Graikija

GRAIKIJA

Yra šalių, be kurių žmonijos kultūros raida tiesiog neysivaizduojama. Viena iš jų – Graikija. Akmenuota Elados žemė, tas mažytis lopinėlis žemėlapyje, sudarantis tik 0,9% pasaulio teritorijos, davė žmonijai daugiau nei ištisi žemynai. Prieš tūkstančius metų, kai Europoje nebuvo nei miestų, nei valstybių, Graikijoje prasidėjo vadinamasis kultūros stebuklas. Čia, šitoje mitais apipintoje šalyje, prieš tūkstančius metų žmonės pradėjo spresti gyvenimo ir mirties problemas, kurti matematinias teoremas, statyti tetro vaidinimus. Čia pirmą kartą buvo duota Hipokrato priesaika, pirmą kart ą uždegta Olimpinė ugnis, čia gimė toobuliausia valstybinė valdymo forma – demokratija. Mes net nesusimastome, kiek daug tradicijų esame perėmę iš senosios Graikijos. Su šios šalies kultūra susiduriame dar vaikystėje, skaitydami mitus apie Trojos karą. Heraklio žygius ar Odisėjo keliones. Gal jau tada daugeliui kyla noras nukeliauti į tas vietas, kur gyveno pamėgtieji didvyriai. Graikija yra už dviejų tūkstančių kilometrų į pietus nuo Lietuvos, toja pačioja laiko juosatoje, kaip ir mūsų tėvynė.
Trumpa šalies istorija

Į dabartinę šalies teritoriją graikų gentys atėjo iš šiaurės maždaug prieš 4000 m. Iki tol šiose žemėse gyveno neeindoeuropiečiai, klestėjo Senosios Europos kultūra. Archeologės M. Gimbutienės nuomone, vietiniai gyventojai buvo taikingi ir sėslūs žmonės, gerbę moterį bei garbinę Didžiąją deivę, auginę gyvulius ir dirbę žemę, mokėję statyti daugiaaukščius namus bei gaminę nuostabius keramikos dirbinius. Atvykėliai graikai perėmė vietinių gy

yventojų tradicijas, papročius, kultūrą, netgi skiemeninį raštą. Senovės Europos kultūros pėdsakas išliko ir žemyne, ir Egėjos jūros salose, ir Kritoje, kurios civilizaciją, klestėjusią pirmoje 2 tūkstantmečio pr. Kr. pusėja, sugriovė didžiulis žemės drebėimas.

Po to žemyne iškyla Mikėnai. Kretos – Mikėnų kultūra smunka, valstybės sunyksta, užmirštamas raštas. Keletą šimtmečių Graikijoje tęsiasi tamsieji laikai, nepalikę jokių istorinių paminklų.

Atgimimas prasideda 9 a. pr. Kr. Graikai sukuria sąvąjį alfabetą, pradeda rašyti literatūros kūrinius. Vystosi amatai, iškyla nauji miestai – valstybės. Tolimose Viduržemio jūros pakrantėse helėnai steigia savo kolonijas. 5 a. pr. Kr. Graikiją
užpuola persai, bet patiria triuškinantį pralaimėjimą. Po pergalės prieš persus suklesti Atėnai. Stratego Periklio vadovaujamas, šis miestas išgyvena “aukso amžių”, tampa visos Graikijos demokratijos ir kultūros centru. Tačiau netrukus kyla karas tarp galingiausių polių – Atėnų ir Spartos. Po šio ilgamečio karo šalis nebeatgauna buvusios galybės. Nusilpusius graikų miestus 4 a. pr. Kr. prisijungia kaimyninės šalies Makedonijos valdovas Pilypas. Dar po dviejų šimtų metų Graikiją užkariauja Romos legionai. Elada tampa romėnų Archajos provincija.

Įveikus graikus, Roma patyrė didžiulę graikų kultūros įtaką, todėl neveltui sakoma, kad “nugalėtoji Graikija įveikė savo nugalėtoją”. Po Romos imperijos žlugimo 4 a. po Kr. Graikija patenka į naujai susiformavosios valstybės Bizantijos sudėtį, kurios sostine paskelbiamas Konstantintopolis. Valstybinė Bizantijos kalba tampa graikų kalba, valstybinė religija –
krikščionybė. Iš pradžių buvusi galinga ir stipri valstybė, Bizantija pamažu silpsta ir galutinai žlunga 1453 m., kai turkų turkų osmanų kariai užkariauja Konstantinopolį. Graikijoje prasideda ilgas ir sunkus turkų okupacijos periodas, trukiąs beveik keturis šimtus metų. Visus graikų sukilimus sultono vietinikai žiauriai numalšindavo, o graikų partizanai, vadinamieji kleftai, patekę į turkų rankas, būdavo baisiai kankinami.

