Graikija

GRAIKIJA

Graikijos geografinė padėtis:
Graikijos respublika, valstybė Europos pietryčiuose.Ji užima pietinę Balkanų pusiasalio dalį ir apie 100 salų ( 19% visos teritorijos); didžiausios salos: Kreta, Euboja, Lesbas, Chijas, Kikladų , Pietų ir Šiaurės Sporadų salynai, Jonijos salynas. Šiaurėje graikija ribojasi su Albanija, Jugoslavija, Bulgarija, Turkija, vakaruose Graikiją skalauja Jonijos, pietuose – Viduržemio, rytuose – Egėjo jūra. Graikijos plotas (su salomis) 131990 km2; 10.1 mln. gyventojų. Valstybinė kalba – graikų. Sostinė – Atėnai. Graikiją sudaro 9 istorinės sritys, kurios administraciniu atžvilgiuskirstomos į 51 nomą; nomai skirstomi į eparchijas. Atskirą administracinį vienetą sudaro Atonas.

Graikijos istorinės sritys:
Sritis Plotas Gyventojų Didžiausias

(tūkst.km2) (tūkst.) miestas

Vid.Graikija 24.9 3515 Atėnai
ir Euboja
Peloponesas 21.4 984 Patrai
Jonijos salos 2.3 183 Kerkyra
Epyras 9.2 309 Janina
Tesalija 13.9 659 Volas
Makedonija 34.2 1883 Salonikai
Trakija 8.5 329 Komotinis
Egėjo salos 9.0 416 Mitilėnė
Kreta 8.3 456 Heraklionas

Gamta:
Krantų linijos ilgis apie 15000 km. Krantai labai vingiuoti, aukšti, statūs.Daug įlankų (didžiausios: Korinto, Patrų, Termos, Sarono), užtakių, pusiasalių (Peloponeso, Chalkidikės).
Reljefas:
Apie 70% teritorijos užima kalnai. Vakarinės dalies paviršių formavo alpinė kalnodara. Išilgai Jonijos jūros eina Epyro kalnai, susidarę iš klinčių ir flišo.Į rytus nuo jų yra aukštesni Pindo kalnai (aukščiausia virūnė – Zmolikas, 2637m.). Susidarę iš skalūnų, ragainių, klinčių; statūs šlaitai, gilūs tarpekliai. Piindo kalnų tesinys yra Peloponeso pusiasalyje, Kretos ir Rodo salose. Graikijos rytinės dalies paviršius susiformavo per hercinę kalnodarą, erozijos smarkiai suskaidytas į masyvus, (Vermiono, Osos, Otrio, Parnoso, Očio kalnai).Jie susidarę iš prekambro kristalinių skalūnų, gneisų ir granitų. Vidutinis aukštis 1200-1800m., aukščiausia vi

irūnė – Olimpas, 2911 m.(aukščiausias Graikijos takas). Būdingos karstinės reljefo formos. Tų kalnų tęsinys yra Kikladų ir Eubojos salose. Graikijos šiaurės rytuose – Rodopų ir Kirino kalnų pietinės atšakos. Lygumų dagiausia Graikijos pakraščiuose. Tesalijos lyguma yra didžiausia Graikijoje.
Naudingosios iškasenos:
Graikijoje yra igaunama tokių iškasenų: nikelio, boksitų, asbesto, perlito, lingnito, magnezito, švino, cinko, chromo, mangano, marmuro, piritų. Dauguma iškasenų yra daugiausia iškasama Europoje.
Klimatas:
Klimatas tipiškas Viduržemio jūros, be įprastų mums 4 metų laikų, sausa karšta vasara ir drėgna šilta žiema. Liepos vidutinė temperatūra +25 laipsniai (šiaurėje) ir +27 laipsniai (pietuose); sausio vidutinė temperatūra atitinkamai 4-6 ir 10-12 laipsnių (kalnuose žemiau 0). Kritulių mažėja iš šiaurės vakarų į pietryčius. Daugiausia jų vakarinėje dalyje – 900-1500 mm, centrinės dalies įdubose 350 mm per metus (80% žiemą).Keletą mėnesių per metus aukščiausias virūnes dengia sniegas.
Vidaus vandenys:
Upės Graikijoje trumpos, slenkstėtos, vandeningiausios žiemą.Vasarą maažosios upės išdžiūsta. Didžiausios upės: Haliakmonas, Achelojas, Pinijas. Graikijos šiaurės rytuose teka Marica, Strimonas (Struma), Aksijas (Vardaras); Graikijoje yra tik jų žemupiai. Šiaurinėje dalyje daug ežerų. Didžiausi: Prespa, Volvis, Vegoritis; vidurio graikijoje didžiausi: Trichonis ir Vyvis. Laivybinis Korinto kanalas (6343 m ilgio) jungia Korinto įlanką su Egėjo jūra.
Dirvožemiai ir augalija:
Graikijos pakrantėse ir priekalniuose vyrauja tamsiai rudi ir rudieji, aukščiau – rudieji kalnų dirvožemiai. Rytų Tesalijoje, Peloponeso pusiasalyje, Šiaurės ir Pietų Sporadų salynuose – kalnų raudonieji dirvožemiai. Šalies miškingumas apie 15%. Graikijos pietuose iki 750-900 m au
ukščio auga makija, visžaliai krūmai (mirtos, kadagiai), pušų ir ąžuolų giraitės. Aukščiau (iki 1000 m) – plačialapių (ąžuolų, bukų, kaštonų) miškai. Kalnų viršūnėse – kėniai, pušys. Šiaurės rajonuose iki 750-1000 m auga klevai, uosiai, liepos, kaštonai, graikiniai riešutmedžiai, iki 1800-1950 m – bukų, aukščiau – spygliuočių miškai. Didesniam nei 2000m aukštyje yra alpinės pievos.
Gyvūnija:
Kalnuose yra akalų, lapių, vilpišių. Endeminės rūšys: akmeninis ožys, pilkasis žiurkėnas, pakrančių vandenyse-ruonis vienuolis. Graikijoje yra daug gyvačių, vėžlių, driežų. Nacionaliniai parkai: Olimpas, Parnasas (Vid. Graikija) ir Samarija (Kretos s.)
Gyventojai:

