Upės ir ežerai

Upės. Pagrindiniai upyno elementai
Hidrografinio (vagų) tinklo galima išskirti tokias pagrindines grandis, kurios keičiasi nuo aukštupio link žemupio: klonį, įklonį, sauslėnį ir upės slėnį.Klonis, aukštutinė (pagal tėkmę) hidrografinio tinklo grandis, yra nelabai ryški, ištysusi vandens erozinės kilmės įdauba su nuolaidžiais, paprastai vėlėningais šlaitais ir lygiu įgaubtu, palinkusiu dugnu. Įklonis – sekanti hidrografinio tinklo dalis, kuri nuo klonio skiriasi didesniu įrėžiu gyliu, aukštesniais ir statesniais šlaitais bei tuo, kad atsiranda dugno ir kranto išplovimo formos arba šakota vaga. Sauslėnis
– žemutinė hidrografinio tinklo be paastovios vedns tėkmės grandis prieš slėnį. Jam būdinga šlaitų asimetrija ir vingiuota laikino srauto vaga. Slėnis – ryškiausia vandens veiklos hidrografinio tinklo grandis, kuriai būdinga didelė tįsa, matuojama dešimtimis, šimtais ir tūkstančiais kilometrų, ir pastovus srautas.
Įtekančios į pagrindinę upę upės ir pagrindinė upė sudaro upyną. Į upyną įeina viena pagrindinė upė, grupė jos intakų, šių intakų intakai ir t.t. upės, kurios tiesiogiai įteka į pagrindinę upę, vadinamos pirmos kategorijos intakais. Pagrindinės upės antros kategorijos intakais vadinamos upės, įtekančios į pirmos kategorisjos intakus ir t.t. tada kaai norima nustatyti hidrografinio tinklo vystymosi dėsningumus, pavyzdziui, įvairios kategorijos intakų skaičių skirtingo ploto baseinuose, klasifikacija, jungianti I vienodas grupes skirtingus hidrografinio tinklo elementus, netinka. Tokiuose tyrinėjimuose pasinaudojama kita intaku klasifikacija, kurią pasiulė R. Hortonas. Pagal šią klasifikaciją mažiausi, neišsišakoję in

ntakai priskiriami pirmai kategorijai (klasei), intakai, kurie priima pirmos eilės intakus, – antrai kategorijai, upės, į kurias įteka pirmos ir antros kategorijos intakai, yra trečios kategorijos intakai ir t.t.; pagrindinės upės kategorija yra aukščiausia ir rodo viso upyno klasę.
Upės ištaka ir žiotys
Upės pradžios vieta vadinama ištaka. Upė gali prasidėti iš šaltinių, upelių, ledyno, ežero ar pelkės.yra hidrografinis upės ilgis, t.y. ilgis nuo tolimosios ištakos ir tam tikro pavadinimo upės ilgis.Kai upę sudaro dvi susiliejusios upės, turinčios pavadinimus, jos pradžia laikoma susiliejimo vieta. Vieta, kur upė įteka, ežerą ar jūrą vadinama žiotimis. Kai upė įteka į kitą upę,ežerą arba jūrą dviem atšakom, jos žiotimis laikomos stambesnės atšakos žiotys.Drėkinimo kanalų vėduokle pasibaigiančios upės žiotys yra vieta, kur upė šakojasi į drėkinimo kanalus. Įtekėjimo į jūrą arba ežerą viietoje upė dažnai palieka daug nešmenų, todėl susidaro daugelio atšakų žiotys, vadinamos delta arba žiotynu. Savita estuarijos forma yra limanas, kuris susidaro jūrai užliejus slėnio žiočių dalį. Limanai susidaro kai grimzta pakrantė. Nešmenys kuriuos upė neša į jūrą, nusėda už žiočių ribų ir sudarto priežiotinę seklumą, arba barą. Įtekančios į jūrą upės žemupio pabaigoje ir priekrantėje jūros dalyje formuojasi pereinamoji zona. Šioje zonoje upės rėžimas dėl jūros gerokai pakinta: vandens tėkmės greitis sumažėja,upe pakyla potvyių ir atoslūgių srovės, maišosi upės ir jūros va
anduo, upė staigiai praplatėja ir sudaro deltą arba estuariją. Savo ruožtu įtekant į jūrą upė veikia jos priekrantinę dalį prie žuičių. Čia jūros vanduo nėra toks sūrus , kitoks gyliu, srovių pasiskirstymas, pakinta ir kiti hirologinio rėžimo rodikliai. Nurodyta pereinamoji zona žiočių sritimi. Čia savo ruožtu išskiriama priešžiotinis pajūris ir upės pajūrinis ruožas. Upės pajūrinis ruožas skirstomas į upės priešžiotinę ir žiotinę dalis. Upės priešžiotinė dalis turi upinio tipo rėžimą, kurį tik retkarčiais sutrikdo patvankos ir nuotvankos bei potvinių ir atoslūgių reiškiniai. Upės žiotinė dalis tęsiasi nuo priešžiotinės dalies žemutinio pjūvio iki priešžiotinio pajūrio.
