Dzūkijos nacionalinis parkas

Dzūkijos nacionalinis parkas

Geologinė sąranga

Dzūkijos nacionalinio parko teritorija yra dviejų stambių geologinių struktūrų, Baltijos sineklizės ir Mozūrijos – Baltarusijos anteklizės sandūroje. Kristalinis pamatas, slūgsantis 350 – 450 m gylyje, žemėja šiaurės vakarų kryptimi, o arčiausiai žemės paviršiaus jis yra pietrytinėje dalyje, Čepkeliuose. Čia jis slūgso tik 251,3 m gylyje.

Kristalinį pagrindą sudaro seniausios uolienos (granitas, gabro, amfibolitas ir kt.), susidariusios Archeozojaus ir Proterozojaus erose, kai vyko intensyvūs kalnodaros procesai, veržėsi magma, vulkanai, sausumą keitė jūrinės sąlygos. Virš kristalinio pamato slūgso priekvartero nuogulų danga, kuria dažniausiai sudaro jūūrinės kilmės uolienos. Viršutinę 120-150 m storio kvartero nuosėdinių uolienų dalį suformavo kontinentiniai ledynai ir jų tirpsmo vandenys.
Maždaug prieš 125 tūkst. metų, atsitraukus Medininkų ledynui, prasidėjo šiltas laikotarpis. Nemuno slėnio atodangose ties Jonionių, Maksimonių ir Netiesų kaimais, žinomose daugelio šalių geologams, išliko čia tyvuliavusių paleoežerų nuosėdos, kuriose užfiksuotas klimato kaitos ciklas nuo Medininkų ledynmečio pabaigos iki paskutiniojo Nemuno apledėjimo pradžios. Kadangi tipiškos tarpledynmečiui nuosėdos yra paplitusios Merkinės apylinkėse, tai ir pats tarpledynmetis gavo Merkinės vardą.

Dabartinį Parko reljefą kūrė paskutiniojo (Nemuno) apledėjimo Grrūdos stadijos Merkio žemupio – Katros ledyninė plaštaka, jos tirpsmo vandenys bei Žiogelių ir Aukštaičių stadijų apledėjimų fluvioglacialinių srovių poveikis. Kai į Pietų Lietuvą įslinko paskutinės Baltijos stadijos ledynai, didesnę reikšmę reljefo formavimuisi turėjo ne patys ledynai, bet jų tirpsmo vandenys, gausiai pl

lūdę į Pietryčių lygumą keliomis srovėmis. Jos jungėsi į plačią ir vandeningą upę, kuri tekėjo į pietvakarius ir išplovė didelį senslėnį. Nuslūgus ledynų tirpsmo vandenims ant šios upės vidurinės terasos ir buvusių prieledyninių baseinų vietose iškilo smėlėti plotai, davę pradžią šiame regione plačiai paplitusioms žemyninėms kopoms. Dabartinio reljefo formavimuisi didelės įtakos turėjo ir Nemuno bei Merkio geologinė veikla. Šios upės suformavo šiuolaikinius slėnius, suklojo kelių lygių smėlingas – žvirgždingas terasas.

Reljefas

Dzūkijos nacionalinis parkas plyti Dainavos smėlingos lygumos pietinėje dalyje. Šiaurės vakarinis parko pakraštys “užkopia” ant Dzūkų aukštumos. Šiuos rajonus skirianti riba yra palei Veisiejų – Merkinės moreninį kalvotą ruožą. Apie du trečdaliai parko teritorijos yra smėlingoje lygumoje, kurią vagoja stačiašlaičiai, su ryškiomis terasomis upių slėniai. Vienas iš unikaliausių parko kraštovaizdžių yra Marcinkonių, Lynežerio, Grybaulios ir Šuunupio žemyninių kopų masyvai, kurių atsiradimą poledynmetyje sąlygojo pakankamai storas smėlio sluoksnis, lygus paviršius, sausas, vėjuotas klimatas ir menka augalija. Lygumos paviršių paįvairina ir termokarstinės daubos su nedideliais ežerėliais.

Į šiaurę nuo Merkinės smėlingos terasinės lygumos dubakloniuose telkšo ežerų virtinės, o šiauriau Subartonių moreninėje aukštumoje vyrauja vidutiniškai kalvoti su daubomis vietovaizdžiai su įvairia dirvožemių ir naudmenų danga. Daubose neretai susiformuoja nedidelės pelkutės. Ypatingai išraiškingos, didelės kalvos iškyla ties Lizdų, Klepočių, Druskininkų kaimais ir kraštovaizdis čia labai primena Aikštaitiją.

Dabartiniam parko reljefui daug įtakos tu

urėjo ir upių, ypač Nemuno, veikla. Prieš 13-15 tūkstantmečių sunyko ledyninės Promerkio ir Pronemunio upės, tekėjusios į pietvakarius, ir dėl žemės plutos kilimo pietuose Nemuno vandenys ties Nemunaičiu pradėjo tekėti į šiaurę link Alytaus. Prieš prasigrauždama pro moreninį gūbrį, upė kurį laiką plačiai klaidžiojo į šalis, palikdama platų 4-6 km slėnį (ypač ties Panaros ir Netiesų kaimais) ir 2-3 km spindulio kilpas su senvagėmis (buvusi Pakrykštės pelkė).Ten, kur Nemuno vandenys pralaužė moreninį gūbrį, šiuo metu yra akmenuotos rėvos (Bajorė ties Ulčičiais, Sakalas ties Dubakloniu, Žirklės ties Merkine, Siuvėjas ties Maksimonimis). Nemunas suklostė ir plačias storasmėles terasas ties Panara, Gudeliais, Netiesų ir Druskininkų kaimais. Upės keičia Parko reljefą ir dabartiniu metu. Aktyvia erozine veikla garsėja Ūla, savo vagą tiesina Grūdos upė. Gausūs šaltiniai kuria sufozinius cirkus giliai (net 15-20-čia metrų) į smėlėtąją lygumą įsirėžusio Skroblaus upelio slėnio šlaituose.

Upių, ypač didžiųjų, slėniai yra labai savotiškas kraštovaizdžio tipas, nes upės tekėdamos per skirtingus landšaftus, tarsi sujungia juos į vieną visumą. Ne išimtis ir Nemunas, nuo Druskininkų iki Merkinės tekantis per smėlėtąją lygumą, o nuo Merkinės skrodžiantis aukštumos morenas. Šią kraštovaizdžio įvairovę dar padidina pačios upės praeityje sukurtos ir dabar tebekuriamos reljefo formos – stačiašlaičiai slėniai ir skardžiai, unksmingos raguvos ir atviros terasos, akmenuotos rėvos ir salos, derlingos salpos ir senvagės.
Parko paviršius yr
ra vidutiniškai 100 m aukštyje virš jūros lygio, o aukščiausias taškas – Dalgiakalnis (168,2 m virš jūros lygio), kuris yra žemyninių kopų masyve už 4 km į šiaurės rytus nuo Marcinkonių. Žemiausia vieta – Nemuno vaga ties Krikštonimis (66 m virš jūros lygio). esanti 66 m virš jūros lygio. Santykiniai aukščiai didžiausi Nemuno, Merkio, Ūlos, Skroblaus šlaituose bei kopų ruože. Ties skardžiais šlaitų aukščiai neretai viršija 40 m.

