Graikija

Graikija

Graikija – šalis Balkanų pusiasalyje. Vakarinę Balkanų pusiasalio dalį skalauja Jonijos jūra, pietinė – Viduržemio jūra. Viduržemio jūros pakrantėse tokios nuostabios sąlygos intensyviai prekybai, kad kultūros centrai iš Rytų persikelia čia; Graikija – pirma Europos šalis, kurioje taip suklesti kultūra. Statomos šventyklos ir teatrai; steigiamos mokyklos, o įstatymus balsavimu tvirtina tautos susirinkimas. Vėliau Europos demokratijos graikų miestą – polį – laikys pavyzdžiu.

Ši klestinčios visuomenės Graikija kursto Rytų despotų godumą, bet pirmus antpuolius Va.pr.Kr. pradžioje graikai atremia. Tuo metu jų civilizacija pasiekia apogėjų.

Metalų amžius ir prrekyba Viduržemio jūros pakrantėse

1. Bronzos amžius Europoje

Antrame tūkstantmetyje Europoje vyksta nauja techninė revolicija: imta naudoti metalą.

Trečiame tūkstantmetyje prieš Kristų Rytuose vystoma bronzos gamyba. Dauguma Europos sričių priklauso nuo atgabenamo alavo, vario as abiejų šių metalų; dėl to bronzos amžiuje suklesti prekyba. Taigi Viduržemio jūros pakrantės tampa nauju ekonominiu centru.

Prekybinių kelių kryžkelė buvo Kreta; Knoso rūmai, kruopščiai organizuotos, biurokratinės visuomenės centras su galingu valdovu priešakyje, virto pirmąja iš tiesų susiformavusia Europos valsybe. Tam tikra prasme ši sala – Graikijos tiltas į Rytus; šitaip užžmezgami pirmieji Europos ryšiai su Mesopotamijos ir Egipto civilizacijomis.

Kretiečiai keliauja į Kiprą apsirūpinti variu ir lydo jį su alavu, atgabentu iš Ispanijos ir tolimos Didžiosios Britanijos. Iš Egipto plaukia javai, auksas, dramblio kaulas, papirusas ir visa ta įtaka, kokią jaunai kultūrai pa

aprastai daro senesnė, labiau išsivysčiusi kultūra. Kretos menui, gyvūnų kultui bei religijai daro poveikį Egiptas. Kretiečiai perima egiptietišką hieroglifų raštą, piktografinį raštą: iš jo išsirutulioja skiemeninis raštas, vadinamas ,,linijiniu A”, neatitinkantis graikiško rašto. Bandymai iššifruoti linijinį A raštą iki šiol buvo bevaisiai. Iššifravus jį galima būtų ištyrinėti gausybę molio lentelių, rastų Kretoje, ir geriau pažinti salos gyvenimo sąlygas tuo laikotarpiu, bet, deja, šiandien turime tenkintis archeologiniais radiniais.

Kreta – turtinga sala, gaminanti vyną ir alyvas, vilną ir tekstilę. Svarbų vaidmenį čia vaidina amatininkai ir menininkai – tai liudija gausus rastų vazų, ąsočių, statulėlių ir papuošalų kiekis.
Intensyvi ekonominė ir kultūrinė salos veikla maždaug 2000-1450 m.pr.Kr. laikotarpiu buvo pavadinta Minojo civilizacija pagal karalių Minoją, kurį graikai mini daugybėje mitų. Tie mitai gali pasirodyti neįtikimi, tačiau kasinėjimai viis dėlto liudija, jog jie paremti tiesa. Kaip pavyzdį paminėsime Europos ir jaučio mitą, taip pat mitą apie Minotaurą Labirinte, bandžiusį praryti narsųjį karalaitį Tesėją – šį galiausiai išgelbėjusi karalaitė Ariadnė.

2. Pirmasis Europos raštas

Knosas buvo sugriautas maždaug 1450m.pr.Kr. Dėl jo sugriovimo priežasčių iki šiol tebesiginčijama. Viena iš teorijų nurodo gamtos katastrofą, sukeltą išsiveržusio Teros ugnikalnio šiaurinėje Kretoje; vulkanologai gali paliudyti, kad šis išsiveržimas sukėlė staigų jūros potvynį ir nuklojo Kretą pelenais. Kita teorija Kretos žūtį aiškina invazija iš žemyninės Graikijos.
Pastaroji teorija remiasi faktu, jo

