2009-08-18 15:30
Europos upes ir ezerai
Įvadas. Europa vakar, šiandien, rytoj. Europos paviršius ir gelmės. Europos klimatas. Europos augalija. Gyvūnija. Upės ir ežerai. Gyventojai ir miestai. Tautos ir religijos. Šiaurės Europa. Šiaurės Europos tautos, kalbos, tradicijos. Fenoskandija – kalnų, fjordų ir šherų kraštas. Skandinavijos klimatas ir augalija. Ledo ir ugnies sala. Miškų ir tūkstančio ežerų kraštas. Danija. Šiaurės Europos sostinės. Vakarų Europa. Britų salų gyventojai. Britų salų gamta. Prancūzijos gamta. Londonas ir Paryžius – Europos milžinai. Beniliukso gyventojai ir miestai. Vokietija. Alpės. Šveicarija. Pietų Europa. Viduržemio gamta. Viduržemio gyventojai ūkis. Pietų Europa – turistų rojus. Vidurio Europa. Dunojus ir jo aplinka. Praha ir Budapeštas – Vidurio Europos perlai. Lenkija. Baltijos šalių gyventojai. Rytų Europa. Gudija. Ukraina.
Galime džiaugtis, kad gyvename upių ir ežerų šalyje, tačiau didesnė jų dalis yra daugiau ar mažiau užteršta. Vien per metus į paviršinius vandenis išleidžiama apie 4000 mln. kub. metrų nuotekų.
Visoje šalyje šiuo metu yra daugiau nei 6 tūkstančiai rizikos vandens telkinių, kurie iki 2015 m. gali nepasiekti geros būklės. Jie išskirti dėl pramonės objektų ir žemės ūkio veiklos taršos, užtvankų įrengimo ant upių ir kitų taršos šaltinių. Ilgą laiką šie vandens telkiniai buvo palikti likimo valiai, nes šalies savivaldybės nerasdavo lėšų jų ekologiniam valymui. Priklausomai nuo užterštumo pobūdžio ir dydžio jis gali atsieiti ir kelis šimtus tūkstančių, ir kelis milijonus litų.
Savivaldybės turėjo lengviau atsikvėpti, kai sužinojo, kad šalies vandens telkinių būklės gerinimui bus skirta 2007-2013 m. Europos Sąjungos (ES) struktūrinių fondų parama. Iš viso tam šiai veiklai yra numatyta 100 mln. litų iš Europos regioninės plėtros fondo.
Pagrindinis dėmesys – vandens būklei gerinti
Saulius Vasiliauskas, Aplinkos ministerijos Aplinkos projektų valdymo agentūros (APVA) Struktūrinių projektų skyriaus vedėjas, atkreipia dėmesį, kad ne visos paramos besikreipiančios savivaldybės iki galo išsiaiškina, kokios sąlygos keliamos šios srities projektams.
„Štai viena savivaldybė numato teikti paraišką upelio pakrantėms sutvarkyti. Tačiau nei pati savivaldybė, nei aplinkosaugos ekspertai juk neįrodys, kad iškirtus krūmus ir medžius pagerės vandens kokybė“ , – kalba S. Vasiliauskas.
Pasak pašnekovo, savivaldybės pagrindinį dėmesį turėtų skirti vandens telkinių būklės gerinimui, o ne vizualiam pakrančių gražinimui ar rekreacinei zonai šalia kurti.
„Galbūt tokiu būdu savivaldybės nori išspręsti vietines problemas – sutvarkyti užleistas pakrantes, sustabdyti yrančius šlaitus, tačiau tai yra ne aplinkosauginis, o daugiau estetinio grožio ir žmonių saugumo klausimas. Jį galima kompleksiškai spręsti valant upę, bet tai neturėtų būti pagrindinis projekto uždavinys“, – aiškina APVA atstovas.
Europà – vienas iš mažiausių (antras po Australijos) Pasaulio žemynų,jos plotas (10,4 milijono kvadratinių kilometrų), užima tik 1/15-ąją pasaulio teritorijos. Kartu su Azija sudaro Eurazijos žemyną. Europoje gyvena apie 727 mln. žmonių (trečiasis pagal gyventojų skaičių žemynas). Europa taip pat dažnai vadinama „Senuoju kontinentu“ priešpriešinant „Naujajam kontinentui“ (Amerikai).
„Europa“ yra vienas iš labiausiai ginčytinų geografinių terminų. Paties pavadinimo etimologija neaiški, taip pat ginčytinos ir Europos ribos.
