Italija

Įvadas Aš pasirinkau Italija, nes ji man patinka. Italija – šalis, kuri pakeri ne vieną. Net ir niekada nebuvę Italijoje yra girdėję apie karštą italų būdą ir chaotišką gyvenimo stilių. Mane žavi jų nuostabi kalba. Nežinau kodėl, bet Italų kalba man viena mieliausiu ir gražiausiu pasaulio kalbų. Ji kilusi iš romanų kalbų todėl joje daug dialektų. O moderni italų kalba susiformavo Florencijos, Pizos, ir Sienos dialekto pagrindu.Todėl ji labai švelni, lyriška, “plaukianti”. Aš taip pat žaviuosi italu kultūra, papročiais. Italai nuolat vėluoja, nesilaiko kelių eismo taisyklių, valgo labai daug makaronų… Jiems be galo svarbu mokslas, šeima. Na ir žinoma architektūra. Tikriausiai daugelis yra gidrėja apie pasvirusį Pizos bokštą, Romos koliziejų, Krivinalo rūmus ir t.t. visi šie ir daugybe kitų garsių architektūros šedevrų yra būtent Italijoje! Tad noriu išsiaiškinti ir sužinoti dar daugiau apie šią  nuostabią, kerinčią šalį.

Kalba

Italų kalba kalbama visų pirma Italijoje, kur ji yra valstybinė kalba.  Ji yra gimtoji 62 milijonams žmonių visame pasaulyje.Itališkai kalbama pietų Šveicarijoje, kur ji yra pripažįstama oficialia kalba. Mažesnės itališkai kalbančios bendruomenės yra Kroatijoje, Slovėnijoje, Prancūzijoje (Korsika ir Nica), Etiopijoje, Eritrėjoje, Somalyje ir Libijoje. Italų kalba – viena iš romanų kalbų. Tradiciškai italų kalbos vieta skirtingose klasifikacijose skiriasi. Labiausia paplitusi versija yra ta, kad romanų kalbos skyla į dvi grupes – Rytų (į kurią įeina rumunų ir aromanų kalbos) ir Vakarų, kuri atitinkamai dalijasi į dvi šakas Galo-Iberijos kalbas (prancūzų, provansalų, langedoko, retoromanų), Galo-Italijos kalbas (lombardų, pjemontiečių, venecijiečių, ligūrų ir kt.) ir Italo-Dalmatijos šaką, kuriai priklauso išnykusi dalmatų kalba, taip pat siciliečių, kalabrų, neapoliečių ir toskanų kalbos. Italų kalba turi daug dialektų, o moderni italų kalba susiformavo Florencijos, Pizos, ir Sienos dialekto pagrindu, dėl šio regiono kultūrinės įtakos – šia kalba parašyta Dantės „Dieviškoji komedija“, kuri laikoma pirmuoju modernios italų kalbos grožinės literatūros darbu, taip pat Petrarkos ir Bokačio darbai.

 

