I. Gamtinė geografija
1. Žemės vidusŽemės kilmės hipotezės. Žemė erdvėje. Saulės sistemos modelis. Kosminių ryšių įtaka Žemei. Žemės sukimasis apie savo ašį ir judėjimas aplink Saulę. Laiko juostos. Žemės forma ir dydis. Mastelis. Planas. Vidinė Žemės sandara. Branduolys. Magnetinis laukas, magnetiniai poliai. Mantija, mantijos riba. Mocho paviršius. Žemės plutos uolienos ir mineralai. Naudingosios iškasenos. Žemės gelmių tyrimų reikšmė.
ŽEMĖS KILMĖS HIPOTEZĖS
Manoma, kad Žemė susidarė prieš 4,5 – 4,6 mlrd. Metų, o gyvybė atsirado prieš 3,5 mlrd. metų. Jei Žemę palygintume su moterimi, tai:1) apie pirmuosius jos 7- ius metus biografai nieko nežinojo;2) dabartinis vaizdas yra paskutinių 6- ių tos moters metų padarinys;3) ji sužydėjo sulaukusi brandaus amžiaus;4) kol jai nesukako 42 m., jos žemynai buvo be visiškos gyvybės;5) žydintys augalai pasirodė tik 45- aisiais jos gyvenimo metais. Tuo metu vyko ir superžemyno skilimas į gabalus, o naminiai gyvuliai buvo dinozaurai;6) dinozaurai išnyko prieš 8 mėnesius;7) praėjusios savaitės viduryje Afrikoje beždžionės tapo panašiais į žmogų;8) savaitgalį motina Žemė pradėjo drebėti nuo šalčio, kurį atnešė paskutiniai ledynmečiai;9) praėjo tik truputį daugiau kaip 4 val., kai atsirado Homo sapiens ir pradėjo medžioti žvėris;10) paskutinę valandą atsirado žemdirbystė;11) prieš 25 minutes Mozė saugiai pervedė tautą per žemės plutos plyšį, o prieš 20 minučių Jėzus skelbė savo mokslą;12) vos prieš 1 minutę prasidėjo pramoninė revoliucija.
Moksliniam Žemės kilmės hipotezės tyrinėjimui yra daugiau kaip 200 metų. Pagrindinės yra šios hipotezės:1. I.Kanto ir P.Laplaso. Saulę kitados gaubęs kosminių dulkių ūkas. Dėl saulės traukos jis susislėgė, pagreitėjo jo sukimasis ir ūkas virto Saulę juosiančiais žiedais, kurie toliau kondensuodamiesi susitelkė į planetas.2. K.Čamberlino ir F.Moultono. 1902 m. jie teigė, kad planetos susidarė iš Saulės materijos telkinio, kurį išplėšė susidūrusi su saule kita žvaigždė.3. O.Šmito. 1943 m. jis teigė, kad planetos užsimezgė susitelkus į gniužulus tarpžvaigždiniam dujų ir dulkių debesiui, kurį pagavo Saulė. Būsimos planetos – šalti kūnai didėjo nuo pritraukiamų dalelių. Vėliau pradėjo kauptis radioaktyvioji skilimo energija, meteoritų smūgių karštis ir planetos įkaito.4. Pakoregavus Šmito idėją ir sugrįžus prie Kanto bei Laplaso hipotezių, XX a. II pusėje buvo priimta apibendrinta Žemės kilmės hipotezė. Ji teigia, kad visa Saulės sistema yra bendros kilmės, susidariusi iš kosminio dujų ir dulkių ūko, kuris veikiamas gravitacijos ir elektromagnetinių jėgų susitelkė į gumulus. Atvėsus masei, prasidėjo radioaktyvusis skilimas, kuris tebesitęsia iki šiol.
Metalų hidridų sfera mažėjo ir virto vidiniu branduoliu, o metalų plazminė sfera su ištirpusiu vandeniliu – išoriniu branduoliu. Metalų ir silicio sfera virto mantija, o silikatų ir oksidų sfera – litosfera. Dėl to žemė išsiplėtė ir vykstant degazacijai didelė vandenilio dalis susislėgė su deguonimi ir susidarė vanduo. Iš Saulės sklindantis vėjas (protonų srautai) per trumpą laiką suspėjo iš artimų Saulei sričių nupūsti vandenilį ir helį, kurie susitelkė debesies periferijose. Todėl, debesiui pradėjus skaidytis į medžiagos santalkas, arti Saulės augo nedidelės, bet sunkios planetos (Merkurijus, Venera, Žemė ir Marsas), o toli nuo jos – didelės, bet lengvos (Jupiteris ir Saturnas). Nedideli Jupiterio ir Saturno branduoliai apaugo labai storomis atmosferomis iš vandenilio, helio, o taip pat iš vandenilio junginių: metano, azoto, vandens. Urano ir Neptūno branduoliai dėl lėto sukimosi augo lėčiausiai, todėl jų branduoliai daugiausiai aplipo amoniaku ir vandeniu.
ŽEMĖ ERDVĖJE. SAULĖS SISTEMOS MODELIS. KOSMINIŲ RYŠIŲ ĮTAKA ŽEMEI.
Šiuolaikinis mokslas teigia, kad Saulė ir planetos susidarė iš susitraukiančio ūko: veikiant gravitacijai, ūko medžiaga telkėsi į gumulus, iš kurių vystėsi planetos. Saulė daug didesnė už Žemę. Ji yra arčiausiai Žemės esanti žvaigždė, susidedanti iš helio ir vandenilio; skersmuo 1 392 000 km. Saulė tokia didelė, kad į ją tilptų daugiau kaip milijonas Žemės dydžio kūnų, o masė – maždaug 333 000 Žemės masių. Saulė yra nuolat spinduliuojanti, verdanti, besimainanti, trykštanti purslais – protuberancais žvaigždė. Ji turi ryškų išorinį sluoksnį, kuris vadinamas fotosfera. Jos temperatūra 5 500°C. Jame matomos tamsesnės sritys, vadinamos Saulės dėmėmis. Jos tamsios todėl, kad yra vėsesnės už aplinkinius plotus. Šios dėmės jau buvo pastebėtos prieš 2 800 metų Kinijoje. Dėmės labai netaisyklingos formos. Jos gyvuoja neilgai. Net labai didelės dėmių grupės gyvuoja tik keletą mėnesių, o mažos – išnyksta per kelias dienas. Dėl sukimosi matoma, kaip dėmės iš lėto slenka Saulės disku. Buvo ištirta, kad padaugėjus Saulėje dėmių Žemėje būna stipresni uraganai, dažni žaibai, matyti daugiau pašvaisčių. Su Saulės dėmių aktyvumu sutampa ir ligų epidemijų pasireiškimas.
Saulė ir viskas, kas juda aplink ją, sudaro Saulės sistemą. Didžiausi kūnai, judantys aplink Saulę, yra planetos. Visos devynios planetos skrieja aplink Saulę, veikiamos jos traukos. Jos skiriasi savo dydžiu ir yra nevienodai nutolusios nuo Saulės. Kuo planeta arčiau Saulės, tuo trumpesnis jos skriejimo kelias. Arčiausiai skrieja Merkurijus, o toliausiai – Neptūnas ir Plutonas. Žemė per sekundę nukeliauja 30 km. Iš Žemės plika akimi yra matomos penkios planetos, nes jos yra arčiau nei kitos: Merkurijus, Venera, Jupiteris, Saturnas ir Marsas. Likusios – Uranas, Neptūnas, Plutonas – nematomos.Didžiausios Saulės sistemos planetos – Jupiteris, Saturnas, Uranas ir Neptūnas. Planetos, esančios arčiausiai Saulės, vadinamos vidinėmis. Tai Merkurijus, Venera, Žemė ir Marsas. Planetos, esančios toliau nuo Saulės – išorinėmis. Tai Jupiteris, Saturnas, Uranas, Neptūnas ir Plutonas. Planetos nėra vieniši kūnai Saulės sistemoje. Aplink planetas skrieja jų palydovai. Palydovo judėjimas erdvėje yra sudėtingesnis nei planetos. Palydovas, kaip ir planeta, sukasi apie savo ašį. Be to, veikiamas traukos, jis skrieja aplink savo planetą ir kartu su ja skrieja aplink Saulę. Merkurijus ir Venera palydovų neturi. Merkurijus. Merkurijų galima pamatyti plika akimi, bet jį stebėti sunkiau, negu kitas planetas. Stebėtojas be teleskopo jį gali pamatyti tik palankiu momentu – arba žemai vakaruose po saulėlydžio, arba žemai rytuose prieš saulėtekį. Merkurijus skrieja arčiausiai Saulės. Ją apskrieja per 88 paras. Dydžiu ir mase Merkurijus panašesnis į Mėnulį negu į Žemę. Merkurijaus planetos paviršius nusėtas kraterių, kalnų, slėnių ir tamsių lygumų.Venera. Venera, antroji pagal atstumą nuo Saulės planeta, yra beveik tokio pat dydžio kaip Žemė, o jos masė prilygsta 80% Žemės masės. Nepaisant to, ji turi storą, tankią debesuotą atmosferą, kuri neleidžia matyti planetos paviršiaus. Tačiau jau yra žinoma, kad jos paviršiuje yra didelių, bet lėkštų kraterių. Kraterių atsiradimo priežastis galėjo būti vulkaniniai procesai. Buvo nustatyta, kad Veneros atmosfera susideda iš anglies dvideginio. Šios dujos atmosferoje veikia panašiai kaip vilnonė antklodė, t.y. sulaiko Saulės šilumą. Veneros paviršiuje užregistruota beveik 530°C temperatūra, o slėgis pasirodė esąs apie 100 kartų didesnis negu Žemės atmosferos slėgis jūros lygyje.Marsas. Marso vidutinis nuotolis nuo Saulės 228 mln. km. Metai trunka 687 Žemės paras, o Marso para – 24 h 37 min. Negana to, Marso ašies posviris į orbitos plokštumą tik truputį didesnis negu Žemės, tad čia vyksta tokia pat metų laikų kaita, tik kiekvienas sezonas dvigubai ilgesnis negu Žemėje. Didžioji Marso paviršiaus dalis yra raudonos ochros spalvos. Šios sritys vadinamos dykumomis. Planetos atmosferoje pučia vėjai, dažnos dulkių audros. Ištyrus Marso paviršių paaiškėjo, kad darinių įvairovė labai skirtinga įvairiose planetos vietose. Tankiai krateriais nusėtus rajonus keičia lygumos. Gausybė milžiniškų vulkanų, kurie triskart aukštesni už Havajų vulkanus. Šalia vulkanų yra darinių, primenančių drėkinimo kanalus ir gilius baseinus. Ties pusiauju aptiktas slėnis su daugybe kanjonų ir juosiantis beveik trečdalį Marso.Jupiteris. Jupiteris – didžiausia planeta. Į milžinišką Jupiterio gaublį tilptų 1 300 Žemės dydžio rutulių, tačiau jo masė tik 318 kartų didesnė negu Žemės. Mat Jupiterio pagrindinė sudedamoji dalis – vandenilis. Pro teleskopą matoma, kad gelsvą Jupiterio skritulį kerta tamsūs ruožai, vadinamos debesų juostos. Dažnai matomos dėmės, bet dauguma jų greitai išnyksta. Išimtis yra Didžioji raudonoji dėmė, kuri stebima daugiau kaip 300 metų. Kartais ji trumpam išnyksta, bet visada vėl atsiranda. Dėmė yra milžiniškas atmosferos sūkurys – ciklonas. Jupiteris turi 16 palydovų: iš jų trys – Ijo, Ganimedas ir Kalisto yra didesni už Mėnulį.Saturnas. Saturnas yra antroji pagal dydį planeta, puikiai matoma plika akimi. Saturnas – tai dujų mišinys, kurio pagrindinė sudedamoji dalis yra vandenilis. Pagrindinė Saturno puošmena yra jo žiedai. Visi žiedai susideda iš palyginti smulkių ledo arba ledu padengtų dalelių, kurių kiekviena skrieja aplink Saturną orbita tarytum mažytis palydovas. Saturną lydi 17 palydovų. Iš jų tik vienas – Titanas yra planetos dydžio, o kiti – vidutinio dydžio.Uranas. Uranas – tai planeta milžinė. Ją įmanoma pamatyti ir plika akimi. Jos skersmuo du kartus mažesnis už Saturno. Išoriniai sluoksniai yra dujiniai, o paviršiaus temperatūra labai žema. Uranas turi 15 palydovų.Neptūnas. Neptūnas yra beveik Urano dvynys; jis šiek tiek mažesnis, bet masyvesnis. Neptūno sukimosi apie ašį periodas 17 h 50 min. Iš visų žinomų Neptūno palydovų didžiausias yra Tritonas. Jis yra tokio pat dydžio kaip Mėnulis.Plutonas. Plutono skersmuo 2200 km. Apie savo ašį apsisuka per 6,4 dienas, o vieną ratą aplink Saulę – per 250,3 metus.
Saulės sistemai priklauso ir daugybė kitų erdvėje skriejančių dangaus kūnų, iš kurių labiausiai ištyrinėti yra: kometos, asteroidai, meteorai ir meteoritai. Kometos. Jos yra sudarytos iš sušalusių ir išretėjusių dujų, skysčių, daugiausia ledo dalelių. Didelė kometa susideda iš trijų pagrindinių dalių: branduolio (jo masė didžiausia), galvos ir uodegos. Galva ir uodega atsiranda kometai priartėjus prie Saulės, kai jos spinduliavimas garina branduolio ledą ir stumia garus nuo kometos tolyn. Todėl kometos uodega visada būna priešingoje pusėje negu Saulė. Tad tolstanti kometa juda uodega pirmyn. Kometai tolstant nuo Saulės uodega išnyksta. Kometos pačios nešviečia, o tik atspindi Saulės šviesą. Daugumą kometų galima matyti tik palyginti arti Žemės ir saulės. Įdomesnės ilgaperiodės kometos. Viena iš tokių – Halio kometa, kuri yra pakankamai ryški, matoma plika akimi ir maždaug kas 76 metai grįžta prie Saulės. Paskutinį kartą Halio kometa buvo matoma 1986 metais (ją matė ir Lietuvoje). Astronomai teigia, kad Halio kometa stebėta dar prieš mūsų erą. Asteroidai. Tarp Marso ir Jupiterio planetų skrieja gausybė didesnių ar mažesnių planetų. Jų visuma sudaro asteroidų žiedą. Asteroidų priskaičiuojama apie 5 000. Asteroidai atspindi Saulės šviesą ir todėl danguje atrodo kaip žvaigždės. Asteroidų kilmė kol kas neišaiškinta. Gyvuoja hipotezė, kad jie yra planetos skeveldros , kažkada skriejusios aplink Saulę anapus Marso orbitos ir suirusios per kažkokią katastrofą. Labiau tikėtina, kad asteroidai niekada nesudarė vieno didelio kūno; tam trukdė galinga Jupiterio trauka. Be to reikia pažymėti, kad, net sudėjus visus asteroidus, neišeitų tokio dydžio arba masės kūnas kaip Mėnulis. Meteorai. Meteorai – tai greitai judantys dangaus skliautu šviesūs taškeliai, dažnai su švytinčiomis uodegomis. Meteorą sukuria maža dalelė (meteorinis kūnas), skriejantis aplink Saulę. Jį galima matyti tik tada, kai dalelė įskrieja į Žemės atmosferos išorinius sluoksnius. Įskriejimo greitis gali siekti 72 km/s. Meteorinį kūną veikia didžiulė oro molekulių trintis, nuo kurios jis suyra anksčiau, negu spėja pasiekti Žemės paviršių. Danguje matomas šviesus brūkšnys yra ne krintančio meteorinio kūno požymis, o atmosferos, kurią jis skrodžia, reakcija. Meteoritai. Stambus meteorinis kūnas, įskriejęs į planetos atmosferą, gali pasiekti jos paviršių nesuiręs. Nukritęs į Žemę, toks kūnas arba jo skeveldros vadinamos meteoritais. Nukritęs meteoritas gali suformuoti kraterius. Geriausi pavyzdžiai – meteoritinis krateris Arizonoje (JAV), vadinamas Velnio Kanjonu, ir Vulf Kriko krateris Australijoje.
ŽEMĖS SUKIMASIS APIE SAVO AŠĮ IR JUDĖJIMAS APLINK SAULĘ
Žemė yra trečioji nuo Saulės nutolusi planeta. Pagal dydį – penktoji Saulės sistemos planeta. Lyginant Žemę ir gretimas planetas randama ne tik bendrų bruožų, bet ir žymių skirtumų. Pirmiausia Žemė iš kitų planetų išsiskiria savo atmosfera. Ji reikalinga ne tik kvėpuoti, bet ir apsisaugoti nuo pražūtingo trumpabangio spinduliavimo, sklindančio iš kosmoso. Žemės paviršiuje tokio pavojaus beveik nėra, nes šį spinduliavimą sugeria išoriniai atmosferos sluoksniai. Svarbus veiksnys – temperatūra, tinkama gyventi gyviems organizmams. Temperatūra priklauso ne tik nuo planetos nuotolio nuo Saulės, bei jos atmosferos sudėties; čia taip pat turi įtakos planetos sukimosi apie ašį periodas. Žemė vieną kartą apsisuka apie ašį per 24 valandas, ir šis laikas vadinamas para. Tačiau Žemė sukasi ne tik apie savo ašį, bet ir aplink Saulę. Laikas, per kurį Žemė apsisuka aplink Saulę, vadinamas metais. Metus sudaro 365 paros. Tačiau Žemė apskrieja Saulę per 365 paras, 5 valandas, 48 minutes ir 46 sekundes. Todėl per 4 metus susikaupia viena papildoma para. Taigi, kas ketvirti metai turi 366 paras ir vadinami keliamaisiais metais. Keliamųjų metų vasario mėnesį sudaro 29 dienos. Jei Žemė suktusi lėčiau arba būtų kitaip nutolusi nuo Saulės, ar turėtų kitokį pasvirimo kampą, klimato sąlygos joje skirtųsi nuo dabartinių ir būtų nepalankios gyvybei. Nustatyta, kad dėl Saulės ir mėnulio traukos sukeliamų potvynių ir atoslūgių Žemės sukimasis aplink savo ašį lėtėja. Tolimoje ateityje į Saulę bus atkreipta tik viena Žemės pusė, o kitoje bus amžina naktis. Žemei sukantis aplink savo ašį, kiekvienas pusiaujo taškas juda kartu su Žeme 465 m/s linijiniu greičiu, 300 lygiagretės – 402 m /s, o 600 – tik 195 m/s greičiu. Dėl to visi kūnai, kurie dar ir juda savarankiškai, patiria Žemės sukimosi jėgos poveikį. Kadangi Žemė skrieja aplink Saulę elipsine orbita, todėl ji čia priartėja, čia nutolsta nuo saulės. Drauge kinta ir jos skriejimo greitis. Kai žemė priartėja prie saulės (perihelyje), ji skrieja 30,27 km/s greičiu. Kai atitolsta (afelyje) skriejimo greitis sumažėja iki 29km/s.Žemei esant perihelyje šiaurės pusrutulyje būna žiema, o pietų – vasara. Perihelyje planeta skrieja greičiau, todėl šiauriniame pusrutulyje šaltasis pusmetis yra 8 dienom trumpesnis negu šiltasis (žiema trunka 89 paras, pavasaris -93, vasara- 94, ruduo –90 parų. Tai svarbi priežastis, dėl kurios pietų pusrutulis dabar šaltesnis už šiaurės.
Mėnulis. Mėnulis yra artimiausias Žemei gamtinis kosminis kūnas. Jo vidutinis nuotolis nuo Žemės 384 400 km; tai beveik tas pats, kas 10 ratų aplink Žemės rutulį. Mėnulis, priešingai nei Žemė, neturi atmosferos. Aplink Žemę Mėnulis praskrieja per 27,3 dienas. Per tiek laiko Mėnulis apsisuka apie savo ašį, dėl to į Žemę visada atsukta ta pati Mėnulio pusė. Mėnulio kelias aplink Žemę nėra idealus apskritimas. Todėl kinta jo skritulio regimasis skersmuo. Mėnulis pats nešviečia. Jis tik atspindi Saulės šviesą. Tad galima teigti, kad yra dieninė ir naktinė Mėnulio pusės. Į Žemę ne visada yra atsukta dieninė pusė, todėl matome vis kitokį Mėnulio vaizdą. Mėnulio vaizdo keitimasis vadinamas – fazėmis. Jos yra keturios: jaunas, priešpilnis, pilnatis ir delčia. Diena ir naktis mėnulyje trunka po dvi savaites. Dieną jo paviršius įkaista iki +1200C, o naktį atšąla iki -1700C. Mėnulio negaubia atmosfera. Jame nėra vandens telkinių. Mėnulio paviršiuje labai daug apskritų darinių – kraterių. Jų dydis labai įvairus: nuo didžiulių 240 km skersmens iki mažų duobučių, neįžiūrimų iš Žemės. Tamsieji plotai, matomi Mėnulyje, yra tuščios plokščios lygumos. Jos kaip tik ir susidarė iš atšalusios lavos, išsiveržusios iš Mėnulio ugnikalnių. Mėnulis daug kartų mažesnis už Saulę, bet skrieja tiek pat kartų arčiau Žemės ir dėl to danguje atrodo tokio pat dydžio kaip Saulė. Todėl kai visi trys kūnai išsirikiuoja vienoje linijoje įvyksta Saulės užtemimas. Mėnulis gali visiškai uždengti švytinčią Saulės fotosferą, palikdamas tik šviečiantį vainiką. Šis reginys trunka neilgai, nes Mėnulio šešėlis palyginti mažas ir greitai bėga Žemės paviršiumi. Visiško Saulės užtemimo juosta niekad nebūna platesnė kaip 269 km, o užtemimo maksimumas vienoje vietoje trunka mažiau kaip 8 minutes. Taip pat galimi daliniai Saulės užtemimai, kada Mėnulis uždengia ne visą Saulės skritulį, o tik jo dalį. Pilnas Saulės užtemimas palieka stiprų, neužmirštamą įspūdį. Kai Mėnulis atsiduria Žemės šešėlyje, įvyksta Mėnulio užtemimas. Per visišką Mėnulio užtemimą jis visiškai neišnyksta, nes į jo paviršių krinta šviesa, lūžusi Žemės atmosferoje. Kai Mėnulis patenka į Žemės pusšešėlį, būna dalinis Mėnulio užtemimas.
LAIKO JUOSTOS Bet kuriame dienovidinyje išmatuotas Saulės laikas vadinamas vietos laiku. Tačiau juo nepatogu naudotis. Todėl buvo susitarta visą Žemės rutulį padalinti į 24 laiko juostas, kas 15 ilgumos laipsnių. Lietuvoje laikrodžiai nustatyti 30° dienovidinio laiku. Vietovėse, esančiose vienoje laiko juostoje, yra tas pats juostinis laikas. Juostinis laikas pavaizduojamas laiko juostų žemėlapyje. Laiko zona arba laiko juosta – teritorijų visuma Žemėje, kur galioja vienodas laikas. 1878m. kanadietis geležinkelių inžinierius S.Flemingas pasiūlė pasaulinę laiko juostų sistemą (laiko skaičiavimą nuo sutarto meridiano, padalijant pasaulį į 24 valandines juostas). Pirmą kartą tokia laiko skaičiavimo sistema valstybės mastu buvo pritaikyta JAV 1883m., o jau po metų 26 šalys pasirašė sutartį dėl juostinio laiko skaičiavimo. Realios laiko zonų ribos skiriasi nuo geografinių, nes jos sąlygotos sienų tarp valstybių, valstijų ar administracinių teritorijų. Valstybėse, kurių teritorija ištįsusi iš rytų į vakarus, yra kelios laiko juostos. Laiko zonos nusakomos pagal santykį su Koordinuotu Universaliu Laiku (UTC). Pradinis laiko zonų atskaitos taškas – Pradinis meridianas (0° ilgumos), einantis per Karališkąją Grinvičo observatoriją Londone. Dėl to vietoje visuotinai pripažinto UTC žymėjimo dar vis naudojamas ir GMT (Grinvičo laikas). Geografiškai penktadalis Lietuvos (vakarinė dalis) patenka į UTC+1 laiko zoną (CET – Centrinės Europos Laikas), likusi dalis į UTC+2 laiko zoną, tačiau oficialiai Lietuvoje galioja vienas laikas – visa Lietuva priskiriama UTC+2 zonai. Pasaulinis laikas – tai nulinio dienovidinio laikas. Juo naudojamasi astronomijos įvykiams vienodu laiku Žemėje pažymėti. Pasauliniu laiku pasirašomi svarbūs tarptautiniai susitarimai. Šis laikas dar vadinamas Grinvičo laiku. Keliaujant į rytus, laikrodis pasukamas į priekį, o keliaujant į vakarus – atgal. Ties 180 laipsnių dienovidiniu yra datos keitimo linija. Nuo datos keitimosi linijos pasaulyje sutarta skaičiuoti kiekvienos naujos dienos pradžią. Abiejose datos keitimosi linijos pusėse – skirtinga kalendorinė diena. Į vakarus nuo 1800 dienovidinio – nauja diena, o į rytus – sena. Jei rytų pusrutulyje jau pirmadienis, tai vakarų – dar tik sekmadienis.