Upių tinklo šakotumas būna skirtingas ir priklauo nuo baseino gruntų, vietovės reljefo, augalijos ir kritulių kiekio. Dėl geresnių vandens filtracijos sąlygų miškingose rajonuose vagų tinklas yra retesnis negu bemiškiuose. Šlaitų erozija. Lietaus, liučių ir tirpsmo vanduo paprastai nuteka ne ištisiniu sluoksniu, o įvairaus dydžio srovelėmis. Dėl tokio srovelinio šlaitinio nuotėkio prasideda viršutinio dirvožemio sluoksnio nuoplova. Šis dirvožemio plovimas dėl nuotėkio vadinamas plokštumine erozija. Erozijos intensyvumas ir smulkių erozinio tinklo nuotėkio kanalų tankumas priklauso nuo dirvožiamio, šlaitų nuolydžio ir ilgio, apsaugančios dirvožiamį augalijos, kritulių rėžimo ir kt.
Upės baseinas
Žemės paviršiaus plotas kartu su dirvožiamio ir grunto storyme, kurios vanduo maitina tam tikrą upių sistema ar atskirą upę, vadinamas upyno arba upės baseinu. Ki
iekvienos upės paviršius ir požeminis baseinas. Paviršinis baseinas yra žemės paviršiasu plotas, iš kurio vanduo suteka į tam tikrą upyną arba upę. Požeminį baseiną sudaro dirvožemio ir grunto storymė, kurios vanduo suteka į upių tinklą. Gretimų upių paviršinius baseinus skiria takoskyra, kuri eina per aukščiausius žemės aviršiaus taškus tarp kaimyninių upių baseinų. Paviršinis ir požeminis upių baseinai dažniausiai nesutampa. Požeminio baseino ribas nustatyt labai sunku,taigi dažniausia skaičiavimams ir nuotėkinių reiškinių analizei yra pasinaudojama paviršinio baseino dydis.
Upių baseinų geometrinė forma paprastai kiekybiškai apibūdina vadinamasis morfometriniais rodikliais. Svarbu yra upės ilgis ir baseino plotas. Upės ilgiu vadinamas kilometraisišreikštas atstumas nuo ubės ištakų iki jos žiočių. Išmatavus sudarančių tam tikrą sistemą upių ilgius, galima sudaryti vadibamąja hidrografinę schemą, kuri vaizdžiai rodo, kurir po kurio untako įteka upė, koks jos ilgis.
Upių slėniai
Slėniais vadinamos siauros ir ištysusios, ilgos, dažniausiai vingiuotos, žemos reljefo formos, kurioms būdinga bendras dugno nuolydis žiočių link. Slėniai niekados nekerta vienas kito, o susilieja į vieną bendrą pažemėjimą. Šie požymiai būdingi visiems slėniams, nors jų dydis, kontūrai, iš dalies ir kilmė, gali labai skirtis. Slėnių sudedamosisio dalys:
1.žemiausia slėnio dalis – dugnas. Slėnių, kuriais nuotėkis būna retai, giliausiai įsirėžusi dalis vadinama sausvage.
