai užima 42,1%, rekreacinė zona – 4,4%.

Gražutės regioninis parkas priskiriamas miškingų ežeringų regioninių parkų grupei. Jame saugomas miškingas ežeringas Šventosios aukštupio kraštovaizdis. Net 16 km tęsiasi reto gražumo, sudėtingiausią konfigūraciją Lietuvoje turintis vandens telkinys – Antalieptės marios su daugybe salų, pusiasali ų ir įlankų. Šventosios vandeniu užpildytame duburyje susilieję net 26 ežerai. Regioniniame parke prasideda Šventoji . gražiausia Rytų Aukštaitijos upė. Čia gausu stambių lėkštų iki 20 m aukščio kalvų. Regioninis parkas labai miškingas.Didžiausią plotą užima Gražutės giria, senovėje buvusi stambiu miško masyvu.

Svarbiausios gamtos vertybės.

Antalieptės marios, uniklus benuotakinis Švento ežeras – savitas hidroklimatinis barometras. Jame stebimi didžiausi vandens horizonto svyravimai. Ne mažiau vaizdingi ir kiti – Luodžio, Samavo, Asavo, Šiurpio, Veprio, Ligajos, Ažukalnio, Zalvo ežerai, ypatingu nuolydžiu pasižymintis Šavašos upelis.

Svarbiausios kultūros paveldo vertybės.

Salako urbanistinis kompleksas – buvęs Lietuvos valdovų medžioklės centras – su įspūdinga Švč. Mergelės Marijos bažnyčia iš tašytų akmenų. Antalieptės miestelyje, Šventosios slėnyje, yra XVIII a. karmelitų vienuolių statyta bažnyčia ir vienuolynas, pokario laikotarpio inžinerinės technikos pavyzdys – derivacinė Antalieptės hidroelektrinė, netoliese prie Šavašos upelio – iki XVII a. egzistavusios pagonių šventyklos liekana – Lūžų akmuo su dubeniu.Regioniniame parke yra 9 piliakalniai. Ypač įspūdingi Šventosios upės piliakalniai, buvusios sėlių genties gyvenviet ės: Verslavos piliakalnis, kurį saugo pelkėti Šventosios krantai, Zokorių piliakalnis. Gilią praeitį mini 1-2 tūkst.prieš Kr. datuojamas Sokiškių piliakalnis Senajame Dūkšte.

XVII-XIX a. kultūros židinys – senojo Dūkšto dvaro kompleksas, kuriame viešėdavęs poetas A. Mickevičius. Šalia – senosios kapinaitės, kuriose ilsisi įžymaus pomologo, Rojaus įkūrėjo A. Hrebnickio, Vilniaus universiteto dailės profesoriaus J. Rustemo palaikai.

Muziejai.

Tiltiškių vandens malūne veikia vienintelis Lietuvoje Energetikos muziejus, Salako mieste – “Jūrų muziejus”.

Galimybės poilsiauti.

Lankytojams įrengtos stovyklavietės prie Asavo ežero Zarasų rajone ir prie Skaidrio ežero Ignalinos rajone.Kiekvienoje jų, vienu metu gali stovyklauti iki 8-10 šeimų ar nedidelių grupių. Trumpam įsikurti galima prie Samanio, Luodžio ežerų. Privačios įmonės suteikia galimybę ilsėtis prie Luodžio ežero ir Bikėnų valtinėje, kur Šventoji įteka į Antalieptės marias. Jūsų laukia kaimo turizmo sodybų šeimininkai, keletas svečių namų, kuriuose galima rengti ir seminarus.

Plaukiant Šventąja (246 km), viena ilgiausių upių, tekančių tik Lietuvoje, galima susipažinti ne tik su Gražutės, bet ir kaimynystėje esančiais Sartų ir Anykščių regioniniais parkais. Gražutės regioniniame parke kelionė Šventąja prasideda nuo Dūkšto arba Luodžio ežerų. Smagu paplaukioti Antalieptės mariomis, Luodžio, Samavo ir Dūkšto ežerais.Juos pamėgo ir buriuotojai. Valtis ir baidares galima išsinuomoti Bikėnų valtinėje.

Degučių kraštovaizdžio draustinyje prie Samanio ežero 2,5 km pažintinis pėsčiųjų takas veda per vaizdingą senąjį šilą, aukštapelkę ir retųjų orchidėjinių augalų buveinę – žemapelkę, padavimais ir legendomis apsuptą Samanio piliakaln į. Netoli Antalieptės miestelio, Šavašos kraštovaizdžio draustinyje esančiame 1,5 km pažintiniame pėsčiųjų take lankytojai galės pasidžiaugti kalnų tipo upe Šavaša, suprasti jos grožio paslaptis, aplankyti pagonių šventyklos liekaną – Lūžų akmenį.

Autoturizmo trasa: Zarasai-Salakas-Kiemionys-Baibiai-Antalieptė-Baltriškės-Degučiai-Zarasai (110 km).

Lankytojų mėgstamas Kiemionių kaime esantis aukštas šlaitas, nuo kurio atsiveria įlankomis ir pusiasaliais išraizgytas

Antalieptės marių vaizdas.

Apie 70 mažų ir didelių ežerų nuo seno garsėja žuvų gausumu ir įvairove. Beveik visuose regioninio parko ežeruose galima žvejoti vasaros ir žiemos sezonais, įsigijus leidimus Zarasų arba Ignalinos žvejų draugijose.

Vaizdingas, kalvotas, ežeringas ir miškingas Gražutės regioninio parko kraštovaizdis labai patrauklus ir žiemą.

Kauno marių regioninis parkas

Kauno marių regioninio parko direkcija:

Miškininkų g. 2, Vaišvydava 53106, Kauno r.

Tel./faks. (37) 38 30 70

El. paštas: kmarios@takas.lt 

Įsteigtas 1992 m., plotas 10 221 ha, miškingumas 38,1%.

Draustiniai užima 29,7%, rekreacinė zona – 43%.

Kauno marių regioninis parkas įsteigtas siekiant išsaugoti unikalų Kauno marių tvenkinio kraštovaizdį, jo gamtinę ekosistem ą bei kultūros paveldo vertybes. Svarbiausias Kauno marių regioninio parko akcentas yra marios, atsiradusios 1959 m. užtvenkus Nemuną. Marių dugnu virto didelė dalis slėnio, vanduo užliejo 6 350 ha. Prieš užliejant šį žemės plotą į aukštesnes vietas buvo iškelti kaimai ir vienkiemiai. Iš dabartinės marių teritorijos buvo iškelta 721 sodyba.

Svarbiausios gamtos vertybės.

Didžiosios atodangos, užlietos Nemuno intakų žiotys, įlankos, virtusios tikrais fiordais, prie marių prigludusios sengirės (Rumšiškių, Dabintos miškai) su turtinga augalija ir gyvūnija, ypač retų Lietuvoje žinduolių – didžiųjų miegapelių – populiacija, pelkėjančių, tankiais nendrynais apaugusi ų marių pakrančių vandens paukščiais. Mariose perėjimo ir migracijų metu aptinkami beveik visų Lietuvoje registruotų rūšių vandens paukščiai. Nuo Pakalniškių piliakalnio iki Girionių gyvenvietės plyti vienas iš didžiausių ir turtingiausių rūšine sudėtimi Lietuvoje Girionių miško parkas. Arlaviškėse garsusis Kadagių slėnis, kuriame auga įvairios paprastojo kadagio formos.

Svarbiausios kultūros paveldo vertybės.

Gilią senovę mena Pakalniškių, Lašinių, Samylų, Vieškūnų, Dovainonių piliakalniai bei Dovainonių/Kapitoniškių, Maisiejūnų/Surgantiškių pilkapynai.

 Pažaislio vienuolyno ansamblis – XVII a. Lietuvos baroko perlas. Ansamblio branduolys – bažnyčia – originalus kūrinys su fasade dominuojančiu šešiakampiu kupolu, kampiniais bokštais. Ansamblio pastatuose apie 140 įvairaus didumo freskų. Be bažnyčios pastatų kompleksą sudaro šventieji vartai, forestorius, vienuolynas, eremitų nameliai, varpinė, oficinos, ūkiniai pastatai, didieji vartai. Šis vienuolyno ansamblis vienas vertingiausių Rytų Europoje.

Muziejai.

Lietuvos liaudies buities muziejuje, įkurtame 1966 m., saugomi ir eksponuojami XVIII a. antrosios-XX a. pirmosios pusės Lietuvos kaimų, miestelių ir sodybų statiniai, jų eksterjero ir interjero elementai. Muziejus, užimantis 175 ha, suskirstytas sektoriais pagal Lietuvos etnografinius rajonus (Dzūkija, Aukštaitija, Žemaitija, Suvalkija), perteikiant regionų kaimų ir miestelių savitumus, būdingas sodybas. Pastatuose įrengtos ekspozicijos atspindinčios Lietuvos valstiečių bei miestiečių buitį, darbus, tradicijas. Muziejuje rengiamos tradicinės kalendorinės šventės, folklorinių ansamblių koncertai, parodos.

Palemone įsikūręs žymios lietuvių poetės Salomėjos Nėries memorialinis muziejus.

Galimybės poilsiauti.

Rekreacinės parko zonos: žemutinė Kauno marių dalis bei marių akvatorija į pietus nuo Rumšiškių, Pažaislio, Amalių-Palemono, Jakštonių, Karčiupio, Grabuciškių, Rumšiškių, Kapitoniškių-Dovainonių, Girionių miško parkai, žiegždrių, Viršužiglio ir Arlaviškių miškai. Daugiausia tinkamų poilsiauti bei maudytis pakrančių yra žemutinėje marių dalyje – Pažaislio pusiasalyje, ties Jakštonimis, Grabuciškėmis, Girionimis. Pasistatyti palapinę ar susikurti laužą galima Duobakalnio ir Samylų stovyklavietėse, Laumėnų, Rumšiškių, Girionių, Gastilionių poilsiavietėse.

