italija

Italija – Viduržemio pajūrio šalis, esanti Pietų Europos centre. Ji užima Apeninų pusiasalį, toli išsikišusį į Viduržemio jūrą, pietinę Alpių kalnų dalį ir Sicilijos, Sardinijos bei kitas mažas salas. Alpės užstoja Italiją nuo šaltų šiaurės orų pernašų, bet nekliudo jai susisiekti su kitomis Europos šalimis. Šiaurėje Italija ribojasi su Prancūzija, Šveicarija, Austrija ir Slovėnija, o pietuose Tuniso sąsiauris ją skiria nuo Afrikos. Italijos sienos ilgis 9300 km, apie 80% jos eina jūra.Dabartinė Italija – tai ne vien žydras dangus, paplūdimiai prie mėlynos jūros su vešlia suubtropine augalija, apelsinų giraitės ir vynuogynai kalnų šlaituose, snieguotos Alpių viršūnės, garsūs kultūros ir architektūros paminklai, bet ir modernūs automobiliai, kompiuteriai, chemijos pramonės gaminiai, madingiausi drabužiai ir avalynė, visame pasaulyje žinomi dainininkai ir pripažinti kino filmai.

Valstybes plotas % vandens 301 230 km² 2,4%
Gyventojų skaičius 58 103 033
Žmonių tankumas 192,89 žm./km²
Sostinė(gyventojų sk.) Roma
Valstybės kalba Italų. Atskiruose regionuose – vokiečių ir ladinų Pietų Tirolyje, slovėnų Friuli-Venecijoje Džiulijoje ir prancūzų Aostos Slėnyje
Valiuta Euras
BVP Iš viso Gyventojui 1 645,00 mlrd. $28 300 $
Didžiausi miestai Roma, Neapolis, Milanas, Turinas, Genuja.

Geografinė padėtis

Italijos pagrindas yra ilgas, aulinį batą primenantis Apeninų pusiasalis, kuuris išsikiša į Viduržemio jūrą, kur kartu su didžiosiomis Sardinijos ir Sicilijos salomis atskiria Viduržemio jūros dalis: Ligūrijos jūrą, Tirėnų jūrą, Jonijos jūrą ir Adrijos jūrą. Jūros pakrantės ilgis sudaro iki 7600 km. Italija priskiriama Pietų Europai.
Šalies ilgis iš šiaurės į pietus sudaro ap

pie 1140 km. Italija daugiausia yra kalnų šalis. Apeninų kalnai (aukščiausias taškas – Korno viršukalnė 2914 m) sudaro pusiasalio pagrindą, einantį į šiaurės vakarus iki susijungimo su Alpėmis (Ligūrijos, Pajūrio, Kotijos, Grajo, Peninų, Leponto, Sergamo, Karnijos ir Julijos Alpės), kalnagūbriu, kuris „uždaro“ Italiją iš šiaurės. Čia yra Aostos, Fiemės ir Gardenos tarpukalnių slėniai ir didelė aliuvinė lyguma, vadinama Po-Venecijos lyguma, per kurią teka Po upė ir jos pagrindiniai intakai iš Alpių, Apeninų ir Dolomitų.
Aukščiausia šalies viršukalnė yra Monblanas (Monte Bianco) ant sienos su Prancūzija (4810 m virš jūros lygio), nors Italija dažniau siejama su savo garsiaisiais ugnikalniais: šiuo metu miegančiu Vezuvijumi netoli Neapolio ir labai aktyvia Etna Sicilijoje, taip pat žymus yra Stombolio ugnikalnis.
Ilgiausios upės (km):
Po – 668;
Adidžė (Adige’) 410;
Tibras (Tevere) 405;
Arno
Didžiausi ežerai (km²):
Garda (Lago dii Garda) 370,
Madžorė (Lago Maggiore) 212,
Komas (Lago di Como) 146,
Trazimenas (Lago Trasimeno) 129.
Bendra Italijos sausumos siena sudaro 1932,2 km. Italija ribojasi su šiomis valstybėmis: Prancūzija (488 km), Šveicarija (740 km), Austrija (430 km) ir Slovėnija (232 km). Italijos teritorijos viduje taip pat ribojasi su San Marinu (39 km) ir Vatikanu (3,2 km).
Klimatas – Viduržemio jūros (mediteraninis), Sicilijoje – subtropinis. Vidutinė sausio temperatūra nuo 0 iki 12 °C, liepos 20-28 °C, krituliai daugiausia žiemą (600-1000 mm per metus, kalnuose vietomis virš 3000 mm).
Naudingosios iškasenos: lauko špatai, marmuras, pemza, pocolanas, akmens druska. Pagal energetikos ir rūdų iš
šteklius tarp OECD šalių skurdesnė tik Japonija.
Užterštumas: Milane įregistruotas vienas aukščiausių sieros dioksido kiekių pasaulije; Po upė kasmet „išmeta“ į jūrą apie 250 tonų arseno.
Augalija – tipiški plačialapiai ir spygliuočių miškai prieškalnese. Labiausiai paplitę medžiai: ąžuolas, bukas, kaštonas, europinis maumedis, itališkasis kiparisas, itališkoji pušis (pinija).
Gyvūnija: žvyrė, gemžė, strina.
Aukščiausia užtvanka: Vajontos 265 m.
Ilgiausias geležinkelio tunelis: Simplonas 19,8 km (jungia Šveicariją su Italiją).