2.aukštesni sausumos plotai, kurie iš šonų riboja slėnio dugną, vadinami slėnio šlaitais
3.skersiniame slėnio profilyje, toje vietoje, ku
ur šlaitas pereina į dugną, būna nevienodai ryškus lūžis, kuris vadinamas šlaito papėde
4.zona, kur slėnio šlaitai pereina į užslėnį vadinama slėnio briauna.
5. palyginti horizantalios aikštelės, sudarančios laiptus įvairiame aukštyje slėnio šlaituose ir dugne yra terasos.
6.Aukštutinė slėnio dalis, kurioje talvegas išnyksta, o šlaitai pasidaro neryškių konturų, vadinama priklausomai nuo formos slėnio pradžia, arba slėnio riba. Lygumose sunku pastebėti, kur slėnių aukštupiai pereina į plačius, neryškių šlaitų klonius, kuriaias nuteka atmosferos kritulių vanduo ir kurie dėl to vadinami nuotėkio kloniais.
Slėniu susidarymas
Visi slėniai susidarė dėl tam tikros tekančio vandens įtakos. Tačiau slėnių struktūra priklauso ne vien nuo tekančio vandens įtakos. Tačiau slėnių struktūra priklauso ne vien nuo tekančio vandens veiklos. Dažnai jų susidarymas ir išsivystymas labiau priklausė nuo geologinių veiksnių. Slėniai skirstomi pagal tai koks veiksnys buvo svarbesnis jų formavimesi. Eroziniai slėniai atsirado vien dėl tekančio vandens veiklos, tektoniniai – dėl didelės tektonikos įtakos, vulkaninius aiškiai paveikė vulkaniniai procesai, ledyninių morologijoje išliko ledynų veiklos pėdsakų ir kt.
Vagos struktūra
Vaga – slėnio dugno dalis, kuria teka vanduo. Pe tekančio vandens kiekis daug svyruoja, todėl ir vagos dydis yra nepastovus.vagos dalis kuria teka vanduo per nuosekį yra įprastinė vaga. Upės slėnio dalis kurią apsemia periodiškai vadinama slapinė vaga. Vingiuotumas gali būti pavadintas hidrografiniu, o antruoju – ortografiniu. Ortografinis vingiuotuma sbūdingas upėms, kurios atspariu uolienų rajonuose., kur jau lengviau išplaunamos olienos išneštos. Vingių susidarymas slėnio dugne dėl srauto plaunamosios veiklos vadinamas meandravimo procesu.
Upės nuotekio rėžimas
Vanduo patekdamas į upes susidaro iš iškritusių ant žemės paviršiaus atmosferos kritulių, dalyvaujančių žemės vandens apytakoje. Tačiau konkrečiomis sąlygoms, kurioms atmosferos drėgmėpatenka į upes yra skirstomi sniego, lietaus, požeminį ir ledyninų. Kartais yra labai sunku nustatyti koks yra įvairių šaltinių vaidmuo viso upės nuotekio formavimuisi; tuomet sakoma upė yra mišrios mitybos. Upių klasifikaciaja 1)upės su pavasario potvyniu 2)upės su potvyniu šiltuoju metų laikotarpiu 3)upės su potvyniu rėžimu.

Ežerai.