ŽEMĖS FORMA IR DYDIS
Mūsų planeta nuo Saulės yra nutolusi apie 150 mln. km. Kad Žemė yra rutulio formos, dar 350 m. iki Kristaus manė Aristotelis. Jis teigė: „Žemė – rutulys, nes jai patekus tarp Saulės ir mėnulio, jos šešėlis mėnulyje būna apskritimo formos“. Žemė yra netaisyklingo rutulio, suploto per ašigalius, formos. Ši Žemės forma vadinama geoidu. Ji susidarė dėl didelio sukimosi greičio, kai per pusiaują išsipūtė, o per ašigalius susiplojo. Ties pusiauju jos apimtis yra 40 076 km, o ties dienovidiniais – 40 009 km. Pusiaujo skersmuo – 12 756 km. Aplink savo ašį Žemė apsisuka per 23 val., 56 min. Aplink Saulę Žemė keliauja orbita aplink Saulę, skriedama vidutiniu 30 km/s greičiu.
VIDINĖ ŽEMĖS SANDARAVidinę Žemės sandarą galima palyginti su obuolio sandara: branduolį atitinka obuolio branduolys, mantiją – obuolio minkštimas, o plutą – obuolio žievė.
1 pav. Žemės rutulio sandara
Išorinis Žemės apvalkalas yra pluta. Ji dar kitaip vadinama kietąja pluta. Palyginus su visa Žeme ji yra labai plona – tarsi kiaušinio lukštas ir sudaro vos 1,5% Žemės tūrio (0,8% masės). Pluta, esanti po vandenynais ir žemynais, skiriasi. Plutos storis po žemynais siekia 35 km gylį, o po vandenynais – tik 10 km. Žemės plutos apatine riba laikytinas gylis, ties kuriuo nustatytas staigus tankio ir sudėties pakitimas – vadinamoji Mocho riba. Žemės plutos sudėtis. Pagal cheminę sudėtį žemės pluta labai skiriasi nuo žemės vidaus. Spėjama, kad branduolyje yra gryni metalai, mantijoje – tų metalų junginiai rūdos, o plutoje vyrauja deguonis, silicis, įvairūs metalai. Pluta yra sudaryta iš natūralių cheminių junginių – mineralų, kurių junginiai sudaro uolienas. Yra skiriami du Žemės plutos tipai: žemyninė ir vandenyninė.
2 pav. Vandenyninės ir žemyninės Žemės plutos sudėtis
Vandenyninę (okeaninę) plutą sudaro du sluoksniai: bazaltinis ir nuosėdinis. Nuosėdinis sluoksnis yra ne storesnis kaip 0,4 – 1,0 km. Tik vandenynų pakraščiuose nuosėdų danga yra kelis kartus storesnė. Taigi vandenyninę Žemės plutą sudaro tik du sluoksniai: nuosėdinis ir bazaltinis. Vidutinis jos storis yra 4-10 km.Sudėtingesnė žemyninė (kontinentinė) pluta. Jos apačioje driekiasi bazaltinis sluoksnis. Jį dengia granitinis sluoksnis – sudarytas iš granitinių ir metamorfinių uolienų. Granitinės plutos storis siekia apie 20 km. Didesnėje žemynų dalyje ant granitinės plutos slūgso nuosėdinių uolienų sluoksnis (storis 0,5 – 2,0 km). Kai kur nuosėdinių uolienų dangos nėra ir granitinės plutos paviršius yra atidengtas. Žemyninės plutos storis skirtingas: po kalnais siekia 50 – 80 km, po lygumomis 30 – 40 km. Taigi, žemyninę plutą sudaro trys sluoksniai: nuosėdinis, bazaltinis ir granitinis. Manoma, kad toji litosferos dalis, kurioje yra lengvesnis granitinis sluoksnis praeityje sudarė vientisą žemyną – Pangėją. Vėliau tas žemynas skilo į du:
Pangėja
Laurazija Gondvana (Š.Amerika, Eurazija be (P.Amerika, Afrika, Australija, Indostano pusiasalio) Antarktida, Indostano pus.)
Mantija prasideda netoli paviršiaus (maždaug 60-100 km gylyje) ir tęsiasi iki 2 900 km gylio. Mantija susideda iš sunkių uolienų, kuriose išsiskiria sluoksniai. Viršutinis sluoksnis dar kietas, o einant gilyn mantijos sluoksniai dėl labai didelio slėgio ir karščio yra plastiški ir beveik išsilydę. Mantija užima apie 70% Žemės masės. Viršutinė mantija yra lengvesnė (iki 650 km gylio), apatinė – sunkesnė. Astenosfera – tai viršutinė mantijos dalis, kuri sudaryta ir iš kristalinių, ir iš plastiškų dalelių, reaguojanti į apkrovą kaip pusiau plastiškas kūnas bei amortizuojanti žemės plutos vertikaliuosius judesius. Astenosfera žymi tą planetos gylį, kuriame aukštų temperatūrų ir slėgių darinys įgalina mantijos medžiagą lydytis. Tai aktyviausia mantijos dalis, kur formuojasi skystos magmos židiniai, kur glūdi vulkaninės veiklos užuomazgos. Žemynų ir vandenynų pluta lyg plaukioja ant plastiškos mantijos storymės. Įkaitusi mantijos magma kyla į viršų ties šalia rifto esančiais viduriniaisiais kalnagūbriais. Ji dalina vandenyno plutą į dvi plokštes, kurios tolsta viena nuo kitos. Atvėsusi paviršiuje magma vėl leidžiasi žemyn ir vėl artėja prie rifto. Taip susidaro magmos „konvejeriai”.
Branduolys prasideda 2900 km gylyje ir tęsiasi iki pat Žemės vidurio 3450 km. Manoma, kad branduolys nėra vienalytis ir 1510 km gylyje yra riba, dalijanti jį į išorinį ir vidinį sluoksnius. Spėjama, kad juos sudaro geležies ir nikelio lydinys. Mokslininkai mano, kad branduolio centre yra apie 3000-5000°C temperatūra. Vidinis branduolys – kietas, o išorinis – skystas. Žemė turi magnetinį lauką, kuriame kompaso rodyklės nukrypsta į magnetinius polius. Anksčiau buvo manoma, kad magnetinį lauką sukelia žemės plutos geležingos uolienos. Šiuo metu manoma, kad magnetinį lauką daugiausia formuoja išorinis žemės branduolys, kurio medžiaga labai jonizuota, laidi elektros srovei, klampios plazmos būsenos. Dėl temperatūrų skirtumų susidaro plazmos konvencinės srovės, indikuojančios magnetinį lauką. Išvada. Spėjama, kad 90 – 95% pastovaus magnetinio lauko stiprumo sukuria išorinis branduolys, o tik 5 – 10% – plutoje susitelkusios geležingos uolienos bei aukštoji atmosfera – jonosfera.
ŽEMĖS PLUTOS UOLIENOS IR MINERALAI
Žemės plutos medžiagą sudaro daugiau kaip 100 cheminių elementų. Jų būna nevienodas kiekis. Apie 87% plutos masės susideda iš deguonies, silicio, aliuminio ir geležies. Šie ir kiti ne taip paplitę elementai, jungdamiesi vieni su kitais sudaro mineralus. Mineralas – tai gamtinis arba dirbtinis cheminių elementų junginys. Tai savotiškas pastatas, pastatytas pagal gamtos dėsnius. Tačiau tų statinių įvairovė yra labai didelė. Dauguma mineralų turi taisyklingą kristalinę sandarą ir apibrėžtą cheminę sudėtį. Tai nulemia mineralo fizines ir chemines savybes. Kai kurios iš šių savybių turi didelę mokslinę ir pramoninę reikšmę. Tyrinėdami tokias mineralų savybes kaip skalumas, kietumas, savitas svoris, mokslininkai gali nustatyti kaip mineralas susidarė, kur jis gali būti panaudotas. Uolienos – natūralūs gamtos dariniai, susidedantys iš vienodų ar įvairios sudėties mineralų. Uolienų sudėtis, struktūra ir slūgsojimo sąlygos priklauso nuo to, kokie geologiniai procesai jas formavo žemės plutos viduje arba paviršiuje.
Magminės uolienos – uolienos susidariusios vėstant ir stingstant magmai Žemės gelmėse arba iš ugnikalnių į paviršių išsiveržus lavai. Jos būna dviejų tipų:1. Intruzinės – susidaro stingstant magmai Žemės gelmėse. 2. Efuzinės – magminės uolienos, susidariusios iš magmos, kuri, išsiliejusi į paviršių, vadinama lava. Uolienos grūdelių arba kristalų dydis priklauso nuo jos vėsimo greičio; stambiagrūdės uolienos susidaro lėtai vėsdamos Žemės plutoje, todėl intruzinių uolienų struktūra yra stambiagrūdė (granitas, gabras, įvairios metalų rūdos: aukso, geležies, vario ir kt.). Smulkiagrūdės uolienos atvėso greit, būdamos arba Žemės paviršiuje, arba arti jo. Daugelis efuzinių uolienų yra smulkiagrūdės; kai kurios iš jų atvėso taip greit, kad nespėjo išaugti kristalai. Tuomet atvėsusi ji tampa stikliška mase. Pavyzdžiui obsidianas, bazaltas (vulkaninis stiklas), pemza. Metamorfinės uolienos – Žemės gelmėse dėl slėgio ir aukštos temperatūros pasikeitusios nuosėdinės arba magminės uolienos. Tokios sąlygos susidaro formuojantis kalnams, sąveikoje su magma (pvz. į nuosėdines uolienas įsiskverbus išsilydžiusiai magminei masei), grimztant tam tikrai teritorijai ir t.t. Vykstant metamorfizmo procesui uolienos išlaiko kietą būseną, t.y. nesusilydo, neištirpsta, o tik iš dalies ar visiškai persikristalizuoja, pakinta jų struktūra, suyra pirminiai mineralai ir susidaro nauji, patvaresni. Dėl karščio ir slėgio molis virsta – skalūnu, dolomitas ir klintys – marmuru, granitas – gneisu. Metamorfinėms uolienoms priskiriama ir titnagas, kvarcitas ir t .t. Nuosėdinės uolienos – tai Žemės paviršiuje, sausumoje ar vandenyje, nugulusios uolienos, kurios susiformuoja veikiant dūlėjimui ir erozijai. Nusėdę sluoksniai suslegia vėlesnes nuosėdas. Laikui bėgant dalelės susicementuoja ir sudaro kietas nuosėdines uolienas. Pagal susidarymą nuosėdinės uolienos skirstomos į:1) nuotrupines. Nuotrupinės uolienos susidaro iš senesnių uolienų nuotrupų. Tekantis vanduo, šliaužiantis ledas, bangos laužo, zulina senesnes uolienas į gabalus. Susidaro smėlis ir molis, kurie yra nešami į slėnį, ežerą ar jūrą. Ten uolienos nusėda dugne, vėliau veikiamos vandens slėgio susicementuoja ir virsta kieta uoliena. Nuotrupinėms uolienoms priskiriamas smėlis, molis, smiltainis, rieduliai, žvirgždas ir kt.2) chemines. Cheminės uolienos – susidariusios iš vandenyje nusėdusių mineralinių medžiagų ir druskų. Negiliose jūros dalyse, ežeruose kaupiasi tokios uolienos kaip: valgomoji druska, gipsas, anhidritas. Jos susidarė garuojant sūriam jūros vandeniui.3) organines. Organinės kilmės uolienos susidariusios iš augalų liekanų arba iš gyvūnų kūnų kietųjų dalių. Anglys susidaro tada, kai pūvanti augalinė medžiaga kaupiasi greičiau, negu ją suardo bakterijos. Idealios sąlygos susidaryti angliai – pelkė, kur stovintis vanduo stokoja deguonies, dėl to silpna bakterijų veikla. Pirmiausia susidaro pradinis produktas – durpės. Jeigu vėliau jas užkloja kitos sąnašos, durpės suslegiamos ir, netekdamos vandens ir dujų, virsta anglimi. Dauguma klinčių susideda iš gyvūnų kiautelių ir koralų, kurie klintį ėmė iš jūros vandens ir statėsi sau griaučius, o mirę jūros dugne paliko griaučių liekanas. Per ilgą laiką judantis jūros vanduo sutrina kiautelius. Per milijonus metų atsidūrę gilesniuose sluoksniuose jų trupiniai suspaudžiami, susicementuoja ir pavirsta klintimis. Kreida susidarė iš mažyčių jūros gyvūnėlių liekanų, kurių neįmanoma įžiūrėti plika akimi. Organinėms uolienoms priskiriama ir nafta, gintaras, gamtinės dujos ir t.t.
Uolienų kaitos ciklas – geologinis procesas, neturintis pradinio taško, vykstantis jau milijonus metų. Nuosėdinės uolienos paprastai kaupiasi kietojo Žemės apvalkalo paviršiuje. Tačiau nuosėdinių uolienų randama ir gana giliai Žemės plutoje. Manoma, kad tai nulemia Žemės plutos vertikalūs ir horizontalūs judesiai. Vienos plutos dalys kyla, kitos – grimzta. Toje vietoje, kur Žemės pluta grimzta, kartu su ja į Žemės gelmes patenka ir nuosėdinių uolienų. Didelis karštis ir slėgis jas išlydo. Išsilydžiusi uoliena yra lengvesnė už kietą, todėl kyla į viršų kol vėl pasiekia Žemės paviršių ir patenka į dūlėjimo aplinką. Tačiau dažniausiai uolienos sustingsta nepasiekusios paviršiaus. Jos tuomet gali virsti metamorfinėmis arba magminėmis uolienomis. Įvykus vulkanų išsiveržimui arba formuojantis kalnams šios uolienos vėl pasieks Žemės paviršių, pateks į dūlėjimo aplinką ir vėl dalyvaus uolienų kaitos cikle.
3 pav. Uolienų kaitos ciklas
NAUDINGOSIOS IŠKASENOS
Visas Žemėje randamas kietas, skystas ir dujines medžiagas, kurias natūraliai ar perdirbę savo poreikiams tenkinti naudoja žmonės, vadiname naudingosiomis iškasenomis. Naudingosios iškasenos pagal savo savybes skirstomos: 1. RŪDINĖS naudingosios iškasenos yra metalingosios uolienos. Iš jų gaunama geležis, varis, alavas, volframas, švinas, platina, auksas, sidabras ir kiti metalai. Daugiausia metalo rūdų slūgso magminėse ir metamorfinėse uolienose. 2. NERŪDINĖS naudingosios iškasenos – tai įvairios druskos, statybinės medžiagos (smėlis, molis, žvyras, klintis, gipsas ir t.t.), brangakmeniai ir pusbrangiai akmenys. Brangakmeniai ir pusbrangiai akmenys randami retai ir mažais kiekiais. Perlas ir gintaras – organines kilmės. 3. DEGIOSIOS naudingosios iškasenos – tai nafta, dujos, anglys, durpės, degieji skalūnai. Jų randama nuosėdinės kilmės uolienose.
ŽEMĖS GELMIŲ TYRIMŲ REIKŠMĖ
Geologiją galima pavadinti Žemės istorijos mokslu. Milijonus ir milijardus metų gamtos jėgos kūrė Žemės gelmes, formavo žemynus ir vandenynus. Žemė – žmogaus gimtinė. Tenkindamas savo reikmes, žmogus neturi pamiršti, kad Žemė – gyvas, besivystantis dangaus kūnas ir kad jos dabartinis apdaras yra labai trapus. Taip pat jis turi žinoti, kaip susidarė negyvosios gamtos vertybės, kaip jas racionaliai naudoti ir atkurti, kad liktų ateities kartoms. Geologija – tai mokslas, tiriantis Žemės plutos susidarymą, sandarą, naudingųjų iškasenų pasiskirstymą. Geologijos svarba pramonei akivaizdi. Gamtinės mineralinės žaliavos – daugelio ūkio šakų pagrindas. Žmonija negali egzistuoti, nenaudodama gamtos išteklių. Gelmių turtų – mineralinių žaliavų, požeminio vandens – panaudojimas vis didėja. Geologija ir aplinkos apsauga – tai aktualiausia XXI a. problema. Žmogus negali gyventi neeikvodamas gamtos turtų, kartu ir aktyviai neveikdamas gamtos. Esmė yra vartojimo mastai, kurie XX a. antroje pusėje grėsmingai išsiplėtė.
2. Litosfera
Litosfera. Litosferos plokščių teorija. Geologinė Žemės raida. Žemės paviršius (sausumos ir vandenyno dugno). Paviršiaus formos. Senųjų ir jaunųjų platformų atspindys dabartiniame paviršiuje. Kalnodaros ir kalnų susidarymas. Žemės paviršių keičiantys procesai: vidiniai (tektoniniai judesiai, žemės drebėjimai ir vulkanizmas) ir išoriniai (dūlėjimas, vėjo darbas, tekančio vandens, ledynų darbas), stichinės nelaimės, jų svarbiausi regionai ir galimi numatymo būdai. Lietuvos paviršius. Žemynai. Salos ir pusiasaliai.
LITOSFERA. LITOSFEROS PLOKŠČIŲ TEORIJA
Litosfera – kietasis Žemės rutulio apvalkalas, sudarytas iš Žemės plutos ir viršutinės kietosios mantijos sluoksnių. Litosferos storis po vandenynais siekia 50-75 km, po žemynais – 100-200 km gylį.
4 pav. Litosfera
Litosfera nėra vienalytė. Ji suskilusi į 7 didelius ir 20 mažesnių blokų, kurie vadinami litosferos plokštėmis. Visos jos tarsi dėlionės kibučiai atitinka viena kitą.Litosferos plokštės turi ribas, kurias galima matyti Žemės rutulio paviršiuje. Litosferos plokštes riboja stambūs kalnynai, kai kurios salos ir salynai bei prie jų esančios povandeninės įdubos. Plokštės slūgso ant palyginti minkšto, plastiško mantijos sluoksnio, kuriuo jos ir slenka. Dėl to atsiranda lūžių zonos. Jų yra sausumoje, tačiau ryškiausios ir daugiausia jų – vandenynų vidurio kalnagūbriuose, kur ploniausia Žemės pluta. Tose vietose skysta mantijos masė kyla iš Žemės gelmių, storindama Žemės plutą, o lūžių kraštai tolsta vienas nuo kito. Pagal litosferos plokščių teoriją Žemėje kadaise buvo vienas žemynas, supamas vandenyno – Pangėja. Ilgainiui jame atsirado giluminių lūžių ir susidarė du žemynai: pietiniame pusrutulyje – Gondvanos, o šiauriniame – Laurazijos. Juos skyrė naujas vandenynas. Vėliau ir šie žemynai buvo padalyti naujų lūžių. Taip susidarė dabartiniai žemynai ir naujieji vandenynai – Atlanto ir Indijos. 1912 metais vokiečių mokslininkas Alfredas Vegeneris sukūrė žemynų dreifo teoriją.
5 pav. Litosferos plokščių judėjimas
Litosferos plokštės nėra stabilios, jos juda. Tiksliais prietaisais nustatyta, kad litosferos plokštės juda be paliovos – per metus pasislenka nuo 2 iki 20 cm. Mokslininkai neturi vieningos nuomonės, kas verčia judėti plokštes, bet dauguma tikina, kad jas išjudina milžiniškais ratais plūstantys konvenciniai magmos srautai. Žemės gelmėse vyrauja labai aukšta temperatūra, o uolienos primena tirštą kaip tešla masę, vadinamą magma. Žemės branduolio įkaitinta magma tampa lengvesnė. Panašiai kaip ir šiltas oras, magma kyla paviršiaus link, o pasiekusi litosferą, išsiskiria į priešingas puses ir lyg konvejerio juostos tempia virš jų esančias plokštes. Vandenyninė pluta yra sunkesnė, tačiau plastiškesnė, todėl jei susiduria su žemynine, grimzta ir lydosi. Vienose sandūrose litosferos plokštės įsiremia viena į kitą, kitose tolsta, o dar kai kuriose slysta viena palei kitą. Dėl tokio judėjimo plokščių pakraščiai yra aktyviausi žemės plutos ruožai. Čia veržiasi ugnikalniai, vyksta smarkūs žemės drebėjimai, susidaro aukšti kalnai, vulkaninės salos. Vienos plokštės juda į priešingas puses, toldamos viena nuo kitos, kitos – grumiasi, besispausdamos viena su kita. Pagal tai litosferos plokštės skirstomos:1. Tolstančios (išsiskiriančios) litosferos plokštės (spredingas) 2. Užslenkančios litosferos plokštės (subdukcija) Tolstančios litosferos plokštės
Per visą Atlanto vandenyną iš šiaurės į pietus nusidriekia Vidurio Atlanto kalnagūbris.
Tai riba tarp Eurazijos ir Šiaurės Amerikos bei Afrikos ir Pietų Amerikos plokščių. Tarp jų nutįsęs milžiniškas plyšys – riftas (ang. rift).
Šios plokštės tolsta viena nuo kitos, tačiau plyšys neplatėja, nes jį nuolat papildo išsiliejusi į paviršių gelmių lava ir virtusi bazaltu. Vandenyninės plokštės yra sunkesnės už žemynines.
6 pav. Vidurio Atlanto kalnagūbris
Kartais povandeninių ugnikalnių kūgiai rifte išauga tokie aukšti, jog išnyra iš vandens ir sudaro salų virtines. Taip susidarė Azorų, Žaliojo Kyšulio bei Islandijos salos.
7 pav. Tolstančių plokščių pavyzdys – Islandijos sala Taigi, tolstančių plokščių srityse gausu žemės drebėjimų ir ugnikalnių išsiveržimų, formuojasi vandenynų kalnagūbriai, vulkaninės salos.
Užslenkančios litosferos plokštės
8 pav. Įsiremiančios vandenyninė ir žemyninė plokštės
Kai dvi plokštės, viena su vandenynine, o kita su žemynine pluta, suartėja, tai vandens dengiamos plokštės (okeaninės) užlinksta, tartum „panyra” po žemynine (kontinentine). Šios plokštės dar vadinamos įsiremiančiomis. Srityse gausu žemės drebėjimų ir ugnikalnių išsiveržimų.Taip atsiranda gilieji loviai (įdubos), salų lankai, kalnai; pavyzdžiui, Kurilų – Kamčiatkos lovys, Japonų salos, Andų kalnai.
9 pav. Įsiremiančios dvi vandenyninės plokštės
Susidūrus dviems okeaninėms plokštėms viena iš jų taip pat užsilenkia ir panyra po kita. Susiformuoja gilūs loviai, vulkaninės kilmės salos. Vienas ryškiausių pavyzdžių – giliausias pasaulyje – Marianų lovys (11034 m.) ir Marianų salos, esančios Ramiajame vandenyne.