Klimatas

Parko teritorijoje, ypač Dainavos lygumoje, dėl didesnio nuotolio nuo jūros ir pietinės padėties klimatas kontinentalesnis nei kitose Lietuvos dalyse. Gaunama saulės radiacija – 86 kcal/cm2 per metus – viena didžiausių Lietuvoje. Čia yra ir vieni didžiausių Lietuvoje paros, taip pat ir metų temperatūros svyravimai. Tam įtakos turi dideli smėlingi plotai, lengvai įšylantys (vasaros metu smėlynų paviršius gali įkaisti ir iki +50oC), bet lengvai ir atiduodantys sukauptą šilumą. Dėl karšto ir šalto oro srautų susimaišymo gana dažnai pasitaiko lokaliniai lietūs ar net audros, apimantys tik nedidelę teritorijos dalį. Taip 1997 m. gegužės 15 d. pavakaryje pietiniu Parko ir Čepkelių rezervato pakraščiu praslinko kitur neužfiksuota kruša, kurios ledokšnių skersmuo buvo virš 5 cm.

Vidutinė sausio mėnesio temperatūra -5,4oC, maksimali – 40oC; vidutinė liepos mėnesio temperatūra +17,7oC, maksimali +37oC (aukščiausia Lietuvoje). Čia pačios anksčiausios ir vėlyviausios šalnos. Taip 1992 metais paskutinės šalnos Marcinkonyse buvo liepos 8-9 d., o 1995 m. pirmoji šalna Marcinkonyse buvo rugpjūčio 5

d. Vakarinės parko dalies klimatas kiek švelnesnis, nes nemažai įtakos turi ir Nemuno slėnis. Ypač išsiskiria Merkinės apylinkės, kur ir pavasaris ateina kokia savaite anksčiau nei į Marcinkonis, čia žymiai mažesnė ir šalnų tikimybė.

Parko teritorijai būdingi ramūs, mažai vėjuoti orai (apie 200 dienų per metus be vėjo), vyrauja vakarų ir pietvakarių vėjai. Per metus vidutiniškai iškrinta 624 mm kritulių, du trečdaliai šiltuoju metų laikotarpiu. Sniego danga susidaro lapkričio – gruodžio mėn., o nutirpsta kovo – balandžio mėn.

Dirvožemiai

Parko teritorijoje, ypač Dainavos lygumoje, vyrauja velėniniai jauriniai, jauriniai šilaininiai silpnai nujaurėję smėlio dirvožemiai. Pagal miško augaviečių charakteristiką net 82,9% miško dirvožemių yra normalaus drėgnumo labai nederlingi arba nederlingi. Nuo Merkinės į šiaurryčius bei Žeimių apylinkėse sutinkami velėniniai jauriniai smėlio ir priesmėlio dirvožemiai, tarp kurių aukštesnėse vietose įsiterpę velėniniai karbonatiniai nuardyti priesmėlio ant žvyro bei smėlio dirvožemiai. Didesnis velėninių karbonatinių nujaurėjusių smėlio – priesmėlio dirvožemių plotas išskirtas tarp Stangės ir Straujos žemupių. Tipingi velėniniai karbonatiniai dirvožemiai sutinkami tik epizodiškai ir yra susidarę ant gėlavandenių klinčių lęšių, kalkinių klodų. Sutinkami upių slėniuose, ežerų pakrantėse (pvz. Skroblaus slėnyje). Upių slėniuose taip pat sutinkami aliuviniai dirvožemiai.

Žemesnėse, drėgnesnėse reljefo vietose – Šlingės aukštupyje, Javoniškės, Grūdos, Pakrykštės žemupiuose bei Nemuno kilpos ties Gudeliais juostoje paplitę velėniniai jauriniai glėjiški ir glėjiniai priesmėlio ant smėlio, o taip pat puveningi jauriniai glėjiniai dirvožemiai. Skroblaus aukštupyje ir vidurupyje, Grūdos aukštupyje, Šilingės, Pakrykštės bei Kempės slėniuose išplitę žemutinio tipo pelkiniai dirvožemiai. Aukštapelkinių dirvožemių daugiausia yra pietinėje parko dalyje, besiribojančioje su Čepkelių rezervatu – Musteikos apylinkėse.

Vandenys

Požeminiai vandenys ir šaltiniai

Dzūkijos nacionalinio parko teritorija pasižymi palyginti mažais paviršiaus nuotėkiais, geromis lengvų gruntų filtracinėmis savybėmis, todėl upių tinklas mažai išsivystęs. Vidutinis jo tankumas – 0,55 km/km2. Teritorija priklauso vandens pertekliaus sričiai tik dėka gausių gruntinių vandenų. Pietryčių Lietuvos gelmės pasižymi gausiais požeminiais vandenimis. Kvartero vandeningo komplekso storis svyruoja nuo 50-60 iki 260 m , vidutinis storis yra 90-100 m. Smėlingus – žvyringus vandeningus horizontus skiriantys mažai laidūs molingų nuogulų sluoksniai nėra ištisiniai, todėl visi vandeningą kompleksą sudarantys horizontai tampriai susiję.

Parkas išsiskiria šaltinių gausa ir įvairove, ypač jų daug Skroblaus upelio slėnyje. Skroblaus aukštupio ir Ūlos akies verdenėse (virduokliuose) nuolat kunkuliuoja stipraus vandens srauto keliamas smėlis. Labai savitas ir “Bobos daržo” šaltinis Skroblaus ištakose ar Uciekos šaltinis prie Nemuno, kur vanduo srūva iš giliai į požemius vedančių urvų. Versminio ežeras tarp Marcinkonių ir Kašėtų savo pavadinimą gavo nuo galingų povandeninių šaltinių, trykštančių iš ežero dugno. Šaltinių gausu ir Grūdos, Merkio, Nemuno pakrantėse, o Merkinės apylinkėse versmių gausa išsiskiria Kempės upelio slėnis, įspūdingi ir prie Mikalauciškės ežerėlio esantys šaltiniai.

Ežerai

Dzūkijos nacionalinis parkas nepasižymi dideliu ežerų skaičiumi ir jų plotu. Čia yra 48 ežerai. Jų bendras plotas apie 232 ha. Didžiausi parko ežerai – Lizdų (27 ha), Lyno (18,5 ha), Gelovinės (15,9 ha), Glyno (15,9 ha), Galvinio 12,4 ha, Gilšės 10,6 ha, Kastinio 10,1 ha. Didžioji dalis ežerų susitelkę parko šiaurės vakarinėje dalyje – paskutiniojo apledėjimo kraštinių darinių srityje. Jų dubenys suformuoti ledynų tėkmės vandenų. Čia Nemuno smėlingą terasinę lygumą kertančiuose dubakloniuose yra susitelkę Krakinio, Ežerinio, Lizdų, Galvinio, Kazamkėlio, Bedugnio, Giluišio, Balaežerio, Netiesio, Netiesėlio, Dumblinio, Pakampio, Ešerinio, Ešerio, Laujos ežerai. Masališkių duburyje (ties Subartonimis) telkšo Gelovinis, Gilšė, Kampinis, Pakelinis, Linmarkas. Šie ežerai dažniausiai yra siauri, gilūs, stačių krantų, dažnai vingiuoti. Senslėnio teritorijoje (žemesnėje terasoje) sutinkami Mergelės akelių, Glyno ež. Į pietus nuo Liškiavos tarp neaukštų kalvų tyvuliuoja Juodiškio, Vidutinio ir Pamelnyčio ežerai.

