Azija

Karšta. Tačiau saulės nugairintiems, badą ir skurdą išgyvenusiems veidams tai netrukdo džiaugtis, šypsotis, ir nuolankiu “sabaidy” pasveikinti kiekvieną sutiktąjį baltaodį paklydėlį. Taip, jie visai kitokie nei amerikiečiai, Laoso lėktuve bagažą patalpinę ant vietos nerandančios Tailando princesės kėdės.. Ir kitokie nei mes, save išdidžiai vadinantys “ europiečiais”, “kultūros lopšio vaikais”. slapčia bandančiais pajusti Azijos gyvenimo prieskonių aitrumą.
Luang Prabango aerouosto pastatas šnibždėjo, kad dar nepavėlavome. Civilizacija dar nepasiglemžė šito raudonomis vėliavomis su kūju ir pjautuvu išpuošto žemės kampelio, išgyvenančio vėsią +34°C žiemą. “Svečių na amų”, kuriuose apsistojome savininkas teigė, kad pas jį nėra nei žiurkių, nei gyvačių. Bet greitai supratau, kad tai daugiau šio krašto trūkumas, nei privalumas. Juk katės dydžio naminės žiurkės didkepsnių nė iš tolo negali lyginti su buožgalvių sriuba bei visai nekaloringais vorų ar šikšnosparnių kepinėliais. ..taip, čia geriau būti vegetaru. Budizmas- šio krašto religija- didžiai palaiko vegetarišką gyvenimo būdą. Bet aš ne budistas...Todėl vakarieniauju taikydamasis su lietuviškos kaiulienos pakaitalais.Pasivaikščiojimas po naktinį maisto turgų galutinai įtikina, kad nevalgomos mėsos nebūna.
Dar nebaigus gi iedoti rytiniams 4 valandos gaidžiams, bemiegį kūna užgriūva naujas išbandymas- vienuolių būgnai ir gongai. Jie, pasidrodo, irgi nemėgsta miego. Taip ir nesugebėjęs reikiamai snūstelti įšoku į “nepadorius” vietinių akimis šortus ir su žmonele išlinguojame į pagrindinę gatvę. Tuoj, jau tuoj ateis jie, .prašydami ka

asdienės ryžių porcijos. Oranžinė minia užplūs gatvę, ir Regina galės patenkinti savo fotografės alkį budistų vienuolių rytinės eisenos nuotaikomis : basakojais berniukais tarp nežemiškai išpuoštų šventyklų pastatų.
Tačiau godulys vaizdams neleidžia užsibūti vienoje vietoje. Kai sočiu mėsos gabalu pamaitinto akmeninio liūto- Budos sargo- nasrai nuostabos nebekelia, mes, pasidžiaugę dangiško grožio Luang Prabango šventyklomis ir senovinėmis skulptūrėlėmis pripildyta Pak Ou ola nusprendžiame nerti giliau.
Mr.Prosperity- taip praminėme mūsų vedlį, savaitę lydėjusį po beveik pirmykštes džiunglių gentis. Neblogas vaikis. Žinojo kelis angliškus žodžius ( o labiausiai mėgo “prosperity”) , tačiau netgi tuos kelis tarė su tokiu akcentu, kad galiausiai tekdavo bendrauti gestais. Po dienos kelionės jo vedini nusigauname iki Oudomxay miestuko. Čia maitinimo įstaigoje sutinkame itin pavargusį spalvos brolį. Jis yra gyvas įspėjimas , kad reikėtų vengti naudotis vi ietiniais transporto pasiekimais (Kelyje jie pasirodydavo tikslingai judančių ryžių maišų, trim aukštais aplipusių gyvastimi pavidalu.Šios transporto priemonės vietų skaičius dažniausiai yra proporcingas norinčiųjų važiuoti skaičiui).Tai buvo amerikietis, savo tėvynę išmainęs į kaimyninę Kiniją. Netgi šis žmogus suabejojo, ar verta keliauti Muang Singo kryptimi. Pagrindinis argumentas- juk dar reikės ir grįžti!