Teritorija Italija yra pietų Europos šalis, išsidėsčiusi ilgame, aulinį batą primenančiame Apeninų pusiasalyje. Bendras Italijos plotas yra 301 230 km², iš kurių 294 020 km² sudaro sausuma, o 7 210 km² – vanduo. Šalies ilgis iš šiaurės į pietus sudaro apie 1140 km. Aukščiausia šalies viršukalnė yra Monblanas (Monte Bianco) esantis ant sienos su Prancūzija, nors Italija dažniau siejama su savo garsiaisiais ugnikalniais: šiuo metu miegančiu Vezuvijumi netoli Neapolio ir labai aktyvia Etna Sicilijoje, taip pat žymus yra Strombolio ugnikalnis, kuris irgi šiuo metu yra aktyvus. Bet taip buvo ne visada. Mane nuo seno žavi renesansrto laikotarpis, todėl ir čia rasysiu apie jį. Renesanso laikotarpiu šiaurės Italija ir šiaurinė Centrinės Italijos dalis buvo padalinta tarp kariaujančių miestų-valstybių, iš kurių stipriausi buvo Milanas, Florencija, Piza, Siena, Genuja, Ferara, Mantuja, Verona ir Venicija. Be to viduramžiais Šiaurės Italiją kankino ilgas konfliktas tarp popiežiaus ir Šventosios Romos imperatoriaus: kiekvienas miestas pasirinko vieną ar kitą pusę, bet pačiame mieste dažnai vykdavo kovos tarp abiejų frakcijų. Karai tarp miestų buvo dažnai, kartais įsiverždavo ir Šventosios Romos imperatoriai. Kai nuo XIII a. armijas pradėjo sudaryti tik samdiniai, klestintys miestai galėjo surinkti dideles armijas nepriklausomai nuo gyventojų skaičiaus. Samdinių armijos vadinosi condottieri, jas dažniausiai sudarė šveicarai ir vokiečiai, bet kapitonais būdavo italai. Samdiniai nenorėjo veltui rizikuoti gyvybėmis, tad karus dažniausiai sudarė manevrai ir apgultys, kruvini mūšiai buvo reti. Be to jie buvo suinteresuoti, kad karas tęstųsi kiek įmanoma ilgiau. Samdiniai, jiems nesumokėjus, užpuldavo šeimininkus, o kartais pasitaikydavo, kad valstybei tapus per dauug priklausomai nuo samdinių, jie imdavo ją valdyti. XV a. galingesni miestai pavergė silpnesnius. Florencija užėmė Pizą, Venecija – Padują ir Veroną, Milanas – Paviją ir Parmą. Buvo kaunamasi ne tik sausumoje, bet ir jūroje. Čia stipriausi miestai buvo Genuja, Piza ir Venecija. Genuja nugalėjo Pizą, bet Venecija buvo galingesnė ir XV a. nusilpus Genujai ji pradėjo valdyti jūras.

Valdymo forma

Italijos valdymo forma – parlamentinė demokratija. Šalies vadovas yra prezidentas, renkamas 7 metams, šiuo metu Sergio Mattarella. Jį renka parlamentas bendrame posėdyje su nedideliu skaičiumi regionų atstovų. Prezidentas skiria premjerą, šiuo metu Matteo Renzi, kuris siūlo kitus ministrus. Prezidento mandatas gali būti atnaujintas neribotą skaičių kartų. Ilgiausiai poste išbuvo Italijos prezidentas Giorgio Napolitano, išrinktas 2006 m. gegužės 10 d., perrinktas 2013 m. balandžio 20 d. ir ėjęs šias pareigas iki atsistatydinimo 2015 m. sausio 14 d. Įstatymų leidžiamoji valdžia yra dviejų rūmų parlamentas, vadinamas Parlamento. Parlamento rūmai renkami 5 metams, visuotinuose ir tiesioginiuose rinkimuose mišria mažoritarine ir proporcine sistema. Pagal 1993 m. priimtus įstatymus, Italija turi vienmandates apygardas 75 % vietų parlamente; likusius 25 % užima propocine sistema išrinkti deputatai. Atstovų rūmai turi 630 narių. Šalia 315 renkamų narių, Senatui priklauso buvę prezidentai ir kai kurie kiti asmenys, paskirti iki gyvos galvos pagal specialias konstitucines nuostatas. Abeji rūmai renkami 5 metams, bet gali būti paleisti anksčiau termino. Įstatymų projektai gali kilti iš abejų rūmų ir turi būti priimti daugumos abiejuose rūmuose. Ministrų taryba turi turėti pasitikėjimą abejuose parlamento rūmuose. Pagrindinės Italijos politinės partijos yra Forza Italia (FI) ir Kairieji demokratai. Italijos teisinė sistema remiasi Romos teise, modifikuota Napoleono kodekso ir vėlesnių statutų. Konstitucinis teismas yra sukurtas po Antrojo pasaulinio karo. Nuo 2008 m. iki 2011 m. trečią kadenciją Italijos ministru pirmininku buvo šalies milijardierius Silvio Berlusconi, bet praradęs politinį ir visuomenės pasitikėjimą jis pasitraukė iš šio posto, leisdamas Italijai vykdyti ekonominę pertvarką. Naujuoju ministru pirmininku buvo paskirtas Italijos ekonomistas ir eurokomisaras Mario Monti. 2014 m. naujuoju šalies ministru pirmininku tapo 39 metų Matteo Renzi – jis tapo jauniausiu šalies premjeru šiuolaikinėje Italijos istorijoje.