Dar vieną ežerų grupę sudaro termokarstiniai ežerai, išsidėstę Dzūkijos kopų masyve. Jų dubenys susidarė vėliau, praėjus gana ilgam laikui po ledynų išnykimo, kai klimatas gerokai atšilo ir išnyko amžinasis įšalas, ištirpo palaidoti ledo luitai. Tai Bakanauskų, Trikampio, Kastinio, Mekšrinio, Išrūginio, Versminio ir kiti ežerai. Jų forma dažnai taisyklingai apvali, ovali. Daugelis jau gerokai užžėlę ir sunkiai prieinami.

Kai kurie ežerai kopų masyve neturi nei intakų, nei ištakų. Jie maitinami gruntiniais vandenimis, o vandens perteklių irgi atiduoda požeminiu keliu arba išgarina. Tokių ežerų grupei priklauso Trikampio, Kastinio, Bakanauskų ir kiti ežerai.

Upės

Dzūkijos nacionalinį parką galima pavadinti ir upių bei upelių parku. Į jį patenka Nemuno vidurupis, Merkio, Ūlos, Grūdos upių atkarpos, unikalus Skroblaus upelis – iš viso daugiau kaip 30 upių ir upelių. Upes maitina gruntiniai vandenys, todėl jų nuotėkis parko teritorijoje (kaip ir visoje Dainavos lygumoje) yra pastovesnis nei kitose Lietuvos vietose. Upių slėniai pasižymi sudėtingu hidrologiniu režimu, kurį lemia upių vandens lygio svyravimai, intakai bei šaltiniai, savitu mikroklimatu, reljefo formų ir buveinių įvairove.
Vakariniu parko pakraščiu 45,0 km teka Nemunas, daugelį šimtmečių buvęs svarbiausiu Lietuvos valstybės vandens keliu. Į Nemuną Parko teritorijoje be Merkio daugiau neįteka didelių intakų, tačiau vandens kiekį pasroviui didina gausūs krantuose atsiveriantys šaltiniai. Parko teritorijoje Nemuno debitas 202 m3/s, vidutinė daugiametė vandens temperatūra – 11,10C, jis dažniausiai užšala gruodžio gale, o ledonešio pradžia apie kovo vidurį. Kol nebuvo pastatyta Kauno hidroelektrinė, pavasariais pasitaikydavo didelių potvynių, iš kurių pats didžiausias per 150 metų buvo 1958 m. potvynis, kai vanduo Druskininkuose buvo pakilęs 9,9 m.

Šiaurine teritorijos dalimi teka Merkys – pagrindinis Nemuno intakas Dainavos lygumoje. Parko teritorijoje Merkio ilgis tik 37 km. Čia į jį įteka Ūla, Grūda, Skroblus, o pats Merkys atiduoda savo vandenis Nemunui. Vidutinis Merkio nuolydis 67 cm/km, o debitas – 33,4 m3/s. Žemupyje nuolydis dar didesnis už vidutinį, rėvose upė teka beveik 2 m/s greičiu.

Rytiniu pakraščiu prateka Ūla – didžiausias Merkio intakas. Jos ilgis siekia 84 km, o Dzūkijos nacionaliniame parke – 25 km. Žemiau Pauosupės beveik visą slėnio plotą užima durpėta salpa, kurią labai drėkina slėnio pakraščiais trykštantys šaltiniai. Nuo Zervynų Ūla kerta kopų ruožą ir iki Mančiagirės teka siauru kanjonišku slėniu su aukštais, nuolat ardomais skardžiais. Vaizdingos atodangos neretos ir toliau ties Žiūrais, Trakiškėmis, nors slėnis kiek išplatėja, išryškėja terasos ir salpa. Žemupyje, kur Ūla pasiekia moreninį pagrindą, nemažai akmenų.

Grūda – mažesnis kairysis Merkio intakas. Jos ilgis 36,2 km, o didžioji baseino dalis yra parko teritorijoje. Grūda išteka iš Kabelių dubaklonyje telkšančio Grūdos ežero. Patekusi į kopų ruožą, ji teka plačiu 2-3 km pločio senslėniu, kurio ribose turi gerai susiformavusį salpinį slėnį. Grūda pasižymi labai gausiomis ir vaizdingomis kilpomis (meandromis).
Skroblus – vienas įspūdingiausių Lietuvos upelių. Skroblaus ilgis tik 17,3 km. Debitas upelio pradžioje – 8 litrai per sekundę, o ten, kur jis įteka į Merkį – 700 litrų per sekundę. Kito tokio trumpo ir tokio vandeningo upelio Lietuvoje nėra . Skroblaus baseine intensyviai vyksta geomorfologiniai procesai. Skroblus tebegilina savo vagą, o jo duburinguose šlaituose daugumoje duburių tęsiasi šaltinėtų šlaitų slinkimas arba sufozijos reiškiniai. Sufozijos cirkų, taip pat aktyviai vienoje vietoje besivystančių, Lietuvoje daugiau nežinoma. Kai kurie jų labai įspūdingi – gilūs, stačiašlaičiai, ūksmingi.

Kitos įdomesnės parko upės tai Strauja, ant kurios stovėjo 6 malūnai, Apsingė, Kempė, kanjoninio tipo Povilnio ir Išrūginio upeliai, įtekantys į Ūlą. Dzūkijai būdingi ir žemės gelmėse pradingstantys upeliai, kurių keletas yra ir Parko teritorijoje. Šiauriniame Parko pakraštyje iš Ežeryno pelkių išteka Būkaverksnio upelis, kuris tik kas kelinti metai pasiekia nedidelį Krakinio ežerėlį ir papildo jo vandens atsargas. Panaros kaimas savo pavadinimą taip pat gavo nuo vandens tėkmių, “paneriančių” po žemės paviršiumi ir vėl atsirandančių Nemuno slėnyje.
Biologinė įvairovė

Keliaujant po Dzūkiją, kur bepažvelgsi, visur pušys – kopų viršūnėse ir upių slėnių šlaituose, banguotose lygumose ir pelkynuose. Tačiau po šia monotoniška šilų skraiste slepiasi labai savitas ir turtingas gamtos pasaulis. Dzūkijos nacionalinio parko, kurio plotas net 559200 ha, biologinę įvairovę ir floros bei faunos savitumus lemia:
• geografinė padėtis;
• unikalus Pietryčių smėlėtosios lygumos ir Dzūkų moreninės aukštumos derinys;
• gausūs upių slėniai, tarnaujantys migracijos koridoriais;
• specifinis klimatas ir hidrologinis režimas;
• savita ūkinės veiklos raida (palyginti ekstensyvus žemės ir miškų ūkis, ypač pietrytinėje dalyje; žemėnaudos savitumai ir žemės reformų specifika).

Dideli miškų plotai (47283 ha), kuriuose vyrauja sausi pušynai (net 92% miškų), užliejamos pievos, aukštapelkės ir žemapelkės (užimančios 1380 ha), smėlio kopos, gausių upių slėniai tapo prieglobsčiu įvairiems augalams ir gyvūnams. Daugelis iš jų yra būdingi tik šiam kraštui. Ypatingai didele buveinių įvairove pasižymi upių slėniai – tai miškai įvairaus drėgnumo ir derlingumo žemėse, šaltininės pelkutės, pakrančių smėlynai, dumblynai ir akmenynai, atviri ir krūmais užaugantys šlaitai, derlingos užliejamosios pievos ir smiltpievės aukštesnėse terasose, įvairios vandens buveinės – nuo senvagių ežerėlių ir lėtai tekančio vandens užutekiuose iki rėvų sraunumų.

