Italija

Referatas

Italija

Evelina Zarembaitė

8a kl.
Italija turi keletą „veidų“ :vieni ją vadina įkvėpimo ir naujų atradimų šalimi, kiti romantiška ir didinga, treti santūria ir impulsyvia. Šios šalies kraštovaizdis įkvėpė daugybę minininkų, juos suvilioja dangaus žydrynė, kalnų didybė ir vandens galybė. Keturis penktadalius Italijos teritorijos užima kalnai ir kalvos. Ryškiausi trys kalvynai: Alpių, Apeninų ir Sardinijos bei Korsikos. Didžiausia lyguma – Paduvos (arba Po upės lyguma), aukščiausia viršukalnė – Monblanas (4807 m) Alpėse.
Italija nusitęsusi per 1300 kilometrų iš pietų į šiaurę. Šalį dalija „geležinė materialinė ir moralinė užtvara“. Italai jąą vadina Ankonos, arba nematoma siena, einančia per Italijos „bato“ vidurį nuo Adrijos Ankonos uosto iki rajono, esančio šiek tiek piečiau Romos. Šiaurės ir pietų Italija labai skirtingos. Šiuolaikiškai mąstanti Šiaurinė Italija – vienas labiausiai klestinčių rajonų Europoje.

Italos – iš graikų kalbos verčiant reikštų „veršių, jaučių žemė“. Italikai – indoeuropiečių gentis, o italų kalba susiformavo iš florentiško dialekto (iš viso buvo apie 1000 dialektų). Pasaulyje gyvena 66,5 mln. italų, iš to skaičiaus Italijoje – 54,35 mln. Jie gyvena ir kitose Europos šalyje (apie 2,7 mln.). Daugiausia – Prancūzijoje (1100 tūkst.), Vookietijoje (540 tūkst.), Šveicarijoje (408 tūkst.), Belgijoje (280 tūkst.), Didžiojoje Britanijoje (220 tūkst.).

Italijai būdingi nedideli miesteliai, išskyrus keturis didžiausius miestus. Tai – Roma, Milanas, Neapolis ir Turinas. Kaimiečiai gyvena tipiškuose namuose, išmūrytuose iš akmenų, jų stogai dengti čerpėmis ar akmens plokštėmis, antrą namo aukštą paprastai ju

uosia balkonas. Alpėse statomi panašūs, tik mažesni namai, jų statybai daugiau naudojama medžio.

Bereto nebemadingi. Kai kuriuose tautinių drabužių elementus išlaikę visos Italijos gyventojai. Tačiau žemyninėje Italijoje jie nebenešiojami nuo XIX amžiaus. Šiandien pasipuošusius tautiniu kostiumu italus galime pamatyti tik pietinių provincijų kaimuose per šventes ar folklorinių ansamblių dalyvius. Moterys dėvi tunikos formos palaidinukę su plačiomis rankovėmis, ilgą platų sijoną, siuvinėtą prijuostę, ryši puošnią skarelę. Vyrai nešioja trumpas kelnes susegamom žemiau kelių klešnėmis, švarką ar liemenę ir skrybėlę arba bereto – kojinės pavidalo kepurę. Tautiniai drabužiai darosi nebemadingi, užtat noriai laikomasi tautinės virtuvės tradicijų.

Be kavos nė dienos. Nors makaronai į Italiją atkeliavo iš Kinijos (jų paruošimo paslaptį atvežė Markas Polas), bet jie žinomi kaip šios šalies nacionalinis patiekalas. Toli už Italijos ribų žinomi sppageti, kuriuos dar kitaip vadina pasta. Makaronų yra apie šimtas rūšių: storų, plonų, su skylutėmis ir be jų, ilgų, panašių į trumpas atraižas ir net plonyčių kaip voratinklis, romantiškai pavadintų „angelo plaukais“. Kiekviename mieste makaronai ruošiami skirtingai. Daugelis provincijų garsėja savo tradiciniais patiekalais, pavyzdžiui, iš Neapolio po visą pasaulį paplito greitai kepamas plonas pyragas – pica. Kaimiečiai labai mėgsta daržovių sriubą, beveik tokią pat kaip žemaičių, vadinamą dzupa. Italams būdinga tradicinių patiekalų įvairovė, bet jie laikosi vienodo maitinimosi režimo: lengvi pusryčiai (kaimuose už