Geografiniai ekstremumai

Ilgiausios upės (km): Po 668, Adidžė (Adige) 410, Tiberis (Tevere) 405; didžiausi ežerai (km2): Garda (Lago di Garda) 370, Madžorė (Lago Maggiore) 212, Komas (Lago di Como) 146, Trazimenas (Lago Trasimeno) 129; aukščiausios viršukalnės (m): Monblanas 4807 – aukščiausia Vakarų Europoje (Prancūzija-ltalija), Monte Roza arba Diufūras (Pic Dufour) 4634 (Šveicarija-ltalija), Liskamas (Liskamm) 4527 (Šveicarija-Italija), Materhornas (Matterhorn) 4478 (Šveicarija- Italija), Gran Paradizas (Gran Paradiso) 4061; aukščiausia užtvanka Vajontas (Vayont) 265 m; ilgiausi geležinkelio tuneliai km: Simplonas 19,8 (Šveicarija-ltalija, ilgiausias Europoje), Apeninų 18,5 (Bolonija – Florencija); ilgiausias autotunelis km: Monblano 12,1 (Prancūzija -Italija, 2 vieta pasaulyje).

Istorijos žinios

2000-1000 pr. Kr. – italų gentys lotynai, ligūrai, keltai, umbriai; 900-396 m. pr. Kr. – etruskai, Etrurija dabartinės Toskanos teritorijoje; 753 m. pr. Kr. – legendinis Romulas įkuria Romą, miestas ant septynių kalvų (Palatinas, Kapitolijus, Eskvilimas, Viminalis, Kvirinalis, Celijus, Aventinas); 264-241, 219-201 ir 149-146 m. pr. Kr. – trys Pūnų karai, Romos imperijos augimas; 100-44 m. pr. Kr. – Julijus Cezaris – karaliaus, „imperatoriaus” sinonimas; 27 m. pr. Kr. – Romos imperatorių dinastijos pradininkas Cezaris Augustas, krikščionybė; 395 – Vakarų Romos ir Rytų Romos (Bizantijos) im

mperijos; 476 – germanas Odoakras (Odoacer) tampa Italijos karaliumi; 826-827 – arabai nukariavo Siciliją ir Sardiniją; 962 – vokiečių karalius Otas (Otto) įkuria šv. Romos imperiją; 1271-1292 – Marko Polo iš Venecijos kelionė ir gyvenimas Kinijoje. 1325-1527- renesansas (Dantė, Petrarka, Bokačas, Džotas), renesanso centras Florencijoje (Mikelandželas, Bramantė, Rafaelis, Berninis), 1503 – Leonardo da Vinčio „Mona Liza”. 1600 – Dž. Brunas sudegintas kaip eretikas; 1633-1642 – inkvizicijos kalinys Galilėjus Galilėjas; 1798-1814 – Napoleonas nukariauja Italiją; 1814-1815 – Sardinijos ir Dviejų Sicilijų Karalystės, Popiežiaus valstybė, Modenos, Parmos, Lukos, Toskanos hercogystės, Lombardija ir Venecija atitenka Austrijai; 1922-1945 – Benito Musolinio (Dučės) fašistinė diktatūra – Hitlerio bendražygis, partizanų nužudytas prie Komo ežero; 1900-1946 – paskutiniojo Italijos karaliaus Viktoro Emanuelio III valdymo metai; 1946.06.02 – respublikos paskelbimas (nacionalinė šventė – švenčiama pirmą birželio sekmadienį; „už” respubliką balsavo 54, „už” monarchiją 46 proc. rinkėjų); 1954 – grąžintas Triestas; 1960 – Romos vasaros olimpinės žaidynės; 1978 – „Raudonosios brigados” nužudo buvusį premjerą Aldo Morą; 1972-1973, 1976-1979 ir 1989-1992 – septyniskart premjeras Džulijas Andreotis; 1993 – rinkimų reforma; 1994 sausis – šalies prezidentas paleido dvejus parlamento rūmus (ketvirtadalio parlamentarų veiklą tiria kovos su mafija tarnyba).

Klimatas

Apeninų klimatas Viduržemio pajūrio tipo, subtropinis. Jūros įtaka labai didelė, nes pusiasalyje nėra daugiau kaip 200-220 km nuo jos nutolusių vietų. Vasaros karštos. Vidutinė liepos temperatūra Alpių priėkalnėse apie 20°, Po lygumoje – apie 23°, o Apeninų pusiasalyje einant į pietus laipsniškai pakyla net iki 28°. Siciliją vasarą pasiekia sausas iš Afrikos pučiantis vėjas, vadinamas siroku; jis įkaitina orą iki 40° karščio. Žiemą pučiantys va

akarų ir šiaurės vakarų vėjai atneša kritulių. Sausio vidutinė temperatūra Italijos šiaurinėje dalyje yra apie 0°, o pusiasalyje – 1-12° šilumos. Bet Alpėse ji nukrinta iki 15° šalčio. Etnos ugnikalnio viršūnėje ir vasarą temperatūra apie 0°, o žiemą ją dengia sniegas. Jūros pakrantėse, Sicilijos bei Sardinijos salose klimatas labai švelnus, vasaros ir žiemos temperatūros skirtumas paprastai nebūna didesnis kaip 15°. Todėl pajūryje įsikūrę visame pasaulyje žinomi kurortai. Po slėnyje ir tarpukalnėse klimatas pereinamasis iš subtropinio į vidutinių platumų, iš švelnaus jūrinio – į žemyninį.Viduržemio pajūrio klimatui kritulių minimumas būdingas vasarą, o maksimumas -žiemą. Tačiau kai kuriose vietose krituliai per metus pasiskirsto kitaip. Pavyzdžiui, Po upės slėnyje apie pusę kritulių iškrinta pavasarį bei vasarą, būna net katastrofiškų liūčių. Žiemą slėnyje iki kelių savaičių išsilaiko sniego danga, o kalnų šlaituose sniegas išbūna kelis mėnesius. Kartais kyla smarkių pūgų, kai užpustomos perėjos ir pablogėja susisiekimas. Rytų Alpėse ir šiaurės Apeninuose kritulių esti apie 3000 mm, bet daugiausia vasarą. Kitose Alpių dalyse ir Apeninų kalnuose iškrinta apie 1000 mm, gausiau šaltuoju metų laiku. Kritulių kiekis Apeninų pusiasalio pietinės dalies link mažėja, o Salentinos pusiasalyjejis ne didesnis kaip 200 mm.