Ežerais vadinami vandens užlieti sausumos paviršiaus įdubimai arba duburiai, neturintys tiesioinio ryšio su jūra. Kartais ežerai vadinami lėto nuotekio arba lėtos vandens apykaitos vandens telkiniais. Dirbtiniai ežerai vadinami vandens talpyklomis. Maža vandens talpykla tvenkinys. ežerai skirstomi pagal duburių kilmę tai užtvenktiniai arba patvenktiniai ir mišrios kilmės ežerai. Užtvenktiniai ežerai susidaro slėniuose, kai šiuos patvenkia griūvantys ledynai, sąnašos ir pan. Šiai grupei priklauso ir dirbtiniai ežerai – vandens talpyklos.užtvenktiniai ežerai dar skirstomi į upinius, slėninius ir prie krantinius. Sausmetyje kai kurių upių nuotėkis labai sumažėja, todėl jų vagoser gali susidaryti upinių ežerų virtinės. Šie ežerai yra laikini, juos skiria sausos upės vagos atkarpos. Kitas upinių ežerų tipas – salpiniai ežerai. Ju kilmė susijusi su senvagių formavimusi t.y. kai ilgainiui besiklostančios sąnašos už-kemša kai kurias upės šakas, ir uė pradeda tiesesniu keliu. Kalnų griūtys gali tapti slėninių ežerų susidarymo priežastii. Nuogriuvinės kilmės ežerai atsiranda tada, kai siaurą slėnį užkemša kalnų šlaitų irimo produktai. Priekrantiniai ežerai būna dviejų tipų – lagūniniai ir limaniniai. Lagūnos susidaro smėlio ir molio sąnašų pylimui, arba nerijai, atskirus nuo jūros seklią įlanką. Limanai – jūros u-lietos upių žiotys ir žemupiai. Duburinių ežerų pavadinimas rodo duburio susidarymo sąlygas. Moreniniai ežerai susidarė veikiant ledynams. Kariniai ežerai telkšo įdubose, kurios susidarė dėl ledynų, amžinųjų sniegynų įtakos ir fizinio dūlėjimo. Karstiniai ežerai – požeminio ir paviršinio vandens cheminės veiklos rezultatas. Defliaciniai ežerai telšo vėjo išpustytuose duburiuose, barchanų ir kopų įlomėse. Vulkaniniai ežerai susidaro užgesusių vulkanų krateriuose, sustingusių lavos srautų patvenktų upių slėniuose. Kai žemės paviršių veikia keli skirtingi veiksniai, susidaro mišrios kilmės ežerai.
Ežero dubens elementai.
Veikiant paviršinei nuoplovai ir bangavimui, pirminė ežero duburio forma kinta: sulėkštėja šlaitai, stabilų profilį įgyja krantųatšlajos, o nuosėdos aplygina dugno reljefą. Kranto srityje būna trys zonos: 1)kranto šlaitai 2)pakrantė 3)atabradas.
Ežero geografinė padėtis. Ežero geografinė padėtis teikia informaciją apie rajono klimatą, o ežero absoliutinis aukštis lemia vietinių klimato ir kitų veiksnių poveikį ežere vykstantiems procesams. Ežerų dinaminiai reiškiniai ežerų vandens masės judesiu galime skirstyti į pastoviuosius ir laikinuosius. Pirmuosius sukiale į ežerą įtekančios ir iš jo ištekančios upės. Tokių srovių intensivumą lemia ežerotūrio įtekančio vandens debito santykis. Jei nuotakaus ežero vandens tūris, palyginus su įtekančiu vandens kiekiu, nedidelis, tai ežere, kaip upėje, susidaro pastovi, tik atitinkamai