Italija

Italija

Italija arba Italijos Respublika yra valstybė pietų Europoje. Italija apima bato (aulinuko) formos pusiasalį ir dvi dideles salas Viduržemio jūroje: Sardiniją ir Siciliją, bei daug mažesnių (tarp jų žymesnės – Elbos, Kaprio salos). Šiaurėje šalis remiasi į Alpes, kur ribojasi su Prancūzija, Šveicarija, Austrija ir Slovėnija. Nepriklausomos San Marino ir Vatikano valstybės yra anklavai Italijos teritorijoje.
Italija garsi savo virtuve, madomis ir dizainu, rūbų pramone, architektūra, menu, muzika ir kaip puiki vieta turizmui. Italija priklauso labiausiai išsivysčiusių pasaulio pramoninių valstybių grupei G8.
Repubblica Italiana

(Detaliau) (Detaliau)

Valstybinė kaalba italų. Atskiruose regionuose – vokiečių ir ladinų Pietų Tirolyje, slovėnų Friuli-Venecijoje Džiulijoje ir prancūzų Aostos Slėnyje.
Sostinė Roma
Didžiausias miestas Roma
Valstybės vadovai Giorgio Napolitano PrezidentasRomanas Prodis Premjeras
Plotas – Iš viso – % vandens 301 230 km² (69)2,4%
Gyventojų – 2006 liepa (progn.) – Tankis 58 133 509 (23)192,99 žm./km² (40)
BVP – Iš viso – BVP gyventojui 2005 (progn.)1 651,00 mlrd. $ (8)28 400 $ (23)
Valiuta Euras
Laiko juosta – Vasaros laikas UTC +1UTC +2
Nepriklausomybė Italijos suvienijimas1861 kovo 17
Valstybinis himnas Italijos himnas
Interneto kodas .it
Šalies tel. kodas 39

Istorija
Pagrindinis straipsnis: Italijos istorija

Ankstyvoji istorija ir Viduramžiai
Italijos istorija yra turbūt svarbiausia visų palei Viduržemio jūrą išsidėsčiusių šalių kultūriniam ir socialiniam vystymuisi. Po Didžiosios Graikijos, etruskų civilizacijos ir ypač Romos immperijos, kuri dominavo šioje pasaulio dalyje daugelį šimtmečių, atėjo viduramžių humanizmas ir Renesansas, toliau formavęs Europos filosofiją ir meną. Romos mieste yra bene patys įspūdingiausi baroko paminklai.

Naujieji laikai
XVI a. didžiojoje Italijos dalyje įsitvirtino Ispanija, o po 1701-14 Ispanijos palikimo karų – Austrijos Ha

