Italija

ITALIJA

PLOTAS 301 230 km2

GYVENTOJAI 58,0 mln. (192 žm./km2)

VALDYMO FORMA Parlamentinė respublika

KALBA Italų

TIKYBA Katalikų

PINIGINIS VIENETAS Lira

SOSTINĖ Roma (2,9 mln. gyv.)

KITI MIESTAI Milanas, Neapolis, Turinas

GYVENTOJŲ ŪKINĖ VEIKLA

Žemės ūkis 4%

Pramonė 33%

Aptarnavimo sfera 63%

Italija – Viduržemio pajūrio šalis, esanti Pietų Europos centre. Ji užima Apeninų pusiasalį, toli išsikišusį į Viduržemio jūrą, pietinę Alpių kalnų dalį ir Sicilijos, Sardinijos bei kitas mažas salas. Alpės užstoja Italiją nuo šaltų šiaurės orų pernašų, bet nekliudo jai susisiekti su kitomis Europos šalimis. Šiaurėje Italija ribojasi su Prancūzija, Šveicarija, Austrija ir Slovėnija, o pietuose Tuniso sąsiauris jąą skiria nuo Afrikos. Italijos sienos ilgis 9300 km, apie 80% jos eina jūra.Dabartinė Italija – tai ne vien žydras dangus, paplūdimiai prie mėlynos jūros su vešlia subtropine augalija, apelsinų giraitės ir vynuogynai kalnų šlaituose, snieguotos Alpių viršūnės, garsūs kultūros ir architektūros paminklai, bet ir modernūs automobiliai, kompiuteriai, chemijos pramonės gaminiai, madingiausi drabužiai ir avalynė, visame pasaulyje žinomi dainininkai ir pripažinti kino filmai.

ISTORINĖ PRAEITIS. Italija yra viena seniausių pasaulio valstybių ir kartu viena jauniausių, nes tik 1871 m. jos hercogystės ir kunigaikštystės susijungė į valstybę.Tarp viisų genčių, gyvenusių Apeninų pusiasalyje 1 tūkst. pr. Kr., iškilo lotynai ir sabinai. 753 m. pr. Kr. jie įkūrė Romos miestą. Romos ir jos apylinkių gyventojai pradėti vadinti romėnais. Stiprūs, pasiekę aukštesnį raidos lygį romėnai ilgainiui užkariavo kitas pusiasalio gentis ir jas as

similiavo. Pirmaisiais amžiais po Kristaus Roma pasidarė stipriausia valstybė, jungianti didelę dalį Europos, Šiaurės Afrikos, Mažosios Azijos, Palestiną ir Siriją. Tačiau 476 m. Romos imperija žlugo, užkariauta barbarų. Vėliau į jos teritoriją įsiveržė vestgotai, vandalai, ostgotai. Dar vėliau Apeninu pusiasalis atiteko Bizantijai, o VIII a. antrojoje pusėje didelę jo dalį užkariavo frankai. Jame susikūrė gausybė mažų karalysčių. 756 m. pusiasalio viduryje buvo įkurta Popiežiaus sritis.Aukštesnis kultūros ir ūkio raidos lygis įgalino vietos gyventojus po truputį asimiliuoti užkariautojus. Ėmė formuotis italų tauta ir kalba. Tai vyko X a. – XII a. pabaigoje. Susijungę pusiasalio šiaurės miestai ginklu išsivadavo iš Vokietijos priklausomybės. Tačiau ir vėliau dėl Apeninų daug šimtmečių kovojo didžiausios Europos valstybės. Italiją suvienijo Dž. Garibaldis. Per Pirmąjį pasaulinį karą ta šalis kovojo Antantės pusėje, o per Antrąjį rėmė Vokietiją ir Japoniją. 1942-1944 m. Italijoje vyko stiprus pasipriešinimo judėjimas. 1946 m. birželio 18 d. po referendumo ji pasiskelbė respublika.