Puikūs reginiai į marias, miškus ir sudėtingą reljefą atsiveria nuo Dovainonių, Vieškūnų piliakalnių, Žiegždrių, Mergakalnio, Arlaviškių bei Neveronių apžvalgos aikštelių. Įspūdingas, sienomis dunksančias atodangas geriausia apžvelgti plaukiant Kauno mariomis.

Migruojančius paukščius, trumpam stabtelėjusius pailsėti ir pasimaitinti, patogiausia stebėti nuo Kauno marių krantų.

Norintiems daugiau sužinoti apie gamtą Kauno marių regioniniame parke siūloma keliauti Pakalniškių pažintiniu taku (ilgis beveik 3 km), Žiegždrių mokomuoju taku (ilgis 1,6 km), pėsčiųjų trasomis: Girionys-Laumėnai-Žiegždriai; Rumšiškės-Kapitoniškės-Dovainonys; Vieškūnų piliakalnis-Lakštingalų slėnis. Dviračiais galima pasivažinėti po Pažaislio miško parką. Automobiliais galima keliauti šiais maršrutais: Vaišvydava-Girionys-Samylai-Arlaviškės (ilgis 24 km), Rumšiškės-Dovainonys-Kruonio HAE (ilgis 15 km). Žirgais galima pajodinėti Lietuvos liaudies buities muziejuje, o kas nori, visą muziejaus ekspoziciją aplanko važiuodami brička.

Kauno marios – vienas tinkamiausių vandens telkinių Lietuvoje mėgstantiems buriuoti bei plaukioti motorinėmis valtimis. Pakeliauti Kauno mariomis ir pasigėrėti ardomais krantais galima keleiviniais pramoginiais laivais “Nemunas” ir “Algirdas”, kuriuose vienu metu gali plaukti iki 150 žmonių.

Buriuotojai renkasi Kauno “Žalgirio” jachtklube. Čia organizuojami pramoginiai plaukiojimai jachtomis, kateriais, mokoma buriuoti. Kiekvienais metais jachtklubas rengia įvairias būriavimo varžybas ir regatas.

Marios labai turtingos žuvimis, žvejojama tiek vasarą, tiek ir žiemą. Gausu kuojų, ešerių, plakių, karšių, starkių, lynų, lydekų ir kitų vertingų žuvų. Žvejus neretai pradžiugina sazanai, šamai. Čia be laimikių neliks ir plūdinės, ir dugninės meškerės mėgėjai, nebus nuskriausti spiningautojai, žiemą traukdami žuvis nesušals poledinės žūklės mėgėjai. Pamario miškuose galima pagrybauti ir pauogauti.

Krekenavos regioninis parkas

Krekenavos regioninio parko direkcija:

Petriškių k., Krekenavos pšt., 38305 Panevėžio r.

Tel./faks. (45) 59 36 48

El. paštas: krparkas@ot.lt

Įsteigtas 1992 m., plotas: 11 968 ha, miškingumas 43,3%.

Draustiniai užima 37%, rekreacinė zona – 2%.

Krekenavos regioniniame parke saugomas Nevėžio vidurupio paslėnio kraštovaizdis.

Svarbiausios gamtos vertybės.

Nevėžio senslėnis su senvagių kompleksais, Nevėžio, Upytės, Liaudies, Vešetos ir Linkavos upių slėniai, Gringalių, Pašilių ir Ramygalos miškai bei pelkių gamtinės ekosistemos. Lankytojus vilioja Pašilių stumbrynas (48 ha) – vienintelis Lietuvoje.

Dalis stumbrų gyvena laisvėje. Žiemą laisvus stumbrus galima sutikti laukuose ties Užliaušiais ar Levaniškio k., šalia kelio Krekenava-Panevėžys. Įspūdinga liepų alėja Daniliškio parke.

Svarbiausios kultūros paveldo vertybės.

Garsi Upytės piliavietė – Čičinsko kalnas – vienas reikšmingiausių Panevėžio krašto ir Krekenavos regioninio parko kultūros paminklų. Piliavietė turi ir istorinę vertę, yra neatsiejama kraštovaizdžio dalis, garsi padavimais. Kiti svarbūs archeologiniai objektai – Burvelių alkakalnis, Barinės kapinynas, įspūdingas Bakainių piliakalnis, esantis ant Liaudės kranto.

žymus architektūros paminklas – italų architekto projektuota Rodų koplyčia-mauzoliejus. Ustronės sodyba – architektūros ir istorijos paminklas. Ustronės ienkiemyje įdomus unikalios konstrukcijos svirnas. Saviti Daniliškio ir Rodų dvarų terasiniai parkai, Levaniškio dvaro parkas. Krekenavoje gyveno ir kūrė Maironis, Vadaktėliuose kunigavo J. Tumas-Vaižgantas.

Regioniniame parke daug įdomių bažnyčių. Palei Nevėžį būta daug dvarviečių. Išlikę dievdirbio Vinco Svirskio kūrinių – unikalių kryžių, skulptūrų.

Muziejai.

Stultiškių kaime, apie 2 km nuo Upytės, stovi senas, daugiau nei 100 metų senumo, vėjo malūnas, kuriame įrengta Linų muziejaus ekspozicija. Ustronės svirne veikia J. Tumo-Vaižganto ir knygnešystės muziejus.

Galimybės poilsiauti.

Informaciją apie lankytinus objektus ir turistines schemas bei maršrutų aprašymus galima įsigyti regioninio pako direkcijoje bei Pašilių stumbryne. Stumbryno lankytojus darbuotojai iš anksto sutartu laiku pasitinka ir palydi iki aptvarų bei papasakoja apie jų gyventojus. Stumbryno lankymas mokamas.

Rekreacinėse zonose prie Nevėžio, Kalnelio, Gringalių miškuose įrengtos jaukios pavėsinės trumpalaikiam poilsiui. Čiūrų kaime, Nevėžio pakrantėje, poilsiautojai laukiami R. Mykolaičio kaimo turizmo sodyboje. Nakvynei palapinėse arba nameliuose ant ratų galima apsistoti greta Pašilių stumbryno.

Norintiems aktyviai pailsėti siūlomi žygiai dviračiais. Parengti 3 žiediniai dviračių maršrutai. Galima rinktis nuo 17 iki 33 km ilgio maršrutus. Pėsčiųjų takus numatyta įrengti Pašilių miške prie stumbryno bei Nevėžio pakrantėse ties Krekenava. Nevėžis kviečia mėgstančius keliauti baidarėmis, valtimis.

Po regioninį parką patogu keliauti autoturistams. Dalis svarbių kelių asfaltuoti, neblogai prižiūrimi grunto keliai. Krekenava garsėja žolinės atlaidais. Rugpjūčio viduryje čia susirenka tūkstančiai maldininkų iš visos Lietuvos. Nevėžis mėgėjiškos žūklės entuziastų nestinga ir žiemą, ir vasarą. Naujamiesčio, Krekenavos ir Ramygalos girininkij ų miškuose komercines medžiokles organizuoja bei medžiotojams nakvynės paslaugas teikia Panevėžio miškų urėdija.

Kurtuvėnų regioninis parkas

Kurtuvėnų regioninio parko direkcija:

Parko g. 2, Kurtuvėnai, 80223 Šiaulių r.

Tel. (41) 37 03 33, faks. (41) 37 03 36

El. paštas: info@kurtuva.lt

http://www.kurtuva.lt

Įsteigtas 1992 m., plotas 15 090 ha, miškingumas 78,8%.

Draustiniai užima 40,7%, rekreacinė zona – 12,2%.

Kurtuvėnų regioninis parkas įsteigtas siekiant išsaugoti Kurtuvėnų ežeringo miškingo kalvyno kraštovaizdį. Parkas plyti Rytų žemaičių aukštumos pakraštyje, Ventos ir Dubysos upių takoskyroje. Šiaurės – pietų kryptimi driekiasi trys mišku apaugę kalvagūbriai, atskirti kloniais ir ežerų duburiais. Reljefo išraiškingumą paįvairina termokarstinės duobės (.velniaduobės.), ozai – “Milžinų keliai”, žemyninės kopos, stačiašlaitės kalvos, raguvynai, kanjoniniai kloniai. Kurtuvėnų regioninis parkas – trečias pagal miškingumą regioninis parkas Lietuvoje.

Vertingiausiems gamtiniams kompleksams išsaugoti regioniniame parke skirta 17 draustinių.

Svarbiausios gamtos vertybės.

Šaukėnų – Kurtuvėnų miškų masyvas, Pageluvio ežerynas (10 ežerų), vaizdingas Dubysos slėnis, Ilgos pelkynai.Vakarinėje parko dalyje trykšta didžiausi Lietuvoje Svilės šaltiniai – čia 1,8 ha plote “verda” daugiau kaip šimtas įvairaus dydžio “akių”. Įdomūs gamtos paveldo objektai: Targių, Barsukyno ozai, Dirvonų klonis, Juodlės žemyninės kopos, Pustlaukio termokarstinės duobės, įspūdingų matmenų ir išvaizdos medžiai (Zuikiškės ąžuolas, Albino, Pociškės, Gailiškės pušys, Bubių tuopos, Paraudžių sengirė, Dirvonų kaštonas, Kurtuvėnų liepa), Arvydiškių, Linartų rieduliai, pilkųjų garnių, barsukų kolonijos, plėšriųjų paukščių lizdai. Vakarinėje parko dalyje gyvena vilkai. Kurtuvėnų miestelį supantys tvenkiniai privilioja migruojančių paukščių būrius.