Gyventojų skaičius 10.3 mln., vidutinis gyventojų tankumas 78žm./1 kv.km., vidutinė gyvenimo trukmė: vyrų 74.5, moterų 79.5. Sudėtis pagal lytį procentais: vyrų 49.2, moterų 50.8. 1 pav.

Istorija:
I visų Europos šalių Graikija turi seniausią rašytinę istoriją – ji siekia II t-metį pr.m.e. II a.pr.m.e. Graikiją nukariavo romėnai, IV a. – XV a. pabaigoje į Graikiją pradėjo brautis turkai; 1458 jie užemė Atėnus, 1669-1715 Kretą. Valstiečiai turėjo mokėti dideles duokles musulmonų religinėms bendruomenėms, stačiatikių bažnyčiai ir sultonui, jų žemės buvo dalinamos turkų karininkams. Vietos savivalda priklausė stambiesiams graikų žemvaldžiams. Privilegijuotą visuomenės sluoksnį sudarė graikų stačiatikių dvasininkai, turtingi ir kilmingi graikai – fanariočiai. Daug graikų emigravo. Graikai nuolat sukildavo prieš turkus. XVII-XVIII a. su jais kovoje klefai – pabėgę į kalnus valstiečiai partizanai. Paramos aliai ivaduoti graikai tikėjosi iš Rusijos, su kuria juos siejo ta pati religija, seni ekonominiai, politiniai ir kultūriniai ryšiai. Na

acionalinio išsivadavimo judėjimą suaktyvino gamybinių jėgų vystymasis ( ir tuo pačiu – buržuazijos atsiradimas). XVIIIa. Antroje pusėje plėtėsi amatai, tekstilės manufaktūros, užsieninė prekyba, laivininkystė – ypač po Kiučiuk Kainardžios taikos sutarties, kuri leido graikų laivams plaukioti su Rusijos vėliava, rusų prekybos laivams laisvai plaukioti Juodosios jūros sąsiauriais; palengvėjo graikų prekyba su Rusija. Prancūzijos didžiosios revoliucijos idėjų veikiamas, graikų demokratas K.Rigas parašė Graikijos ir kitų Balkanų šalių demokratinę konstitusiją. F.Ušakovo vadovaujamas rusų laivynas 1798-1799 išvadavo prancūzų užgrobtas Jonijos salas, ir 18000 jose buvo įkurta Septynių Jungtinių Salų Respublika, kuri XIX a. pradžioje buvo graikų nacionaliniu centru. Londono, Vienos, Paryžiaus graikų kolonijose kūrėsi revoliucinės organizacijos, ėjo graikų laikraščiai 1814 Odesoje susikūrė slapta revoliucinė Bičiulių draugija, jai nuo 1820 vadovavo rusijos generolas A.Ipsilantas. Ji inspiravo Grakijoje sukilimą prieš graikus, kuris virto nacionalinio išsivadavimo revoliucija ( Graikų nepriklausomybės karas). 1830.2.3 Londono konferencijoje buvo oficialiai pripažinta Graikijos nepriklausomybė. Turkų valdomas Epyras, Kreta, Tesalija, Samo salair kai kurios kitos graikų gyvenamos vietos į Graikijos valstybę neįėjo.

Londono konferencijos nutarimu Graikija tapo monarchija. 1832 Graikijos karalium tapo DS.Britanijos ir Prancūzijos palaikomas Bavarijos princas Otonas I. Graikijos visuomenės gyvenime įsiviešpatavo bavarai. Graikijos nacionalinė buržuazija buvo nušalinta nuo valstybės valdymo. Graikijos ūkis buvo priklausomas nuo užsienio (ypač D.Britanijos) kapitalo. Valstiečiai negavo žemės ir maištavo. 1843 Atėnuose sukilo graikų kariniai daliniai. Karaliui teko iš
š Graikijos išsiųsti bavarų kariuomenę, pašalinti bavarus ministrus ir sušaukti nacionalinį susirinkimą, kuris priėmė Graikijos konstituciją.1862.II Graikijoje kilo buržuazinė revoliucija. X.23 buvo sudaryta Laikinoji vyriausybė, kuri nuvertė karalių Otoną I ir sušaukė nacionalinį susirinkimą.Graikijos karaliumi buvo išrinktas D.Britanijos siūlomas kandidatas – Danijos princas Vilhelmas G. Gluksburgas; už tai D.Britanija 1864 perdavė graikijai Jonijos salas, kuris nuo 1815 buvo D.Britanijos protektoriatas. 1881 Graikija atgavo dalį Tesalijos ir Epyro. Iki XIX a. pabaigos Graikiją pakaitom valdė 2 buržuazijos politinės partijos – prograsistai ir nacionalistai. Prograsistai gynė stambiosios buržuazijos interesus, dosniaidalino koncesijas užsienio akcinėms bendrovėms, ėmė dideles paskolas iš D.Britanijos, Prancūzijos, Vokietijos; tai skatino ekonomikos plėtotę, bet darė Graikiją priklausomą nuo užsienio. Nacionalistai kovojo prieš užsienio kapitalo įsigalėjimą, už visų Graikijos žemių susijungimą; 1893 progresistų vyriausybė, nebeišsimokėdama skolų užsieniui, paskelbė Graikijos valstybės bankrotą. 1897 Graikija pralaimėjo karą Turkijai dėl Kretos ir turėjo sumokėti 100 mln. frankų kontribucijos. Užsienio valstybės paskolino Graikijai reikiamą sumą, bet įsteigė tarptautinę komisiją, kuri gavo teisę kontroliuoti Graikijos finansus.

