Graikija – šalis Balkanų pusiasalyje. Pietinę Balkanų pusiasalio dalį skalauja Viduržemio jūra, vakarinę – Jonijos jūra. Balkanų ir Mažosios Azijos pusiasalius skiria Egėjo jūra. Balkanų pusiasalio pakrantė labai raižyta. Gamta pačią Graikiją padalino į tris dalis: pietinę, vidurinę ir šiaurinę. Vidurio ir Šiaurės Graikiją senovėje jungė vienintelis kelias per Termopilų perėją, o Pietų Graikiją, vadinamą Peloponeso, nuo Vidurio Graikijos skyrė jūrų įlankos ir jungė siaura sąsmauka. Kadangi Graikijoje buvo gausybė įvairių rūdų ir statybinių medžiagų, ypač klinčių ir marmuro, čia klestėjo metalų apdirbimas ir statyba, ypač geros sąlygos tobulinti kultūrą ir menus. Daugelio mūsų žodžių, paminklų, idėjų, pramogų šaknys yra senovės Graikijos pasaulyje. Maždaug prieš 2500 metų graikai sukūrė visuomenę, kurios įtaka pasauliui buvo didžiulė. Pagal graikų architektų sukurtą pastatų stilių statoma ir šiandien. Graikų mąstytojai kėlė tokius aktualius klausimus, kurie tebediskutuojami ligi šiolei. Graikai išrinko pirmą pasaulyje demokratinę (liaudies) valdžią Atėnuose. Graikų civilizacija formavosi iki 800 m. pr. Kr. Egėjo jūros pakrantėse ir salose. Apie graikų gyvenimą galima sužinoti iš išlikusios architektūros, skulptūros, literatūros, keramikos.Senovės Graikijos meno ištakos siekia apie 1000 m. pr. Kr., Kretos ir Mikėnų kultūrą; jo nuosekli raida, menkai teveikiama kitų kultūrų, truko maždaug iki 100 m. pr. Kr. Galiausiai senovės graikų menas įsiliejo į romėnų meną ir smarkiai šį paveikė. Tad daugelis senovės graikų meno kūrinių išliko romėnų kopijų pavidalu. Pagrindinis senovės graikų pastato tipas yra šventykla; skulptūroje vyrauja kult. statulos ir dekoracinės frizų skulptūros. (Frizas – tai architektūroje horizontali juosta, skaidanti ir pagyvinanti sieną. Frizą dažnai sudaro plastiniai, o interjere – ir tapyti ornamentai bei figūros. Frizo dekoraciniai motyvai gali būti augaliniai (pvz., akantas, palmetės, antemionas), abstraktūs (pvz., deimantų frizas, jonikas, meandras, kimationas, perlų vėrinys, arkatūra, dantytasis frizas) ar figūrinis (pvz., makaronų frizas, bukranionas, soforas). Antikinėse šventyklose frizas eina po stogo karnizu, dorėniniame orderyje jį sudaro triglifais ir metokos, o jonėninio ir korintinio orderio frizas – vientisas, nesuskaidytas figūrinis reljefas). Apie šio laikotarpio tapybos aukštą meninį lygį galima spręsti tik iš to meto aprašymų ar romėnų kopijų, nes neišliko nė vienas pavyzdys. Tačiau ir puiki antikos vazų tapyba rodo šios dailės šakos nemenką kokybę. – Stilistiniu atžvilgiu senovės graikų meną galima dalyti į keturis didesnius tarpsnius. 1. Geometrinis menas (1050 – 700 m. pr. Kr.). Šiame ankstyvajame etape graikų menas rutuliojasi žemyninio Graikijos Mikėnų kultūros pagrindu. Pavadinimas kilęs iš linijinės („geometrinės“) keramikos puošybos, pvz. , juostų meandrų ir kitokių ornamentų. Antikos graikiškos keramikos dekoravimas tapyba. Geometrinio stiliaus, t. y. X – VIII a. pr. Kr., indai būdavo puošiami daugiausia geometrinio ornamento juostomis, pvz., meandromis, einančiomis aplink vazą. Geometrinį dekorą netrukus papildė augalinių motyvų juostos. Nuo VIII a. pr. Kr. I p. vazų tapyboje pasirodė figūros: iš pradžių gyvūnų, vėliau (ornamentų įrėmintame plote) ir žmogus. Ankstyvųjų figūrų ant vazų atvaizdams būdingas geometrizuotas siluetas. Reikšmingos monumentalios amforos, kurios buvo naudojamos kaip įkapės; frizuose arba tarp jų esančiuose ploteliuose vaizduojamos laidotuvės, mirusiųjų apraudojimas, lenktynės, be to, gyvūnų figūros. Buvo tapoma juodu laku ant šviesaus molio pagrindo. Prasidedant archaikos laikotarpiui, apie 700 m. pr. Kr. , griežta geometrizacija ėmė nykti, įsivyravo figūrų vaizduosena, išryškinanti kūniškumą. VII a. pr. Kr., orientacinėje fazėje, dažnai promaišiui išdėstoma po keletą, gyvūnus ir mitologines būtybes vaizduojančių frizų. Apie 660 m. pr. Kr., atsiradus juodafigūres vazų tapybai, prasidėjo nauja graikiškų vazų tapybos epocha. Ką įtakojo trijų etapų degimas, kai figūrų siluetai skystu šlikeriu tapomi ant kietai lyg oda išdžiūvusio molio pagrindo. Kontūrai ir detalesnis piešinys būna įrėžiamas dar prieš degant. Indai juodai ir raudonai nusispalvina visų trijų degimų fazių metu dėl nevienodos molio konsistencijos indo paviršiuje ir šlikeryje. Įvairių spalvų degiamaisiais