Svarbiausios kultūros paveldo vertybės.

Dubysos – Ventos perkaso hidrosistema, Dengtilčio ir Mirskiškės vandens malūnai, Kurtuvėnų, Bubių, Gelučių, žadvainių buvusios dvarų sodybos, barokinė Kurtuvėnų šv. Apaštalo Jokūbo bažnyčia, V. Putvinskio memorialinė sodyba Šilo Pavėžupyje, Vainagių, Galvydiškės, Gaidžiapilio, Kurtuvėnų, Badauskių piliakalniai.

Kraštovaizdyje vyrauja vienkiemiai ir padriki kaimai, išsidėstę pamiškiais, paežeriais. XIV a. Kurtuvėnuose būta bajoro sodybos, XV a. išaugusios į turtingą Kurtuvėnų dvarą. Vertingiausias dvaro statinys – 200 metų senumo dviejų aukštų medinis svirnas. 1495 m. Kurtuvėnuose pastatyta pirmoji bažnyčia ir įkurta katalikų parapija.

Galimybės poilsiauti.

Išsamią informaciją apie poilsio paslaugas teikia Kurtuvėnų regioninio parko direkcija. Jautmalkės aplinkosaugin ės veiklos centre veikia Kurtuvos žalioji mokykla.

 Kurtuvėnų regioniniame parke poilsiui skirtos 7 rekreacinės zonos: Bubių, Gėluvos, Bijotės, Padubysių, Pašvinio, Šonos ir Vėžežerio. Populiariausi Gėluvos ir Bijotės ežerų paplūdimiai. Apsistoti galima svečių namuose arba kempinge, įsikūrusiuose buvusio Kurtuvėnų dvaro parke. Poilsiautojai taip pat laukiami kaimo turizmo sodybose. Su palapinėmis galima apsistoti stovyklavietėse. Didesnei grupei nakvynė galima poilsio bazėse arba Šiaulių mieste. Paragauti kulinarinio paveldo patiekalų galima veikiančioje smuklėje “Kryžkelė”, įsikūrusioje Kurtuvėnuose XIX a. akmeniniame pastate.

Regioniniame parke gražiausi reginiai matomi užkopus į aukščiausią Šiaulių rajone Girnikų kalną, nuo kurio atsiveria vaizdai Šiaulių lygumų, Kurtuvėnų kalvyno ir Šatrijos kalno link.

Gražiausias regioninio parko lankytinas vietas galima apžiūrėti keliaujant parko schemoje pažymėta dviračių – autoturizmo trasa. Nuo Šiaulių iki Kurtuvėnų yra nutiestas dviračių takas (17 km). Dviračius galima išsinuomoti Kurtuvėnuose ir Bubiuose.

Pėstiesiems įrengtas pažintinis takas (ilgis 4,5 km) aplink Juodlės ežerą. Keliaujant juo galima supažinti su Ilgos kraštovaizdžio draustinio kalkingomis žemapelkėmis ir žemyninėmis kopomis, vandens paukščiais, miško buveinėmis.

Regioninio parko miškai mėgstami orientavimosi, slidinėjimo, dviračių, bėgimo sporto mėgėjų. Norintiems geriau susipažinti su krašto savitumais direkcijos gidai praves pažintines ekskursijas: “Kurtuvėnų regioninio parko įdomybės”, “Gamtos vertybės”, “Juodlės pažintinis takas”, “Kurtuvėnų dvaro istorija”, “Pažintis su jojimo paslaugų centru”.

Kurtuvėnuose visus metus veikia Jojimo paslaugų centras. Centro darbuotojai supažindina lankytojus su žirgais, jų priežiūra, veislėmis. Iš čia raitiems ar karieta, lydint instruktoriams, siūloma pakeliauti po apylinkes. Visus metus veikia jojimo mokykla. Organizuojamos kelių dienų poilsio su žirgais programos, jojimo stovyklos, žygiai žirgais.Šias paslaugas reikia užsisakyti iš anksto. Čia laikomi bei treniruojami privatūs žirgai. Tradiciniai renginiai – rudenį vykstantis Lietuvos ištvermės jojimo čempionatas ir “Kurtuvėnų taurės” konkūro varžybos.

Regioninio parko ežeruose leidžiama mėgėjiška žūklė (leidimus galima įsigyti regioninio parko direkcijoje). Karpius galima žvejoti komerciniuose tvenkiniuose (leidimus galima įsigyti UAB Šventjonis.).

Labanoro regioninis parkas

Labanoro regioninio parko direkcija:

Labanoras, 18235 Švenčionių r.

Tel./faks.: (387) 3 13 57, 4 71 42

El. paštas: labanororp@post.omnitel.net 

http://www.labanoroparkas.lt.

Įsteigtas 1992 m., plotas 55 344 ha, miškingumas 75,6%.

Rezervatai užima 3,1%, draustiniai – 44,3%, rekreacinė zona – 3,8%.

Labanoro regioninis parkas – didžiausias Lietuvoje. Jis išsiskiria kraštovaizdžio įvairove, nepaprastai turtinga augalija ir gyvūnija. Čia saugomas kalvotas, ežeringas, miškingas Rytų Aukštaitijos kraštovaizdis su gamtos ir kultūros paveldo objektais, vertingais rekreaciniais ištekliais. Didžiąją regioninio parko dalį užima Labanoro giria, viena didžiausių Lietuvoje.

Svarbiausios gamtos vertybės.

Labanoro girioje slepiasi ežerai, ištisi aukštapelkių bei paežerių žemapelkių kompleksai – Kanio raistas, Kiauneliškio, Beržaloto, Girutiškio, Aisputiškio ir kiti pelkynai bei daugybė didesnių ir mažesnių pelkučių. Čia prieglobstį sau radę gervės, ereliai žuvininkai, žvyrės, tetervinai, plėšriosios medšarkės ir kiti reti paukščiai. Tik šio regioninio parko ežeruose gana dažnai aptinkami juodkakliai narai, gausu ir kitų retų vandens paukščių. Ežerų pakrantėse galima aptikti ežerines lobelijas, raistų plynėse – beržo keružio sąžalynus. Tai visoje Europoje labai reti augalai.

Regioniniame parke tyvuliuoja 285 ežerai: nuo paslaptingų akelių iki šakotaragių Stirnių (862 ha), Baltųjų Lakajų (699 ha), Kertuojų (545 ha). Ežerai užima apie 7 000 ha, t.y. 13 % regioninio parko ploto. Parke yra 30 upių ir upelių, priklausančių Žeimenos ir Šventosios upių baseinams. Didžiausia iš jų – Lakaja, viena gražiausių ir egzotiškiausių Lietuvos upių. Kiek mažesnės – Peršokšna, Luknelė ir Dumblė. Savitas yra Indrajos-Luknelės aukštupys su smėlingu, užpelkėjusiu, miškingu kraštovaizdžiu bei Kertuojų ežeras – ledyninio guolio tipo duburys.

Svarbiausios kultūros paveldo vertybės.

Daugiau nei 20 pilkapių grupių, senovės gyvenvietės, Pilalės (Budrių), Čiulėnų, Kertuojų, Kulionių ir Želvos piliakalniai, dubenuotieji akmenys; architektūriniu požiūriu vertingi kaimai ir vienkiemiai, išsibarstę didžiulėje teritorijoje, dažniausiai prie pagrindinių kelių. Žinomiausi kaimai – Januliškis, Lakaja, Rudesa, Kulionys, Stirniai. Negalima pamiršti ir Labanoro miestelio, istoriniuose šaltiniuose pirmą kartą paminėto 1373 m. Miškų ir ežerų apsuptame Labanore – XVIII-XIX a. medinė bažnyčia su 17 dailės paminklų ir varpinė. Miestelis garsus Labanoro dūda, jaukus senomis sodybomis ir savo praeities istorija. Savitos Stirnių, Januliškio bažnyčios, Rudesos koplyčia su varpine.

Muziejai.

Nepakartojamą įspūdį lankytojams palieka Etnokosmologijos muziejus, Astronomijos observatorija, senovinė dangaus kūnų stebykla. Iš Etnokosmologijos muziejaus bokšto (45 m) atsiveria puikus vaizdas su Aukštaitijos ežerais ir miškais.

Šalia Mindūnų pagrindinės mokyklos, vietos pedagogų ir entuziastingų moksleivių iniciatyva, įrengtas žvejybos muziejus. Čia galima susipažinti su šio ežerų krašto gyventojų buitimi ir senoviniais verslais.

Galimybės poilsiauti.

Apie galimybes poilsiauti galima sužinoti Labanoro regioninio parko lankytojų informaciniame centre, Labanore bei Molėtų, Švenčionių ir Utenos turizmo informaciniuose centruose. Čia galima įsigyti lankstinukų, žemėlapių.

Nakvynei palapinėse įrengta 13 stovyklaviečių prie Baltųjų ir Juodųjų Lakajų, Didžiojo ir Mažojo Siaurio, Kertuojų, Želvos, Balčio, Aiseto, Alnio ežerų.

Labanoro regioniniame parke puikios sąlygos keliauti pėsčiomis ir dviračiais vaizdingų ežerų pakrantėmis, nuostabaus grožio miškais. Pažinčiai su įvairia, turtinga ir natūralia Peršokšnos paupio gamta, daugeliui keliančia nuostabą, skirtas Peršokšnos pažintinis pėsčiųjų takas. Keliaudami šiuo taku išmoksite atsargumo ir atidumo.