absburgai. Romoje yra svarbiausi baroko epochos paminklai.
Nuo XVIII a. pab. Italijoje prasidėjo judėjimas už nacionalinį išsivadavimą ir teritorinio susiskaidymo likvidavimą (Risordžimento). XVIII a. pab. – 1814 m. Italija buvo Napoleono Prancūzijos valdžioje. 1814-15 m. Vienos kongresas Italijoje atkūrė feodalines-absoliutines monarchijas. Kovai už Italijos suvienijimą vadovavo karbonarai, „Jaunoji Italija“ ir kitos organizacijos.
1859 m. Austrija neteko Lombardijos, kuri buvo prijungta prie Sardinijos. Iki 1860 m. pabaigos Italijos teritorija praktiškai buvo apjungta aplink Sardinijos karalystę (nuo 1861 m. – Italijos karalystė). Pagrindinis Italijos susivienijimo architektas buvo Camillo Benso di Cavour, Viktoro Emanuelio ministras. Pati Roma dar dešimtmečiui liko popiežių valdžioje ir Italijos karalystės dalimi tapo tik 1870 m. rugsėjo 20 d., galutinio Italijos susivienijimo dieną. Popiežiams liko Vatikanas, svarbus anklavas, iš visų pusių apsuptas Italijos (Romos miesto).
Benito Musolinio fašistinė diktatūra (1922-43) užgrobė Etiopiją (11935-36) ir Albaniją (1939). Sudariusi karinę sąjungą su Vokietija ir Japonija, 1940 m. Italija įstojo į Antrąjį pasaulinį karą ir jį pralaimėjo. 1945 m. pasipriešinimo judėjimo ir anglų bei amerikiečių pajėgų Italija buvo išlaisvinta. 1946 m. referendumas dėl monarchijos pasibaigė Italijos respublikos paskelbimu ir naujos konstitucijos priėmimu 1948 m. sausio 1 d. Karališkosios šeimos nariai buvo išsiųsti į tremtį dėl jų ryšių su fašistiniu režimu, ir grįžti į šalį jiems leista tik 2002 m.
Po Antrojo pasaulinio karo politinėje arenoje dominavo krikščionių demokratų partija, kuri 1945-1981 ir 1987-92 m. formavo vyriausybes. Didelis korupcijos augimas vi
isose valdžios grandyse privedė prie rinkimų sistemos pakeitimo. 1993 rugpjūčio 4 d. priimtas naujas parlamento rinkimų įstatymas.
Italija buvo tarp NATO ir Europos Sąjungą įsteigusių valstybių, 1999 m. įvedė eurą.
[taisyti]
Politinė sistema
Pagrindinis straipsnis: Italijos politinė sistema
Valstybės forma – demokratinė respublika su dviejų rūmų parlamentu (Parlamento), renkamu 5 metams.
Prezidentas renkamas 7 metams ir yra valstybės vadovas. Jį renka parlamentas bendrame posėdyje su nedideliu skaičiumi regionų atstovų. Prezidentas skiria premjerą, kuri siūlo kitus ministrus (formaliai įvardinami prezidento). Ministrų taryba (daugiausiai, bet nebūtinai susidedanti iš parlamento narių) turi turėti pasitikėjimą (Fiducia) abejuose parlamento rūmuose.
Parlamento rūmai renkami visuotinuose ir tiesioginiuose rinkimuose mišria mažoritarine ir proporcine sistema. Pagal 1993 priimtus įstatymus, Italija turi vienmandates apygardas 75% vietų parlamente; likusius 25% užima propocine sistema išrinkti deputatai. Atstovų rūmai turi 630 narių. Šalia 315 renkamų narių, Senatui priklauso buvę prezidentai ir kai kurie kiti asmenys, paskirti iki gyvos galvos pagal specialias konstitucines nuostatas. Abeji rūmai renkami 5 metams, bet gali būti paleisti anksčiau termino. Įstatymų projektai gali kilti iš abejų rūmų ir turi būti priimti daugumos abejuose rūmuose.
Italijos teisinė sistema remiasi Romos teise, modifikuota Napoleono kodekso ir vėlesnių statutų. Konstitucinis teismas (Corte Costituzionale) yra sukurtas po Antrojo pasaulinio karo.
Pagrindinės Italijos politinės partijos:
· Forza Italia (FI)
· Kairieji demokratai

Administracinis suskirstymas
Pagrindinis straipsnis: Italijos regionai
Italija dalinama į 20 regionų (5 iš jų ypatingieji), 95 provincijas ir 8092 komunas (bendruomenes). Regionai (y

ypatingieji pažymėti žvaigždute):

Italijos miestai
· Abrucis (Abruzzo)
· Aostos slėnis (Valle d’Aosta)*
· Apulija (Puglia)
· Bazilikata (Basilicata)
· Emilija-Romanija (Emilia-Romagna)
· Friulis-Venecija-Džulija * (Friuli-Venezia-Giulia)
· Kalabrija (Calabria)
· Kampanija (Campagna)
· Lacijus (Lazio)
· Ligūrija (Liguria)
· Lombardija (Lombardia)
· Markė (Marche)
· Molizė (Molise)
· Pjemontas (Piemonte)
· Sardinija (Sardegna) *
· Sicilija (Sicilia) *
· Toskana (Toscana)
· Trentinas-Pietų Tirolis (Trentino-Alto Adige) *
· Umbrija (Umbria)
· Venetas (Veneto)