10 pav. Susiduriančios dvi žemyninės plokštės
Kai suartėja dvi žemyninės plutos plokštės, tai jų kraštai kartu su visomis ant jų esančiomis nuosėdinėmis uolienomis susispaudžia į raukšles. Kyla kalnai, vyksta žemės drebėjimai. Ugnikalnių nėra.Taip susidūrus Eurazijos ir Indijos – Australijos plokštėms susiformavo Himalajų kalnai.
Ir ketvirtasis užslenkančių plokščių pavyzdys yra praslenkančios plokštės, kai dvi plokštės slenka viena palei kitą. Šio proceso metu plokštės trinasi savo briaunomis viena į kitą, vyksta žemės drebėjimai, ugnikalnių nėra. Pvz., San Andriejaus lūžis JAV, Kalifornijoje.
Taigi, litosfera visur suskaldyta įvairaus dydžio ir gylio lūžių. Lūžiuose uolienos yra labiausiai supleišėjusios. Čia susidaro daugiausia magminės kilmės rūdų, čia vyksta vulkanizmas ir žemės drebėjimai. Neatsitiktinai žmogaus biologinė rūšis atsirado didesnės radiacijos, taigi ir genetinio kintamumo srityje – Rytų Afrikos lūžių zonoje. Lūžių apriboti blokai būna rombai, trikampiai ir kitos geometrinės figūros. Vienas iš tokių blokų yra ir „Bermudų trikampis“, kuriam būdingi labai dideli gylio kontrastai, didelės magnetinės ir gravitacinės anomalijos, o vandenyno paviršiuje – net 25m vandens paviršiaus įdubimas, sukeliantis stiprius vandens verpetus.
GEOLOGINĖ ŽEMĖS RAIDA
Žemė, kokia ji yra dabar, susidarė ne iš karto. Jos raida buvo ilga. Geologai ją skirsto į milijonus metų trukusius geologinius laikotarpius – eras, o šias – į periodus. Kiekvienam geologiniam laikotarpiui buvo būdingas kitoks klimatas, kitokia augalija, gyvūnija. Kiekvienas geologinis laikotarpis paliko savo pėdsakus – uolienų sluoksnius, kuriuose yra vertingų naudingųjų iškasenų. Žemės plutos uolienų susidarymo chronologinę seką ir amžių galima matyti geochronologinėje skalėje.
Era Periodas Pagrindiniai įvykiaiKainozojusKvarteras
Paskutinio ledynmečio pabaiga ir šiuolaikinės civilizacijos susiformavimasDidelių žinduolių išnykimas; mamutai, neandertaliečiai, šiuolaikinio žmogaus evoliucijaLedynmečio suintensyvėjimas. Vėsus ir sausas klimatas; Atsirado australopitekas, dauguma dabartinių žinduolių rūšių ir dabartiniai moliuskai.Klimatas švelnus; Šiauriniame pusrutulyje formavosi kalnai; Pradėjo formuotis dabartinių žinduolių ir paukščių šeimos. Atsirado arkliai ir mastodontai. Paplito žolė. Atsirado pirmieji hominoidai.Klimatas šiltas; Intensyvi faunos evoliucija ypatingai žinduolių. Intensyvi žiedinių augalų evoliucija ir plitimas.Sužydėjo ir tęsėsi archainių žinduolių vystymasis. Atsirado kelios “šiuolaikinės” žinduolių šeimos. Atsirado primityvūs banginiai. Pirmosios žolės. Antarktikos apledėjimas. Dabartinio ledynmečio pradžia.Tropinis klimatas. Šiuolaikiniai augalai; Žinduoliai išsiskiria į kelias primityvias linijas. Pirmieji dideli žinduoliai (lokio ir mažo hipopotamo dydžio). Neogenas
Paleogenas
MezozojusKreidaAtsirado gaubtasėkliai augalai ir naujos vabzdžių rūšys. Atsirado daugiau šiuolaikinių žuvų. Amonitai, belemnitai jūrų ežiai plačiai paplitę. Žemėje išsivystė daug naujų dinozaurų rūšių (tiranozauras, titanozauras, raguotieji dinozaurai ir kt.) Jūrose atsirado šiuolaikiniai krokodilai ir rykliai. Primityvūs paukščiai palaipsniui pakeitė pterozaurus. Atsirado kloakiniai, sterbliniai ir placentiniai žinduoliai. Skilo Gondvana.
JuraPaplitę plikasėkliai. Paplitę dinozaurai (zauropodai, karnozaurai, stegozaurai). Pirmieji paukščiai ir driežai. Išplito ichtiozaurai ir pliozaurai. Gausu dvigeldžių, amonitų ir belemnitų. Pangėjos skilimas į Gondvaną ir Lauraziją.
TriasasDominuoja archo dinozaurai; konodontai tapo mažesni ir panašūs į žinduolius. Pirmieji dinozaurai, žinduoliai, pterozaurai ir krokodilai. Ichtiozaurai paplitę jūrose. Atsiranda šiuolaikiniai koralai.
PaleozojusPermasŽemynai susijungė į superkontinentą Pangėją. Paplito panašios į žinduolius reptilijos. Periodo viduryje karbono florą pakeitė plikasėkliai. Evoliucionavo bitės ir musės. Sekliuose šiltuose rifuose suklestėjo jūrų gyvybė. Gausūs brachiopodai, dvigeldžiai, foraminiferos. Permo-karbono ledynmečio pabaiga. Permo pabaigoje išmirė apie 95 % gyvybės formų.
KarbonasAtsirado ir išplito sparnuoti vabzdžiai, kai kurie išaugo iki gigantiškų dydžių. Pirmos reptilijos, anglies miškai. Atmosferoje labai aukštas deguonies lygis.
Dideli primityvūs medžiai, pirmieji sausumos stuburiniai; primityvūs rykliai išplito jūrose; paplitę koralai, brachiopodai. Sunyko trilobitai ir nautiloidai. Rytų Gondvanos apledėjimas.
DevonasAtsirado pirmieji asiūkliniai, pirmieji medžiai. Jūrose brachiopodai tabuliata koralai. Sumažėjo trilobitų rūšių. Primityvūs rykliai, šarvuotos ir riešapelekės žuvys. Pirmosios amfibijos. Kontinentas Euroamerika.
SilūrasKlimatas švelnus. Ištirpo daugelis ledynų. Pakilo jūros lygis. Atsirado koraliniai rifai. Intensyvi žuvų evoliucija. Atsirado gėlavandenės žuvys
OrdovikasDidžioji sausumos dalis buvo Gondvanos superkontinentas. Išplito graptolitai, trilobitai, brachiopodai. Pirmieji sausumos augalai. Atsirado koralai.
KambrasIntensyvus gyvybės suklestėjimas, dar vadinamas kambro sprogimu. Gausūs archeociatai, paplitę trilobitai, kempinės, brachiopodai.
Gechronologinė skalė nagrinėjama iš apačios į viršų, nes tokia tvarka įvairiais geologiniais periodais formavosi gelmių sluoksniai. Kainozojus – jauniausioji geologinė era, trunkanti jau beveik 70 mln. metų. Lietuvos teritorijos geologinė raida. Kai Lietuvos teritorija būdavo apsemta jūros, joje lėtai klostėsi nuosėdinės uolienos. Paviršiui iškilus, išorinės gamtos jėgos (saulė, oras, vanduo, gyvieji organizmai) jį ardė, lygino. Lietuva yra tipiškas senos platformos kraštas su palyginti giliai slūgsančiu kristaliniu pamatu ir daugiasluoksne nuosėdinių uolienų danga. Kristalinio pamato uolienų paviršius gelmėse suskaidytas tektoninių lūžių. Arčiausiai žemės paviršiaus jis slūgso Lietuvos pietuose: ties Varėna, Druskininkais – 200-300 m gylyje. Nuo čia kristalinis pamatas pakopomis žemėja link Baltijos jūros. Lietuvos vakaruose jis nugrimzta daugiau kaip 2300 m.
ŽEMĖS PAVIRŠIUS. PAVIRŠIAUS FORMOS
Žemės paviršiaus nelygumų visuma vadinama reljefu. Pagrindinės reljefo formos yra:1. Lygumos2. Kalnai3. Vandenynų duburiai Skiriamos teigiamos (kalva, kalnas, kalnagūbris ir t.t.) ir neigiamos (dauba, upės slėnis, griova ir t.t.) reljefo formos.
11 pav. Lygumų ir kalnų skirstymas pagal aukštį
Lygumos. Lygūs arba kalvoti sausumos plotai, turintys nedidelį nuolydį ir nežymius aukščio skirtumus, vadinami lygumomis. Lygumos susidaro keliais būdais. Vienos lygumos atsiranda iškilus jūros dugnui (pvz. Pakaspijo žemuma), kitos gali susidaryti vietoje kalnuoto kraštovaizdžio. Tai atsitinka kai kalnai veikiami temperatūrų svyravimo, vėjo, gyvų organizmų, nugludinami, išlyginami ir paverčiami kalvota lyguma. Toks nuardytas kalnų kraštovaizdis yra Kazachijos kalvyne. Dar vienas lygumų susiformavimo būdas – akumuliacija. Pavyzdžiui Indo ir Gango žemuma susidarė iš Indo ir Gango upių sąnašų, Mesopotamijos – iš Tigro ir Eufrato sąnašų. Pagal aukštį lygumos skirstomos (11 pav.):1. ŽemumosLyguma, plytinti ne aukščiau, kaip 200 m virš jūros lygio. Tokios žemumos yra: Amazonės, Meksikos, Pakaspijo ir kt.2. AukštumosLygumos, kurios yra pakilusios daugiau kaip 200 m, bet ne aukščiau kaip 500 m virš jūros lygio: Vidurio Rusijos, Pavolgio, Volynės – Podolės aukštumos ir kt.3. PlokščiakalniaiLygumos (lygios vietovės), kurių paviršius pakilęs daugiau negu 500 m virš jūros lygio. Tai Vidurio Sibiro, Arabijos, Dekano plokščiakalniai.
Lygumos, kaip ir kalnai, pamažu keičiasi. Didžiausią įtaką joms daro vandens srautai – tiek nuolatiniai (upės), tiek – laikini (smarkus lietus ar liūtis). Paviršiumi tekantis vanduo nuplauna ir išneša viršutinį dirvožemio sluoksnį drauge su maistingosiomis medžiagomis. Sparčiausiai ardomi yra statūs šlaitai, neapaugę augalija. Didelį ardomąjį darbą lygumose atlieka vėjai. Jie kartais sukelia net dulkių audras. Per vieną tokią audrą vėjas gali nunešti 20 cm ir didesnio storio dirvožemio sluoksnį. Tai ypač ryšku lygumose, kurias dengia birus smėlis. Atviro smėlio plotuose daug įvairaus dydžio ir formų smėlio kalvų bei kauburių. Tokios smėlio kalvos vadinamos kopomis.
Kalnai – tai aukštai virš gretimų lygumų iškilusios ir suskaidytos žemės paviršiaus sritys, pereinančios į lygumas ryškiomis papėdėmis arba priekalniais.Kalnai užima 45% Žemės sausumos paviršiaus. Paprastai kalnai išsidėstę viena eile vienas paskui kitą ir tęsiasi kelias dešimtis, šimtus ir net tūkstančius kilometrų. Tokia kalnų grupė vadinama kalnagūbriu. Pažemėjimas tarp dviejų kalnagūbrių vadinamas kalnų slėniu. Iškilusios kalnų dalys vadinamos viršūnėmis, smailios viršūnės – smailėmis.
Kalnagūbriai, kalnų masyvai, plokščiakalniai sudaro kalnynus.Kalnai pagal aukštį skirstomi:1. Žemi kalnaiŠių kalnų viršūnių absoliutus aukštis nuo 500 iki 1000 m. Žemų kalnų pavyzdys – vidurinė Uralo kalnų dalis, Ardėnai ir kt.2. Vidutiniai kalnaiŠių kalnų aukštis svyruoja nuo 1000 iki 2000 m. Tokiems kalnams priklauso – Apalačų, Karpatų, Krymo kalnai, Australijos Alpės ir kt. 3. Aukšti kalnaiŠių kalnų aukštis didesnis nei 2000 m. Tokiems kalnams priskiriami – Altajus, Alpės, Andai, Himalajai, Kaukazo kalnai, Kordiljerai, Pamyras, Tian Šanis, ir kt.
Kalnai skirstomi ir pagal amžių:1. Seni kalnai, susidarę prieš 400 mln. – 1,5 mlrd. metų. Per ilgą laiką veikiami daugiausia išorinių jėgų jie tapo neaukšti, bukomis viršūnėmis, apaugę medžiais. Pvz., Skandinavijos kalnai, Kaledonijos kalnai, Sajanai, Apalačai ir kt.2. Jauni kalnai, susidarę prieš 140 mln. metų ir tebesiformuojantys iki šiol. Jiems būdingos aukštos, smailios viršūnės, padengtos sniegu ir ledu. Pvz., Kaukazas, Alpės, Himalajai, Kordiljerai ir kt.
Kalnai ir jų slėniai susidaro iš raukšlių ir lūžių, kurie atsiranda be perstojo kintančioje Žemės plutoje. Pagal tai išskiriami 4 svarbiausi kalnų tipai pagal kilmę:1. Raukšliniai kalnai. Daugybę metų jūros dugne kaupiasi smėlio, molio, klinčių, druskų ir kt. uolienų storymės, vandens srovių suneštos iš sausumos. Šitų nuosėdų sluoksniai vis didėjo, ir nuo jų svorio jūros dugnas įlinkdavo. Per milijonus metų vandenynų ir jūrų dugne susidarė daugelio kilometrų storio nuosėdinių uolienų sluoksniai, kurie pamažu sutankėdavo. Veikiami vidinių žemės jėgų, šie sluoksniai išlinko didžiulėmis raukšlėmis, jų keteros pakilo kelis tūkstančius metrų. Tokie kalnai vadinami raukšliniais kalnais. Didžiausios raukšlinių kalnų grandinės yra Alpės, Karpatai ir Himalajai. 2. Luistiniai (sprūdiniai) kalnai. Bėgant laikui raukšlės nebetenka plastiškumo. Tuomet raukšliniuose kalnuose prasideda nauji kalnodaros procesai. Uolienų storymės suskyla luistais, jos iškilnojamos ar nugramzdinamos. Tokiu būdu susidaro luistiniai kalnai. Juos sudaro žemės plutos luistai, iškilę pagal tektoninius lūžius. Vieni susidarę iš blokų, kur uolienos slūgso horizontaliai, kiti – iš nuardytų senų raukšlinių kalnų. Luistiniai kalnai – Vogėzai, Švarcvaldas Vakarų Europoje, Didysis baseinas Šiaurės Amerikoje. Formuojantis tokiems kalnams susidaro sprūdžiai, horstai ir grabenai.
12 pav. Sprūdžių, horstų ir grabenų susidarymas
Susidarant luistiniams kalnams, vieni kalnų ruožai nusileidžia šimtus metrų, kiti pakyla arba lieka vietoje. Toks poslinkis yra vadinamas sprūdžiu.
Jeigu sprūdžiai atsiranda abipus pakilusio ruožo, susidaro horstai. Tačiau kartais būna ir taip, jog tarp dviejų lūžių vietovė nusileidžia. Susidaro grabenas.
3. Raukšliniai – luistiniai kalnai. Žemės paviršiaus pakilumos, kurias sudaro praradusios plastiškumą raukšlėtos uolienų storymės, jaunų lūžių suskaidytos į luistus ir iškeltos į įvairų aukštį, vadinamos raukšliniais luistiniais kalnais. Jie dar vadinami atjaunėjusiais kalnais, kadangi susidaro jauniems lūžiams skaidant aukšlinius kalnus į luistus. Juose yra sprūdžių, horstų, grabenų. Tokie yra Altajaus, Tian Šanio kalnai.
4. Vulkaniniai kalnai. Išsiveržiant ugnikalniams, magma ne visada pasiekia žemės paviršių. Jeigu viršutiniai žemės plutos sluoksniai išsiveržimo vietoje pasirodo esą labai tvirti ir plyšiai nepasiekia žemės paviršiaus, magma sustoja ir sustingsta, pakeldama nuosėdines uolienas. Susidaro kupolo pavidalo kalnai. Nuo aukšlinių jie skiriasi tuo, kad yra žemesni, apima mažesnį plotą ir atsiranda daug greičiau. Vulkaninės kilmės kalnų nedaug. Įspūdingas yra Cukraus galvos kalnas, esantis Rio de Žaneire, taip pat jų yra Kamčiatkoje, Japonų salose ir kt.
Kalnus ardo klimato veiksniai: šaltis, vanduo (sniego, ledo ir lietaus pavidalo) ir vėjas. Šaltis skaldo ir trupina uolienas. Sniegas ir ledynai neša nuolaužas žemyn. Tekančio vandens srautai išgraužia upių slėnius. Toks uolienų irimas, kitimas ir pernešimas dėl oro temperatūros svyravimo, drėgmės ir gyvųjų organizmų poveikio vadinamas dūlėjimu. Šis procesas vyksta nuolat. Todėl per tūkstančius, šimtus tūkstančių metų kalnai žemėja, išnyksta smailios viršūnės ir kažkada buvę aukšti kalnai virsta kalvomis, o vėliau ir lygumomis. Geriausias šio proceso pavyzdys – Didysis kanjonas.
13 pav. Didysis Kolorado kanjonas
Didysis kanjonas plyti šiaurės vakarų Arizonoje, JAV. Didysis Kanjonas yra išskirtinai gilus, stačių šlaitų, kurį suformavo tekančios Kolorado upės vandenys. Jis laikomas didžiausiu pasaulio tarpekliu. Didžiojo Kanjono ilgis yra daugiau nei 400 km, plotis – nuo 6 iki 29 km, gylis – daugiau nei 1,6 km. Visas Kanjonas yra nepaprastai gražus, su aukštyn kylančiomis viršūnėmis, stalkalniais ir slėniais pagrindiniame tarpeklyje. Šis sudėtingas, milžiniškas darinys yra ne dirbtinis įrenginys, o gamtos jėgų – svilinančių saulės spindulių, lietaus, vėjo, staigių temperatūros svyravimų – griaunamosios jėgos rezultatas. Kanjono sienose klinties ir smiltainio sluoksniai slūgso horizontaliai. Geologai pagal juos nustatė, kad čia kitados būta gilios jūros, kurios dugne per daugelį milijonų metų kaupėsi smiltainis, klintis ir kitos uolienos. Vėliau visa ši teritorija pakilo daugiau kaip 3 tūkst. metrų, nepakeitusi savo horizontalios padėties, ir jūra atslūgo. Upė lyg chirurgo peilis praskrodė visus didžiulius klodus, sukurdama kanjoną, su kuriuo negali susilyginti joks kitas tarpeklis Žemėje. Šiuo metu yra įkurtas Didžiojo Kanjono nacionalinis parkas, į kurį kasmet atvyksta apie 4 milijonai lankytojų.
Vandenyno dugno dalys
Skiriamos trys pagrindinės vandenyno dugno dalys:1. Žemyno šelfas (atabradas) – tai aplink žemynus esanti vandenyno dugno dalis maždaug iki 200 metrų gylio. Šelfą sudaro žemyninė pluta. Šelfo plotis gali siekti nuo kelių šimtų iki 1500 km, vidutiniškai – 80 km. Didžioji šelfų dalis yra žemynų povandeninės tąsos, dažniausiai susidariusios iš nuosėdinių uolienų. Šelfuose yra dauguma pakraštinių jūrų, įlankų, sąsiaurių. Nors žemyno šelfas būna nevienodas, visur jam būdinga tai, kad čia kaupiasi iš sausumos atplukdytos mineralinės ir organinės medžiagos, kurios sudaro palankias sąlygas čia maitintis ir neršti žuvims, kauptis kai kurioms naudingosioms iškasenoms, ypač naftai ir dujoms.2. Žemyno šlaitas – tai vandenyno dugno dalis, prasidedanti ten, kur šelfas staigiai nuožulnėja ir leidžiasi į kelių šimtų ar net tūkstančių metrų gylį. Vidutinis gylis šlaito zonoje yra 1400 – 3200 metrų, vidutinis plotis – 15–80 km. Didžiausi nuolydžiai aptinkami prie vulkaninių ir koralinių salų. Žemyno šlaitas yra tikroji žemyno ir vandenyno riba. Šioje vietoje stora žemyninė pluta pamažu pereina į ploną vandenyninę. Gyvybės čia daug mažiau, nes tvyro beveik aklina tamsa.
14 pav. Žemyno šlaitas ir kitos vandenyno dugno dalys3. Vandenyno guolis – tai vandenyno dugno vidurinioji dalis, užimanti apie 60 % pasaulinio vandenyno ploto. Vidutinis guolio gylis – 4-6 km. Vandenyno guoliui būdingas lyguminis paviršius, kuriame iškyla aukštumos, plokščiakalniai, pavieniai kalnai bei didžiulės vidurio kalnagūbrių sistemos. Vidurio kalnagūbriai mažai panašūs į sausumos. Jų šlaitai nuolaidūs, plotis – šimtai ir net tūkstančiai kilometrų, o viršūnės pakilusios virš dugno paviršiaus tik 2-3 km. Bendras kalnagūbrių ilgis siekia apie 65 tūkst. km. Pats ilgiausias – Vidurio Atlanto kalnagūbris, besitęsiantis apie 16 tūkst. km. Išilgai kalnagūbrių, per patį vidurį driekiasi gili, siaura, stačiais krantais įduba, vadinama riftiniu slėniu. Jo pakraščiuose yra veikiančių ir užgesusių ugnikalnių, kurių viršūnės neretai iškyla virš vandens, sudarydamos vulkanines salas ( Islandijos, Velykų, Šv.Elenos, Azorų ir kt.). Kai kurie povandeniniai ugnikalniai aukštesni už rekordines sausumos kalnų viršūnes. Štai Mauna Kea ugnikalnis Havajų salose nuo papėdės iki viršūnės yra net 10 200 m aukščio. Giliausios vandenyno vietos – giliavandenės įdubos. Jos gali būti šimtų ir net tūkstančių kilometrų ilgio, paprastai ne platesnės kaip 3-5 km, tačiau gylis siekia 10 km ir daugiau. Giliausia pasaulinio vandenyno vieta – Marianų įduba, esanti Ramiajame vandenyne, kurios gylis – 11 034 m. Vandenyno guolis sudarytas vien tik iš vandenyninės plutos.
15 pav. Vandenyno guolis
SENŲJŲ IR JAUNŲJŲ PLATFORMŲ ATSPINDYS DABARTINIAME PAVIRŠIUJE
Dėl išorinių jėgų per daugelį milijonų metų kalnų sritys virto lygumomis su kietais pamatais. Jos jau nebesiraukšlėjo. Jose vyko tik vertikalūs svyravimai – lėti kilimai ir grimzdimai, atsirado lūžių. Taip buvusių kalnų vietoje susidarė stabilūs ir dideli žemės plutos plotai – žemyninės platformos. Platforma – tai didelė, nejudri Žemės plutos sritis, mažai raukšlėta arba visai be raukšlių. Apatinį platformos aukštą sudaro raukšlėtasis pamatas. Jis susideda iš uolienų, kurios kažkada susiraukšlėjo ir sukietėjo. Viršutinį aukštą sudaro beveik horizontalūs nuosėdinių uolienų klodai. Platformos, turinčios abu aukštus, vadinamos plokštėmis, platformos be viršutinio (nuosėdinių uolienų) aukšto – skydais. Ta vieta kur kristalinės uolienos iškyla į paviršių ir atsidengia granitai bei gneisai ir yra skydas. Platformos paviršiuje paprastai plyti lygumos. Rytinėje Europos dalyje yra didelė Rytų Europos platforma, o joje – Ukrainos ir Baltijos (patenka Švedija, Suomija, Karelija ir Kolos pus.) skydai. Platformų amžius – įvairus. Seniausios platformos, pvz., P.Amerikos, Afrikos – Arabijos susidarė daugiau kaip prieš 1,6 mlrd. metų ir buvo pagrindas formuotis žemynams. Jos buvo tais branduoliais, prie kurių vėliau, formuojantis dabartiniams žemynams, prisijungė jaunesni žemės plutos plotai. Senosiose platformose šiuo metu nėra veikiančių ugnikalnių ir žemės drebėjimų židinių.
