Dzūkija

Biologinė įvairovė

Keliaujant po Dzūkiją, kur bepažvelgsi, visur pušys – kopų viršūnėse ir upių slėnių šlaituose, banguotose lygumose ir pelkynuose. Tačiau po šia monotoniška šilų skraiste slepiasi labai savitas ir turtingas gamtos pasaulis. Dzūkijos nacionalinio parko, kurio plotas net 55920 ha, biologinę įvairovę ir floros bei faunos savitumus lemia:
• geografinė padėtis;
• unikalus Dainavos smėlėtosios lygumos ir Dzūkų moreninės aukštumos derinys;
• gausūs upių slėniai, tarnaujantys migracijos koridoriais;
• specifinis klimatas ir hidrologinis režimas;
• savita ūkinės veiklos raida (palyginti ekstensyvus žemės ir miškų ūkis, ypač pietrytinėje daalyje; žemėnaudos savitumai ir žemės reformų specifika).

Dideli miškų plotai (47283 ha), kuriuose vyrauja sausi pušynai (net 92% miškų), užliejamos pievos, aukštapelkės ir žemapelkės (užimančios 1380 ha), smėlio kopos, gausių upių slėniai tapo prieglobsčiu įvairiems augalams ir gyvūnams. Daugelis iš jų yra būdingi tik šiam kraštui. Ypatingai didele buveinių įvairove pasižymi upių slėniai – tai miškai įvairaus drėgnumo ir derlingumo žemėse, šaltininės pelkutės, pakrančių smėlynai, dumblynai ir akmenynai, atviri ir krūmais užaugantys šlaitai, derlingos užliejamosios pievos ir smiltpievės aukštesnėse terasose, įvairios vandens buveinės – nuo seenvagių ežerėlių ir lėtai tekančio vandens užutekiuose iki rėvų sraunumų.

Dzūkijos nacionalinis parkas yra viena iš nedaugelio teritorijų Europoje su dar gyvu tradiciniu kultūriniu kraštovaizdžiu. Nedidelių laukų ir pievų bei ganyklų mozaika miškuose, savitos šienaujamos, įvairaus drėgnumo paupių pievos bei žemapelkės yr

ra labai svarbios atvirų buveinių augalų ir gyvūnų rūšims, kurios per šimtmečius prisitaikė prie ekstensyvios ūkinės veiklos. Parke sutinkama apie 25 buveines, saugomas Europos Sąjungoje, o 14 iš jų išsaugojimui čia bus steigiamos Natura 2000 teritorijos. Tai ir upelių sraunumų su kurklėmis (Batrachium sp.), nesusivėrusių žemyninių smiltpievių, karbonatinių smėlynų pievų, nekalkingų šaltinių ir šaltiniuotų pelkių bei kitos buveinės. Per parko teritoriją praeina svarbios biogeografinės ribos, atskiriančios savita fauna ir flora pasižyminčią Dainavos lygumos teritoriją nuo šiauriau esančių Dzūkų aukštumų.

Dzūkijos nacionaliniame parke surasta 754 aukštesniųjų augalų rūšys, 771 kepurėtųjų grybų rūšys, 258 kerpių rūšys. Parke stebėta 54 žinduolių rūšys, 198 rūšių paukščiai, 38 žuvų rūšys, sutinkamos 7 roplių, 9 varliagyvių rūšys, surasta 760 drugių, 217 laukinių bičių rūšių. Nacionalinio parko saugomų rūšių sąrašuose net 250 rūšių, kurios čia sutinkamos dabar ar gyveno anksčiau.
Miškai

Parko miškai prriklauso vienam didžiausių šioje Europos dalyje miškų 350000 ha masyvui, nusitęsusiam nuo Augustavo pietryčiuose iki Valkininkų šiaurėje. Mišku apaugę net 47282,9 ha arba 84,6 % bendro parko ploto. Miškuose vyrauja pušynai, užimantys net 42874,2 ha (net 90,7% miškų). Vyrauja gryni pušynai, iš kurių daugiau kaip 1/3 kultūrinės kilmės. Labiausiai paplitę brukniašiliai ir kerpšiliai, kurių šilumamėgės bendrijos ir nulemia Dainavos lygumos augalijos unikalumą. Tuo tarpu mėlyninių pušynų su beržo priemaiša nedaug, jie dažniau sutinkami reljefo pažemėjimuose, uždurpėjusiose ežerų pakrantėse, arčiau raistų. Parko pušynų ekosostemoms praeityje didelę įtaką turėjo sa

avaiminiai miško gaisrai. Žemutinių miško gaisrų metu išdegdavo pomiškis, krūmai, virtėliai, o brandžius medžius apsaugodavo stora žievė.

Eglynų bendrijos išplitę palygint negausiai, didesni plotai telkiasi upių slėnių šlaituose, reljefo pažemėjimuose, papelkiuose. Jie dažniau sutinkami apie Subartonis, Musteiką, Nemuno slėnyje. Subartonių eglynai su ąžuolo priemaiša yra tipingi Dzūkų aukštumoms, jie pasižymi ir didesne rūšių įvairove.

– Juodalksnynai parke nėra dažni, nes trūksta jiems tinkamų augimviečių. Nemuno ir kitų upių slėniuose augantys juodalksnynai pasižymi turtinga žoline augalija, o didžiausius plotus užima žemapelkiniai juodalksnynai, ypač apie Musteiką.

– Beržynai dažniausiai įsikuria buvusių spygliuočių ar mišrių miškų vietose. Savitumu išsiskiria šaltiniuotų upių slėnių, ypač Nemuno, guobynai. Dzūkų aukštumos kalvose bei sausuose upių šlaituose galime aptikti ir nedidelius termofilinių krūmynų plotelius, kuriuose auga gudobelės, ožekšniai, šunobelės ir kiti krūmai.