og Minojo laikotarpiu Peloponese susikūrė klestinti ir galinga graikų civilizacija su įtvirtintais miestais, kaip Pilas vakarų pakrantėje, Tirintas ir ypač Mikėnai. Miestų sienos sukrautos iš tokių didžiulių akmens luitų, kad po kelių amžių graikų poetas Homeras pavadins ją kiklopų sienomis, nes, pasak jo kiklopai, arba milžinai, galėjo iš vienos vietos į kitą perkelti akmenis, sveriančius iki 15 tonų. Vokiečių archeologo Heinricho Šlymano XIXa. Atlikti kasinėjimai šį Homero aprašymą patvirtino.
Tuose galinguose ir klestinčiuose miestuose įsikūrę karingi gyventojai su tvirtais vadais priešakyje ir viešpataujanti klasė, valdanti už sienos įsikūrusius ir savo valdovams žemę dirbančius valstiečius. Tie karaliai minimi ,,Iliadoje”, kur Homeras aprašo Trojos karą.
Nors ir įkvėptas organiškų, vingrių minojinio meno linijų, turtingas Mikėnų karių bendruomenės menas darosi vis griežtesnis, schemiškesnis ir vienodesnis.
Graikai perima ir minojinį raštą, vadinamąjį ,,linijinį A”, jo pagrindu sukurdami linijinį B raštą, paremtą graikų tarme, todėl anglui Maiklui Ventrisui 1952m. pavyksta jį iššifruoti. Raštas – nepaprastos svarbos posūkis tiek įvaldžiusiai jį visuomenei, tiek istorikams, interpretuojantiems praeitį. Jis nubrėžia ribą tarp ,,priešistorės” prieš rašto išradimą ir ,,istorijos” po jo.
Nuo Peloponeso krantų pirmieji graikai vagoja jūras. Jie prekiauja su Kreta, Kipru ir Egiptu. Trojos karas – vienas jų pastangų prasiveržti į Šiaurės jūrą epizodas. Be to, jie palaiko ryšius su tautomis, įsikūrusioms Dunojaus, Oderio ir Elbės pa
akrantėse iki pat Skandinavijos. Mikėnuose ir Pile rasta iki 1500 gabalų gintaro iš Baltijos jūros, o tai įrodo, kad prekyba siekdavo tolimas pakrantes.
Žydinti Mikėnų 1600-1100m. pr.Kr. bronzos civilizacija daro įtaką Vidurio Europos gentims. Šiose gentyse buvo valdančioji klasė, kurios turtų gausą liudija laidojimo aukos, rastos kapuose ir dažnai atgabentos iš Viduržemio jūros sričių.

Mikėnų lūtai (1600-1200m.pr.Kr.)

Mikėnų akropolį 1874m. aptiko H.Šlymanas. Liūtų vartus supa didžiulės sienos, kaip manė Herodotas ir Euripidas, pastatytos kiklopų. Jos saugojo tikrą lobį: apie 20 000 varinių, bronzinių ir, svarbiausia, auksinių daiktų, išdėliotų penkiuose kapuose.

2. Geležies amžius ir graikų viduramžiai: 1100-750m.pr.Kr.

XIIa.pr.Kr. turtinga Mikėnų bronzos civilizacija patiria lemtingą smūgį. Archeologams pavyko nustatyti, kad Mikėnai, Tirintas ir kiti Peloponeso miestai buvo sugriauti; vėlesnio laikotarpio randamų daiktų reta ir jie nereikšmingi. Mažėja gyventojų; kapų negausu, jokių monumentalių laidojimo kamerų su gausiomis aukomis kaip Mikėnų laikotarpiu. Šitais skurdo laikais lavonai deginami. Auksinių ir bronzinių papuošalų, puodininkystės ir namų ūkio daiktų gamyba beveik nutrūksta, kaip ir prekybiniai ryšiai. Plataus masto prekybą pakeičia mainai ir autarkija.

Dėl ekonominio ir politinio nuosmukio rašto menas darosi nebereikalingas; linijinis raštas išnyko, laikinai vėl įsigali neraštingumas. Šio laikotarpio vazų puošyba skurdi, paprasta. Motyvai abstraktūs, geometriniai. Vėliau vėl pasirodo stiliziuotos figūros, tačiau, toli gražu ne puošnaus Kretos ar didingo Mikėnų stiliaus.

1100-750m.pr.Kr.periodas dažnai vadinamas graikų vi

iduramžiais pagal analogiją su Europos istorijos viduramžiais.

O šios epochos meno kūriniai priklauso vadinamajam ,,geometriniam laikotarpiui”. Tuo santūriu laikotarpiu Europoje ima plisti geležis, bronzos civilizacijos aukso amžių pakeičia atšiaurus geležies amžius.

Lygia greta vyksta emigracija iš žemyninės Graikijos į Egėjo jūros salas ir vakarinę Mažosios Azijos pakrantę, Joniją, tapusią reikšminga graikų pasaulio dalimi.

Anksčiau Mikėnų civilizacijos žlugimą ir imigraciją į Mažają Aziją istorikai aiškino vadinamuoju ,,dorėnų kraustymusi”. Dorėnai – paskutinė iš graikų genčių, antrojo tūkst. Pabaigoje užtvindžiusi pusiasalį; tai karinga gentis, naudojanti arklius, karo vežimus ir geležinius ginklus. Jie sugriauna Mikėnus ir suardo prekybinius kelius, išvija kūribingas, meniškas jonėnų gentis, tačiau ilgą laiką neįstengia sukurti naujos civilizacijos. Tuo pačiu laikotarpiu achajai sugriauna Troją.