Vandens turistams paliks neišdildomą įspūdį keli vandens turizmo maršrutai. Galima plaukti Molėtų ežerynu arba Lakajos upe iki santakos su Žeimenos upe. Neturintys inventoriaus gali jį išsinuomoti Kaltanėnuose esančioje “Locijoje”.

Labanoro giria yra viena iš grybingiausių girių Lietuvoje. Grybavimas ir uogavimas yra ne tik savotiška pramoga, bet ir pragyvenimo šaltinis daugeliui vietos gyventojų. Labanoro girios ežeruose ir upėse galima išmėginti žvejo laimę. Tam reikia įsigyti leidimus žvejybai, o išnuomotuose ežeruose reikia gauti ir nuomotojo leidimą.

žiemos metu parke, ypač Kulionių apylinkėse, kur yra įrengta slidinėjimo trasa, puikios sąlygos slidinėjimui.

Metelių regioninis parkas

Metelių regioninio parko direkcija:

Meteliai, 67482 Lazdijų r.

Tel./faks. (318) 4 36 49

El. paštas: meteliu rp@post.omnitel.net

Įsteigtas 1992 m., plotas 17 729 ha, miškingumas 22,4%.

Rezervatai užima 0,4%, draustiniai – 63,5%, rekreacinė zona – 2,3%.

Metelių regioniniame parke saugomas unikalus didžiųjų Pietų Lietuvos ežerų dubumos su Dusios, Metelio ir Obelijos ežerais ir jos apylinkių kraštovaizdis su daubose tyvuliuojančiais mažesniais ežerėliais ir pelkutėmis. Ežerai, užimantys net 36% regioninio parko teritorijos, suteikia ilgalaikį prieglobstį didžiausiam migruojančių vandens paukščių būriui Dzūkijoje, pasižymi gausiais žuvų ištekliais.

Svarbiausios gamtos vertybės.

Dusios, Metelio ir Obelijos ežerų dubuma, vakarinės regioninio parko dalies kraštovaizdis su paskutiniojo ledyno sustumtais Teizų, Verstaminų, Kalniškės kalvagūbriais ir kalvomis, daubomis, joms būdinga augmenija, turtingu vabzdžių pasauliu. Įdomūs saugomi lapuočių miškai su retomis skroblų bendrijomis, vienintelis Lietuvoje išlikęs bekočių ąžuolų miškas. Prie kelio Meteliai-Seirijai auga gamtos paminklu pripažintas Širvinto ąžuolas. Nedideliuose vandens telkiniuose tebegyvena vieni rečiausių krašto gyvūnų – baliniai vėžliai.

Svarbiausios kultūros paveldo vertybės.

Įdomūs aštuoni piliakalniai, daugiausia išsidėstę ežerų pakrantėse. Jotvingių palikimas – Prelomciškės piliakalnis Nuo karų su švedais laikų išlikusi katalikų garbinama vieta – Kryžių koplyčia, 1863 m. sukilėlių kapai, 1945 m.

Kalniškės mūšio vieta, daili Metelių bažnyčia. Vertingi po Valakų reformos išlikę dideli išretintieji gatviniai kaimai.

Galimybės poilsiauti.

Pietų Lietuvoje nerasi kitos tokios patrauklios daugybei žmonių vietos – Dusios, Metelio ežerų pakrantėse vasarą savaitgaliais susirenka po keletą tūkstančių poilsiautojų. Dusia, didžiausias Dzūkijos ežeras, pasižymi lėkštu, plačiu ir smėlingu atabradu, siekiančiu iki 200 m pločio, labai skaidriu ir švariu vandeniu. Tinkamiausios poilsiui yra pietinė ir pietrytinė ežero pakrantės. Čia yra numatytos vietos, kuriose galima statyti palapines ir kurti laužus. Rekreacinėms zonoms priskirti ir šilai prie Dusios bei Statiškės miškas.

Susipažinti su regioninio parko gamta galima keliaujant dviem pažintiniais takais, kurių bendras ilgis 7,3 km ir dviem dviračių takais, kurių bendras ilgis 57,7 km. Seirijuose galima išsinuomoti žirgus pajodinėjimui.

Metelių regioninio parko kraštovaizdis geriausiai suvokiamas nuo apžvalgos aikštelės, įrengtos ant kalvos žagarių geomorfologiniame draustinyje, prie kelio Meteliai-Seirijai. Dusia geriausiai atsiveria nuo Prelomciškių piliakalnio.

Galima susipažinti su muflonais, gyvenančiais Kalniškių miške esančiame aptvare, pailsėti prie ežerų įrengtose kaimo turizmo sodybose.

Miškuose gausu grybų ir uogų, ežeruose – žuvies. Ir vasarą ir žiemą čia tikra žvejų mėgėjų meka. Trako ir Rinkoto miškuose organizuojamos komercinės medžioklės.

Nemuno deltos regioninis parkas

Nemuno deltos regioninio parko direkcija:

Lietuvininkų g. 10, 99185 Šilutė

Tel./faks. (441) 7 50 50

El. paštas: deltosrp@takas.lt

Lankytojų centro adresas:

Pakalnės g. 40A, 99343 Rusnė, Šilutės r.

Tel. (441) 5 81 54

Įsteigtas 1992 m., plotas 28 870 ha, miškingumas 10,3%.

Rezervatai užima 12,7%, draustiniai – 40,5%,rekreacinė zona – 3,4%.

Nemuno deltos regioninis parkas – tai protakų raizgalynė, unikalios salos, užliejamos pievos, pamario pelkės ir miškai. Čia tikras praskrendančių ir apsistojančių paukščių rojus. Deltą kiekvieną pavasarį, o neretai net viduržiemyje, užplūsta potvynio vandenys – tuomet dešimtys tūkstančių hektarų pievų ir laukų atsiduria po vandeniu, o išsibarsčiusios sodybos pasiekiamos tik valtimis. Pagal Ramsaro konvenciją 1993 m. Nemuno delta įtraukta į tarptautinės svarbos pelkių sąrašą.

Svarbiausios gamtos vertybės.

Unikali Nemuno deltos protakų (Atmatos, Pakalnės, Skatulės, Skirvytės, Vytinės, Vorusnės ir kitų) sistema, Rusnės salos, Ventės rago ir Žalgirių kraštovaizdis, senvaginiai ežerai žiogiai, lagūninės kilmės Krokų Lankos ežeras, aukštapelkių kompleksai ir įspūdingos Nemuno žemupio užliejamos pievos bei Kuršių marių avandelta. Delta išsiskiria ir perinčių paukščių gausa, tai išskirtinė migruojančių paukščių poilsio ir maitinimosi vieta.

Svarbiausios kultūros paveldo vertybės.

Įspūdingiausi statiniai, atspindintys šio krašto gyventojų ryšius su vandeniu yra Uostadvario ir Ventės švyturiai, senosios vandens kėlimo stoties inžinerinis kompleksas ir senieji polderių inžineriniai įrenginiai. Unikalus yra Skirvytėlės kaimas – liaudies architektūros ansamblis. Mingės kaimas vadinamas Lietuvos Venecija, nes jo pagrindine gatve yra tapusi Minijos upė. Savita senoji Rusnės miestelio dalis.

Muziejai.

Ventės rago ornitologinėje stotyje yra muziejus, kuriame galima susipažinti su deltos gamta, paukščių migracijos tyrimais bei žiedavimo istorija. Etnografinė sodyba-muziejus Skirvytėlės kaime.

Galimybės poilsiauti.

Informacinis centras, teikiantis informaciją apie poilsiavimo galimybes Nemuno deltoje, įsikūręs Rusnės saloje.

Regioninio parko direkcija siūlo pažintines keliones dviračiais, žirgais ir automobiliais po Nemuno deltą, fotomed žioklę, paukščių stebėjimą, pigias mėgėjiškos žūklės licencijas (taip pat ir užsienio turistams), galimybę pailsėti vietos gyventojų sodybose, parko stovyklavietėse ir svečių namuose, jaunųjų gamtininkų stovyklą, valčių, dviračių, palapinių ir kito turistinio inventoriaus nuomą, informaciją turistams.

Poilsiui skirtos rekreacinės zonos: Nemuno pakrantė priešais Rusnės miestelį ir Šyšos kaimas, Švyturio apylinkės, Šilininkų rekreacinis kompleksas ir jo aplinka.

Populiariausias užsiėmimas deltoje – mėgėjiška žvejyba, leidžiama visur, išskyrus Avandeltos rezervatą, Krokų Lankos ežerą ir Kniaupo įlanką. Žiemą ant Kuršių marių ledo susirenka tūkstančiai poledinės žūklės entuziastų.

Labai populiarus vandens turizmas taip pat galimas visuose vandens telkiniuose, išskyrus anksčiau paminėtus. Nemuno atšakomis, Minijos, Šyšos, Leitės upėmis galima leistis į turiningą kelionę baidarėmis ir išvysti savitą apylinkių grožį. Regioniniame parke yra 3 didesni uostai: Šilutės, Rusnės, Uostadvario bei daugybė prieplaukų: Šilininkų, Rusnės, Pakalnės, Šyšos, Ventės, Šturmų, Minijos.

Po Nemuno deltos regioninį parką keliaujama ir automobiliais, ir dviračiais, ir pėsčiomis. Pėstiesiems skirti pažintiniai takai, ornitologinis pažintinis maršrutas su paukščių stebėjimo bokšteliais.

Valčių, dviračių ir kito turistinio inventoriaus nuomos punktai yra regioninio parko informaciniame centre, juos nuomoja ir privatūs asmenys.