Dzūkijos nacionalinis parkas yra viena iš nedaugelio teritorijų Europoje su dar gyvu tradiciniu kultūriniu kraštovaizdžiu. Nedidelių laukų ir pievų bei ganyklų mozaika miškuose, savitos šienaujamos, įvairaus drėgnumo paupių pievos bei žemapelkės yra labai svarbios atvirų buveinių augalų ir gyvūnų rūšims, kurios per šimtmečius prisitaikė prie ekstensyvios ūkinės veiklos. Parke sutinkama apie 25 buveines, saugomas Europos Sąjungoje, o 14 iš jų išsaugojimui čia bus steigiamos Natura 2000 teritorijos. Tai ir upelių sraunumų su kurklėmis (Batrachium sp.), nesusivėrusių žemyninių smiltpievių, karbonatinių smėlynų pievų, nekalkingų šaltinių ir šaltiniuotų pelkių bei kitos buveinės. Per parko teritoriją praeina svarbios biogeografinės ribos, atskiriančios savita fauna ir flora pasižyminčią Dainavos lygumos teritoriją nuo šiauriau esančių Dzūkų aukštumų.

Dzūkijos nacionaliniame parke surasta apie 750 aukštesniųjų augalų rūšių, beveik 300 kepurėtųjų grybų rūšių, daugiau kaip 200 kerpių rūšių. Parke gyvena virš 50 žinduolių rūšių, nemažiau 150 rūšių paukščių, sutinkamos 7 roplių, 9 varliagyvių, 38 žuvų rūšys, surasta 760 drugių, 217 laukinių bičių rūšių. Nacionalinio parko saugomų rūšių sąrašuose net 218 rūšių, kurios čia sutinkamos dabar ar gyveno anksčiau.

Gyvybės keliai

Vienas iš geriausių migracijų kelių augalams ir gyvūnams yra upių slėniai. Nemažai subokeaninių rūšių atkeliavo į Nemuno ir Merkio slėniais iš Centrinės Europos sričių Vislos-Narevo-Bebro prieledyninėmis lygumomis. Tuo tarpu kontinentinės rūšys atsirado kitais keliais, būtent iš prieledyninių Dniepro-Pripetės smėlio lygumų Nemuno kairiųjų intakų slėniais. Šiuolaikiniame floros formavimosi etape didelę įtaką užneštinių rūšių plitimui turėjo ir turi Peterburgo – Varšuvos geležinkelis, kertantis parko teritoriją. Greta upių slėniais atkeliavusių Centrinės ir Pietų Europos rūšių nemažai ir šiaurinių rūšių, išlikusių iš poledynmečio laikų drėgnuose spygliuočių miškuose, pelkėse, šaltavandenėse upėse. Šiaurinių rūšių paplitimą lemia kontinentinis klimatas ir dideli spygliuočių masyvai, o stepinės faunos atstovai, smėlynams būdingos rūšys išplitę todėl, kad čia vasarą aukščiausia temperatūra ir šiam rajonui būdingos sausos, drėgmei laidžios dirvos.

Augalija

>> saugomos teritorijos
>> saugomos rūšys ir bendrijos

Miškai

Parko miškai priklauso vienam didžiausių šioje Europos dalyje miškų 150000 ha masyvui, nusitęsusiam nuo Augustavo pietryčiuose iki Valkininkų šiaurėje. Mišku apaugę net 47282,9 ha arba 84,6 % bendro parko ploto. Miškuose vyrauja pušynai, užimantys net 42874,2 ha (net 90,7% miškų). Vyrauja gryni pušynai, iš kurių daugiau kaip 1/3 kultūrinės kilmės. Labiausiai paplitę brukniašiliai ir kerpšiliai, kurių šilumamėgės bendrijos ir nulemia Dainavos lygumos augalijos unikalumą. Tuo tarpu mėlyninių pušynų su beržo priemaiša nedaug, jie dažniau sutinkami reljefo pažemėjimuose, uždurpėjusiose ežerų pakrantėse, arčiau raistų. Parko pušynų ekosostemoms praeityje didelę įtaką turėjo savaiminiai miško gaisrai. Žemutinių miško gaisrų metu išdegdavo pomiškis, krūmai, virtėliai, o brandžius medžius apsaugodavo stora žievė.

Eglynų bendrijos išplitę palygint negausiai, didesni plotai telkiasi upių slėnių šlaituose, reljefo pažemėjimuose, papelkiuose. Jie dažniau sutinkami apie Subartonis, Musteiką, Nemuno slėnyje. Subartonių eglynai su ąžuolo priemaiša yra tipingi Dzūkų aukštumoms, jie pasižymi ir didesne rūšių įvairove. Juodalksnynai parke nėra dažni, nes trūksta jiems tinkamų augimviečių. Nemuno ir kitų upių slėniuose augantys juodalksnynai pasižymi turtinga žoline augalija, o didžiausius plotus užima žemapelkiniai juodalksnynai, ypač apie Musteiką. Beržynai dažniausiai įsikuria buvusių spygliuočių ar mišrių miškų vietose. Savitumu išsiskiria šaltiniuotų upių slėnių, ypač Nemuno, guobynai. Dzūkų aukštumos kalvose bei sausuose upių šlaituose galime aptikti ir nedidelius termofilinių krūmynų plotelius, kuriuose auga gudobelės, ožekšniai, šunobelės ir kiti krūmai.

Pagal amžių Parko miškuose vyrauja pusamžiai medynai, užimantys 30230,8 ha (63,9%). Brandžių medynų yra tik 2014,0 ha (4 kartus mažiau normos). Vidutinis medynų bonitetas 2,4 balo, o vidutinis skalsumas 0,75 balo. Našiausius, aukščiausio prieaugio medynus turi Subartonių girininkija, o mažiausi medienos ištekliai ploto vienete ir mažiausi medienos prieaugliai – Margionių girininkijoje. Net 88% parko miškų priklauso 1 degamumo klasei (aukščiausio gaisringumo miškai).

Žolinė augalija

Pelkės

Didžiausi pelkių plotai yra apie Musteikos kaimą – tai Imškų raistas, Didziabalė, Musteikos upelio slėnis. Kitos didesnės pelkės – Dėlinio pelkė netoli Žiūrų, Glyno aukštapelkė prie Mardasavo, labai įdomi savo augalija Bakanauskų pelkė į šiaurę nuo Margionių. Pelkių augalija paplitusi ir kai kurių ežerų pakrantėse – Versminio, Ežerėlio, Trikampio, dubaklonyje prie Lynežerio kaimo, kur telkšo Lynežeris ir Aklalis, Ežeryno ir Krakinio pakrantėse prie Lizdų. Taip pat nedidelės pelkaitės sutinkamos reljefo pažemėjimuose kalvotoje parko dalyje apie Subartonis. Labai savitos tarpinio tipo pelkių augalijos bendrijos Kempės upelio slėnyje ir pelkėtame Skroblaus slėnyje Kapiniškėse – taip vadinamoje Skerdzimų pievoje. Didesnėse pelkėse galima surasti įvairių pelkių tipų augaliją – aukštapelkių, tarpinio tipo pelkių ir žemapelkių, mažesnėse – bendrijų įvairovė nedidelė, dažniausiai vyrauja žemapelkių augalija. Didžiausia tarpinio tipo pelkių bendrijų įvairovė yra Kempės upelio slėnyje ir Skroblaus slėnyje Kapiniškėse.