Geografija
Pagrindinis straipsnis: Italijos geografija
Italijos pagrindas yra ilgas, aulinį batą primenantis Apeninų pusiasalis, kuris išsikiša į Viduržemio jūrą, kur kartu su didžiosiomis Sardinijos ir Sicilijos salomis atskiria Viduržemio jūros dalis: Ligūrijos jūrą, Tirėnų jūrą, Jonijos jūrą ir Adrijos jūrą. Jūros pakrantės ilgis sudaro iki 7600 km. Italija priskiriama Pietų Europai.
Šalies ilgis iš šiaurės į pietus sudaro apie 1140 km. Italija daugiausia yra kalnų šalis. Apeninų kalnai (aukščiausias taškas – Korno viršukalnė 2914 m) sudaro pusiasalio pagrindą, einantį į šiaurės vakarus iki susijungimo su Alpėmis (Ligūrijos, Pajūrio, Kotijos, Grajo, Peninų, Leponto, Sergamo, Karnijos ir Julijos Alpės), kalnagūbriu, kuris „uždaro“ Italiją iš šiaurės. Čia yra Aostos, Fiemės ir Gardenos tarpukalnių slėniai ir didelė aliuvinė lyguma, vadinama Po-Venecijos lyguma, per kurią teka Po upė ir jos pagrindiniai intakai iš Alpių, Apeninų ir Dolomitų.
Aukščiausia šalies viršukalnė yra Monblanas (Monte Bianco) ant sienos su Prancūzija (4810 m virš jūros lygio), nors Italija dažniau siejama su savo garsiaisiais ugnikalniais: šiuo metu miegančiu Vezuvijumi netoli Neapolio ir labai aktyvia Et

tna Sicilijoje, taip pat žymus yra Stombolio ugnikalnis.
Ilgiausios upės (km):
· Po – 668;
· Adidžė (Adige’) 410;
· Tibras (Tevere) 405;
· Arno
Didžiausi ežerai (km²):
· Garda (Lago di Garda) 370,
· Madžorė (Lago Maggiore) 212,
· Komas (Lago di Como) 146,
· Trazimenas (Lago Trasimeno) 129.
Bendra Italijos sausumos siena sudaro 1932,2 km. Italija ribojasi su šiomis valstybėmis: Prancūzija (488 km), Šveicarija (740 km), Austrija (430 km) ir Slovėnija (232 km). Italijos teritorijos viduje taip pat ribojasi su San Marinu (39 km) ir Vatikanu (3,2 km).
Klimatas – Viduržemio jūros (mediteraninis), Sicilijoje – subtropinis. Vidutinė sausio temperatūra nuo 0 iki 12 °C, liepos 20-28 °C, krituliai daugiausia žiemą (600-1000 mm per metus, kalnuose vietomis virš 3000 mm).
Naudingosios iškasenos: lauko špatai, marmuras, pemza, pocolanas, akmens druska. Pagal energetikos ir rūdų išteklius tarp OECD šalių skurdesnė tik Japonija.
Užterštumas: Milane įregistruotas vienas aukščiausių sieros dioksido kiekių pasaulije; Po upė kasmet „išmeta“ į jūrą apie 250 tonų arseno.
Augalija – tipiški plačialapiai ir spygliuočių miškai prieškalnese. Labiausiai paplitę medžiai: ąžuolas, bukas, kaštonas, europinis maumedis, itališkasis kiparisas, itališkoji pušis (pinija).
Gyvūnija: žvyrė, gemžė, strina.
Aukščiausia užtvanka: Vajontos 265 m.
Ilgiausias geležinkelio tunelis: Simplonas 19,8 km (jungia Šveicariją su Italija).