Pagal amžių Parko miškuose vyrauja pusamžiai medynai, užimantys 30230,8 ha (63,9%). Brandžių medynų yra tik 2014,0 ha (4 kartus mažiau normos). Vidutinis medynų bonitetas 2,4 balo, o vidutinis skalsumas 0,75 balo. Našiausius, aukščiausio prieaugio medynus turi Subartonių girininkija, o mažiausi medienos ištekliai ploto vienete ir mažiausi medienos prieaugliai – Margionių girininkijoje. Net 88% parko miškų priklauso 1 degamumo klasei (aukščiausio gaisringumo miškai).
—————————-

ALYTUS
Gyventojai (tūkst.) – 77.2
Bendras plotis (tūkst. ha) – 3.3
Užstatyti plotai – 1.1
Pramonė, transportas – 0.2
Žemdirbystės plotai – 0.3
Žalieji plotai – 1.1
Vandenys – 0.1
Kitos paskirties plotai – 0.5
Įsikūręs Lietuvos pietinėje dalyje. Alytus – Dzūkijos ekonominis ir

r kultūrinis centras, šeštas pagal gyventojų skaičių Lietuvos miestas.
Keliai ir transportas. Pro Alytų eina plentai Kaunas-Gardinas ir Vilnius-Lazdijai. Iš Alytaus į Kazlų Rūdą nutiestas geležinkelis.
Bankai. Mieste veikia devynių bankų skyriai, filialai, atstovybės.
Pramonė. Alytus – vienas iš svarbiausių Lietuvos pramonės centrų. Didžiausios įmonės – akcinės bendrovės “Snaigė”, “Alytaus tekstilė”, “Alytaus chemija”, “Alita”. Įregistruota apie 2 tūkst. privačių bendrovių, kurių dauguma prekiauja.

Alytus
Turizmas ir sportas. Plėtojamas pažintinis turizmas. Ekskursijas po miestą organizuoja kultūros centras “Skrydis”, turizmo paslaugas teikia R.Ambroževičiaus individuali įmonė “Autorovis”.
Daug svarbių varžybų, tarp jų ir tarptautinių, vyksta Alytaus sporto rūmuose, populiarūs renginiai organizuojami Alytaus aeroklube, kur galima pasimokyti sklandyti ir skraidyti, taip pat maloniai praleisti laiką naudojantis daugeliu kitų Aeroklubo teikiamų paslaugų.
Lankytinos vietos. Alytuje yra išlikę du senojo miesto centrai su aikštėmis ir netoliese stovinčiomis dviem klasicistinio stiliaus bažnyčiomis (XIX-XX a.).
Iš naujų pastatų išsiskiria miesto Rotušė su aukštu bokštu – savivaldybės rūmai, – pradėjusi formuoti naują miesto centrą, taip pat Sporto rūmai, Teatro rūmai. Su turininga miesto ir apylinkių istorija ir dar visai netolima praeitimi supažindina Kraštotyros muziejus.
Laisvalaikį praleisti alytiškiai mėgsta Alytaus šilelyje, miesto sode.
Alytaus istorinis draustinis saugo istorijos bei archeologijos paminklus ir jų aplinką (piliakalnį ir Alytaus senovinę gyvenvietę).
Kraštovaizdis. Alytus įsikūręs abipus Nemuno. Trečdalį miesto te
eritorijos užima žalieji plotai.
Istorijos apžvalga. Pirmą kartą oficialiai paminėtas 1377 m. Vygando Marburgiečio kronikoje. XVI šimtmetyje Liublino unija, Valakų ir Tyzenhauzo reformos, Lietuvos statutai keitė Alytaus gyvenimą. 1581 m. Alytus gavo Magdeburgo teises ir herbą: baltą rožę raudoname lauke.

1589 m. Alytus tapo ekonomijos centru. Siame amžiuje pastatyta rotušė, jau buvo turgaus aikštė su prekybininkų ir amatininkų sodybomis, bažnyčia, cerkve. XVII a. Alytų vargino Lietuvos ir Lenkijos Respublikos karai su Švedija ir Rusija. Šimtmečio pradžioje įvykę keli dideli gaisrai stabdė miesto plėtrą. Amžiaus pabaigoje Alytus atsigavo, padaugėjo amatininkų, pagyvėjo prekyba. Tačiau amžiaus pabaigoje per Šiaurės karus nukentėjęs miestas vėl sunyko.
Po III Lietuvos ir Lenkijos valstybės padalijimo Alytus buvo perskirtas pusiau. Rytinė miesto dalis atiteko Rusijai, vakarinė – Prūsijai. Tik laimėjusi kovą prieš Napoleono armiją, Rusija užėmė visą Alytų, bet administracinių skirtumų išliko iki pat 1863 m.
Nuo 1890 m. Alytus tapo Rusijos imperijos trečios klasės pasienio tvirtove, kurioje turėjo būti 4 fortai, sujungti radialine žiedine sistema. Forto statybos darbai skatino miesto augimą. Po didelių 1909 ir 1911 m. gaisrų miestas buvo atstatytas dviaukščiais plytiniais namais, būdingais Rusijos periferijos miesteliams. Po Pirmojo pasaulinio karo Alytuje padaugėjo gyventojų, susikūrė apie 30 pramonės įmonių ir dirbtuvių, daug smulkių prekybos įstaigų.

Nepriklausomybės metais miestas ne tik augo, bet ir gražėjo. Natūralus pušynas miesto centre buvo pertvarkytas į parką, kurį puošė fontanai ir 1936 m. pastatyti Šaulių namai. Pažymėdami dešimtąsias Nepriklausomybės atkūrimo metines, alytiškiai ant aukšto pjedestalo pastatė Laisvės angelo skulptūrą žuvusiems už Lietuvos laisvę.
1929 m. buvo įkurtas “Ūkmaš” fabrikas, vėliau išaugęs į mašinų gamyklą, 1935 m. – terpentino ir kanifolijos gamykla (vėliau – chemijos gamykla).

Nuo 1919 m. Alytuje veikė valstybinė gimnazija – svarbus Dzūkijos kultūros centras. Per Antrąjį pasaulinį karą buvo sugriauta daugiau kaip 60 % Alytaus pastatų ir tiltas per Nemuną. Spartus miesto ir gyventojų skaičiaus augimas prasidėjo 1963 m., kai buvo pradėtas įgyvendinti planas padaryti Alytų Pietų Lietuvos regiono centru. Per 25 metus mieste buvo pastatyta 17 didelių pramonės įmonių, iš jų Alytaus šaldytuvų gamykla, Alytaus vyno ir šampano kombinatas, medvilnės kombinatas, namų statybos kombinatas, gelžbetoninių konstrukcijų gamykla, duonos ir pieno kombinatai, siuvimo fabrikas, grūdų produktų kombinatas. Sios įmonės, virtusios akcinėmis bendrovėmis, veikia ir dabar.
1976 m. Alytus buvo pripažintas respublikinio pavaldumo miestu.
———————