Geografiniai duomenys
Šiaurėje Europos krantus skalauja Arkties vandenynas, vakaruose – Atlantas, pietryčiuose – Juodoji ir Kaspijos jūros, pietuose – Viduržemio jūra. Rytuose Europą nuo Azijos skiria: Uralo kalnai, Uralo upė, Kaspijos jūra, Kaukazo kalnai, Juodoji jūra, Bosforo sąsiauris, Marmuro jūra, Dardanelų sąsiauris, Egėjo jūra, Kretos jūra, Viduržemio jūra. Europą nuo Afrikos skiria: Viduržemio jūra, Gibraltaro sąsiauris.
Pagal kai kurių mokslininkų skaičiavimus Europos geografinis centras yra Lietuvoje (1989 m. Prancūzijos nacionalinis geografijos institutas nustatė, kad Europos centras yra prie Girijos ežero ir Bernotų piliakalnio, tarp 25 ir 26 km į šiaurės rytus nuo Vilniaus).
Vidutinis aukštis virš jūros lygio yra apie 343 m, aukščiausia viršukalnė – 5642 m (Elbruso kalnas).
Vyrauja lygumos (didžiausios – Rytų Europos, Vidurio Europos, Dunojaus, Paryžiaus baseino). Kalnai užima apie 17 % teritorijos (pagrindiniai – Alpės, Karpatai, Pirėnai, Apeninai, Uralas, Kaukazas, Skandinavijos ir Balkanų pusiasalių kalnai). Islandijoje ir Viduržemio jūros regione yra veikiančių ugnikalnių.
Klimato juostos: didžiojoje Europos dalyje vyrauja vidutinis klimatas (vakaruose jūrinis, rytuose – žemyninis), šiaurėje – subarktinis, šiaurės salose – arktinis, Pietų Europoje – Viduržemio jūros.
Gamtinės zonos – nuo arktinių dykumų šiaurėje iki subtropinių Viduržemio jūros miškų ir krūmynų; pietryčiuose – pusdykumės. Arkties salose, Islandijoje, Skandinavijos kalnuose ir Alpėse yra ledynų (bendras plotas virš 116 tūkst. km²).
Didžiausios salos: Naujoji žemė, Prano Juozapo žemė, Svalbardas, Islandija, Britų salynas, Korsika, Sardinija, Sicilija, Kreta, Kipras, Malta. Bendras Europos salų plotas apie 730 tūkst. km².
Didžiausi pusiasaliai: Kolos, Skandinavijos, Apeninų, Pirėnų, Balkanų, Jutlandijos, Krymo, Peloponeso. Apie 1/4 Europos teritorijos sudaro pusiasaliai.
Didžiausios upės: Volga, Donas, Dniepras, Dunojus, Pečiora, Šiaurinė Dvina, Dauguva, Vysla, Elbė, Reinas, Luara, Tachas, Ebras, Rona, Po.
Didžiausi ežerai: Ladoga, Onega, Venernas, Veternas, Saima, Peipus, Balatonas, Ženevos ežeras.
Volga
Volga ties Jaroslavliu
Ilgis 3530 km
Nuolydis 256 cm/km
Baseino plotas 1 360 000 km²
Vidutinis debitas 8000 m³/s
Ištakos Valdajaus aukštuma
Žiotys Kaspijos jūra
Šalys Rusija
Aprašymas:
Žmogus be vandens jaučiasi bejėgis, nes vanduo – ne tik pasaulio tėvas, bet ir žmonių maitintojas, atgaivintojas, ramintojas. Lietuvoje yra gausybė vandens telkinių. Jie visi mums yra labai brangūs. Mes turime vertinti visas Lietuvos upes ir ežerus. Todėl mes norėtume supažindinti Jus visus su Lietuvos upėmis, ir ežerais, kad su kiekviena diena mes vis labiau juos pamiltume, vertintumėme ir kad su kiekviena diena augtų noras juos išsaugoti.
Darbas:
Pratarmė
Žmogus be vandens jaučiasi bejėgis, nes vanduo – ne tik pasaulio tėvas, bet ir žmonių maitintojas, atgaivintojas, ramintojas.
Lietuvoje yra gausybė vandens telkinių. Jie visi mums yra labai brangūs. Mes turime vertinti visas Lietuvos upes ir ežerus. Todėl mes norėtume supažindinti Jus visus su Lietuvos upėmis, ir ežerais, kad su kiekviena diena mes vis labiau juos pamiltume, vertintumėme ir kad su kiekviena diena augtų noras juos išsaugoti.
3.