Pliki, murzini, tačiau džiaugsmo ir nuostabos pilni Laoso vaikai. Jie visuomet yra pirmieji kaimo pranašai apie nelauktus svečius ir pasitinka būriais, kartu su nesuskaičiuojama paršiukų ir šunų banda. Jų žinia sukelia sąmyšį ge
entyje. Moteriškės, metę kasdienius darbus, puola dangstyti savo “karūnų”- iš kartos į kartą paveldėtų galvos dangalų, išpuoštų monetomis, blizgučiais ir įvairiausiais vėrinėliais, nekreipdamos dėmesio, kad tik mažu dryželiu pridengtas “moteriškumas” yra vienintelis jų aprėdas. Čia mes pasijaučiame nejaukiai. Bet, žinoma, ne todėl, kad kelios jų nespėjo paslėpti galvos puošmenų.Kultūrinis skirtumas akivaizdus. Tačiau genties vadas išlieka ramus. Per vedlį suprantame, kad jis leis mums “daryti čik čik” (fotogrfuoti), jeigu atsiųsime nuotraukas. Jaučiamės pagerbti, nes daugelyje genčių šis nesuprantamas išradimas “gali pakenkti sielai” ir yra tabu. Pinti nendriniai 6-7m² kaimelio namukai , kaip ir vietinis transportas- glaudžia visą pastoviai didėjančią šeimą: tėvą, motiną bei 5-10 vaikų. Šis “šeimos židinys”, arba tiksliau “ šeimos laužas” susideda iš dviejų dalių: užuolaida paslėpto miegamojo ( ilgas medinis gultas) , ir “virtuvės- saliono” su laužaviete maistui viduryje. Minimalistinis pasaulio supratimas kaminui vietos nepaliko , todėl vykstant kepimo-virimo procesui viduje geriau nebūti.
Ir nėra reikšmės, kokia tai gentis- Akha, Thai Lu, Yao-Mien ar kuri kita- visų jų gyvenimo stilius panašus.Skirtumas slypi tik“karūnose” ir “klubų juostelės” kvadratūroje. Taip, šie žmonės kitokie: atlaidūs, linksmi, su viskuo susitaikantys ir darbštūs žemdirbiai. Na tai kas, kad griežta valdžios ranka, bandanti išnaikinti opijaus plantacijas, privertė aukštutines gyvenvietes nusileisti į slėnius. Na tai kas, kad medžiojimo įrankis- nuo neramių laikų užsilikęs au
utomatas. Rytinė “žolės” pypkutė padeda atleisti ir viską užmiršti.netgi badą ir nežemišką skurdą.
Jaunajai įteikę 20.000 kipų ( apie 5Lt) dovaną, esame pakviesti įsijungti į vestuvių puotą.Veiksmas vyksta didelėje pintoje daržinėje, pastatytoje ant pusantro metro aukščio medinių polių. Girdisi keistas bildesys ir padrikų garsų rinkiniai: viename kampe sėdi moterys, kitame- vyrai. Viduryje pora jaunuolių kirvukais intensyviai smulkina žalios mėsos gabalą. Moteriškių “stalas” bando mėgautis kapotais “skanėstais”, vyrukai geria lao-lao ( ryžių degtinė) , užkasdami nevirtais kiaušiniais. Nemandagu atsisakyti vaišių, todėl ir aš prisijungiu prie vyriškojo stalo. Regina įremia fotoaparatą į keturiolikmetę jaunamartę, kuriai per artimiausius kelis metus teks padovanoti pasauliui ne vieną gyvybę.O paskui tos gyvybės rūpisnis ir prižiūrės viena kitą, dirbs visai nevaikiškus darbus, laisvalaikiu lakstys kartu su naminių gyvulių bandomis..kol sulauks keturiolikto gimtadienio.