KALNODAROS IR KALNŲ SUSIDARYMAS
Orografiniai objektaiEuropaKalnai Alpės (Monblanas – 4807m)ApeninaiArdėnaiCentrinis masyvasHarcas Jura DinaraiKarpataiKaukazas (Elbrusas – 5642m)Krymo k.Peninai PirėnaiRodopaiSiera NevadaSkandinavijos k.Stara PlaninaSudetai Švarcvaldas Uralas Vogėzai
LygumosBaltijos a.Po žemumaPakaspijo ž. (-28m)Pavolgio aukštumaPolesės ž.Rytų Europos lygumaVidurio Dunojaus l.Vidurio Rusijos a.Volynės – Podolės a.
AzijaKalnai Altajaus k.Čerskio kalnagūbrisHimalajai (Everestas – 8848m)Japonijos AlpėsKaukazasKunlūnasPamyrasSajanaiTauro kalnaiTian ŠanisTibeto kalnuotas plokščiakalnisUralasRytų ir Vakarų Gatai
LygumosDekano plokščiakalnisDidžioji Kinijos l.Indo – Gango ž.Gobio plokščiakalnisMesopotamijos ž.Turano ž.Vakarų Sibiro ž.Vidurio Sibiro plokšč.
Š.AmerikaKalnai ApalačaiKordiljerų kalnų sistema:• Aliaskos kalnagūbris (Makinis – 6193m)• Didžiojo Baseino klng.• Pakrantės klng.• Kaskadiniai kalnai• Makenzio kalnai• Meksikos kalnynas• Uoliniai kalnai
LygumosPaatlantės ž.Centrinės lygumosDidžiosios l.Meksikos pakrantės ž.Misisipės ž.P.AmerikaKalnaiAndų kalnų sistema (Akonkagva – 6960m):• Centrinė Kordiljera• Domeikos Kordiljera• Karibų Andai• Pakrantės Kordiljera• Patagonijos Andai• Rytų Kordiljera• Vakarų Kordiljera
LygumosAmazonės ž.Brazilijos plokšč.Gvianos plokšč.Orinoko l.La Platos ž.AfrikaKalnaiAchagaro k.Atlaso k.Drakeno k.Etiopijos kalnynasKapo k.Kilimandžaro kalnų masyvas (Kibo – 5895m)Rytų Afrikos plokšč.Tibesčio k.
LygumosČado l.Gvinėjos pakrantės ž.Kalahario l.Kongo ž.Mozambiko ž.Australija Kalnai Australijos Alpės (Kosciuškos – 2230m)Didysis Vandenskyros klng.Mėlynieji kalnai
LygumosDidžiojo Artezinio baseino l.Mario – Darlingo l.Vakarų Australijos plokšč.LIETUVOS PAVIRŠIUS
Lietuvos teritorija yra Rytų Europos lygumoje. Lietuvos paviršių sudaro 3 aukštumų ir 3 žemumų ruožai. Beveik 2/3 šalies teritorijos – žemumos, kita dalis – aukštumos. Vidutinis Lietuvos paviršiaus aukštis – 100 m virš jūros lygio.
16 pav. Lietuvos paviršius
Lietuvos vakaruose plyti Pajūrio žemuma. Nemuno šakų apjuostoje Rusnės saloje yra žemiausia Lietuvos paviršiaus vieta -1,3 m žemiau jūros lygio. Pajūrio žemuma palaipsniui pereina į Žemaičių aukštumą, susidedančią iš 3 dalių. Aukščiausia yra vidurinė dalis, kurioje iškyla aukščiausios kalvos (Medvėgalis – 234 m, Šatrija – 228 m, Girgždūtė – 228 m). Nuo Žemaičių aukštumos ją skiria aukštokas Endriejavo gūbrys, pietuose pereinantis į neaukštą (60–80 m absoliučiojo aukščio), tačiau labai raiškų Vilkyškių gūbrį. Rytinėje Žemaičių aukštumos pusėje nusidriekusi plati Rytų Žemaičių plynaukštė, siekianti Dubysos upę. Šiaurėje prie Žemaičių aukštumos šliejasi Ventos vidurupio žemuma. Labiau į rytus Žemaičių aukštuma pereina į kelių dalių Vidurio Lietuvos žemumą. Šiaurėje plyti Mūšos–Nemunėlio žemuma (40–60 m aukščio). Į šiaurę nuo jos, atskirta Linkuvos gūbrio (absoliutusis aukštis 70–80 m), tęsiasi Žiemgalos žemuma (30–50 m). Piečiau Mūšos–Nemunėlio žemumos, šiaurės–pietų kryptimi nutįsusi plati Nevėžio žemuma. Panemunėje Nevėžio žemuma driekiasi vakarų link. Tai Karšuvos žemuma, kurios aukštis siekia 50–70 m. Kairėje Nemuno pusėje plyti Užnemunės žemuma (60–80 m aukščio). Vidurio Lietuvos žemumą beveik iš visų pusių supa gūbriai. Tai Vilkijos, Linkuvos, Veiverių, Šilavoto ir kt. Į rytus ir pietryčius nuo Vidurio Lietuvos žemumos kyla platoka reljefo pakopa, siekianti 140–150 m absoliutųjį aukštį. Rytuose ji sudaro Vakarų Aukštaičių plynaukštę (130–150 m), kuri pietinėje dalyje ties Širvintomis praplatėja ir pažemėja. Nemuno ir Neries tarpupyje bei Užnemunėje plyti Nemuno vidurupio–Neries žemupio plynaukštė. Ji neplati, tačiau gana aukšta. Absoliutusis aukštis siekia 110–140 m. Į pietus ir rytus nuo Vakarų Aukštaičių ir Nemuno vidurupio–Neries žemupio plynaukščių iškyla aukštas Baltijos aukštumų lankas, kurį Nemuno ir Neries slėniai skaido į 3 dalis: Sūduvos, Dzūkų ir Aukštaičių aukštumas. Pietvakarinėje Baltijos aukštumų dalyje (Sūduvos aukštumoje) yra aukščiausias Baltijos aukštumų taškas – Dunojaus kalnas (282,6 m). Rytų link Sūduvos aukštuma žemėja. Nemuno ir Neries tarpupyje esančios Dzūkų aukštumos paviršius dar įvairesnis. Čia daug nedidelių stačiašlaičių pakilumų – moreninių masyvų ir juos supančių moreninių lankų. Aukščiausias Dzūkų aukštumos taškas – Gedanonių (Gaidžio) kalnas (257,4 m). Aukštaičių aukštumą sudaro keletas stambių pakilumų, kartais vadinamų aukštumomis: Riešės, Molėtų, Utenos, Pratkūnų, Zarasų. Jos iš visų pusių apsuptos buvusiais ledyno tirpsmo vandenų išplautais senkloniais, kurių dugnu dabar vingiuoja nedideli upeliai: Riešė, Siesartis, Virinta, Dubingė. Aukščiausias Aukštaičių aukštumos taškas – Piliakalnis (247 m), esantis į pietus nuo Tauragno ežero . Į rytus nuo Baltijos aukštumų plyti siaura Šiaurryčių lyguma, pietuose pereinanti į Pietryčių smėlėtąją lygumą. Šių abiejų lygumų paviršius suklotas iš smėlio ar žvirgždo, o vietomis pasitaiko gargždo ir riedulių. Lygumoje gausu pelkėtų daubų ir duburių. Ledyno tirpsmo vandenų išplautuose giliuose pažemėjimuose – rinose (dubakloniuose) – tyvuliuoja gilūs ištęsti ežerai. Bezdonių, Rūdninkų, Varėnos, Marcinkonių apylinkėse smėlis vietomis supustytas į aukštas kopas. Į rytus nuo Šiaurryčių ir Pietryčių smėlėtosios lygumos iškyla aukščiausios Lietuvos aukštumos – Švenčionių ir Medininkų. Tai didelės, Baltarusijoje dunksančios Ašmenos aukštumos pakraščiai. Aukščiausias Švenčionių aukštumos taškas – 289 m aukščio Nevaišių kalnas. Medininkų aukštuma šiaurėje turi nedidelį kyšulį – Buivydžių aukštumą, taip pat joje yra aukščiausias Lietuvos taškas – Aukštojo kalnas (293,84 m). Iki 2006 m. aukščiausia Lietuvos vieta buvo laikoma Medininkų aukštumoje esanti Juozapinės kalva (292,7 m). Ant jos pastatytas akmuo Lietuvos karaliui Mindaugui.
Pietvakariuose Ašmenos aukštuma leidžiasi labai plačia pakopa, sudarydama Lydos plynaukštę, kurios lietuviškoji dalis vadinama Eišiškių plynaukšte. Jos aukštis siekia 180 m. Tarp Aukštaičių ir Švenčionių aukštumų Lietuvos teritorijoje palei Dysnos upę, Didžiasalio ir Tverečiaus apylinkėse, įsiterpęs nedidelis Dysnos lygumos kampas. Šios lygumos aukštis siekia 140 m.Lietuvos paviršiaus susidarymas. Paviršių keičiantys procesai Dabartinį Lietuvos paviršių formavo ir tebeformuoja įvairūs geomorfologiniai procesai. Pagrindinis veiksnys – slenkantys ir tirpstantys ledynai. Manoma, kad Lietuvos teritorijoje buvo 4 ledynmečiai, iš kurių pats reikšmingiausias paskutinis apledėjimas, vadinamas Nemuno vardu. Galutinai jis pasitraukė prieš 10 – 13 tūkst. metų. Šis ledynas nepasiekė PR Lietuvos dalies – Medininkų aukštumos ir Eišiškių plynaukštės. Pasikartojantys apledėjimai suformavo (sustūmė) Lietuvos aukštumas. Ledyno pakraštyje akumuliuota medžiaga morena ( uolienų sluoksnis, susidaręs iš ledyno atneštos medžiagos: riedulių, žvyro, smėlio, molio) sudaro didžiąją dalį kalvoto aukštumų ir gausių kalvagūbrių reljefo. Lietuvos aukštumos dar vadinamos moreninėmis aukštumomis, nes jas sudaro moreninės nuogulos. Čia vyrauja smėlis, žvirgždas, gargždas, rieduliai ir moreninis priemolis. Tirpstant ledynui, tvenkėsi gausūs prieledyninių ežerų baseinai, kurių gilesnėse vietose klostėsi molis, seklesnėse – smėlis. Po vandeniu atsidūrė beveik visa dabartinė Suvalkija, Karšuva. Šimtus metų į šiuos ežerus ledo tirpsmo vanduo nešė smulkžemio daleles. Kai vanduo nutekėjo, ežerų vietoje liko molingosios lygumos. Pakilus oro temperatūrai, ledynas ėmė smarkiai tirpti. Nuo jo pakraščio į šalia plytinčią lygumą, nešdami žvirgždo, smėlio ir molio mišinį, kliokė tūkstančiai didesnių ir mažesnių upelių. Lėkštoje, bet nuolaidžioje lygumoje vandens tėkmės greitis mažėjo, todėl čia sluoksnis po sluoksnio kaupėsi smėlis, žvirgždas. Smulkžemio daleles vanduo nešė toliau. Taip per šimtus metų susidarė Pietryčių smėlingoji lyguma. Tekėję tirpsmo vandenys suraižė ledą ir jame suklojo daug nešmenų. Ledynui sutirpus iš sąnašų paviršiuje susidarė sudėtingi gūbriai ozai (ilgi, siauri, panašūs į pylimą kalvagūbriai, susidarę iš sąnašų, kurias suklostė ledyno tuneliais tekančios upės. Žinomiausias – 1160 m ilgio, 3-18 m aukščio Šeškinės ozas Vilniuje) ir kepalo formos kalvos keimai. Šių darinių yra Nevėžio žemumoje, Aukštaičių ir Žemaičių aukštumose. Ledynu tekėję tirpsmo (fliuvioglacialiniai) vandenys suklojo daug nešmenų ir suformavo smėlingas lygumas (zandrus). Plačiausia zandrų juosta yra smėlėtoje Pietryčių lygumoje. Nykstant apledėjimui, limnoglacialiniuose ir fliuvioglacialiniuose dariniuose liko daug po nešmenimis palaidotų ledo luitų. Poledynmetyje jie sutirpo, sudarydami daugybę termokarstinių daubų. Jos susidarė ten, kur, pasitraukus ledynui, po sąnašomis liko palaidoto ledo luitų. Šie palyginti dideli gabalai pamažu tirpo, paviršius virš jų dubo. Daugelyje jų ligi šiol tyvuliuoja taisyklingos ovalo formos ežerai ir ežerėliai, kai kurie jų uždurpėję. Šie procesai vyko prabėgus net keliems tūkstančiams metų po ledyno pasitraukimo. Tada mūsų krašte jau buvo gana šilta ir gyveno žmonės. Tyrinėtojų manymu, iš čia kilo padavimų apie prasmegusius miestus. Garsiausia termokarstinė dauba – 40 m gylio Velnio duobė netoli Aukštadvario. Išdžiūvusių seklių limnoglacialinių baseinų dugne susikaupusį smėlį vėjas perpustė, sudarydamas aukštokas kontinentines kopas. Didžiausi tokių kopų masyvai susidarė smėlėtoje Pietryčių lygumoje ir buvusiose limnoglacialinių baseinų deltose: Jonavos, Kazlų Rūdos, Viešvilės apylinkėse. Dabar intensyviausiai smėlis išpustomas ir supustomas kopagūbris, kurio aukštis Kuršių nerijoje siekia iki 12 m. Kuršių nerijoje yra keletas ruožų, kur ligi šiol eoliniai procesai (vėjo erozija) performuoja reljefą – tai ruožas tarp Juodkrantės ir Pervalkos bei piečiau Nidos. Tose vietose, kur vėjo greitis sumažėja, nešamos dalelės suklostomos. Šis procesas vadinamas supustymu. Jis gana lėtas, bet per daugelį metų vėjas gali supustyti aukštų smėlio kalvų – kopų. Daugelis Lietuvos kopų yra pasagos pavidalo, ragus atsukusios vyraujančių vėjų kryptimi. Jos vadinamos parabolinėmis kopomis. Vecekrugo arba Senosios smuklės kopa – tai aukščiausia kopa Kuršių Nerijoje. Pavadinimas kilęs iš kuršiškų žodžių “vece” (senas) ir “kruogs” (smuklė) bei primena kopos papėdėje stovėjusią smuklę. Kopos aukštis – 67,2 m, ji yra apželdinta. Kopa yra maždaug 1,5 km į pietus nuo Preilos, netoli Kuršių marių kranto. Nuledėjusios teritorijos paviršių intensyviai veikė tekantis vanduo. Sekindamos ežerus ir gilindamos savo vagas, upės sudarė gilius ir plačius terasinius slėnius. Rytų ir Pietryčių Lietuvoje upių slėniai turi iki devynių terasų (Neris), o Vakarų ir Šiaurės Lietuvoje terasų mažiau – nuo trijų iki keturių. Upių gabenami nešmenys poledynmetyje suformavo didelę Nemuno–Minijos deltą, kurios šiaurinė dalis yra Lietuvos teritorijoje. Intensyviai Lietuvos reljefą performuoja karstiniai procesai, dėl kurių Šiaurės Lietuvoje (Biržų ir Pasvalio raj.) tirpsta negiliai esantys gipso klodai. Vykstant karstiniams procesams, susidaro gilios, kartais net keliolikos metrų, stačiašlaitės smegduobės. Stambesnių smegduobių dugne tyvuliuoja ežerėliai. Didžiausias iš jų – Kirkilų. Taigi, karstiniams procesams susidaryti reikia dviejų svarbiausių sąlygų: pirma, arti žemės paviršiaus turi slūgsoti vandenyje tirpios uolienos, antra, turi būti pakankamai kritulių, kad jų perteklius sunktųsi į giliau esančius gipso sluoksnius ir juos tirpintų. Karvės ola – tai šulinio tipo beveik apskrita piltuviška karstinė įgriuva esanti Karaimiškio kaime, Biržų rajone. Viršuje ji šiaurės-pietų kryptimi turi apie 12 m, o rytų-vakarų kryptimi – apie 10 m skersmenis; jos gylis – maždaug 12,6 m. Į apačią palaipsniui siaurėdama, įgriuva 8,5 m gylyje teturi 2 m skersmenį. Apie Karvės olą pasakojama keistų nutikimų: esą čia ganėsi Mantagailiškio dvaro karvės. Kumetė, palikusi miegantį dvare mažą vaikelį, atėjo pamelžti karvių. Bemelždama išgirdo, kad tas vaikelis verkia. Neatlaikė motinos širdis, metė melžusi karvę, parbėgo į dvarą. Kai nuraminusi vaikelį sugrįžo, rado žiojėjančią didžiulę duobę, o ant jos krašto kabojo tik grandinė.
17 pav. Atsivėrusi smegduobė (Biržų RP)Poledynmečiu Lietuvos aukštumose, upių slėnių prieigose labai intensyviai vyko ir tebevyksta eroziniai procesai (žemės paviršių ardanti vandens veikla). Jie suformavo daugybę išgraužų ir griovų, kurios ilgainiui virto raguvomis. Po kiekvienos liūties nedidelė vandens išplauta vagelė pagilėja. Vėliau ji gali virsti didele, stačiašlaite, į upės vagą panašia griova, kurios skersmuo primena V raidę. Ilgainiui erozija griovoje slopsta, šlaitai ima lėkštėti, juos sutvirtina augalų šaknys. Griovos skersinis pjūvis pamažu įgauna U raidės pavidalą, susidaro raguva. Nuo kalvų viršūnių ir šlaitų nunešama daug organinės ir neorganinės medžiagos, pakinta paviršius, kalvų aukščiai. Vandens erozija ypač aktyvi ten, kur paviršius sudarytas iš purių uolienų ir nėra augalijos. Turi įtakos ir šlaitų statumas: kuo jie statesni, tuo erozija intensyvesnė. Erozinius procesus paspartino žemdirbystė ir intensyvi urbanizacija. Paviršiniai vandenys ardo upių, ežerų stačius krantus, upės gilina ir platina savo slėnius. Vandens darbas ypač akivaizdus jūros krante. Jūros bangos čia suplauna paplūdimius, o ten, kur jie siauri, – suformuoja kranto skardžius. Vyksta abrazijos ir akumuliacijos procesai. Abrazija – tai bangų ardomoji veikla jūrų, ežerų, tvenkinių krantuose. Abrazijos intensyvumas priklauso nuo vandens telkinio audringumo, bangų stiprumo ir kranto uolienų sandaros. Aukščiausiai (24 m v.j.l.) iškilęs ardomas moreninis skardis – Olando kepurė (apie 10 km nuo Klaipėdos).
18 pav. Olando kepurės klifas Baltijos pajūryje ties Nemirseta Akumuliacija – tai purių mineralinių ar organinių medžiagų ir jų liekanų kaupimasis Žemės paviršiuje ar vandenyse. Poledynmetyje nuslūgus ežerams ir nusekus požemio vandenims, reljefo pažemėjimuose prasidėjo pelkėjimo procesai. Didžiausi pelkynai dabar yra buvusių limnoglacialinių baseinų duburiuose.
ŽEMYNAI Žemynas (kontinentas) – didelis, aukščiausiai iškilęs Žemės plutos sausumos paviršius, kurio pagrindinė dalis yra virš pasaulinio vandenyno ir kurį iš visų pusių skalauja vandenynai. Yra 6 žemynai: Eurazija, Afrika, Šiaurės Amerika, Pietų Amerika, Australija ir Antarktida.Pasaulio dalys – dalys, į kurias skirstoma Žemės rutulio sausuma. Be žemynų teritorijos, pasaulio dalims priklauso dar ir gretimos salos. Šiaurės ir Pietų Amerikos žemynai kartu su gretimomis salomis sudaro vieną pasaulio dalį—Ameriką; o Eurazijos žemynas dalijamas į dvi pasaulio dalis — Europą ir Aziją. Pasaulio dalys taip pat šešios. Didžiausia pasaulio dalis yra Azija, kiek mažesnė už ją — Amerika. Pagal didumą po jų eina Afrika, Antarktida, Europa ir Australija. Australijai priklauso Didžiojo vandenyno vidurinės dalies salos, kurių yra labai daug. Visos šios salos drauge vadinamos Okeanija.Eurazija – didžiausiais žemynas Žemėje, dažniausiai skirstomas į Europą ir Aziją, retai kada jungiamas su Afrikos žemynu, sudarant vieną Eurafriką. Plotas 54,9 mln. km2. Pakraščiai:Š – Čeliuskino kyšulys;P – Piai kyšulys;V – Roko kyšulys;R – Dežniovo kyšulys.Aukščiausia vieta Everestas 8848 m.Žemiausia vieta Negyvoji jūra -402 m.Europa – yra didžiausio žemyno – Eurazijos dalis. Iš šiaurės pusės ją skalauja Arkties vandenynas, rytuose ji šliejasi prie Azijos žemyno. Skiriamoji riba vedama Uralo kalnais, Uralo upe, Kaspijos jūros šiaurine dalimi, Kaukazo kalnais, Juodąja jūra, bei Dardanelų ir Bosforo sąsiauriais. Pietinėje dalyje nuo Afrikos Europa atskirta Viduržemio jūros, o vakaruose ją skalauja Atlanto vandenynas.Afrika antras pagal dydį žemynas po Eurazijos. Tai vienas kontrastingiausių žemynų. Jo šiaurėje tįso didžiausia pasaulio dykuma – Sahara; centrinė dalis apaugusi drėgnaisiais atogrąžų miškais, toliau į pietus driekiasi dykuminė plynaukštė. Sueco kanalas ir Raudonoji jūra skiria Afriką nuo Azijos, o Gibraltaro sąsiauris ir Viduržemio jūra nuo Europos. Vakarinę pakrantę skalauja Atlantas, rytinę – Indijos vandenynas. Afrikoje yra 47 valstybės pačiame žemyne ir 6 salose prie Afrikos krantų – taigi iš viso 53. Afrika – žemynas, kurį pusiaujas dalija beveik į dvi lygias dalis. Kartais dar vadinamas “karštuoju žemynu”. Faktai apie žemyną: Žemyno plotas – 30,3 mln. km2 Gyventojų skaičius – 675 mln. (2000 m.). Pakraščiai:Š – Girano kyšulys; P – Adatos kyšulys; V – Žaliasis kyšulys; R – Hafuno kyšulys. Aukščiausi vieta Kilimandžaro ugnikalnis 5895 m. Žemiausia vieta Asalio ežeras -116 m. Šiaurės ir Centrinė (vidurio) Amerika. Šiaurės Amerika – trečias pagal dydį žemynas. Jo kontūrai šiek tiek panašūs į Pietų Amerikos, tačiau plačiausia dalis plyti vidutinėse platumose. Todėl šio žemyno klimatas smarkiai skiriasi nuo kaimyninio žemyno. Šiaurės Ameriką nuo Pietų Amerikos skiria Panamos kanalas, o nuo Azijos – Beringo sąsiauris.Faktai apie žemyną: Žemyno plotas – 24 mln. km2 Gyventojų skaičius – 427 mln. (2000 m.) Pakraščiai:Š – Merčisono kyšulys; P – Mariato kyšulys; V – Velso princo kyšulys; R – St. Čarlzo kyšulys. Aukščiausia vieta Makinlis 6194 m.Žemiausia vieta Mirties slėnis -86 m.Pietų Amerika. Pietų Amerikos žemynas – ketvirtas pagal dydį. Išsidėstęs abipus pusiaujo. Didesnioji žemyno dalis išsitęsusi Pietų pusrutulyje. Pietų Amerikos kontūrai panašūs į didžiulį pietų link smailėjantį trikampį. Nuo Š. Amerikos jį skiria Panamos kanalas, vakarinius krantus skalauja Ramusis, o rytinius – Atlanto v.Faktai apie žemyną: Žemyno plotas – 17,8 mln. km2 Gyventojų skaičius – 299 mln. (2000 m.). Pakraščiai:Š – Galino kyšulys; P – Frovardo kyšulys; V – Parino kyšulys; R – Branko kyšulys. Aukščiausia vieta Akonkagva 6960 m.Žemiausia vieta Valdeso pus. -40 m.Australija – mažiausias, sausringiausias ir rečiausiai gyvenamas žemynas. Visa Australija yra Pietų pusrutulyje. Iš visų pusių ją skalauja vandenynai. Vidutinis Australijos paviršiaus aukštis 350 m. Beveik 90% žemyno – plokščia lyguma; tik rytuose tęsiasi Didysis vandenskyros kalnagūbris, o vakarinėje dalyje driekiasi didžiuliai dykumų plotai. Tai labiausiai nuo Lietuvos nutolęs žemynas. Įsikūrusi tik viena valstybė – Australijos sąjunga, kurios sostinė Kanbera. Australijos žemynas garsėja endeminių augalų ir gyvūnų rūšimis. yra Australijos žemyne, plotas 7 614 500 kv.km., sostinė Kanbera, didžiausias miestas Sidnis. Urbanizacija 90%. Australija susideda iš šešių valstijų (Naujasis Pietų Velsas, Kvinslandas, Pietų Australija, Tasmanija, Vakarų Australija, Viktorija). 18a pabaigoje Australija tapo Britų kolonija, kur gabeno nusikaltėlius kaip į tolimą ir sunkiai pasiekiamą žemę (tais laikais kelionė laivu trukdavo labai ilgai). Šiuo metu šalies aukščiausias postas priklauso generalgubernatoriui, kadangi įeina į Britų Sandraugą, tai kaip ir įprasta Australijos karalienė yra Britanijos Karalienė.Faktai apie žemyną: Žemyno plotas – 7,6 mln. km2. Gyventojų skaičius 20 mln. Pakraščiai:Š – Jorko kyšulys; P – Pietryčių kyšulys; V – Styppointo kyšulys; R – Bairono kyšulys. Aukščiausia vieta Kosciuška 2230 m.Žemiausia vieta Eiro ežeras -16 m.