Vidaus vandenys

Italijoje nėra kur tekėti ilgoms ir vandeningoms upėms. Todėl dauguma jų trumpos, slenkstėtos: jos gana stačiai nusileidžia nuo kalnų ir per nedideles pajūrio žemumėles pasiekia jūrą. Didžiausios Apeninų upės yra Viduržemio pajūrio tipo. Vandeningiausios jos būna per rudens bei žiemos liūtis, seklios – vasarą. Mažos upės vasarą visai išdžiūsta. Iš didžiųjų Italijos upių minėtinos Tibras (405 km) ir Amas – aukštupiuose yra tipiškos kalnų upės, o žemupiuose praplatėja iki 120-150 m. Nuo Romos iki žiočių Tibras net laivuojamas. Pasitaiko labai smarkių, tiesiog katastrofiškų jo potvynių.Ilgiausia, be to, turinti labai daug intakų, Italijos upė yra Po (670 km), kurios plotis kinta nuo 100 iki 700 m. Upės vanduo labai drumstas, nes ji iš kalnų plukdo daug nešmenų, kurios nusėda žiotyse, pakeldamos vagą aukščiau aplinkos. Todėl potvynių metu tik dambos apsaugo gretimą teritoriją. Beje, didžiulė delta kasmet apie 70 m pasistūmėja į jūrą. Pavasarį Po tvinsta tirpstant kalnų sniegui, o žiemą -pliaupiant liūtims.Italijos upės, ypač kalnų, turi daug energijos elektrai gaminti, kuri plačiai naudojama gausybėje hidroelektrinių.Italijoje yra trijų tipų ežerų. Didžiausieji tyvuliuoja Alpių priekalnėse: Garda, Komas, Madžorė. Jų plotas siekia šimtus kvadratinių kilometrų, o gylis – 400 m, kai kurių dugnas yra žemiaujūros lygio. Kito tipo ežerai (Vikas, Albanas) telkšo užgesusių ugnikalnių krateriuose. Trečią grupę sudaro Adrijos pakrantės ežerai – smėlio nerijų nuo jūros atskirtos buvusios lagūnos.
Margas Italijos DIRVOŽEMIŲ žemėlapis. Alpėse iki 800-900 m aukščio plyti kalnų miškų rudieji dirvožemiai. Ten auga klevai, ąžuolai, kaštonai. Aukščiau, iki 1800 m, driekiasi rusvieji miškų, o virš jų – kalnų pievų. Miškuose ten auga kedrai, eglės, pušys, o alpinėse pievose – gėlės ir rododendrų krūmai.Po slėnyje vyrauja sąnašiniai aliuviniai ir miškų rudieji dirvožemiai, nors beveik visi lygumos miškai iškirsti. Apeninų pusiasalyje daugiausia yra tamsiai rudų ir rudų dirvožemių. Čia dar pasitaiko kamštinių ir akmeninių ąžuolų giraičių, alepo ir italinių (pinijos) skėstašakių pušų. Vakarinėje Apeninų pusiasalio dalyje, daugiausia klintyse, paplitę raudonieji Viduržemio pajūrio dirvožemiai – itališkai “terra rosa”. Juose auginami vynuogynai ir sodai. Kai kuriose Italijos vietose yra pilkų vulkaninių dirvožemių, daugiau beveik niekur Europoje nepaplitusių.Miškai per daugelį šimtmečių buvo iškirsti ir jų likę tik kalnų šlaituose, o lygumos jau bemiškės. Po upės slėnyje yra nedidelių ievų, baltųjų akacijų, topolių giraičių. Apeninų pakrantėse auga alyvmedžiai, lauro medžiai, oleandrai, bet daugiausia čia kultūrinių įvežtinių augalų: palmių, citrusų, migdolų, figų, agavų.Iškirtus miškus, sumažėjo stambių laukinių gyvūnų. Tik Apeninų ir Alpių kalnuose, saugomose teritorijose, yra stirnų, vilkų, meškų, lapių. Gyvena smulkių plėšrūnų ir graužikų: voverių, kiškių, kiaunių. Yra apie 400 rūšių paukščių (grifai, kurtiniai, kurapkos, tetervinai), daug vabzdžių (cikados, drugiai), roplių (gyvatės).Priekrantėje sugaunama daug žuvų, iš kurių minėtinos plekšnės, tunai, sardinės, menkės.Alpėse ir Apeninuose įsteigta keletas nacionalinių parkų (Stelvijo, Abrucio, Čirčėjo, Kalabrijos) ir rezervatų. Ilgą laiką reikiamai nesirūpinus aplinkos apsauga, susikaupė daug problemų. Italijos miestuose, palyginti su kitais pasaulio miestais, kur kas mažiau žalumos. Iškirtus miškus kalnų šlaituose, paspartėjo erozija. Kaltę buvo bandyta suversti galvijams, avims, ožkoms. Nevalyti komunalinių ir pramoninių įmonių nutekamieji vandenys užteršė žydrą Italijos priekrantę ir daugiau kaip 4000 km pakrantės. Tik pastaraisiais metais energingai imtasi aplinkos apsaugos priemonių.
Augalija