Aukštapelkių augalijoje vyrauja gailiniai pušynai, magelaniniai kiminynai, o aplink pelkinius ežerėlius – svyruokliniai viksvynai. Musteikos apylinkėse sutinkama reta Pietų Lietuvai rūšis, esanti ant pietinės arealo ribos – durpyninis bereinis (Chamaedaphne calyculata). Tarpinio tipo pelkių augalijoje vyrauja laibaviksvynai, snapuotieji viksvynai, apvaliaviksvynai ir pelkiniai beržynai. Parko žemapelkėse vyrauja raistinės bendrijos: viksviniai juodalksnynai, kimininiai juodalksnynai, pilkieji gluosnynai, o taip pat ir žolinės – šeriuotieji viksvynai, pelkiniai viksvynai, šaltiniuotose vietose nemažus plotus užima ir šluotelinės viksvos bendrijos.

Vandenų augalija

Ežerų parke nėra labai daug, bet jie pasižymi didele augalijos įvairove. Daugiausia sutinkami juostinio – fragmentinio užaugimo tipo ežerai, kuriuose dažnai būna gerai išreikštos nendrių, švendrų juostos, o plūduriuojančioji ir pasinėrusioji vandens augalija nesudaro ištisinių juostų – tai Lizdų, Bedugnio, Galvinio, Glyno, Lynežerio ir kiti ežerai. Gausiausia vandens augalija yra juostinio ištisinio užaugimo tipo ežeruose, kuriuose gerai išsivysčiusios visos juostos. Tokie yra Kempės upelio slėnio ežerai – Pakampys, Dumblis, Balažeris Netiesys, Netiesėlis. Liūniniai distrofinio tipo ežerai – Versminis, Ežerėlis, Dėlinis – paprastai nedideli, pakrantės užpelkėjusios. Tokiuose ežeruose paprastai auga tik atskiros rūšys ir bendrijų nesudaro.

Dauguma parko upių yra gana švarios, šaltavandenės ir sraunios, todėl vandens augalija nėra labai išsivysčiusi. Mažesniuose upeliuose gana dažnos siauralapės drėgmenės bendrijos, retos kitose Lietuvos upėse, taip pat kanadinės elodėjos, vandeninių vėdrynų, garbiniuotosios plūdės bendrijos .

Pievos

Natūralių ar pusiau natūralių pievų Parke nėra daug, jos telkiasi Merkio, Grūdos, Ūlos bei kitų upių salpose ir slėnių šlaituose. Apie Roduką, Norulius, taip pat ir prie Marcinkonių, Merkinės nemažus plotus užima ir kultūrinės pievos bei ganyklos, pastaruoju metu daugelyje vietų labai apleistos. Natūralios ekstensyviai naudojamos salpinės pievos, ypač Merkio slėnyje, pasižymi labai didele pievų bendrijų įvairove. Arčiau vandens auga monažolynai bei dryžutynai. Senvagių pakraščiais, salpos pažemėjimuose dažnos balinių pievų bendrijos – tai vingiorykštynai, viksvameldynai, stambiaviksvynai. Šios bendrijos vyrauja ir Grūdos salpoje. Sausesnėse vietose driekiasi šluotsmilgynai. Trąšių pievų bendrijos upių salpose užima nedidelius plotus. Tai šunažolynai, beginkliadirsynai, tikrieji eraičinynai ir pašiaušėlynai. Labai reti yra ir stepinių pievų fragmentai, kuriose vyrauja Delavinio kelerija ir siauralapė miglė. Kalvotoje parko dalyje ir upių slėniuose neretai galima rasti ir šilumamėgių pamiškių ir šlaitų pievų, Šiuose įvairiarūšiuose žolynuose auga daug vaistinių ir apyrečių augalų rūšių, geros sąlygos vabzdžiams. Parko pievos ir ganyklos labai svarbios daugeliui saugomų rūšių, tačiau metai iš metų jų plotai mažėja ir buvusiose atviruose plotuose kuriasi miškas.

Smėlynai

Smėlėtajai lygumai gana būdingos ir smėlynų bendrijos, nors jos ir neužima didelių plotų. Jos dažniausiai sutinkamos pušynų pakraščiuose, ant stačių smėlėtų upių šlaitų bei vietose, kur dėl kokios nors ūkinės veiklos suardoma augalinė danga ir atsiveria atviras smėlis (kirtavietėse, degvietėse). Ten dažniausiai įsikuria smiltyninio šepetuko bendrijos, bei vėlesnėje užaugimo stadijoje melsvosios kelerijos bendrijos. Sausuose šlaituose neretos ir avinio eraičino bendrijos, smiltpievėse dažnos ir bendrijos su gvaizde. Tai pradinės neturtingų smėlių užaugimo stadijos, todėl šiose smiltpievėse didelė kerpių įvairovė, dažnesni vienamečiai, trumpesnės vegetacijos augalai, kurie gerai išnaudoja pavasarinius vandenis arba ilgesnio lietingo vasaros periodo drėgmę.

Flora

Parko teritorijoje rasta virš 750 aukštesniųjų augalų rūšių, arti 150 samanų rūšių. Išskirtinis floros bruožas, kad čia galime rasti daug ribinio paplitimo augalų rūšių, kurių kitur Lietuvoje nėra arba jos labai retos, dauguma jų įrašytos ir į saugomų rūšių sąrašus.

Parke auga Poliesės smėlingiems senslėniams būdingos rūšys – Gorskio pūtelis (Tragopogon gorskianus) ir lietuvinė naktižiedė (Silene lithuanica), šiaurvakarinę ribą pasiekia Delavinio kelerija (Koeleria delavignei) ir penkialapis dobilas (Trifolium lupinaster). Šiauriniame paplitimo arealo pakraštyje neblogai jaučiasi Centrinės Europos rūšys – smėlinis eraičinas (Festuca psammophila), didžiažiedė juodgalvė (Prunella grandiflora) ir žiemą vasarą žaliuojantis amalas (Viscum album). Šis pusiau parazitinis augalas ne vieno seno lapuočio medžio lają padabina žmonių vadinamomis “laumių šluotomis”. Dzūkijos šilams būdingi ir taip vadinami “raganų ratai, kuriuos sudaro apyretės pataisų rūšys – puokštinė (Diphasium complanatum) ir trivarpė (D. tristachyum) padraikos.

Pavasarį mėlynomis žiedų taurėmis šilus papuošia viena gražiausių šilų gėlė – vėjalandė šilagėlė (Pulsatilla patens). Vidurvasaryje pušynuose geltonus žiedynų graižus išskleidžia iš alpinių pievų “pabėgusi” kalninė arnika (Arnica montana), o atviruose sausuose šlaituose savitus žiedynus kelia lietuvišku kaktusu tituluojama šilinė perkūnropė (Jovibarba sobolifera). Smiltyninė našlaitė, smiltyninė neužmirštuolė, smiltyninis šepetukas ir dar keliolika augalų rūšių, kurių pavadinimai susiję su smėliu, puikiai nusako kokios buveinės vyrauja parke. Kai kurios augalų rūšys į parką atkeliavo su žmogaus pagalba – taip Nemuno pakrantes okupavo iš parkų pabėgę uosialapiai klevai (Acer negundo) ir dygliavaisis virkštenis (Echinocystis lobata).

Parke gausu vaistinių augalų. Vaistažolių paruošos ir jų vartojimas Dzūkijoje buvo tradicinis verslas, perduodamas iš kartos į kartą. Vien Zervynose geresniais metais buvo superkama virš 100 t vaistažolių. Parko miškuose paplitę kadagiai, sausose miško aikštelėse – čiobreliai, smiltyniniai šlamučiai, pelkėse – gailiai, viržiai. Nemažai vaistinių augalų ir paupių pievose – paprastoji vingiorykštė, valerijonas, dilgėlės. Gausu ir uoginių augalų – mėlynių (ypač Kibyšių ir Musteikos girininkijose) ir bruknių (Musteikos, Puvočių, Merkinės girininkijose).