dažais vaza buvo dekoruojama jau išdega. Pagrindinė tema – mitologinės scenos ir jų personažai. Apie 550 m. pr. Kr. vaizdus pradėta komponuoti nebe frizuose, o jų skaidomame ar įrėminame vazų plote. Maždaug 530 m. pr. Kr. atsirado raudonfigūrės technika, juodafigūrės tapybos atvirkščias variantas. Molio šlikeriu padengiamos ne figūros, bet laisvi plotai, taigi išdegus susidaro raudonos figūros juodame fone. Detalusis piešinys jau nebeišraižomas, o molio šlikeryje plonais potėpiais išvedžiojamas teptuku. Ši technika išsilaikė iki pat graikų vazų tapybos saulėlydžio helenizmo laikais. Tolesnę tapybos raidą lėmė atsiradęs anatominis figūrų vaizdavimas bei perspektyva. Be to, buvo pradėta tapyti laisvai visame vazų paviršiuje, neapsiribojant tam tikru vaizdo formatu. Vėlyvųjų vazų forma pakitusi: labiau akcentuojamas indo dalys, pvz., kojelė, kaklelis ir pan. Dažnai ornamentus sudaro properšos juodoje blizgančioje glazūroje. 2. Archainis menas (700 – 500 m. pr. Kr.). Būdinga monumentali architektūra ir plastika. Architektūroje remiantis medžio ir molio senovės statybos patirtimi VIII ir ypač VII a. pr. Kr. statomos akmeninės šventyklos. Tuo laiku susiklostė šventyklos pagrindinė architektūrinė forma: stačiakampė patalpa kulto atvaizdui (celė) su prieangiu (propaosu), apsuptų kolonų. Statoma iš tašyto marmuro ar tinkuoto kalkakmenio kvadrų. VI a. pr. Kr. viduryje galutinai susiformavo dorėninis architektūros stilius (Artemidės šventykla Korfu ir Apolono šventykla Korinte). Pastatų dalys išlaiko griežtas proporcijas. Mažosios Azijos graikų kolonijose nuo VII a. pr. Kr. pabaigos randasi jonėninių orderių šventyklų, žymiausios iš jų buvo pastatytos VI a. pr. Kr. viduryje (Artemidės šventykla Efese). Tik V a. pr. Kr. jonėninį stilių perėmė žemyninė Graikija. Skulptūra: Archaikos laikotarpiu (650 – 500 m. pr. Kr.) prasidėjo akmens, bronzos ir molio monumentalios skulptūros raida. Pagrindinės temos: kūras, stovinčio nuogo jaunuolio figūra, vaizduojanti ir dievą, ir atletą, ir mirusįjį, be to, korą, apsirengusios moters statula, vaizduojanti deivę arba auką dievams. Būdingi kūrų bruožai: griežtas frontalumas, statika, žingsnio stovėsena ir prie šonų prispaustos rankos, galbūt rodančios senovės Rytų ir senovės Egipto dailės įtaką. Ir jokių individualių bruožų. VI a. pr. Kr. archainės plastikos ypatumas – vadinamoji archainė šypsena.: lūpų kampučiai kilstelėti lyg šypsantis; daugelio manymu, tai esąs pirmasis senovės graikų meno mėginimas perteikti sielos būseną. Šis figūros tipas išsilaikė iki VI a. pr. Kr. pabaigos, laipsniškai didėjant jų anatominiam tikslumui ir detalizavimui. Apie archainę tapybą galima spręsti tik iš kelių esamų keramikos ir marmuro plokščių, nes sienų ir molbertų tapybos neišliko. Manoma tai buvo kontūrinius paspalvintus piešinius. Tam tikrą jos vaizdą pateikia vazų tapyba su statiškai eilėmis išdėstytų figūrų scenomis. 3. Klasikinis menas (500 – 300 m. pr. Kr.). Architektūroje toliau tobulinamos proporcijos ir formos, visų pirma šventyklų statyboje. Dorėninį stilių vis dažniau keičia jonėninis. Apie 400 m. pr. Kr. buvo sukurtas korintinis kapitelis, tačiau jis plačiai paplito tik helenizmo laikotarpiu. Išsiskiria Iktino pastatai (Partenonas), taip pat Delfų lobynas ir Atėnų akropolio Erechtėjonas. Pirmąkart mėginama jungti pastatus į kompleksą (pvz., Propilėjų statinys Atėnų akropolyje). Taigi miestų statyba virsta savarankiška architektūros šaka (urbanistika, Hipodamo planas). V a. pr. Kr. įvyko lemiamas posūkis senovės graikų skulptūroje: įveikus archainį sąstingį pasukama į tikslią žmogaus anatomijos studiją. Tikroviškas nuogo kūno, jo judesio atvaizdas pasidaro pagrindine tema. Tipiškas šios skulptūros atstovas Polikletas, kūręs daugiausia atletus, įvedė kontrapostą. Klasikos laikams priklauso ir kiti nemažiau žymūs skulptoriai, pvz., Lisipas, Mironas, Fidijas ir Praksitelis. Svarbiausi išlikę kūriniai: Olimpijos Dzeuso šventyklos metopas (apie 460 m. pr. Kr.), Atėnų akropolio Partenone frizas (V a. pr. Kr. II p.) ir bronzinė skulptūra „Dievas iš jūros“ (apie 450 m. pr. Kr.). Mus pasiekė ir didžiausių tuometinių tapybos meistrų vardai (Agatarchas, Apelis, Apolodoras Atėnietis, Poliglotas iš Tasos), tačiau jų kūrinių beveik neišliko. Apytikrį vaizdą perteikia Aleksandro mūšio mozaika Pompėjoje – graikų klasikinio paveikslo graikiška kopija. To meto vazų tapyba – joje vyrauja raudonfigūris stilius – rodytų, kad ir paveiksluose buvo tapomi šešėliai ir mėginama pavaizduoti erdvę. 