Upės
Lietuvoje daug upių ir upelių, vienos jų plačios, net iki pusės kilometro, kitos – siauresnės, o upeliukus ir peršokti galima. Nemažai sraunių upelių, kurių akmenuotose rėvose vanduo net putoja, kitos lėtai plukdo vandenis, jų dugne augantys meldai vos siūbuoja.
Šaltinių, maitinamų Lietuvos upių vandens, lygis per metus mažai kinta. Tačiau kai kuriose upėse, stipriau palijus, vanduo liejasi iš krantų. Jis toks drumstas, kad ranką įkišus pirštų nematyti. Tai daugiausia Vidurio lygumos upės. Jos ir išteka dažniausiai ne iš šaltinių, o iš pelkių ir pelkučių. Tekėdami upeliai vis platėja. Į juos įteka vis daugiau intakų. Kartais ir be intakų upė platėja, nes į ją įsilieja dugniniai šaltiniai. Intakai būna kairieji ir dešinieji. Jeigu atsistosime upės pakrantėje ir žiūrėsime pasroviui, tai kairėje bus kairysis krantas, o įtekantys upeliai – kairieji, dešinėje – dešinieji. Nėris – Nevėžis – dešinieji Nemuno intakai, o Šešupė – kairysis.
Išskiriame upės aukštupį, vidurupį ir žemupį. Žemupyje upės įtekėjimo vieta vadinama žiotimis. Didžiosios upės prieš įtekėdamos į jūras ar marias išsišakoja į keletą atšakų. Pavyzdžiui, Nemunas prieš įtekėdamas į Kuršių marias suskyla į 4 upes : Atmatą, Pakalnę, Skirvytę ir Giliją. Žemės plotas tarp tų atšakų vadinamas upės delta.
Maži upeliai suteka į vis didesnius upokšnius, šie – į upes, o pastarosios į dideles upes, kurios įteka į jūrą. Upės savo intakais surenka vandenį iš tam tikro ploto, kuris vadinamas upės baseinu. Šešupės baseinui priklauso beveik visa Sūduva. Merkio baseinas apima beveik visą Dzūkiją. Nemuno baseinui priklauso beveik visa Lietuva. Todėl Nemunas pagrįstai vadinamas upių tėvu. Tik keletas šiaurinių ir ritinių upių – Venta, Mūša, Nemunėlis ir kažkurios kitos pabėgo iš Nemuno globos. Jos teka į kaimyninę Latviją, bet, kaip ir Nemunas, įteka į visų mūsų upių globėją – Baltijos jūrą.
Priklausomai nuo to, kaip greitai upės teka, koks jų dugnas, kokia vandens temperatūra vasarą, jose auga nevienoda augalija ir gyvena įvairūs gyvūnai.
4.
Požeminiaivandenys
Dalis iškritusio vandens (lietaus) grioviais grioveliais nugarmėjo į upelius, upes, kita dalis vėl išgaravo ir virto debesimis. Nemažai jo susigėrė į dirvą ir vandens lašeliai nukeliavo tarp smiltelių gilyn. Jie skverbėsi vis giliau ir giliau, kol pasiekė nepralaidų vandeniui sluoksnį (dažniausiai molį).Tada nuožulnuma pamažu, skverbdamasis tarp smiltelių, nukeliavo žemyn, išsiveždamas į paviršių šaltinėliu. Šaltinis nugargėjo mažyčiu upokšniu. Keliaudamas žemės gelmėmis, lietaus lašelis atšalo, todėl šaltinio vanduo visą laiką šaltas. Jo temperatūra ištisus metus būna 6-8*C . Taigi vasarą šaltinio vanduo tikrai šaltas, o žiemą – „šiltas“. Juk tuo laiku upės ir upeliai būna užšalę ir juose dar gargantis vanduo būna apie 0*C temperatūros. Tik labai šaltiniuotų upelių vanduo neužšąla, bet apie juos pakalbėsime vėliau.
Požemiais tekėdamas vanduo kartais patenka tarp dviejų molio sluoksnių, tada prasiveržęs šaltinėliu net kunkuliuoja. Žmonės tokius šaltinėlius versmėmis vadina. Jose vanduo nuolat kyla, vartydamas smilteles. Atrodo, kad tai verda smėlio sriuba. Netoli Druskininkų tokią versmę virtuve vadina.
O kas atsitinka, kai lietaus ar ištirpusio sniego lašeliai, neradę molio sluoksnio, nukeliauja gilyn į žemės gelmes? Pakeliui ištirpina įvairias druskas ir kartu su jomis slūgso kažkur gelmėje. Miesto gyventojai dažniausiai geria vandenį iš žemės gelmių. Ten jis švaresnis, nes keliaudamas šimtus metrų, apsivalo. Tačiau dalis Šiaulių gyventojų geria labai geležingą vandenį. Matyt, ten keliaudamas vanduo ištirpdė geležies druskas.