Naujausi archeologiniai tyrinėjimai greičiau linkę palaikyti sausros ir menko derliaus, sukėlusių badą, hipotezę. Turbūt tai, o ne dorėnų kraustymasis yra krizės priežastis, prie kurios prisidėjo vidaus nesantarve tarp Peloponeso miestų ir liaudies maištas prieš karalius.
Graikų ekspansija Viduržemio pajūryje

Graikų ekspansija Viduržemio pajūryje

1.Veikla Viduržemio pajūryje po 750m.pr.Kr.

VIIIa. Baigiasi graikų visuramžiai. Prasideda pažangos laikotarpis, kuris trunka 400 metų, paversdamas Graikiją ekonomine galybe ir kultūros centru; čia kuriamos politinės institucijos ir kultūrinės tradicijos daro įtaką visai Europai.

Visa kas perša mintį, jog po ištisų skurdo amžių įvyko demografinis sprogimas. Archeologai VIIIa. Aptiko didesnį kiekį kapų, taip pat naujus miestus Atikoje ir daugiau šulinių Atėnų turgaus aikštėje; tas pats matoma ir kitose Graikijos srityse. Be to aplink Viduržemio jūrą plinta moliniai graikų indai. Demografinis augimas toks didelis, jog viena Graikija neįstengia jo atlaikyti.

Rašytiniai vėlesnių amžių šaltiniai patvirtina vykus gausingą emigraciją į kitas pakrantes, kur graikai kuria naujus miestus. Pirmosios kolonijos įkurtos Sicilijos rytuose, pietų Italijoje ir Šiaurės Afrikoje. Šiose srytise graikai varžėsi su etruskais ir finikiečiais. Finikiečiai – jūrininkų ir pirklių tauta, nuo dabartinio Libano pakrantės išskleidusi savo prekybos tinklą po visą Viduržemio jūrą, be kita ko, ir Iberijos pusiasalyje – čia jie įkūria Gadą (dabar Kadisas). Pagrindinė jų bazė – Katargina; graikų įtaką vakariniams Viduržemio jūros kraštams riboja finikiečiai, nors graikai ir įstengia Masalijos koloniją Prancūzijos pietuose ir kyla aukštyn Ronos slėniu.

Antrasis graikų plitimo etapas – Juodoji jūra; Bizantijas tampa reikšmingu prekybiniu centru, kontroliuojančiu sąsiaurius. Makedonijoje ir Trakijoje graikai taip pat steigia savo kolonijas.

Pirmosios kolonijos – žemdirbių, kurių tikslas išmaitinti metropolijų gyventojus. Daugelis jų virsta prekybinėmis kolonijomis, kurdamos amatininkų sluoksnį, galintį mainikauti savo produktais su krašto vidumi ir graikų miestais. Kolonistai stato naujus miestus pagal metropolijos pavyzdį. ,,Kolonija” yra nepriklausoma ir autonominė. Štai kodėl terminai ,,Kolonija” ir ,,kolonizacija” nėra tikslūs; tai nėra kolnijos ta prasme, kuri buvo suteikta šiam žodžiui imperialistiniu Europos laikotarpiu.

2. kolonizacijos prižastys

Pagrindinė emigracijos, PRASIDĖJUSIOS IŠ METROPOLIJŲ, priežastis – bendra krizė, pirmiausia vykstanti dėl jau minėto demografinio augimo; stinga dirbamų žemių, nes didžioji gerisusių žemių dalis priklauso diduomenei, tuo tarpu dauguma ,,laisvųjų” žmonių priversti dirbti žemę stambiuose dvaruose. Vykstant demografiniam augimui labai stinga žemės, šis augimas sukelia ekonominę krizę ir visuomeninius neramumus, taigi atsiranda politinė įtampa tarp valdančiosios diduomenės ir kitų gyventojų.

Kaip rašo Aristotelis ,,Atėniečių valstybėje”, stoja ilgi vidaus konfliktų tarp diduomenės ir liaudies laikotarpiai, nes vargšų ir jų šeimų padėtis yra vergiška, jie neturi jokių politinių teisių.

Ši įtampa graikų visuomenėje didžiąją gyventojų dalį pastūmėja paliti miestus ir kurti bendruomenes teritorijose anapus jūrų. Tačiau reikia aiškiai suvokti, kad šis ,,postūmis” drauge yra ir ,,polėkis”, nes ši jūrininkų ir nuotykių ieškotojų tauta linkusi leistis į epopėjas it Homerų pasakojimų herojus Odisėjas. ,,Odisėjoje” atsispindi gyvenimo kolonizacijos laikotarpiu sąlygos ir pateikiamas pirmojo ,,europiečio” portretas: smalsus, drąsus ir ryžtingas, atkaklus ir įveikiantis nežinomybės ribas, jis geba greitai rasti sprendimą ir duoti atkirtį bet kokiam iššukiui.

Graikų išplėtota stambaus masto prekyba padeda jiems užmegzti ryšius su kitomis Viduržemio jūros baseino tautomis – finikiečiais, egiptiečiais, etruskais, italais ir šiaurės vakarų Europos galais. Viduržemio pajūrio kraštai tampa pirma didele bendrąja rinka.

Leave a Comment