Grybai ir kerpės

Parko miškai yra turtingiausi Lietuvoje savo grybų derliais. Iš valgomų grybų daugiausia tikrinių baravykų, voveraičių, nemažai šilbaravykių ir makavykų. Merkinės ir Liškiavos žvyringose kalvose neretos rudmėsės, o Marcinkonių apylinkių smėlynuose rudeniop pasipila žaliuokės. Parko teritorijoje aptikta apie 300 grybų rūšių, tame tarpe ir 12 saugomų rūšių, bet greičiausiai tai ne riba, nes parko grybų ištirtumas yra gana menkas. Dzūkijos miškai turtingi ne tik voveraitėmis, žaliuokėmis ar baravykais. Pavasarį kartu su bobausiais pasirodo ir kitos retos, jiems giminingos aukšliagrybių rūšys – aukštasis (Morchella elata) ir kūginis (M. conica) briedžiukai, pirštuotasis aukšliagrybis (Verpa conica). Dėmesį patraukia ir kopūstgalvis raukšlius (Sparassis crispa), korališkasis trapiagrybis (Hericium coralloides) ar šakotojo sėdžio (Dendropolyporus umbellatus) kolonijos. Ant medžių kamienų puikuojasi retos kempinių rūšys – tikroji raudonpintė (Pycnoporus cinnabarinum), rausvoji pintainė (Fomitopsis rosea), tikrinis blizgutis (Ganoderma lucidum).

Viena iš įdomiausių ir paslaptingiausių gyvųjų organizmų grupių yra kerpės. Tai drauge, glaudžioje simbiozėje, gyvenantys grybai ir dumbliai, dabar priskiriami grybų karalystei. Nereiklios kerpės dažnai pirmosios įsikuria ten, kur dar negali augti kiti grybai ar augalai. Kerpės vyrauja ir sausuose Dzūkijos smėlynų šiluose. Bet kuris dzūkas pasakys, kad gražiausi juodgalviai baravykai dygsta skurdžiuose baltasamaniuose pušynėliuose, miškininkų vadinamuose kerpšiliais. Tačiau “baltosiomis samanomis” vadinamos elninė ir miškinė šiurės tai tik pora rūšių iš turtingo Dzūkijos kerpių floros sąrašo, kurį sudaro net
212 rūšių kerpės, kai Lietuvoje iš viso žinoma apie 400 kerpių rūšių. Jos įsikuria ant įvairių medžių rūšių, pūvančių kelmų, dirvožemio, akmenų. Švariuose upeliuose aptiktos net vandens kerpės. Labai turtinga ir įvairi pušynų kerpių flora. Kerpių rūšių gausa pasižymi ir granitiniai panemunių rieduliai, rūšių įvairove prilygstantys šiaurės vakarų Lietuvos riedulynams, nors pačios rūšys ir skiriasi. Nacionaliniame parke surastos ir 8 saugomų kerpių rūšys. Ant beržų kamienų želia kudlotoji laumagaurė (Bryoria implexa), kintančioji briedragė (Evernia mesomorpha), ant drebulės – plačioji platužė (Lobaria pulmonaria) pušis pamėgo skėtrioji briedragė (Evernia divaricata), o žvynuotoji meškapėdė (Peltigera lepidophora) auga ant žemės, kalkingame smėlyje.
Gyvūnija

>> Saugomos rūšys ir bendrijos

Žinduoliai

Didesniąją dalį parko miškų sudaro pušynai, kurie nėra labai tinkami daugeliui žinduolių mitybos ir veisimosi požiūriu. Tačiau juose susiformavusios tokiose ekosistemose prisitaikiusios gyventi faunos populiacijos. Rūšių įvairovė didesnė derlingesnėse augimvietėse, prie upelių, upių ir ežerų, kur auga mišrūs eglių ir lapuočių medynai su gausiu pomiškiu bei traku. Lyginant su kitais nacionaliniais parkais ir rezervatais, kuriuose buvo tirta žinduolių rūšinė sudėtis, Dzūkijos parke užregistruotas didžiausias žinduolių rūšių skaičius (be šikšnosparnių) – net 43 rūšys. Taip pat Parko teritorijoje stebėtos 9 šikšnosparnių rūšys, anksčiau šioje teritorijoje gyveno dar dvi žinduolių rūšys, dabar Lietuvoje išnykusios.

Gausus upių bei upelių tinklas sudaro geras sąlygas vandens ir pusiau vandens žinduoliams – čia gyvena apie 18 ūdrų* (Lutra lutra), 45 kanadinės audinės (Lutreola vison), 50 bebraviečių įsikūrė apie 275 bebrų (Castor fiber). Stačiose upių pakrantėse jie rausia urvus, o aukštesnėse vietose, ypač užpelkėjusiuose miškuose, stato trobeles. Vėl pamažu atsikuria ondatros (Ondatra zibethica) populiacija. Iš smulkiųjų žinduolių būdingi paprastasis kirstukas (Sorex araneus), geltonkaklė (Apodemus flavicola) ir miškinė (Apodemus sylvaticus) pelės, rudasis pelėnas (Clethrionomys glareolus). Kadangi parko teritorijoje vyrauja dideli miškų masyvai, pilkųjų kiškių (Lepus europaeus) nedaug – tik apie 224, užtat kitur daug retesnių baltųjų kiškių (Lepus timidus), prieraišesnių aukštapelkėms, yra apie 92.

Dideliuose miškų masyvuose pakankamai slaptaviečių ir grobio suranda ir plėšrūnai – parko miškuose gyvena apie 5-7 vilkus (Canis lupus), 106 rudosios lapės (Vulpes vulpes), 62 usūriniai šunys (Nyctereutes procyonoides), 70 miškinių kiaunių (Martes martes) ir 17 barsukų (Meles meles), taip pat šermuonėliai, žebenkštys, šeškai. Skurdžiuose Dzūkijos šiluose menka pašarinė bazė, sunkiau surasti tinkamas slėptuves, todėl kanopinių žvėrių tankumas gana mažas. Kiek didesnis jų tankumas šiaurinėje parko dalyje – Subartonių miškuose, kur derlingesnės augimvietės bei Musteikos girininkijoje, besiribojančioje su Čepkelių pelkynais. Pušynai yra mėgiama briedžių (Alces alces) buveinė nors jų skaitlingumas ženkliai krito. Parke 2002 metais buvo suskaičiuoti 55 briedžiai, 97 taurieji elniai (Cervus elaphus), 68 šernai (Sus scrofa), 317 stirnų (Capreolus capreolus). Net 14 parko žinduolių įrašyti į Lietuvos raudonąją knygą.

* Žinduolių skaičius pagal 2002 m. medžiotojų būrelių atliktą apskaitą.

Paukščiai

Parke priskaičiuojama apie 150 rūšių sparnuočiai, kurių tarpe randama per 30 rūšių retų paukščių, įrašytų į Lietuvos raudonąją knygą. Dzūkijos nacionalinio parko miškai yra europinės svarbos paukščių teritorija, siūloma į Natura 2000 teritorijų tinklą, o Imškų pelkynas ir greta parko esantys Grybaulios žuvininkystės tvenkiniai yra kandidatai į tarptautinės svarbos pelkių sąrašus.