Muang Singo garsiakalbių rytinės septintos valandos žinios duoda suprasti, kad laikas keltis. Praėjo ištisos 6 dienos be didmiesčio gausmo. Šiandien skrendame į Vientianą- Laoso sostinę. Rytas šiek tiek debesuotas, todėl atsiranda abejonių, ar mūsų lėktuviukas atskris. Dvejonės sustiprėja, pamačius “aerouosto kompleksą”- dalinai pintą iš nendrių, su trijų vietų lauko tualetu ir neseniai nušienautu pakilimo taku. Jau aštunta ryto ( devintą turime išskristi!) , tačiau keleivių nesimato. Po poros valandų pasirodo europiečių porelė, iki šiol negalinti atsitokėti po naktinės kelionės ant ryžių maišų. Jie žūtbūt nori skristi.. bet aš
š žinau, kad jau prieš mėnesį visi bilietai buvo rezervuoti: nepasisekė. Pirmą dienos, prasisklaidžius debesims, pasirodo lėktuviukas. Visai mažiukas. Bet labai garsus, ypač kai sėdi viduje. Ir benzinu labai paduoda.Tačiau skrenda!
Vientianas- tikras civilizacijos stebuklas, palyginus su likusia šalies dalimi. Pasiilgom mašinų gausmo ir kavinės maisto, todėl džiaugiamės čia pakliuvę. Džiaugiamės gatvių gyvumu , parduotuvių gausa ir šaltu alumi saulėlydyje ant Mekongo upės pakrantės.Tai atsisveikinimo su Laosu saulėlydis, nes jau rytoj trauksime į Kambodžą.
Pnompenis (Phnom Penh), kaip ir Vientianas, driekiasi Mekongo pakrantėje. Abidvi sostinės kažkuo panašios: gal chaotišku gatvių eismu, pripildytu tūkstančių mopedų burzgimo, o gal vis labiau įsigalėjančia vakarietiška kultūra, po truputį dengiančia tikruosius šalių veidus.Tačiau tiek Vientiane, tiek Pnompenyje poros dienų pilnai užtenka, kad įkvėpęs reikiamą dozę išmetamųjų dujų, vėl būtum pasiruošęs nerti į neužterštą kaimų ramybę. Mūsų laukia Kambodžos provincijos ir jų gyventojai, dar visai neseniai iškentę raudonųjų chmerų režimo baisumus. Po penkių valandų palyginti padoriame autobuse atsiduriame Battambange. Užpuola turistų neišlepinta motociklininkų minia, siūlanti pavežėti visomis keturiomis kryptimis. Pasiduodame jų valiai : keliaujame po aplinkinius kaimus, senovines šventyklas, netgi išbandome dar 19 amžiaus pabaigos bėgiais riedančią motorizuotą dreziną, kuri su pasididžiavimu pavadinama “bambukiniu traukiniu”. Rytoj plauksime į Siem Reapą – net nesitiki, kad nuo senovinio šventyklų miesto mus skiria tik tik dvi valandos kelionės upe, anot įtaigaus valtininko.
Paskubomis sukraunamos kuprinės , praryjamos antimaliarinės tabletės ir mes jau pasiruošę rytinį miestuko šurmulį iškeisti į valties variklio simfoniją. Kaip supratome vėliau, triukšmingą, karštą, ir be galo ilgą, net dešimties valandų simfoniją. Upės aukštupys beveik visai išdžiūvęs, mūsų luoto dugnas siekia žemę, o kai tenka prasilenkti su žvejais, tik didelė vairininkų patirtis gelbsti nuo nakvynės džiunglių glėbyje. Pakrantėse iškyla Laoso gilumą primenantys vaizdai: plikų vaikų klegesys, susimaišęs su kiauliukų kriuksėjimu, pinti namukai ir nustebę vietinių veidai. Prie jau matyto paveikslėlio prisideda tik liesų žmogeliukų upėje siluetai, tinklais bandantys ištraukti kokiu tai mistiniu būdu užsilikusios žuvies likučius. Tinklais užtvertas kiekvienas vandens lopinėlis- rodos, net šapelis nepraplauktų. Kylant aukštyn Stung Sangkeris darosi vandeningesnis, ir pavieniai trobesiai virsta didesnėmis gyvenvietėmis, galiausiai peraugančiomis į ištisus plaukiojančius kaimus.Viename jų apsistoję pietums, išbandau pažįstamo žodžiais “ekstremalaus tualeto” patogumus. Banguojantis jausmas. Žvejai jau nebebraidžioja, o tinklus traukia ant plaukiojančio pagrindo pritvirtintu svertu: jį tai pakeldami, tai nuleisdami. Šių bambukinių platformų gale stovi pintį namukai, kur žaidžia būsimųjų žvejų karta. Netoli Tonle Sap ežero aplink mus plaukioja jau viskas: ir namukai, ir parduotuvėlės, ir benzino kolonėlės. Vėl pajuntame civilizacijos kvapą.
