Graikija

Graikijos vėliava

Graikijos geografinė padėtis

Graikijos respublika, valstybė Europos pietryčiuose. Ji užima pietinę Balkanų pusiasalio dalį ir apie 100 salų ( 19% visos teritorijos); didžiausios salos: Kreta, Euboja, Lesbas, Chijas, Kikladų , Pietų ir Šiaurės Sporadų salynai, Jonijos salynas. Šiaurėje Graikija ribojasi su Albanija, Jugoslavija, Bulgarija, Turkija, vakaruose Graikiją skalauja Jonijos, pietuose – Viduržemio, rytuose – Egėjo jūra. Graikijos plotas (su salomis) 131990 km2; 10.1 mln. gyventojų. Valstybinė kalba – graikų. Sostinė – Atėnai. Graikiją sudaro 9 istorinės sritys, kurios administraciniu atžvilgiu skirstomos į 51 nomą; nomai skirstomi į eparchijas. Atskirą administracinį vienetą sudaro Atonas.

Graikijos istorinės sritys:
Sritis Plotas Gyventojų Didžiausias

(tūkst.km2) (tūkst.) miestas

Vid.Graikija 24.9 3515 Atėnai
ir Euboja
Peloponesas 21.4 984 Patrai
Jonijos salos 2.3 183 Kerkyra
Epyras 9.2 309 Janina
Tesalija 13.9 659 Volas
Makedonija 34.2 1883 Salonikai
Trakija 8.5 329 Komotinis
Egėjo salos 9.0 416 Mitilėnė
Kreta 8.3 456 Heraklionas

Gamta

Krantų linijos ilgis apie 15000 km. Krantai labai vingiuoti, aukšti, statūs. Daug įlankų (didžiausios: Korinto, Patrų , Termos, Sarono), užtakių, pusiasalių (Peloponeso, Chalkidikės).
Reljefas:
Apie 70% teritorijos užima kalnai. Vakarinės dalies paviršių formavo alpinė kalnodara. Išilgai Jonijos jūros eina Epyro kalnai, susidarę iš klinčių ir flišo. Į rytus nuo jų yra aukštesni Pindo kalnai (aukščiausia viršūnė – Zmolikas, 2637m.). Susidarę iš skalūnų, ragainių, kllinčių; statūs šlaitai, gilūs tarpekliai. Pindo kalnų tęsinys yra Peloponeso pusiasalyje, Kretos ir Rodo salose. Graikijos rytinės dalies paviršius susiformavo per hercinę kalnodarą, erozijos smarkiai suskaidytas į masyvus, (Vermiono, Osos, Otrio, Parnoso, Očio kalnai).Jie susidarę iš prekambro kristalinių skalūnų, gneisų ir gr