4. Helenistinis menas (300 – I a. pr. Kr.). Po Aleksandro Didžiojo užkariavimų graikų valstybė išsiplėtė į Artimuosius Rytus, taigi senovės graikų menas įsiviešpatavo kolonijose, o kita vertus, gaudavo iš ten naujų impulsų, kas reiškė Graikijos klasikinios meno bei žymių jo mokyklų pabaigą. Būdinga architektūros tendencija – naudojimas formų, organiškai sesusijusių su pastato visuma ir turinčių grynai dekoracinę paskirtį. Įsivyrauja jonėninis ir korintinis orderiai, galiausiai juos bandoma jungti. Atsiranda nauji puošnių reprezentacinių pastatų tipai (Pergamo pilis). Urbanistiniu atžvilgiu mieste dominuoja didelė puošni prekybos aikštė, maudyklos, parkai, teatrai; pasirodo ir naujas pastatų tipas – bibliotekos. Ryškus pavyzdys – Aleksandrija, antikos miestas, suprojektuotas paties Aleksandro Didžiojo. Skulptūros kūrėjams irgi parūpo glaudesnė kūrinio sąveika. Užuot kūrus prie architektūros derančias pavienes skulptūras, imamasi savarankiškų figūrų grupių. Klasikinės skulptūros įgauna patetikos, vaizduojamas dinamiškame judesyje, įstrižame kūno posūkyje, o įspūdžiai sustiprinti naudojama šviesotamsa. Tapybos originalų neišliko. Tarp Pompėjos freskų yra keletas helenistinės tapybos kopijų („Misterijų vila“). Šiokį ar tokį jos vaizdą perteikia Diaskūrų mozaikos paveikslai.
Kažkur IX – VIII a. pr. Kr. Graikijoje buvo toks laikotarpis, apie kurį niekas neturi konkrečių duomenų, tik Homero užrašytas „Iliados“ ir „Odisėjos“ legendas. Todėl šis laikotarpis ir pavadintas Homeriniu laikotarpiu. Graikai tuo laiku gyveno bendruomenėmis nedideliuose miesteliuose. Homero aprašytuoju laikotarpiu buvo sukurta graikų mitologija. Nors joje ženkli Rytų įtaka, tačiau pats žmogaus santykis su transcendencija (lot. transcendens – peržengiantis), t. y. anapusiniu pasauliu, visai kitoks. Graikų dievai perdėm žemiški, jiems nesvetimos žmogiškos aistros: pyktis, pavydas, bailumas, suktumas. Ir gyvena jie ne kur nors dangaus platybėse, o visai šalia, ant ranka pasiekiamo Olimpo kalno. Su mirtingaisiais, jeigu jie aukoja aukas, dievai bendrauja kaip partneriai. Kitaip nei kitos tautos, graikai gyveno tik šiame pasaulyje. Po mirties jų nelaukė gyvenimo tęsinys: tai šešėlinis būvis Hado karalystėje, kurioje nebeturi galios Olimpo dievai. Todėl ir žemiškajame gyvenime religija – saviraiškos priemonė, o ne ypatingo pamaldumo išraiška. Religinės apeigos – tikros šventės – festivaliai, su sporto varžybomis, skirtomis dievams. Aukų atnašavimą lydėjo šokiai, muzika, Dioniso garbei rengiamos vyno puotos. Grožio senovės graikai irgi nelaikė nežemišku dalyku. Tai regimojo pasaulio savybė – proporcijų, saiko, tikslaus apskaičiavimo padarinys. Žmogus virsta visa ko matu. Vėlesniais laikais buvo sukurtas kanonas, paremtas tikro regimojo (t. y. žmogiškojo) pasaulio proporcijomis, pritaikytas žmogui. Homerinio laikotarpio archeologinių radinių nėra daug. Rasta keramikos bei mažosios skulptūros fragmentų. Visi indai dekoruoti tamsaus lako geometriniais ornamentais, išdėstytais horizontaliomis juostomis (registrais). Į ornamentą įterpiama smarkiai stilizuotų žvėrių ir žmonių siluetų. Mažoji skulptūra dar labiau sugeometrinta. Figūrėlės kampuotos, persmaugto liemens. Statulėlių paviršių irgi puošia ornamentas. Tai geometrinis stilius, kitaip geometrinis menas. Graikiškoji senovė vadinama antika. Antikai priklauso ir Senovės Roma. XII a. pr. Kr. į šiuos kraštus atsikėlusios dorėnų gentys per kelis šimtmečius sukūrė tobulą meną. Toliau graikų meno istorijoje išskirtinos trys epochos: 1. Archainė, arba senoji, epocha – maždaug apie 600 iki 480 m. pr. Kr., kai graikai atrėmė persų įsiveržimus ir, išlaisvinę savo žemę nuo užkariavimo grėsmės, vėl galėjo laisvai ir ramiai kurti. 2. Klasikinė, arba klestėjimo, epocha – nuo 480 iki 323 m. pr. Kr. – Aleksandro Makedoniečio mirties. Šis valdovas užkariavo daug žemių, labai skirtingų savo kultūra. Kultūrų margumas buvo vienas iš klasikinio periodo smukimo priežasčių. 