1821 m. kovo 25 dieną Graikijoje organizuojamas sukilimas prieš turkus.
Kova už šalies laisvę buvo ilga ir sunki. 1830 m. Graikija tampa nepriklausoma valstybe, neturinčia nei savo sostinės, nei vyriausybės tradicijų. 1834 m. Graikijos sostine išrenkami Atėnai. Šalis paskelbiama monarchija, įsteigiamas parlamentas, priimama šalies konstitucija, pradeda kurtis politinės partijos, vykdomos administracinės ir socelinės reformos. Daug jėgų iš Graikijos atima du Balkanų karai, įvykę 20 a. pradžioja, kurių metu pusiasalio šalys kovoja su Turkija. Po šių karų į Eladą grįžta apie 1,5 miliono pabėgėlių. Tarpukario laikotarpiu Graikijoje vyksta aštri politinė kova, valdžioje atsiduria tai vienos, tai kitos politinės grupės.

Prasidėjus Antrajam pasauliniam karui, fašistinė Italija pareikalauja iš Graikijos besąlyginės kapituliacijos. Į tai graikai atsako vienu žodžiu “Ne”. Netrukus Graikiją okupuoja italų ir vokiečių kariuomenė. Šalis išlaisvinama 1944 m. Pasibaigus karui, Graikijoje atkuriama monarchija. Graikijos komunistai, siekdami įtraukti šalį į socialistinį bloką, pradeda pilietinį karą, bet 1949 m. jį pralaimi. Dar vienas bandymas sunaikinti demokratiją Graikijoje įvyksta 1967 m., kai valdžią užgrobia grupė ka
arininkų. Jų diktatųra žlunga 1974 m. Tais pačiais metais graikai referendumu atsisako monarchijos ir šalis tampa respublika. Dabartiniu metu Graikija – JTO (1945), Europos tarybos (1949), NATO (1952), Europos Sąjungos (1981) narė. Tai prezidentinė parlamentinė respublika, kurią valdo šalies prezidentas, renkamas penkeriems metams. Graikijos parlamentas susideda iš 300 deputatų, renkamas ketveriems metams.

Graikijos gamta

Čia galima surasti puikių smėlėtų pakrančių, kurios pasirodys nė kiek neblogesnės už pamėgtosios Palangos pajūrį. Graikijoje nereikės dairytis į dangų, belaukiant saulės, nes 3000 valandų per metus čia saulėta. Lyja daugiausia vėlyvą rudenį ir žiemą. Maudants Graikijos jūrose, kurių vanduo žymiai sūresnis nei Baltijos, nereikės tirtėti iš šalčio, nes ir žiemą vandens temperatūra siekia apie
+16 C. Tik reikėtų pasisaugoti jūros dugne pasitaikančių jūros ežių. Nepaprastai gražūs Graikijos krantai. Statūs, išraižyti daugybės įlankų, jie tęsesi 15 000 km, todėl Graikija, būdama tik du kartus didesnė už Lietuvą, jūros turi šimtą penkiasdešimt kartų daugiau. Kadangi šalyje beveik nėra sunkiosios pramonės, vandenys čia neužteršti, todėl Graikijos jūrų baseinas laikomas švariausiu Europoje. Plaukiant graikų laivu, dažnam nusi šypso laimė išvysti šokinėjančius delfinus. Jūros gelmėse gyvena daugybė meduzų, kalmarų, aštuonkojų, veisesi nykstantys vėžliai. Įdomu pažymėti, kad Graikijai priklauso ir pati giliausia Viduržemio jūros vieta – netoli Tenero kyšulio Peloponese jųros gylis siekia net 4850 m. Gana gilu ir prie Kretos, kur pasitaiko 2590 m. gylio vietų. To
oks didžiulis kontrastas žemės plutoje bei Santorinio saloje veikentis vulkanas sukelia žemės drebėjimus. Paskutinis žemės drebėjimas įvyko Atėnuose 1999 m. rudenį, nusinešęs per šimtą žmonių aukų.

