Ežerai

Ežeras – vandens užpildyta sausumos paviršiaus pažemėjimo dalis, neturinti tiesioginio ryšio su jūra arba vandenynu. Žemės rutulio ežerai užima ~ 2,7 mln. km2, t.y. ~ 1,8 % sausumos ploto. Daugiausia jų pleistoceno apledėjimo vietose, mažiausia – dykumose. Vandens paviršiaus lygis ežeruose būna įvairiame absoliutiniame aukštyje. Didžiausias pasaulyje yra Kaspijos ežeras, dar vadinamas jūra, giliausias – Baikalo ežeras.

Ežero skiriamosios dalys

Ežero pagrindiniai elementai yra dubuo ir vandens masė. Ežero dubens dalis, užpildyta vandens, skirstoma į atabradą, atšlają ir guolį. Atabradas ir jo šlaitas sudaro litoralę. Guolis skirstomas į sublitoralę ir profundalę. Vandens masė, esanti aukščiau profundalės, vadinama pelagiale. Atabrado dalis, kuri užliejama tik pakilus vandens lygiui, vadinama paplūdimiu. Ežero vanduo užima tik dalį paviršiaus pažemėjimo. Aplink ežerą plytinti sausa daubos dalis sudaro statesnius ar lėkštesnius ežero šlaitus. Šlaite yra krantas – sausumos dalis, tiesiogiai veikiama ežero bangu, ir terasos – buvusių atabradų liekanos. Pagal dubens kilmę ežerai skirstomi į tektoninius – jų dubenys įsiterpę tarp Žemės plutos sprūdžių ( didžiausi ir giliausi pasaulio ežerai, pvz. Baikalas ); vulkaninius – vandens prisipildžiusius užgesusių vulkanų kraterius; karstinius, atsiradusius karstinėse įdubose, ištirpus kai kurioms uolienoms ( gipsui, klintims, dolomitui ir kt. ); nuogriuvinius-užtvenktinius , reliktinius – nusekusios jūros liekanas ( Kaspija ); eolinius – dubenys susidarė dėl vėjo defliacijos; upinius – tai buvę upės vingiai arba atšakos, kurie atsiskyrė nuo upės, pasikeitus jos vagai ( Nemuno deltos ežerai ); limaninius ir lagūninius – visai nuo jūros atsiskyrusius limanus arba lagūnas ( Krokų lankos ežeras atsiskyręs nuo Kuršių marių ); ledyninius, kurių dubenis suformavo ledynai ir jų tirpsmo vandenys ( beveik visi Lietuvos ežerai ). Atskirą grupę sudaro antropogeniniai, arba dirbtiniai, ežerai, susidarę dėl žmogaus veiklos ( užtvenkus upes, iškasus durpynus ).

Ežero maitinimo šaltiniai, pratakumas

Ežerus maitina upių, požemio bei paviršiaus ( šlaito ) nuotėkis ir kritulių vanduo. Iš ežero vanduo garuoja, nuteka upėmis arba susigeria į žemę. Pagal pratakumo pobūdį ežerai yra skirstomi į 4 grupes:1. Pratakiniai – įteka vienas ar daugiau intakų, o vandens perteklius nuteka ištaku. Šiai grupei priklauso dauguma Lietuvos ežerų.2. Vandenskyriniai arba ištekamieji ežerai. Jie neturi intakų, bet turi ištaką. Maitinasi kritulių ir grunto vandeniu. Šių ežerų vandens lygis per metus beveik nekinta. 3. Nenutekamieji. Šie ežerai turi intakų, tačiau neturi ištako. Vandens lygis juose gana smarkiai kinta. 4. Aklinieji ežerai. Šie ežerai yra ir be intakų, ir be ištako. Jų vandens lygis mažai kinta.