silpnesnė srovė. Priešingas vaizdas būdingas pratakiame, labai didelio tūrio, palyginus įtekančiu vandens kiekiu, ežere: jame vyksta procesai, kurie dažnesni nuotakiame ežere. Vėjinės srovės ypač veikia fizinius procesus, vykstančius dideliuose sekliuose ežeruose. Juo didesnė ežero ekvatorija tuo intensyviau vėjas veikia paviršinį vandens sluoksnį, versdamas jį judėti ta pačia kryptimi paviršine dreifine srove. Ežerinės nuosėdos nuosėdos susidaro tokiais būdais: patenkant į ežerų dubenį upinėms ir eolinėms nuosėdoms bei abrazijos produktams; kaupiantis cheminių reakcijų produktams; kaupiantis mirusiųjų organizmų liekanoms; biogeninės nuosėdos dar skirstomos į : 1)mineralines mirusiujų organizmų liekanas 2)organines medžiagas. Ežerinių nuosėdų komponentai, patekę į ežerą iš kitur, vadinami alochtoniniais, o susidarę pačiame ežere – autochtoniniaisUpės. Pagrindiniai upyno elementai
Hidrografinio (vagų) tinklo galima išskirti tokias pagrindines grandis, kurios keičiasi nuo aukštupio link žemupio: klonį, įklonį, sauslėnį ir upės slėnį.Klonis, aukštutinė (pagal tėkmę) hidrografinio tinklo grandis, yra nelabai ryški, ištysusi vandens erozinės kilmės įdauba su nuolaidžiais, paprastai vėlėningais šlaitais ir lygiu įgaubtu, palinkusiu dugnu. Įklonis – sekanti hidrografinio tinklo dalis, kuri nuo klonio skiriasi didesniu įrėžiu gyliu, aukštesniais ir statesniais šlaitais bei tuo, kad atsiranda dugno ir kranto išplovimo formos arba šakota vaga. Sauslėnis
– žemutinė hidrografinio tinklo be pastovios vedns tėkmės grandis prieš slėnį. Jam būdinga šlaitų asimetrija ir vingiuota laikino srauto vaga. Slėnis – ryškiausia vandens veiklos hidrografinio tinklo grandis, kuriai būdinga didelė tįsa, matuojama dešimtimis, šimtais ir tūkstančiais kilometrų, ir pastovus srautas.
Įtekančios į pagrindinę upę upės ir pagrindinė upė sudaro upyną. Į upyną įeina viena pagrindinė upė, grupė jos intakų, šių intakų intakai ir t.t. upės, kurios tiesiogiai įteka į pagrindinę upę, vadinamos pirmos kategorijos intakais. Pagrindinės upės antros kategorijos intakais vadinamos upės, įtekančios į pirmos kategorisjos intakus ir t.t. tada kai norima nustatyti hidrografinio tinklo vystymosi dėsningumus, pavyzdziui, įvairios kategorijos intakų skaičių skirtingo ploto baseinuose, klasifikacija, jungianti I vienodas grupes skirtingus hidrografinio tinklo elementus, netinka. Tokiuose tyrinėjimuose pasinaudojama kita intaku klasifikacija, kurią pasiulė R. Hortonas. Pagal šią klasifikaciją mažiausi, neišsišakoję intakai priskiriami pirmai kategorijai (klasei), intakai, kurie priima pirmos eilės intakus, – antrai kategorijai, upės, į kurias įteka pirmos ir antros kategorijos intakai, yra trečios kategorijos intakai ir t.t.; pagrindinės upės kategorija yra aukščiausia ir rodo viso upyno klasę.