XIX a. pabaigoje Graikijoje ėmė kiek sparčiau vystytis kapitalizmas. Pagausėjo pramonės darbininkų, atsirado profsąjungų.1878 susikūrė pirmieji socialistų būreliai, o 1909 P.Drakulis įsteigė socialistų partiją; ji netrukus iširo. Po nacionalinės buržuazijos remiamo karininkų vadovaujamo 1909 Atėnų vyriausybės vadovu tapo E.Venizelas; 1910 jis įkūrė Liberalų partiją. Venizelas įvykdė mokesčių, žemės ir administracijos reformas, pertvarkė kariuomenę, buvo vienas Balkanų sąjungos kūrėjų . Per Balkanų karus Graikijai atiteko P.Makedonija, dalis vakarų Trakijos, Epyras ir Kreta. I pasauliniame kare Graikija iš pradžių buvo neutrali. Karalius Konstantinas, palankus Vokietijai, pašalino iš valdžios Venizelą, kuris rėmė Antantę. Venizelas Salonikuose sukūrė opozicinę vyriausybę ir 1917.VI nuvertė karalių; gavęs Antantės pritarimą prisijungti Turkijos valdomą Izmyrą, įstojo į karą Antantės pusėje. Karas nualino Graikiją, jje kilo suirutė ir siautėjo badas.

Po I pasaulinio karo sustiprėjo revoliucinės nuotakos, kurias žadino Tarybų Rusijos pavyzdys.1918.X Buvo įkurta Graikijos visuotinė darbo konfederacija,o 1918.XI – Graikijos socialistų darbininkų partija. 1919.V Graikija, Antantės šalių vyriausybėms pritarus okupavo Turkijos miestą Izmyrą. Kilo Graikijos-Turkijos karas; jį Graikija pralaimėjo. 1922.IX Graikijoje įvyko sukilimas; karalius Konstantinas I emigravo, palikęs sostą sūnui Jurgiui II. Po Lozanos taikos sutarties Graikija ir turkija pasikeitė tautinėmis mažumomis; į Graikija atvyko maždaug 1.5 mln. graikų.1923.XII rinkimus laimėjus respublikos šalininkams, Jurgi II išvyko iš Graikijos; 1924.III.25 Graikija tapo respublika; A.Papanastasijaus vyriausybė užmezgė diplomatinius santykius su TSRS. Buvo vykdoma agrarinė reforma, kuri skatino kapitalizmo vystymąsi. 1925.VI. generolas F.Pangalas įvykdė perversmą. Jis suėmė politikos priešininkus, uždraudė GKP, suėmė jos CK paleido parlamentą I rpasiskelbė diktatoriumi, bet 1926.VIII buvo nuverstas. 1926.XI rinkimus laimėjo Liberalų partija; jos lyderis Veizelas vėl tapo vyriausybės vadovu. Graikija pasirašė draugystės sutartį su Italija, Jugoslavija, ekonominę sutartį su Turkija. 1934 Graikija įstojo į Balkanų antantę.

Graikijos ūkis tarp I ir II pasaulinio karo vystėsi labai iš lėto. Sunkisios pramonės beveik nabuvo. 1924 – 1926 žemės reforma mažai tepelietė dvarus. Skaudžių padarinių Graikijos ekonomikai turėjo 1929 – 1933 metų ekonominė krizė. 1931 buvo 200000 bedarbių. GKP kovojo už darbo žmonių teises, prieš monarchiją, užsienio imperialistų diktatą. 1934.X Atėnuose vyko antifašistinis kongresas, kuriame GKP iniciatyva buvo sudarytas Liaudies frontas. 1935.X valdžią ginklu užgrobė monarchistai; karalius Jurgis II grįžo į Graikiją. 1936.VIII generolas I.Metaksas įvykdė fašistinį perversmą, paleido parlamentą, uždraudė visas partijas ir demokratines organzacijas, ypač persekiojo komunistus.

II pasaulinio karo pradžioje Graikija pasiskelbė esanti neutrali. 1940.X-IX ji atremė Italijos agresiją. 1941.IV.6 į Graikiją įsiveržė Vokietijos kariuomenė; iki VI.2 vokiečiai ir italai užemė visą Graikiją. Jurgis II ir visa jo vyriausybė pabgo į Egiptą. Graikų tauta, GKP raginama, stojo į partizaninę kovą. Jau 1941.VI pabaigoje ėmė kurtis Pasipriešinimo judėjimo grupės. 1941.IX GKP iniciatyva viso Graikiją pariotinės jėgos susijungė į Graikijos liaudies išsivadavimo frontą (EAM), o 1941.XII visi partizanų daliniai – į liaudies išsivadavimo armiją (ELAS). 1944.III susikūrė laikinoji demokratinė vyriausybė. 1944.IV liberalas G.Papandrėjus Kaire sudarė emigrantinę vyriausybę; gegužės mėnesį Libane jis sukvietė vadinamąją nacionalinės vienybės konferenciją. Buržuazija stengėsi panaudoti Papandrėjaus vyriausybę Graikiją revoliucinių demokratinių jėgų įtakai neutrakizuoti.