Antarktida – savitos ir nepakartojamos gamtos žemynas. Poliariniai tyrinėtojai vadina jį lediniu, tyliuoju, baltuoju ir kt. Žiemą Antarktida skendi poliarinės nakties tamsumoje, o vasarą Saulė nenusileidžia už horizonto, apšviesdama ledo dykumą ir vidurnakčio valandomis. Šis žemynas aukščiausias ir šalčiausias. Čia pučia stipriausi Žemės vėjai, nėra nuolatinių gyventojų. Antarktidos ledynuose susikaupę 80% gėlo planetos vandens.Faktai apie žemyną: Žemyno plotas – 14 mln. km2. Pakraščiai:Š – Antarktidos pusiasalis.Aukščiausia vieta Vinsono masyvas 5140 m.Žemiausia vieta Bentlio subglacialinė įduba: – 2540 m.
SALOS IR PUSIASALIAIPusiasalis – į jūrą arba ežerą įsiterpusi žemyno arba salos dalis. Kai kurie pusiasaliai jungiasi su žemynu sąsmaukomis, kuriose dažnai būna iškasti dirbtiniai kanalai.Didžiausi pusiasaliai:1 Arabijos2 Indostano 3 Indokinijos4 Labradoro5 Skandinavijos6 Somalio7 Pirėnų8 Balkanų9 Taimyro10 Kamčatkos Europos pusiasaliai 1. Kolos ( Rusija).2. Skandinavijos ( Norvegija, Švedija ir dalis Suomijos).3. Jutlandijos ( Danija, dalis Vokietijos).4. Bretanės ( Pranc.).5. Pirėnų ( Ispanija, Portugalija, Andora, dalis Pranc.).6. Apeninų ( Italija, San Marinas, Vatikanas).7. Balkanų ( Graikija, Albanija, Makedonija, Serbija, Juodkalnija, Bosnija ir Hercegovina, Kroatija, Slovėnija, Bulgarija, Rumunijos p.d., europinė Turkijos dalis).8. Peloponeso ( Graikija).9. Chalkidės ( Graikija, Salonikai).10. Krymo ( Ukraina).
Azija1. Taimyro ( Rusija).2. Čiukčių ( Rusija).3. Kamčiatkos ( Rusija).4. Korėjos ( Š. ir P. Korėjos).5. Indokinijos ( Vietnamas, Laosas, Kambodža, Tailandas, Birma).6. Malakos ( Tailandas, Malaizija, Singapūras).7. Indostano ( Indija).8. Arabijos ( Saudo Arabija, Jemenas, Omanas, JAE, Kataras, Kuveitas, Irakas, Jordanija).9. Mažosios Azijos ( Turkija).10. Sinajaus ( Egipto azijinė d., Izraelis).
Afrika1. Somalio ( Somalis, Etiopijos R d.).
Australija1. Arnhemlendo.2. Keip Jorko.
Šiaurės Amerika1. Aliaskos ( JAV).2. Kalifornijos ( Meksika).3. Jukatano ( Belizas, Meksika).4. Floridos (JAV).5. Labradoro ( Kanada).
Pietų Amerika
1. Valdeso (Argentina, žemiausia P.Amerikos vieta, -40 m).
Antarktida1. Antarktidos.Sala – palyginti nedidelis sausumos plotas, iš visų pusių apsuptas jūros, ežero arba upės vandens. Pagal susidarymą salos skirstomos į: žemynines, vulkanines ir koralines. Žemyninė sala – tai buvusi žemyno dalis, kuri savo geologine struktūra ir reljefo ypatybėmis artima žemynui. Tokios salos paprastai yra arti žemyno. Pvz. Šiaurės Žemė, Madagaskaras, Tasmanija, Naujoji Žemė ir kt.
Vulkaninė sala – sala, susidariusi dėl ugnikalnio išsiveržimo vandenyno ar jūros dugne. Pvz. Dangun Žengimo sala, Krakatau sala, Islandija, Havajai, Azorų s.s., Vanuatu, pietinė N.Zelandijos s., Kurilų salos, dalis Tongos, Fidžio, Kuko s.s. ir kt. Koralinė sala. Smulkūs organizmai – koralai ir dumbliai – kartais sudaro ištisas salas. Koralų salos atsiranda dėl kai kurių dumblių ir koralų polipų simbiozės. Patys koralai yra per daug trapūs, kad galėtų vieni patys sudaryti rifą; juos sutvirtina karbonatus gaminantys dumbliai. Rifus sudarantys koralai gyvena ne didesniame kaip 45 m gylyje, o vandens temperatūra turi būti ne mažesnė kaip 20°C. Tad koralinės salos paplitusios karšto klimato vandenynų ir jūrų srityse, ypač Ramiajame ir Indijos vandenyne. Pvz., Karolinų s.s., Maršalo s.s., Maldyvų s.s., Tuvalu s.s., dalis Tongos, Fidžio, Kuko ir kitų salynų. Didžiausios pasaulio salos (didesnės nei 100 000 km²):1. Grenlandija (Danijos) – 2 175 600, 2. Naujoji Gvinėja (Indonezijos ir Papua N. Gvinėjos) – 790 000, 3. Borneo (Indonezijos, Malaizijos ir Brunėjaus) – 743 330, 4. Madagaskaras – 587 041, 5. Bafino Žemė (Kanados) – 507 451, 6. Sumatra (Indonezijos) – 425 000, 7. Honsiu (Japonijos) – 227 414, 8. Didžioji Britanija – 219 000, 9. Viktorija (Kanados) – 217 291, 10. Elsmero žemė (Kanados) – 196 236, 11. Sulavesis (Indonezijos) – 174 600, 12. Pietų sala (Naujosios Zelandijos) – 150 737, 13. Java (Indonezijos) – 126 700, 14. Šiaurės sala (Naujosios Zelandijos) – 114 050, 15. Niufaundlandas (Kanados) – 108 860, 16. Kuba – 105 007, 17. Lusonas (Filipinų) – 104 688, 18. Islandija – 102 828. Europos salosViduržemio jūra:1. Balearų ss. ( Ispanija): a)Pitiusų salos(Ibisa, Formentera), c)Maljorka, d)Menorka.2. Korsika (Prancūzija).3. Sardinija (Italija).4. Sicilija (Italija).5. Euboja (Graikija).6. Š. Sporadų s.s. (Graikija, į ŠR nuo Gubojos).7. P. Sporadų s.s. ( Graikija, į Š nuo Rodo s.).8. Kikladų s.s. (Graikija, į P nuo Atėnų).9. Lesba (Graikija, į R nuo Š. Sporadų , prie Turkijos).10. Kreta (Graikija).11. Malta.12. Kipras.Baltijos jūra:1. Alandų s.s. (Suomija).2. Sarema (Estija).3. Hijūma (Estija).4. Muhu (Estija, į ŠR nuo Saremos).5. Gotlandas (Švedija).6. Elandas (Švedija).7. Bornholmas (Danija).8. Riūgenas (Vokietija).9. Danų s.s.:a) Zelandija, b) Fiūnas, c) Lolanas.
Atlanto vandenynas:1. Islandija.2. Lofoteno s.s.(Norvegija, į V nuo Narviko, 68 0 š.pl., 14 0 r.ilg.)3. Farerų s.s.(Danija)4. Britų s.s.: a)Airija, b)D.Britanija, c) Hebridai, d) Menas, e)Orknio s.s.,f)Šetlandas.5. Azorų s.s.(Portugalija)
Arkties vandenynas:1. N.Žemė (Rusija).2. Prano Juozapo Žemė ( Rusija, Barenco j. Š d., į Š nuo N.Žemės)3. Špicbergenas( Norvegija).
Azijos salosArkties vandenynas:1. Šiaurės Žemės s.s2. Naujojo Sibiro s.s. (Rusija).
Ramusis vandenynas:1. Sachalinas ( Rusija).2. Kurilų s.s. ( Rusija).3. Japonų s.s.: a) Hokaido, b) Honšiu, c) Šikoku, d) Kiušiu, e) Riūkiu.4. Taivanas.5. Filipinų s.s.: a) Lusono (šiaurinė), b) Mindanao (pietinė).6. Malajų s.s.: 1) Didžiosios Sundos s.s.: a) Kalimantanas (Borneo) ( Malaizija ir Indonezija), b) Sumatra ( Indonezija), c) Java ( Indonezija), d) Sulavesis ( Indonezija) ; 2) Mažosios Sundos s.s.
Indijos vandenynas:1. Andamanų s.s. (Indija, Bengalijos įl. R d.).2. Kalėdų s. ( Australija, į P nuo Javos, 100 p. pl.).3. Šri Lanka ( Ceilonas).4. Maldyvų s.s. ( nuo Lakadyvų į P).
Afrikos salosAtlanto vandenynas:1. Madeiros s.s. ( Portugalija).2. Kanarų s.s. ( Ispanija): a) Tenerifės s. ( didžiausia), b) Gran Kanarijos s.(į R nuo Tenerifės), c)Lansarotės (šiauriausia).3. Žaliojo kyšulio s.s. 4. San Tomė ir Prinsipė5. Šv. Elenos ( D. Britanija, 160 p. pl. ).
Indijos vandenynas:1. Madagaskaras2. Komorų s.s.3. Seišelių s.s.4. Pemba ( Tanzanija).5. Zanzibaras ( Tanzanija).
Australija ir Okeanija1. Tasmanija2. Kengūrų s.3. Didysis Barjerinis rifasOkeanija:1. Melanezija: a) N. Gvinėja (Indonezija ir Papua-N. Gvinėja), b) N. Britanija (Papua-N.Gvinėja), c) N. Airija (Papua-N.Gvinėja), d) Bismarko s.s. (Papua-N.Gvinėja), e) Saliamono s.s., f) N. Hebridų s.s. ( Vanuatu), g) N.Kaledonija ( Pranc.), h) Fidžio s.s.2. Mikronezija: a) Marianų s.s. ( JAV), b) Karolinų s.s. ( Mikronezija), c) Maršalo s.s., d) Gilberto s.s. (Kiribatis), e) Nauru, f) Tuvalu.3. Polinezija: a) Havajai (JAV), b) Fenikso s.s. (Kiribatis), c) Laino s.s. ( Kiribatis), d) Kuko s.s. ( N. Zelandija),e) V. Samoa, f) R. Samoa (JAV), g) Markizo s.s. (Pranc. Polinezija ), h) Tuamotu (Pranc. Polinezija ), i) Draugijos s.s.(Pranc. Polinezija ), j) Taitis (Pranc. Polinezija ), k) Tonga, l) Velykų s.s. (Čilė), m) N. Zelandija.
Šiaurės AmerikaArkties vandenynas:1. Grenlandija ( Danija).2. Kanados Arktinis s.s. (Kanada): a) Bafino Žemė, b) Velso Princo s., c) Viktorijos s., d) Bankso s., e) Melvilio s., f) Devono s., g) Elsmyro s.
Atlanto vandenynas:1. Niūfaundlendas ( Kanada).2. Long Ailendas (JAV).3. Bermudų s.s. (D. Britanija).4. Bahamų s.s.5. Didžiųjų Antilų s.s.: a) Kuba, b) Jamaika, c) Haitis ( Haitis ir Dominikos Resp.), d) Puerto Rikas ( JAV).6. Mažųjų Antilų s.s.: a) Gvadelupa (Pranc.), b) Dominika, c) Martinika ( Pranc.), d) Barbadosas, e) Grenada.
Ramusis vandenynas:1. Aleutų s.s. (JAV).2. Karalienės Karolinos ( Šarlotės) ( Kanada).3. Vankuverio s. ( Kanada).
Pietų AmerikaAtlanto vandenynas:1. Folklendų ( Malvinų) s.s. ( D. Britanija).2. Ugnies Žemė ( Čilė ir Argentina).
Ramusis vandenynas:1. Galapagų s.s. ( Ekvadoras).
Jūros
Jūra – pasaulinio vandenyno dalis, daugiau ar mažiau atskirta nuo jo sausumas arba povandeninio reljefo iškilimais ir pasižyminti kitokiu negu vandenyne hidrologiniu režimu.
Pagal geografinę padėtį ir ryšį su pasauliniu vandenynu, jūros skirstomos:1) vidinės – Baltijos, Viduržemio, Juodoji, Azovo, Raudonoji ir kt. – iš visų pusių apsuptos sausumos ir su pasauliniu vandenynu susisiekia tik vienu ar keliais sąsiauriais. Dėl menko ryšio su vandenynu, jų visada savitas hidrologinis režimas. Štai Viduržemio jūros paviršiaus druskingumas dėl didelio garavimo dar didesnis negu viso pasaulinio vandenyno, o Azovo ir Baltijos jūros tik sūrstelėjusios. Labai ryškiai skiriasi vidinių jūrų ir vandenyno vandens temperatūra, srovių režimas ir kt. 2) pakraštinėmis (išorinėmis) jūromis vadinami nemaži vandens baseinai, turintys gana gerą ryšį su pasauliniu vandenynu ir dažniausiai nuo jo atskirti salomis arba pusiasaliais. Vandens apykaita tarp tokių jūrų ir vandenyno gana nebloga, todėl ir hidrologinis režimas artimesnis vandenynui. Kai kurios pakraštinės jūros nuo vandenyno atskirtos gana aukštais slenksčiais, nusidriekusiais tarp pusiasalių ar salų grandinių ir apsunkinančiais vandens apykaitą su vandenynu (Karibų, Beringo ir kt.). Daug pakraštinių jūrų yra Arkties vandenyne (Barenco, Karos, Laptevų, Čiukčių ir kt.), o taip pat ir kituose vandenynuose (Arabų, Japonų, Koralų, Šiaurės, Ochotsko ir kt.).3) tarpsalinės jūros – tai vandenyno dalys, atskirtos salomis, menkai trukdančiomis vandens apykaitą su vandenynu. Jose mažai skiriasi hidrologinis režimas, dažnai būna didelių gylių. Tokių jūrų daugiausia Ramiajame vandenyne (Filipinų, Saliamono, Fidžio ir kt.), o ypač jame esančiame Malajų salyne (Sulavesio, Javos, Bandos ir kt.).
Didesniosios Ramiojo vandenyno jūros: Filipinų, Koralų, Pietų Kinijos, Rytų Kinijos, tasmano, Fidžio, Beringo, Ochotsko, Japonijos, Bandos, Javos, Sulavesio, Geltonoji. Belingshauseno, Roso, Amundseno galima priskirti Pietų vandenynui. Didesniosios Atlanto vandenyno jūros:Sargasų (plotas apie 6-7 mln.km2), Karibų, Viduržemio, Marmuro, Juodoji, Šiaurės, Baltijos, Azovo, Labradoro. Vedelio jūrą galima priskirti Pietų vandenynui. Didesniosios Indijos vandenyno jūros:Arabų, Arafūros, Andamanų, Raudonoji, Timoro. Didesniosios Arkties vandenyno jūros:Barenco, Norvegijos, Grenlandijos, Rytų Sibiro, karos, Laptevų, Čiukčių, Baltoji, Boforto.
Vandenynų ir jūrų dalys – sąsiauriai ir įlankos
Vandenynų krantai yra daugiau ar mažiau raižyti pakraščiuose tyvuliuoja ne tik jūros, bet yra sąsiaurių ir įlankų.
Sąsiauris – tai siauras vandens ruožas tarp žemynų, salų arba tarp žemyno ir salos, jungiantis gretimus vandenynus, jūras ir kitus vandens telkinius. Ilgiausias sąsiauris – Mozambiko (1670 km), plačiausias ir giliausias – Dreiko (950 km ir 5840 m). Svarbesnieji sąsiauriai:Kategato, Skagerako, La Mančo, Kalė, Gibraltaro, Bosforo, Dardanelų, Danijos, Beringo, Malakos, Bab al Mandebo, Mozambiko, Baso, Kuko, Hadsono, Floridos, Magelano, Dreiko, Deiviso. Įlanka – tai vandenyno, jūros arba ežero dalis, įsiterpusi į sausumą. Nedidelės, apsaugotos nuo audrų ir didelių bangų įlankos vadinamos užutėkiais. Kai kurios įlankos turi savo pavadinimus (lagūna, fiordas, limanas). Kai kurios jūros vadinamos įlankomis. Tai Meksikos, Bengalų, Hadsono bei Persų įlankos. Viduržemio jūros krantai labai raižyti. Čia įsiterpia keturi dideli pusiasaliai, yra daug salų. Salos ir pusiasaliai skaido Viduržemio jūrą į atskiras dalis, kurios irgi vadinamos jūromis. Viduržemio jūros įlankos vadinamos Ligūrų, Tirėnų, Jonijos, Adrijos, Kretos, Egėjo jūromis.
Svarbesniosios įlankos:Baltijos jūroje: Botnijos, Suomių, Rygos, Kuršių marios, Aistmarės, Gdansko; Atlanto v.: Biskajos, Bristolio, Sen Malo, Gvinėjos, La Platos, Meksikos, Šv. Lauryno;Viduržemio j.: Liono (Liūto), Genujos, Venecijos, Taranto;Kaspijos j.: Kara Bogaz Golo;Arkties v.: Obės, Hadsono;Ramiajame v.: Anadyrio, Šelichovo, Kalifornijos, Aliaskos, Siamo;Indijos v.: Bengalijos, Omano, Persų, Adeno, Karpentarijos, Didžioji Australijos.
Vandens judėjimas pasauliniame vandenyne
Skiriamos trys pagrindinės vandens judėjimo rūšys:1) svyruojamasis (bangos);2) slenkamasis (srovės);3) mišrusis (potvyniai ir atoslūgiai).
1. Bangos. Bangas sukelia virš vandens pučiantis vėjas. Kuo jis stipresnis, tuo aukštesnės susidaro bangos. Išjudintas iš pusiausvyros vandens paviršius stengiasi užimti pastovią padėtį, bet iš inercijos nukrypsta į priešingą pusę. Grįžtantis vanduo vėl iš inercijos nukrypsta į kitą pusę ir t.t. Taip prasideda bangavimas – svyravimas aplink pastovią padėtį.Aukščiausia bangos vieta yra ketera, o žemiausia – papėdė. Atstumas tarp aukščiausio ir žemiausio taško vadinamas bangos aukščiu. Jūrų bangos retai būna aukštesnės kaip 10 m, nors per ypač smarkias audras pastebėta ir gerokai aukštesnių.Banga, priartėjusi prie žemyno arba užėjusi ant seklumos, deformuojasi – priekinis jos šlaitas stabėja, kol galų gale lūžta – gožta. Gožtančios bangos stipriai smogia į priekį, daužydamos krantus – prasideda abrazija.Skirtingo vėjuotumo juostose vandenynas yra nevienodai banguotas ir audringas. Jis audringiausias subpoliarinėse juostose, kur ramybę drumsčia nuolat slenkantys ciklonai. Ypač audringos yra pietų pusrutulio vidutinė ir subantarktinė klimato juostos; čia kyla rekordinės iki 35 m aukščio bangos.Palyginti ramus vandenynas yra atogrąžų aukšto slėgio srityse, vadinamosiose arklinėse platumose; jose būdavo sunku plaukti burlaiviams. Tokį pavadinimą šios platumos gavo Didžiųjų geografinių atradimų laikotarpiu, kai kelionėse jūreiviams kartais tekdavo skersti vežamus arklius, kad nereikėtų jų girdyti pasiimtu gėlu vandeniu. Šios platumos yra abipus 30o platumos lygiagretės ir dar vadinamos bevėju ruožu.Dėl bangavimo vandenyne pagausėja deguonies ir azoto, išmaišomas paviršinis vandens sluoksnis ir giliau paskleidžiama paviršiuje sugerta šiluma, dėl to susidaro palankesnės sąlygos planktonui, o per jį ir visam vandenyno organiniam pasauliui. Pastaraisiais dešimtmečiais aptiktos vadinamosios giluminės arba vidinės bangos. Pasirodo, vandenynas banguoja ne vien tik liesdamasis su atmosfera. Bangos kyla ir ties skirtingų temperatūrų bei druskingumo vandens sluoksnių sąlyčiais. Šioms bangoms sukelti reikia labai nedaug energijos, bet jų aukštis labai didelis – net iki 100 m. Paviršiuje vidinių bangų beveik nematyti, bet pakrantes jos veikia. Tam tikrame gylyje, atsimušusios į dugną, jos lūžta, smogdamos didele jėga. Šie smūgiai yra pavojingi batiskafams ir povandeniniams laivams. Yra bangos, kurias sukelia dugne pasitaikantys žemės drebėjimai, ugnikalnių išsiveržimai arba staigūs povandeniniai purių nuosėdų nušliaužimai. Jie sukelia bangas, vadinamas japonišku žodžiu – cunamis. Dėl povandeninio smūgio kylanti banga atvirame vandenyne būna neaukšta (1-2 m), bet labai plati, daugelio kilometrų pločio. Todėl cunamio bangą ten pastebėti sunku, nors ji slenka labai greitai, iki 700 km/h. Tik užėjusi ant seklumos tokia banga labai smarkiai deformuojasi. Jos aukštis padidėja iki 10-30 m, o kartais net 50 m. nuo cunamio bangų daugiausia kenčia Japonijos, Havajų, Aleutų, taip pat Čilės ir Peru pakrantės.