Dzūkijos nacionalinis parkas – skaičiai ir faktai:
• didžiausia saugoma teritorija Lietuvoje – plotas 55920 ha;
• parkas plyti 4 savivaldybių teritorijoje;
• miškai užima apie 47283 ha, vyrauja pušynai, net 90,7 % miškų;
• 3 rezervatai ir 28 draustiniai – 8 kraštovaizdžio, 16 gamtinių ir 4 kultūriniai;
• 79 kaimai ir Merkinės miestelis, juose gyvena apie 4300 žmonių;
• aukščiausia vieta – Dalgiakalnis, 168,2 m virš jūros lygio;
• žemiausia vieta – Nemuno vaga ties Krikštonimis, 66 m virš jūros lygio;
• 30 upių ir upelių – nuo mažiausių vandens gyslų iki Nemuno;
• 48 ežerai, kurių bendras plotas 232 ha;
• daugiau kaip 650 rūšių aukštesniųjų augalų, 771 rūšis kepurėtųjų grybų, 258 rūšių kerpių;
• 54 rūšys žinduolių, ne mažiau kaip 198 rūšys paukščių, 7 rūšys roplių, 9 rūšys varliagyvių, 38 rūšys žuvų, 760 rūšių drugių;
• 250 Lietuvos raudonosios knygos rūšių – 87 augalų, 39 grybų ir kerpių; 44 bestuburių, 4 žuvų, 5 varliagyvių ir roplių, 57 paukščių ir 15 žinduolių;
• parko miškai – Naturaў2000 teritorija paukščių apsaugai, 8 Naturaў2000 teritorijos buveinėms ir rūšims išsaugoti, 8 saugomos augalų bendrijos, 25 tipų europinės svarbos buveinės;
• 18 gamtos paminklų ir 27 gamtos paveldo objektai – drevėtos pušys, senosios bitininkystės reliktai, Ūlos, Merkio ir Nemuno skardžiai, įdomios griovos, šaltiniai, atodangos, kalvagūbriai, daubos ir ežerai;
• 54 valstybinės ir daugiau kaip 80 vietinės reikšmės kultūros paveldo objektų;
• Merkinės piliakalnis – XI-XVII a.
• Merkinės Šv. Mergelės Marijos dangun ėmimo bažnyčia – XVII a. architektūros paminklas; joje 11 dailės paminklų;
• Liškiavos piliakalnis – III a.p.m.e. – IX m.e.a., XIV a. pabaigoje ar XV a. pradžioje pradėtos, bet nepabaigtos statyti pilies griuvėsiai;
• Liškiavos Švč. Trejybės vėlyvojo baroko stiliaus bažnyčia ir buvęs domininkonų vienuolynas, statyti 1704-1720 m., varpinė ir koplytstulpis yra architektūros paminklai. Bažnyčioje 11 dailės paminklų, tarp kurių XVII a. paveikslas ir XVIII a. freskos. Septyni rokoko stiliaus Švč. Trejybės altoriai, papuošti išraiškingomis skulptūromis, yra vieni vertingiausių rokoko pavyzdžių Lietuvoje;
• Marcinkonių Simono ir Judo Tado bažnyčia pastatyta apie 1880 m. XX a. pradžioje ji aptverta akmenine tvora, kurioje įmūryta 14 Kristaus kančios kelio stočių. Šventoriuje ir bažnyčioje yra 10 dailės paminklų;
• Zervynos, Musteika, Dubininkas, Lynežeris – architektūros paminklai;
• 5 muziejai: etnografijos, kraštotyros, laisvės kovų ir genocido, Vinco Krėvės- Mickevičiaus, T. Ivanausko zoologijos muziejaus filialas;
Svečių namai “Ėglis” su 25 nakvynės vietomis, 4 konferencijų salėmis, 7 kaimo turizmo sodybos, 4 pažintiniai takai.
———

DRUSKININKAI
GYVENTOJAI

Gyventojų skaičius, 2003 m. liepos 1 d. duomenis, Druskininkų savivaldybėje buvo 25075, iš jų:
mieste – 17601, (Druskininkai).
apylinkėse – 7474 (kaimo gyventojai).
Mūsų kurorto duomenys apie nuolat Druskininkuose gyvenančius žmones adekvatūs Palangai. Palyginti su 2002 m., yra tendencija gyventojų skaičiui mažėti, patiems druskininkiečiams senti, apsigyventi gretimuose kaimuose.

Druskininkuose 1000-iui vyrų tenka 1175 moterys. Kurorte gyvena 5412 pensinio amžiaus žmonės (darbingo – 14643, vaikų-5020).

Gyventojų natūralus prieaugis 2003 m. sausio-birželio mėn. buvo -90 (gimė-66, mirė-156), migracijos saldo taip pat neigiamas (atvyko – 481, išvyko -504).

Daugiausia Druskininkų savivaldybėje gyvena asmenų, priskyrusių save Romos katalikų bendruomenei – 21750, stačiatikių – 820, Jahovos liudytojų – 40, evangelikų reformatų – 21 ir kt.

————-

ŠALČININKAI
Šalčininkų rajono savivaldybė yra įsikūrusi Vilniaus apskrities pietrytinėje dalyje, Baltarusijos pasienyje. Rajono plotas 1492 km2. Administracinis centras Šalčininkai, 42 km nuo Vilniaus, kitas rajono miestas – Eišiškės, miesto tipo gyvenvietė – Baltoji Vokė.
Rajonas ribojasi su Vilniaus, Trakų ir Varėnos rajonais, pietuose ir rytuose rajono ribos sutampa su Lietuvos – Baltarusijos valstybine siena.

Miškai užima 43,77% rajono ploto (miškingumas 1,5 karto didesnis negu vidutiniškai Lietuvoje). Ryškiausias Šalčininkų rajono miškų bruožas – jaunas jų amžius ir nedidelė rūšinė medžių įvairovė. Vyrauja sausi pušynai. Lapuočių medynų pasitaiko prie upių, slėniuose. Didžiausias miškų masyvas – Rūdninkų giria. Susideda iš 23 miškų, kurių didžioji dalis priklauso šiam rajonui.
Miestai ir gyvenvietės užima 2,21% Šalčininkų rajono ploto, pramonės, transporto įmonės, keliai – 2,41%, vandenys- 1,74%, rajone dominuoja žemdirbystės plotai – 44,71%, kitos paskirties plotai – 5,16%.
Didžioji rajono dalis yra monotoniško reljefo Eišiškių plynaukštėje, šiaurės vakarai – šilais apaugusioje smėlingoje Dainavos žemumoje, rytinė rajono dalis – Medininkų aukštumoje, kurioje prie Katkuškių iškilusi aukščiausia (265 m) rajono vieta. Žemiausia rajono vieta (121 m) yra ten, kur Šalčia kerta rajono administracinę ribą. Per šiaurinę rajono dalį teka Merkys su keliolika trumpų intakų. Didžiausias Merkio intakas Šalčia kerta rajono teritoriją pietinėje dalyje. Rūdninkų girios viduriu teka Šalčios intakas Visinčia. Šalčininkų rajone yra 8 ežerai. Didžiausi yra Kernavo ir Papio ežerai. Taip pat rajone yra patvenkta 18 tvenkinių. Rajono upių, ežerų ir tvenkinių vandenyse gyvena 28 rūšys žuvų. Nereti upėtakiai, kiršliai, kelios kitos tinkamos rekreacinei žūklei žuvų rūšys.