Iki 1944.X pabaigos Graikijos liaudies išsivadavimo armija išvadavo iš vokiečių okupantų visą Graikiją. X.4 Graikijoje kovos su vokiečiais pretekstu isilaipino britų kariuomenė. X.12 uvo išvaduoti Atėnai. Į graikiją grįžo emigrantinė vyriausybė. Graikiją reakcionieriai ėmė terorizuoti pažangiasias jėgas, stengėsi nuginkluoti ELAS. Ministrai , atstovavę EAM,protestuodami išėjo iš vyriausybės. Masinę atėniečių protesto demonstraciją 1944.XII.3 užpuolė policija; 28 demonstrantai žuvo. 1944.XII.5 prieš ELAS stojo britų kariuomenė. 1945.II.12 Varkizos susitarimu ELAS buvo demobilizuota. Šalyje įsigalėjo reakcija. 1946.III rinkimus laimėjo monarchistai. Naujoji K.Caldario vyriausybė griebėsi teroro. Po falsifikuoto plebiscisto Graikija vėl buvo paskelbta monarchija. Karaliumi tapo Povilas I. Graikija vis labiau darėsi priklausoma nuo Vakarų šalių imperializmo : 1947 ji paėmė Trumeno doktriną, 1948 – Maršalo planą, 1952.II įstojo į NATO. 1946.X Graikijos demokratinės organizacijos sudarė Graikijos demokratinę armiją gintis nuo vidaus reakcijos ir kovoti prieš šalies pajungimą užsienio diktatui. Prasidėjo pilietinis karas. Š. Graikijos rajonuose 1947.XII sudaryta Laikinoji demokratinė vyriausybė; ji įvedė savivaldą, vykdė agrarinę reformą. Po atkaklių kovų demokratinė armija 1949.X nutraukė ginkluotą kovą. Reakcijos valdžia dar sustiprino represijas. 1950 buvo suimtas GKP CK narys N. Bolojanis. 1951 A,Papagas įkūrė reakcingą “Tautos aliarmo” partiją. Ministras pirmininkas K.Karamanlis “Tautos aliarmą” perorganizavo į Nacionalinę radikalų sąjungą ( ERE), atstovaujančią stambiajai buržuazijai. 1953 sudaryta sutartis su JAV, leidžianti Graikijoje steigti JAV karines bazes; 1962 Graikija asocioto nario teisėnis įstojo į Bendrąją rinką, tuo pačiu metu sustiprėjo ir demokratinės nuotaikos. Per 1958.V.11 parlamento rinimus Vieningoji demokratinė kairioji partija(EDA) gavo 79 deputatų vietas. 1961 įvyko GKP VIII suvažiavimas; jis priėmė naują programą paragino kurti platų liaudies frontą. 1962 priimtas įstatymas, nuris apribojo pilietines teises, ir privertė daug demokratų emigruoti, 1963 nužudytas EDA atstovas parlamente G. Lambrakis. Liaudies pasipiktinimo priversta, Karamandlio vyriausybė atsistatydino. Po 1963 parlamento rinkimų vyriausybę suformavo Centro sąjungo lyderis G.Papandrėjus. Jis šiek tik sudemokratino Graikijos gyvenimą, pagerino Graikijos santykius su socialistinėmis šalimis. Dešiniųjų jėgų verčiamas, 1965 karalius paalino G.Papandrėjaus vyriausybę. Prasidėjo politinė krizė, kurios metu kelis kartus keitėsi vyriausybė. Reakcijos pastangoms įvesti diktatūrą priešinosi darbo žmonės, be kita ko, streikais.