3. Helenistinė (helenais save vadino patys graikai), arba vėlyvoji, epocha. Ji pasibaigė 30 m. pr. Kr., kai romėnai užkariavo graikams tuomet priklausantį Egiptą (Graikiją jie užkariavo anksčiau, dar II a. pr. Kr.). Graikiškoji kultūra paplito toli už savo tėvynės ribų. Ji pasiekė Mažąją Aziją, Italiją, Siciliją ir kitas Viduržemio jūros salas, šiaurinę Afriką ir šalis, kur graikai buvo įkūrę savo kolonijas. Graikų miestų buvo net Juodosios jūros pakrantėse. Didžiausias graikiškojo statybos meno laimėjimas – šventyklos. Seniausi šventovių griuvėsiai priskirtini archainei epochai (VI a. pr. Kr.). Tada medieną pakeitė patvaresnės statybinės medžiagos: gelsvosios klintys, marmuras. Manoma, kad šventovės prototipas buvo senovės graikų gyvenamasis namas – stačiakampis su dviem kolonomis prie įėjimo. Iš šio paprasto statinio ilgainiui atsirado įvairūs sudėtingesni šventovių tipai. Paprastai šventovė buvo statoma ant laiptuoto pagrindo. Ją sudarė belangė patalpa, kurioje stovėjo dievybės statula. Pastatą supo viena arba dvi kolonų eilės. Jos laikė perdenginius ir dvišlaitį stogą. Apytamsėje vidinėje patalpoje prie dievo statulos gulėjo lankytis tik žyniai. Liaudis šventovę matė tik iš išorės. Tikriausiai todėl didžiausią dėmesį senovės graikai ir skyrė išoriniam šventovės grožiui bei harmonijai. Šventovės buvo statomos pagal tam tikras taisykles, kurios tiksliai nustato šventovės dydį, jos dalių santykius ir kolonų kiekį. Graikų architektūroje viešpatavo trys stiliai: dorėninis, jonėninis, korintinis. Seniausias iš jų – dorėninis – susiformavo archajinėje epochoje. Jis buvo vyriškas, parastas ir galingas. Pavadinimas kilęs iš dorėnų genčių, kurios jį sukūrė. Dorėninė kolona sunki, šiek tiek žemiau vidurio platėjanti – lyg pastorėjusi nuo sunkaus svorio. Apatinė kolonos dalis apvali, viršutinė – kvadratinė. Patį viršų – kapitelis – sudaro dvi akmeninės plokštės. Vertikalūs kolonos grioveliai pabrėžia jos kilimą į viršų. Kolonų laikomus perdengimus puošia pastatą juosiančios frizų linijos. Perdengimą sudaro lygiagrečios plokštės: vienose ryškėja du vertikalūs įdubimai, kitas paprastai puošia reljefai. Stogo krašte išsišovę karnizai. Trikampius šventyklos frontonus puošia skulptūros. Čia išvardytos tik pagrindinės šventyklos dalys. Jas minėsime ir pasakodami apie vėlesnių epochų architektūrą. Iki šiol išlikusios šventovių dalys baltos: jas dengę dažai ilgainiui ištrulpėjo. Kažkada jų frizai ir karnizai buvo nudažyti raudonomis ir mėlynomis spalvomis. Jonėninis stilius atsirado Jonėnijos krašte Mažojoje Azijoje. Iš čia jis papildo graikų kraštuose. Lyginant su dorėniniu, jonėninio stiliaus kolonos puošnesnės ir grakštesnės. Kiekviena turi savo pagrindą – bazę. Vidurinė kapitelio dalis primena pagalvę spirale susuktais galais. Tai voliutos. Helenizmo epochoje, siekiant didesnio prašmatnumo, architektūroje dažniausiai naudojami korintiniai kapiteliai (pavadinimas kilęs nuo Korinto miesto). Jie aukštesni, taurės pavidalo, išpuošti dviem trim akinto lapų eilėmis. Laikas pagailėjo seniausių dorėninių šventyklų, esančių ne Graikijoje. Keletas tokių šventovių išliko Sicilijos saloje ir Pietų Italijoje. Žymiausia jų – jūrų dievo Poseidono šventykla Pestume netoli Neapolio. Ji atrodo šiek tiek sunkoka, kresnų proporcijų. Iš ankstesnių dorėninių šventyklų, esančių pačioje Graikijos teritorijoje, žymiausia būtų dabar jau sugriauta graikų vyriausiojo dievo Dzeuso šventovė Olimpijoje – šventajame graikų mieste, kuriame įvyko pirmosios olimpinės žaidynės. Graikiškoji architektūra pradėjo klestėti V a. pr. Kr. Ši klasikinė epocha glaudžiai susijusi su žymiu valstybės veikėju Perikliu. Jam valdant pradėtos milžiniškos statybos Atėnuose – stambiausiame to meto Graikijos kultūros ir meno centre. Pagrindiniai statybos darbai vyko ant sutvirtintos Akropolio kalvos. Net ir iš griuvėsių galime įsivaizduoti, koks puikus buvo Akropolis. Į kalvos viršūnę vedė platūs marmuriniai laiptai. Dešinėje, ant pakylos, kaip brangi skrynutė pastatyta nedidelė, grakšti deivės Nikės šventykla. Per kolonų vartus lankytojas patekdavo į aikštę, kurios centre puikavosi miesto globėjos – išminties deivės Atėnės statulą. Toliau matosi Erechtėjonas – savita ir sudėtingo plano Erechtėjo šventykla. Jos skiriamasis bruožas – šone išsikišęs portikas, kur perdangas laikė ne kolonos, o moterų figūras vaizduojančios statulos – vadinamos kariatidės. Pagrindinis Akropolio statinys – Atėnei skirta šventykla Partenonas. Ši šventykla – viena iš tobuliausių dorėninio stiliaus statinių – baigta statyti prieš du su puse tūkstantmečio. Mums