Tradicijos

Italams šeima — svarbiausias gyvenimo dalykas, nuolatinė vienybės ir tradicijos versmė. Galbūt tokiu tvirtu ramsčiu ji tapo iš būtinybės, stengiantis išlikti sūkuringose Italijos istorijos bangose. Galbūt iš tokios šeimos sampratos kilo posakis campanilismo (pažodžiui – „ištikimybė savo varpinei;). Žmogaus visuomeninė padėtis priklauso nuo kilmės ir klasės, todėl pakeisti savo padėtį visuomenėje beveik neįmanoma.

Valgiai – italų maisto ruošimo tradicijos yra gilios, o italų virtuvė – gerai žinoma visame pasaulyje. Italai maitinasi labai sveikai, vartoja daug daržovių, vaisių, žuvies. Nors paprastai italai valgo daug, tačiau itališki patiekalai yra lengvi. Paprastai pietūs užtrunka ilgai, italai moka mėgautis maistu ir vynu. Italai laikomi maisto ir gėrimų gurmanais. Jų mėgstamas priežodis – „geriau visai nevalgyti, negu valgyti bet ką“.

Šokiai – pagrindinis italų tautinis šokis yra tarantela. Šokio pavadinimas kilęs iš pietų Italijos miesto Taranto pavadinimo. Choreografija pasižymėjo ekstaziškumu – užsimiršimo apimtas šokis galėjo tęstis kelias valandas. Šokiui akomponuodavo fleita, gitara, tamburinai, kastanjetės, kokie nors mušamieji, kartais balsas. Šis šokis dažnai šokamas per šventes.

Bendravimas – tai menas. Ar galite pasikalbėti su nepažįstamu žmogumi – ir ne apie orą, o taip, kad tikrai būtų įdomu? Italai gali. Jų pokalbių temų diapazonas yra itin platus: nuo skirtingų regionų vyno palyginimo iki Cezario ir Kleopatros santykių aptarimo. Tokie pokalbiai duoda peno apmąstymams, praplečia akiratį, padeda užmegzti naujų pažinčių. Ir jie neatima daug energijos – greičiau ja pakrauna.

Gyvenimas – čia ir dabar. Italai niekur neskuba.Mums sustoti ir liautis skubėti, nustoti save graužti, kad kažkur kažko nesuspėsime, yra sunku. Italai gyvena jausdami, kad spės viską, ir tai labai sumažina patiriamą stresą. Suspėti galima net jeigu pertrauka trunka tris valandas, net jeigu visi ir viskas aplinkui nuolat vėluoja.

Gyvenimo kokybė – pats svarbiausias prioritetas. Italai prisitaikė gyventi taip, kad liktų vietos savo malonumui. Jie gyvena taip, kad apimtų visas tas malonias smulkmenas, nuo kurių priklauso mūsų gyvenimo kokybė: rytinį puodelį kavos ir laikraštį, laiką dieną pabūti su šeima, paimti vaiką iš darželio ar mokyklos, nusnausti, laiką pabūti su draugais, pabendrauti…

Su vaikais Italijoje visur leidžiama ateiti kartu. Net ir pačiuose prabangiausiuose restoranuose ar grožio salonuose. Jeims greitai atneš specialią kėdutę, pakalbins mažylį, suras, kuo užimti trimetį vaiką. Vaikiški meniu – greičiau išimtis, o ne taisyklė. Vaikai ten valgo viską, ką ir suaugusieji – ir su apetitu.