Graikija patraukli ne vien jūra. Gražūs Graikijos kalnai sudaro net 70% šalies teritorijos. Jie nėra statūs ir aukšti. Paties aukščiausio Graikijos kalno Olimpo aukštis siekia tik 2917 m. Antikos graikai nesurado didingesnės vietos, kur galėtų apgyvendinti savo dievus, ir padarė snėguotą, dažnai debesimis apsitraukusį Olimpą dievų buveinę. Iš šiaurinės pusės sniegas visada dengia ir Parnaso kalną (2457 m), kurio vardas tapo kūrybinės viršūnės simboliu. Gana aukštų kalnų yra ir salose, pvz., Kretos saloje stūkso didžiulis Idos kalnynas. Kada tik beatvyktumėle į Graikiją, kalnai pasirodys vis kitokie – pavasarį jie sodriai žali nu, o žiemą praūžusių liūčių, dar nespėję ištirbdyti snieguotų savo viršūnių. Rudenį kalnai parudę, išvarginti alinančių vasaros karščių, su išdžiūvusiomis upių vagomis. Graikijos kalnuose daug karjerų, čia gausu įvairių gamtos išteklių – chromo, mangano, cinko, magnezito, švino, netgi urano rūdos, kuri randama šiaurinėse srityse – Trakijoje ir Makedonijoje. Kalnuose iškasama apie 30 rūšių marmuro. Kasmet šalyje išgaunama ir apie 15 000 tonų sidabro, todėl Graikijoje sidabro gaminiai palyginti pigūs.
Europos kultūros lopšys

Graikija patraukia ne tik gamta, žmonėmis, bet ir nuostabiais istoriniais paminklais. Tai tarsi šalis – muziejus po atviru dangumi. Retas kaimelis, reta sala neturi savo archeologinės vietovės, bylojanchios apie kažkada gyvavusią civilizaciją. Kai kada kalbama, kad Graikija – vieni griuvėsiai, nėra ko ten į ją važiuoti. Taip gati šnekėti tik neišsilavinęs žmogus. Graikija labai įdomi šiuolaikinė šalis – įdomūs jos žmonės, jų papročiai, muzika, valgiai, nuostabi šalies gamta. Be to, nereikėtų pamiršti, kad Graikija tūkstantį metų įėjo į Bizantijos inperijos sudėtį. Besidomintiems šiuo laikotarpiu patiks tos epochos architektūriniai paminklai : cerkvės, vienuolynai, muziejai. Tačiau reikšmingiausi Graikijoje antikos paminklai. Žvelgdami į juos, mes tartum patenkam į kitą epochą. Juk keliauti galima nevien į rytus ar į pietus. Galima keliauti ir į praeitį, pamatyti, kaip gyveno, ką kūrė mūsų protėviai.

Europos civilizacijos istorija prasidėjo Graikijoje. Čia sunoko tas gražus Europos kultūros vaisius, kurio sėklas romėnai vėliau išbarstė po visą žemyną. Pamatyti mūsų kultūros ištakas, suprasti jos raidą ir padeda kelionė į Graikiją. Tik čia, Eladoje, galime pajusti tą visuotinę harmoniją, kurią juto ir senovės graikai, suvokę pasaulį kaip tvarką ir siekę žmogaus tobulumo. Senosios Europos civilizacija galima pasigėrėti Kretoje Heraklionų muziejuje. Kitas labai turtingas muziejus, kurį būtina aplankyti – tai Atėnų archeologijos muziejus. Jame surinkta eksponatai iš visos Graikijos, išskyrus Kretą. Čia pamatysite Kikladu salų statulėles, Santorinio salos freskas, Mikėnų auksą, tūkstančius keramikos dirbinių, išvysite, kaip graikai akmenį pavertė skulptūra, kaip ta skulptūra sujudėjo, o po to pradėjo šypsotis ir verkti.