Šalčininkų rajone gyvena 38 548 gyventojai (2004-07-01 duomenimis): 79,5 % – lenkų, 10,4 % – lietuvių, 5,0 % – rusų, 2,9 % – baltarusių, 1,2 % – kitų tautybių. Gyventojų tankumas – 25,8 žm./ km2.
Nedarbo lygis rajone 2005 m. sausio 1 d. buvo 12,7 %. 2005-01-01 Darbo biržoje buvo registruoti 2885 bedarbiai, iš jų 1336 (46,6%) – moterys.
Šalčininkų rajono kaimo vietovėse gyvena 70,3 % rajono gyventojų, t.y. 27113 žmonių, mieste – 11435 gyventojai.
——————-
VARĖNA
Geografiniai duomenys
Varėnos rajonas plyti Lietuvos pietinėje dalyje, smėlingoje Dainavos lygumoje, Dzūkų aukštumoje ir Eišiškių plynaukštėje. Per jį teka Nemunas, Merkys, Ūla, Šalčia, Varėnė, daugybė upelių, yra 160 ežerų. Didžiausią teritorijos dalį (65,7% ploto) užima miškai. Čia plyti Dainavos giria. Vyrauja grybingi pušynai. Trečdalį rajono teritorijos užima Dzūkijos nacionalinis parkas ir Čepkelių valstybinis rezervatas. Rezervate saugomas didžiausias Lietuvos pelkių kompleksas ir jį supantys miškai. Čepkelių raiste yra didžiausi šalies spanguolynai.
Varėnos rajone yra 72 saugomi kraštovaizdžio objektai ir 12 kraštovaizdžio draustinių.
Klimatas labiau kontinentinis nei kitose Lietuvos dalyse. Maksimali sausio mėn. temperatūra yra – 40,0°C, maksimali liepos mėn. – +37,0C (aukščiausia Lietuvoje). Čia esti anksčiausios ir vėlyviausios šalnos.
Rajonas ribojasi su Baltarusija. Gerai išplėtotas automobilių kelių tinklas, yra geležinkelis. Nuo Varėnos miesto iki Alytaus – 55 km, iki Druskininkų – 64 km, iki Vilniaus – 90 km.
Gyventojai
Iš viso rajone gyvena apie 31 tūkst. gyventojų. Kaimuose gyvena apie 20 tūkst. Varėnos mieste – apie 11 tūkst. Gyventojų tankumas –14,0 gyv. 1 kv. km. Tautinė gyventojų sudėtis :
Lietuvių – 90,85 %
Lenkų – 6,67 %
Rusų – 1,09 %
Baltarusių – 0,97 %
Ukrainiečių – 0,2 %
Kitų tautybių – 0.39 %.
Teritorija
Rajono plotas yra 2218 kv.km. (2218 tūkst.ha). Iš jų net 65,7% užima miškai, 22,6% – žemdirbystės plotai, 2,4%. – pramonės įmonės ir keliai, 2,2 %. – vandenys, 1,2 % – miestai ir gyvenvietės, 5,9 % – kitos paskirties plotai.
Tai pats didžiausias ir miškingiausias Lietuvos rajonas.
Rajonas suskirstytas į 8 seniūnijas: Jakėnų, Kaniavos, Marcinkonių, Matuizų, Merkinės, Valkininkų, Varėnos, Vydenių.
Bedarbiai ir nedarbo lygis
Nedarbo lygis 2004 m. sausio 1 d. sudarė 9,7%. Varėno darbo biržoje 2004 m. sausio 1 d. buvo registruoti 1374 bedarbiai. Iš jų: moterų – 667 (48,5%), jaunimo iki 25 m. – 128 (9,3%), kaimo gyventojų – 905 (67,9%), priešpensinio amžiaus asmenų – 98 (7,1%), ilgalaikių bedarbių – 368 (26,8%). 12,3% bedarbių gavo bedarbio pašalpą
Įmonės
Iš jų
Individualios – 251
Akcinės bendrovės – 12
Uždarosios akcinės – 138
Kitos įmonės – 281
—————–