ranitų. Vidutinis aukštis 1200-1800m., aukščiausia viršūnė – Olimpas, 2911 m.(aukščiausias Graikijos taškas). Būdingos karstinės reljefo formos. Tų kalnų tęsinys yra Kikladų ir Eubojos salose. Graikijos šiaurės rytuose – Rodopų ir Kirino kalnų pietinės atšakos. Lygumų dagiausia Graikijos pakraščiuose. Tesalijos lyguma yra didžiausia Graikijoje.
Naudingosios iškasenos:
Graikijoje yra išgaunama tokių iškasenų: nikelio, boksitų, asbesto, perlito, lingnito, magnezito, švino, cinko, chromo, mangano, marmuro, piritų. Dauguma iškasenų yra daugiausia iškasama Europoje.
Klimatas:
Klimatas tipiškas Viduržemio jūros, be įprastų mums 4 metų laikų, sausa karšta vasara ir drėgna šilta žiema. Liepos vidutinė temperatūra +25 laipsniai (šiaurėje) ir +27 laipsniai (pietuose); sausio vidutinė temperatūra atitinkamai 4-6 ir 10-12 laipsnių (kalnuose žemiau 0). Kritulių mažėja iš šiaurės vakarų į pietryčius. Daugiausia jų vakarinėje dalyje – 900-1500 mm, centrinės dalies įdubose 350 mm per metus (80% žiemą).Keletą mėnesių per metus aukščiausias viršūnes dengia sniegas.
Vidaus vandenys:
Upės Grraikijoje trumpos, slenkstėtos, vandeningiausios žiemą.Vasarą mažosios upės išdžiūsta. Didžiausios upės: Haliakmonas, Achelojas, Pinijas. Graikijos šiaurės rytuose teka Marica, Strimonas (Struma), Aksijas (Vardaras); Graikijoje yra tik jų žemupiai. Šiaurinėje dalyje daug ežerų. Didžiausi: Prespa, Volvis, Vegoritis; vidurio Graikijoje didžiausi: Trichonis ir Vyvis. Laivybinis Korinto kanalas (6343 m ilgio) jungia Korinto įlanką su Egėjo jūra.
Dirvožemiai ir augalija:
Graikijos pakrantėse ir priekalniuose vyrauja tamsiai rudi ir rudieji, aukščiau – rudieji kalnų dirvožemiai. Rytų Tesalijoje, Peloponeso pusiasalyje, Šiaurės ir Pietų Sporadų salynuose – kalnų raudonieji dirvožemiai. Šalies miškingumas ap
pie 15%. Graikijos pietuose iki 750-900 m aukščio auga makija, visžaliai krūmai (mirtos, kadagiai), pušų ir ąžuolų giraitės. Aukščiau (iki 1000 m) – plačialapių (ąžuolų, bukų, kaštonų) miškai. Kalnų viršūnėse – kėniai, pušys. Šiaurės rajonuose iki 750-1000 m auga klevai, uosiai, liepos, kaštonai, graikiniai riešutmedžiai, iki 1800-1950 m – bukų, aukščiau – spygliuočių miškai. Didesniam nei 2000m aukštyje yra alpinės pievos.
Gyvūnija:
Kalnuose yra šakalų, lapių, vilpišių. Endeminės rūšys: akmeninis ožys, pilkasis žiurkėnas, pakrančių vandenyse-ruonis vienuolis. Graikijoje yra daug gyvačių, vėžlių, driežų. Nacionaliniai parkai: Olimpas, Parnasas (Vid. Graikija) ir Samarija (Kretos s.)
Gyventojai:

Gyventojų skaičius 10.3 mln., vidutinis gyventojų tankumas 78žm./1 kv.km., vidutinė gyvenimo trukmė: vyrų 74.5, moterų 79.5. Sudėtis pagal lytį procentais: vyrų 49.2, moterų 1 pav.

1pav.

Ūkinė veikla

Graikija – agrarine industrinė kapitalistinė šalis, ekonominiu atžvilgiu gana silpnai
išsivyščiusi.Ekonomikai būdinga kapitalo koncentracija. Užsienio kapitalas vyrauja
kalnakasyboje, laivų statyboje, chemijos pramonėje, transporte.

Pramonės produkciją sudaro _30% bendrojo produkto. Pramonė daugiausia naudoja
atvežtinę žaliavą ir kurą. Svarbiausios apdirbamos pramonės šakos : spalvotoji
metalurgija, tekstilės, maisto, chemijos pramonė. Rusvųjų anglių iškasama prie Atėnų,
Ptolemajo, Florinos, Eubojos saloje ir Peloponeso p-lyje.Didelė jų dalis sunaudojama
elektros energijos gamybai. Geležies ruda kasama prie Lavrijo, Larimnos, Stratokinėjos
ir Egėjo jūros salose, pilritas – Makedonijoje ir Peloponese, magnezitas – Chalkidės
p-lyje, Eubojos ir Lesbo salose, chromo rūda – prie Haliakmono upes ir Tebu, baritas –
Milo saloje, boksuotas – Korinto ilankos pakrantėje, mangano rūda (nedaug) –
Peloponeso p-lyje, prie Dramos ir Andro sa