Graikijoje įdomu aplankyti atkastas archeologines vietoves, kur kažkada stovėjo miestai, šventyklos, teatrai, stadionai.
Atika

Atika – akmenuotas Egėjos jūros skalaujamas pusesalis Graikijos viduryje. Ši sritis, kurios kalnuose iškasama daug marmuro, garsėja puikiaias pliažais ir archeologiniais paminklais. Braurone išlikusi medžioklės deivės Artemidės šventykla, Ramnunte galima pasigrožėti keršto deivės Nemesidės šventykla, o Eleusine driekesi didžiulė archeologinė vietovė, kur buvo garbinama derlingumo deivė Demetra ir vygdavo jai skirtos misterijos. Maratono lygumoje, plytinčioje už 41 km nuo Atėnų, 490 m. pr. Kr. įvyko mūšis tarp persų ir atėniečių. Pasak legendos, po kautynių vienas graikų karys bėgte nubėgo į Atėnus, kad praneštų miesto gyventojams apie pergalę. Pasiekęs tikslą, jis krito negyvas. Dabar Maratone galima išvysti pilkapį, supiltą žuvusiems karems, bei aplankyti vietinį muziejų. Šalia Maratono driekesi puikūs pliažai. Iš Bizantijos paminklų paminėti šalia Atėnų esantys Dafni ir Kesariani vienuolynai, su nuostabiomis freskomis ir mozaikomis. Kiekvieną nudžiugins kelionė į pietinį pusesalio kyšulį – Suniją, kur ant aukšto skardžio stovi Poseidono šventykla. Ypač gražus Sunijoje saulėlydis, apdainuotas lordo Bairono.
Atėnai

Atikos pietuose, apsupta keturių kalnų, prisiglaudusi prie Sarano įlankos, nieną ir naktį pulsuoja Graikijos širdis – Atėnai. Jame dabar gyvena beveik pusė Graikijos – apie 4 mln. gyventojų. Tai vienas iš seniausių pasaulio miestų ir vienas iš jauniausių Europos sostinių. Graikijos sostine Atėnai paskebti tik 1824 m. Tuomet tai buvo mažytis, Akropolio papėdėje išsidėstęs kaimelis, kuriame gyveno apie
10 000 gyventojų. Akropolis ir dabar lieka pagrindiniu miesto simboliu. Pastatytas prieš 2500 metų, išlaikęs karus ir žemės drebėjimus, šis architektūrinis stebuklas žūsta nuo šiuolaikinio miesto teršalų. Šventyklų marmuras pamažu genda. Erechtejono kariatidės jau pakeisyos kopijomis. Jū originalus galima pamatyti Akropolio muziejuje.

Nuo Akropolio atsiveria ir seniausio pasaulyje Dionizo tetro vaizdas, kur savo tragedijas statė didieji graikų tragikai, Dziauso Olinpiečio šventyklos kolonos, prieš šimtą metų pastatytas Olinpinis stadionas. Pažvelgus nuo Areopago kalvos, stūksančios prieš Akropolį, matyti senoji agora – antikinių Atėnų kvartalas su puikiai išlikusia Hefaisto šventykla. Besidominčius senove sužavės Agoros muziejus, kuriame eksponuojama visa antikos buitis. Iš daugybės Atėnuose esančių muziejų reikšmingiausias – archeologijos muziejus, į kurį suvežti įdomiausi visos Graikijos eksponatai. Šis muziejus kaip ir miesto centras buvo pastatytas 19 a. antrojoje pusėje. Miesto centre trys plačios gatvės jungia pagrindines Atėnų aikštes – Sindagmos bei Omonijos aikštę. Reprezantacinėje Sindagmos aikštėja stovi didžiuliai rusvi Graikijos parlamento rūmai, kur valstybės reikalus tvarko 300 deputatų. Prie parlamento galima pasigrožėti sijonuotais karališkaisiais sargybiniais, kurie čia budi dieną ir naktį. Jų uniforma panaši į graikų nacionalinius rūbus, eksponuojamus liaudies meno muziejuje.
Tesalija

Be gražių Egėjos jūros pakrančių, ši sritis pažymi ir didžiausia Graikijoje lyguma, kurioje auga medvilnė. Verta užsukti į šį miestą, kad pamatytume Meteorus – didingų uolų ir ant jų įsikūrusių vienuolynų kompleksą. Iki šiol neaišku, kaip susiformavo šios uolos. Taip pat neaišku, kaip į tas uolas užsiropštė vienuoliai ir kaip ten pastatė vienuolynus. Sunkius daiktus ir dabar vienuoliai užsikelia lynais. Ankščiau čia veikė dvidešimt keturi vienuolynai, dabar beliko šeši, iš kurių seniausias ir, ko gero, pats įspudingiausias – Didžiojo Meteoro vienuolynas. Į visus vienuolynus eiti neverta, nes jų vidus labai panašus. Į vienuolynus vyrai su šortais neįleidžemi, o moterys sukelnėm turės užsimauti vienuolių siūtus sijonus.

Leave a Comment