Trakų miestas
Salos pilis (XIV – XV a.), Trakai Tai vienintelė vandens pilis visoje Rytų Europoje. Ji stūkso vienoje iš daugelio Galvės ežero salų.Pilis buvo statoma kaip gynybinė tvirtovė. Po Žalgirio mūšio pilis neteko savo gynybinės reikšmės . Ji tapo didžiojo kunigaikščio rezidencija. Trakų Salos pilyje 1430 m. spalio 27 d. mirė Lietuvos didysis kunigaikštis Vytautas. Vėliau pilis buvo naudojama kaip kalėjimas. XVII a. visiškai apleista.
Pusiasalio pilies liekanos (XIV a.), Trakai Pusiasalio pilis – tai viena iš didžiausių Lietuvos gynybinių pilių, statyta XIV a., valdant kunigaikščiui Kęstučiui. Pilis užėmė keturių hektarų plotą ir turėjo vienuolika skirtingo dydžio bokštų. Ant Pusiasalio pilies teritorijoje stūksančio Aukų kalno stovėjusi medinė pilis.
Dominikonų vienuolynas (XVIIIa.), Kęstučio 4, Trakai XVIII a. priekinėje Pusiasalio pilies teritorijos dalyje dominikonų vienuoliai pradėjo statyti bažnyčią. Pritrūkus lėšų, statyba buvo nebaigta. XIX a. bažnyčios pietinė nava buvo perstatyta į vienuolyną, o šiaurinė navos dalis – į bažnytėlę. Šiuo metu Dominikonų vienuolyno pastate yra įsikūrusi Trakų istorijos muziejaus administracija.
Šv. Mergelės Marijos aplankymo bažnyčia (XV – XVIII a.), Birutės g., Trakai Tai pirmoji parapijos bažnyčia, pastatyta 1409 m. Lietuvos didžiojo kunigaikščio Vytauto pastangomis. Karai ir gaisrai ne kartą ją niokojo.
Trakų apylinkės
Senųjų Trakų bažnyčia ir vienuolynas, Senųjų Trakų piliakalnis (Vytauto Didžiojo gimtinė), Senųjų Trakų k. Senieji Trakai – senoji Lietuvos valstybės sostinė. Legendos pasakoja, kad Senuosius Trakus įkūrė kunigaikštis Gediminas. XIV a. antroje pusėje čia jau stovėjusi mūrinė pilis, kurią valdė kunigaikštis Kęstutis. Čia 1350 m. gimė Lietuvos didysis kunigaikštis Vytautas. 1405 m. Vytautas Didysis Senuosiuose Trakuose įkurdino vienuolius benediktinus ir netoliese jiems pastatė bažnyčią. Benediktinų vienuolyno pastatai išliko iki mūsų dienų. XIX a. dalis vienuolyno buvo perstatyta į neogotikinę bažnyčią. Senųjų Trakų gyvenvietė išlaikė dzūkiško gatvinio kaimo bruožus.
Bražuolės piliakalnis, Bražuolės k. Šiame piliakalnyje stovėjusi pilis, kurioje 1382 m. buvo pasirašyta Lietuvos didžiojo kunigaikščio Jogailos ir Kryžiuočių ordino atstovų Bražuolės sutartis.
Daniliškių piliakalnis, Daniliškių k. Piliakalnis, dar vadinamas Totorių kalnu, stūkso Daniliškių kaimo pietrytinėje dalyje. Pasakojama, kad kaime gyvenę kariai, o toje vietoje, kur piliakalnis, buvusi bažnyčia. Kad bažnyčia nepatektų užeinantiems rusams, ji buvo užpilta žemėmis.
Varnikų piliakalnis, Varnikų k. Jis yra šalia Trakų miesto, Galvės ežero rytiniame krante.Varnikų piliakalnyje buvo gyvenama nuo V a. prieš Kr. Iki VI a. po Kr.
——————

Gamtiniai draustiniai

Gamtiniai draustiniai užima 10600 ha, nuo kompleksinių kraštovaizdžio draustinių jie skiriasi tuo, kad didesnis dėmesys skiriamas atskirų kraštovaizdžio komponentų (reljefo, augalijos, gyvūnijos) išsaugojimui.

Geomorfologiniai draustiniai

Juose saugomi charakteringi arba unikalius reljefo elementai. Dzūkijos nacionaliniame parke jie sudaro didžiausią gamtinių draustinių dalį. Net 4 draustiniuose saugomos Dzūkijos žemyninės kopos – Alkūnės kampo draustinyje į pietus nuo Marcinkonių saugomos parabolinės kontinentinės kopos, Drevių kampo draustinyje rytinėje parko dalyje tarp Marcinkonių ir Lynežerio – gūbriškosios, Marcinkonių draustinyje miškuose tarp Marcinkonių ir Mančiagirės – kompaktiškosios kontinentinės kopos ir aukščiausia parko kopa (168,1 m virš jūros lygio), Šunupio draustinyje į rytus nuo kaimo esantis miškingas didžiųjų kopų masyvas su charakteringa flora ir fauna.

Dar trys geomorfologiniai draustiniai skirti išsaugoti charakteringiems Nemuno slėnio reljefo elementams. Uciekos draustinyje, apimančiame Uciekos ir Krušonių kaimus bei jų miškingas apylinkes Nemuno dešiniajame krante saugomi unikalūs eroziniai Nemuno slėnio šlaitų kompleksai su skardžiais ir cirkais, atsiveriančiais grioviniais intakų slėniukais. Tarp Žeimių ir Gudelių kaimų Nemuno upės vingyje esančiame Gudelių draustinyje saugoma didžiausios Lietuvoje Panaros terasinės sistemos žemutinė dalis su unikaliu tarprumbių geomorfologiniu kompleksu ir jam būdinga augalija. Pakrykštės draustinyje į pietus nuo Ryliškių kaimo galima pasigrožėti unikaliu Nemuno senslėniu ir Pakrykštės eroziniu cirku. Dzūkijos moreninių aukštumų pietinių atšlaičių reljefą reprezentuoja į šiaurę nuo Merkinės miestelio esantis Merkinės draustinis. Straujos draustinis – apima į šiaurės vakarus nuo Merkinės esantį Straujos upelio slėnį, Laujos ir Mikalauciškės ežerus, vertingus paslėnio miškus.

Hidrografiniaidraustiniai

Dzūkijos upių tinklo vertingiausi elementai saugomi ne tik kraštovaizdžio, bet ir hidrografiniuose draustiniuose. Visa išlikusi neištiesinta, smulkiai viniuota Grūdos upės dalis ir platus salpinis slėnis su gausiomis senvagėmis patenka į Grūdos draustinį. Netiesų draustinis, apimantis Apsingės slėnį ir visą Kempės upelio baseiną, su unikaliu Netiesų mažųjų ežerėlių hidrografiniu kompleksu, pasižymi ir botaniniu požiūriu vertinga šaltiniuotų pelkių augalija.

Telmologiniai draustiniai

Tai draustiniai skirti pelkių išsaugojimui. Į juos patenka ir 4 nacionalinio parko pelkės. Savita tarpinio tipo pelkių augalija pasižymi Bakanauskų draustinis, kuriame auga saugomos pelkių rūšys – patvankinis pataisiukas, laplandinis karklas, dėmėtoji gegūnė. Dėlyno draustinyje saugomas į pietus nuo Žiūrų tarpkopiniame dubaklonyje esantis smulkių ežeruotų miško pelkučių kompleksas. Didžiabalės draustinis apimantis tarpinio tipo pelkę į šiaurryčius nuo Musteikos kaimo. Viena didesnių Pietryčių Lietuvoje miškingų aukštapelkių su tetervinų ir kurtinių tuoktavietėmis, gervių perimvietėmis saugoma Imškų draustinyje į pietus nuo Musteikos kaimo.

—————-
Geologinė sąranga

Dzūkijos nacionalinio parko teritorija yra dviejų stambių geologinių struktūrų, Baltijos sineklizės ir Mozūrijos – Baltarusijos anteklizės sandūroje. Kristalinis pamatas, slūgsantis 350 – 450 m gylyje, žemėja šiaurės vakarų kryptimi, o arčiausiai žemės paviršiaus jis yra pietrytinėje dalyje, Čepkeliuose. Čia jis slūgso tik 251,3 m gylyje.