GAMTA. 1200 km Alpių kalnagūbrių lankas skiria Italiją nuo Vidurio Europos. Aukštesni vakariniai kalnagūbriai, viename jų yra aukščiausias Europos (4807 m) kalnas – Monblanas. Kalnagūbriai susidarę iš hercininės kilmės kristalinių uolienų. Gal penkiolika ledynų, smailos kalnu viršūnės ir gilūs slėniai sudaro nepakartojamą vaizdą. Alpių pietinėje papėdėje driekiasi Po upės lyguma – pagrindinis Italijos “aruodas”. Šlaituose auginamos vynuogės ir vaismedžių sodai, o slėnyje – javai, pašarmiai au

ugalai; čia plėtojama gyvulininkystė. Žemumoje įsikūrę didžiausi pramonės centrai.Italijos šiaurės vakarų pakraštyje Alpės lanku pereina į Apeninų kalnus. Šie vieni iš jauniausių planetos alpinių kalnų tęsiasi apie 1500 km, kone per visą pusiasalį. Jų geologinė sandara paini. Aukščiausias Korno taškas iškilęs 2914 m. Nuo jo leidžiasi vienintelis Apeninų ledynas, o kitos viršūnės iki sniego ribos nepakyla. Kalnų uolienos susidariusios iš konglomeratų, smiltainių ir klinčių. Vienur kitur yra skalūnų ir marnuro.Rytų Alpių, Šiaurės ir Vidurio Apeninų, Sicilijos ir Sardinijos klinčių uolienoms būdingi karstiniai reiškiniai. Jie yra suformavę grotas, olas, šulinius ir pan. Plačiai žinoma Žydroji grota Kaprio saloje.Kai kuriose vietose (tarp Romos ir Neapolio) į paviršių išeina vulkaninės uolienos ir tufai. Ant kalvų, susidariusių iš vulkaninių tufų, stovi sostinė Roma. Užgesusių ugnikalnių krateriuose telkšo ežerai.Italija – viena iš nedaugelio Europos šalių, kurioje vyksta stiprūs žemės drebėjimai. Vien šį šimtmetį jų buvo daugiau kaip 150. Kai kurie iš jų katastrofiški. 1980 m. žemės drebėjimas apėmė plotą, siek tiek mažesnį kaip pusė Lietuvos. Jo metu žuvo ar dingo 4500 žmonių ir dar 8000 buvo sužeista. Smarkiai sugriauti Neapolio ir kiti miestai. Dar kartą nukentėjo garsioji Pompėja.Europoje tik Italijoje ir Islandijoje yra veikiančių ugnikalnių. Kalvotame Sicilijos salos pavirsiuje išldlęs aukščiausias Europoje (3340 m) Etnos ugnikalnis, kurio didesni išsiveržimai kartojasi kas dvejus trejus metus. Liparų salose yr
ra Vulkano ir Strombolio ugnikalniai, išmetantys pelenus ir dujas. Nuo Vulkano, apipinto antikos laikų legendomis, kilo visų pasaulio ugnikalnių pavadinimas. 0 Neapolio neįmanoma įsivaizduoti be Vezuvijaus kūgio silueto.Apeninų pusiasalio kranto linija nelabai vingiuota. Todėl dauguma uostų, išskyrus pietinius, dirbtinai atitverti nuo jūros. Krantas daug kur uolėtas, su lagūnomis ir upių deltų įlankomis. Plačiai žinoma Venecijos lagūna, kurios salose ant maumedžio polių pastatytas nuostabus miestas ir uostas. Deja, Venecijos pakrantė grimzta. Neapolyje taip pat iš vandens kyšo apsemtos antikos laikų marmurinės kolonos, o prie garsaus Pizos boksto pakrantė kyla.Italija nėra labai turtinga iškasenų, be to, kai kurie telkiniai, eksploatuojami nuo seniausių laikų, jau išseko. Kraštui pakanka cinko, alavo ir švino, o gyvsidabrio atsargos Toskanijoje yra vienos didžiausių pasaulyje. Po upės slėnyje išgaunamos dujos tenkina 2/3 krašto reikmių. Sicilijoje daug sieros, kalio ir akmens druskų. Nuo seniausių laikų Italija garsėjo baltu mannuru. Jis ir dabar naudojamas ir eksportuojamas. Karštosios versmės teikia elektros energiją.