Nemuno kilpų regioninis parkas

Nemuno kilpų regioninio parko direkcija:

Tylioji g. 1, 59206 Birštonas

Tel./faks. (319) 6 56 10

El. paštas: nkrp@korbas.lt

Įsteigtas 1992 m., plotas 25 171 ha, miškingumas 67%

Rezervatai užima 1,9%, draustiniai – 42%, rekreacinė zona – 4,8%.

Nemuno kilpų regioniniame parke saugoma vertingiausia didžiausios Lietuvos upės atkarpa, kurioje Nemunas išvingiavęs didžiąsias kilpas. Kitų tokių nerasime ne tik Lietuvoje, bet ir visoje Europoje. Kas privertė upių tėvą taip linksmai kilpinėti – mokslininkams lieka didžiausias galvosūkis. Nemuno kilpų regioninis parkas garsus Punios ir Prienų šilais, kuriuose auga aukščiausi Lietuvoje medžiai. Dar vienas išskirtinis šio regioninio parko bruožas – kraštovaizdžio, gamtos ir kultūros paveldo objektų įvairovė.

Svarbiausios gamtos vertybės.

Regioninio parko ašis – Nemunas, didžiųjų Nemuno kilpų – Punios, Balbieriškio, Prienų ir Birštono – sistema, Nemuno, Verknės, natūralių upelių slėniai su unikaliais atragiais (Biršto, Nibrių), dubumomis (Daukantų), gūbriais (išskirtinis Škėvonių gūbrys), atodangomis (garsiausios Balbieriškio, Škėvonių ir Siponių), pirmykščių Lietuvos miškų bruožus išlaikę Punios ir Prienų šilai su vertingomis biocenozėmis, unikalus Degsnės maumedynas. Škėvonių atodanga – valstybinis gamtos paminklas, įrašyta į vertingiausių Šiaurės Vakarų Europos geologinių objektų sąrašą.

Punios šilas – ypatingos botaninės vertės miškas. Jame auga aukščiausios Lietuvos pušys, natūralia alėja išsirikiavę Lietuvos kunigaikščių vardais pavadinti ąžuolai. Prienų pašonėje esančiose Nemuno salose įsikūrusi didžiulė žuvėdrų kolonija.

Svarbiausios kultūros paveldo vertybės.

Bene didžiausios vertybės regioniniame parke – piliakalniai, senovinių gyvenviečių vietos, pilkapiai ir senkapiai.

Čia yra 21 piliakalnis. Garsiausi jų – Birštono Vytauto kalnas ir Punios Margirio kalnas. Vertingi liaudies meistrų architektūros kūriniai – Prienų, Nemajūnų, Balbieriškio medinės bažnyčios. Savita senoji Birštono kurorto dalis su senosiomis vilomis. Tautos kultūrinis palikimas – liaudies meistrų skulptūros. Senųjų medinių kryžių išlikę Nemajūnų, Punios, Birštono kapinėse. Per paskutinį dešimtmetį sukurta įdomių medinių skulptūrų ansamblių: 8 stogastulpiai kalbininko J. Kazlausko tėviškėje Matiešionių kaime, tarptautinių simpoziumų metu sukurti darbai Prienuose ir Birštone. Gražiai su gamta dera Atminimo tako skulptūros Alksniakiemio (Druskų) miške.

Muziejai.

Punios girininkijoje įsteigtas savitas Punios šilo muziejus. Prienų krašto muziejuje sukaupta medžiaga apie Prienų krašto rašytojus, kunigus, mokslininkus, kitus žymius žmones.

Birštono kurorto istorijos muziejaus ekspozicija atspindi kurorto vystymąsi, pasakoja apie žymius krašto žmones, tradicinius tarptautinius džiazo festivalius. Sakralinis muziejus lankytojams pristato dvi memorialines ekspozicijas. Muziejuose rengiamos teminės parodos, susitikimai, pokalbiai su parodų autoriais, knygų, videofilmų pristatymai, organizuojamos edukacinės programos moksleiviams, supažindinama su lietuviškomis tradicijomis, šventėmis.

Galimybės poilsiauti.

Nemuno kilpų regioninio parko direkcijos patalpose Birštone įsikūręs lankytojų centras. Čia galima susipažinti su ekspozicija, pasižiūrėti videofilmą apie regioninį parką, įsigyti literatūros, užsisakyti ekskursiją.

Gražiausios Nemuno slėnio panoramos atsiveria nuo atodangų ir piliakalnių. Nuo Škėvonių atodangos aikštelės atsiveria puiki Nemuno slėnio ir Prienų šilo panorama. Įspūdingais vaizdais galima gėrėtis nuo aukščiausios parke (40 m) Balbieriškio atodangos. Populiari regykla – ant Punios piliakalnio. Birštono panorama atsiveria nuo piliakalnio, vadinamo Vytauto kalnu. Nuostabūs vaizdai nuo Pošvenčio, Naravų, Paverknių piliakalnių. Netoli Prienų, prie Nemuno salų yra paukščių stebėjimo vieta.

Pėstiesiems įrengtas Škėvonių pažintinis takas (ilgis 1,6 km), vingiuojantis prieš 12 000 metų Nemuno suformuotu Birštono atragiu ir Škėvonių gūbriu. Žvėrinčiaus miške – Velniabliūdžio takas (ilgis 1,5 km), skirtas susipažinti su miško ir pelkės bendrijomis, būdingiausiais augalais ir gyvūnais. Juo keliauti patariama su gidu. Tarp Birštono ir Prienų žvėrinčiaus miške įrengtas 10 km ilgio dviračių – pėsčiųjų takas. Atsipūsti galima įrengtose poilsiavietėse, pavėsinėse ar prie laužo. Žvėrinčiaus miško poilsiavietės pritaikytos poilsiui su vaikais: yra sūpynių, krepšinio lentų, kopėtėlių ir kt. Su palapinėmis galima apsistoti Giraitiškių stovyklavietėje.

Linksmiausia – “paklydinėti” kartu su upe, plaukiant Nemunu nuo Punios iki Birštono. Tik taip keliaujant galima iš arti pasigrožėti stačiais slėnio šlaitais, pasidabinusiais atodangomis, vešliais šilais. Galima plaukti ir Verkne. Srauni, bet negili vingiuota upė tinka šeimyninėms kelionėms. Galima pasirinkti 10 km ilgio 1-os dienos maršrutą Verknės žemupiu arba plaukti 40 km ilgio maršrutu. Baidarės nuomojamos Birštono sporto ir turizmo informacijos centre.

Tik iš oro galima suvokti didžiųjų Nemuno kilpų raizgalynę. Norintys pasižvalgyti į Nemuno vingius iš viršaus, gali pasinaudoti Pociūnų oro uosto lakūnų paslaugomis. Čia galima užsisakyti skrydį nedideliu lėktuvu ar sklandytuvu, šuolį su parašiutu. Pasigrožėti kraštovaizdžiu galima ir iš oro baliono.

Birštone veikia sanatorijos “Tulpė” ir “Versmė”. Jose teikiamos ir viešbučio paslaugos. Kurorte apsistoti galima svečių namuose “Audenis”, “Birštono turas”, “Birštono tulpė”. Regioniniame parke įsikūrusios dvi kaimo turizmo sodybos prie Nemuno: “Punios aidas” Šaltinėnų kaime ir Šilo sodyba. Stražiškių kaime Punios šile.

Žiemą Birštone galima išbandyti kalnų slidinėjimo trasą (su keltuvu).

žvejai mėgėjai Nemuno pakrantėse ras ne vieną patogią vietelę meškerei įmesti.

Neries regioninis parkas

Neries regioninio parko direkcija:

Vilniaus g. 33, 14201 Sudervė, Vilniaus r.

Tel./faks. (5) 249 02 02

El. paštas: neries_rp@centras.lt

http://www.neriesparkas.lt

Įsteigtas 1992 m., plotas 10 587 ha., miškingumas 95,6%.

Rezervatai užima 0,4%, draustiniai – 57,4%, rekreacinė zona – 1,3%.

Neries regioniniame parke saugomas Dzūkų aukštumos šiaurinio pakraščio kraštovaizdis, kertamas Neries vidurupio slėnio su unikaliomis Neries kilpomis.

Svarbiausios gamtos vertybės.

Neries vidurupio kilpų sistema, gausios retų augalų augavietės Bražuolės žemupyje ir prie Veprių ežerų, vertingos Neries slėnio miškų bendrijos, Saidžių šaltinis. Didžiausias Lietuvoje Dūkštų ąžuolynas, ąžuolai – gamtos paminklai – Veigeliškių ąžuolas ir Ąžuolų karalienė.

Svarbiausios kultūros paveldo vertybės.

Viena seniausių Lietuvoje apgyvendinimo sistema yra archeologinių vertybių kompleksas, nusidriekęs palei Nerį tarp Vilniaus ir Kernavės su Dūkštų bažnyčia ir kapinėmis, Panerių parku, žilą senovę ir mūsų protėvių laikus menantys Karmazinų, Buivydų, Bradeliškių, Velniakampio, Viršupio, Naujosios Rėvos, Stirnių ir Rėvos piliakalniai, Karmazinų pilkapiai, Grabijolų, Gelažių-Antakalnių kapinės. Dūkštų ąžuolyne riogso mįslingas akmuo su senoviniais runų rašmenimis.

 Karmazinų pilkapynas – didžiausias Vilniaus rajone. Pilkapiai galėjo būti supilti VI-VIII a. Karmazinų pilkapynas kartu su Popų, žemųjų Semeniukų, Zabarijos, Paaliosios, Grabijolų, Sidaronių, Veprių pilkapiais sudaro žymią kultūros paveldo dalį Neries regioniniame parke. Karmazinų pilkapyne pagal buvusį pavidalą atstatyti 3 pilkapiai.