Kristalinį pagrindą sudaro seniausios uolienos (granitas, gabro, amfibolitas ir kt.), susidariusios Archeozojaus ir Proterozojaus erose, kai vyko intensyvūs kalnodaros procesai, veržėsi magma, vulkanai, sausumą keitė jūrinės sąlygos. Virš kristalinio pamato slūgso priekvartero nuogulų danga, kuria dažniausiai sudaro jūrinės kilmės uolienos. Viršutinę 120-150 m storio kvartero nuosėdinių uolienų dalį suformavo kontinentiniai ledynai ir jų tirpsmo vandenys.
Maždaug prieš 125 tūkst. metų, atsitraukus Medininkų ledynui, prasidėjo šiltas laikotarpis. Nemuno slėnio atodangose ties Jonionių, Maksimonių ir Netiesų kaimais, žinomose daugelio šalių geologams, išliko čia tyvuliavusių paleoežerų nuosėdos, kuriose užfiksuotas klimato kaitos ciklas nuo Medininkų ledynmečio pabaigos iki paskutiniojo Nemuno apledėjimo pradžios. Kadangi tipiškos tarpledynmečiui nuosėdos yra paplitusios Merkinės apylinkėse, tai ir pats tarpledynmetis gavo Merkinės vardą.

Dabartinį Parko reljefą kūrė paskutiniojo (Nemuno) apledėjimo Grūdos stadijos Merkio žemupio – Katros ledyninė plaštaka, jos tirpsmo vandenys bei Žiogelių ir Aukštaičių stadijų apledėjimų fluvioglacialinių srovių poveikis. Kai į Pietų Lietuvą įslinko paskutinės Baltijos stadijos ledynai, didesnę reikšmę reljefo formavimuisi turėjo ne patys ledynai, bet jų tirpsmo vandenys, gausiai plūdę į Pietryčių lygumą keliomis srovėmis. Jos jungėsi į plačią ir vandeningą upę, kuri tekėjo į pietvakarius ir išplovė didelį senslėnį. Nuslūgus ledynų tirpsmo vandenims ant šios upės vidurinės terasos ir buvusių prieledyninių baseinų vietose iškilo smėlėti plotai, davę pradžią šiame regione plačiai paplitusioms žemyninėms kopoms. Dabartinio reljefo formavimuisi didelės įtakos turėjo ir Nemuno bei Merkio geologinė veikla. Šios upės suformavo šiuolaikinius slėnius, suklojo kelių lygių smėlingas – žvirgždingas terasas.

Reljefas

Dzūkijos nacionalinis parkas plyti Dainavos smėlingos lygumos pietinėje dalyje. Šiaurės vakarinis parko pakraštys “užkopia” ant Dzūkų aukštumos. Šiuos rajonus skirianti riba yra palei Veisiejų – Merkinės moreninį kalvotą ruožą. Apie du trečdaliai parko teritorijos yra smėlingoje lygumoje, kurią vagoja stačiašlaičiai, su ryškiomis terasomis upių slėniai. Vienas iš unikaliausių parko kraštovaizdžių yra Marcinkonių, Lynežerio, Grybaulios ir Šunupio žemyninių kopų masyvai, kurių atsiradimą poledynmetyje sąlygojo pakankamai storas smėlio sluoksnis, lygus paviršius, sausas, vėjuotas klimatas ir menka augalija. Lygumos paviršių paįvairina ir termokarstinės daubos su nedideliais ežerėliais.

Į šiaurę nuo Merkinės smėlingos terasinės lygumos dubakloniuose telkšo ežerų virtinės, o šiauriau Subartonių moreninėje aukštumoje vyrauja vidutiniškai kalvoti su daubomis vietovaizdžiai su įvairia dirvožemių ir naudmenų danga. Daubose neretai susiformuoja nedidelės pelkutės. Ypatingai išraiškingos, didelės kalvos iškyla ties Lizdų, Klepočių, Druskininkų kaimais ir kraštovaizdis čia labai primena Aikštaitiją.

Dabartiniam parko reljefui daug įtakos turėjo ir upių, ypač Nemuno, veikla. Prieš 13-15 tūkstantmečių sunyko ledyninės Promerkio ir Pronemunio upės, tekėjusios į pietvakarius, ir dėl žemės plutos kilimo pietuose Nemuno vandenys ties Nemunaičiu pradėjo tekėti į šiaurę link Alytaus. Prieš prasigrauždama pro moreninį gūbrį, upė kurį laiką plačiai klaidžiojo į šalis, palikdama platų 4-6 km slėnį (ypač ties Panaros ir Netiesų kaimais) ir 2-3 km spindulio kilpas su senvagėmis (buvusi Pakrykštės pelkė).Ten, kur Nemuno vandenys pralaužė moreninį gūbrį, šiuo metu yra akmenuotos rėvos (Bajorė ties Ulčičiais, Sakalas ties Dubakloniu, Žirklės ties Merkine, Siuvėjas ties Maksimonimis). Nemunas suklostė ir plačias storasmėles terasas ties Panara, Gudeliais, Netiesų ir Druskininkų kaimais. Upės keičia Parko reljefą ir dabartiniu metu. Aktyvia erozine veikla garsėja Ūla, savo vagą tiesina Grūdos upė. Gausūs šaltiniai kuria sufozinius cirkus giliai (net 15-20-čia metrų) į smėlėtąją lygumą įsirėžusio Skroblaus upelio slėnio šlaituose.

Upių, ypač didžiųjų, slėniai yra labai savotiškas kraštovaizdžio tipas, nes upės tekėdamos per skirtingus landšaftus, tarsi sujungia juos į vieną visumą. Ne išimtis ir Nemunas, nuo Druskininkų iki Merkinės tekantis per smėlėtąją lygumą, o nuo Merkinės skrodžiantis aukštumos morenas. Šią kraštovaizdžio įvairovę dar padidina pačios upės praeityje sukurtos ir dabar tebekuriamos reljefo formos – stačiašlaičiai slėniai ir skardžiai, unksmingos raguvos ir atviros terasos, akmenuotos rėvos ir salos, derlingos salpos ir senvagės.
Parko paviršius yra vidutiniškai 100 m aukštyje virš jūros lygio, o aukščiausias taškas – Dalgiakalnis (168,2 m virš jūros lygio), kuris yra žemyninių kopų masyve už 4 km į šiaurės rytus nuo Marcinkonių. Žemiausia vieta – Nemuno vaga ties Krikštonimis (66 m virš jūros lygio). esanti 66 m virš jūros lygio. Santykiniai aukščiai didžiausi Nemuno, Merkio, Ūlos, Skroblaus šlaituose bei kopų ruože. Ties skardžiais šlaitų aukščiai neretai viršija 40 m.