2.Vandenynų srovės.Tai didžiulės upės vandeniniais krantais, tekančios iš vieno vandenyno krašto į kitą. Jos žinomos labai seniai, tačiau jų susidarymo sąlygos dar ir dabar nėra visiškai aiškios. Vyrauja nuomonė, kad paviršinį vandens sluoksnį tekėti verčia pastovia kryptimi pučiantys vėjai. Nemažai reikšmės turi ir Žemės sukimosi kreipiamoji (Koriolio) jėga. Vėjo genamas paviršinis vandens sluoksnis dėl trinties išjudina giliau esantį sluoksnį, kuris ima judėti, gerokai nukrypdamas dėl Žemės sukimosi kreipiamosios jėgos. Šis sluoksnis vėl savo ruožtu išjudina dar gilesnį sluoksnį, irgi nukrypstantį nuo aukščiau esančio sluoksnio. Vandens sluoksnis, esantis 100-200 m gylyje beveik stačiu kampu nukrypsta nuo paviršinės srovės krypties. Šis sluoksnis šiaurės pusrutulyje suka į dešinę, pietų pusrutulyje – į kairę. Vandenyno srovių sistemą išjudina pastovūs pasatų bei vakarų vėjai. Tiek vieni, tiek kiti, varydami vandenį iš vieno vandenyno pakraščio į kitą, sudaro nuotvankas ir patvankas. Pavyzdžiui, Atlanto lygis prie Karibų jūros yra apie 30 cm aukštesnis negu prie Afrikos. Šie skirtumai išjudina kompensacines, maždaug dienovidinių krypties sroves, sujungia rytų – vakarų krypties sroves ir suformuoja srovių žiedus.Įprasta sroves skirti į šiltąsias ir šaltąsias. Šiltosiomis srovėmis laikomos tos, kurių vanduo šiltesnis negu aplinkinės vandens masės, o šaltosiomis – kurių vanduo šaltesnis už aplinkos vandenis. Srovės juda skirtingu greičiu: nuo 16 iki 160 km per parą. Nuo pusiaujo į ašigalius teka šiltosios srovės, o priešinga kryptimi – šaltosios srovės. Jeigu mūsų planetoje nebūtų žemynų, vėjų genamos srovės tekėtų išilgai lygiagrečių. Pasaulio vandenyne yra tik viena srovė, kuri juda ratu ir apjuosia visą Žemę. Tai Vakarų vėjų srovė, kuri yra galingiausia pasaulio vandenyne. Daugelis kitų srovių savo kelyje sutinka žemynų, dėl kurių keičia kryptį ir teka palei krantus. Srovės daro didžiulį poveikį šilumos ir kritulių pasiskirstymui Žemėje. Veikiant šiltosioms srovėms kyla oro temperatūra, didėja garavimas, o drauge ir kritulių kiekis; šaltosioms – atvirkščiai.Šaltosios srovės teka gerokai lėčiau nei šiltosios ir plukdo mažiau vandens. Tačiau šių srovių reikšmę gyvajam pasauliui labai padidina apvelingas – giluminių, druskingų šaltų vandenųpakilimas į paviršių. Čia palankiausios sąlygos planktonui (žuvų maistui) vystytis. Ypač daug žuvų yra Peru pakrančių zonoje. Virš teritorijų, kur teka šaltosios srovės, nuolat tvyro rūkai.Svarbiausios šiltosios srovės: Golfo, Kurosijo, Aliaskos, Brazilijos, Somalio, Adatos, Rytų Australijos, Pietų Pasatų, Šiaurės pasatų ir kt.Svarbiausios šaltosios srovės: Vakarų vėjų, Peru, Labradoro, Kalifornijos, Bengelos, Kanarų, Vakarų Australijos ir kt.Golfo srovė. Jos pradžia – pusiaujo vandenys. Ties pusiauju kaitrūs saulės spinduliai stipriai įšildo vandenį. Pučiant pastoviems vienos krypties vėjams pasatams, vandenyne susidaro srovė, plūstanti iš rytų į vakarus. Ištekėjusi iš Meksikos įlankos, ji pasuka į šiaurę palei Amerikos krantus (iš pradžių ji vadinama Floridos srove), o nuo Hatero kyšulio – į šiaurės vakarus Europos link. Pasisukusi nuo Amerikos krantų srovė jau vadinama Šiaurės Atlanto srove. Jos plotis paviršiuje 100-200 km ir apima vandens masę maždaug iki 1,5 km gylio. Tekėdama į šiaurę ji suskyla į daugelį atšakų, sudarydama Irmingerio, Vakarų Grenlandijos, Norvegijos, Nordkapo sroves, atnešančias šiltesnį vandenį į Arkties vandenyną iki pat Naujosios Žemės krantų. Apskaičiuota, kad šiaurinė Norvegijos pakrantė, esanti 70o šiaurės platumos, net 22oC šiltesnė negu kitos šių platumų teritorijos. Tik dėl jos neužšąla Baltijos, Barenco, Šiaurės jūros. Jei nebūtų Šiaurės Atlanto šiltosios srovės, stokodamos šilumos Britų salos, Danija, Skandinavijos pusiasalio šalys ir net Lietuva virstų tundrų plotais.
3. Potvyniai ir atoslūgiai.Vandenynų ir jūrų pakrantėse vyksta nuolat pasikartojantys reiškiniai: potvyniai ir atoslūgiai. Juos sukelia Mėnulio ir Saulės trauka. Mėnulio įtaka net dvigubai didesnė negu Saulės, kadangi jis yra žymiai arčiau Žemės. Be šio pagrindinio veiksnio potvyniams ir atoslūgiams įtakos turi ir:• Žemės padėtis saulės atžvilgiu;• Mėnulio padėtis Žemės atžvilgiu;• išcentrinė Žemės sukimosi jėga;• nevienoda žemynų krantų konfigūracija;• nevienodas vandenynų gylis bei plotis ir t.t.
Mėnulio trauka sukelia potvynį į jį atgręžtoje Žemės pusėje. Dėl išcentrinės jėgos tuo pačiu metu potvynis kyla ir priešingoje planetos pusėje. Todėl dviejose Žemės pusėse vanduo pakyla, o dviejose – nuslūgsta. Kadangi Mėnulis nuolat sukasi aplink Žemę, potvynis „seka“ paskui jį. Per pilnatį Saulė ir Mėnulis atsiduria vienoje tiesėje su Žeme, jų traukos susipliusuoja ir potvynis būna net 20% aukštesnis už normalųjį. Abu kūnai vandenį traukia smarkiau, todėl ten, kur vyksta potvynis, vanduo pakyla aukščiausiai, o ten, kur atoslūgis, nusenka labiausiai. Kai saulė ir Mėnulis pasisukę stačiu kampu vienas nuo kito ir Žemės atžvilgiu, jų traukos iš dalies naikina viena kitą ir potvynis būna 20% mažesnis už normalųjį.Taigi, vienur būna po du potvynius per parą, o kitur – tik vienas. Potvyniai ir atoslūgiai pajudina vandenį lyg inde, o paskui vanduo kurį laiką ir nejudinamas svyruoja. Baseino pakraščiuose kyla patys didžiausi potvyniai ir atoslūgiai, o kažkur centre, jų nebūna. Didžiausių potvynių ir atoslūgių būna siaurėjančiose įlankose bei upių žiotyse. Patys didžiausi potvyniai vyksta Atlanto vandenyne prie Kanados pietrytinių krantų, Fandi įlankoje, kur vanduo pakyla net 18 metrų.Didelę įtaką turi ir kranto sąranga. Aukščiausi potvyniai būna ten, kur priekrantė pamažu seklėja, o kranto linija – gili siaurėjanti įlanka. Tokios sąlygos yra Severno upės žiotyse Anglijoje (iki 15 m). Dėl šios priežasties potvyniai labai stiprūs ir kai kurių upių žemupiuose. Štai Amazonėje tokie svyravimai juntami iki 1400 km nuo žiogių, Švento Lauryno upėje – 700 km. kai kurių upių žemupiuose prie kranto priartėjusi jūrų potvynių banga darosi statesnė, o susidūrusi su upės srove, dar pastatėja. Didžiojoje Britanijoje ir daugelyje kitų šalių šis reiškinys vadinamas boru. Amazonės žemupyje boras (čia vadinamas pororoka) potvynio metu virsta net 7 m aukščio ir 2 km ilgio kriokliu, lekiančiu prieš srovę 30-40 km/h greičiu ir pakylančiu upe aukštyn apie 350 km. Baltijoje potvynių praktiškai nebūna (siekia vos 10-50 cm). Silpni jie ir kitose vidinėse jūrose.Jūrų potvyniai ir atoslūgiai yra svarbus ateities energijos šaltinis. Yra veikiančių elektrinių Prancūzijoje, Rusijoje ir kitur.Sausumos vandenys
Požeminiai vandenys
Tai vandenys, susikaupę žemės plutos viršutiniame sluoksnyje (iki 15-20 km) skystu, kietu ir garų pavidalu. Dideli skysto vandens ištekliai slūgso Žemės plutoje. Viršutinėje jos dalyje, bent iki 400 m gylio, požeminis vanduo yra labai glaudžiai susijęs nuolatine apykaita su paviršiniais vandens telkiniais. Beveik visas jis yra gėlas. Giliau, iki 5000 m gylio, yra vidurinis požeminio vandens aukštas. Per jį į viršų kyla artezinis vanduo ir gilyn labai lėtai filtruojasi viršutinio aukšto vanduo. Viduriniame aukšte beveik visas vanduo yra druskingas, jame būna sieros vandenilio arba metano dujų. Didžiausią Žemės plutos dalį užima apatinis požeminio vandens aukštas, visiškai nedalyvaujantis apykaitoje su paviršiniais vandenimis. Jo apačia yra ties kritinės 374 oC temperatūros riba, taigi, maždaug 20000 m gylyje. Giliau, kur temperatūra dar aukštesnė, vanduo jau gali būti tik garo pavidalo. Požeminio vandens kilmė. Kadangi, su vulkanų dujomis išsiskiria gausiai vandens garų, manoma, kad svarbiausias požeminio vandens šaltinis yra magmos židiniai apatinėje litosferoje. Apatinis požeminio vandens aukštas yra labai imlus dujoms, todėl jame yra labai daug susikaupę iš magmos išsiskiriančio vandenilio ir metano, o truputį aukščiau – anglies dioksido. Viduriniame aukšte, kur slūgso senovinėse jūrose susiklostę sluoksniai, kai kuriuose vandeninguose horizontuose galėjo išlikti net geologinės praeities jūros vandens. Viršutiniame aukšte didesnė vandens dalis yra atmosferinės kilmės – tai įsisunkęs kritulių, upių, ežerų, o kai kur ir dabartinių jūrų vanduo. Pro laidžiąsias uolienas jis sunkiasi gilyn, pasiekia nelaidžių uolienų (pvz., molio) sluoksnį, vadinamąją vandensparą, vanduo kaupiasi virš jos. Požeminio vandens rūšys. I. Pagal slūgsojimo gylį: 1. Dirvožemio vandenys. Kritulių vanduo sunkiasi pro dirvožemį. Susikaupęs jame, užpildo jo ertmes ir poras. Šių vandenų lygis ir kiekis būna nevienodas – tai priklauso nuo iškritusių kritulių, garavimo intensyvumo. Vegetacijos periode visą dirvožemio vandenį suvartoja augalai. Pavasarį ir po lietaus dirvožemio vandenų pagausėja, sausuoju metų laiku jie išdžiūsta, žiemą sušąla. Buityje ir pramonėje jie nevartojami, nes gali būti užteršti. 2. Gruntiniai vandenys. Vanduo, prasisunkęs pro dirvožemį ir susilaikęs virš pirmojo vandeniui nelaidaus sluoksnio (vandensparos), sudaro gruntinį vandenį. Lietuvoje jis slūgso negiliai, vidutiniškai 3-10 m gylyje. Juos papildo kritulių vanduo. Gruntiniai vandenys nuolat juda ta kryptimi, kur link žemėja nelaidusis sluoksnis. Kalvų papėdėse jis ištrykšta į paviršių. Taip susidaro šaltiniai, kurie neretai tampa upių ištakomis. Požeminis vanduo dažnai trykšta ir pačioje upės vagoje, tad papildo upes, ežerus, pelkes. Įsirengę šulinius, savo poreikiams juos vartoja kaimo gyventojai. Paprastu sunkimusi sunku paaiškinti gruntinio vandens atsiradimą dykumose, stepėse ir kitose sausose srityse, kur didžiausios liūtys gali sudrėkinti tik ploną dirvožemio sluoksnelį. Manoma, kad kai kur vandens požemyje atsiranda kondensuojantis vandens garams arba jam atitekant požeminiais keliais iš drėgmės pertekliaus sričių. 3. Tarpsluoksninis (artezinis) vanduo. Visi gilesni vandeningieji sluoksniai, įsprausti tarp dviejų vandensparų, sudaro tarpsluoksninį vandenį. Ten, kur vandensparos įgaubtos, užsipildo visos tuštumos poringame sluoksnyje. Kadangi iš aukštesnių vietų nepaliaujamai plūsta vanduo, susidaro hidrostatinis slėgis. Iš gręžinio tokioje vietoje vanduo pats kyla į viršų ir gali trykšti fontanu. Vanduo, kuriam būdingas spūdumas, vadinamas arteziniu. Dideli požeminio vandens baseinai aptikti Sacharos, Australijos, Vidurinės Azijos dykumų gelmėse. To paties požeminio baseino vandeningieji sluoksniai nebūna griežtai izoliuoti vienas nuo kito. Žemės plutos plyšiais artezinis vanduo kyla į viršų, iš vieno horizonto patenka į kitą. Labiausiai suslėgtas vanduo plyšiais pasiekia net Žemės paviršių – veržiasi versmėmis – šaltiniais. Jos paprastai atsiveria ten, kur Žemės paviršiuje pasibaigia vandeniui nelaidus sluoksnis. Iš po žemių trykštantis srautas nuo dugno į viršų kelia smėlį. Žmonės sako: versmė kunkuliuoja, „verda“. Nuolatinis spūdinio vandens srautas iš smėlio suformuoja nedidelius piltuvo pavidalo „kraterius“ – verdenes. Didžiausio Lietuvos versmės: Žalsvasis šaltinis (Pasvalys), Svilės šaltiniai (Kelmės raj.), Grimzdų šaltinis (Šilalės raj.). Jei versmių temperatūra ateina iš gilių sluoksnių, jo temperatūra gali žymiai skirtis nuo paviršiaus temperatūros. Karštosios versmės, kurių vanduo trykšta fontanais, vadinamos geizeriais. Jie susidaro ten, kur negiliai Žemėje yra neatvėsusių magmos židinių. Įkaitęs vanduo kanalu kyla aukštyn, užverda. Dėl susikaupusių garų padidėja spaudimas. Susidariusi įtampa atpalaiduojama, kai išmetamas vandens fontanas. Geizeringiausios pasaulio vietos: Islandija, Naujoji Zelandija, Kamčiatkos pus. (Rusija) ir JAV Jelaustono nacionalinis parkas. Taip pat nemažai geizerių yra Japonijoje, Kinijoje ir kt. Tarpsluoksniniai vandenys yra gėli, švarūs, skaidrūs. Jais aprūpinama diduma miestų ir kai kurių kaimų gyventojų. Dažniausiai vartojamas vanduo iš 300-400 m gylio.
II. Pagal vandenyje ištirpusių druskų kiekį:1. Gėli;2. Mineralizuoti (mineraliniai). Paviršiniuose uolienų sluoksniuose vyrauja netirpios ar mažai tirpios uolienos, palyginti intensyvi vandens apytaka, todėl čia vanduo gėlas. Skverbdamasis gilyn, jis tirpina įvairias mineralines ir organines medžiagas, dujas, įgauna specifinį skonį ir kvapą. Vanduo, kuriame yra ištirpusių daug įvairių elementų (kalcio, kalio, magnio, bromo, jodo ir kt.) druskų, vadinamas mineraliniu. Giliausiuose nuosėdinių uolienų sluoksniuose vandens apytaka labai lėta. Čia aukštesnė temperatūra, vanduo šiltesnis, todėl jame gali ištirpti daugiau druskų. Įvairių medžiagų labai prisotintas požeminis vanduo vadinamas sūrymu. Lietuvoje mineralinio vandens yra juostoje, einančioje per visą Lietuvos vidurį nuo Biržų iki Druskininkų. Įvairios mineralizacijos vanduo eksploatuojamas Druskininkuose, Birštone, Mikėnuose, prie Vilniaus, Abromiškėse (Elektrėnų sav.), be to, Palangoje. Mažai mineralizuotas vanduo geriamas, o labiau mineralizuotas naudojamas gydomosioms vonioms.
III. Pagal temperatūrą:1. Šalti;2. Šilti;3. Karšti (terminiai). Kuo giliau slūgso požeminis vanduo, tuo daugiau jis gauna geoterminės energijos ir labiau įšyla. Požeminis vanduo, kurio temperatūra aukštesnė nei 20 oC, vadinamas terminiu vandeniu. Ypač daug karštų versmių atsiveria vulkaninės veiklos srityse. Dėl energetikos krizės siūloma naudoti Žemės gelmių šilumą. Giluminio vandens šilumos vertimas elektros energija ir karšto vandens naudojimas termofikacijai, ateityje įgalins intensyviau naudoti ūkiui Sibiro, Aliaskos, Šiaurės Kanados plotus. Jo Lietuvos teritorijoje būna 500 m gylyje ir giliau. Karšto, druskigo vandens rasta vakarų Lietuvoje beveik 2 km gylyje. Jis įkaitęs iki 70-80 oC, o kai kur net iki 95 oC. Didesnių terminio vandens išteklių yra Klaipėdos, Kretingos rajonuose. 2001 m. Klaipėdoje pradėjo veikti parodomoji geoterminė jėgainė. 38 oC temperatūros terminis vanduo keliamas siurbliais iš 1135 m gylio. Jo temperatūra per žema, o mineralizacija per didelė, todėl negalima tiekti į miesto šilumos tinklus. Šis vanduo patenka į šilumos siurblius ir ten jam perduodama šiluminė energija. Įkaitęs iki 70 oC, tiekiamas į miesto šilumos tinklus. Žiemą geoterminė jėgainė miestui tiekia apie 10 % reikalingos šilumos. Vasarą jos pajėgumų pakanka viso miesto gyventojams aprūpinti karštu vandeniu.
Upės
Upė – tai natūrali vandens srovė, tekanti sausumos paviršiumi savo pačios sukurtu slėniu.Upės dalys:1) Ištaka – tai vieta iš kurios ji išteka; upės pradžia. Upės ištakomis gali būti požeminiai vandenys (nedidelis šaltinis), ežeras, pelkė, tirpstantys kalnų sniegynai ar ledynai.2) Vaga – tai žemiausioji slėnio dalis, kuria nuolat teka upė. Tekėdama upė graužiasi tokios formos vagą, kuri geriausiai tiktų vandeniui ir nešmenims plukdyti.3) Žiotys – tai vieta, kur upė įteka į ežerą, jūrą, vandenyną ar kitą upę; tai upės pabaiga. Žiotyse upė dažnai teka per savo sąnašas ir skirstosi į atšakas, sudarydama deltą. Delta – tai jūros ar ežero pakrantėje ties upės žiotimis iš jos sąnašų susidariusi lyguma, kurioje upė skaidosi į atšakas. Deltą paprastai sudaro smulkios sąnašos, kurios nusėda, kai upė netenka energijos ir nešamosios gebos. Deltos pavadinimas kilo iš trikampį primenančios graikų raidės delta Δ, nes dažnai būna trikampės formos. Iš tikrųjų deltos formos būna labai įvairios. Skiriamos net trys jų grupės:• Trikampės – jų kraštinės šakos išgaubtos, pvz., Nilo delta;• Snapinės – sąnašos vienodai susiklosto abiejose vagos pusėse, pvz., Tiberio delta;• Plaštakinės – upė labai išsišakojusi, didesnės šakos nutįsusios toli į jūrą, pvz., Misisipės delta. Nors deltose susidaro derlingiausi pasaulyje dirvožemiai, joms nuolat gresia potvynių pavojus, o seklios upių vagos trukdo laivybai. Apie 50 km nuo žiogių prasideda Nemuno delta. Čia upė šakojasi į Giliją ir Rusnę. Apie 13 km nuo žiogių Rusnė šakojasi į Atmatą ir Skirvytę. Atmatos žiotys laikomos Nemuno žiotimis. Yra upių, kurios žiotyse išplatėja. Vaga darosi panaši į siaurą, gilią jūros įlanką, vadinamą estuarija. Estuarija – tai piltuvo pavidalo plačios upės žiotys, sudarančios jūros įlanką. Estuarijos susidaro grimztant krantui ir vandeniui užliejus upės slėnį. Tokias žiotis turi upės, kurių sąnašas nuolat plauna ne tik upės vandens srautas, bet ir potvynių ir atoslūgių srovės, todėl nesusidaro delta. Upės suneštos sąnašos per atoslūgį išplaunamos ir išnešamos į jūrą. Estuarijos būdingos upėms, įtekančioms į vandenynus arba išorines jūras. Didžiausias estuarijas turi Amazonė, Luara, Jenisiejus, Obė, Temzė, Šv. Lauryno upė ir kt. Upės, kurios įteka į jūrą ar vandenyną yra vadinamos pagrindinėmis upėmis. Upė, įtekanti į kitą upę, vadinama intaku. Intakai, įtekantys į upę pasroviui iš dešinės, vadinami dešiniaisiais intakais, o įtekantys iš kairės pusės – kairiaisiais. Upė su visais savo intakais ir tų intakų intakais sudaro upių sistemą, vadinamą upynu. Upynas susideda iš pagrindinės upės ir pirmos, antros eilės ir tolimesnių eilių intakų. Upynas primena vandenyno šaknyną, išsiraizgiusį per šimtus ir tūkstančius kilometrų nuo krantų tolyn į žemynų vidurį. Šitomis šaknimis vandenynai yra pasidaliję žemynus labai nevienodai. Visus kitus nurungęs Atlantas: kartu su Arkties vandenynu jis drenuoja 52 % visų žemynų ploto. Net 20 % sausumos ploto iš viso neturi nuotėkio į vandenyną. 35 % Azijos ir net 42 % Afrikos teritorijos ploto yra be nuotėkio į vandenyną. Tokios teritorijos yra vadinamos nenuotakinėmis sritimis. Ten visai nėra upių arba upynai atsiveria į tokius aklinus vandens baseinus kaip Čadas, Aralas, Kaspija, Balchašas ir kiti. Dažnai šiose srityse tekančios upės yra laikinos, išdžiūstančios, patvinstančios tik po retų liūčių. Tokių laikinų upių daugiausia yra Afrikoje, Australijoje, Azijoje. Afrikoje jos vadinamos vadėmis, Australijoje – krykais. Žemėlapiuose šios upės žymimos punktyrine linija. Upynai, plukdydami žemynų vandens perteklių, kartu keičia ir sausumos paviršių. Per ilgus geologinius amžius susiformuoja viso sausumos paviršiaus struktūra, susidaro vandenskyrų (išgaubtų, arba teigiamų reljefo formų) ir slėnių (įgaubtų, arba neigiamų reljefo formų) sistemos. Upės baseinas – tai Žemės paviršiaus plotas, iš kurio vanduo suteka į upę ir jos intakus (upyną). Didžiausias pasaulyje yra Amazonės upės baseinas, o Lietuvoje – Nemuno. Upės baseino ribas ženklina gūbrys, už kurio kritulius surenka kitas baseinas. Riba tarp gretimų upių baseinų vadinama vandenskyra. Svarbiausias žemyno vandenskyras iškelia Žemės vidinės jėgos. Tektoninės kilmės vandenskyros atskiria didžiausius savarankiškus upynus. Šiems toliau formuojantis pagal savo dėsningumus, susidaro daug antrinių (erozinių ir denudacinių) vandenskyrų. Ryškiausios vandenskyros kalnuotose vietovėse. Čia jos eina kalnų gūbriai, nuo kurių upės ir upeliai teka į vieną ar į kitą pusę. Upės slėnis – tai palyginti siauras, ilgas, vingiuotas Žemės paviršiaus įdubimas, suformuotas vaga tekančio vandens ir turintis nuolydį nuo aukštupio link žemupio. Pagrindinės upės slėnio dalys:
• vaga;• salpa;• šlaitai su terasomis. Vaga. Tekantis vanduo gilina vagą, vyksta dugninė (gilinamoji) upės vandens erozija. Taip pat vanduo ardo ir upės krantus – vyksta šoninė erozija. Vanduo lengviau įveikia birias uolienas (smėlį, molį, smiltainį, žvyrą), sunkiau – kietas (granitą, gneisą, skalūną) . Ypač aktyvi ši veikla per potvynį arba ledonešį. Bet upės ne tik ardo, jos ir klosto. Vyksta akumuliacija. Vandens nešamos dalelės nusėda dugne ten, kur srovė nusilpsta. Susidaro seklumos. Todėl upės ir neteka tiesiai, o vingiuoja. Lygumų upės dažniausiai ramiai vilnija plačiais slėniais, kuriuos vanduo išgraužė per tūkstančius metų. Kalnų upės teka siaurais uolėtais stačiašlaičiais slėniais ir tik pasiekusios lygumą nurimsta. Lygumų upėse dažnai pasitaiko kilpos pavidalo vingių, vadinamų meandromis. Būna priverstiniai vingiai, kai upė aplenkia šlaito kyšulį, ir laisvieji vingiai, susidarę salpoje. Antruoju atveju paviršinės srovės ardo įgaubtąjį, dažniausiai statų krantą, o priedugninės srovės neša sąnašas prie išgaubtojo kranto, ir ten pamažu didėja atabradas. Lietuvoje didžiausios meandros yra Nemuno vidurupyje, kur yra įsteigtas Nemuno kilpų regioninis parkas.Salpa – tai apatinė (pievinė) upės slėnio dalis (terasa), reguliariai apsemiama per potvynius. Didelių lygumų upių salpų plotis siekia 15-20 km, kartais ir daugiau. Salpoje auga drėgmiamėgės žolės ir varpiniai augalai daug humuso turinčiuose dirvožemiuose. Todėl didelius salpų plotus užima šienaujamos pievos ir ganyklos. Upių slėnių terasos – tai ankstesnių upių slėnių dugnų arba salpų liekanos, plokščios arba nuolaidžios aikštelės, kurias riboja pakopos. Terasos tarsi primena laiptus.Dydžiai, apibūdinantys upės vandens tėkmę ir vandeningumą:• Upės kritimas – upės ištakų ir žiogių (ar kurio nors ruožo) absoliučiųjų aukščių skirtumas;• Upės nuolydis – upės (ar kurio nors ruožo) kritimo ir ilgio santykis;• Upės nuotėkis – upe per tam tikrą laiką nutekėjęs vandens kiekis.