žinomi jos kūrėjų vardai. Tai Iktinas ir Kalikratas. Šventykloje stovėjo garsaus skulptoriaus Fidijo sukurta Atėnės statula. Vienas iš dviejų marmurinių 160 metrų linija šventovę juosusių frizų vaizdavo atėniečių šventines eitynes. Šiame puikiame reljefe pavaizduota apie trys šimtai žmonių figūrų ir du šimtai žirgų. Jį kuriant dalyvavo ir Fidijas. Partenonas buvo sugriautas maždaug prieš 300 m., kai kraštą valdantys turkai jame įrengė parako sandėlį. XIX a. pradžioje lordas Eldžinas dalį likusių reljefų išvežė į Londoną, į Britų muziejų. IV a. pr. Kr. antrojoje pusėje, Aleksandrui Makedoniečiui užkariaujant vis naujas žemes, graikų kultūros ir meno įtaka plito. Buvo kuriami nauji miestai, kultūros centrai, tačiau jau už Graikijos ribų. Tai Aleksandrija Egipte, Pergamas Mažojoje Azijoje. Čia statybos įgavo itin platų mastą. Ir Aleksandrijoje, ir Pergame pirmenybė teikiama jonėniniam stiliui. Įdomus jo pavyzdys buvo didelis antkapis – mauzoliejus Mažosios Azijos valdovui Mauzolui. Tai vienas iš septynių pasaulio stebuklų. Ant aukšto stačiakampio pagrindo, apsupto kolonados, virš mauzoliejaus į viršų laiptiškai kilo piramidė. Ją puošė paties Mauzolo važnyčiojama kvadriga – dviratis keturkinkis lenktynių, karo žygių vežimas, kuriuo paprastai važiuodavo valdovas. Nuo to laiko mauzoliejais imta vadinti ir kitus didelius iškilmingus laidojimo statinius. Helenizmo epochoje (III – I a. pr. Kr.) graikai šventovėms skyrė mažiau dėmesio, statė kolonomis apjuostas pasivaikščiojimo aikštes, amfiteatrus po atviru dangumi, bibliotekas, įvairaus pobūdžio visuomeninius pastatus, rūmus ir sporto statinius. Patobulinti gyvenamieji namai tapo dviejų trijų aukštų pastatais su sodais. Prabanga pasidarė tikslas, architektūroje ėmė vyrauti stilių įvairovė. Graikų skulptorių kūriniais gėrėjosi visos vėlesnės kartos. Seniausi mums žinomi skulptoriai kūrė dar archainėje epochoje. Jų skulptūros šiek tiek primityvios: statiška poza, stipriai prie kūno prispaustos rankos, žvilgsnis nukreiptas į priekį. Kad išlaikytų pusiausvyrą, viena koja parastai iškelta į priekį. Visa tai lėmė siauras ilgas akmens luitas, iš kurio kaldavo skulptūrą. Archeologai rado daug tokių statulų, vaizduojančių apnuogintus jaunuolius ir lengvais klostytais drabužiais vilkinčias merginas. Jų veidus neretai gyvina paslaptinga „archaiška“ šypsena. Klasikinėje epochoje pagrindinis skulptorių uždavinys – kurti dievų bei didvyrių statulas ir puošti šventyklas reljefais. Taip pat buvo kuriamos valstybės veikėjų ir olimpinių žaidynių nugalėtojų statulos. Graikų dievai ir savo išvaizda, ir gyvenimo būdu panašūs į paprastus žmones. Juos ir vaizdavo kaip žmones, bet stiprius, gerai išsivysčiusius fiziškai ir gražiais veidais. Kad parodytų harmoningo kūno grožį, dažnai žmones vaizduodavo apnuogintus. Didieji skulptoriai Mironas, Fidijas ir Polikletas V a. pr. Kr. kiekvienas savaip atnaujino skulptūros meną ir priartino jį prie realybės. Jauni apnuoginti Polikleto atletai, pavyzdžiui „Doriforas“ („Nešantis ietį“), į žemę remiasi tik viena koja, kita atitraukta kiek atgal. Šitaip pasukus figūrą buvo išgaunamas judėjimo įspūdis. Vis dėlto stovinčių marmurinių figūrų pozos ir gestai negalėjo būti labai sudėtingi ir išraiškingi, nes statula negalėjo netekti pusiausvyros, o trapus marmuras – sulūžti. Minėti pavojai negresia nuliejus figūras iš bronzos. Pirmas sudėtingų bronzinių liejikų meistras buvo Mironas – įžymiojo „Disko metiko“ autorius. Daug meno laimėjimų susiję su garsiojo Fidijo vardu. Jis vadovavo puošiant Parteniną frizais ir frontoninėmis grupėmis. Nuostabi jo sukurta 12 metrų aukščio bronzinė Atėnės statula Akropolyje, padengta auksu ir dramblio kaulu. Deja, vėliau ji paslaptingai dingo. Panašus likimas ištiko didžiulę soste sėdinčio Dzeuso statulą, nulietą iš tų pačių medžiagų, kaip ir Atėnės. Ji buvo skirta Olimpijos šventyklai. Ši statula – dar vienas iš septynių pasaulio stebuklų. Kad ir kokios žavios graikų klestėjimo epochoje sukurtos skulptūros, mums jos gali atrodyti kiek šaltokos. Tiesa, iki mūsų dienų neišliko joms gyvybės teikęs spalvingumas. Labiausiai mums nesuprantami šalti, abejingi ir panašūs vienas į kitą jų veidai. Graikų skulptoriai veiduose perteikti kokių nors jausmų ar išgyvenimų. Jie siekė atskleisti tobulą kūno grožį. Todėl mes gėrimės net ir tais laiko apgadintais