Graikija
Graikijos menas, maždaug 3000pr.Kr. Egėjo jūros pakrantėje ėmė kurtis savita kultūra, vadinama Kretos-Mikėnų vardu-ankstyvasis antikos etapas. Ji gyvavo iki XII a. pr. Kr., kol ją išstūmė iš šiaurės atėję graikai. Šios kultūros žymiausi architektūros paminklai Troja ir Knoso rūmai. Rūmų sienos puoštos daugybe freskų. Kretiečiai buvo puikūs keramikai. Jie išrado žiedžiamąjį ratą ir glazūras. Kūrė molines vazas, dekoruodami jūrų motyvais. Antikinis menas pradėjo formuotis VII a. pr. Kr. ir gyvavo iki V a. Išskiriamos 3 epochos: archainė(VII-VI a. pr. Kr.),klasikinė(V-IV a. pr. Kr.), helenistinė(III-I a. pr. Kr.). Graikų kultūra paplito toli už jos ribų. Archajinės epochos meno kūrinių išliko labai mažai. Didžiausias jų meno laimėjimas- šventyklos. Klasikinės epochos architektūros paminklas- Akropolis. Svarbiausias ir didžiausias Akropolio statinys Partenonas, skirtas deivei Atėnei. Klasikinėje epochoje buvo sukurta daug skulptūrų. Joms būdingas plastinis tikrovės suvokimas. Skulptūros buvo kalamos iš akmens, skobiamos iš medžio, lipdomos iš molio, liejamos iš bronzos. Helenizmo laikotarpiu prasidėjo intensyvūs Rytų ir Vakarų kultūrų mainai. Sukurti milžiniški architektūros ansambliai, klestėjo vaizduojamosios dailės stilių įvairovė, iškilo juodafigūrė ir raudonfigūrė keramika.
Graikijos istorija, iki šiandien išlikę šventyklų ir kitų pastatų griuvėsiai atspindi ilgą ir sudėtingą šalies istoriją. Graikų protėviai-achajų, doriočių, jeniečių, pelasgų gentys. Seniausia gyvenvietė- Nea Nikomidia Š. Graikijoje(apie 6200 pr. Kr.). ten gyveno Mino kultūros žmonės. Apie 1600 pr. Kr. suklestėjo Mikėnų civilizacija. Apie 1200pr.Kr. Mikėnai buvo sugriauti. Tolesni keturi šimtmečiai buvo karų, antpuolių ir genčių kilnojimosi metas(“tamsieji amžiai”). Po 800 pr. Kr. palengva ėmė plisti gr.civilizacija.146pr.Kr. Graikija tapo Romos imperijos dalimi. Romėnai užėmė Graikiją, sugriovė turtingą Korinto miestą, pasiglemžė gausybę meno kurinių.Skilus Romos imperijai Graikija tapo Bizantijos dalimi(395-1453). 1453-1829 buvo turkų priespaudoje. 1821-1829 vyko išsivaduojamasis karas.1830 paskelbta konstitucinė monarchija.
KULTŪRAŠvietimas buvo prieinamas laisviesiems ir atleistiniams(daug mokytojų, retorių ir filosofų buvo kilę iš vergų). Buvo sukurta mokymo teorija, iškelta harmoningai išsivysčiusio žmogaus idėja. Švietimo sistema sudarė romėnų ir vėlesnio Europos bei arabų švietimo pagrindą. VI a. pr. m. erą, graikams praradus nepriklausomybę , vietoj fizinio ir karinio lavinimo pradėjo įsigalėti humanitarinis švietimas, didelę reikšmę įgijo bibliotekos( Aleksandrijos, Pergamo, Rodo, Oronto, Atiochijos).Mitai. Matriarchato laikotarpio graikų mitams būdinga chtonizmas (tikėjimas, kad žemė pagimdžiusi įvairias stichiškos, nenatūralios gyvulių, iš dalies žmonių formos pabaisas. Pirmykštės bendruomenės mitiniuose vaizdiniuose yra totemizmo, fetišizmo, animizmo, liekanų(dievas Dzeusas įsivaizduotas kaip erelis, žaibas; deivė Atėnė-kaip pelėda, yvatė). Iki vadinamo Olimpo mitologijos atsiradimo buvo daug vietinių mitinių personažų. Patriarchato laikotarpiu, formuojantis Olimpo mitologijai, šių personažų vardai arba jų garbinimo vietos tapdavo tik naujais vieno ar kito dievo epitetais (Efeso Artemidė, Delfų Apolonas).Filosofija gyvavo nuo VI a. pr. mūsų erą iki VI mūsų eros a. Atsirado formuojantis Graikijoje verg.valstybei. viena svarbiausių atsiradimo priežasčių- konfliktas tarp mokslinių žinių ir religijos. Jai darė įtaką Rytų kraštų senesnės civilizacijos. Laikotarpis iki filosofijos atsiradimo vadinamas 7 išminčių laikotarpiu. Tie išminčiai buvo poetai, valstybiniai veikėjai, paskutinysis iš jų-Talis (apie 625-547) laikomas pirmuoju gr.filosofu. Pirmosios filosofijos mokyklos atsirado Jonijoje.