1967.VI.14 buvo palestas Graikijos parlamentas, bet naujų rinkimų surengti nebepavyko: IV.21 reakcijos karininkai įvykdė valstybės perversmą. Įsigalėjo karinė fašistinė diktatūra. Valdžia suiminėjo demokratus, trėmė juos į negyvenamas salas. Naujuoju rėžimu buvo nepatenkintos net dešiniosios jėgos. 1967.XII.13 jos mėgino įvykdyti kontrperversmą ( jam vadovavo karalius Konstantinas II). Kontrperversmui nepavykus, karalius pabėgo iš Graikijos.Naujają vyriausybę sudarė karinės chuntos vadovas pulkininkas G.Papadopulas. 1973.VI.1 Graikija buvo paskelbta prezidentine parlamentine respublika, o Papadopulas – jos prezidentu. Netrukus buvo panaikinti karo tribunolai, paskelbta amnestija. XI.25 aukštųjų karininkų grupė nuvertė Papadopulą, o prezidentu paskyrė generolą F.Gizikį. Vėl buvo sustiprintospažangiųjų jėgų represijos, atkurta daug koncentracijos stovyklų. Graikijos ministru pirmininku tapo A.Andrucopulas. 1974.VII Graikija inspiravo valstybės perversmą Kipre, ketindama jį aneksuoti. Šiam planui nepavykus, vyriausybė atsistatydino. Fašistinė diktatūra žlugo. 1974.VII.24 Karamanlis grįžęs iš emigracijos, sudarė dešiniąją demokratinę vyriausybę. Graikijoje baigėsi fašistinis teroras, buvo panaikintos koncentracijos stovyklos. Po daugelio metų GKP ir EDA ėmė veikti viešai. VIII.14 paskelbė išstojanti iš NATO karinės organizacijos, lapkričio mėnesį įvyko parlamento rinkimai; juos laimėjo Karamandlio vadovaujama Naujosios demokratijos ( ND) partija. 1974.XII.8 referendume dėl valstybės valdymo formos 69.2% rinkėjų balsavo už respubliką. 1975 VII nuteisti kalėti 1967 karinio perversmo organizatoriai. 1975.VI respublikos prezidentu išrinktas ND atstovas K.Cacas. Pagerinti santykiai su socialistinėmis šalimis. Graikijos santykiai su Turkija dėl Kipro, Egėjo jūros šelfo ribos nustatymo dar nesureguliuoti.
LITERATŪRA
Naujoji graikijos literatūra pradėjo formuotis pirmaisiais amžiais po Bizantijos žlugimo (1453). Jai įtakos turėjo antikos ir Bizantijos kultūros tradicijos, renesanso įdėjos. XV-XVII amžiuje buvo palankesnės sąlygos plėtotis regioninei literatūrai turkų neužimtose salose, ypač Kretoje. Čia sukurta anoniminė poema “Piemenaitė” (1627), G. Chrotakio dramos veikalai, V. Kornaro eiliuotas romanas “Erotokritas”. XVII – XVIII amžiuje literatūra gr. kalba šiek tiek buvo kuriama Konstantinopolyje, fanariotų sluoksniuose. Atsirado memuarinės literatūros veikalų.
XVIII pabaigoje – XIX amžiuje nacionalinio išsivadavimo judėjimas turėjo didelę reikšmę Graikijos literatūros ir kalbos formavimuisi. Vyko kova tarp archaistų, praktikavusių grynąją kalbą, vadinama kataravusą, ir liadies kalbos, vadinamą dimotikos, šalininkų. Patriotinei ir demokratinie krypčiai pradžią davė K. Rigo piliet. lyrika,parašyta liaudies kalba. J. Valaras, A. Christopulas sukūrė nankreontinės poezijos. 1821-1829 Graikų nepriklausomybės karo rev. nuotaikas kuryboje reiškė poetas D. Solomas, vadovavęs Jonojos m-lai, kuri puoselėjo liaidies tradicijas ir kalbą, kovojo su archaizmu literatūruje. Jai priklausė poetai A. Kalvas, A. Valaoritis, dramatutgas A. Matesis. Į antikos kultūrą orientavosi ir “grynąją kalbą” kultivavo Atėnų 1 m-los atstovai : poetai A. Sucas, P. Sucas, A. Rangavis. Ist. romano žanrą plėtojo K. Ramfas, P. Kaligas, E. Roidis . J. Psicharis kalbotyros ir grož. literatūros veikalais prisidėjo prie liaudies kalbos įsigalėjimo graikijos literatūroje.Poetai K. Palamas, G. Drosinis, J. Gripaitis, L. Porfynas, susibūrę į Atėnų 2 m-lą, įtvirtino liaudies kalbos vartojimo tradiciją gr. literatūroje. Reikšmingų real. novelių ir apysakų sukūrė A. Eflaliotis, A. Papadiamantis, A. Karkavicas, K. Teotokis, romanų miesto tematika – G. Ksenopulas, dramos veikalų – K. Christomanas. K. Kavafis parašė filos, lyrikos. Poeto ir prozaiko K. Varnalio, poetų J. Rico, N. Vertako kūrybai būdinga marks. idėjos, soc. realizmo metodas. Prozaikai E. Aleksijus, T. Kornaras, M. Lundemis gvildeno “mažojo žmogaus”, N. Kazandzakis – burž. moralės, S. Mirvilis – karo temą. Reikšmingų kūrinių antifaš. tematika parašė poetas K. Varnalis, poetas ir dramaturgas A. Sikelianas, G. Sefelis. Kiti rašytojai : poetai R. Bumi-Papa, O. Elitis, T. Livaditis, T. Patrijas, prozininkai K. Politis, L. Naku, G. Teotokas, P. Prevalakis, D. Hadzis, dramaturgai G. Ksenopulas, G. Sevastikoglas, poetas ir literatūros kritikas M. Avgeris. 1967-74 karo diktatūros laikotarpiu daugelis pažangių Graikijos rašytojų gyveno emigracijoje.
Vienas i graikų mitų.