Mineraliniame vandenyje gausu įvairių druskų, o daugiausia – valgomosios druskos. Šiuo vandeniu gydyklose gydomos įvairios ligos. Tai jūrų vanduo, slūgsantis žemės gelmėse Druskininkų ir Birštono apylinkėse. Bet iš kur gali būti jūros Dzūkijoje? Prieš milijonus metų Lietuva buvo apsemta jūrų. Šis vanduo – tai buvusių jūrų reliktas.
Netoli Likėnų, Biržų apylinkių požemiais, teka upeliai bei požeminiai ežerėliai telkšo. Virš tokio ežerėlio slūgso kieto gipso sluoksniai. Požeminiai vandenys po truputį tirpina gipsą, ežerėliai, upeliai platėja, didėja. Pagaliau gipso šlaitai neišlaiko, ir žemės sluoksnis užpila tokį ežerokšnį. Įgriuvos vietoje susidaro duburys su įvirtusiais medžiais, javų laukais ar net trobesiais. Dabar tie Biržų rajono plotai su įdubomis paskelbti geologiniu draustiniu. Tai įdomi vietovė – karstinis rajonas. Kai kur įdubose telkšo gilūs ežerėliai, kuriose net žuvys gyvena. Iš vieno ežerėlio į kitą žuvys gali perplaukti požeminiais upeliais. Beje, ištekantį šaltinių vandenį Lietuvoje žmonės naudodavo nuo seno. Šaltinis buvo kaimo žmonių šaldytuvas. Požeminį vandenį geria kaimo gyventojai. Tai paviršinis požeminis vanduo, kuris patenka į šulinius. Kadaise juose buvo puikus 0eriamas vanduo. Dabar daugelyje vietovių gerti jis nelabai tinkamas.
Šaltiniai būna ganaįvairūs. Kartais požemių vanduo net nepasiekia žemės paviršiaus. Jis sunkiasi viršutiniu dirvos sluoksniu, klampyne paversdamas upių pakraščius. Atsistojęs ant tokio šlapio smėlio, prasmegsi su visais batais iki kulkšnių. Kitur šaltiniai atsiveria į paviršių mažu vandens telkiniu. Tai vos kelių sieksnių ar net didelio dubens dydžio duburiai. Kartais duobutę iškasa žmonės, kad būtų lengviau vandens pasemti. Tokio šaltinio vanduo šalčiausias, nes visą laiką pasipildo šaltu požemių vandeniu. Iš dugno dažnai kyla iš požemių gelmės išneštas smėlis.
Dažnai šaltinis prasiveržia iš stataus šlaito smagiu srauniu upeliu. Neretai jis būna ne vienas. Kartais ( Svyrių šaltiniuose prie Ventos – Dubysos kanalo) išsiveržia keletas galingų šaltinių. Svyrių šaltiniai saugomi kaip gamtos paminklas.
5.
Didžiausios upės
Nemunas – didžiausia Lietuvos upė. Jo ilgis – 1000 kilometrų. Neris daug trumpesnė – per 500 kilometrų. Neveltui dainose apdainuojamas Nemunas yra upių tėvas, o Neris – motina.