Muzika.Iš Graikų literatūros ir dailės kūrinių,filosofų veiklaų ir muzikos traktatų sprendžiama,kad choro muzika(vienbalsė) buvo Graikijoje atliekama per sporto varžybas, religines apeigas,tragedijų spektaklius, ji glaudžiai siejosi su poezija, šokiu. Ilgainiui susiformavo dainų rūšys: himnai dievų garbei, pajanai(iškilmingos giesmės), prozodijos(eisenų dainos), trenos(raudos); jas atlikdavo dažniausiai aedai ir rapsodai(klajojantys dainiai profesionalai). Muziką kūrė ir atliko poetai, dramaturgai. ). Muzikos sistema grįsta tetrachordu; iš dviejų tretachordų buvo sudaromi dermių garsai(populiariausios dermės –dorinė, fryginė, lydinė; jos skyrėsi nuo dabar šiais vardais vadinamų dermių). Notacijai vartota graikų ir finikiečių raidės. Nuo VIIa.pr.mūsų erą klestėjo lyrinės solo ir choro dainos; solo dainū kūrėjai- Lesbo poetai Akajas(VIIa.-Via.) ir Sapfo(VIa. I pusė), ponijos poetas Anakreontas(VIa.); chorui himnų, epinikijų(odžių), skolijų(užstalės dainų) sukūrė Tėbų poetas Pindaras(522 ar 518-446); iš Pindaro himnų susiformavo ditirambai(giesmės dievo Dioniso garbei). V-IVa.kurta vad.naujieji Ditirambai(emocingesni ir virtuoziškesni už ankstyvuosius) kūrėjai- Kinesijas Atėnietis(apie 450-390), Filoxsenas Kiterietis(436-380), Timotėjas Miletietis(apie 430-360; jis ir gitaristas). Muzikos estetikos ir teorijos klausimus nagrinėjo Pitagoras(570-500), Herakleitas(apie 544-483), Demokratas(460-370), Platonas(427-347), Aristotelis(384-322). Kaip muzikos teoretikas daugiausia nusipelnė Aristotelio mokinys Aristoxenas(354-300; susistemino dermes, sukūrė ritmo teoriją); analizuodami muzikos reiškinius, Aristoxeno siekėjai(vadovaujami harmonikai) rėmėsi klausa; jų priešininkai Pitagoro siekėjai (vadovaujami kanonikai)rėmėsi matematikos dėsniais. Daugelis graikų muzikos terminų(muzika, melosas, ritmas, gama) vartojami ir dabar. Helenistiniu laikotarpiu graikų muzika pamažu prarado savitumą. Išliko ~20 senosios graikų muzikos kūrinių fragmentų(2 himnai Apolono garbei, IIa.pr.mūsų erą; 2 mezomedo himnai, II mūsų eros amžiuje).
Muzikos instrumentai. Forminksas, lyra, kitara(styginiai), aulas, sfinksas(pučiamieji), arfa(Graikijoje vadinta trigononu,magadisu, psalterijonu). Muzikos sistema grįsta tetrachordu; iš dviejų tretachordų buvo sudaromi dermių garsai(populiariausios dermės –dorinė, fryginė, lydinė; jos skyrėsi nuo dabar šiais vardais vadinamų dermių). Notacijai vartota graikų ir finikiečių raidės.ATĖNAI.Čia gimė pirmoji demokratija, olimpiniai žaidimai ir idealistinė filosofija.Dabar Atėnuose gyvena apie 4 mln. gyventojų. Labai ydomi ir savotiška geografinė padėtis, nes miestą iš vienos pusės supa kalnai, o iš kitos – jūra. Šiaurinė Graikija nuo pietinės labai skiriasi aplinka ir gamta.Miesto centre ant Adriano vartų užrašyta, kad čia prasideda Atėnai, senasis Tesėjo miestas. Ties šiais vartais, esančiais labai arti Akropolio, antikos laikais buvusi miesto riba. Jeigu šiandien ateniečiai norėtų šiuos vartus nukelti prie miesto ribos, tai jie atsidurtų mažiausiai už 15 mylių nuo šios vietos.Turistai šį miestą laiko labai romantišku. Žavi jūra, žavūs kalnai – nepakeičiamas šio balto miesto fonas, ir žavus antikinių amžių balto marmuro griuvėsiai.Akropolis – buvusi senovės Atėnų tvirtovė,šventykla ir visuomeninio gyvenimo centras, iškilęs virš miesto ant didelės kalvos. Žodis “Akropolis” reiškia aukštutinį ir įtvirtintą miestą. Akropolių būta ir kituose Graikijos miestuose. Netoli yra Adriano vartai ir olimpinis stadionas, o už jų uola, kurios viršūnėje yra antikinio pasaulio statiniai. Ši uola vadinasi Likabeto arba Vilkų kalva. Nuo šios kalvos viršūnės atsiveria nuostabus vaizdas į Atėnus ir Sarono ilanką. Netoliese yra ir Akropolio viršūnė su Panteonu. Šio kalno pirmoje pakopoje yra vartai į Akropolį. Prie pačio Akropolio yra daug šventyklų ir muziejų. Akropolio papėdėje matyti Dioniso ir Herodoto teatro griuvėsiai. Antikos laikais čia buvo statomi Sofoklio, Euripido ir kitų dramaturgų veikalai. Už šio teatro griuvėsių yra olimpinis stadionas ir Jupiterio šventyklos liekanos.