Siem Reapas yra labiausiai turistų lankomas Kambodžos miestas. Čia, kaip ir Tailande, iš kur atklysta dauguma pliažuose užsigulėjusių atostogautojų, verda pilnavertis vakarietiškas gyvenimas, gal tik šiek tiek atskiestas vietinėmis tradicijomis. Ankoro šventyklos yra tas didysis magnetas, pritraukiantis šias atvykėlių mases. Tačiau mes, atplaukusieji valtimi, prie jų paradinių uniformų visai nesideriname ir pasijuntame tarsi kokia etnine mažuma Vakarų vartų į skurdo pasaulį tarpduryje.
Tikrieji senovės meno istorijos tyrinėtojai matyt būtų laimingi Siem Reape praleidę bent kelis metus, tačiau mudviems trejetos dienų pilnai užtenka: po to visi Budos namai suvienodėja, o sąžinė ima priekaištauti dėl Azijos kultūros raidos neišmanymo.
Autobusas į Poipetą (Kambodžos-Tailando pasienis) nieko gero nežada: vietinių kompleksija smarkiai skiriasi nuo manosios. Pradžioje turiu vilčių sėdėti bent ant dviejų galinių kėdžių ( mat keliai taip prispausti prie kaimyninės sėdynės atlošo, kad minkštoji vieta kybo ore) , bet vairuotojui šalia įkomponavus panašių parametrų nelaimėlį prancūzą, šios viltys apgailėtinai subliūkšta. Po pusvalandžio kelionės pasibaigia asfaltas ir prasideda “Kambodžos pūga”.Esu priverstas uždaryti paskutinį gaivaus oro šaltinį. Bet nuo to “pūga” nesumažėja, ir aš jau sunkiai beįžiūriu šios priemonės viduryje sėdinčią žmonelę. Pajuntu stiprų smūgį į galvą- nukrinta virš manęs sudėti lagaminai. Išminuojant kelią matyt niekas nesivargino dėl minų utilizacijos vietos. Todėl nuo šios akimirkos lagaminai krenta skaudžiai ir pastoviai. Pora vokietaičių kvėpavimo ertmes užsidengia rankšluosčiais, kurie netrunka nusidažyti vietinio “sniego” spalva. Bet 40 laipsnių temperatūroje juk ilgai taip neišbūsi. Iš akių teka smėlio ašaros . Staiga nukrenta sėdynės pagrindas aš skausmingai atsiremiu į metalinį rėmą. Praėjo jau trys valandos, bet 200 km kelias dar net neįpusėtas. Kai į galva pradeda lįsti negeros mintys, ateina išsigelbėjimo pietūs: autobusas užsuka į pakelės kaimelį pasistiprinti.
Poipete iškrauname spalvą pakeitusias kuprines, ir bandome susigaudyti, kurioje šio turgaus vietoje yra pasų kontrolė. Pagaliau ją randame ir mūsų kelionės dokumentai pasipildo dar vienu spaudu. Braunamės pro gatvės prekeivių, benamių ir karo luošių gretas į kitą pasaulį. Pasaulį su oro kondicionieriais, naujais automobiliais ir asfaltuotais keliais. Pasaulį su miniomis savo kūną parduodančių merginų ir vaikinų. Pasaulį, kurį neseniai nubaudė Dievo ranka.

Leave a Comment