Dideliuose pušynų plotuose būdingiausiems paukščiams priskiriami kikiliai (Fringilla coelebs), margasparnės musinukės (Ficedula hypoleuca), kuoduotosios zylės (Parus cristatus), strazdai giesmininkai (Turdus philomelos), amaliniai strazdai (Turdus viscivorus), juodosios meletos (Dryocopus martius) ir kt. Kirtavietėse, retmėse ir laukymėse sutinkami miškiniai kalviukai (Anthus trivialis), ligutės (Lullula arborea), leliai (Caprimulgus europaeus).

Mišriuose miškuose ties vandens telkiniais, papelkiais būdingi juodieji strazdai (Turdus merula), volungės (Oriolus oriolus), karetaitės (Troglodytes troglodytes), liepsnelės (Erithacus rubecula), žaliosios (Phylloscopus sibilatrix) ir pilkosios (P. collybita) pečialindos, juodgalvės devynbalsės (Sylvia atricapilla), slankos (Scolopax rusticola), jerubės (Tetrastes bonasia).

Senesniuose ir nuošaliau augančiuose miškuose gyvena juodieji gandrai (Ciconia nigra), ereliai rėksniai (Aquila pomarina), juodieji pesliai (Milvus migrans), vapsvaėdžiai (Pernis apivorus), stebėti jūriniai ereliai (Haliaetus albicilla), erelis žuvininkas (Pandion haliaetus), gyvatėdis (Circaetus gallicus). Pelėdų nėra gausu, bet greta įprastinių rūšių – naminės pelėdos (Strix aluco) bei mažojo apuoko (Asio otus), sausuose brukniašiliuose peri lututės (Aegolius funereus), parke yra žinoma ir viena iš nedaugelio Lietuvoje didžiojo apuoko (Bubo bubo) perimviečių.

Išskirtinis parko, kaip ir visų Druskininkų-Varėnos miškų masyvo bruožas yra uoksinių paukščių gausumas. Papelkiuose, upių ir ežerų pakrantėse yra daug senų, papuvusių medžių, kur kuriasi reti uoksiniai paukščiai: uldukai (Columba oenas), pilkosios meletos (Picus canus), baltnugariai geniai (Dendrocopos leucotos), tripirščiai geniai (Picoides tridactylus). Miškuose nuklydusiuose kaimuose ar netoli jų sutinkami žalvarniai (Coracias garrulus), žaliosios meletos (Picus viridis) ir kukučiai (Upupa epops).

Nors pievos bei ganyklos užima nedidelius plotus, čia dar neretai galima išgirsti griežlę (Crex crex), gyvena ir kelios putpelių (Coturnix coturnix) poros. Dirbamiems laukams labai būdingi dirviniai vieversiai (Alauda arvensis), rečiau sutinkamos pempės (Vanellus vanellus), kurapkos (Perdix perdix), geltonosios startos (Emberiza citrinella). 1994 m. atliktos baltųjų gandrų (Ciconia ciconia) apskaitos metu parke suskaičiuota tik 35 gandralizdžiai, kuriuose pastoviai peri šie paukščiai.

Dideliuose pelkynuose prie Čepkelių rezervato gyvena kurtiniai (Tetrao urogallus), tetervinai (Lyrurus tetrix), gervės (Grus grus). Įprastiems pelkių ir užpelkėjusių pievų gyventojams priskiriami pieviniai kalviukai (Anthus pratensis), kiauliukės (Saxicola rubetra), perkūno oželiai (Galinago media). Upių ir ežerų pakrančių nendynuose įsikūrė smulkūs žvirbliniai paukščiai: upiniai žiogeliai (Locustella fluviatilis), ežerinės nendrinukės (Acrocephalus schoenobaenus), didžiosios krakšlės (Acrocephalus arundinaceus), nendrinės startos (Emberiza schoeniclus) ir kt.

Parko ežeruose ir upėse būdingiausios antys yra klykuolės (Bucephala clangula), kurios čia randa pakankamai uoksų lizdams įrengti. Kitos dažniau sutinkamos antys – tai kuoduotosios (Aythya fuligula) ir didžiosios (Anas platyrhynchos) antys, rudagalvė (A. crecca) bei dryžgalvė (A. querquedula) kryklės. Taip pat gana dažni ausuotieji kragai (Podiceps cristatus), gulbės nebylės (Cygnus olor). Prie didesniųjų parko upių kuriasi tulžiai (Alcedo athis), didieji dančiasnapiai (Mergus merganser), nereti pilkieji garniai (Ardea cinerea), o kartais užklysta ir baltasis garnys (Egreta alba). Nemuno salose peri rudagalviai kirai (Larus ridibundus), upinės žuvėdros (Sterna hirundo), upiniai kirlikai (Charadrius dubius).

Ropliai ir varliagyviai

Parke gyvena visos 7 Lietuvos roplių rūšys, iš kurių įdomiausias ir paslaptingiausias yra balinis vėžlys (Emys orbicularis), dzūkų vadinamas geležine varle. Netoli vakarinės parko ribos Lazdijų rajone yra pagrindinės dar gyvybingos Lietuvos balinių vėžlių populiacijos, o pavieniai vėžliai parko teritorijoje buvo stebėti ir Liškiavos apylinkėse, dar ir dabar sutinkami apie Merkinę. Pelkių pakraščiais, užpelkėjusių ežerų pakrantėse dar palyginti gausiai gyvena paprastieji žalčiai (Natrix natrix). Pelkėse nereti gyvavedžiai driežai (Lacerta vivipara), o paprastoji angis (Vipera berus) daug retesnė, dažniau sutinkama tik Musteikos apylinkėse. Šiluose dažni gluodenai (Anguis fragilis), žmonių dar vadinami geležinėmis ar varinėmis gyvatėmis. Tuo tarpu labai retas Lietuvoje lygiažvynis žaltys (Coronella austriaca) gyvena sausuose kerpiniuose pušynuose, besiribojančiuose su Čepkelių rezervatu. Panašias buveines pasirenka ir viena dažniausių parko roplių rūšių – vikrusis driežas (Lacerta agilis).

Parko teritorijoje vyrauja sausos buveinės, nelabai tinkamos varliagyviams, kurių dauguma rūšių, ypač neršto metu, telkiasi upių senvagėse, laikinai užliejamose daubose, kūdrose, ežerų pakrantėse, pelkėse. Būdingas uodeguotųjų varliagyvių būrio atstovas paprastasis tritonas (Triturus vulgaris) neretas tinkamuose biotopuose – tvenkiniuose, tarpkalvinėse pelkutėse, senvagėse. Į Lietuvos raudonąją knygą įrašyta raudonpilvė kūmutė (Bombina bombina) girdėta tik keletoje vietų. Reta parke ir česnakė, kurios stambū’s buožgalviai stebėti Lynežeryje, Kapiniškėse. Dažniausios parko varliagyvių rūšys, sutinkamos įvairiose buveinėse yra rusvoji (Rana temporaria) ir smailiasnukė (R. terrestris) varlės, o kūdrinė (R. lessone) ir valgomoji (R. esculenta) varlės sutinkamos rečiau – paežerėse, kūdrose. Gana reta ir pilkoji rupūžė (Bufo bufo).