aloje, marmuras gaunamas Peloponese, Egėjo
jūros salose. Larimnoje lydomas plienas, ketus, nikelis, prie Delfų – aliuminis. Laivai
statomi Skaramangoje, Eleusine; automobiliai ir traktoriai iš importinių dalių surenkami
Atėnuose, Pyrejyje ir Salonikuose. Chemijos pramonė gamina mineralines trąšas ,
gumos gaminius, vaistus, skalbimo priemones, sieros rūgštį, plastikus, terpentiną, dažus,
sintetini pluoštą. Prie Atėnų ir Salonikuose yra naftos perdirbimo gamyklų. Senkiausia
yra tekstilės ir maisto pramonė. Audžiami vilnoniai, medvilniniai, sintetiniai audiniai,
kilimai. Maisto pramonė gamina vyną, aliejų, cukrų, vaisių koncervus, sultis. Pagal
aliejaus gamybą maisto pramonė užima trečią vietą pasaulyje (po Italijos ir Ispanijos).
Tabakas apdirbamas daugiausiai Makedonijoje, Tesalijoje, Atenuose, Pirejyje. Atėnų
aglomeracija gamina _70% Graikijos pramonės produkcijos.

Ūkiams, turintiems iki 3ha, tenka 20% dirbamos žemes. Žemės ūkio naudmenų – 9 mln
ha., iš jų dirbamos žemės – 3,8 mln. Ha, pivų ir ganyklų – 5,2 mln. ha. 855000 ha
dirbamos žemės drekinama. Žemdirbyste pagamina _75% visos žemės ūkio
produkcijos. Svarbiausi javai yra kviečiai. Jie auginami daugiausiai Makedonijoje,
Tesalijoje, Trakijoje. Ryžiai sėjami Graikijos šiaureje, Aksijo ir Strimono žemupių
pelkėtuose slėniuose. Svarbiausiai techn. augalai : tabakas ir medvilnė, kuri auginama
Tesalijos, Makedonijos, Trakijos, Bestijos lygumose. Labai daug vynuogių, citrusų,ypač
apelsinų ir citrinų, ir alyvmedžių sodinama Peloponeso, Graikijos pakrančių rajonuose ir
pietinėse salose. Prie Korinto įlankos ir Kretos salos auginamos vynuogės, iš kurių
gaminamos razinos. Cukrinių runkelių sodinama Makedonijoje, Tesalijoje.
Gyvulininkystė yra ekstensyvi. Žvejojama dažniausiai Graikijos pakrantėse. Per metus
sugaunama per 125 000 t. žuvų. Peloponeso p-

-lio pietuose ir salose renkamos pintys.
Piniginis vienetas – drachma

Miestai ir lankytinos vietos

Sostinė – Atėnai (3 070 000 gyv.), kiti dideli miestai : Salonikai, Larisa, Volosas, Joanina,
Klamata, Chalkidė ir t.t. Išnykę didesni miestai : Elis, Olimpija, Megalopolis, Mikėnai.
Graikija garsėja turizmu po išnykusius miestus. Ji vilioja turistus Antikos kultūros paminklais
ir nuostabiomis salomis.
Lankantis Graikijoje vienas svarbiausių tikslų – pažintis su didinga praeitimi. Savita senovės
Graikijos civilizacija sukūrė Europos kultūros pagrindus. Iki šiol šalyje išlikę daug senosios
civilizacijos pėdsakų, pavyzdžiui senovės miestų liekanų. Daugiausia senųjų miestų atkasta ir
tyrinėjama Peloponeso pusiasalyje.Graikjoje daug garsių paminklų. Senovės Olimpija, kur ir
šiais laikais Dzeuso šventykloje uždegama Olimpinių žaidynių ugnis. Mikėnai – vienas
seniausių Europos miestų. Jam daugiau nei 3,5 tūkst. metų. Atėnuose gausu paminklų.