Ekonomika
Pagrindinis straipsnis: Italijos ekonomika
Italija turi diversifikuotą pramoninę ekonomiką su panašia bendra apimtimi ir skaičiuojant vienam gyventojui kaip ir Prancūzijoje ir D. Britanijoje. Italijos kapitalistinė ekonomika išlieka pasidalinusi į pramoninę Šiaurę, dominuojamą privataus sektoriaus, ir mažiau išvystytus žemės ūkiu besiremiančius Pietus su 20% bedarbystės.
Pagrindinės pramonės šakos: mašinų gamyba, metalurgija, chemijos ir naftos chemijos pramonė, lengvoji ir maisto pramonė. Italija yra viena stambiausių automobilių, dviračių ir mopedų, traktorių, skalbimo mašinų ir šaldytuvų, radioelektronikos, pramonės įrangos, plieninių vamzdžių, plastmasių ir dirbtinio pluošto, automobilių padangų, o taip pat gatavų rūbų ir odinės avalynės, makaronų, sūrio, alyvų aliejaus, vyno (pirma vieta pasualyje pagal eksportą), vaisių ir pomidorų konservų gamintojų ir eksportuotojų pasaulyje.

Demografija
Pagrindinis straipsnis: Italijos demografija
Italija yra viena iš daugiausiai gyventojų turinčių Europos valstybių (4-ta vieta Europoje), joje gana didelis gyventojų tankis, nors gyventojai pasiskirstę netolygiai.
Viename kvadratiniame kilometre vidutiniškai gyvena 190 žmonių, tačiau kai kuriuose regionuose po kelis kartus daugiau, pvz., Lombardijoje – apie 377 žm./kv.km, Ligūrijoje – 344, Lacijuje – 296, o Kampanijoje – 398. Žymiai mažesnis gyventojų tankumas pietinėje dalyje: Bazilikatoje tik 66 gyv./km². Rečiausiai apgyvendintas yra Aostos slėnis – 36. Didžiosiose salose – Sicilijoje ir Sardinijoje atitinkamai 198 gyv./km² ir 63 gyv./km².
Nuo aštuoniasdešimtųjų praėjusio amžiaus metų didėjo imigracija iš Albanijos, šiaurės Afrikos šalių, daugiausia ieškant darbo. Šalyje yra apie 1,2 mln. užsieniečių.
72% gyventojų gyvena miestuose. Pastebima kėlimosi iš miestų centrų į priemiesčius tendencija. Didžiausi miestai (tūkst. gyv. 2001 m., skliaustuose palyginimui – 1977 m.).
· Roma (sostinė) 2623 (2864),
· Milanas 1189 (1736),
· Neapolis 1014 (1225),
· Turinas 956 (1087),
· Palermas 669 (686),
· Genuja 629 (693),
· Bolonija 402 (463),
· Florencija 394 (438),
· Katanija 371 (396),
· Baris 345 (362),
· Venecija 321 (348),
Taip pat žr. Italijos miestai.
Gyventojai kalba įvairiais italų kalbos dialektais ir mažumų kalbomis. Šalia italų kalbos atskiruose regionuose oficialiomis kalbomis laikomos vokiečių, prancūzų, ladinų ir slovėnų kalbos. Be to dar keletas mažumų kalbų turi specialų statusą (pagal Konstituciją ir jos nuostatas tikslinantį 1999 m. įstatymą): albanų, katalonų, graikų, kroatų, provansalų, oksitanų ir sardų.
91% gyventojų yra katalikai, iš kitų – protestantai ir judėjai. Tarp imigrantų yra daug musulmonų (apie 250 000).

Kultūra

Italijoje yra išlikę nemažai senų žymių pastatų. Romoje : Koliziejus, Romos forumas, Panteonas, Angelo Pilis, Šv. Petro Bazilika, Šv. Morkaus bazilika (Venecija), Monrealės katedra (Sicilija). Antikinis miestas „Pompėja“ atkastas ir lankomas turistų.

Leave a Comment