Upės režimas. Tai upės ypatybių kaita: sezoniniai vandens lygio svyravimai, srovės greičio kitimai, užšalimo ir ledonešio laikas ir t.t. Tose Žemės rutulio vietose, kur nuolat gausu kritulių, upės vandeningos visus metus, pvz., Kongas, Amazonė. Amazonė yra ir pati vandeningiausia pasaulio upė.
Upių mityba. Pagrindiniai upių mitybos šaltiniai yra:1) požeminiai vandenys;2) lietus;3) sniegas;4) tirpstantys ledynai. Dažniausiai upių mityba būna mišri: kiekvienu metų laiku vyrauja vienas ar kitas mitybos šaltinis. Labiausiai upių mityba priklauso nuo teritorijos klimatinių sąlygų. Lietus maitina pusiaujo, atogrąžų ir musoninių sričių upes. Sniego tirpsmo vanduo labai svarbus vidutinių platumų upėms. Ledo tirpsmo vanduo maitina upes, kurios prasideda aukštikalnių ledynuose. O daugumą pasaulio upių maitina požeminiai vandenys. Todėl jos neišdžiūsta vasarą ir neišsenka po ledo danga. Vakarų Europos upėms (jūrinis klimato tipas) ir Pietų Europos upėms (subtropinis klimatas) būdinga lietaus mityba. Rytų Europos upės (žemyninis klimato tipas) daugiausia minta sniego tirpsmo vandeniu. Iš Alpių, Kaukazo, Skandinavijos kalnų ištekančioms upėms svarbi ledyno tirpsmo vandenų mityba (Reinas, Rona, Po). Vasarą ir rudenį būna patvinusios musoninių sričių upės. Tai ypač būdinga pietryčių Azijos upėms Mekongui, Bramaputrai, Jangdzei. Kasmet maždaug tuo pačiu metu pasikartojantis vandens kiekio pagausėjimas upėje vadinamas potvyniu. Ūmus vandens lygio pakilimas upėje, atsirandantis dėl stiprių liūčių ar staigaus sniego tirpsmo viduržiemį, vadinamas poplūdžiu. Pagal nuotėkio režimą Lietuvos upės skirstomos į grupes:1. Vakarų Lietuvos upės. Rudenį ir žiemą dažni poplūdžiai, kadangi gausiai lyja rudenį, neretai ir žiemą.2. Vidurio Lietuvos upės. Pavasarį smarkiai patvinsta, vasarą nusenka, kadangi vyrauja molio dirvos ir didesnė dalis sniego tirpsmo vandenų nuteka į upes. Vasarą čia kritulių iškrinta nedaug ir upės požeminiu vandeniu maitinamos negausiai.3. Pietryčių Lietuvos upės. Pavasarį nesmarkiai patvinsta, vasarą nelabai nusenka. Šioje teritorijoje daug miškų ir ežerų, kurie reguliuoja upių vandens kiekį. Jas gausiai maitina požeminiai vandenys.
Kriokliai. Krioklys – tai vieta upės vagoje, kur upės vanduo krinta nuo skardžio. Susidaro tuomet, kai upė, tekėjusi palyginti kietu uolienų pagrindu, pasiekia mažiau atsparių uolienų ruožą arba, kaip dažniausiai pasitaiko Pietų Amerikoje ir Afrikoje, kerta plynaukštės pakraštį. Krintantis žemyn vanduo neturi sąlyčio su vaga, jo nebestabdo trintis, todėl srovės greitis padidėja. Vanduo kartais krenta keliomis skardžių pakopomis, sudarydamas krioklių seriją – kaskadą. Kadangi krintantis vanduo nuolat ardo žemiau slūgsančias minkštesnes uolienas, tai ilgainiui kietesnės skardžio uolienos praranda pusiausvyrą ir sugūra. Labiausiai pasaulyje žinomas yra Niagaros krioklys, krentantis iš 50 m aukščio. Jis susidarė ten, kur trumpa Niagaros upė, jungianti Erio ir Ontarijo ežerus krenta nuo skardžio. Per kelis šimtus metų krioklys atsitraukė maždaug 200 m. kasmet krioklys atsitraukia maždaug 1 m. taip yra todėl, kad Niagaros briauną sudaro kieta uoliena dolomitas, o po juo slūgso minkštos smiltainio ir molio skalūno uolienos, kurias sparčiai ardo krentantis vanduo. Aukščiausias pasaulyje yra Anchelio krioklys Čuruno upėje (Orinoko baseine), Venesueloje. Čia vanduo krenta iš 1054 m aukščio (pagal kitus duomenis – iš 979 m). Aukščiausias Europoje – Gavarni krioklys pietų Prancūzijoje, Pirėnų kalnuose (422 m). Įspūdingi yra: Igvasu krioklys Paranos upės baseine, Viktorijos krioklys Zambezės upėje ir kt.
Viktorija (angl. Victoria Falls) – krioklys pietų Afrikoje, ant Zambezės upės, krentantis iš 108,3 m aukščio ir esantis 1,6 km pločio. Jis yra pasienyje tarp Zambijos ir Zimbabvės valstybių. Krioklyje gausu salelių, kurios dalija jį į daug mažų krioklių. Tirštas rūkas ir garsus šniokštimas yra girdimas maždaug 40 km spinduliu.
Pav. Viktorijos krioklysRėvos. Rėva – sekli, srauni lygumų upės atkarpa; akmenuota upės sekluma su slenksčiais. Susidaro tuose upės ruožuose, kur yra didelis nuolydis, bet nėra staigaus kritimo (kaip krioklio atveju) arba upė kerta keletą mažai nuolaidžių kietesnių uolienų ruožų. Nemažai rėvų yra Neries upėje, kur upės vanduo nuplovė minkštas uolienas, tačiau nepajėgė nustumti didesnių akmenų.
Svarbiausios Lietuvos upės: Nemunas (bendras ilgis 937 km, Lietuvoje 475 km), Neris, Šventoji (ilgiausia „sava“ upė 246 km), Merkys, Šešupė, Nevėžis, Dubysa, Jūra, Minija, Venta, Mūša, Nemunėlis, Žeimena.
Europos upės: Volga (3530 km), Dunojus (2860 km, teka net 9 šalių teritorija), Dnepras, Dniestras, Donas, Pečiora, Uralas, Dauguva, Vysla, Oderis, Elbė, Reinas, Sena, Luara, Rona, Garona, Po, Temzė, Gloma, Gvadjana, Tachas (Težas).
Azijos upės: Jangdzė, Chvangchė (Geltonoji upė), Mekongas, Bramaputra, Indas, Gangas, Tigras, Eufratas, Amūras, Amudarja, Syrdarja, Lena, Jenisiejus, Obė, Irtyšius, Angara.
Australijos upės: Maris (Murėjus) su Darlingu (3490 km).
Afrikos upės: Nilas (ilgiausia pasaulyje upė, 6671 km), Kongas, Nigeris, Oranžinė, Zambezė.
Pietų Amerikos upės: Amazonė (6437 km), Orinokas, Parana.
Šiaurės Amerikos upės: Misisipė su Misūriu (5970 km), Rio Grandė, Koloradas, Švento Lauryno, Jukonas, Makenzis , Kolumbija.
Ežerai
Ežeras – uždaras natūralus Žemės paviršiaus įdubimas, prisipildęs vandens. Didžiausi pasaulio ežerai:1.KASPIJOS JŪRA – plotas – 371000 kv.km. – gylis – 1025m. 2.AUKŠTUTINIS – plotas – 82100kv.km. – gylis – 406m. 3.VIKTORIJA – plotas – 69500kv.km. – gylis – 82m. 4.HURORAS – plotas – 59600kv.km. – gylis – 229m. 5.MIČIGANAS – plotas – 57800kv.km. – gylis – 281m. 6.ARALO JŪRA – plotas – 40000kv.km. – gylis – 55m. 7.TANGANJIKA – plotas – 32900kv.km. – gylis – 1470m. 8.BAIKALAS – plotas 31500kv.km. 9. ARALO JŪRA, Azija 31,220 km2 10. DIDYSIS VERGŲ ežeras, Š. Amerika 28,570 km2 Ežeringumas – tam tikros teritorijos, pvz., valstybės ploto dalis, kurioje tyvuliuoja didesni ir telkšo mažesni ežerai. E. dažniausiai reiškiamas procentais (%). Lietuvos ir vidutinis pasaulio e. beveik sutampa: ~ 1,4%, taigi 1,4% Lietuvos teritorijos užima ežerai. Ežeringiausia valstybė yra Suomija: 9,4%.Ežerų klasifikacijosPagal ežerų dubens kilmę ežerai skirstomi į:• Tektoninius • Ledyninius • Upinius • Jūrinius • Karstinius • Vulkaninius • Patvenktinius • Reliktinius• Dirbtinius (tvenkinius) Tektoniniai ežerai – jie susidarė vykstant kalnodaros procesams arba lėtai įdubus sausumai. Tektoninės kilmės ežerų susidarymą įtakoja Žemės vidinės jėgos – vidiniai žemės plutos svyravimai, litosferos plokščių įtrūkimai arba įsmukimai, sudarantys gilius duburius, kuriuos vėliau užpildo vanduo. Šiai grupei priklauso giliausi ežerai: Baikalas, Tanganika, Niasa ir kiti, kurie įsiterpę Žemės plutos sprūdžiuose. Tektoniniai ežerai, daugiau ar mažiau persiformavę dėl ledynų veiklos, dabar sudaro svarbiausią ežerų grupę (Ladoga, Onega, Vevernas, Huronas, Mičiganas ir kt.). Nedideli, apskritos formos ežerai susidaro nurimusių ugnikalnių krateriuose. Tai vulkaninės kilmės ežerai, pvz., Tano ežeras Afrikoje, Albano ežeras Italijoje ir kt. Daug tokių ežerų Javos, Kurilų salose, Kamčiatkoje. Negilių ežerų atsiranda lėkštose sunešamose jūrų pakrantėse. Augančių upių deltų atšakos atitveria įlankas, kurios tampa lagūniniais ežerais, pvz., Krokų Lankos ežeras Lietuvoje.Užtvenkiant upes, susidaro dirbtinės kilmės ežerai – tvenkiniai, kurių vanduo dažniausiai naudojamas elektrinių turbinoms sukti, žemėms drėkinti ir kitiems poreikiams. Ežerai susidaro ir tada, kai upės slėnį užtvenkia kalnų griūtys. Taip susidaro patvenktinės kilmės ežerai, pvz., Ricos ežeras Kaukaze, Titikakos ežeras Anduose.Nedideli ežerėliai mėlynuoja palei upes. Tai upinės kilmės ežerai, ankstesnės upės vagos liekanos – senvagės. Ištirpus negiliai slūgsantiems gipso ir dolomito klodams ir į tuštumas įgriuvus paviršiniam sluoksniui, susidaro smegduobės, kurios neretai prisipildo vandens. Taip susidaro karstinės kilmės ežerai. Ledyninės kilmės ežerai – ežerai, kuriuos suformavo ledynai. Pvz. Didieji Amerikos ežerai, dauguma Lietuvos ežerų (Drūkšiai, Dysnai, Dusia). Kalnų ežerai susidarė ledynų išgraužtose ir morenų patvenktuose slėniuose. Jie labai gilūs, pvz., Ženevos, Bodeno, Komo, Gardos ežerai Europoje. Reliktiniai (liekaniniai) – ežerai susiformuoja, kai netenka ryšio su jūra ar vandenynu. Prie ežerų, kažkada buvusių jūros dalimi, priskiriama Kaspijos jūra. Pagal mineralinę ežero vandens sudėtį skirstomi į:• Gėlus • Sūrius
Audringiausias Žemės ežeras – Viktorijos ežeras. Giliausias Žemėje ežeras – Baikalas. Baikalo vandenys užpildė gilų ir siaurą plyšį – riftą – Žemės plutoje. Baikalo ežeras yra Buriatijos respublikoje, Pietryčių Sibire, maždaug 80 km nuo sienos su Mongolija. Baikalo ežeras yra tektoninės kilmės, apsuptas kalnais. Baikalo dauba sutalpina visą vandenį tokios didelės jūros, kaip Baltija. Tai didžiausias gėlo vandens telkinys Žemės rutulyje. Baikalo plotas lygus maždaug tokioms valstybėms, kaip Belgija arba Olandija. Baikalo ežeras turėjo daug pavadinimų. Buriatams jis buvo „Dalanor” – „Šventasis”, kinams – „Pechaj”, t.y. „Šiaurinis ežeras”, tungusams – tiesiog „Lama”, t.y. „jūra”, o visuose geografiniuose žemėlapiuose prigijo tiurkiškas pavadinimas „Baikul” – „Turtingas ežeras”.Ilgiausias gėlas ežeras Žemėje – Tanganika. Didžiausias aukštikalnių ežeras – Titikaka. Titikakos ežeras yra abipus Bolivijos ir Peru sienos, Andų kalnuose, beveik 4 km (3812 m) aukštyje. Pavadinimas „Titikaka” inkų kalba reiškia „švininė uola”. Žemiausiai telkšantis ir sūriausias Žemės ežeras – Negyvoji jūra. Tarp Izraelio ir Jordanijos telkšo didelis ežeras, vadinamas Negyvąja jūra (Mirties jūra). Tai vienas sūriausių vandens telkinių žemėje. Vandenynų vandens druskingumas yra apie 35‰. Negyvosios jūros druskingumas 8 kartus didesnis, 280‰. Į Negyvąją jūrą įteka nedidelis Jordano upelis. Tačiau jūros vanduo niekur neišteka, o išgaruoja, taip padidindamas druskos koncentraciją. Senovėje ji buvo vadinama Druskos jūra. Druska ne tik nužudo beveik visas gyvybės formas, patekusias į vandenį, bet ir lemia garsiausią ežero savybę – plūdrumą. Negyvoji jūra yra žemiausioje pasaulio vietoje. Jos vandens paviršius yra 400 metrų žemiau jūros lygio. Įduba, kurioje tyvuliuoja šie vandenys, yra netoli Didžiojo Afrikos lūžio, kuris tęsiasi 6500 km nuo Sirijos iki Mozambiko. Gėliausias dykumos ežeras – Čadas. Čadas, ketvirtas pagal dydį Afrikos ežeras, yra gėlo vandens telkinys, priešingai daugumai dykumos ežerų, kurie būna sūrokiAralo jūra yra druskingas ežeras Turano žemumoje, tarp Kazachijos šiaurėje ir Uzbekijos (Karakalpakijos) pietuose. 1960 m. Aralo jūros plotas buvo 68 000 km². 2000 m. jūros plotas jau buvo dukart mažesnis. 1989 m. Aralo jūra pasidalino į šiaurinę ir pietinę dalis. Dabar jūra yra netekusi 75% kažkada turėto vandens, druskingumas smarkiai padidėjęs. Pagal dabartines prognozes Aralo jūra turėtų visiškai išnykti apie 2025 m.Aralo jūros nykimo priežastys ir pasekmėsXX a. 7-ame dešimtmetyje dviejų į ežerą įtekančių upių – Amudarjos ir Syrdarjos – vandenys buvo nukreipti Vidurinės Azijos laukams drėkinti. Dėl to septintąjame dešimtmetyje “jūra” ėmė sekti – tai buvo iš anksto numatyta, bet buvo priimtas sprendimas paaukoti vandens telkinį dėl planų auginti tam tikras kultūras, o visuomenė neinformuota. Kartu su ežeru buvo paaukoti ir aplinkiniai miestai bei žmonių gyvenimai – klimatas ėmė smarkiai sausėti, nusekusi jūra, nepaisant aplinkinių miestų bandymų gilinti uostus taip siekiant leisti žvejybiniams laivams išplaukti, vis seko ir paliko tuos laivus sausumoje. Uostamiesčiai prie jos, tokie kaip Moinakas Uzbekijoje, dabar primena miestus vaiduoklius.Lietuvos ežerų kilmėPagal duburių kilmę ežerai skirstomi į keletą grupių. Dauguma Lietuvos ežerų yra ledyninės kilmės, jų duburius suformavo pleistoceno ledynai bei jų tirpsmo vandenys. Lietuvoje vyrauja dubakloniniai, arba rininiai, ežerai. Jiems būdingas siauras, ilgas, vingiuotas duburys stačiais šlaitais. Šiuos ežerus suformavo nuo ledyno pakraščio sruvę vandenys. Dubakloninių ežerų grupei priklauso giliausi Lietuvos ežerai – Tauragnas, Asveja, Sartai, Baltieji ir Juodieji Lakajai. Didžiausi yra patvenktiniai ežerai, telkšantys ledyno išgulėtuose ir galinių morenų patvenktuose duburiuose. Iš tokių galima paminėti Alaušą, Luodį, Vištytį, Platelius. Daugelis ežerų yra ir dubakloniniai, ir patvenktiniai (Drūkšių, Daugų, Galvės). Gana dažni ledo luistų guoliniai, arba termokarstiniai, ežerai, kurių duburiai susidarė ištirpus po nuosėdomis palaidotiems ledyno gabalams (Dusia, Metelys, Obelija). Dideli ir seklūs Rėkyvos, Žuvinto, Amalvo ežerai yra ledyno pakraštyje telkšojusių didelių ežerų liekanos. Dideli jų pakraščių plotai ilgainiui užpelkėjo, o ežerų duburiuose susikaupė daug dumblo. Trijų tipų ežerai – karstiniai, upiniai (dar vadinami senvaginiais arba salpiniais) ir jūriniai – Lietuvoje susidarė jau poledynmečio laikotarpiu. Karstiniai ežerai ligi šiol gana sparčiai formuojasi šiaurinėje šalies dalyje – Biržų ir Pasvalio rajonuose. Ištirpus negiliai slūgsantiems gipso ir dolomito klodams ir į tuštumas įgriuvus paviršiniam sluoksniui, susidaro smegduobės, kurios neretai prisipildo vandens. Karstiniai ežerai dažniausiai beveik apskriti, stačiais šlaitais, negilūs. Iš viso yra apie 300 karstinių ežerėlių, tačiau jų bendras plotas tik apie 10 ha. Didžiausias iš jų yra Kirkilų ežeras, susidaręs iš keleto susijungusių smegduobių. Sausesniais metais kai kurios jį sudarančios smegduobės tampa atskirais ežerėliais, lietingesniais – vėl susilieja į vieną ežerą. Upinių ežerų Lietuvoje daugiausia didesniųjų upių – Nemuno, Nevėžio, Merkio – slėniuose. Iš upių senvagių susidarę ežerai seklūs, lenktos formos. Šalyje tokių ežerų daugiau kaip 1330, tačiau dauguma jų mažesni kaip 0,5 ha ploto. Didžiausi senvaginiai ežerai yra Nemuno žemupio salpoje. Tai Merguva ir Žiogys.