Apeninų KLIMATAS Viduržemio pajūrio tipo, subtropinis. Jūros įtaka labai didelė, nes pusiasalyje nėra daugiau kaip 200-220 km nuo jos nutolusių vietų. Vasaros karštos. Vidutinė liepos temperatūra Alpių priėkalnėse apie 20°, Po lygumoje – apie 23°, o Apeninų pusiasalyje einant į pietus laipsniškai pakyla net iki 28°. Siciliją vasarą pasiekia sausas iš Afrikos pučiantis vėjas, vadinamas siroku; jis įkaitina or

rą iki 40° karščio. Žiemą pučiantys vakarų ir šiaurės vakarų vėjai atneša kritulių. Sausio vidutinė temperatūra Italijos šiaurinėje dalyje yra apie 0°, o pusiasalyje – 1-12° šilumos. Bet Alpėse ji nukrinta iki 15° šalčio. Etnos ugnikalnio viršūnėje ir vasarą temperatūra apie 0°, o žiemą ją dengia sniegas. Jūros pakrantėse, Sicilijos bei Sardinijos salose klimatas labai švelnus, vasaros ir žiemos temperatūros skirtumas paprastai nebūna didesnis kaip 15°. Todėl pajūryje įsikūrę visame pasaulyje žinomi kurortai. Po slėnyje ir tarpukalnėse klimatas pereinamasis iš subtropinio į vidutinių platumų, iš švelnaus jūrinio – į žemyninį.Viduržemio pajūrio klimatui kritulių minimumas būdingas vasarą, o maksimumas -žiemą. Tačiau kai kuriose vietose krituliai per metus pasiskirsto kitaip. Pavyzdžiui, Po upės slėnyje apie pusę kritulių iškrinta pavasarį bei vasarą, būna net katastrofiškų liūčių. Žiemą slėnyje iki kelių savaičių išsilaiko sniego danga, o kalnų šlaituose sniegas išbūna kelis mėnesius. Kartais kyla smarkių pūgų, kai užpustomos perėjos ir pablogėja susisiekimas. Rytų Alpėse ir šiaurės Apeninuose kritulių esti apie 3000 mm, bet daugiausia vasarą. Kitose Alpių dalyse ir Apeninų kalnuose iškrinta apie 1000 mm, gausiau šaltuoju metų laiku. Kritulių kiekis Apeninų pusiasalio pietinės dalies link mažėja, o Salentinos pusiasalyjejis ne didesnis kaip 200 mm.