Žuvys

Šaltavandenėms Merkio baseino upėms, kurių didesnė dalis patenka į Merkio ichtiologinį draustinį, būdinga labai įvairi ir vertinga žuvų fauna, pirmiausiai tai margieji upėtakiai (Salmo trutta fario)ir kiršliai (Thymallus thymallus), kuriuos dzūkai vadina taparais. Upėtakiai dažniausiai neršia mažuose parko upeliuose – Skrobluje, Povilnyje, Bižų upelyje, Beržlyne, tačiau tik dalis jų ten lieka, o kita dalis išplaukia į Merkį ir Ūlą, kur geresnės mitybinės sąlygos. Stambūs upėtakiai, kiršliai taip pat sutinkami srauniame Grūdos žemupyje. Kol Nemuno ties Kaunu nepertvėrė užtvanka, Merkio baseino upėse neršė apie 40% Lietuvos lašišų (Salmo salar) ir šlakių (Salmo trutta trutta), žiobriai (Vimba vimba) ir net eršketai (Acipenser sturio). Dabar Merkyje vyrauja kiršliai (Thymallus thymallus) ir karpinės sraunių vandenų rūšys – rainės (Phoxinus phoxinus), strepečiai (Leuciscus idus), srovinės aukšlės (Alburnoides bipunctatus), šapalai (Leuciscus cephalus), gružliai. Gana plačiai paplitusi parko upėse ir mažoji nėgė (Lampetra planeri), paprastasis kūjagalvis (Cottus gobio). Šiltesnių ir lėtesnių vandenų žuvims, kaip kad kuojoms (Rutilus rutilus), daugumoje parko upių sąlygos nėra palankios. Nemune neretai pasitaiko salačiai (Aspius aspius), karšiai (Abramis brama), gana stambūs šamai (Silurus glanis), ūsoriai (Barbus barbus)., Merkio žiotyse sugauti pavieniai skersnukiai (Chondrostoma nasus). Visose didesnėse upėse sutinkamos ir vėgėlės (Lota lota).

Mažiausiose upėse aptinkamos tik 7 rūšys – mažoji nėgė, upėtakis, rainė, gružlys, šližys (Nemacheilus barbatulus), kūjagalvis, trispyglė dyglė (Gasterosteus aculeatus); šaltavandeniuose upeliuose – margasis upėtakis, kūjagalvis, trispyglė dyglė.

Parko ežerai daugiausiai yra eutrofiniai, karšinio tipo ir juose gyvena įprastinės ežerams rūšys – plakiai (Blicca bjoerkna), lynai (Tinca tinca), raudės (Scardinius erythropthalmus), karšiai (Abramis brama), lydekos (Esox lucius), ešeriai (Perca fliuviatilis), kuojos, į kai kuriuos įleista karpių (Cyprinus carpio). Distrofinio tipo ežeruose dažniausiai sutinkami auksiniai karosai (Carassius carassius), kartais ešeriai.

Vabzdžiai ir kiti bestuburiai gyvūnai

Išskirtinė Dzūkijos nacionalinio parko ypatybė yra “pietietiškų” vabzdžių rūšių, kurios čia suranda buveines, panašias į Rytų Europos stepių ar miškastepių buveines, gausa. Tuo pat metu užpelkėjusiuose spygliuočių miškuose ir šaltavandenėse upėse čia galima rasti nemažai šiaurinio paplitimo vabzdžių rūšių.

Parke aptikta 760 makrodrugių rūšių (apie 76% Lietuvos makrodrugių). Pietų Lietuvoje yra didžiausia tikimybė pastebėti laikas nuo laiko imigruojančias pietines rūšis, kurios, priklausomai nuo mūsų klimato įgeidžių, gali įsitvirtinti ir ilgam laikui. Pietinis (Polyommatus belargus) ir stepinis (P. coridon) melsviai, raudonžiedis (Zygaena ephialtes), pietinis (Z. angelicae) ir esparcetinis (Z. achillea) marguoliai ir kitos stepinių pievų rūšys pastoviai įsikūrė pietinės ekspozicijos atviruose šlaituose. Lietuvoje jos sutinkamos beveik išimtinai Nemuno slėnio pietinėje dalyje. Kitos pietinio paplitimo rūšys, kaip kad juodoji hesperija (Erynnis tages), smiltyninė šaškytė (Melitaea didyma), pušyninis (Pseudophilotes vicrama)ir žalsvasis (Glaucopsyche alexis) melsviai, raudonsparnė meškutė (Tyria jacobaea), įsikūrė smėlynuose ir sausuose pušynuose.

Šioms buveinėms būdinga ir daugiau specifinių rūšių, kurių paplitimas Lietuvoje ribotas tik dėl ypatingų drėgmės ir dirvožemio sąlygų. Tai tokios rūšys, kaip pušyninis (Hipparchia semele) ir juodasis (H. alcyone) satyrai, juodataškis melsvys (Maculinea arion), šilinis kerpinukas (Polyobrya umovii), smaragdinis smiltinukas (Staurophora celsia). Kai kurios drugių rūšys, staiga padidėjus jų gausumui, sukelia nemažą rūpestį miškininkams. Nemažą žalą pušynams padaro pušinio verpiko (Dendrolimus pini) vikšrai, o pastaraisiais metais ir pušinio pelėdgalvio vikšrai, kurie minta pušų spygliais.

Viena dažnesnių parko vabalų rūšis yra paprastasis grambuolys (Melolontha melolontha), kurio židiniai čia yra didžiausi Lietuvoje. Daug retesnis yra jo giminaitis, atkeliavęs iš pietų – margasis grambuolys (Polyphilla fullo). Sausuose pušynuose dažnai sutinkami ir miškinis (Cicindela silvatica) ir baltalūpis (C. hybrida) šokliai. Miškuose daug ir mediena besimaitinančių vabalų rūšių – pušinis ūsuotis, didysis (Hylobius abietis) ir mažasis pušinis striaubliukai, trumpaūsis medkirtis (Spondylis buprestoides), pušinis trumpastraublis (Brachyderes incanus), Musteikos ir Subartonių eglynams nemažai žalos padarė ir žievėgraužis tipografas (Yps tipographus).

Parkas unikalus ir savo plėviasparnių fauna. Čia gyvena net 217 laukinių bičių rūšių – tai daugiau nei du trečdaliai visų bičių rūšių, žinomų Lietuvoje. Smiltpievėse, sausose pamiškėse ir miško aikštelėse išliko nedidelės populiacijos pietietiškų laukinių bičių rūšių. Daugelio jų, kaip ir raukšlėtosios smėliabitės (Andrena rugulosa), buveinės parko teritorijoje yra vienintelės šalyje. Dar kita gausi nacionalinio parko bičių grupė yra šiaurinės rūšys, atkeliavusios į Lietuvą dar anksčiau, poledynmetyje, ir dabar sutinkamos taigos ir tundros zonose. Dažniausiai tokios rūšys, kaip kad Šrenko kamanė (Bombus schrencki) gyvena užpelkėjusiuose spygliuočių miškuose.

Nemažai reliktinių šiaurinių vabzdžių rūšių yra būdingos ir šaltoms, sraunioms parko upėms – tai rudasparnė efemerelė (Ephemerella karelica), mėlynsparnė apsiuva (Semblis phalenoides), reliktinis lašalas (Leucorhaenanthus maximus) ir kitos hidrobiontų rūšys. Upėse gyvena ir tikra Dzūkijos rykšte tapusių mašalų (Bysono maculodon) lervos. Pastaraisiais metais šių kraujasiurbių žymiai sumažėjo.

Tyrimų metu nustatyta, kad parke aptinkama 41 į Lietuvos Raudonąją knygą įrašytų vabzdžių rūšis, tame tarpe 20 drugių rūšių, 10 bitinių plėviasparnių, 6 vabalų rūšys.

Švenčionėliai 2004

Leave a Comment