kūriniais nudužusiomis galvomis. V a. pr. Kr. kuriamos taurios ir rimtos skulptūros, o IV a. pr. Kr. menininkai labiau linkę vaizduoti švelnumą ir minkštumą. Šilumos ir gyvybingumo glotniam marmuro paviršiui suteikė Praksitelis, vaizduodamas apnuogintus dievus ir deives. Jo dievai jaunatviški, gražūs, svajingi, vaizduojami laisvomis pozomis, išlaiko pusiausvyrą (naudojamos tam tikros atramos). Jo Hermis – jaunas dievų pasiuntinys – remiasi į medžio kamieną. Iki šiol skulptūros kuriamos taip, kad į jas žiūrėtume iš priekio. Lisipas savo skulptūras kūrė taip, kad į jas galėtume žiūrėti iš įvairių pusių. Tai buvo dar viena naujovė. Helenizmo epochoje kuriamos prašmatnesnės ir perdėtai didingos skulptūros. Vienuose kūriniuose išryškintos ypatingos aistros, kituose priartėjama prie natūros. Šiuo laikotarpiu pradėta stropiai kopijuoti praeitų laikų statulas. Kopijų dėka šiandien žinome daugelį puikių paminklų, kurie negrįžtamai sunaikinti, arba dar neatrasti. Marmurines statulas, perteikiančias stiprius išgyvenimus, IV a. pr. Kr. sukūrė Skopas. Pats didžiausias žinomas jo darbas – dalyvavimas puošiant jau minėtą Halikarnaso mauzoliejaus reljefą. Tarp žymiausių Helenizmo epochos kūrinių – didžiojo altoriaus Pergame reljefai, vaizduojantys legendinį mūšį deivės Afroditės statula („Milo Venera“), rasta praeito amžiaus pradžioje Milo saloje, ir „Laokoonto“ skulptūrinė grupė. Pastaroji vaizduoja Trojos žynį ir jo sūnus, kuriuos pasmaugė gyvatės. Fizines kančias ir baimę autorius perteikė negailestingai tikroviškai. Antikos rašytojų kūriniuose galime rasti žinių apie tuometinės tapybos klestėjimą, bet iš šventyklų ir gyvenamųjų namų tapybos nieko neliko. Mes žinome, kad tapyboje dailininkai stengėsi vaizduoti tobulą grožį. Pasakojama, kad vienas dailininkas, tapydamas Gražiąją Eleną, pozuoti pakvietė penkias gražuoles, nes nė viena neatrodė jam esanti pakankamai tobula. Ypatingas vaidmuo graikų tapyboje tenka vazų puošybai. Jų tapybai naudodavo Homero epo motyvus, įvairių švenčių, sporto, žaidynių, karų, kuriuose veikė dievai ir deivės, siužetus. Meistriška vazų puošyba įdomi ir pažintiniu požiūriu: iš jos sužinome apie senovės graikų gyvenimą, jų išvaizdą, aplinką, buities reikmenis, papročius ir kitką. Šia prasme iš vazų puošybos galime sužinoti daugiau negu iš skulptūrų. Lietuvoje irgi antikos meno pavyzdžių. Kauno valstybiniame M. K. Čiurlionio dailės muziejuje saugomos antikinės keramikos pati vertingiausia dalis – raudonfigūrių vazų ir aliejinių lempelių kolekcija iš Viduržemio jūros baseino šalių – Graikijos, Jonijos (V – IV a. pr. Kr.) bei Sirijos, Palestinos (I – II a.). Kalbėdami apie graikų kultūra, pirmiausia turim omeny Atėnus. Mat atėniečiai padarė tai, ką tik XVIII ir XIX amžiuje sugebėjo pakartoti anglai, – perėjo nuo aristokratų valdžios prie demokratijos neišstumdami aristokratų iš politikos. Tatai įvykdė konstitucinėmis reformomis labai protingi tironai. Rezultatą galime apibūdinti kaip radikaliąją demokratiją; panašiai 1968 metais buvo reformuoti Vokietijos universitetai (net ir jų narių buvo tiek, kiek Graikijos polių).– Aukščiausiąja valdžios instancija tapo visuotinis piliečių susirinkimas (jame nedalyvavo vergai, moterys, ir gyventojai, neturintys piliečių teisių). – Valdžios organai buvo reguliariai perrenkami komitetai. Iš jų narių (pvz., teisėjų) nebuvo reikalaujama dalykinės kvalifikacijos: kiekvienas pilietis galėjo eiti bet kurias pareigas.– Vienintelė išimtis buvo strategas – kariuomenės vadas: jis turėjo būti patyręs. Strategai, kaip antai Periklis, būdavo labai įtakingi žmonės. Egzistavo visuotinė karo prievolė. Dėl tokios santvarkos Atėnai tapo be paliovos posėdžiaujančiu diskusijų klubu: atėniečiai tikėjo tik viešumoje galintys atskleisti visus savo talentus ir „išreikšti save“. Tokia visuotinė bendruomenė vadinosi polis. Šis žodis reiškė daugiau negu miestą ar valstybę. Vyravo nuomonė, kad tik gyvenimas polyje yra šio to vertas. Iš to per kelias kartas išsirutuliojo kultūra, nebe antgamtinę būtybę, bet patį žmogų iškėlusi kaip visuomenės vertės matą. Atėnai V a. pr. Kr. buvo triukšmingas pietietiškas miestas su siauromis gatvėmis ir vienaaukščiais namais. Jų sienos, sukrautos iš netašyto akmens, stūksojo aklinos, nes langai žiūrėjo į vidinį kiemelį. Graikai ne itin rūpinosi savo namų grožiu. Vyrai namuose tik