VIDAUS VANDENYS. Italijoje nėra kur tekėti ilgoms ir vandeningoms upėms. Todėl dauguma jų trumpos, slenkstėtos: jos gana stačiai nusileidžia nuo kalnų ir per nedideles pajūrio žemumėles pasiekia jūrą. Didžiausios Apeninų upės yra Viduržemio pajūrio tipo. Vandeningiausios jos būna per rudens bei žiemos liūtis, seklios – vasarą. Mažos upės vasarą visai išdžiūsta. Iš didžiųjų Italijos upių minėtinos Tibras (405 km) ir Amas – aukštupiuose yra tipiškos kalnų upės, o žemupiuose praplatėja iki 120-150 m. Nuo Romos iki žiočių Tibras net laivuojamas. Pasitaiko labai smarkių, tiesiog katastrofiškų jo potvynių.Ilgiausia, be to, turinti labai daug intakų, Italijos upė yra Po (670 km), kurios plotis kinta nuo 100 iki 700 m. Upės vanduo labai drumstas, nes ji iš kalnų plukdo daug nešmenų, kurios nusėda žiotyse, pakeldamos vagą aukščiau aplinkos. Todėl potvynių metu tik dambos apsaugo gretimą teritoriją. Beje, didžiulė delta kasmet apie 70 m pasistūmėja į jūrą. Pavasarį Po tvinsta tirpstant kalnų sniegui, o žiemą -pliaupiant liūtims.Italijos upės, ypač kalnų, turi daug energijos elektrai gaminti, kuri plačiai naudojama gausybėje hidroelektrinių.Italijoje yra trijų tipų ežerų. Didžiausieji tyvuliuoja Alpių priekalnėse: Garda, Komas, Madžorė. Jų plotas siekia šimtus kvadratinių kilometrų, o gylis – 400 m, kai kurių dugnas yra žemiaujūros lygio. Kito tipo ežerai (Vikas, Albanas) telkšo užgesusių ugnikalnių krateriuose. Trečią grupę sudaro Adrijos pakrantės ežerai – smėlio nerijų nuo jūros atskirtos buvusios lagūnos.Margas Italijos DIRVOŽEMIŲ žemėlapis. Alpėse iki 800-900 m aukščio plyti kalnų miškų rudieji dirvožemiai. Ten auga klevai, ąžuolai, kaštonai. Aukščiau, iki 1800 m, driekiasi rusvieji miškų, o virš jų – kalnų pievų. Miškuose ten auga kedrai, eglės, pušys, o alpinėse pievose – gėlės ir rododendrų krūmai.Po slėnyje vyrauja sąnašiniai aliuviniai ir miškų rudieji dirvožemiai, nors beveik visi lygumos miškai iškirsti. Apeninų pusiasalyje daugiausia yra tamsiai rudų ir rudų dirvožemių. Čia dar pasitaiko kamštinių ir akmeninių ąžuolų giraičių, alepo ir italinių (pinijos) skėstašakių pušų. Vakarinėje Apeninų pusiasalio dalyje, daugiausia klintyse, paplitę raudonieji Viduržemio pajūrio dirvožemiai – itališkai “terra rosa”. Juose auginami vynuogynai ir sodai. Kai kuriose Italijos vietose yra pilkų vulkaninių dirvožemių, daugiau beveik niekur Europoje nepaplitusių.Miškai per daugelį šimtmečių buvo iškirsti ir jų likę tik kalnų šlaituose, o lygumos jau bemiškės. Po upės slėnyje yra nedidelių ievų, baltųjų akacijų, topolių giraičių. Apeninų pakrantėse auga alyvmedžiai, lauro medžiai, oleandrai, bet daugiausia čia kultūrinių įvežtinių augalų: palmių, citrusų, migdolų, figų, agavų.Iškirtus miškus, sumažėjo stambių laukinių gyvūnų. Tik Apeninų ir Alpių kalnuose, saugomose teritorijose, yra stirnų, vilkų, meškų, lapių. Gyvena smulkių plėšrūnų ir graužikų: voverių, kiškių, kiaunių. Yra apie 400 rūšių paukščių (grifai, kurtiniai, kurapkos, tetervinai), daug vabzdžių (cikados, drugiai), roplių (gyvatės).Priekrantėje sugaunama daug žuvų, iš kurių minėtinos plekšnės, tunai, sardinės, menkės.Alpėse ir Apeninuose įsteigta keletas nacionalinių parkų (Stelvijo, Abrucio, Čirčėjo, Kalabrijos) ir rezervatų. Ilgą laiką reikiamai nesirūpinus aplinkos apsauga, susikaupė daug problemų. Italijos miestuose, palyginti su kitais pasaulio miestais, kur kas mažiau žalumos. Iškirtus miškus kalnų šlaituose, paspartėjo erozija. Kaltę buvo bandyta suversti galvijams, avims, ožkoms. Nevalyti komunalinių ir pramoninių įmonių nutekamieji vandenys užteršė žydrą Italijos priekrantę ir daugiau kaip 4000 km pakrantės. Tik pastaraisiais metais energingai imtasi aplinkos apsaugos priemonių.