žkandama sūrio su duona, o miestiečiai geria kavą – mažą puodelį su nedidele bandele), pietums būtinai valgomi makaronai, o antri patiekalai gaminami iš žuvų, jūrų gėrybių ar mėsos, desertui patiekiami vaisiai, sūris ir būtinai taurė vyno. Italai dievina kavą. Ypač populiari kapučino (capuccino) kava. Sakoma, kad tokios kvapnios ir skanios kavos niekur kitur neišverdama. Susidariusios nuo stiprių garų pieno putos dedamos į kavos puoduką ir iškilusi aukšta ruda kepurė yra panaši į vienuolio kapucino gobtuvą, iš čia ir kilęs kavos pavadinimas. Raudonas vynas irgi populiarus visoje Italijoje.

Italai labai linkę bendrauti. Mylintys tradicijas ir mėgstantys šventes. Tai ir Venecijos karnavalas, ir skraidančio asilo šventė – valgydami asilieną, jos dalyviai prisimena romantišką istoriją, iš amžių glūdumos atkeliavusių, kai kažkada Pontenuerės miesto gyventojai ant piktžolėmis apžėlusios bažnyčios stogo užkėlė asilą, kad šis nuėstų žolę, bet asilas nemokėjo skraidyti ir . užsimušė. Kasmet birželio pradžioje Feraros gyventojai velkasi senoviniais kostiumais, vyrai ima savo protėvių alebardas ir špagas ir išeina į gatves dalyvauti palio – senovinės šventės varžybose.

Sako, kad italai į pasaulio istoriją ir kultūrą įnešė dramatiško šalies likimo. Italai amerikiečiams atrado Ameriką, anglus išmokė poezijos meno ir jurisprudencijos, prancūzus – kulinarijos meistriškumo, o vokiečius – karo meno. Pistoletas buvo išrastas Italijos mieste Pistojoje , o fajansas – Faenco mieste, net išgarsėjęs žydras audinys, iš kurio am

merikiečiai įsigudrino siūti džinsus, pirmiausia imtas austi Italijos mieste Genujoje. O italų menininkai, mokslininkai.
Italija, ko gero, vienintelė pasaulio valstybė, kur net pinigų kupiūrose vaizduojami ne karaliai ir prezidentai, o meno genijai – Leonardas da Vinčis, Mikelandželas, Rafaelės.

Italijos miestai – muziejai po atviru dangumi . Roma – tai tarsi magiškas žodis. Jį ištarus, pasijunti „devintame danguje“. Kas tai? Tai Italijos sostinė. Amžinasis miestas ant septynių kalvų. Ne veltui sakoma, kad visi keliai veda į Romą. Roma, Praha, Bergenas, Telšiai, – tai miestai, įsikūrę ant septynių kalvų. Roma yra Palatino (rūmų), Kapitolijaus (sako, kad nuo šios kalvos buvo nustumiami nusikaltėliai), Aventino (vargingųjų), Eskvilino (kapinių ir pirčių), Viminalo (turtingųjų), Celijaus ir Kvirinalo kalvų. Ją valdė ir septyni valdovai; iš jų labiausiai pasižymėjo savo darbais Cezaris, Romulas, Pompilijus, Marcijus. Pavyzdžiui, Marcijus pastatė pirmąjį tiltą per Tibro upę, Cezaris įkūrė paštą.

Roma įsikūrusi abipus Tibro upės. Miestas įkurtas 753 metais pr. Kr. Viduramžiais įsigalėjo popiežių valdžia, ir Roma tapo Popiežiaus srities sostine. 1870m. rugsėjo 20 dieną, italų kariuomenei įžengus į Romą, amžinasis miestas tapo suvienytosios Italijos sostine.