Deukalionas ir Pira

Daug nusikaltimų padarė vario amžiaus žmonės. Išpuikę ir nedori, nepakluso jie Olimpo dievams. Griausmavaldis Dzeusas užsirūstino ant jų; ypač jį supykdė Peloponeso centre esančios Arkadijos srities Likusuros miesto karalius Likaonas.
Kartą Dzeusas, pasivertęs mirtinguoju, atvyko į miestą. Norėdamas, kad miestiečiai žinotų, kad jis dievas, davė ženklą, – ir visi žmonės nusilenkė ir garbino jį. Tik Likaonas nepanoro jo pripažinti ir tyčiojosi i visų, kurie jį garbino. Ir dar nusprendė patikrinti, ar tai tikrai dievas.
Jis rūmuose buvusį užmušė įkaitą ir iš jo kūno pateikė valgį. Baisiai supyko Dzeusas. Žaibo smūgiu sugriovė Likaono rūmus, o jį patį pavertė nuožmiu vilku.
Vis nedoresni darėsi žmonės, ir Dzeusas sumanė išnaikinti visą jų giminę. Jis nusprendė pasiųsti į žemę tokią baisią liūtį, kuri viską paskandintų. Jis uždraudė pūsti visiems vėjams; tik drėgnas pietys Notas ginė dangumi tamsius lietaus debesis. Prapliupo liūtis. Vanduo jūrose ir upėse kilo vis aukščiau ir aukčiau. Pradingo vandenyje miestai ir jų sienos, namai ir šventovės; vanduo prarijo viską – ir miškais apaugusias kalvas, ir aukštus kalnus. Viskas paskendo šėlstančiose bangose – vienia tarp bangų kyšojo dvigalvio Parnaso viršūnė. Ten, kur seniau valstiečiai arė laukus ir žaliavo pilni prisirpusių kekių vynuogynai, nardė žuvys, o miškuose, užlietuose vandens, šėlo delfinų kaimenės.
Taip žuvo vario amžiaus žmonių karta. Išsigelbėjo tik Prometėjo sūnus Deukalionas su žmona Pira. Prometėjo patartas, jis pasidirbo didžiulę skrynią, prikrovė ją maisto ir užsidarė su žmona.
Devynias dienas ir naktis blakė juos bangos, kol atnešė prie Parnaso viršūnės. Liūtis baigėsi. Jiedu išlipo iš skrynios ir sudėjo Dzeusui padėkos auką. Vanduo nuslūgo ir vėl pasirodė ištuštėjusi žemė.
Tada Dzeusas pasiuntė į žemę Hermį. Greitai nuskriejo virš ištuštėjusios žemės dievų žinianešys, stojo prieš Deukalioną ir tarė:
– Dievų ir žmonių valdovas Dzeusas, žinodamas tavo sąžiningumą, liepė tau pasirinkti dovaną; sakyk savo norą, ir išpildys jį Krono sūnus.
Deukalionas atsakė Hermiui:
– O didysis Hermi, vieno maldauju Dzeuso – tegu vėl apgyvendina žemę žmonėmis.
Greitasis Hermis nuskriejo atgal į Olimpą ir perdavė Dzeusui prašymą. Dzeusas liepė Deukalionui su žmona prisirinkti akmenų ir mėtyti juos neatsisukant per galvą. Ir iš akmenų, kuriuos mėtė Deukalionas, virto vyrai, o kuriuos Pira – moterys. Taip po tvano apsigyveno nauja žmonių karta, kilusi iš akmenų.
eukalionas ir Pira
Daug nusikaltimų padarė vario amžiaus žmonės. Išpuikę ir nedori, nepakluso jie Olimpo dievams. Griausmavaldis Dzeusas užsirūstino ant jų; ypač jį supykdė Peloponeso centre esančios Arkadijos srities Likusuros miesto karalius Likaonas.
Kartą Dzeusas, pasivertęs mirtinguoju, atvyko į miestą. Norėdamas, kad miestiečiai žinotų, kad jis dievas, davė ženklą, – ir visi žmonės nusilenkė ir garbino jį. Tik Likaonas nepanoro jo pripažinti ir tyčiojosi i visų, kurie jį garbino. Ir dar nusprendė patikrinti, ar tai tikrai dievas.
Jis rūmuose buvusį užmušė įkaitą ir iš jo kūno pateikė valgį. Baisiai supyko Dzeusas. Žaibo smūgiu sugriovė Likaono rūmus, o jį patį pavertė nuožmiu vilku.
Vis nedoresni darėsi žmonės, ir Dzeusas sumanė išnaikinti visą jų giminę. Jis nusprendė pasiųsti į žemę tokią baisią liūtį, kuri viską paskandintų. Jis uždraudė pūsti visiems vėjams; tik drėgnas pietys Notas ginė dangumi tamsius lietaus debesis. Prapliupo liūtis. Vanduo jūrose ir upėse kilo vis aukščiau ir aukčiau. Pradingo vandenyje miestai ir jų sienos, namai ir šventovės; vanduo prarijo viską – ir miškais apaugusias kalvas, ir aukštus kalnus. Viskas paskendo šėlstančiose bangose – vienia tarp bangų kyšojo dvigalvio Parnaso viršūnė. Ten, kur seniau valstiečiai arė laukus ir žaliavo pilni prisirpusių kekių vynuogynai, nardė žuvys, o miškuose, užlietuose vandens, šėlo delfinų kaimenės.
Taip žuvo vario amžiaus žmonių karta. Išsigelbėjo tik Prometėjo sūnus Deukalionas su žmona Pira. Prometėjo patartas, jis pasidirbo didžiulę skrynią, prikrovė ją maisto ir užsidarė su žmona.
Devynias dienas ir naktis blakė juos bangos, kol atnešė prie Parnaso viršūnės. Liūtis baigėsi. Jiedu išlipo iš skrynios ir sudėjo Dzeusui padėkos auką. Vanduo nuslūgo ir vėl pasirodė ištuštėjusi žemė.
Tada Dzeusas pasiuntė į žemę Hermį. Greitai nuskriejo virš ištuštėjusios žemės dievų žinianešys, stojo prieš Deukalioną ir tarė:
– Dievų ir žmonių valdovas Dzeusas, žinodamas tavo sąžiningumą, liepė tau pasirinkti dovaną; sakyk savo norą, ir išpildys jį Krono sūnus.
Deukalionas atsakė Hermiui:
– O didysis Hermi, vieno maldauju Dzeuso – tegu vėl apgyvendina žemę žmonėmis.
Greitasis Hermis nuskriejo atgal į Olimpą ir perdavė Dzeusui prašymą. Dzeusas liepė Deukalionui su žmona prisirinkti akmenų ir mėtyti juos neatsisukant per galvą. Ir iš akmenų, kuriuos mėtė Deukalionas, virto vyrai, o kuriuos Pira – moterys. Taip po tvano apsigyveno nauja žmonių karta, kilusi iš akmenų.
MENAS
ARCHITEKTŪRA IR DAILĖ