Rūbai puošia žmogų. Italai labai rūpinasi, kokį įspūdį paliks aplinkiniams. Jie turi rūbų kiekvienai progai: jie neis pasivaikščioti į parką su tais pačiais drabužiais, kokius vilki eidami į turgų ar susitikti su draugais. Būti gerai apsirengusiam – tai pagarba sau ir kitiems. Taip pat italai kaip niekas kitas mėgsta aksesuarus.

Geros manieros – net jeigu manote, kad jūsų manieros jokių problemų nekelia, Italijoje vis dėlto tenka prisiminti kai kuriuos visiškai nesudėtingus, tačiau galinčius kardinaliai pakeisti atmosferą dalykus.Nesvarbu, kur eisi reikia nusišypsoti ir pasisveikinti su ten esančiais žmonėmis.

 

Rūbai

Italai beveik visomis progomis gražiai rengiasi, ypač Milane, kur vietiniai gyventojai išdidžiai vaikščioja tarsi modeliai iš “Italian Vogue” — gražūs, liekni ir pasidabinę tokiu 24 karatų aukso kiekiu, kad, regis, reikėtų apsauginių šunų. Tačiau šunų palydą labiau mėgsta prancūzai negu italai. Italai teikia pirmenybę įspūdingoms kaklajuostėms ir saulės akiniams, kurie suteikia paslaptingumo. Jų drabužiai, rankinės, aksesuarai ir batai visuomet būna pagaminti Italijoje ir visad firminiai: “Valentino”, “Balestra”, “Cerruti”, “Versace”, “Ferre”, “Lancetti”. Verslo žmonės rengiasi konservatyviai: vyrai su kaklaraiščiais, moterys su sijonais (ne su kelnėmis)… Džinsus ir spalvingesnius drabužius dėvi vaikai ir paaugliai. Karštu vasaros metu aprangos stiliui duodama daugiau laisvės. Gatvės apdarų margumyne dera ir sandalai prie kostiumų ar suknelių. Keliaudami po Italiją lietingu metu vilki lengvą lietpaltį, jei lankosi Italijoje žiemą — paltą. Visų apranga vertinama pagal kokybę, medžiagą ir stilių. Profesionalams (vyrams ir moterims) derėtų pasirinkti tamsios arba šviesios neutralios spalvos (pagal metų laiką) drabužius iš tropinės vilnos arba šilko ir gero darbo odinį lagaminėlį. Medvilnė laikoma ne tokia dailia medžiaga. Į bažnyčią moterims nedera eiti nuogomis rankomis, palaidais plaukais ar su šortais. Vyrai turi nusiimti skrybėlę. Kaimuose vyresnės italės dažnai dėvi juodas suknias ir juodas skaras, juodus batus. Šis apdaras nebūtinai reiškia, kad jos našlės. Tradiciniai regioniniai kostiumai nešiojami tik per šventes.

Tautiniai kostiumai kiek kitokie. Tautinių drabužių pagrindinius elementus yra daugmaž išlaikę visos Italijos gyventojai. Moterys dėvi palaidinukę plačiomis rankovėmis, ilgą sijoną, siuvinėtą prijuostę, ryši skarelę. Vyrai nešioja kelnes susegamom žemiau kelių klešnėm, liemenę ir skrybėlę arba “bereto”- kojinės pavidalo kepurę. Beje, tautiniai drabužiai darosi nebemadingi.