LITERATŪRA

Naujoji Graikijos literatūra pradėjo formuotis pirmaisiais amžiais po Bizantijos žlugimo (1453). Jai įtakos turėjo antikos ir Bizantijos kultūros tradicijos, renesanso įdėjos. XV-XVII amžiuje buvo palankesnės sąlygos plėtotis regioninei literatūrai turkų neužimtose salose, ypač Kretoje. Čia sukurta anoniminė poema “Piemenaitė” (1627), G. Chrotakio dramos veikalai, V. Kornaro eiliuotas romanas “Erotokritas”. XVII – XVIII amžiuje literatūra gr. kalba šiek tiek buvo kuriama Konstantinopolyje, fanariotų sluoksniuose. Atsirado memuarinės literatūros veikalų.
XVIII pabaigoje – XIX amžiuje nacionalinio išsivadavimo judėjimas turėjo didelę reikšmę Graikijos literatūros ir kalbos formavimuisi. Vyko kova tarp archaistų, praktikavusių grynąją kalbą, vadinama kataravusą, ir liadies kalbos, vadinamą dimotikos, šalininkų. Patriotinei ir demokratinie krypčiai pradžią davė K. Rigo piliet. lyrika,parašyta liaudies kalba. J. Valaras, A. Christopulas sukūrė nankreontinės poezijos. 1821-1829 Graikų nepriklausomybės karo rev. nuotaikas kuryboje reiškė poetas D. Solomas, vadovavęs Jonojos m-lai, kuri puoselėjo liaidies tradicijas ir kalbą, kovojo su archaizmu literatūruje. Jai priklausė poetai A. Kalvas, A. Valaoritis, dramatutgas A. Matesis. Į antikos kultūrą orientavosi ir “grynąją kalbą” kultivavo Atėnų 1 m-los atstovai : poetai A. Sucas, P. Sucas, A. Rangavis. Ist. romano žanrą plėtojo K. Ramfas, P. Kaligas, E. Roidis . J. Psicharis kalbotyros ir grož. literatūros veikalais prisidėjo prie liaudies kalbos įsigalėjimo graikijos literatūroje.Poetai K. Palamas, G. Drosinis, J. Gripaitis, L. Porfynas, susibūrę į Atėnų 2 m-lą, įtvirtino liaudies kalbos vartojimo tradiciją gr. literatūroje. Reikšmingų real. novelių ir apysakų sukūrė A. Eflaliotis, A. Papadiamantis, A. Karkavicas, K. Teotokis, romanų miesto tematika – G. Ksenopulas, dramos veikalų – K. Christomanas. K. Kavafis parašė filos, lyrikos. Poeto ir prozaiko K. Varnalio, poetų J. Rico, N. Vertako kūrybai būdinga marks. idėjos, soc. realizmo metodas. Prozaikai E. Aleksijus, T. Kornaras, M. Lundemis gvildeno “mažojo žmogaus”, N. Kazandzakis – burž. moralės, S. Mirvilis – karo temą. Reikšmingų kūrinių antifaš. tematika parašė poetas K. Varnalis, poetas ir dramaturgas A. Sikelianas, G. Sefelis. Kiti rašytojai : poetai R. Bumi-Papa, O. Elitis, T. Livaditis, T. Patrijas, prozininkai K. Politis, L. Naku, G. Teotokas, P. Prevalakis, D. Hadzis, dramaturgai G. Ksenopulas, G. Sevastikoglas, poetas ir literatūros kritikas M. Avgeris. 1967-74 karo diktatūros laikotarpiu daugelis pažangių Graikijos rašytojų gyveno emigracijoje.
Vienas iš graikų mitų.