Romėnų literatūra.Romėnai. – Tėvynė – Apeninų pusiasalis. Čia jau nėra tokių vingiuotų jūros krantų, kaip Graikijoje. Čia nėra tų įvairių sąlygų, kuriose gyveno helenai. Dėl to ir Apeninų pusiasalio gyventojai yra vienodesni.Apeninų pusiasalyje, kuris gavo Italijos vardą, gyveno įvairios tautos. Visos šios tautos vadinamos bendru italų vardu. Iš italų gabiausi buvo lotynai. Jie nukariavo kitus italus, ir jų vardu pavadinta toji kalba, kuria vėliau kalbėjo Italijos gyventojai. Visos Italijos tautos, susijungusios į vieną valstybę, ėmė vadintis romėnais, kadangi jų įžymiausias miestas buvo Roma.Romėnai neturėjo įgimto graikams gilaus grožio pajautimo, neturėjo graikiškos fantazijos: jų blaivus protas rūpinosi praktiškuoju gyvenimu. Tas praktiškasis protas, susijungęs su karišku narsumu,pasitikėjimu savo jėgomis, rimtu patriotizmu, leido romėnams sukurti nepaprastos galybės valstybę, o meno srityje romėnai visada buvo graikų mokiniai.Ypač jų įtakai pasidavė nuo punų karų. Romėnai pastebėjo, kad jų bendras išsilavinimas yra menkas, palyginti su graikais, ir puolė ieškoti protui maisto graikų literatūros turtuose. Graikų literatūra ir jų išsiauklėjimas suvilioja romėnus, ir, anot Horacijaus, „pavergtoji Graikija pavergia nugalėtoją”.Romos diduomenė pažįsta graikų išmintį iš literatūros, o žemesnieji sluoksniai graikų kalbą ir gyvenimą pažįsta iš vergų ar žygiuodami į Siciliją ir Graikiją. Mokyklose mokoma jau ne tik graikų kalbos, bet ir graikų literatūros. Romos aristokratai laiko negarbingu dalyku nemokėti graikų kalbos. Įsižiūrėję į graikų literatūrą, pamažu ir patys romėnai ima mėginti savo jėgas.Literatūros kryptys.1. Drama. Didžiausi komedijos atstovai – Plautas ir Terencijus.2. Epas. Individualus epas pasiekė viršūnę tik imperatoriaus Augusto laikais. Epo atstovas – Vergilijus su „Eneidos” poema, turėjusia daug įtakos vėlesniems laikams.