Augalija yra tipiška mediteraninė, plačialapiai ir spygliuočiai miškai prieškalnėse: ąžuolai, bukai, kaštonai ir europietiški maumedžiai, itališki kiparisai, europietiški bukmedžiai, Viduržemio jūros kadagiai, itališkos pušys.
Miestai

Miestų gyventojų dalis (proc.): 1981 – 66, 1991 – 69. Didžiausi miestai (mln. žmonių 1981 ir 1991m):
Roma 2,83 ir 2,69;
Milanas (Milano) 1,63 ir 1,37;
Neapolis (Napoli) 1,21 ir 1,05;
Turinas (Torino) 1,10 ir 0,96;
Palermas (Palermo) 0,70 ir 0,74;
Genuja (Genova) 0,76 ir 0,67;
Bolonija (Bologna) 0,46 ir 0,41;
Florencija (Firenze) 0,45 ir 0,40;
Katanija (Catania) 0,38 ir 0,33;
Baris 0,37 ir 0,35;
Venecija (Venezia) 0,33 ir 0,31;
Mesina (Messina) 0,27 ir 0,28;
Verona 0,26 ir 0,26;
Tarantas (Taranto) 0,25 ir 0,23;
Triestas (Trieste) 0,24 ir 0,23;
Paduja (Padova) 0,23 ir 0,21;
Kaljaris (Cagliari) 0,22 ir 0,20;
Brešija (Brescia) 0,20 ir 0,20.
Didžiausios aglomeracijos (mln. žmonių 1991m):
Milanas 3,95,
Roma 3,65,
Neapolis 3,15,
Turinas 2,25,
Palermas 1,25,
Genuja 1,00.
Didžiausios salos
Sicilija 25426 km2;
Sardinija 23813 km2;
Elba 223 km2 ( Napoleono tremties vieta 1814-1815m.);
Liparų salos (Isola Lipari) 114 -17 vulkaninių salų;
Strombolio ir Vulkano ugnikalniai;
Kaprio sala (Isola di Capri) – Žydroji grota;
Monte Kristo sala (Isola Montecristo; A.Diuma „Grafas Montekristas”);
Pantelerijos sala (Isola di Pantelleria) – pusiaukelė tarp Sicilijos ir Tuniso.

Administracinis suskirstymas

Italija dalinama į 20 regionų (5 iš jų ypatingieji), 95 provincijas ir 8092 komunas (bendruomenes). Regionai (ypatingieji pažymėti žvaigždute):

· Abrucis (Abruzzo)
· Aostos Slėnis (Valle d’Aosta)*
· Apulija (Puglia)
· Bazilikata (Basilicata)
· Emilija-Romanija (Emilia-Romagna)
· Friulis-Venecija-Džūlija * (Friuli-Venezia-Giulia)
· Kalabrija (Calabria)
· Kampanija (Campagna)
· Lacijus (Lazio)
· Ligūrija (Liguria)
· Lombardija (Lombardia)
· Markė (Marche)
· Molizė (Molise)
· Pjemontas (Piemonte)
· Sardinija (Sardegna) *
· Sicilija (Sicilia) *
· Toskana (Toscana)
· Trentino-Pietų Tirolis (Trentino-Alto Adige) *
· Umbrija (Umbria)
· Venetas (Veneto)

Šeima

Italams šeima — svarbiausias gyvenimo dalykas, nuolatinė vienybės ir tradicijos versmė. Galbūt tokiu tvirtu ramsčiu ji tapo iš būtinybės, stengiantis išlikti sūkuringose Italijos istorijos bangose, veržiantis svetimoms kultūroms, vykstant regioniniams konfliktams ir pasauliniams karams, valdant nepastovioms vyriausybėms. Galbūt iš tokios šeimos sampratos kilo posakis campanilismo (pažodžiui – „ištikimybė savo varpinei”), tai yra įsitikinimas, jog savi namai geriausi. Žmogaus visuomeninė padėtis priklauso ne nuo jo turto, bet nuo kilmės (šeimos biografijos faktų) ir klasės, todėl pakeisti savo padėtį visuomenėje beveik neįmanoma. Nelabai seniai, ypač žemdirbių gyvenamuose pietuose, senelė, senelis, vaikai, jų vaikai ir visi jų artimieji gyveno po vienu 500 metų amžiaus terakotos stogu. Visai šeimai su artimaisiais vadovavo seniausias vyras “il padrone”, kuris uždirbdavo duonai, o motina likdavo virtuvėje, kad ją iškeptų. Tokia šeimos sandara tik iš pirmo žvilgsnio atrodė patriarchalinė. La padrona di casa, vyriausia amžiumi moteris, buvo tikrasis užkulisinis valdytojas: visi šeimos uždirbti pinigai suplaukdavo pas ją, ir ji juos paskirstydavo. Tačiau viešumoje iš pagarbos ji visada nusileisdavo savo vyrui. Kaip sakoma, “in casa non c’è pace quando gallina canta e gallo tace” (Nėra tvarkos namie, kai višta kudakuoja, o gaidys tyli.) Šiandien norma tapo „branduolinė” šeima (žmona, vyras ir vaikai). Tačiau net ir mažesnio pavidalo italų šeima išlieka patvaresnė nei jos analogas kitose Vakarų šalyse, pavyzdžiui, Jungtinėse Amerikos Valstijose. Manoma, kad benamystė yra amerikiečių liga, irstančios šeimos požymis. Padori italų šeima pasirūpina, kad nė vienas, turintis jų kraujo, nesivalkiotų po piazza (aikštę), ištiesęs ranką (prašydamas išmaldos).