MENAS

ARCHITEKTŪRA IR DAILĖ

Nuo vid. amžių kultivuojamos metalo kalstymo, medžio drožybos, keramikos, siuvinėjimo, audimo tradicijos. Tautiniai drabužiai įvairūs ir gausiai ornamentuoti (yra apie 2000 varijantų). Gyvenvietės siejamos su aplinka, statomos daugiausia terasomis. Dominuoja dviaukšiai kubo ir kt. pavidalo gyvenamieji namai iš medžio ir akmens su vidaus galerijomis. Liaudies architektūros tradicijos ir bizantiniostiliaus bruožai būdingi viduramžių kulto pastatams. Buvo statomos kryžminės kopulinės cerkvės iš luoko akmenų ir keturkampės bažnyčios su trimis apsidomis ir dvigubu narteksu. Sunkiai prieinamose kalnuotose vietose pastatyta tvirtovių, didelių vienolynų kopleksų. Liaudies dailės motyvai ir bizantinio stiliaus elsmentai būdingi viduramžių bažnyčių freskoms, ikonų tapybai, grafikai. XIII – XV a. Rodos s. pastatyta gotikinių kulto pastatų. XVI – XVII a. kulto architūrai turėjo įtakos italų renesansas. Interjerai buvo puošiami freskomis. Tapyboje susiformavo makedonų ir Kretos m-los. Nuo XVI a. graikų tapyba laikėsi italų tapybos tradicijų.
XIX a. suklestėjo nacionalinė architūra ir dailė. Buvo rekonstruojami Atėnai pagal 1832 sudarytą planą (architektas S. Kleantis); Atėnuose pastatyta Nacionalinė biblioteka, universitetas, bizantinių kulto pastatų. 1806 Keryros s. įsteigta pirmoji dailės m-la. 1863 dailės mokykla įsteigta Atėnuose. Tapyboje dominavo portretas. Realių portretų nutapė N. Kunelakis, buitinių kompozicijų sukūrė N. Litras ir N. Gizis. XIX a. tapybai turėjo įtakos vokiečių (ypač Miuncheno) akademizmas. Romantinių peizažų nutapė J. Altamūras ir K. Volanakis. Akademizmo bruožai būdingi L. Socho ir K. Dimiriažio skulptūroms. XX a. pr. architūroje dominavo neoklasicizmas ir funkcionalizmas. Nuo 1920 sparčiai auga miestai, ypač uostamiesčiai. Susiformavo naujo daugiabučio gyvenamo namo tipas su lodžomis ir terasomis ant plokščio stogo. Statomos vilos (ypač pajūryje) ir ultramodernūs pastatai, muziejai, viešbučiai. Restauruojami senieji miestai. Proektus kuria daugiausia architūros firmos. XX a. dailėje paplito įvairios modernistinės krypys. XIX a. tapybos tradicijas plėtoja A. Georgiadis ir E. Topulas. Real. paveikslų nutapė J. Karuchis, J. Moralis. Vid. amžių ir liaudies dailės tradicijų laikosi F. Kondoglus ir S. Vasilėjus. Antikos meno motyvai būdingi D. Galanio ir J. Tombro grafikai, A. Socho ir M. Tombro skulptūroms. Simbolinių kompozicijų ir peizažų nutapė K. Partenis. Po II pasaulinio karo realistinių tapybos, grafikos ir skulptūros kūrinių sukūrė tapytojai V. Semerdzis, skulptoriai Ch. Kapralas, grafikai V. Tasas. Nuo XX a. 6 d-mečio modernistinių kūrinių sukūrė dailininkai A. Kondopulas, N. Chadzikiriakas-Gikas, L. Lameras.

MUZIKA

Liaudies muzikai būdinga žanrų ir formų įvairovė; joje išliko senųjų graikų muzikos bruožų, ryšku bulgarų, turkų muzikos įtaka. Dermės diatoninės; yra pentatonikos, chromatizmo. Ritmika dažniausiai asimetrinė. XVII – XVIII a. išpopuliarėjo antiturkiškos istorinės kleftų dainos. Dainuojant dažnai šokama rateliu. Muzikos instrumentai: fleita, dūdmaišis, buzukis, mandolina, smuikas, liutnia. Naujoji graikų muzika pradėjo formuotis XIX a. viduryje; jai turėjo poveikio italų ir prancūzų muzika. XIXa. kompozitoriai: N. Mandzaras (sukūrė Graikijos himno muziką), operų autoriai S.Ksindas, P. Kareris, S. Samaras. Nacionaliniai gr. muzikos bruožai išryškėjo XXa. kompozitorių D. Lavrango, G. Lambeleto, M. Kalomyrio (garsiausias graikų kompozitorius), M. Varvoglio, E. raidžio kūryboje. Kiti XX a. kompozitoriai: D. Levidis, P. Petridis, G. Poniridis, N. Sklakotas (kūrė serijinę muziką), J. Papajoanus, M. Hadzidakis, M. Teodorakis, J. Christus. Nuo 1900 Atėnuose veikusi operos trupė 1939 pertvarkyta į Nacionalinį operos teatrą. Salonikuose veikia valstybinė konservatorija (įsteigta 1914); dar yra 4 pirvačios konservatorijos. Atėnuose kasmet senuosiuose teatruose rengiamas muzikos festivalis.

Naudota literatūra :
1. G. Ambrienė , R. Kruštienė – Europas Šalys
2. V. Veidenfeldas ,V. Veselkas – Europa nuo A iki Z
3. www.greece.com
4. www.theodora.com
5. http://media.5ci.lt
6. www.yahoo.com
7. Tarybinė pasaulio enciklopedija
8. Geografijos Enciklopedija vaikams

Leave a Comment