GYVENTOJŲ dauguma (98%) yra italai. Kitų tautybių žmonių gyvena daugiausia pasieniuose. Italų kalba priklauso indoeuropiečių kalbų romanų gmpei. Daugiau kaip 300 žm./km2 gyvena apie Genują, Milaną ar Neapolį, o mažiau kaip 60 – Sardinijoje.Italijos sostinė Roma vadinama amžinuoju miestu. Nuo 1929 m. jo ribose yra pasaulio Katalikų bažnyčios centras – Vatikano valstybė. Šv. Petro bazilika, Popiežiaus rūmai ir parkai užima iš viso 44 ha, ten gyvena apie 1000 žmonių.Sunki ekonominė padėtis per paskutinį šimtmetį privertė apie 20 mln. Italijos gyventojų emigruoti į JAV, Argentiną, Braziliją. Maždaug 60% krašto žmonių gyvena miestuose. Italijai būdingi nedideli miesteliai, išskyrus keturis didžiausius miestus. Kaimiečiai gyvena tipiškuose itališkuose namuose: dviaukščiuose, sumūrytuose iš akmenų; jų stogai dengti čerpėmis ar akmens plokštėmis. Antrą namo aukštą paprastai juosia balkonas. Alpėse statomi panašūs, tik mažesni namai, jų statybai daugiau naudojama medžio.Tautinių drabužių pagrindinius elementus yra daugmaž išlaikę visos Italijos gyventojai. Moterys dėvi palaidinukę plačiomis rankovėmis, ilgą sijoną, siuvinėtą prijuostę, ryši skarelę. Vyrai nešioja kelnes susegamom žemiau kelių klešnėm, liemenę ir skrybėlę arba “bereto”- kojinės pavidalo kepurę. Beje, tautiniai drabužiai darosi nebemadingi, užtat uoliai laikomasi tautinės virtuvės tradicijų. Toli už Italijos ribų žinomi ilgi pilnaviduriai makaronai spageti ir kiauraviduriai – buketini, valgomi su įvairiais padažais, užtarkuotu sūriu. Iš Neapolio po visą pasaulį paplito greitai kepamas plonas pyragas – pica. Ant mielinės tešlos dedama mėsos, grybų, sūrio, pomidorų, užbarstoma daug prieskonių. Kaimiečiai labai mėgsta daržovių sriubą, beveik tokią pat kaip žemaičių, vadinamą dzupa. Is gėrimų populiariausi kava ir vynas.Italai labai linkę bendrauti, todėl mini daug švenčių. Be tradicinių religinių, dar švenčiamos valstybinės: Respublikos paskelbimo diena (birželio 2-ąją), Išsivadavimo diena (balandžio 25-ąją). Italai garsėja kaip geri dainininkai. Ypač plačiai žinomos venecijiečių barkarolės ir neapoliečių dainos, tautiniai šokiai lombarda ir tarantela. Tarp italų populiarus futbolas ir dviračių sportas. Pagal kino teatrų lankomumą jie užima antrą vietą pasaulyje, po amerikiečių. Italija išugdė daug garsių kino režisierių (V De Sika, M. Antonionis, F. Felinis, Dž. De Santis) ir žinomų aktorių (Dž. Lolobridžita, S. Loren, M. Mastrojanis).Italija yra operos gimtinė (XVI a.). Dž. Pergolezis, Dž. Rosinis, G. Donicetis, Dž. Verdis, Dž. Pučinis – didieji Italijos kompozitoriai, o E. Karūzas, Gali-Kurči, B. Džiljis, Dž. Di Stefanas, L. Pavarotis – ne mažiau didūs dainininkai. Italija – žymių smuikininkų, violončelistų, dirigentų kraštas. Milane yra vienas garsiausių pasaulio operos teatrų -“La Scala”. Neatsitiktinai Italijoje veikia net keliolika konservatorijų. Sunku būtų išvardyti visas italų estrados žvaigždes.Italija garsėja senosios architektūros paminklais. Romoje 2000 metų išsilaikė Panteonas, amfiteatras Koliziejus, gausybė vėliau statytų nuostabių bažnyčių, rūmų. Tiesiog būtina žinoti genialių italų dailininkų Mikelandželo, Leonardo da Vinčio, Rafaelio, Ticiano, D. El Greko, R. Gutūzo, mokslininkų Dž. Bruno, G. Galilėjaus, A. Voltos, L. Galvanio pavardes.Italija reikšminga ir daugeliui mūsų tautiečių, net visai Lietuvos istorijai. Nuo XVI a. šios šalies universitetuose studijavo Lietuvos didikų vaikai, o per Pirmajį pasaulinį karą ir Lietuvai tapus nepriklausoma ten gyveno, mokėsi, kūrė daug Lietuvos dailininkų, architektų, dvasininkų. Buvo leidžiami lietuviški laikraščiai, veikė lietuvių draugijos.