Ežero fauna ir flora

Beveik visuose ežeruose augalija ir gyvūnija pasiskirsto zonomis. Lietuvos ežeruose skiriamos šios litoralės augalijos juostos:1. Sekliųjų vandens augalų ( daugiausia viksvų, ajerų );2. Nendrių, meldų ir švendrių;3. Vandens lelijų;4. Plačialapių plūdžių;5. Visiškai pasinėrusių augalų ( maurabragiai, elodėjos );6. Dumblių.Sublitoralėje vyrauja bakterijos, grybai, pasitaiko žaliųjų dumblių; pelagialėje – bakterijos, mikroskopiniai dumbliai; giliųjų ežerų profundalėje augalų nėra. Ežerų dugne gyvena moliuskai, vabzdžių lervos, vėžiagyviai, kirmėlės. Litoralės yra produktyviausia, joje neršia žuvys, minta jų jaunikliai, šilumamėgės bentosinės žuvys – karosai, lynai, kuojos, ešeriai. Sublitoralėje gyvena įvairios žuvys, pelagialėje – seliavos, stintos, aukšlės, starkiai, profundalėje – karšiai, sykiai. Žiemą dauguma žuvų pasitraukia į sublitoralę ir profundalę. Pagal maistingumą ežerai skirstomi į keletą tipų. 1. Oligotrofiniai arba mažamaisčiai. Šie ežerai yra gilūs, jų vanduo yra šaltas, jame nedaug biogeninių medžiagų ir druskų. Deguonies gausu ištisus metus. Tokių ežerų gausu Skandinavijoje, Š. Amerikoje; jų yra aukštai kalnuose ( Alpėse, Kaukaze ).

2. Mezotrofiniai arba vidutinmaisčiai. Šie ežerai taip pat yra gilūs. Vandeninių augalų ir bestuburių gyvūnų juose yra daugiau negu oligotrofiniuose. ežeruose. Lietuvoje mezotrofinių ežerų yra daug: Dusios, Galvės, Skaisčio, Platelių ir kt. 3. Eutrofiniai arba daugiamaisčiai. Šie ežerai dažniausiai negilūs, turi daug biogeninių medžiagų ir druskų. Jų vandenyje gausu vandens. Jų vandenyje gausu deguonies, bet maža anglies dioksido, kalcio ir hidrokarbonatų. Lietuvoje tokių ežerų gana daug, t.y. ~ 20 %, tarp jų: Metelio, Simno, Ofelijos, Žuvinto, Amalvo ir kt. 4. Distrofiniai arba bemaisčiai – tai seklūs, durpynų ežerai. Juose labai maža deguonies, biogeninių medžiagų, ypač trūksta kalcio druskų; gausu organinių druskų, anglies dioksido. Krantai supelkėję.

Ežerų vandens lygio svyravimai, srovės

Ežerų vandens lygio svyravimai būna trumpalaikiai, sezoniniai, daugiamečiai ir ilgaamžiai. Trumpalaikiai ežerų vandens lygio svyravimai vyksta nuolat visuose ežeruose. Subarktiniams ir vidutinių platumų ežerams būdingiausi sezoniniai svyravimai. Jie ypač ryškūs mažuose ežeruose. Aukščiausiai vanduo pakyla pavasarį ( kai patvinsta į ežerus įtekančios upės ar ima tirpti ledynai, maitinantys ežero intakus ) ir rudenį, kai iškrinta daugiausia kritulių. Tropinių kraštų ežeruose ežerų vanduo aukščiausiai pakyla liūčių metu, o per sausras kai kurie ežerai visiškai išdžiūsta. Daugiamečiai vandens lygio svyravimai susiję su klimato pakitimais. Ilgaamžiai – su įvairiais geologiniais faktoriais. Daugumai ežerų būdingas vandens lygio žemėjimas. Tai matyti iš ežerų šlaituose susidariusių terasų. Ežerų vandens judėjimo pagrindinės rūšys – bangavimas, srovės ir geišos. Dideliuose ežeruose bangos būna iki 3 – 5 m. aukščio. Pastovios srovės būna tik kai kuriuose dideliuose ežeruose. Nuotykinės srovės susidaro tarp ežero intako žiočių ir ištakos pradžios. Jos labiau pastebimos mažuose ežeruose. Dreifinės – vėjo sukeltos srovės yra laikinos, priklauso nuo vėjo intensyvumo ir krypties. Priekrantinės dreifinės srovės ir bangavimas labiausiai performuoja ežero krantus. Tankinės srovės susidaro dėl nevienodo vandens tankio ( kai įtekanti upė atneša gėlą vandenį, o šaltinis – sūrų, arba kai į druskingą ežerą prasiveržia gėlas šaltinis. Ežeruose klostosi ežerinės nuosėdos.