Upės ištaka ir žiotys
Upės pradžios vieta vadinama ištaka. Upė gali prasidėti iš šaltinių, upelių, ledyno, ežero ar pelkės.yra hidrografinis upės ilgis, t.y. ilgis nuo tolimosios ištakos ir tam tikro pavadinimo upės ilgis.Kai upę sudaro dvi susiliejusios upės, turinčios pavadinimus, jos pradžia laikoma susiliejimo vieta. Vieta, kur upė įteka, ežerą ar jūrą vadinama žiotimis. Kai upė įteka į kitą upę,ežerą arba jūrą dviem atšakom, jos žiotimis laikomos stambesnės atšakos žiotys.Drėkinimo kanalų vėduokle pasibaigiančios upės žiotys yra vieta, kur upė šakojasi į drėkinimo kanalus. Įtekėjimo į jūrą arba ežerą vietoje upė dažnai palieka daug nešmenų, todėl susidaro daugelio atšakų žiotys, vadinamos delta arba žiotynu. Savita estuarijos forma yra limanas, kuris susidaro jūrai užliejus slėnio žiočių dalį. Limanai susidaro kai grimzta pakrantė. Nešmenys kuriuos upė neša į jūrą, nusėda už žiočių ribų ir sudarto priežiotinę seklumą, arba barą. Įtekančios į jūrą upės žemupio pabaigoje ir priekrantėje jūros dalyje formuojasi pereinamoji zona. Šioje zonoje upės rėžimas dėl jūros gerokai pakinta: vandens tėkmės greitis sumažėja,upe pakyla potvyių ir atoslūgių srovės, maišosi upės ir jūros vanduo, upė staigiai praplatėja ir sudaro deltą arba estuariją. Savo ruožtu įtekant į jūrą upė veikia jos priekrantinę dalį prie žuičių. Čia jūros vanduo nėra toks sūrus , kitoks gyliu, srovių pasiskirstymas, pakinta ir kiti hirologinio rėžimo rodikliai. Nurodyta pereinamoji zona žiočių sritimi. Čia savo ruožtu išskiriama priešžiotinis pajūris ir upės pajūrinis ruožas. Upės pajūrinis ruožas skirstomas į upės priešžiotinę ir žiotinę dalis. Upės priešžiotinė dalis turi upinio tipo rėžimą, kurį tik retkarčiais sutrikdo patvankos ir nuotvankos bei potvinių ir atoslūgių reiškiniai. Upės žiotinė dalis tęsiasi nuo priešžiotinės dalies žemutinio pjūvio iki priešžiotinio pajūrio.
Upių tinklo šakotumas būna skirtingas ir priklauo nuo baseino gruntų, vietovės reljefo, augalijos ir kritulių kiekio. Dėl geresnių vandens filtracijos sąlygų miškingose rajonuose vagų tinklas yra retesnis negu bemiškiuose. Šlaitų erozija. Lietaus, liučių ir tirpsmo vanduo paprastai nuteka ne ištisiniu sluoksniu, o įvairaus dydžio srovelėmis. Dėl tokio srovelinio šlaitinio nuotėkio prasideda viršutinio dirvožemio sluoksnio nuoplova. Šis dirvožemio plovimas dėl nuotėkio vadinamas plokštumine erozija. Erozijos intensyvumas ir smulkių erozinio tinklo nuotėkio kanalų tankumas priklauso nuo dirvožiamio, šlaitų nuolydžio ir ilgio, apsaugančios dirvožiamį augalijos, kritulių rėžimo ir kt.
Upės baseinas
Žemės paviršiaus plotas kartu su dirvožiamio ir grunto storyme, kurios vanduo maitina tam tikrą upių sistema ar atskirą upę, vadinamas upyno arba upės baseinu. Kiekvienos upės paviršius ir požeminis baseinas. Paviršinis baseinas yra žemės paviršiasu plotas, iš kurio vanduo suteka į tam tikrą upyną arba upę. Požeminį baseiną sudaro dirvožemio ir grunto storymė, kurios vanduo suteka į upių tinklą. Gretimų upių paviršinius baseinus skiria takoskyra, kuri eina per aukščiausius žemės aviršiaus taškus tarp kaimyninių upių baseinų. Paviršinis ir požeminis upių baseinai dažniausiai nesutampa. Požeminio baseino ribas nustatyt labai sunku,taigi dažniausia skaičiavimams ir nuotėkinių reiškinių analizei yra pasinaudojama paviršinio baseino dydis.
Upių baseinų geometrinė forma paprastai kiekybiškai apibūdina vadinamasis morfometriniais rodikliais. Svarbu yra upės ilgis ir baseino plotas. Upės ilgiu vadinamas kilometraisišreikštas atstumas nuo ubės ištakų iki jos žiočių. Išmatavus sudarančių tam tikrą sistemą upių ilgius, galima sudaryti vadibamąja hidrografinę schemą, kuri vaizdžiai rodo, kurir po kurio untako įteka upė, koks jos ilgis.