ŪKIO struktūroje apie 40% nacionalinių pajamų teikia PRAMONĖ, ir maždaug tokia pat dalis dirbančių žmonių užsiima šia ūkio veikla. Italijai trūksta savų gamtos išteklių, todėl daugelis pramonės įmonių perdirba įvežtines žaliavas. Svarbiausios krašto pramonės šakos – metalurgija, mašinų gamyba, laivų statyba, chemijos pramonė ir naftos perdirbimas. Pagal aliuminio, cinko, švino gamybą Italija yra viena pirmųjų Europoje, o pagal magnio – viena pirmųjų pasaulyje. Turine veikia vienas didžiausių pasaulio automobilių koncernų – FIAT, gaminantis labai ekonomiškus automobilius. Žinomos ir kitos automobilių gamybos kompanijos: “Ferrari”, “Lancia”, _Alfa-Romeo”. Italai yra vieni pirmųjų pasaulyje pagal šaldytuvų, skalbimo mašinų, rašomųjų mašinėlių, plastmasių gamybą, pagal avalynės eksportą. Šalyje pagaminama 1/3 pasaulio alyvmedžių aliejaus. Daug pajamų krašto biudžetas gauna iš turizmo. Pagal šį rodiklį Italija yra trečia pasaulyje, po JAV ir Ispanijos. Didžiausi uostai – Genuja, Triestas, Venecija, Neapolis.

ŽEMĖS ŪKIS. Gyvulininkystės produkcija Italija gerokai atsilieka nuo daugelio Europos šalių ir pagrindinius maisto produktus įsiveža. Apie 70% krašto ūkių yra iki 5 ha dydžio. Svarbesnė žemės ūkio šaka – augalininkystė; vyrauja kviečių, kukurūzų, ryžių pasėliai. Išauginamų ryžių kiekiu italai pirmi Europoje, o jų derlingumu – vieni pirmųjų pasaulyje. Po upės slėnyje sodinami cukriniai runkeliai, sėjamos avižos, miežiai.Visoje Europoje garsėja italų daržovės: pomidorai, kopūstai, svogūnai, salotos. Gausiu citrinų, apelsinų, mandarinų, obuolių, persikų derliumi ta šalis pelnė “pirmojo Europos sodo” vardą. 0 dar migdolai, graikiški ir funduko riešutai, figos!Italijoje auginama apie 250 rūšių vynuogių. Vynuogių derliumi Italija pasaulinėje rinkoje nuolat konkuruoja su Prancūzija, bet vyno gamybos mastu ji nenusileidžia niekam. Vynuogynai tokie pat tipiški Italijos kraštovaizdžiui, kaip ir skėtinės pušys.

Leave a Comment