nakvodavo, o dienas leisdavo viešosiose vietose. Namie likdavo moterys, vaikai ir vergai. Virš senovės Atėnų bruzdesio, virš plokščių čerpių stogų, virš židinių ir ugniakurų dūmų viešpatavo didingas ir ramus akropolis (gr. „aukštutinis miestas“). Tai ant kalvos stovintis įtvirtintas Atėnų centras, matomas iš bet kurios miesto vietos. Statyti akropolio Atėnų valdovas Perikilis iš visos Graikijos sukvietė geriausius meistrus. Viršutinė akropolio kalvos aikštelė buvo nelygi ir mažoka – 300 m ilgio ir 150 m pločio. Joje buvo galima statyti tik vientisą architektūrinį ansamblį. Pirmas statinys – deivės Atėnės šventykla Partenonas. Jo ėmėsi du garsūs architektai – Iktinas ir Kalikratas. Jie nusprendė netašyti, nelyginti uolinio aikštelės paviršiaus. Tegu išlieka pirmykštis gamtos grožis. O žmogaus rankų sukurta marmurinė šventykla, iškilusi aukščiausioje vietoje, lyg pratęs, apvainikuos akmenų chaosą. Todėl svarbiausiam šio ansamblio pastatui vietą parinko ne centre, o šone. Šventykla pastatyta ant trijų pakopų pagrindo – stereobato. Jos kolonų aukštis 10,5 m. Vieną koloną vos galėjo apkabinti susikibę 4 vyrai. Kolonos stovi trijų metrų atstumu viena nuo kitos. Pro jų tarpus matyti miestas, tolimos gelsvos kalvos, mėlynas dangus. Bet pakanka paėjėti į šalį, ir atrodo, kad kolonos susiglaudė, iškilo siena. Dar keli žingsniai – ir jos vėl išsisklaido. Šventyklos pavidalas visą laiką keičiasi. Ji atrodo gyva, kaip ir ją supanti gamta. Tai graikų architektūros principas: pastatas svarbus iš visų pusių, į jį žiūrima einant aplink; statinys turi derėti su peizažu. Jis atitinka žmogaus mastelį ir nesliuogia kaip Egipto šventyklos. Kad didžiulė Atėnės šventykla žiūrint iš apačios neprarastų proporcingumo, Iktinas sukūrė keletą optinių iliuzijų: šiek tiek išgaubė ties viduriu ilgąsias sienas; pastorino kolonų vidurinę dalį. Šventyklą juosiančios kolonos šiek tiek pasvirusios į vidų, o kampinės stovi artėliau kitų ir yra truputį pastorintos. Graikai rūpinosi labiau šventyklų išorės nei vidaus vaizdu. Tai dievybės statulai skirtas namas, nes religinės apeigos vykdavo šalia šventyklos. Akropolyje stovėjo trys Atėnės skulptūros: viena Partenone šventykloje, kita – lauke, trečia – Erechtėjono šventykloje. Visos jos – garsaus skulptoriaus Fidijo kūriniai. Fidijas sumanė ir spalvotus Partenono reljefus. Vieni jų sudaro frizą, nusidriekiantį tarp pirmos ir antros kolonų eilės. Jame pavaizduota atėniečių procesija. Metokose – stačiakampėse plokštėse virš išorinės kolonų eilės – spalvoti reljefai herojų kovų siužetais (tarp jų Atėnų karaliaus Tesėjo, nugalėjusio Kretos pabaisą Minotaurą). Šiuos reljefus darė Fidijo vadovaujami meistrai. Pats Fidijas sukūrė reljefų figūras frontonuose (trikampėse plokštumose tarp dvišlaičio stogo). Vakariniame frontone vaizduojamas Poseidono ir Atėnės dėl teisės valdyti miestą. Rytiniame (pagrindiniame) frontone – Atėnės Paladės gimimo scena. Kadaise mėlyna, raudona ir aukso spalva spindėję reljefai ir skulptūros dabar papilkėję, bespalviai. Laikas nutrynė spalvas – mus pasiekusios skulptūros atrodo arba baltos, arba gelsvos, visiškai kitokios nei buvo. Senovės graikai dalį savo dievų ir deivių statulų matydavo su „tikromis“ brangakmenių akimis ir dirbtinėmis blakstienomis. Kai kurių skulptūrų akys būdavo išdažytos ir apvestos spalvotu kontūru. Klasikos laikotarpiu skulptūros buvo įprasta dažyti. Nuostabų Atėnų akropolio architektūros ansamblį, be Partenono, sudaro ir daugiau statinių. Tai architekto Mnesiklio statyti Propilėjai (puošnūs priekiniai vartai su kolonada, be to, Kalikrato suprojektuota mažutė deivės Nikės šventyklėlė. Įspūdinga ir Erechtėjono šventykla, pavadinta antroko Atėnų karaliaus Erechtėjono vardu. Ją puošia kolonos, vadinamos kariatidėmis, – moterų skulptūros. Olimpijos Dzeuso statula – vienintelis pasaulio stebuklas, buvęs Europos žemyne. Nė viena Vlados šventykla graikams neatrodė verta stebuklo vardo. Ir kaip stebuklą pasirinkę Olimpiją, jie įsiminė ne šventyklą, ne maldos namus, o tik viduje stovėjusią statulą. Svarbiausia Olimpijos šventovė buvo Dzeuso šventykla su jo statula, padaryta didžiojo Fidijo. Fidiją išgarsino ne tik Olimpijos Dzeuso statula, bet ir Atėnės statula Partenone bei reljefai ant jo sienų. Kartu su Perikliu Oidijas sudarė Atėnų perstatymo ir papuošimo planą, tačiau Fidijas dėl to skaudžiai