Upių slėniai
Slėniais vadinamos siauros ir ištysusios, ilgos, dažniausiai vingiuotos, žemos reljefo formos, kurioms būdinga bendras dugno nuolydis žiočių link. Slėniai niekados nekerta vienas kito, o susilieja į vieną bendrą pažemėjimą. Šie požymiai būdingi visiems slėniams, nors jų dydis, kontūrai, iš dalies ir kilmė, gali labai skirtis. Slėnių sudedamosisio dalys:
1.žemiausia slėnio dalis – dugnas. Slėnių, kuriais nuotėkis būna retai, giliausiai įsirėžusi dalis vadinama sausvage.
2.aukštesni sausumos plotai, kurie iš šonų riboja slėnio dugną, vadinami slėnio šlaitais
3.skersiniame slėnio profilyje, toje vietoje, kur šlaitas pereina į dugną, būna nevienodai ryškus lūžis, kuris vadinamas šlaito papėde
4.zona, kur slėnio šlaitai pereina į užslėnį vadinama slėnio briauna.
5. palyginti horizantalios aikštelės, sudarančios laiptus įvairiame aukštyje slėnio šlaituose ir dugne yra terasos.
6.Aukštutinė slėnio dalis, kurioje talvegas išnyksta, o šlaitai pasidaro neryškių konturų, vadinama priklausomai nuo formos slėnio pradžia, arba slėnio riba. Lygumose sunku pastebėti, kur slėnių aukštupiai pereina į plačius, neryškių šlaitų klonius, kuriaias nuteka atmosferos kritulių vanduo ir kurie dėl to vadinami nuotėkio kloniais.
Slėniu susidarymas
Visi slėniai susidarė dėl tam tikros tekančio vandens įtakos. Tačiau slėnių struktūra priklauso ne vien nuo tekančio vandens įtakos. Tačiau slėnių struktūra priklauso ne vien nuo tekančio vandens veiklos. Dažnai jų susidarymas ir išsivystymas labiau priklausė nuo geologinių veiksnių. Slėniai skirstomi pagal tai koks veiksnys buvo svarbesnis jų formavimesi. Eroziniai slėniai atsirado vien dėl tekančio vandens veiklos, tektoniniai – dėl didelės tektonikos įtakos, vulkaninius aiškiai paveikė vulkaniniai procesai, ledyninių morologijoje išliko ledynų veiklos pėdsakų ir kt.
Vagos struktūra
Vaga – slėnio dugno dalis, kuria teka vanduo. Pe tekančio vandens kiekis daug svyruoja, todėl ir vagos dydis yra nepastovus.vagos dalis kuria teka vanduo per nuosekį yra įprastinė vaga. Upės slėnio dalis kurią apsemia periodiškai vadinama slapinė vaga. Vingiuotumas gali būti pavadintas hidrografiniu, o antruoju – ortografiniu. Ortografinis vingiuotuma sbūdingas upėms, kurios atspariu uolienų rajonuose., kur jau lengviau išplaunamos olienos išneštos. Vingių susidarymas slėnio dugne dėl srauto plaunamosios veiklos vadinamas meandravimo procesu.
Upės nuotekio rėžimas
Vanduo patekdamas į upes susidaro iš iškritusių ant žemės paviršiaus atmosferos kritulių, dalyvaujančių žemės vandens apytakoje. Tačiau konkrečiomis sąlygoms, kurioms atmosferos drėgmėpatenka į upes yra skirstomi sniego, lietaus, požeminį ir ledyninų. Kartais yra labai sunku nustatyti koks yra įvairių šaltinių vaidmuo viso upės nuotekio formavimuisi; tuomet sakoma upė yra mišrios mitybos. Upių klasifikaciaja 1)upės su pavasario potvyniu 2)upės su potvyniu šiltuoju metų laikotarpiu 3)upės su potvyniu rėžimu.

Leave a Comment