Nuo vid. amžių kultivuojamos metalo kalstymo, medžio drožybos, keramikos, siuvinėjimo, audimo tradicijos. Tautiniai drabužiai įvairūs ir gausiai ornamentuoti (yra apie 2000 varijantų). Gyvenvietės siejamos su aplinka, statomos daugiausia terasomis. Dominuoja dviaukšiai kubo ir kt. pavidalo gyvenamieji namai iš medžio ir akmens su vidaus galerijomis. Liaudies architektūros tradicijos ir bizantiniostiliaus bruožai būdingi viduramžių kulto pastatams. Buvo statomos kryžminės kopulinės cerkvės iš luoko akmenų ir keturkampės bažnyčios su trimis apsidomis ir dvigubu narteksu. Sunkiai prieinamose kalnuotose vietose pastatyta tvirtovių, didelių vienolynų kopleksų. Liaudies dailės motyvai ir bizantinio stiliaus elsmentai būdingi viduramžių bažnyčių freskoms, ikonų tapybai, grafikai. XIII – XV a. Rodos s. pastatyta gotikinių kulto pastatų. XVI – XVII a. kulto architūrai turėjo įtakos italų renesansas. Interjeraibuvo puošiami freskomis. Tapyboje susiformavo makedonų ir Kretos m-los. Nuo XVI a. graikų tapyba laikėsi italų tapybos tradicijų.
XIX a. suklestėjo nacionalinė architūra ir dailė. Buvo rekonstruojami Atėnai pagal 1832 sudarytą planą (architektas S. Kleantis); Atėnuose pastatyta Nacionalinė biblioteka, universitetas, bizantinių kulto pastatų. 1806 Keryros s. įsteigta pirmoji dailės m-la. 1863 dailės mokykla įsteigta Atėnuose. Tapyboje dominavo portretas. Realių portretų nutapė N. Kunelakis, buitinių kompozicijų sukūrė N. Litras ir N. Gizis. XIX a. tapybai turėjo įtakos vokiečių (ypač Miuncheno) akademizmas. Romantinių peizažų nutapė J. Altamūras ir K. Volanakis. Akademizmo bruožai būdingi L. Socho ir K. Dimiriažio skulptūroms. XX a. pr. architūroje dominavo neoklasicizmas ir funkcionalizmas. Nuo 1920 sparčiai auga miestai, ypač uostamiesčiai. Susiformavo naujo daugiabučio gyvenamo namo tipas su lodžomis ir terasomis ant plokščio stogo. Statomos vilos (ypač pajūryje) ir ultramodernūs pastatai, muziejai, viešbučiai. Restauruojami senieji miestai. Proektus kuria daugiausia architūros firmos. XX a. dailėje paplito įvairios modernistinės krypys. XIX a. tapybos tradicijas plėtoja A. Georgiadis ir E. Topulas. Real. paveikslų nutapė J. Karuchis, J. Moralis. Vid. amžių ir liaudies dailės tradicijų laikosi F. Kondoglus ir S. Vasilėjus. Antikos meno motyvai būdingi D. Galanio ir J. Tombro grafikai, A. Socho ir M. Tombro skulptūroms. Simbolinių kompozicijų ir peizažų nutapė K. Partenis. Po II pasaulinio karo realistinių tapybos, grafikos ir skulptūros kūrinių sukūrė tapytojai V. Semerdzis, skulptoriai Ch. Kapralas, grafikai V. Tasas. Nuo XX a. 6 d-mečio modernistinių kūrinių sukūrė dailininkai A. Kondopulas, N. Chadzikiriakas-Gikas, L. Lameras.
MUZIKA
Liaudies muzikai būdinga žanrų ir formų įvairovė; joje išliko senųjų graikų muzikos bruožų, ryšku bulgarų, turkų muzikos įtaka. Dermės diatoninės; yra pentatonikos, chromatizmo. Ritmika dažniausiai asimetrinė. XVII – XVIII a. išpopuliarėjo antiturkiškos istorinės kleftų dainos. Dainuojant dažnai šokama rateliu. Muzikos instrumentai: fleita, dūdmaišis, buzukis, mandolina, smuikas, liutnia. Naujoji graikų muzika pradėjo formuotis XIX a. viduryje; jai turėjo poveikio italų ir prancūzų muzika. XIXa. kompozitoriai: N. Mandzaras (sukūrė Graikijos himno muziką), operų autoriai S.Ksindas, P. Kareris, S. Samaras. Nacionaliniai gr. muzikos bruožai išryškėjo XXa. kompozitorių D. Lavrango, G. Lambeleto, M. Kalomyrio (garsiausias graikų kompozitorius), M. Varvoglio, E. raidžio kūryboje. Kiti XX a. kompozitoriai: D. Levidis, P. Petridis, G. Poniridis, N. Sklakotas (kūrė serijinę muziką), J. Papajoanus, M. Hadzidakis, M. Teodorakis, J. Christus. Nuo 1900 Atėnuose veikusi operos trupė 1939 pertvarkyta į Nacionalinį operos teatrą. Salonikuose veikia valstybinė konservatorija (įsteigta 1914); dar yra 4 pirvačios konservatorijos. Atėnuose kasmet senuosiuose teatruose rengiamas muzikos festivalis.
CHOREOGRAFIJA