Krokų Lanka yra vienintelis jūrinės, arba lagūninės, kilmės ežeras, susidaręs Nemuno suneštoms nuosėdoms atitvėrus dalį Kuršių marių.Bene daugiausia yra upinės kilmės tvenkinių, susidariusių patvenkus upes. Ypač daug jų buvo įrengta XX a. antrojoje pusėje melioracijos metu, užtvenkiant mažąsias upes. Didžiausias upinis tvenkinys – Kauno marios (6350 ha). Aukštadvario, Antalieptės hidroelektrinių, Elektrėnų šiluminės elektrinės tvenkiniai taip pat susidarė patvenkus upes, tačiau vanduo užliejo ir netoliese tyvuliavusius ežerus. Ežerus maitina upės, požemio ir paviršiaus nuotėkio vandenys bei krituliai. Lietuvos ežerai su upėmis sudaro sudėtingą vidaus vandenų tinklą. Pagal pratakumą ežerai skirstomi į:1) pratakiuosius (turi intakų ir ištakų), 2)nuotakiuosius (turi tik ištaką),3) nenuotakiuosius (turi tik intakų) ir 4)aklinuosius (neturi nei intakų, nei ištakų). Ilgiausias Lietuvoje yra Asvejos (dar vadinamas Dubingių) ežeras, ištįsęs 21,9 km, o su atšakomis – 29,7 km. Jis gana siauras – didžiausias plotis yra 0,9 km. Asvejos ežerą sudaro trys šakos: Žalktynės, Vyriogalos ir Dubingių, kurios neretai vadinamos įlankomis. Giliausias Lietuvos ežeras Tauragnas. Jo gylis 60,5 m, plotas 5,1 km2, ilgis 9,5 km, didžiausias plotis 1,1 km. Gilesni kaip 40 m yra Vištyčio, Platelių, Alaušo ežerai, taip pat mažytis (20 ha) Malkėstaičio ežeras (Molėtų r.), kurio gylis 57 m.Didžiausių Lietuvos ežerų duomenysEil. nr. Ežeras Ežero plotas (km2) Didžiausias gylis (m)1. Drūkšiai 44,8 33,32. Dysnai 24,39 6,03. Dusia 23,34 31,74. Sartai 13,31 20,95. Luodis 13,02 18,46. Metelys 12,86 15,07. Avilys 12,58 13,58. Plateliai 12,04 46,09. Rėkyva 11,84 4,510. Alaušas 10,54 42,011. Žuvintas 10,27 3,412. Lūkstas 10,18 7,0LedynaiLedynas – sausumos ledo masės telkinys, slenkantis žemyn kalno šlaitu arba slėnio dugnu dėl savo svorio, spaudžiamas aukščiau slūgsančių sluoksnių, ledo plastiškumo ir takumo. Bendras visų Žemės ledynų plotas apie 16 mln. km2 (11% viso sausumos ploto). Jei ledynai ištirptų – vandenynų lygis pakiltų apie 40 – 50 metrų. Yra du svarbiausi ledynų tipai: • kalnų arba slėnių ledynai; • kontinentiniai ledynai. Kalnų ledynai susidaro aukštai kalnuose, ten kur ištisus metus kaupiasi sniegas. Daug ledynų yra Anduose, Alpėse, Himalajuose, Skandinavijos kalnuose, Kaukaze ir kt. Ledas – kieta kristalinė medžiaga, bet stipriai slegiamas deformuojasi ir teka. Ledynas teka todėl, kad slysta jo kristalai, kurių sienelės dėl didelio slėgio tirpsta ir tarytum patepamos skysto vandens plėvele. Ledas ledyne teka panašiai, kaip vanduo upių vagose: greičiau – ledyno viduryje, lėčiau – pakraščiuose, kur jį stabdo trintis. Taip pat greičiau juda paviršiaus sluoksnis, kuris, būdamas kietas, lūžinėja, jame atsiranda įskilimų; arčiau dugno ledynas, vėlgi, juda lėčiau. Ledynai slenka labai įvairiu greičiu. Jis priklauso nuo dugno polinkio, ledyno storio, pagrindo šiurkštumo ir temperatūros. Ledynas gali slinkti nuo kelių centimetrų iki kelių dešimčių metrų per parą. Ledo greitis Alpių ledynuose siekia 150 – 200 m per metus, kai kuriuose Himalajų ledynuose – iki 500 – 800 m.Apie 95% sausumos arba kontinentinių ledynų yra poliarinėse srityse, ypač ledyniniuose skyduose. Taip vadinami didžiausi ir storiausi sausumos ledynai, dengiantys milijonus kvadratinių kilometrų. Dabar mūsų planetos poliarines sritis slegia du didžiausi ledyniniai skydai – Antarktidos (14 mln. km3) ir Grenlandijos (1,8 mln. km2). Čia ledų danga iki 3000 – 4000 metrų storio. Antarktidos ledyno vidutinis storis 2 km, o didžiausias beveik dvigubai didesnis. Todėl nenuostabu, kad šis šaltas milžinas turi nepaprastai didelę įtaką Žemės rutulio klimatui. Lyg sunkus krovinys slegia Antarktidos ledai Žemės plutą. Mokslininkai nustatė, kad dėl tokio krūvio ji įlinko net 800 m, palyginus su pirmykšte padėtimi. Žemyninio ledo masyvai juda kitaip negu kalnų ledynai. Iš maitinimo srities, apimančios iškiliąją Antarktidos dalį, ledas išslenka radialiai (į visas puses) prie ledyno dangos kraštų, kur vietomis sudaro milžiniškus liežuvius – didžiausius pasaulyje ledo srautus. Įdomu pažymėti, kad ledo dalelėms nuslinkti iš centrinės dalies iki kranto reikia 15 – 20 tūkst. ir daugiau metų. Pasiekęs vandenyno krantą, ledynas toliau slenka nusileisdamas savo pirmagaliu tiesiog į vandenį. Pradėdami plaukti ledo masyvai atskyla nuo pagrindinio ledyno ir pradeda klajoti po jūras ir vandenynus. Tokios plaukiojančios ledo salos vadinamos aisbergais, arba ledkalniais. Ledkalnio atskilimas – įspūdingas ir baisus reginys. Jį lyg griausmas, primenantis patrankų kanonadą, o iki tol buvusi rami jūra ima smarkiai banguoti. Daugiausiai ledkalnių atskyla nuo Antarktidos ir kelių Antarkties salų ledynų. Ledkalniai nors ir gražūs, bet labai „klastingi” ir pavojingi. Virš vandens matyti 1/6 – 1/10 ledkalnio. Jei ta dalis yra apie 30 metrų aukščio, tai daugiau kaip 200 m to ledo luito tūno po vandeniu. Didelį pavojų ledkalniai kelia laivams. Susidūrę su juo laivai neišvengiamai sudūžta. Be to, tirpstant povandeninei ledkalnio daliai, pasikeičia jo svorio centras ir jis retkarčiais apvirsta. Tada labai pavojinga būti netoliese, nes piltuvo pavidalo duobėje, kuri susidaro virstant ledkalniui, prasmenga viskas aplinkui kelių dešimčių metrų spinduliu.Ledynai susidaro visur, kur neištirpsta sniegas; tad jų yra aukštai kalnuose ir poliarinėse zonose. Riba, ties kuria šiluma nebegali ištirpdyti sniego – vadinama sniego riba. Ji įvairiose pasaulio dalyse skirtinga: šiltosiose platumose ji yra aukštai virš jūros lygio, šaltose – daug žemiau. Pavyzdžiui, Vakarų Kaukaze ji yra 2 700 – 2 900 m aukštyje, Himalajuose – 5 400 – 6 000 m, Anduose – 5 000 – 6 300 m. Ašigaliuose ji yra žemiausiai. Arktyje ir Grenlandijoje ji nusileidžia arti jūros, o Antarktidoje pasiekia vandenyno lygį.Per žiemą kalnuose prisninga 1 – 2 m storio sniego sluoksnis, Antarktidoje – apie 15 – 30 cm. Taip kasmet kaupdamasis sniegas susislegia, spaudžiami sluoksniai virsta grūdėta mase, vėliau, kai iš jo išspaudžiamas visas oras, – firnu. Dėl sunkio jėgos ši masė pradeda slinkti šlaitu žemyn. Slinkdama dar labiau susispaudžia ir virsta skaidriu ledyniniu ledu.Ledynas yra vienas stipriausių erozijos veiksnių. Ledas zulina ir rausia dugno uolienas. Visas tas uolienas jie gabena kartu su savimi. Ši ledyno sudaryta ir velkama medžiaga vadinama morena. Ji susideda iš neišrūšiuotų, įvairių dydžių ir sudėties uolienų nuolaužų, gargždo, ir smulkožemio. Morena vadinama ir ta medžiaga, kuri lieka ištirpus ledynui. Žemės klimatas nuolatos kinta. Laikotarpis, kada Žemės paviršius buvo stipriai atšalęs ir jį dengė ledynai – vadinamas ledynmečiu.PelkėsPelkė – drėgmės pertekliaus plotas sausumoje, apaugęs specifine augalija. Pelkėse, laikui bėgant, iš augalijos liekanų susidaro durpių klodai.Pagrindinė sąlyga pelkėms susidaryti – drėgmės perteklius, kurį lemia teritorijos klimatas, reljefas, hidrogeologinės sąlygos, dirvožemis ir augalija. Lietuvoje iškrintančių kritulių kiekis, palyginti nedidelis jų išgaravimas, dažnos vėsios vasaros sudaro palankias sąlygas drėgmės pertekliui kauptis. Daugiausia pelkių yra Baltijos ir Žemaitijos aukštumų daubotame reljefe. Pelkės susidaro ten, kur yra priemolingas vandeniui nepralaidus podirvis ir negiliai slūgsantys gruntiniai vandenys. Lietuvoje užpelkėja ežerai, šaltiniuotos pakrantės arba sausuma. Apie du trečdalius Lietuvos pelkių yra ežerinės kilmės. Seklūs ežerai užpelkėja pakrančių augalijai – nendrių, meldų, švendrų juostai – plintant nuo ežero pakraščio jo vidurio link ir šiems augalams įsigalint ežero seklumose. Gilūs ežerai pradeda pelkėti dėl pakrantėse augančių augalų, kurie sudaro vandens paviršiuje plūduriuojantį liūną. Gilūs ežerai pelkėja gerokai lėčiau negu seklūs. Nuolatos šlapiose šaltinių išsiliejimo vietose gali augti tik prie tokių augaviečių prisitaikę augalai, dėl kurių ir prasideda pelkėjimas. Miškai supelkėja, kai jų paklotėje susikaupia nesusiskaidžiusios augalų liekanos ir įsiveisia higroskopinės samanos, pvz., kiminai. Taip pat gali supelkėti pievos, kuriose susikaupia nesuirusių žolinių augalų šaknų ir antžeminių dalių, sugeriančių daug vandens. Pagal mitybos sąlygas ir vyraujančią augaliją pelkės skirstomos į: 1)žemapelkes, 2)tarpines, 3)aukštapelkes. Žemapelkių paviršius dažniausiai lygus arba įgaubtas, jas maitina negiliai slūgsantys gruntiniai, apypelkio paviršiniai arba upių vandenys, turintys gana daug maisto medžiagų. Svarbesni žemapelkių augalai: juodalksnis, karklai, viksvos, švyliai, asiūkliai, pupalaiškis, meldai, nendrės, dauguma žaliųjų samanų. Aukštapelkių paviršius dažnai išgaubtas, jas maitina tiktai krituliai, mineralinių medžiagų yra labai mažai. Aplinka labai rūgšti, todėl medžiai skurdūs, neaukšti, kreivi, dažiausiai pasitaiko varganos pušelės. Auga krūmokšniai: viržis, tekšė, gailis, spanguolė, žoliniai augalai – kupstinis švylys, kiminai. Tarpinė pelkė – pereinamoji stadija iš žemapelkės į aukštapelkę, joje yra šiek tiek maisto medžiagų. Būdingi augalai: plaukuotieji ir liekniniai beržai, karklai, viksvos, mažai žaliųjų samanų, vyrauja kiminai. Lietuvoje vyrauja žemapelkės (60–70 % pelkių ploto), apie 22 % sudaro aukštapelkės. Dideliuose pelkių masyvuose aptinkama visų tipų pelkių, bet didžiausią plotą paprastai užima aukštapelkė. Mažos pelkaitės dažniausiai būna žemapelkės. Didžiosios pelkės daugiausia paplitusios pereinamoje zonoje iš aukštumų į žemumas, mažosios telkiasi aukštumose, kur užima beveik visas tarpukalvių daubas. Didžiausios šalies pelkės paskelbtos rezervatais: Pietvakarių Lietuvoje – Žuvinto (6847 ha), Pietų Lietuvoje – Čepkelių raisto (5858 ha), Šiaurės Lietuvoje – Kamanų (2434 ha). Kitos pelkės: Aukštumala, Rupkalvių, Ežerėlio, Amalvos, Naujienų, Didysis Tyrulis ir t.t.
Klimatą formuojantys veiksniai• Geografinė platuma. Kadangi Žemė yra pasvirusi, ji nevienodai gauna Saulės šviesos ir šilumos. Tai priklauso nuo Saulės spindulių kritimo kampo. Kai Saulė pakilusi aukštai virš horizonto, jos spinduliai krinta statmenai ir jų daugiau pasiekia Žemės paviršių. Kai Saulė žemai, jos spindulių kelias atmosferoje 25 – 30 kartų ilgesnis, ir į Žemę patenka žymiai mažesnis šilumos kiekis. Atogrąžų juostoje vidurdienį Saulės spinduliai krinta į Žemę beveik vertikaliai ištisus metus, todėl ten klimatas karštas ir metų vidutinė temperatūra paprastai būna aukštesnė kaip +20°C. Poliariniuose rajonuose Saulė kelis mėnesius nepasirodo virš horizonto, todėl žiemos ten šaltos, atšiaurios, su dažnomis pūgomis. Vasara trumpa ir vėsi. Tuo metu Saulė nenusileidžia už horizonto kelis mėnesius, tačiau jos spinduliai tarytum praslysta Žemės paviršiumi ir silpnai jį įšildo, be to sniegas ir ledas labai gerai juos atspindi ir dalis spindulių grįžta atgal į atmosferą. • Aukštis virš jūros lygio. Kylant aukštyn, kas 100 metrų temperatūra vidutiniškai nukrinta 0,6°C. Todėl kalnuose klimatas yra šaltesnis ir drėgnesnis nei gretimuose rajonuose. Kildamas aukštyn oras ne tik šaltėja, bet retėja, oro srautai atvėsta, kondensuojasi ir iškrinta krituliai. • Sausumos ir jūrų išsidėstymas. Vandenynas sušyla žymiai lėčiau nei sausuma. Sausuma greitai įšilusi, taip pat greitai tą šilumą ir išspinduliuoja. Tuo tarpu vandenynas šilumą atiduoda labai pamažu. Be to, jūrų pakrantėse dažniausiai drėgniau negu žemynų vidinėse dalyse. Todėl pakrančių teritorijose žiema palyginti šilta ir drėgna. Tolstant nuo vandenyno, žiema darosi vis šaltesnė ir sausesnė, nes įšilusių virš vandenyno oro masių įtaka silpnėja. Tačiau vasarą sausuma būna šiltesnė už vandenyną, todėl pakrančių miestuose vasara vėsesnė, o miestuose, nutolusiuose nuo vandenyno, šiltesnė. • Vandenynų srovės. Jos veikia jūros ar vandenyno temperatūros režimą, t.y. šildo arba šaldo aplinkinius rajonus. Virš šiltųjų srovių susidaro debesys, dažnai lyja lietus, o šaltosios priešingai – neleidžia jiems susidaryti. • Sausumos paviršius. Didžiausią įtaka turi kalvotas ar kalnuotas paviršius. Jeigu keliaudama oro masė sutinka kliūtį, pvz. kalną, jos priverstos kilti į viršų, todėl išsausėja (lyja lietus) ir į žemyno gilumą atslenka jau pakitę – sausos. Todėl didžiausias kritulių kiekis iškrinta priešvėjiniuose kalnų šlaituose. Pavyzdžiui, Himalajų kalnai beveik visiškai nepraleidžia į šiaurę keliaujančių drėgnų oro masių iš Indijos vandenyno. Todėl pietiniuose šių kalnų šlaituose per metus iškrinta daugiau kaip 3000 mm kritulių. Piečiau esančiame Šilongo plokščiakalnyje iškrenta iki 15 000 mm kritulių, o kai kuriais metais – iki 23 000 mm. Lygus paviršius sudaro sąlygas drėgnoms oro masėms nukeliauti toli į žemyną. • Vyraujantys vėjai. Vėjai perneša orą iš vienų platumų į kitas, iš vandenynų į žemynus ir atvirkščiai. Atnešama oro masė priklauso nuo vietovės, virš kurios ji susidarė. Klimatas, kuriam būdinga šilta žiema ir vėsi vasara, nedidelė metinė temperatūrų amplitudė ir daug kritulių, vadinamas jūriniu (okeaniniu) klimatu.
Klimatas, kuriam būdinga šalta žiema, šilta vasara, didelė metinė temperatūrų amplitudė ir mažai kritulių, vadinamas žemyniniu (kontinentiniu) klimatu.Vėjai. Jų rūšysVėjas – tai oro judėjimas horizontalia kryptimi iš aukštesnio slėgio srities į žemesnę.Vėjas susidaro dėl oro slėgio skirtumų, kurie atsiranda netolygiai įšylant žemės paviršiui. Vėjo rodikliai yra kryptis ir greitis. Greitis matuojamas m/s arba km/h, o pagal tarptautinę Boforto skalę – nuo 0 iki 12 balų. Vėjo kryptis atitinka pasaulio šalių krypčių pavadinimus: Š, P, R, V, ŠV, ŠR, PV, PR. Vyraujančių vėjų kryptį rodo vėjų rožė. Pvz., Kaune vyrauja V ir PV krypties vėjai. Vidutinis vėjo greitis – 4,2 m/s.
Pasatai – tai vėjai, pastoviai pučiantys nuo atogrąžų (300 š ir p.pl.) į pusiaują. Dėl Žemės sukimosi jėgos šie vėjai Š pusrutulyje nukrypsta į dešinę, t.y. į vakarus, o P pusrutulyje – į kairę. Vidutinėse platumose dėl atmosferos slėgio ir Žemės sukimosi oro srautai juda iš vakarų į rytus ir vadinami Vakarų vėjais.
Musonai – tai sezoniniai vėjai, du kartus per metus keičiantys kryptį. Susidaro dėl slėgio skirtumo, kuris atsiranda tarp didžiulių vandenyno ir sausumos teritorijų.Vasarą sausuma smarkiai įšyla, įkaitęs oras kyla aukštyn – susidaro žemo slėgio sritis. Kadangi vanduo įšyla lėčiau, virš vandenyno oras būna vėsesnis, o slėgis aukštesnis nei virš sausumos. Todėl vasaros musonas pučia nuo vandenyno į sausumą ir neša labai daug kritulių. Žiemą – atvirkščiai – sausuma greit atvėsta ir virš jos susidaro aukšto slėgio sritis, o virš vandenyno – žemo. Dėl slėgio skirtumų vėjas keičia kryptį ir žiemos musonas pučia nuo sausumos į vandenyną, nešdamas giedrą, sausą orą. Labiausiai musonai veikia P, PR ir R Aziją (Indiją, Indoneziją, Vietnamą, Kiniją, Japoniją, Korėją), R Afriką bei Š Australiją.Brizas – vietinis jūrų ir didesnių ežerų pakrančių vėjas, du kartus per parą keičiantis kryptį. Susidaro dėl nevienodo sausumos ir vandens paviršiaus įšilimo dieną ir atvėsimo naktį. Veikimo principas labai panašus į musonų. Dienos brizas pučia nuo jūros į sausumą, o nakties brizas – nuo sausumos į jūrą.
Fenas – sausas ir šiltas kalnų vėjas, dažnai smarkus ir gūsingas, pučiantis iš kalnų į slėnius. Susidaro drėgnam oro srautui pereinant per kalnagūbrį. Užuovėjiniame šlaite besileidžianti oro masė šyla, jos t0C gerokai pakyla. Fenai pučia visuose didesniuose kalnuose, ypač dažnai Alpėse, Kaukaze. Dažnai jie atneša atodrėkį, susidaro sniego griūtys.
Dykumų vėjai. Tai sausi ir karšti vėjai, pučiantys iš žemyno dykumų teritorijų ir nešantys daug dulkių. Afrikoje pučiantis dykumų vėjas vadinamas samumu, Italijoje – siroku, Tadžikijoje – afganiu. Tropikų ciklonai (uraganai). Susidaro vasarą virš jūrų, vandenynų, neretai atslenka ir į sausumą. Pučia 50-60m/s greičiu, per parą nuslenka 250-800km. Skirtingose vietose jie vadinami skirtingais vardais: Atlanto vandenyne – uraganais, Ramiajame – taifūnais, Indijos – ciklonais ir Vili vili vėjais. Uraganus mes dažnai atpažįstame iš vardų – pasaulį sudrebinę Katrina, Rita ir į Lietuvą užsukęs Ervinas – visi šie vardai tropiniams ciklonams suteikiami abėcėlės tvarka. Į Lietuvą uraganai atklysta retai, dažniausia audrų pavidalu – kas 10, kas 30 metų. Pavyzdžiui, žmonės gal dar prisimena 1967-aisiais kilusį uraganinį vėją, kuris nunešė Palangos tiltą. Vėliau vienas tokių stipresnių uraganų – Anatolijus – atskriejo tik 1999-aisiais. Jis taip pat daugiausia žalos pridarė mūsų pajūriui. Lietuvoje pajūris, o ir kitose pasaulio šalyse prie vandenynų ar jūrų esančios vietovės nuo tropinių ciklonų kenčia neatsitiktinai, nes uraganai susiformuoja dėl vandenyno paviršiaus įšilimo: kai vandens temperatūra vandenyne pasiekia aukštesnę nei +27 laipsnių temperatūrą, ima formuotis tropiniai ciklonai. Pavyzdžiui, Katrina kilo kai vanduo įkaito iki +30 laipsnių. Nuo jo įšilęs oras kilo į didelį aukštį – nuotraukos iš kosmoso parodė, jog tos šilumos srautai pakilo net iki 16 km, kur oras atvėsęs iki 50 laipsnių šalčio.Mažesni už uraganus, bet irgi labai pavojingi milžiniškos galios viesulai yra tornadai. Jie susidaro virš smarkiai įkaitusio žemyno dėl didelių temperatūros ir slėgio skirtumų susidūrus arktiniams ir atogrąžų orams. Tokiame sūkuryje oras juda ratu aplink centrą ir sudaro žemyn nusidriekiantį piltuvą. Jo skersmuo būna nuo 50 iki 2000 m, oras viduje sukasi 50-100m/s greičiu ir traukia į save viską, kas tik pasitaiko pakeliui. Tornadai siaubia JAV ir Meksikos teritorijas. Debesų rūšysCiklonai ir anticiklonai
Žemo atmosferos slėgio sritis yra ciklonas. Jame oras juda spirale iš pakraščių į centrą. Sūkurio viduryje susiformuoja kylantis oro srautas, todėl čia slėgis mažiausias. Ciklonui būdingas didelis debesuotumas, krituliai, vasarą – vėsūs orai, žiemą – šlapdriba, sniegas, švelnūs orai. Š pusrutulyje oras ciklonuose sukasi prieš laikrodžio rodyklę, o pietų – pagal. Anticiklonai susidaro ten, kur yra aukštas slėgis. Jų centruose oras leidžiasi žemyn, įšyla ir pasidaro neįsotintas vandens garais, todėl čia vyrauja giedri be kritulių orai, pučia silpnas vėjas, naktį susidaro rūkai. Vasarą nusistovi giedri, sausi ir karšti orai. Žiemą – giedri, sausi ir labai šalti orai. Pavasarį ir rudenį – šalnos. Iš anticiklono centro oras sukasi Š pusrutulyje pagal laikrodžio rodyklę, o pietų – prieš.
Lietuvos klimatas
Lietuva yra vidutinių platumų klimato juostoje. Čia vyrauja vidutinių platumų oro masės, pietvakarių vėjai (vidutinis greitis 2 – 5 m/s), vidutinė metinė oro temperatūra +6°C, o per metus vidutiniškai iškrinta 680 mm kritulių. Pagrindiniai veiksniai formuojantys Lietuvos klimatą: Saulės radiacija, oro masių judėjimas, žemės paviršiaus formos, geografinė padėtis. Saulės radiacijos kiekis keičiasi priklausomai nuo metų laiko. Daugiausia Saulės radiacijos gaunama vasarą, kai Saulė yra pakilusi aukščiausiai virš horizonto. Rudens ir žiemos mėnesiais jos gaunama mažiausiai. Lietuvos klimatą lemia ir atslenkančios oro masės. Didžiausią įtaką turi vidutinių platumų oro masės, atslenkančios nuo Atlanto vandenyno (jūrinės oro masės) ir iš Rytų Europos lygumos (žemyninės oro masės). Jūrines vidutinių platumų oro mases į Lietuvą atnešą ciklonai. Dėl jų vasarą vyrauja lietingi ir vėsūs orai, o žiemą – krituliai ir teigiama arba artima nuliui temperatūra. Žemyninės vidutinių platumų oro masės iš Rytų Europos lygumos į Lietuvą dažniausiai atslenka su anticiklonais. Todėl vasarą čia vyrauja giedri, sausi, šilti orai, o žiemą – sausi ir šalti. Be vidutinių platumų oro masių į Lietuvą kartais įsiveržia arktinės oro masės. Vasarą jos atneša giedrą ir vėsų orą, o žiemą – labai šaltą ir speiguotą orą. Rečiausiai (dažniausiai vasarą) į Lietuvą atslenka tropinės oro masės. Joms įsiveržus įsivyrauja giedri, sausi ir karšti orai.
Kritulių pasiskirstymas Žemėje
Svarbiausia kritulių pasiskirstymo Žemėje priežastis – aukšto ir žemo atmosferos slėgio juostų išsidėstymas. Kitos priežastys:• Šiltosios ir šaltosios jūrų srovės;• Atstumas nuo jūrų ir vandenynų;• Vyraujantys vėjai;• Reljefo ypatumai.Ties pusiauju, žemo slėgio juostoje, šiltas oras kyla į viršų, vėsta ir prisisotina vandens garų, todėl susidaro daug debesų ir gausiai lyja. Aukšto slėgio juostose – atvirkščiai.
Lietuvos klimato „rekordai“
Žemiausia oro temperatūra užfiksuota 1956 metais vasario 2 dieną Utenoje. Ji siekė -42,9°C. Aukščiausia oro temperatūra – Zarasuose 1994 07 30, +37,50C. Didžiausia temperatūrų amplitudė – Varėnoje, 77,30C.Stipriausias vėjas – uraganas siautęs 1967 m. Palangoje ir Klaipėdoje, kurio greitis siekė 40m/s.
Pasaulio klimato „rekordai“
Aukščiausia oro temperatūra užregistruota Afrikoje, Libijos dykumoje, +580C.Žemiausia oro temperatūra užfiksuota Antarktidoje, „Vostok“ stotyje, -890C. O šiaurės pusrutulyje – Oimiakone (Rusija), -77,80C.Didžiausia temperatūrų amplitudė – Verchojanske (Rusija), 101,70C.Daugiausiai per metus iškritę kritulių yra Čerapundžyje (Indija), 26 461 mm. Mažiausiai vidutiniškai per metus iškritę kritulių yra Atakamos dykumoje (Pietų Amerika), 0mm.