Regioniniai skirtumai

Kurioje srityje begyventų, italai yra kilę iš senovės etruskų, kurie atsirado maždaug 750 m. pr. Kr. ir garsėjo kaip amatininkai, muzikantai, jūrų keliautojai, kariai, pirkliai ir kalnakasiai, išgaunantys iš žemės vertingųjų vario, švino ir geležies rūdų. Mokslininkai neturi tikrų žinių, iš kur jų civilizacija atsirado, bet mano, jog didelę įtaką jiems padarė graikai. Etrūrijai žlugus, valdžią paėmė romėnai. Ankstyvosios Romos valstybės gentys padėjo Italijos sritinio separatizmo pamatus, nes skiriamosios geografinės sąlygos skatino atskirumą. Dabar šalyje yra dvidešimt oficialių autonominių sričių su savo mokesčių sistema ir įstatymais (nors kiekviena sritis priklausoma nuo Romos centrinės valdžios), su savo dialektais, valgiais, architektūra, geografija ir istorija. Keliaudamas iš srities į sritį jautiesi tarsi kirstum kitos šalies sieną. Be viso to, iš tikro yra dvi Italijos: pramoninė bei komercinė Šiaurė ir neišvystę žemės ūkio Pietūs (Medzodžiornas). Šie du regionai visad tarpusavyje varžėsi. Jeigu vieną šimtmetį sieniečiai sukurdavo architektūros stebuklą, florentiečiai buvo priversti juos pralenkti kitą šimtmetį. Taip kiekviena sritis kėlė savo kultūros lygį, ir tai buvo naudinga pasauliui. Gebėjimas įgyti pranašumą būdingas Italijos sritims ir net provincijoms bei miestams tiek praeityje, tiek dabar. Lombardijoje įsikūrusi Beretta galbūt yra seniausia giminės valdoma auksakalystės (nuo 1526 m. smulkių šaunamųjų ginklų gamybos) firma pasaulyje, tačiau Gucci, kurios centras Toskanoje, yra viena iš tarptautinių aukšto lygio simbolių. Italas tarp sričių daugiausia mato gastronominio pobūdžio skirtumus. Puikiausi baltieji valgomieji trumai auga Šiaurėje. Milano ossobucco (jautienos su kaulu patiekalas) yra žinomas pasaulyje; dėl fettuccine Alfredo (toks makaronų patiekalas) verta apsilankyti Romoje. Pešto (baziliko, alyvuogių aliejaus ir česnakų padažas, dažniausiai užpilamas ant makaronų) reiškia Genują. Bolonijinis padažas (malta mėsa su pomidorais) reiškia Boloniją. Prosciutto (kumpis) būdingas Parmai. Chianti (kianti, tam tikra vyno rūšis) – Toskanos įžymybė. Atskiriems šalies rajonams būdingi tam tikri tradiciniai renginiai. Pavyzdžiui, Sieną garsina Palio (kasmetinės žirgų lenktynės, kurių dalyviai vilki viduramžių drabužiais ir neša spalvotas vėliavas). Drabužiai yra vienintelis etninis skiriamasis požymis, kuris amžiams bėgant nublanko. Tautiniai sričių kostiumai dabar dėvimi tik per šventes.

Bendravimo būdas

Italai mėgsta fizinį kontaktą. Kalbėdami griebia pašnekovą už rankos, tapšnoja per petį arba per nugarą. Draugai vyrai dažnai apsikabina, ir neretai galima pamatyti verslininką pašnekesio metu laikantį savo kolegą už alkūnės — tuo pabrėžiamas pokalbio slaptumas. Susitikę jus italai prieina visai arti (net jeigu judu vieni stovėtumėte futbolo aikštėje) ir žiūri jums į akis.