Muziejai.

Čekoniškėse galima susipažinti su Vilniaus krašto verbų ekspozicija.

Galimybės poilsiauti.

Poilsiui skirtos teritorijos prie Saidžių kaimo bei Verkšnionių miške.

Dūkštų ąžuolyne įrengti pažintiniai pėsčiųjų takai, dalis jų pritaikyti neįgaliesiems. Viena atšaka – mitologinis takas, kuriame galima susipažinti su senovės baltų dievais. Kita atšaka – gamtos takas apie ąžuolyno biologinę įvairovę. Trečioji atšaka – ąžuolyno atkūrimo takas. Eidami takais galėsite matyti kaip keičiasi ąžuolynas jį atkuriant, susipažinti su ąžuolyno paukščiais, žinduoliais, augalais ir kt., sustoję prie akmens su ženklais, prisiminti senąsias Lietuvos girias ir jose garbintus pagoniškus dievus.

Velniakampio ežeras vasarą traukia poilsiautojus savo skaidriais vandenimis. Žvejas čia taip pat nenuobodžiaus.

Prie kelio Maišiagala-Vievis esančioje kavinėje “Pušynėlis” galėsite pasigrožėti nuostabiu Neries slėnio vaizdu bei skaniai papietauti.

Pagramančio regioninis parkas

Pagramančio regioninio parko direkcija:

Alijošiškės k., 73303 Pagramantis, Tauragės r.,

Tel/faks. (446) 4 47 72

El. paštas: prparkas@mail.lt

Įsteigtas 1992 m., plotas 13 644 ha, miškingumas 58,1%

Draustiniai užima 41,2%, rekreacinė zona – 2,9%.

Pagramančio regioninis parkas įsteigtas išsaugoti Akmenos-Jūros santakos kraštovaizdį. Tai upinį kraštovaizdį atstovaujantis regioninis parkas.

Svarbiausios gamtos vertybės.

Jūros ir Akmenos upės su gausiais jų intakais – Aušbruva, Lylava, Šunija, Sermu, Alanga, Vynija. Vertingi Jūros upės salpiniai slėniai su raiškiomis ir įspūdingomis atodangomis, kitų upių ir upelių slėniai bei raguvynai. Įspūdingos Genių ir Lengvenių atodangos, išsiskiriančios dydžiu. Vertingiausios augalų ir gyvūnų bendrijos aptinkamos Akmenos slėnyje, Plynosios a

. . .

Varnių regioninio parko direkcija:

Ožtakių k., 88324 Varnių pšt., Telšių r.,

Tel./faks. (444) 4 74 15

El. paštas: varniu-rp@takas.lt

Įsteigtas 1992 m., plotas 33 800 ha, miškingumas 31,2%.

Rezervatai užima 2,4%, draustiniai – 19%, rekreacinė zona – 0,8%.

Varnių regioninis parkas įsteigtas siekiant išsaugoti žemai čių centrinio ežeringo kalvyno kraštovaizdį, jo gamtinę ekosistemą bei kultūros paveldo vertybes. Varnių regioniniame parke prasideda vienos didžiausių žemaitijos upių: Venta, Virvytė ir Minija.

Svarbiausios gamtos vertybės.

Medvėgalio, Šatrijos, Girgždūtės, Aukštagirės, Gaudkalnio, Moteraičio, Sprūdės, Žąsūgalos kalvos, raiškūs plokščiakalvių kompleksai. Lūksto ežeras didžiausias ne tik regioniniame parke, bet ir visoje Žemaitijoje. Unikalus jis dar ir tuo, kad išmeta gintarą. Aklaežeris, esantis Jomantų miške stebina savo vandens ištekliais: sausros metu būna sklidinas, lietingais metais – tuščias.

Regioniniame parke auga 77 Raudonosios knygos augalų rūšys. Varnių duburyje tyvuliuojantys Paršežerio, Biržulio ir Stervo ežerai bei pelkynai yra vienos vertingiausių teritorijų paukščiams Lietuvoje. Biržulio botaniniame – zoologiniame draustinyje peri daugiau nei šimtas paukščių rūšių. Netoli Varnių telkšančioje Debesnų pelkėje, tipiškoje kalkingoje žemapelkėje, auga dugiau nei 20 Raudonosios knygos augalų rūšių.

Svarbiausios kultūros paveldo vertybės.

Didingiausi Žemaitijos piliakalniai (jų yra 13), menantys sunkius kovų su kryžiuočiais ir kalavijuočiais laikus. Žymiausi jų: Medvėgalis, Girgždūtė, Šatrija, Moteraitis, Sprūdė, Bilioniai, Vembutai. Biržulio ežero baseino zonoje rasta apie 50 akmens amžiaus gyvenviečių, stovyklų, kapinynų. Čia yra ir vienas seniausių kapų visame Rytų Pabaltijyje (5 000 m. prieš Kristų).

Varnių regioninio parko centras – Varniai. Varnių urbanistinis kompleksas vertingas žymiais statiniais: Varnių katedra, Šv. Aleksandro parapine bažnyčia, žemaičių kunigų seminarijos rūmais, vyskupo M. Valančiaus rezidencija. Jam atminti pastatytas paminklas. Varniai ne tik žemaičių vyskupystės centras, bet ir vienas varbiausių lietuvių kultūros centrų. Čia gyveno, mokėsi ir dirbo: M. Giedraitis, M. Daukša, M. Strijkovskis, A. Vienažindis, A. Baranauskas, S. Daukantas, M. Valančius.

Biržuvėnai – buvęs stambus karališkasis dvaras, viena seniausių Žemaitijos gyvenviečių. Dvaro teritorijoje yra 6-ios sakralinės bei mitologinės vietos, Biržuvėnų piliakalnis, šaltinis Laumės Pėda.

Varnių regioniniame parke gausu senosios architektūros paminklų – kryžių, koplytėlių, koplytstulpių. Saviti statiniai – Požerės Kristaus Atsimainymo bažnyčia, Pavandenės Šv. Onos, Janapolės Šv. Mykolo arkangelo ir Luokės Visų Šventųjų bažnyčios. Ant Gludo ežero kranto yra įdomi dvarininkų Sakelių kapavietė – mauzoliejus.

Unikali Sietuvos kūlgrinda, einanti per Sietuvos upelį tarp Lūksto ir Paršežerio ežerų. Kūlgrinda sukrauta iš akmenų, kurie metų metais buvo vežami žiemą ant ledo, o šiam tirpstant nugrimzdavo, taip sudarydami tik vietiniams gyventojams žinomą važiuojamą taką.

Muziejai.

Varniuose veikia žemaičių vyskupystės muziejus, Varnių M. Valančiaus vid. mokyklos muziejus, Biržuvėnų ir Viekšnalių etnografiniai muziejai.

Galimybės poilsiauti.

Lankytojų centras yra Varnių regioninio parko direkcijoje. Turizmo informacinis centras įsikūręs žemaičių vyskupystės muziejuje (S. Daukanto g. 6, Varniai, tel. (444) 69466, el. paštas: alma@varniai-museum.lt ).

Poilsiui tinkamos Lūksto, Paršežerio, Saloto, Didovo, Gludo, Pučkežerio, ežerų pakrantės, poilsiavietė įrengta prie Bilionių piliakalnio. Prie Lūksto ir Paršežerio įrengtos stovyklavietės. Lūksto poilsiavietėje galima išsinuomoti valtis, vandens dviračius. Vasarą čia gausu pramoginių renginių.

Nuo aukščiausių kalvų bei piliakalnių atsiveria puikus žemaičių kalvyno kraštovaizdis su miškais, pelkėmis ir ežerais bei žvilgančiais bažnyčių bokštais. Geriausios regyklos ant Bilionių, Medvėgalio, Burbiškių, Moteraičio, Sprūdės, Šatrijos piliakalnių, Spingės, Gaudkalnio, Žąsūgalos, Žiograkalnio kalnų.

Turistams siūlomi šie autoturizmo maršrutai: tranzitinis (Bilioniai-Varniai-Luokė), pietinis žiedinis (Varniai-Pavandenė-Girgždūtė-Medvėgalis-Vembūtai-Varniai), šiaurinis žiedinis (Varniai-Pavandenė-Šatrija-Biržuvėnai-Žąsūgala-Varniai). Pėsčiųjų, dviratininkų ir vandens turistų maršrutai nurodyti informaciniame lapelyje su maršrutų schemomis. Regioninio parko pietinėje dalyje įrengtas Aukštagirės pėsčiųjų – dviratininkų takas (ilgis 23 km), kurio paskirtis atskleisti kalvotosios Žemaitijos savitumus, supažindinti su gamtinėmis bei kultūrinėmis vertybėmis. Pėstiesiems įrengtas Debesnų botaninis takas (ilgis 2 km) supažindina su unikalia žemapelkės augalijos įvairove. Su mišku, miškininko profesija, gamtos vertybėmis supažindina pažintinis Jomantų miško takas. Vandens turistams skirta trasa Lūksto ežero platybėmis ir Virvytės upe. Buriavimui, pasiirstymui valtimis, baidarėmis, vandens dviračiais labiausiai tinkamos Lūksto ežero platybės.