Maistas

Nors paprastai italai valgo daug, tačiau itališki patiekalai yra lengvi. Paprastai pietūs, kuriuos sudaro nuo 3 iki 6 patiekalų užtrunka ilgai, italai moka mėgautis maistu ir vynu. Italai laikomi maisto ir gėrimų gurmanais. Jų mėgstamas priežodis – „geriau visai nevalgyti, negu valgyti bet ką“. Italijoje uoliai laikomasi tautinės virtuvės tradicijų. Toli už Italijos ribų žinomi ilgi pilnaviduriai makaronai spageti ir kiauraviduriai – buketini, valgomi su įvairiais padažais, užtarkuotu sūriu. Itališka virtuvė įvairi ir skirtinga visoje Italijoje. Tai ne tik tradiciniai makaronai, bet ir gausybė daržovių, vaisių (čia auga per 250 rūšių vynuogių), žuvies, sūrio patiekalų. Neapoliečiai iki šiol vertina valgius, kurie nuo senų laikų puošė stalą: aliči – svieste keptos sardinės, lazanija – makaronų lakštų apkepas, įdarytas sūriu, mėsa, daržovėmis, pagardintas pomidorų padažu, rizoto -ryžių patiekalas, gaminamas su įvairiausiais priedais, mortadella – moliūgo viduje troškinta antiena, abakjo – aviena su rozmarinais ir baltuoju vynu, kalamiri – skridinėliais supjaustyti dešimtkojai su šviežiais prieskoniniais žalumynais, piza a lianapoletana – ant žarijų keptas auksiniai-geltonas raugintos tešlos pyragas. Šio neapolietiško pyrago įdarą kiekvienas neapolietis gamina pagal savo receptą. Gali būti su grybais, dešra, obuoliais, kiaušiniais ar tiesiog su sūriu. Sriubą išrado ne italai, tačiau pavadinimas kilęs iš jų kalbos. Zupa itališkai – tai, kas geriama. XVI amžiuje vienas Romos virėjas pasakojo kaip jis gamino šį patiekalą, kurį pavadino sriuba: Į puodą aš dedu kumpio, jautienos, veršienos, viščiuką ir jauną balandį. Vandeniui užvirus, sumetu prieskonius, žalumynus ir daržoves. Šiandien sriuba puodelyje – mėgstamiausias italų valgis.

Iš Neapolio po visą pasaulį paplito greitai kepamas plonas pyragas – pica. Ant mielinės tešlos dedama mėsos, grybų, sūrio, pomidorų, užbarstoma daug p rieskonių. Kaimiečiai labai mėgsta daržovių sriubą, beveik tokią pat kaip žemaičių, vadinamą dzupa. Iš gėrimų populiariausi kava (kapučino, ekspreso) ir vynas. Mikelandželas rašė: Ko būtų verta Romos virtuvė be Parmezano sūrio. Kvapnus, tarkuotas, supjaustytas smulkiais gabaliukais jis yra neatskiriama itališkų patiekalų dalis. Jis sujungia visus patiekalo komponentus ir suteikia jiems savitą skonį. Italija garsi ir daržovių paruošimo menu. Daržovės ne verdamos, o troškinamos savo sultyse arba riebaluose. Išimtis nedaroma nei svogūnams, nei kitiems žalumynams.

Išvados

Atlikdama šį darba aš sužinojau labai daug naujo, apie Italija. Ši šalis mane begalo sužavėjo. Niekad nesusimąstydavau kad Italija garsi ne tik neįprasta savo teritorijos forma, architektūra ar nuostabia kalba. Šis darbas man atskleidė visai kitus italų gyvenimo aspektus. Iki šiol nežinojau kad italai labai vėluoja, bet valgo po 2-3 valandas! Manau šitokio pobudžio darbai išties padeda geriau pažinti pasaulį, o pažinimo šiais tinginystės laikais labai reikia. Džiaugiuosi, jog padariau šį darbą ir, kad pasirinkau būtent Italija.

Šaltiniai

http://kelioniuakademija.lt/italija_apie_sali https://lt.m.wikipedia.org/wiki/Itališka_virtuvė https://lt.m.wikipedia.org/wiki/Italija https://lt.m.wikipedia.org/wiki/Italijos_istorija https://deliciousitalia.wordpress.com/category/kultura-ir-paprociai http://www.kelioniumanija.lt/lt/salys/europa/italija/bendra_informacija/virtuve_38.html http://www.mes.raso.me/2013/italu-kalba-nemokamai/ https://sites.google.com/site/mkhjhhghitalija/tradicijos http://sveikata.tv3.lt/straipsnis/10-dalyku-kuriu-galima-pasimokyti-is-italu-2671