Kalba

Praėjusiame dešimtmetyje Florencijos universitete pagal keitimosi studentais programą viena amerikietė studijavo italų kalbą, kurios pagrindą sudaro Toskanos dialektas, XVI amžiuje pripažintas oficialia literatūrine ir valstybine kalba. Sugrįžusi į Jungtines Amerikos Valstijas, ji nekantriai laukė progos pasikalbėti su savo italų kilmės senele jos gimtąja kalba. Vasaros verandoje, skraidančiųjų jonvabalių apsuptyje, dvi moterys prisitraukė arčiau kėdes ir sėdo pasišnekučiuoti. Nors jaunoji moteris rūpestingai rinko žodžius, iš senelės veido išraiškos netruko suvokti, kad toji jos nesupranta. Pati irgi nesuprato, kas jai atsakoma. Kodėl? Senelė buvo kilusi iš Neapolio ir šnekėjo tik to krašto tarme. Netrukus jos griebėsi gestų kalbos, to įpročio, kuris jau seniai Italijoje atsirado dėl panašių priežasčių. Dėl kalnuotų geografinių sąlygų formavosi atskiros sritys, kiekviena su savita tarme, politika ir kultūra — nuo Pjemonto ir Venecijos sričių šiaurėje iki Kalabrijos ir Sicilijos pietuose (1861 m. Turine pirmajam Italijos parlamentui paskelbus atskirų respublikų nacionalinį suvienijimą, Italija tapo viena valstybe.). Nors televizija tam tikru mastu italų kalbą sunormino, 60 procentų iš beveik 57 milijonų šalies gyventojų tebešneka tarmiškai, o kai kurie kalba tik savo tarme. Dabartinė italų kalba kilusi tiesiogiai iš senovės lotynų (nors kai kurie dialektai atsirado anksčiau už romėnus), ir tas lotyniškas pagrindas padėjo susiformuoti bendrinei kalbai, kuri palyginti yra vienarūšė. Vis dėlto Florencijos ir Romos dialektai daro kalbai didelę įtaką. Kadangi Mussolinis 1922 metais pareikalavo gryninti italų kalbą ir įvedė privalomą šešiametį mokymą (kuris po Antrojo pasaulinio karo buvo prailgintas iki aštuonerių metų), daugelis be savo tarmės mokėsi ir italų kalbos. Bet vyresniosios kartos žmonės, tokie kaip jaunosios moters senelė, jos nesimokė. Jei esate susipažinę su kita kalba, pagrįsta lotynų kalba (pavyzdžiui, prancūzų arba ispanų), arba jeigu mokykloje mokėtės lotynų, tai jums padės. Kaip ir šios kalbos, italų kalba yra galūnių kalba. Parafrazuodami Marką Tveną galėtume pasakyti, kad jeigu išmoksite tarnybinius veiksmažodžius dovere, volere ir potere (turėti, norėti ir galėti) ir galūnes, mokėsite ir italų kalbą. Žinoma, italų kalba nėra tokia paprasta. Tvenas tik norėjo pasakyti, kad veiksmažodžiai ir galūnės — tai kalbos variklis. Daugelis daiktavardžių vartojami su artikeliais, kurie suteikia italų kalbai melodingą ritmą, jie turi būti vienas su kitu suderinti gimine bei skaičiumi. Prie žodžių tvarkos reikia priprasti, kadangi būdvardis paprastai eina po daiktavardžio, kurį jis apibūdina, o veiksmažodžiai dažnai yra sakinio pradžioje arba gale.

Drabužiai

Italai beveik visomis progomis gražiai rengiasi, ypač Milane, kur vietiniai gyventojai išdidžiai vaikščioja tarsi modeliai iš Italian Vogue — gražūs, liekni ir pasidabinę tokiu 24 karatų aukso kiekiu, kad, regis, reikėtų apsauginių šunų. Tačiau šunų palydą labiau mėgsta prancūzai negu italai. Italai teikia pirmenybę įspūdingoms kaklajuostėms ir saulės akiniams, kurie suteikia paslaptingumo. Jų drabužiai, rankinės, aksesuarai ir apavas visuomet būna pagaminti Italijoje ir visad firminiai: Valentino, Balestra, Cerruti, Versace, Ferre, Lancetti. Verslo žmonės rengiasi konservatyviai: vyrai su kaklaraiščiais, moterys su sijonais, ne su kelnėmis. Džinsus ir spalvingesnius drabužius dėvi vaikai ir paaugliai. Karštu vasaros metu aprangos stiliui duodama daugiau laisvės. Gatvės apdarų margumyne dera ir sandalai prie kostiumų ar suknelių. Keliaudami po Italiją lietingu metu vilkėkite lengvą lietpaltį, jei lankysitės Italijoje žiemą — paltą. Jūsų apranga vertinama pagal kokybę, medžiagą ir stilių. Profesionalams (vyrams ir moterims) derėtų pasirinkti tamsios arba šviesios neutralios spalvos (pagal metų laiką) drabužius iš tropinės vilnos arba šilko ir gero darbo odinį lagaminėlį. Medvilnė laikoma ne tokia dailia medžiaga. Į bažnyčią moterims nedera eiti nuogomis rankomis, vienplaukėms ar su šortais. Vyrai turi nusiimti skrybėlę. Kaimuose vyresnės italės dažnai dėvi juodas suknias ir juodas skaras, juodus batus. Šis apdaras nebūtinai reiškia, kad jos našlės. Tradiciniai regioniniai kostiumai nešiojami tik per šventes. Tautinių drabužių pagrindinius elementus yra daugmaž išlaikė visos Italijos gyventojai. Moterys dėvi palaidinukę plačiomis rankovėmis, ilgą sijoną, siuvinėtą prijuostę, ryši skarelę. Vyrai nešioja kelnes susegamom žemiau kelių klešnėm, liemenę ir skrybėlę arba “bereto”- kojinės pavidalo kepurę.

Vaišės

Valgis visuomet turėdavo didelę reikšmę suvedant žmones. Seniausia žinoma valgių gaminimo knyga Apicius de re Coquinaria buvo parašyta senovės Romos imperijoje. Joje aprašoma viskas nuo sudėtingų užkandžių, rožių žiedlapių vyno ir geriausių būdų trumams arba granatams konservuoti iki daržovių su prieskoniais, stručio troškinio, jūros ežių paruošimo receptų, tuzino įvairių paršiuko ir kiškio patiekalų ir riešutų kremo su medumi gaminimo būdų. Makaronų buvo rasta tarp Pompėjos griuvėsių. 1788 metais agronomas ir epikūrininkas Thomas Jeffersonas vienas keliavo po Šiaurės Italiją. Grįždamas į Paryžių, kuriame jis turėjo JAV pasiuntinio Prancūzijoje pareigas, vežėsi spageti receptą, pagal kurį ketino juos gamintis. (Pirmasis Italijoje prekinės spageti gamybos fabrikas buvo įsteigtas tik 1824 metais.)