Klimatas

Parko teritorijoje, ypač Dainavos lygumoje, dėl didesnio nuotolio nuo jūros ir pietinės padėties klimatas kontinentalesnis nei kitose Lietuvos dalyse. Gaunama saulės radiacija – 86 kcal/cm2 per metus – viena didžiausių Lietuvoje. Čia yra ir vieni didžiausių Lietuvoje paros, taip pat ir metų temperatūros svyravimai. Tam įtakos turi dideli smėlingi plotai, lengvai įšylantys (vasaros metu smėlynų paviršius gali įkaisti ir iki +50oC), bet lengvai ir atiduodantys sukauptą šilumą. Dėl karšto ir šalto oro srautų susimaišymo gana dažnai pasitaiko lokaliniai lietūs ar net audros, apimantys tik nedidelę teritorijos dalį. Taip 1997 m. gegužės 15 d. pavakaryje pietiniu Parko ir Čepkelių rezervato pakraščiu praslinko kitur neužfiksuota kruša, kurios ledokšnių skersmuo buvo virš 5 cm.

Vidutinė sausio mėnesio temperatūra -5,4oC, maksimali – 40oC; vidutinė liepos mėnesio temperatūra +17,7oC, maksimali +37oC (aukščiausia Lietuvoje). Čia pačios anksčiausios ir vėlyviausios šalnos. Taip 1992 metais paskutinės šalnos Marcinkonyse buvo liepos 8-9 d., o 1995 m. pirmoji šalna Marcinkonyse buvo rugpjūčio 5 d. Vakarinės parko dalies klimatas kiek švelnesnis, nes nemažai įtakos turi ir Nemuno slėnis. Ypač išsiskiria Merkinės apylinkės, kur ir pavasaris ateina kokia savaite anksčiau nei į Marcinkonis, čia žymiai mažesnė ir šalnų tikimybė.

Parko teritorijai būdingi ramūs, mažai vėjuoti orai (apie 200 dienų per metus be vėjo), vyrauja vakarų ir pietvakarių vėjai. Per metus vidutiniškai iškrinta 624 mm kritulių, du trečdaliai šiltuoju metų laikotarpiu. Sniego danga susidaro lapkričio – gruodžio mėn., o nutirpsta kovo – balandžio mėn.

Dirvožemiai

Parko teritorijoje, ypač Dainavos lygumoje, vyrauja velėniniai jauriniai, jauriniai šilaininiai silpnai nujaurėję smėlio dirvožemiai. Pagal miško augaviečių charakteristiką net 82,9% miško dirvožemių yra normalaus drėgnumo labai nederlingi arba nederlingi. Nuo Merkinės į šiaurryčius bei Žeimių apylinkėse sutinkami velėniniai jauriniai smėlio ir priesmėlio dirvožemiai, tarp kurių aukštesnėse vietose įsiterpę velėniniai karbonatiniai nuardyti priesmėlio ant žvyro bei smėlio dirvožemiai. Didesnis velėninių karbonatinių nujaurėjusių smėlio – priesmėlio dirvožemių plotas išskirtas tarp Stangės ir Straujos žemupių. Tipingi velėniniai karbonatiniai dirvožemiai sutinkami tik epizodiškai ir yra susidarę ant gėlavandenių klinčių lęšių, kalkinių klodų. Sutinkami upių slėniuose, ežerų pakrantėse (pvz. Skroblaus slėnyje). Upių slėniuose taip pat sutinkami aliuviniai dirvožemiai.

Žemesnėse, drėgnesnėse reljefo vietose – Šlingės aukštupyje, Javoniškės, Grūdos, Pakrykštės žemupiuose bei Nemuno kilpos ties Gudeliais juostoje paplitę velėniniai jauriniai glėjiški ir glėjiniai priesmėlio ant smėlio, o taip pat puveningi jauriniai glėjiniai dirvožemiai. Skroblaus aukštupyje ir vidurupyje, Grūdos aukštupyje, Šilingės, Pakrykštės bei Kempės slėniuose išplitę žemutinio tipo pelkiniai dirvožemiai. Aukštapelkinių dirvožemių daugiausia yra pietinėje parko dalyje, besiribojančioje su Čepkelių rezervatu – Musteikos apylinkėse.
—————-
Požeminiai vandenys ir šaltiniai

Dzūkijos nacionalinio parko teritorija pasižymi palyginti mažais paviršiaus nuotėkiais, geromis lengvų gruntų filtracinėmis savybėmis, todėl upių tinklas mažai išsivystęs. Vidutinis jo tankumas – 0,55 km/km2. Teritorija priklauso vandens pertekliaus sričiai tik dėka gausių gruntinių vandenų. Pietryčių Lietuvos gelmės pasižymi gausiais požeminiais vandenimis. Kvartero vandeningo komplekso storis svyruoja nuo 50-60 iki 260 m , vidutinis storis yra 90-100 m. Smėlingus – žvyringus vandeningus horizontus skiriantys mažai laidūs molingų nuogulų sluoksniai nėra ištisiniai, todėl visi vandeningą kompleksą sudarantys horizontai tampriai susiję.

Parkas išsiskiria šaltinių gausa ir įvairove, ypač jų daug Skroblaus upelio slėnyje. Skroblaus aukštupio ir Ūlos akies verdenėse (virduokliuose) nuolat kunkuliuoja stipraus vandens srauto keliamas smėlis. Labai savitas ir “Bobos daržo” šaltinis Skroblaus ištakose ar Uciekos šaltinis prie Nemuno, kur vanduo srūva iš giliai į požemius vedančių urvų. Versminio ežeras tarp Marcinkonių ir Kašėtų savo pavadinimą gavo nuo galingų povandeninių šaltinių, trykštančių iš ežero dugno. Šaltinių gausu ir Grūdos, Merkio, Nemuno pakrantėse, o Merkinės apylinkėse versmių gausa išsiskiria Kempės upelio slėnis, įspūdingi ir prie Mikalauciškės ežerėlio esantys šaltiniai.