Ežerų vandens temperatūra

Terminį ežerų režimą lemias klimatas, ežero plotas, gylis, dubens forma. Labiausiai įšyla vandens paviršius; į gilesnius sluoksnius šiluma patenka dėl vandens sąmaišos. Vidutinių platumų giliuose ežeruose vasarą vandens temperatūra kuo giliau, tuo žemesnė; tarp šilto paviršinio sluoksnio ir šalto priedugninio slūgso temperatūrinio šuolio sluoksnis, kuriame temperatūra staigiai mažėja. Žiemą tuose ežeruose vyrauja atvirkštinė stratifikacija. Pavasarį ir rudenį, dėl vandens sąmaišos trumpą laiką įsigali homotermija, t.y. vienoda temperatūra visame vandens sluoksnyje. Tropinio klimato giliuose ežeruose ištisus metus būna tiesioginė stratifikacija, subarktinio klimato ežerams būdinga atvirkštinė stratifikacija.

Ežerų vandens cheminė sudėtis

Ežerų vandens cheminė sudėtis priklauso nuo geografinės platumos, intakų vandens sudėties ir pakitimų, kurie vyksta ežero dubenyje, nuo vandens išgaravimo ir nutekėjimo. Drėgno klimato srityse vyrauja gėli hidrokarbonatiniai ežerai, sausringose – druskėtieji ir druskingi sulfatiniai ar chloridiniai ežerai. Ežero vandenyje yra hidrokarbonato HCO-3, sulfato SO2-4, chloro Cl-, kalcio Ca2+, magnio Mg2+, natrio Na+, kalio K+ jonų, ištirpusių organininių medžiagų, biogeninių elementų ir dujų.

Ežerų gyvavimo stadijos

Drėgno klimato srityse yra 4 ežerų gyvavimo stadijos: jaunystė, brendimas, senatvė, mirtis.1. Jaunystė. Nesusiformavęs atabradas, nėra augalų.2. subrendimas. Atabradas nemažas, smėlingas, vanduo skaidrus, pakrantėse mažai augalų.3. Senatvė. Supelkėjusi paežerė ir krantai, rusvas vanduo, vešliai apaugę krantai, storas dugno nuosėdų sluoksnis.4. Mirtis. Ežeras baigia užpelkėti. Sauso klimato srityse ežerai ilgainiui išdžiūsta, virsta druskožemiais.Didžiausi pasaulio ežerai

ežero pavadinimas plotas ( tūkst.. km2 ) pav. absol. aukštis ( m ) didžiausias gylis ( m )Kaspijos j. 376,3 – 28 1025Aukštutinis 82,4 183 393Viktorija 68 1134 80

Aralo j. 64,5 52 68Huronas 59,6 177 228Mičiganas 58 177 281Tanganika 34 773 1435Baikalas 31,5 456 1620Malavis 30,8 472 706Didysis lokių ež. 30 119 137Didysis vergų ež. 28,6 150 150Eris 25,7 174 64Vinipegas 24,3 217 28Ontarijas 19,5 75 236 Ladoga 17,7 4 230Čadas 26 – 12 281 11 – 4

Didžiausi Lietuvos ežerai

ežero pavadinimas plotas ( ha ) didž. gylis ( m )Drūkšiai 4480 31Dysnai 2490 6,0Dusia 2337 31,7Vištytis 1790 ~ 50Luodis 1320 18,0Sartai 1300 21,9Metelys 1290 15,0Avilys 1258 14,0Platelių ež. 1210 46,0Rėkyvos ež. 1700 5,0Alaušas 1073 42,0Žuvintas 1030 3,4Lūkstas 1020 7,0Asveja 1015 50,2