Uoliai laikomasi tautinės virtuvės tradicijų. Toli už Italijos ribų žinomi ilgi pilnaviduriai makaronai spageti ir kiauraviduriai – buketini, valgomi su įvairiais padažais, užtarkuotu sūriu. Iš Neapolio po visą pasaulį paplito greitai kepamas plonas pyragas – pica. Ant mielinės tešlos dedama mėsos, grybų, sūrio, pomidorų, užbarstoma daug prieskonių. Kaimiečiai labai mėgsta daržovių sriubą, beveik tokią pat kaip žemaičių, vadinamą dzupa. Iš gėrimų populiariausi kava ir vynas.

Italijos valstybinės šventės

Šventė Data Pavadinimas italų kalba
Naujieji metai sausio 1 d. Capodanno
Trys karaliai sausio 6 d. Epifania
Velykų sekmadienis data kilnojama Pasqua
Velykų pirmadienis Lunedì di Pasqua
Išsivadavimo diena balandžio 25 d. Liberazione
Darbo žmonių diena gegužės 1 d. Festa del Lavoro
Respublikos diena birželio 2 d. Festa della Repubblica
Ferragosto rugpjūčio 15 d. Assunzione or Ferragosto
Visi šventieji lapkričio 1 d. Ognissanti
Nekaltasis Prasidėjimas gruodžio 8 d. Immacolata Concezione
Kalėdos gruodžio 25 d. Natale
Šv. Steponas gruodžio 26 d. Santo Stefano

Turizmas

Užsienio turistų skaičius Italijoje užima 3 vietą pasaulyje (proc.): šveicarų 20, vokiečių 18, prancūzų 17, austrų 11. Turizmo įžymybės: Venecija, Florencija, Kaprio sala, Pizos kampanilė – „Griūvantis bokštas”, Roma (Triumfo arka, Koliziejus, Panteonas, Kapitolijus, Vatikano valstybė-miestas), Verona (amfiteatras), Milanas (tarptautinė mugė „Fiera di Milano”, operos teatras „La Scala”, Milano fondų birža). Italijos Rivjera – Viduržemio jūros pakrantė nuo Prancūzijos sienos (Riviera di Ponente) ir nuo Genujos iki Specijos (Riviera di Lente). Italija garsėja savo San Remo festivaliais. Žiemos turizmas Alpėse (Kortina Ampecas – 1956 Žiemos olimpiada), Meranas, Alpių ežerai.

Venecija

Svyrantis bokštas

Triumfo arka

Koliziejus

Alpės

Svarbiausi itališki žodžiai ir kreipiniai

Lietuviškai Itališkai
Taip Si
Ne No
Labas rytas! (Laba diena!) Buongiorno
Labas vakaras! Buonasera
Sudie! (Viso labo!) Arrivederci
Tuo tarpu (Kol kas) Ciao
Prašom (ko nors pageidaujant) Per favore
Prašom (ką nors duodant) Prego
Su malonumu! Piacere
Atsiprašau! Scusi/scusa
Apgailestauju Mi displace, scusi/scusa
Mano vardas (pavardė) Mi chiamo
Nesuprantu Non capisco
Ar kalbate lietuviškai (angliškai)? Parla lituano (inglese)?
Kur tai yra? Dov’e?
Sveikas! Į sveikatą! Salute

Etninė ir religinė sudėtis

Etninė sudėtis (proc.): italai 94,5, sardinai 2,5 (vietinių genčių Sardinijos saloje bei užkariautojų punų, romėnų, vandalų, bizantiečių ir arabų palikuonys), retoromanai 1 (Alpių tautos friūliai ir ladinai), tiroliai 0,5 (Pietų Tirolyje Austrijos pasienyje, laikomi austrais), franko-provansalai 0,3 (Prancūzijos pasienyje), albanai (Pietų Italijoje, XV-XVII a. pabėgėlių nuo Osmanų jungo palikuonys) vien 18 tūkst. pabėgėlių 1991 rugpjūtį, slovėnai ( Slovėnijos pasienyje). Religinė sudėtis (proc.): katalikai 83, protestantai 1, netikintys ir ateistai 15.