Dabartiniai graikų liaudies šokiai kai kuriais elementais siejasi su senovės graikų šokiais. Žinomi sirtas, sirtakis, Zalongo, kretiečių, mėsininkų šokiai. Profesionalus baletas pradėjo formuotis XX a. 4 d-metyje. Jam turėjo įtakos vokiečių modernioji choreografija. Buvo bandoma atgaivinti antikinius graikų šokius. 1932 A. Grimanis pastatė pirmuosius nedidelius baletus ir dramos spektaklių šokius. Iki II pasaulinio karo Nacionaliniooperos teatro baletmeistriu dirbo čekų baletmeistris S. Machovas, šoko Lukija. Dabar šio teatro baleto trupėje _ 30 šokėjų, baletmeistris Grimanis. Statomi nacionaliniai ir klasikiniai baletai. 1953 įkurtas Dainų ir šokių ansamblis. Veikia privačios okių m-los.
TEATRAS
Senojo graikų teatro tradicijos Bizantijos imperijoje išnyko. XV-XIXa. I pusėje graikų teatro plėtotę trukdė turkų priespauda. Pirmosios graikų megėjų teatro trupės susikūrė Odesoje (apie 1814 m.) ir Bukarešte (1821 m.);
ių trupių aktoriai dalyvavo Graikų nepriklausomybės kare (1821-1829m.). Atėnuose vaidinimus rengti pradėta 1836 m. ; XIX a. 7 deš. pradžioje atsirado
profesionalių trupių, kurios pastatė graikų ir užsienio rašytojų kurinių; pastatymuose vaidino P.Sucas, P.Vonsera, D.Tavularis. XIXa. II pusėje liaudyje paplito šešėlių teatras. Teatro veikla ypač suaktyvėjo XIXa. pabaigoje – XXa. pradžioje; Atėnuose pastatyta teatrų, kūrėsi trupės; pastatyta dramaturgų G.Ksenopulo, P.Chorno, D.Bogrio pjesių, užsienio rašytojų kūrinių; aktoriai : V.Šekspyro vaidmenų atlikėjas N.Lekacas, komikas J.Pandopulas, tragikės J.Paraskevopulu, J.Veroni; realistinės krypties – E.Veakis, M.Kotopuli. XX a. 2-4 dešimtmetyje dauguma teatrų įgavo komercinį pobūdį; vertingų spertaklių sukūrė F.Palitis, V.Rotas; K.Kūnas. 1936-1944 m. teatro plėtotę trikdė fašistų diktatūra, vokiečių okupacija. Po II pasaulinio karo demokratinio teatro kūrimu rūpinosi pažangūs dramaturgai, režisieriai, aktoriai; įkurta Susivienijusių artistų teatras, Pirėjo teatras, Naujasis teatras, ” Kelio” teatras; išplėtė veiklą Dailės teatras; naujoviškas vaidybos formas vartojo jaunų režisierių vadovaujami kolektyvai; pastatyta klasikų veikalų, graikų dramaturgų D.Fotiazio, D.Psato, J.Kampanelio pjesių; surengta lauko spektaklių antikos teatrų vietose; pagarsėjo režisieriai ir aktoriai : V.Logotetidis, D.Rondyris, A.Minotis, K.Paksinu, M.Katrakis, A.Papatanasiu, V.Diamandopulas. 1967-1974m. kaikurie teatro veikėjai buvo emigravę.

KINAS
1906m. nufilmuotas pirmas kronikinis filmas. 1912-1912m. sukurta keletas trumpametražių komiškų filmų. 1914m. įsteigta Atėnų kino firma pradėjo pilnametražių filmų gamybą. 1914-1918m. vyravo kronikiniai filmai karo tematika 1928-1931m. firma “Dagfilm” išleido meninių istorinių filmų, literatūros kūrinių ekranizacijų. 1932m. sukurtas pirmasis garsinis filmas. 5 dešimtmečio pabaigoj per metus buvo sukuriami 8-9 filmai, kai kurie jų vaizdavo II pasaulinio karo įvykius, išsivadavimo judėjimą. 5-6 dešimtmetyje graikų filmų gamyba padidėjo. Daugiausia kuriami nuotykių filmai, ekranizuojami literatūros kūriniai. Svarbiausi filmai: “Kruvinos Kalėdos”, “Netikra moneta”, “Antigonė”, “Karti duona”, “Rūstybės valanda”, “Stebuklingas miestas”, “Elektra”, “Stela”. Karinės chuntos valdymo metais daug kino darbuotojų buvo kaliama, kai kurie buvo emigravę. Aktoriai: E.Lambeti, M.Merkūri, I.Pasas, K.Paksinu, A.Vujuklakis. Nuo 1960m. Salonikuose kasmet rengiami kino festivaliai. 8 dešimtmečio pradžioje per metus išleidžiama 100-120 filmų.

Leave a Comment