Dabar besiformuojančios nuosėdos

Nuosėdų išsidėstyme galime įžvelgti kai kurių dėsningumų. Antai senatvės stadijos ežeruose kaupiasi vienodesnės nuosėdos , negu subrendimo stadijos ežeruose. Pastaruosiuose išsiskiria ( ryškesnė ar mažiau pastebima ) žvyrų ( atabrado ) zona, ežero centro link, itin dažnai eina vandens augalijos – gamtinių kompostų zona, pasižyminti labai įvairios sudėties nuosėdomis. Centrinėje ežero dalyje ( giliau kaip 2 – 4 m. ) išsiskiria karbonatų – sapropelio – dumblo zona. Giliuose ežeruose šios nuosėdų zonos išsidėsčiusios irgi koncentriškomis juostomis. Už vandens augalijos zonos eina karbonatų, vėliau karbonatinių sapropelių, dumblo ir galiausiai sulfidų juostos. Dėl nuosėdų slysmo stačiais povandeniniais šlaitais arba dėl intensyvaus vandens maišymosi daugumos Lietuvos ežerų centrinėje dalyje vyrauja karbonatingi dumblai. Besiformuojančios ežerinės nuosėdos suskirstytos į priekrantinę, giluminę, tarpinę ir deltinę facijas. Facija – nuosėdų ir jas formuojančių procesų visuma.

Ežerotyra

Ežerotyra arba limnologija – tai mokslas, kuris tiria ežerus, tvenkinius ir juose vykstančius cheminius, fizikinius ir biologinius procesus. Pirmieji geografiniai duomenys apie didesnius Lietuvos ežerus paskelbti 1861 m. išleistoje Kauno gubernijos statistikoje. 1904 m. buvo ištirti 23 Kauno gubernijos ežerų. Tarpukariu, nepriklausomoje Lietuvoje ežerus tyrė Kauno Universiteto gamtininkai. Česlovas Pakuckas pirmasis Lietuvoje ežerus suklasifikavo genetiškai. Ežerų augaliją tyrė Konstantinas Ragelis, Gyvūniją – Tadas Ivanauskas, Pranciškus Šivickis. Šiuo metu mokslininkai taip pat tiria Lietuvos ežerus, apie tyrimus leidžiamos knygos, rašomi straipsniai. Daugiausiai diskusijų sukėlė Žuvinto ežeras, kuris nuolat pelkėja, ir norint jį išsaugoti reikia daug darbo ir lėšų, kad pašalinti susidariusias nuosėdas, dumblą dugne.

Drūkšiai

Drūkšiai – tai didžiausias Lietuvos ežeras, tyvuliuojantis Zarasų rajone ir Gudijos valstybės teritorijoje, 2 km. nutolęs nuo Latvijos – Lietuvos sienos. Ežero plotas – 4479 ha, iš jų ~ 1000 ha priklauso Gudijos valstybei. Ilgis – 10,4 km., didžiausias plotis – 9,9 km. Didžiausias ežero gylis siekia 33,3 m. ( vakarinės dalies pietiniame pakraštyje ). Vidutis gylis – 8,2 m. Išilgai ežero dubens iš šiaurės vakarų į pietryčius eina 500 – 600 m. pločio rina. Abipus jos yra ledynų liežuvių daubos. Krantai vingiuoti. Kranto linijos ilgis 60,5 km. Pietuose yra Drūkšių, Serbiejiškės, Grikiniškės piliakalniai, Drūkšių, Šaškų, Grikiniškės įlankos, šiaurėje – Tilžės ir Garšvinės įlankos. krantai daugiausiai sausi, , aukštoki, vietomis ardomi; yra pelkėtų vietų. Šiaurės vakarų ir pietvakarių pakrantėse miškai ir krūmai. Atabradas miškingas ir smėlingas, įlankose 20 – 50 , kitur 100 – 150 m. pločio. Ežere yra 10 salų: Pilies ( 21 ha ), Liepinė, Pušinė, Ulavis ir kitos. Ežero dugnas duobėtas, ypač rinos ruože ir vakaruose; vakaruose yra seklumų. Rytuose ir pietuose ežeras sekliausias. Į Drūkšius įteka 11 upelių: Apyvardė ( iš Apyvardų ež. ), Smalva ( iš Smalvo ež. ), Gulbinė ( iš Gulbinio ež. ), Ričia ( iš Ričių ež. ), Karosinė ( iš Karosinio ež. ). Išteka Prorva ( Drūkšos intakas; į Statoko ež. ). Prie kanalo iš Statoko ežero į Obolės ežerą, ties Drūkšių ežeru 1953 m. pastatyta hidroelektrinė. Statant elektrinę, Prorvos ištakos iš ežero buvo patvenktos, ir ežero vandens lygis pakilo 30 cm. Vandens skaidrumas vasarą ~ 7,5 m. Į pietus nuo ežero yra Ignalinos atominė elektrinė. Prie Drūkšių ežero yra Tilžės ir Drūkšių kaimai.