Ežerai

Dzūkijos nacionalinis parkas nepasižymi dideliu ežerų skaičiumi ir jų plotu. Čia yra 48 ežerai. Jų bendras plotas apie 232 ha. Didžiausi parko ežerai – Lizdų (27 ha), Lyno (18,5 ha), Gelovinės (15,9 ha), Glyno (15,9 ha), Galvinio 12,4 ha, Gilšės 10,6 ha, Kastinio 10,1 ha. Didžioji dalis ežerų susitelkę parko šiaurės vakarinėje dalyje – paskutiniojo apledėjimo kraštinių darinių srityje. Jų dubenys suformuoti ledynų tėkmės vandenų. Čia Nemuno smėlingą terasinę lygumą kertančiuose dubakloniuose yra susitelkę Krakinio, Ežerinio, Lizdų, Galvinio, Kazamkėlio, Bedugnio, Giluišio, Balaežerio, Netiesio, Netiesėlio, Dumblinio, Pakampio, Ešerinio, Ešerio, Laujos ežerai. Masališkių duburyje (ties Subartonimis) telkšo Gelovinis, Gilšė, Kampinis, Pakelinis, Linmarkas. Šie ežerai dažniausiai yra siauri, gilūs, stačių krantų, dažnai vingiuoti. Senslėnio teritorijoje (žemesnėje terasoje) sutinkami Mergelės akelių, Glyno ež. Į pietus nuo Liškiavos tarp neaukštų kalvų tyvuliuoja Juodiškio, Vidutinio ir Pamelnyčio ežerai.

Dar vieną ežerų grupę sudaro termokarstiniai ežerai, išsidėstę Dzūkijos kopų masyve. Jų dubenys susidarė vėliau, praėjus gana ilgam laikui po ledynų išnykimo, kai klimatas gerokai atšilo ir išnyko amžinasis įšalas, ištirpo palaidoti ledo luitai. Tai Bakanauskų, Trikampio, Kastinio, Mekšrinio, Išrūginio, Versminio ir kiti ežerai. Jų forma dažnai taisyklingai apvali, ovali. Daugelis jau gerokai užžėlę ir sunkiai prieinami.

Kai kurie ežerai kopų masyve neturi nei intakų, nei ištakų. Jie maitinami gruntiniais vandenimis, o vandens perteklių irgi atiduoda požeminiu keliu arba išgarina. Tokių ežerų grupei priklauso Trikampio, Kastinio, Bakanauskų ir kiti ežerai.
———–
Gamtos paveldo objektai

Dzūkijos nacionalinio parko ypatybė yra tai, kad čia yra 35 valstybės saugomi gamtos paveldo objektai, iš jų 18 vertingiausių yra paskelbti gamtos paminklais. Ne visi jie patraukia akį savo vaizdingumu ar ypatingomis charakteristikomis, tačiau yra nepaprastai svarbūs mokslui ir savo krašto gamtos pažinimui. Gamtos paminklais paskelbti:
• gūbrys tarp Galvinio ir Bedugnio ežerų (Alytaus raj.);
• Krušonių ir Uciekos skardžiai dešiniame Nemuno krante;
• Ūlos skardžiai tarp Zervynų ir Mančiagirės;
• Mardasavo skardis dešiniame Merkio krante tarp Mardasavo ir Puvočių;
• Rudnios (prie Skroblaus) cirkas bei pietinis ir šiaurinis kalvaragiai;
• Trakiškių kalvagūbris dešiniajame Ūlos krante;
• Didžioji Jonionių griova ir Sarkajiedų dauba kairiame Nemuno krante žemiau Merkinės;
• Bajorės ir Siuvėjo rėvos Nemune;
• Skroblaus versmės;
• Šaltinis “Ūlos akis”;
• ežerėliai netoli Netiesų kaimo – Dumblys, Giluišis, Netiesa, Netiesėlis;
• Bedugnio ežeras netoli Lizdų kaimo (Alytaus raj.);
• Lietuvio liepa Margionyse.

Saugomiems gamtos paveldo objektams priskirti dar 25 medžiai – Zervynų ąžuolas ir 24 drevėtos pušys arba dravės – senosios bitininkystės reliktai. Parke yra ir daugiau gražių išskirtinių medžių, dar nepatekusių į saugomų sąrašus. Savo dydžiu ir apimtimi į akis krinta ir Lynežerio ąžuolas bei liepa, Musteikos, Dubininko, Netiesų ąžuolai, kadagiai Margionyse ir Kapiniškėse. Į šiaurę nuo Subartonių yra išlikęs nepaprastai gražus seno ąžuolyno sklypelis, kuriame auga iš dviejų kamienų suaugęs Vincuko ąžuolas, siejamas su rašytojo Vinco Krėvės – Mickevičiaus vardu. Savitas saugomas botaninis objektas yra Aukštagirio augavietė Skroblaus rezervate, kur mažame plote auga 4 saugomos augalų rūšys.
Kitos Parko saugomos teritorijos

Siekiant priderinti Lietuvos saugomų teritorijų sistemą prie Europos Sąjungos standartų, dabar atliekamas įvertinimas, kiek mūsų šalies valstybiniai parkai, rezervatai ir draustiniai užtikrina apsaugą rūšių ir buveinių, nurodytų “Gamtinių buveinių ir laukinės gyvūnijos bei augalijos apsaugos” bei Paukščiams svarbių teritorijų išsaugojimo. dviejose svarbiausiose gamtosauginėse direktyvose Darbas dar nebaigtas, bet jau dabar paaiškėjo, kad ir šiuo požiūriu Dzūkijos nacionalinis parkas yra turtingas ir jame bus išskirta nemažai Natura 2000 teritorijų. Saugotinų buveinių įvairove ir turtingumu Lietuvoje išsiskiria Skroblaus slėnis, nemažai jų ir Povilnio, Musteikos rezervatuose. Parko teritorija vertinga ir pagal buveinių direktyvą saugotinų augalų rūšių – plačialapės klumpaitė, pelkinės uolaskėlės, pelkinio purvuolio, išsaugojimui. Upės svarbios mažosios nėgės, kartuolės, salačio ir paprastojo kūjagalvio išlikimui. Dzūkijos nacionalinio parko miškai išskirtini kaip paukščiams svarbi teritorija, ypač lygučių, lėlių, žalvarnių, pilkųjų meletų, kurtinių ir tetervinų apsaugai. Kai kurios šių rūšių Lietuvoje dar gana įprastos, bet įvairiuose Europos regionuose retėjančios ar lengvai pažeidžiamos. Imškų ir Didziabalės pelkynai yra potencialūs kandidatai į tarptautinės svarbos pelkių, saugomų pagal Ramsaro konvenciją, sąrašus.

Leave a Comment