3. Lyrika. Labiausiai suklestėjo Augusto laikais. Atstovai – Horacijus ir satyrų rašytojai – Marcialas ir Juvenalis.Antikinis teatras.Dramos žodis yra graikų kalbos; reiškia veiksmą. Ten, kur įvykiai ne pasakojami, o vaidinami, ten reikia ieškoti ir dramos pradžios.Graikų drama, kaip ir daugelio kitų tautų, yra išsirutuliojusi iš religinių apeigų. Jos būdavo keliamos vyno dievui Dionisui pagerbti. Tai dievas, kurį mitai rodo didžius sielvartus kenčiantį ar pašėlusiai linksminantis. Jo garbės keliamos šventės buvo vadinamos dionisijomis. Dionisijos būdavo rengiamos tik du kartus per metus: pavasario pradžioje (kovo — balandžio mėn.) – vadinamos didžiosios dionisijos; ir – žiemos pabaigoje (sausio – vasario mėn.) – lenajos arba vynuogių spaudimo šventė.Dionisijose ar lenajose graikai garbino savo dievą himnais, vadinamais ditirambais. Vienas asmuo korifėjus pasakodavo apie dievo Dioniso kovas, nelaimes arba apie juokingus jo gyvenimo nuotykius, o choras himnais reiškė savo sielvartą ar džiūgavimą dėl Dioniso nelaimių ar pasisekimų. Choro dalyviai, vaizduodami dievo palydovus satyrus, būdavo apsitaisę ožių kailiais. Graikiškai ožys vadinamas tragos; iš čia kilęs tragedijos pavadinimas: tragos ode = ožys giesmė. Tragedija vaizduodavo rimtuosius dievo gyvenimo nuotykius, o iš pasakojimų apie juokinguosius išaugo komedija.Dioniso šventės buvo viešas kulto dalykas, palaikomas valstybės lygiai, kaip Olimpijoje, Delfuose ir kitur buvo rengiamos kitų dievų garbei muzikos rungtynės. Tačiau vaidinimuose netruko pasireikšti ir tautinis bei politinis gyvenimas. Korifėjus ir choras nepasitenkindavo vienais Dioniso nuotykiais; imdavo pasakoti apie mitų herojus, o paskui ir savo amžiaus įvykius. Kovos su persais dėl nepriklausomybės ypač sukėlė tautinį entuziazmą. Pergalei ir jos herojams paminėti dėkingi atėniečiai pastatė paminklą, rengė šventes su vaidinimais, į kuriuos suplaukdavo iš viso krašto. Tokiu būdu šalia religinių vaidinimų išlikusi tautinė tragedija kėlė graikų patriotizmą ir jungė visus kovai dėl laisvo gyvenimo.
Teatro klestėjimo periodas. – Religiniai ir tautiniai vaidinimai iš pradžių buvo artimai susiję su chorine lyrika; tai buvo tik epiškas korifėjaus pasakojimas ir lyriškas choro jausmų reiškimas. Pirmasis tuos vaidinimus sudramina atėnietis Tespis (VI a), įvesdamas dialogą tarp choro ir korifėjaus. 536 – 534 metai, kada Tespis sukūrė tokį vaidinimą Atėnuose, laikomi tragedijos gimimo metais. Bet graikų tragedijos klestėjimo periodas Atėnuose yra V – IV a. Drama ryškiausiai parodo, kokius tarpus išgyveno graikų dvasia ir kaip ji keitėsi.Pirmiausia graikų galybė pasirodo kovose dėl laisvės. Persų karaliai, stengdamiesi nukariauti visą ano meto pasaulį, užgrobė Mažosios Azijos graikus. Pavergtieji, vadovaujami turtingo Mileto miesto, sukilo. Atėnai atsiuntė jiems keliasdešimt laivų pagalbos. Bet sukilimas buvo numalšintas, Miletas sugriautas, gyventojai išžudyti, pavergti. Persai nusprendė užkariauti visus graikus. Paėmę salas, įsiveržė į Atiką netoli Maratono. Degdami laisvės meile, geriau apsiginklavę, atėniečiai su nedideliu talkininkų būreliu nugalėjo didžius persų būrius. Maratono pergalė (490 m.) pakėlė graikų dvasią, o bendras pavojus juos suvienijo. Karas nesibaigė, bet graikai vikrumu, narsumu, karštos laisvės meilės vedami, atmušė didžius persų būrius. Elada buvo apginta nuo išorės priešų. Dėkingi atėniečiai savo karžygiams pastatė paminklą ir įamžino žygius tragedijose ir lyrikoje.Laisvės kovose labiausiai iškilo dvi graikų tautos: atėniečiai ir spartiečiai, ypač pirmieji. Atėniečių vadovybei pasidavė visas Archipelagas; sukurta jūrų sąjunga, kurios tikslas buvo atgauti graikų žemes ir atkeršyti persams. Žlugus Miletui, Atėnuose išsiplėtė prekyba, miestas turtėjo. Garsūs valstybės žmonės išmintingai ėmė tvarkyti šalį. Aristidas, o paskui Periklas neturtingam luomui, kuris, uoliai buvo dalyvavęs nepriklausomybės kovose, suteikė visas piliečio teises. Periklo demokratiškai valdomi Atėnai po herojiškų žygių savo jėgas pakreipė nauja linkme – stiprino laivyną, statė miesto sienas, rūpinosi neturtingaisiais. Periklo laikais Atėnai pasiekė savo galybės viršūnę. Tada graikai sukūrė gražiausius tragedijos ir skulptūros kūrinius.