Apgyvendinimo paslaugas teikia 14 vietų viešbutis “Prie Lūksto” Varniuose (yra kavinė-restoranas, posėdžių salė, tel. (444) 47494), 100 vietų poilsiavietė prie Lūksto ežero “Varnių Piras” (vasarą organizuojamos tarptautinės jaunimo stovyklos, svaitgaliais vyksta diskotekos ir tikro garso koncertai, tel. (698) 16306), A. Jonučio kaimo turizmo sodyba prie Lūksto ežero (yra kaimiška pirtis, tel. (687) 69627). Šioje sodyboje galima pajodinėti žemaitukų veislės žirgais.

Žvejų labiausiai mėgstami Lūksto, Biržulio (galima tik poledinė žūklė), Paršežerio ežerai, žvejoti juose galima tik su leidimais.

Veisiejų regioninis parkas

Veisiejų regioninio parko direkcija:

Santarvės g. 9, 67340 Veisiejai, Lazdijų r.

Tel./faks. (318) 5 67 82

El. paštas: veisieju_parkas@post.omnitel.net

Įsteigtas 1992 m., plotas 12 200 ha, miškingumas 51,1%.

Rezervatai užima 0,8%, draustiniai – 36,9%, rekreacinė zona – 5,9%.

Veisiejų regioninis parkas įsteigtas išsaugoti miškingą Veisiejų ežeryno kraštovaizdį. Didžiausią regioninio parko dalį užima Šlavantų – Veisiejų – Kapčiamiesčio ežerynas. Iš viso parke yra 37 ežerai.

Svarbiausios gamtos vertybės.

Didžiausi ežerai – Ančia, Snaigynas, Šlavantas, Verniejus. Dauguma ežerų pratakūs, turintys sudėtingą kranto liniją, raižytą dugną, vingiuoti kaip upės. Unikalus gamtos kampelis yra tarp Šlavantėlio ir Liūnelio ežerų. Tokios retųjų rūšių ir bendrijų įvairovės nedideliame plote niekur kitur Lietuvoje nėra. Natūralūs upeliai – svarbios ūdrų gyvenamosios ir migracijos vietos. Prie Ančios ežero yra XVIII a. sodintas parkas. Ringėliškės botaniniame zologiniame draustinyje auga brandūs miškai, peri vapsvaėdžiai, ereliai rėksniai. Regioniniame parke vertingos medvarlių ir balinių vėžlių populiacijos.

Svarbiausios kultūros paveldo vertybės.

Trys piliakalniai: mišku apaugęs Mėčiūnų piliakalnis, lengviausiai pasiekiamas Ančios ežeru; Šlavanto piliakalnis, su jo šlaituose augančiu skroblynu bei labai retų augalų – vaistinių kietagrūdžių augaviete ir Vainežerio piliakalnis – senovės gynybiniai įtvirtinimai, vietinių žmonių vadinamas “Okopka”. Veisiejai – tai vienas iš nedaugelio miestelių, įsikūrusių ežero pusiasalyje. Įdomi bažnyčia, paminklai kompozitoriui J. Neimontui, esperanto kalbos kūrėjui L.L.Zamenhofui, gyvenusiam Veisiejuose. Tik jo namas neišlikęs. Vakarinį miestelio pakraštį juosia parkas, pasodintas prie Ančios ežero XVIII a.

Ančios ežero dubaklonio šlaituose išlikusios senovinių Vainežerio gynybinių įtvirtinimų liekanos, Vainežerio sodyba – parkas, Dainaviškių senkapiai.

Galimybės poilsiauti.

Poilsiui skirtas Šlavanto ir Šlavantėlio tarpuežeris su Šlavantėlio ežeru, šiaurės vakarinė ir pietinė Verniejaus pakrantė, šiaurinė Ančios dalis ir Snaigyno ežero pakrantės. Karštą vasaros dieną smagu išsimaudyti regioninio parko ežeruose, turinčiuose nuolaidų smėlėtą dugną. Miškingame ir ežeringame pietvakarių Lietuvos pakraštyje esantis regioninis parkas – daugelio aplinkinių ir tolimesnių miestų gyventojų poilsio vieta.

Sausumos kelionių mėgėjams rekomenduojama pasivaikščioti pažintiniais takais, kurių bendras ilgis 5,3 km, aplankyti Vainežerio parką, gynybinius įtvirtinimus.

Vandens kelionių mėgėjams tikras malonumas keliauti baidarėmis ir valtimis protakomis susijungiančiais Veisiejų ežerais. Snaigyno ežere prasideda 30 km ilgio valčių maršrutas devyniais ežerais ir juos jungiančiais upeliais, teikiantis ne tik poilsį, bet ir daug netikėtų susitikimų su vertingais gamtos objektais.

Puikios sąlygos mėgėjiškai žūklei.

Ventos regioninis parkas

Ventos regioninio parko direkcija:

Dariaus ir Girėno g. 2, Viekšniai, 89488 Mažeikių r.

Tel. (443) 3 90 50, faks. (443) 3 90 51

El. paštas: venta.parkas@takas.lt

Įsteigtas 1992 m., plotas 10 630 ha, miškingumas 52,7%.

Rezervatai užima 1,1%, draustiniai – 35,3%, rekreacinė zona – 2,9%.

Ventos regioninis parkas įkurtas siekiant išsaugoti Ventos slėnių kraštovaizdį, jo gamtinę ekosistemą bei kultūros paveldo vertybes, jas tvarkyti ir racionaliai naudoti.

Svarbiausios gamtos vertybės.

Ventos, Virvytės, Dabikinės, Uogio, Avižlio upės ir upeliai, jų natūralus hidrografinis tinklas, slėniai su retomis Lietuvoje natūraliomis pievomis, senomis giriomis ir giraitėmis. Upėms būdingos didelės išraiškingos kilpos, slėniams – statūsšlaitai su unikaliomis atodangomis. Europos mastu ypač vertinga Papilės atodanga, kurioje atidengti juros periodo suakmenėjusios faunos kompleksai, buvę žemės paviršiuje prieš 155-130 milijonų metų. Tai unikalus geologinis paminklas.

Papilės seniūnijoje auga 15-kamienė liepa, Rudikių ąžuolas. Žibikų pušyne stūkso mitologinis Juodasis akmuo, dar vadinamas Meilės akmeniu.

Svarbiausios kultūros paveldo vertybės.

Papilės I ir II bei Gyvolių piliakalniai, daug senkapių. Įspūdingai atrodo bažnyčios, keturi vandens malūnai, iš kurių įspūdingasis Augustaičių – veikiantis. Viekšnių kapinėse gausu XVIII-XIX a. lietinių ir kaltinių kryžių. Paminėtini Daubiškių ir Pavirvytės dvarai su išlikusiais tradicinės medinės architektūros pastatais ir parkais. Ramoniškės kaime stovi koplytstulpis garsiam režisieriui J. Miltiniui atminti.

Istorija ir architektūra išsiskiria Papilė ir Viekšniai. Papilėje paskutines savo gyvenimo dienas leido lietuvių tautos žadintojas, istorikas ir rašytojas Simonas Daukantas. Jis čia ir palaidotas, Papilėje stovi jam atminti skirtas paminklas.

Viekšniuose garsiems profesoriams Mykolui, Vaclovui ir Viktorui Biržiškoms bei jų šeimai pastatytas paminklas.

Muziejai.

Papilėje veikia istoriko bei rašytojo Simono Daukanto muziejus. Viekšniuose – aviacijos pradininko Lietuvoje A. Griškevičiaus, vaistininko V. Aleksandravičiaus muziejai.

Galimybės poilsiauti.

Ventos regioninio parko darbuotojai mielai supažindina su juros periodo sluoksnių atodangomis, muziejais,  dvarais, vandens malūnais ir kitomis šio Žemaitijos krašto įžymybėmis bei lankytinais objektais. Šias vietas galima aplankyti keliaujant pėsčiomis, dviračiais ar automobiliais. Direkcijoje galima įsigyti regioninio parko schemas su pažymėtais maršrutais.

Mėgstantiems vandens turizmą didelį įspūdį padarys kelionės baidarėmis ar valtimis Ventos ir Virvytės upėmis, kurių pakrantėse įrengtos stovyklavietės bei atokvėpio vietos. Čia galima maudytis, žvejoti ar tiesiog pailsėti su šeima ir draugais.

Verkių regioninis parkas

Pavilnių ir Verkių regioninių parkų direkcija:

Žaliųjų Ežerų g. 53, 08406 Vilnius

Tel. (5) 272 98 34, faks. (5) 272 98 35

El. paštas: parkas@botanika.lt

Įsteigtas 1992 m., plotas 2 673 ha, miškingumas 76,5%.

Draustiniai užima 52,7%, rekreacinė zona – 23,9%.

Verkių regioninis parkas susideda iš dviejų gana skirtingo raštovaizdžio dalių: pietinės, kurioje vyrauja kultūros paveldo vertybės, ir šiaurinės, kurioje randamos svarbiausios gamtinio kraštovaizdžio vertybės.

Svarbiausios gamtos vertybės.

Žaliųjų ežerų kraštovaizdis su unikaliomis vandens augal ų bendrijomis, termokarstinės kilmės ežerėliai Verkių miške, Riešės upelio ir jo slėnio struktūra, mažieji upeliai: Verkė, Baltupis (Cedronas) bei gilus fliuvioglacialinis Neries slėnis su ryškiomis terasinių šlaitų juostomis.

Ypatingą vertę turi Žalieji ežerai (Balsys, Mažasis Gulbinas, Gulbinas, Akis, Raistelis, Baraukos akis), telkšantys labai giliuose stačiašlaičiuose rininės kilmės dubakloniuose. Bene didžiausias galvosūkis – ryškiai žalia jų spalva. Taip yra dėl didelio karbonatų kiekio požeminiame vandenyje, kuriuo maitinami Žalieji ežerai. Ypač įdomus yra Balsio ežeras, kurio statūs, miškingi šlaitai iškilę virš vandens iki 40 m, beveik tiek pat nusileidžia po vandeniu, tiesiog  smigdami žemyn. Jų dubaklonius – rinas – išgraužė tekantys tirpstančio ledyno vandenys maždaug prieš 18 tūkst. metų. Reljefas – tikrai įspūdingas.