Žuvintas

Žuvintas – ežeras telkšantis Dzūkijos miškuose. Tai liekaninis ežeras, tik nedidelė dalelė milžiniško ežero, buvusio kadaise. Dabartinis ežeras liūliuoja didžiulių pelkių, vadinamų Paliomis, pietrytiniame pakraštyje. Tyrimais nustatyta, kad praeityje Žuvinto ežeras buvo apėmęs beveik visas Palias. Ilgainiui pelkių plotas vis didėjo ir didėjo ežero sąskaita.

Ežeras mažėjo seniau, mažėja ir sparčiai užauga ir dabar. Jis labai seklus, užžėlęs; sunku pasakyti kur baigiasi pelkė ir kur prasideda ežeras. Žuvintas – pratakinis ežeras. Pietvakarinėn jo dalin įteka Kiaulyčių, o iš šiaurinės išteka Dovinė – dešinysis Šešupės intakas. Be to, į ežerą iš aplinkinių pelkių subėga keletas mažų bevardžių upeliukų.Žuvintas savo augalija labai turtingas. Meldai, nendrės, švendrai ir kiti vandens augalai susipynę i sunkiai prasiskverbiamus brūzgynus. Visas dugnas padengtas dugninės augalijos, kuri labai trukdo plaukioti ežere. Žuvintas ir jo pakraščiai – tikra paukščių karalystė. Čia gyvena didelės rudagalvių ir juodgalvių kirų, ančių, pilkųjų garnių, kragų, lingių, griciukų, baublių ir daugelio kitų paukščių kolonijos. Iš viso Žuvinto rezervate priskaitoma apie 200 įvairių paukščių rūšių. Žuvinto ežeras nuolat lankomas turistų ne tik iš Lietuvos, bet ir svečių šalių. Ypač jį mėgsta moksleiviai ir studentai. pastarieji čia dažnai atlieka praktiką, tyrinėja augalus ir gyvūnus. Tikiuosi, kad Žuvinto ežerui bus skirtos išlaikymo priemonės, ir jis dar ilgai gyvuos ir džiugins mus savo augalija bei gyvūnija.

Literatūra

1. Lietuvos tarybinė enciklopedija, 3 tomas.2. Tarybų Lietuvos enciklopedija, 1 tomas.3. A. Basalykas „ Žemė – žmonijos buveinė“.4. Mažasis pasaulio atlasas.5. Kęstutis Vaškelis „ Turisto atlasas“.6. L. Drujanovas „ Gamtos dėsniai ir jų pažinimas“.7. Pasaulio geografijos atlasas.8. A. Garunkštis „ Lietuvos vandenys“.9. A. Garunkštis ir A. Stanaitis „ Ežerai gimsta, bręsta ir miršta“.

Vilniaus Universitetas GMF

EŽERAI

Darbą atliko: Vismantas Žuklevičius

2003 11 14 Kėdainiai