nukentėjo: galingo draugo ir globėjo priešai tapo ir skulptoriaus priešais. Jų kerštas buvo banalus ir žemas, bet miesčionys troško skandalo – Fidijas buvo apkaltintas, kad, kurdamas Atėnės statulą Partenone, nuslėpė aukso ir dramblio kaulo. Skulptoriaus šlovė buvo galingesnė už kliautininkus. Elidės gyventojai įmokėjo užstatą už kalinį, ir atėniečiai, tuo pasitenkinę, išleido Fidiją dirbti į Olimpiją. Kelerius metus Fidijas gyveno Olimpijoje, kur darė statulą, medžiagos atžvilgiu sinkretinę ir mums žinomą iš aprašymų bei atvaizdų monetose. Dzeuso statula stovėjo šventykloje, kurios ilgis siekė šešiasdešimt keturis metrus, plotas – dvidešimt aštuonis; vidinė patalpa buvo apie dvidešimt metrų aukščio. Salės gale soste sėdintis Dzeusas galva rėmė lubas. Iki juosmens plikas Dzeusas buvo padarytas iš medžio. Jo kūną dengė rausvos, šilto atspalvio dramblio kaulo plokštelės, rūbus – aukso lakštai. Vienoje rankoje jis laikė auksinę pergalės deivės Nikės statulą, kita rėmėsi ilgu skeptru. Dzeusas buvo toks didingas, kad Fidijas, baigęs darbą, priėjo prie statulos, tarsi plaukiančios virš juodų marmurinių šventyklos grindų, ir paklausė: – Ar tu patenkintas, Dzeusai? Pasigirdo perkūno trenksmas, ir grindys prie statulos kojų įskilo. Dzeusas buvo patenkintas. Iš išlikusių Dzeuso sosto aprašymų matyti, kad sostas buvo papuoštas dramblio kaulo bareljefais ir auksinėmis dievų statulomis. Sosto šonus buvo ištapęs dailininkas Panonas, Fidijo giminaitis ir padėjėjas. V mūsų eros amžiuje imperatoriaus Teodozijaus II rūmai sudegė. Ugnis prarijo ir medinį kolosą: tik keletas suanglėjusių kaulo plokštelių ir išsilydžiusio aukso gurvuolėliai liko iš Fidijo kūrinio. Taip žuvo ir septintasis pasaulio stebuklas. Senovės graikai sakydavo: „Tu netašytas kupranugaris“. Jei matei ir nesusižavėjai, tu – asilas. O jei savo noru išvykai iš Atėnų, tu – stuobrys, jei nesi matęs Atėnų. Iš pirmo žvilgsnio atrodo, kad polinkiui į formalizmą prieštarauja vienas bruožas: graikai, ypač atėniečiai, turėjo labai išplėtoję švenčių kultūrą. Per šventes turtingi mecenatai traukdavo į savo pusę rinkėjus, šventės gaivino kultūrinę savivoką ir vienijo polio piliečius. Ilgainiui Atėnuose iš linksmybių dievo Dioniso šventės išsirutuliojo tragedija. Jos išradėjas Tespidas apie 534 metus įvedė į sceną aktorių, kuris tarp choro giesmės ir atsakymo į ją eilėmis pasakodavo mito siužetą. (Viduriniais amžiais panašiu būdu iš krikščioniškųjų mišių išsilukšteno naujesnioji Europos drama.) Todėl Nyčė (Nietzsche) tragedijoje diniškąjį pradą (palaidumą) priešpriešino Apolono principui (nuosaikumui). Tačiau iš tiesų graikų tragedija labiau negu, tarkim, Šekspyras (Shakespeare) arba Holivudas visą veiksmą sutelkia į tai, kas svarbiausia, sprendžia vieną problemą. Tragedija – tai posūkis nuo kulto į politiką; ji pati, kaip demokratiškas valstybės teatras, tampa polio kultu. Žmogaus auka – neeilinės asmenybės katastrofa – kelia problemas: ligi kokios ribos galima planuoti ateitį? koks yra mito tradicijos santykis su tikslų racionalumu? Spektakliai trukdavo visą dieną amfiteatre, kuriame iš principo galėjo tilpti visi gyventojai, taigi iki 14 000 žiūrovų. Vaidinimai būdavo rengiami kaip autorių varžybos; jų veikalus vertindavo išrinkti arbitrai. V amžiuje buvo pastatyta apie 1000 tragedijų, iš kurių bent 300 sukūrė didžioji trijulė: Eschilas, Sofoklis ir Euripidas. Iš tų 300 išliko 33 – devynios Eschilo, septynios Sofoklio ir 19 Euripido. Nuo 486 metų rungdavosi ir komedijų autoriai; ypač išgarsėjo Aristofanas. Komedijoje, ne taip kaip tragedijoje, būdavo vaidinami realūs asmenys ir kritikuojamos tikros aplinkybės, tad ji buvo artima šių laikų kabaretui. Kaip komponuojama tragedija ir koks turi būti jos poveikis, aiškina mums Aristotelis savo „Poetikoje“: ji turinti kelti baimę ir užuojautą, o per katarsį, tai yra apsivalymą, taurinti mus ir išvaduoti nuo negerų jausmų. Deja, jo traktato apie komediją niekam taip ir nepavyko surasti; bergždžiai jo ieškojo ir Umberto Eko (Eco) romano „Rožės vardas“ veikėjai. Graikų tragedijos siužetai buvo daugybę kartų perdirbinėjami ir varijuojami – nuo Euripido „Ifigenija Aulidėje“ iki Gėtės (Goethe) „Ifigenijos“ ir nuo Eschilo „Prikaltojo Prometėjo“ iki Merės Šeli (Mary Shelley) „Frankenšteino“. O Aristotelio „Poetika“ tapo svarbiausiuoju literatūros kritikos veikalu.