Ūkis

ŪKIO struktūroje apie 40% nacionalinių pajamų teikia PRAMONĖ, ir maždaug tokia pat dalis dirbančių žmonių užsiima šia ūkio veikla. Italijai trūksta savų gamtos išteklių, todėl daugelis pramonės įmonių perdirba įvežtines žaliavas. Svarbiausios krašto pramonės šakos – metalurgija, mašinų gamyba, laivų statyba, chemijos pramonė ir naftos perdirbimas. Pagal aliuminio, cinko, švino gamybą Italija yra viena pirmųjų Europoje, o pagal magnio – viena pirmųjų pasaulyje. Turine veikia vienas didžiausių pasaulio automobilių koncernų – FIAT, gaminantis labai ekonomiškus automobilius. Žinomos ir kitos automobilių gamybos kompanijos: “Ferrari”, “Lancia”, ‘Alfa-Romeo”. Italai yra vieni pirmųjų pasaulyje pagal šaldytuvų, skalbimo mašinų, rašomųjų mašinėlių, plastmasių gamybą, pagal avalynės eksportą. Šalyje pagaminama 1/3 pasaulio alyvmedžių aliejaus. Daug pajamų krašto biudžetas gauna iš turizmo. Pagal šį rodiklį Italija yra trečia pasaulyje, po JAV ir Ispanijos. Didžiausi uostai – Genuja, Triestas, Venecija, Neapolis.
ŽEMĖS ŪKIS. Gyvulininkystės produkcija Italija gerokai atsilieka nuo daugelio Europos šalių ir pagrindinius maisto produktus įsiveža. Apie 70% krašto ūkių yra iki 5 ha dydžio. Svarbesnė žemės ūkio šaka – augalininkystė; vyrauja kviečių, kukurūzų, ryžių pasėliai. Išauginamų ryžių kiekiu italai pirmi Europoje, o jų derlingumu – vieni pirmųjų pasaulyje. Po upės slėnyje sodinami cukriniai runkeliai, sėjamos avižos, miežiai.Visoje Europoje garsėja italų daržovės: pomidorai, kopūstai, svogūnai, salotos. Gausiu citrinų, apelsinų, mandarinų, obuolių, persikų derliumi ta šalis pelnė “pirmojo Europos sodo” vardą. 0 dar migdolai, graikiški ir funduko riešutai, figos!Italijoje auginama apie 250 rūšių vynuogių. Vynuogių derliumi Italija pasaulinėje rinkoje nuolat konkuruoja su Prancūzija, bet vyno gamybos mastu ji nenusileidžia niekam. Vynuogynai tokie pat tipiški Italijos kraštovaizdžiui, kaip ir skėtinės pušys.

Politinės žinios

Narystė tarptautinėse organizacijose: G-7 (penktoji pagal potencialą), NATO 1949, Europos Taryba 1949, JTO 1955, Europos Sąjunga 1957, OECD 1960; Vakarų Europos Sąjunga, ESBO. Italija padengia 4,29 proc. JTO biudžeto išlaidų, Romoje yra FAO būstinė. Parlamentinė demokratinė respublika; veikia 1948 Konstitucija; valstybės vadovas – prezidentas, renkamas septyneriems metams parlamento ir 58 regionų atstovų (1985-1992 Frančeskas Kosiga – Francesco Cossiga, nuo 1992 Oskaras Luidžis Skalfaras – Oscar Luigi Scalfaro (gim. 1918, sumažino vyriausybę nuo 30 iki 26 ministrų, našlys nuo 1944, užaugino dukrą)); dvejų rūmų parlamentas: Deputatų rūmai (Camera dei Deputati), 630 deputatų ir Respublikos senatas (Senato della Repubblica), 315 renkamų senatorių, 5 senatoriai iki gyvos galvos, 2 senatoriai – buvę prezidentai; parlamentarai renkami penkeriems metams; dažnos vyriausybės krizės – „nestabilus stabilumas”, 52-oji, 53-ioji ir 54-oji vyriausybės pokario laikotarpiu. Ministrai pirmininkai: 1993-1994 Karlas Kiampis (Carlo Ciampi, nepriklausė politinėms partijoms); 1994 04-1995 Silvijas Berluskonis (Silvio Berlusconi, „Forza Italia” – „Pirmyn, Italija” lyderis, jam priklauso 3 televizijos kompanijos, kino teatrai, parduotuvės, futbolo klubas „Milanas”) nuo 1995 01 Lambertas Dinis (Lamberto Dini).

Ryšiai su Lietuva

Palaikomi moksliniai ir kultūriniai ryšiai. 1975 metais Emilijos – Romanijos srityje buvo surengta liet. taikomosios dailės paroda, 1978 metais Kalabrijos provincijoje – gintaro ir liaudies medinės skulptūros paroda „Tradicija ir dabartis“, personalinė Marytės Švažienės gobelenų paroda. 1976 metais Sardinijos saloje vyko TSRS dienos, kuriose dalyvavo Lietuvos kultūrinių ryšių su užsienio šalimis draugijos delegacija, „Lietuvos“ ansamblis, byvo surengtos grafikos, meninės fotografijos, liaudies senojo ir šiuolaikinio meno dirbinių ir tapybos parodos. 1981 metais Markės provincijoje vykusiose TSRS dienose dalyvavo Lietuvos delegacija (vadovas Aleksandras Česnavičius), turistų grupė, koncertavo „Lietuvos“ ansamblis, Vilniaus kvartetas, buvo surengtos meninės ir dokumentinės fotografijos ir liaudies meno parodos. 1979 metais Vilniuje buvo pasirašyta Vilniaus ir Pavijos miestų susigiminiavimo sutartis. Nuo 1973 metais Lietuvoje lankosi Italijos – TSRS draugijos delegacijos, jos vadovai. LTSR aukštųjų mokyklų pedagogai stažavo aukštosiose mokyklose, dirbo mokslinį ir pedagoginį darbą, LTSR mokslininkai (Vytautas Mažiulis, Juozas Vaitkus, Jurgis Viščakas) dalyvavo mokslinėse konferencijose. Vilniaus universitete stažavo ir skaitė paskaitas mokslininkai (čia ir Lietuvos kalbos ir literatūros institute stažavo italų kalbininkas Gvidas Mikelinis). Iš Tarybų Lietuvoje 1983 metais lankėsi 186, 1984 – 189 turistai, iš LTSR Italijoje 1983 – 132, 1984 – 202.

Informacijos šaltiniai:

http://lt.wikipedia.org/wiki/Italija
http://www.biblioteka.lt/metai/Italija1/
http://velikiodmor.wordpress.com/2007/04/06/italija/
http://www.bts.lt/lt/?pid=96&id=65
http://europa.eu/abc/european_countries/eu_members/italy/index_lt.htm
http://www.italija.lt/
http://www.road.lt/italija

Leave a Comment