Vatikanas – tai 0,44 kvadratinių kilometrų ploto teritorija Romos vidurinėje dalyje su šv. Petro bazilika, šv. Petro aikšte ir Vatikano rūmais. Vatikano miesto valstybę, kuri taip vadinasi nuo 1929 metų, valdo Popiežius. Čia kiekviena gatvė, aikštė, kiekvienas posūkis mena civilizacijos istoriją: Ko

oliziejus, Forumas, Tautos aikštė, Trevio fontanas.
Neįmanoma suminėti visų Romos įžymybių, bet apie Koliziejų – Flavijų amfiteatrą norisi papasakoti truputį plačiau. Šio pastato milžiniškos sienos stovi daugiau kaip 2000 metų. Griūvančios bet ir toliau stebinančios savo dydžiu ir to meto architektų, inžinierių, darbininkų protu, lakia vaizduote. Jos liudija ir apie katorgišką vergų darbą, kurių ne vienam ši statybvietė tapo kapu. Šis vienas didingiausių architektūros paminklų iškyla tarp Eskvilino, Palatino ir Celijaus kalvų. Jis pradėtas statyti imperatoriaus Flavijaus Vespasiano 72 m. O baigtas jo sūnaus Tito 80 metais. Senovėje jis buvo vadinamas Flavijaus amfiteatru, viduramžiais prigijo Koliziejaus vardas. Visa antikinės Romos istorija vienaip ar kitaip yra susijusi su Koliziejumi, tapusiu Romos simboliu. Anglų vienuolis šventasis Bedas (VIII amžiuje) taip pasakęs apie Koliziejų: „Kol stovės Koliziejus, stovės Roma, kol stovės Roma, stovės pasaulis“.

Bet kai 1084 m. normanai nusiaubė Romą, iš klasikinio ir antikinio miesto teliko griaučiai. Apleistas Koliziejus virto akmenų skaldykla, tiekiančia statybinę medžiagą naujų rūmų statybai. Popiežius Benediktas XIV, norėdamas išsaugoti tai, kas liko iš senovės paminklo, amfiteatro centre pastatė kryžių ir surengė Kryžiaus kelio stotis. (Ir šiandien didįjį penktadienį galima matyti, kaip popiežius čia eina Kryžiaus kelius). Taip pašventino vietą, kur kraujo ištroškusios publikos akivaizdoje tūkstančiai kankinių savo gyvybės kaina paliudijo tikėjimą. Romėnai mėgo respublikos eros pabaigoje išrastus vadinamuosius cirko žaidimus (ludi circenses), žadinusius „pasaulio valdovų“ kovingumą. Cirko žaidimai davė pradžią gladiatorių kautynėms. Gladiatoriai turėdavo kautis tarpusavyje, kol vienas iš jų nenužudydavo kito. Žiaurius spektaklius stebinčios publikos emocijas sustiprindavo į areną įleidžiami plėšrūs žvėrys. Dionas Kasijus pasakoja, kad per šimtą dienų trukusią amfiteatro atidarymo šventę arenoje buvo užmušta 9000 žvėrių. Pasibaigus žvėrių medžioklei, į areną būdavo prileidžiama vandens ir baseine vykdavo jūrų mūšis. Penktojo amžiaus pradžioje baigėsi gladiatorių kautynių era. Amfiteatras panašus į didžiulę akmeninę elipsės formos lėkštę. Jame sutilpdavo daugiau nei 50000 žiūrovų. Išorinę elipsę sudaro 80 arkų. Elipsės skerspjūvių ašis atitinkančios keturios arkos, sujungtos su visą statinį juosiančia galerija. Viename tribūnos šone esančio podiumo centre buvo imperatoriaus ložė. Likusią podiumo dalį užimdavo senatoriai ir imperatoriaus šeimos nariai. Toliau sėdėdavo imperatoriaus palydovai, civilinės ir karinės valdžios atstovai. Specialias vietas turėdavo sutuoktinai, jaunuoliai su savo globėjais, šeimos, moterys ir plebėjai. Sienos buvo išklotos marmuru ir tufu. Amfiteatras buvo atviras, o nuo lietaus ir vasaros karščio publiką apsaugodavo milžiniškos uždangos, kurias užleisdavo iš Ravenos ir Kapo Mizenos atsiųsti jūreiviai. Šlovės apogėjuje amfiteatras simbolizavo senosios Romos valstybės didybę. Šį galingą statinį griovė ne tik žemės drebėjimai, bet ir žmogus. Koliziejus kentėjo nuo barbarų antplūdžio, romėnų feodalų tarpusavio rietenų, nuo popiežių ir kardinolų. Pastarieji Koliziejaus marmurą ir akmenis panaudojo bažnyčių ir rūmų statybai. Jo arenoje Napoleonas buvo įrengęs parako sandėlį.