Svarbiausios kultūros paveldo vertybės.

Unikalus Verkių dvaro sodybos ansamblis su senojo baltų tikėjimo ženklais ir Verkių senkapiais, XVII a. pastatytas Vilniaus Kalvarijų Kryžiaus kelias, Kalvarijų ir Trinapolio sakralinių objektų kompleksas, mezolito ir neolito gyvenviečių liekanos, technikos paminklas – Naujųjų Verkių popieriaus fabrikas.

Viena didžiausių ir gražiausių Lietuvoje dvarų sodybų – Verkių dvaro ansamblis, kurį sudaro vakarinė ir rytinė oficinos, paviljonas, arklidės, ladainė, sargo namelis, dvi oranžerijos, du vandens malūnai, vila, kumetynas, kt. statiniai su parku bei senųjų tvenkinių sistema. Verkių apylinkėse plytėjo didžiulės girios, kuriose kunigaikščiai medžiojo stumbrus, elnius, taurus. Ant aukšto kalno, kur Verkės upelis įteka į Nėrį, stovėjo pagonybės laikus menanti Lizdeikos šventykla. Dabar šioje vietoje stovi aukuras, kur senųjų švenčių metu romuviečiai uždega ugnelę. Savitas Vilniaus Kalvarijos kompleksas, kurį sudaro Kryžiaus kelias, Šv. Kryžiaus atradimo bažnyčia, Trinapolio bažnyčios su vienuolynu ansamblis. Kryžiaus kelias, įkurtas XVII a., unikalus savo stočių skaičiumi: 22 mūrinės koplyčios, 7 mediniai vartai, medinis tiltas-koplytėlė ir aukštai ant kalno iškilusi vėlyvojo baroko stiliaus Šv. Kryžiaus atradimo bažnyčia, pastatyta 1772 m.

Galimybės poilsiauti.

Poilsiui skirtos rekreacinės teritorijos prie Balsio, Gulbino ežerų, Verkių regioninio parko miškuose. Geriausios sąlygos trumpalaikiam poilsiui – prie Žaliųjų ežerų. Paplūdimyje prie Balsio ežero puikios sąlygos maudytis ir irstytis valtimis, kurios čia ir nuomojamos. Greta Gulbino ežero lankytojų laukia įrengti miško baldai, laužavietės.

Puikus Žaliųjų ežerų vaizdas atsiveria iš regyklos, įrengtos ant aukšto Balsio ežero kranto.

Pažintinės kelionės rekomenduojamos Žaliųjų ežerų kraštovaizdžio draustinio, Verkių ornitologiniu, botaniniu takais, Verkių parko ansamblio bei jo apylinkių takeliais, unikaliu Kryžiaus keliu ar jo atkarpomis. Direkcija įrengė 5 km. dviračių taką nuo Santariškių iki Žaliųjų ežerų.

Direkcija kviečia į pažintines ekskursijas pėsčiomis, dviračiais, automobiliais, savaitgaliais organizuoja pažintinius pėsčiųjų bei dviračių žygius įdomiausiais regioninio parko maršrutais. Dviračius galima išsinuomoti direkcijoje.

Iš griuvėsių prikeltame malūne veikia alaus restoranas (Verkių g. 100).

Vištyčio regioninis parkas

Vištyčio regioninio parko direkcija:

Vytauto g. 8, Vištytis, 70346 Vilkaviškio r.,

Tel./faks. (342) 6 35 32

El. paštas: vistycio_rp@mari.omnitel.net

Įsteigtas 1992 m., plotas 10 833 ha, miškingumas 49,4%.

Rezervatai užima 5,4%, draustiniai – 41,1%, rekreacinė zona – 2,6 %.

Vištyčio regioniniame parke saugomas Sūduvos kalvyno kraštovaizdis.

Svarbiausios gamtos vertybės.

Pavištyčio-Dunojaus ketera – pati aukščiausia Lietuvoje Suvalkų moreninės aukštumos dalis su Dunojaus (285 m), Pavištyčio (282 m), Stankūnų (285 m) kalvomis virš Vištyčio ežero iškilusi net 110 m. Labai vaizdingas ir Kylininkų kalvynas. Vištyčio ežeras – ketvirtas pagal plotą Lietuvoje, jo pakrantėje esantis šaltinis dėl savo gydomųjų savybių pramintas Šventuoju šaltinėliu. Drausgirio ir Vištytgirio miškuose auga 300 m. senumo ąžuolynai su skroblų ir liepų priemaiša, 200 m. senumo pušynai ir eglynai, juose gausu retųjų augalų bei gyvūnų. Vištyčio akmuo, dar vadinamas Pėduotuoju, Stebuklinguoju – trečias pagal dydį Lietuvoje.

Svarbiausios kultūros paveldo vertybės.

Praeitį mena Dabravolės, Pavištyčio ir Vištyčio piliakalniai. Vištytyje išlikęs XVIII a. gatvių tinklas, keturkampė aikštė, įdomios Švč. Trejybės ir evangelikų-liuteronų bažnyčios, paminklas Vytautui Didžiajam. Vištyčio kraštas garsus knygnešiais.

Muziejai.

Apie žymius kraštiečius surinkta medžiaga eksponuojama Vištytyje esančiame P. Kriaučiūno vidurinės mokyklos kraštotyros muziejuje.

Galimybės poilsiauti.

Poilsiui skirtos Vištyčio ežero pakrantės ir teritorija prie Šakių ežerėlio.

Pėstiesiems įrengti didysis ir mažasis Šilelio pažintiniai takai (bendras ilgis 9,4 km). Keliaujant jais galima pamatyti Šventąjį šaltinėlį, Pavištyčio piliakalnį, knygnešio P. Mikolainio gimtinę.

Vištyčio ežeras puikiai tinka žvejybai ir maudytis. Nakvynę galima rasti “Viktorijos” motelyje ar “Pušelės” kempinge. Čia veikia valčių, vandens dviračių nuomos punktai. Yra šaudykla, biliardinė, lauko teniso, krepšinio, tinklinio aikštelės.

Greito nusileidimo mėgėjams įrengta 200 m ilgio slidinėjimo trasa su keltuvu Šilelio miške prie ežero.

Žagarės regioninis parkas

Žagarės regioninio parko direkcija:

Šiaulių g. 28, 84326 Žagarė, Joniškio r.

Tel./faks. (426) 6 08 08

El. paštas: zagarerparkas@takas.lt

Įsteigtas 1992 m., plotas 4 784 ha.

Draustiniai užima 21,1%, rekreacinė zona – 3,2%.

Žagarės regioninis parkas vienas mažiausių Lietuvoje. Jis skirtas Švėtės paslėnių ir Žagarės miško kraštovaizdžiui bei savitai Žagarės architektūrai išsaugoti.

Svarbiausios gamtos vertybės.

Žagarės ozas – vaizdingas ilgas, kuprotas gūbrys. Gaudykių apylinkėse plyti Linkuvos gūbrys su giliomis įlomėmis. Žagarės mieste, Švėtės upės šlaituose, atsiveria dolomitinės atodangos. Žagarės miške vyrauja ąžuolyniniai eglynai su liepų, guobų ir kitų lapuočių medžių priemaiša. Čia išsaugota viena vertingiausių tauriųjų elnių bandų, gausu saugomų augalų rūšių.

Svarbiausios kultūros paveldo vertybės.

žvelgaičio ir Raktuvės piliakalniai, ant kurių stovėjo Žiemgalių pilys, Žagarės pilkapiai, senos įvairių konfesijų kapinės liudija įdomią šio krašto praeitį, kovas su Livonijos ordinu. Žagarės mieste išlikęs XVI a. gatvių tinklas, daug XIX a. pastatų, vienas jų – vilnų karšykla. Unikalus grafo Naryškino statytas dvaras. Greta 72 ha ploto parkas. Mūrinis malūnas, menantis baudžiavos laikus bei savitos architektūros žirgynas unikalus Baltijos šalyse. Dvi bažnyčios – apaštalų Šv. Petro ir Šv. Povilo, pastatytos iš vietinio dolomito. Juodeikių kaime išlikęs Lietuvos Didžiojo Kunigaikščio Vytauto paminklas.

Muziejai.

Apie krašto praeitį pasakoja Mokyklos muziejus.

Galimybės poilsiauti.

Mėgstantiems keliauti pėsčiomis skirtas 2,5 km ilgio Žagarės dvaro dendrologinis pažintinis takas supažindins su ten augančiais augalais. Taip pat įrengtas apie 3 km ilgio Žagarės ozo pažintinis pėsčiųjų takas, su informacija apie ozo kilmę, formavimąsi, kitas vertybes.

Stovyklavietės įrengtos prie Švėtės upės, Žvelgaičių ežero.

Regioninio parko direkcijoje galima gauti informaciją, skirtą autoturistamas – žiedinės trasos, supažindinančios su  regioninio parko ir apylinkių gamtos ir kultūros paveldo vertybėmis aprašymą.

Nuo Žagarės ozo atsiveria puikūs Švėtės slėnio, Žagarės girios ir Žiemgalės lygumos vaizdai.

Galima užsisakyti ekskursiją po privatų Žagarės žirgyną.

žvejoti galima Švėtės upėje ir Žvelgaičio ežere.

Join the Conversation

×
×