Surinkęs beveik iš visos Lietuvos, Nemunas plukdo vandenį į Kuršių marias, o iš jų – į Baltiją. Žemupyje Nemunas platus, daugiau kaip pusės kilometro pločio. Aukštupys yra kaimyninėje Baltarusijoje. Nuo Druskininkų iki Kauno yra Nemuno vidurupis, o žemiau Kauno iki Kuršių marių – žemupys. Nemuno aukštupys priklauso seniausioms upėms, nes jis buvo dar ledynmečiu. Juo tekėjo ledyno vanduo. Nenuostabu, kad Nemune, Neryje ir Merkyje išliko seniausioji gyvūnija, kai kurios rūšys šiose upėse išliko dar iš poledynmečio laikų. Besiformuojantis Nemunas ledynas traukiantis įtekėjo į prieledynines Marias, sunešdamas ištisus smėlynus. Marioms ištekėjus, susidarė gražios Nemuno Birštono kilpos. Nemuno vidurupis – gražiausias. Graži srauni plati upė, gražus jos slėnis. Kadaise vidurupyje buvo skaidrus vanduo, kelios akmenuotos rėvos, pakraščiuose gausiai priaugę povandeninių augalų. Mūsų upės topo tokios nešvarios. Nešvariame, drumstame vandenyje daugybė ligas sukeliančių mikrobų. Ties Alytumi net Nemune maudytis draudžiama. Kadaise žmonės, plukdžiusiems rąstų sielius, siaubą keldavo prie Rumšiškių buvusios akmenuotos rėvos. Viena rėva buvo net „Velnio pirtimi“ vadinama, nes daug siekių plukdytojų toje vietoje išsimaudė. Dabar tų rėvų nebėra. Buvusių Rumšiškių vietoje – Kauno marių gelmė. Rėvos paskendusios. Užtvenkus Nemuną, nuo Kauno iki Prienų susidarė didžiulės marios. Jose vanduo beveik stovintis. Nemuno žemupyje žemiau Kauno daug sąnašynų. Nemune beveik nėra rėvų, tačiau yra smėlio salelių. Po kiekvieno potvynio jos tai padidėja, tai sumažėja ar visai išnyksta. Šių salelių geltonas smėliukas. Dabar Nemunas labai užterštas, tačiau ten, kur Lietuva ribojasi su Kaliningrado sritimi. Labai teršia Tilžės gamyklos. Nors, beje, ir Kaunas visus savo nešvarumus pila į Nemuną. Nenuostabu, kad Nemuno žemupyje labai sumažėjo žuvų. Jau kiek kartų į Nemuną ar Nėrį „netyčia“ patenka tonos naftos produktų, nuodų. Tikimės, kad po kiek laiko Nemuno ir Neries vandenys taps švarūs, bet išnykusios rūšys niekados nebegrįš. Tūkstantmečius išgyvenusią šiose upėse gyvūniją žmogus sugebėjo išnaikinti per palyginti labai trumpą laiką.
6.
Ežerai
Ledynams pasitraukus, Lietuvoje mirgėte mirgėjo ežerų ir ežerėlių. Dabar daugelis iš jų išnykę. Jų vietoje pelkės, pievos ar slūgso duburys, kurio dirvoje galima rasti kriauklyčių, ežero praeities liudininkų. Lietuvoje dar yra apie 2000 ežerų, kurių plotas didesnis kaip 1 hektaras. Didieji Lietuvos ežerai užima tūkstančius hektarų. Didžiausias iš jų – Drūkšių ežeras, kurio plotas 4500 hektarų. Šio ežero vanduo šaldo Ignalinos atominės elektrinės agregatus. Dėl to vanduo įšyla ir net žiemą dideli plotai neužšąla. Jame žuvo daugelis šaltamėgių tolimojo arktinio laikotarpio reliktinių gyvūnų. Lietuvos ežerai formavosi gana įvairiai. Vienus išslėgė ledyno šakos. Kaip gražiai vienas šalia kito išsidėstė trys dideli Sūduvos ežerai : Dusia, Metelys ir Ofelija. Jos išslėgė nuo ledyno atsiskyrusios trys šakos. Dusia iš jų didžiausias ir giliausias. Dar ir dabar jo vandenyse gyvena senoviniai poledynmečio gyvūnai. Netoli šių ežerų yra Žuvinto ežeras. Šliauždamas ledynas sustūmė kalvą – gūbrį, kuris užtvenkė upeliams kelią. Didžiulį plotą užliejo vanduo. Didelė šio negilaus ežero dalis užpelkėjo. Ir išlikęs Žuvintas dar įspūdingas. Visas užaugęs plačiais meldynais, nendrynais. Juose [peri daugybė vandens paukščių. Čia įkurtas pirmasis Lietuvos rezervatas.
Labai savotiški siauri ilgi Asvejos ir Aiseto ežerai Molėtų rajone. Ištisus kilometrus jais plaukti lyg kokia plačia upe. Tik vanduo čia
Upės. Visas mūsų kraštas priklauso Nemuno baseinui.
Didžiausia Punsko ir Seinų krašto upe – Seina (Ienk. Marycha). Jos ilgis nuo aukštupio iki Juodosios Ančios, į kurią įteka, yra 81 km. Seina ir jos intakai sudaro sudėtingą upių tinklą. Ji pradžią gauna iš versmių bei mažų upelių, įtekančių į Punsko ežerą. Iš jo išteka Seivos vardu, tai Seinos aukštupys – 14 km ilgio. Seiva teka per Punios, Meldzinio, Bebručio, Juodelio ežerus ir įteka į Seivio ežerą. Susijungusi su Šalčia, upelė pakeičia vardą į Juodąją. Juodoji teka per Smalėnus, Smalėngirį, Ramoniškę, Michnovcus, Babonis, Marcinkaičius ir įteka į Seino ežerą. Iš Seino išteka