Kapitolijaus vilkė – Romos simbolis. Padavimas pasakoja, kaip vilkė išgelbėjo ir išmaitino į upę įmestus dievo Marso sūnus dvynius – Romulą ir Remą, kaip vėliau Romulas užmušė Remą, o paskui įkūrė miestą, pavadintą jo vardu. Pasak legendos, tai įvyko 753 m. pr. Kr.

Yra ir kita miesto įkūrimo versija. Pavyzdžiui, manoma, kad Romos pavadinimas kilęs iš etruskų žodžio rumon – upė, o Romulas – ne kas kitas, kaip šitos išnykusios paslaptingos tautos atstovas.

Dėl senų gatvių ir automobilių gausybės važinėti po Romą sunku. Užtat vaikščioti – vienas malonumas. Siauručiuose skersgatviuose vasaros karštymečiu gerai išsilaiko vėsa, o žiemą jie apsaugo nuo šalto vėjo. Už kiekvieno posūkio – marmuro raižiniai, daugybės bažnyčių, katedrų kupolai, senovės šventyklų griuvėsiai. Raudoni čerpių stogai, žaliomis gebenėmis apaugę balkonai ir terasos, jaukiose aikštelėse restoranų staleliai. Ir fontanai, fontanai – didingi kaip gigantiškos marmuro taurės šv. Petro aikštėje ir kuklučiai kaip variniai vamzdeliai sienose su marmure nuo senų laikų iškaltu užrašu aqua postabile (geriamasis vanduo).

Tylus fontanų pliuškenimas, melodingas varpų skambėjimas, ir dieną, ir naktį nenutylantis automobilių girgždesys sukuria keistą garsų simfoniją – dabarties ir senovinio miesto gyvenimo melodiją. Šia naujoviškumo ir senovės, istorijos ir šiuolaikiškumo vienove Roma įspūdinga. Virtinė parduotuvių su šių laikų technikos stebuklais, o greta pažaliavusi bronzinė Džordano Bruno statula, toje vietoje, kur inkvizicija jį sudegino. Masyvios šv. Angelo pilies, kur mirė Kazanova, sienos ir viršum jų danguje – policijos sraigtasparnis, stebintis grūstį prie sankryžų. Mieste užsienietis gali tuojau pat apkursti nuo triukšmo, kurį sukelia automobilių signalai, policijos ar greitosios pagalbos mašinų sirenos. Jis apkvaišta nuo didžiulio automobilių srauto, kuris, lyg burtininko lazdelei pamojus, sustoja praleisti pėsčiuosius, bet ne visada paiso šviesoforo signalų. Tačiau Romoje nemaža tylių, ramių vietų, kur laikas tarsi sustoja. Daug siaurų, mašinomis nepravažiuojamų skersgatvių, jaukių su fontanėliais kiemelių, senų aikščių, labai panašių į teatro dekoracijas. Miesto tikrąjį alsavimą pajunti vakarais, kai Romos gatves užpildo ne tik smalsuolių turistų minios, bet ir išsipustę vietiniai gyventojai.

Stebuklų laukas. Su pasvirusiu bokštu ir Pizos katedra ši aikštė pretenduoja į gražiausios pasaulyje titulą. Savo baltumu ir keistu statiniu ji stebina visus čia apsilankančius. Jau daugiau nei aštuoni šimtai metų „virsta“ žymusis bokštas. Bet iki šiol jis niekaip negali nuvirsti, nors kasmet pakrypsta į šoną per 1 milimetrą.

Iki šiol neįminta Pizos miesto atsiradimo istorija.
Kai kurių mokslininkų teigimu, miestas pradėjo kurtis čia apsigyvenus pirmiesiems perbėgėliams iš Toskanos miesto II amžiuje per. Kr. Viduramžiais šis miestas buvo jūrinė valstybė, kuriai priklausė Sardinijos, Korsikos, Balearų ir kitos salos. Piza buvo turtingas miestas, palaikęs ryšius su Sicilijos ir Artimųjų Rytų musulmonais. 1860 m. Piza tapo vieningosios Italijos karalystės dalis.
Šiandien tai nedidelis, senas, gražus ir unikalus Italijos miestas, kuris jau iš tolo sužavi didelėje erdvėje boluojančiais baltais pastatais. Ypač visų dėmesį prikausto pasviręs bokštas, kurį taip ir norisi nors pečiu paremti, kad nenusvirtų. Bokšto aukštis – 55 m, o užrašas byloja, kad pradėtas statyti 1174 m. Pasvirusi varpinė – cilindro formos statinys, kylantis į viršų per aštuonis aukštus (įskaitant ir varpinę). Bokšte pakabinti 7 varpai, skambantys septyniomis melodijomis. Šeši centriniai aukštai apjuosti dailiomis dekoratyvinių arkų eilėmis. Šiame pastate G. Galilėjus atliko kūnų gravitacijos tyrinėjimus.

Venecija – Adrijos karalienė. Vienas pasaulinės kultūros stebuklų – Venecija, išsidėsčiosi ant kadaise pelkėtų lagūnos salų ir salelių, esančių už 5 km nuo žemyno. Beribė jūra, bekraštis dangus ir 118 smėlio ir dumblo suneštų salelių – štai tas minimumas gamtinių galybių, kuriomis likimas apdovanojo Veneciją. Miestas – raizginys vaizdingų 150 kanalų, per kuriuos persiritę per 400 laiptuotų tiltų. Su žemynu ji sujungta 3,5 km ilgio geležinkelio ir automobilių tiltu. Rialto tiltas, pastatytas XVI amžiuje. Tai vienas gražiausių tiltų ne tik Venecijoje, bet ir visoje Italijoje.
Senovėje čia veikė ir dabar tebeveikia žuvų turgus. Šioje vietoje žmonės rinkdavosi aptarti nakties nuotykių, todėl ir šiuolaikiniai barai dirba nuo ankstyvo ryto, lyg norėdami išlikti žmonių nuodėmklausiais. Nuo tilto atsiveria labai graži panorama į patį didžiausią ir puošniausią Didįjį kanalą.
Dar ir dabar venecijiečiai atstumą skaičiuoja tiltais. Venecija – fantazija ant vandens. Be vandens Venecija nebūtų Venecija. Jis vienas pagrindinių jos nepranokstamo žavesio komponentų, teikiantis miestui labai savitą romantišką ir poetišką nuotaiką. Bet Veneciją išaukštinusi Adrija pamažu prarado savo reikšmę. 1498 metais Vaskas da Gama surado jūrų kelią iš Europos į Rytus aplink Afrikos pietus, ir tai pakeitė pasaulinės prekybos kelius. Venecijos karo laivynas nustojo viešpatavęs Viduržemio jūroje. Prasidėjo miesto saulėlydis.

Naudota literatūra:

„Europa – mūsų žemynas“

Leave a Comment